Apie gyvenimą be papildomų sąlygų
Tai bus humoro nestokojanti knyga apie psichinę sveikatą. Tokius „namų darbus“ atlikau prieš pradėdama skaityti. Pradžia atrodė nemažai žadanti. Pagrindinė knygos veikėja Marta pasakojimu grįžta į laikus, kai su ja imasi darytis kažkas keisto – nerimas, baimė, visiška stagnacija. Ji pasakoja apie savo disfunkcinę šeimą: nejautrią ir atsiribojusią motiną, geraširdį gyvenimo užspaustą tėtį ir artimiausią […]
Bene labiausiai mane sudomino faktas, kad Danijoje yra Laimės tyrimų institutas, kad laimė gali būti mokslo objektas, o pagrindinė žmogaus karjeros kryptis gali būti susiję su laimės tyrimais. Mane sužavėjo autoriaus Meik Wiking asmenybė, mokėjimas mėgautis gyvenimu ir kurti įsimintinas akimirkas (ne veltui danas!). Knygoje remiantis laimės tyrimais, kartu su pavyzdžiais atskleidžiamos reikalingos sąlygos, kad „gimtų” laimingas prisiminimas. Pavyzdžiui: svarbias akimirkas paversti kuo labiau multisensorinėmis (kvapu, garsais, skoniu), siekti kuo daugiau pirmųjų kartų, atsiminimus paversti istorijomis ir kuo dažniau jomis dalintis, skirti dėmesį akimirkoms, investuoti savo laiką, kad prisiminimas taptų ypatingas, kuo daugiau fotografuoti ar kitaip įamžinti prisiminimus ir t.t.
„Stebuklas“ tai – intriguojantis, tikrų įvykių ikvėptas istorinis romanas. Knygoje pasakojama paslaptinga istorija apie keturis mėnesius be kąsnio burnoje gyvenančią mergaitę Aną. Veiksmas vyksta mažyčiame kaime, kurio gyventojams badaujančios mergaitės stebuklas yra bene svarbiausias įvykis ir Dievo galybės įrodymas. Ko jau ko, bet religinio fanatizmo, derančio su cinišku abejingumu šioje knygoje netrūksta.
Kitoje kaimo troboje gyvena neseniai našle tapusi Nora. Ji gyvena ne viena, o su savo anūku Mycholu, kuris nevaikšto, nekalba, visą dieną rėkia. Norai negali padėti nei gydytojas nei kunigas. „ – Jis nepagydomas. Jis kretinas. Susitaikykite….“ Apimta nevilties dėl tiesiog akyse nykstančio anūko ir kaimelio gyventojų apkalbų, Nora kreipiasi pagalbos į Nensę, kuri patikina, kad luošasis vaikas tėra Gerųjų žmonių palikta fėja, o tikrasis Mycholas – pagrobtas. Nora taip tuo įtiki, kad sutinka atlikti pavojingus fėjų varymo ritualus, kurie gali pasibaigti net mirtimi.
Pradžioje buvo vargšė mergaitė, nepripažįstama tėvo ir palikta mamos. Po to ilgi metai būnant beteise tarnaite skirtinguose namų ūkiuose. Gniuždanti mylimojo išdavystė. Kaltinimas nužudymu ir negailestingas nuosprendis. Agnes gyvenimas nutrūks vos trisdešimt ketverių. Ji įeis į istoriją kaip paskutinis žmogus, kuriam Islandijoje įvykdoma mirties bausmė.
„Iš dangaus nukrito trys obuoliai: vienas obuolys tam, kas matė, kitas – tam, kas papasakojo, o trečias – tam, kas klausėsi.“ Taip baigiasi tipiška armėnų pasaka. Ir nuo tokio pavadinimo iš, atrodo, kasdieniškų darbų, namų apyvokos rakandų ir žmogiškų aistrų rašytoja Narine Abgaryan pradeda kurti magišką pasaulį.“
Knygoje „Mūsų smagiausios dienos“ pasakojama Sorensonų šeimos istorija. Knyga man patiko savo siužeto paprastumu. Buvo gera bent trumpam (jei taip galima sakyti, nes knyga neplona – 643p!) atitrūkti nuo globalių problemų. Man patiko pamiršti ekonomiką, politiką, ekologiją ir visa tai, į kur ritasi šis išprotėjęs pasaulis. Skaičiau ir supratau, kokia unikali yra kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos istorija. Lygiai kiek ramaus buvimo ir džiaugsmo, ten gali būti skausmo, intrigų, netikrumo.
Mįslė – kokius du mokslinius terminus sutiksi tiek knygoje „Vidurnakčio biblioteka“, tiek komediniame seriale „The Big Bang Theory“? Atsakymas – Šriodingerio katė ir stygų teorija. O dabar apie knygą „Vidurnakčio biblioteka“, kuri man paliko labai gerą įspūdį! Pati istorija turėjo visus šansus būti banali ir nuspėjama, tačiau prikaustė dėmesį ir, rodos, dešimtis kartų girdėtas gyvenimo […]
Jeigu šiai knygai reikėtų paskirti emociją, tai būtų šviesus ir švelniai jautrus liūdesys. Greičiausiai skaitant teks nubraukti ašarą, o gal ir ne vieną, bet tai leis pasijusti žmogumi, primins, kas vis dėlto svarbu gyvenime ir kiek daug reikšmingų momentų išnyksta kasdienių pareigų fone. Šį knyga buvo sumanyta kaip V. Juknaitės autobiografija. Rašytoja serga sunkia, nepagydoma […]
Žinot, būna tokių istorijų, kurias pasakoti ir suprasti nesunku – žmogus išvažiuoja į kelionę, pakeičia darbą, nubėga maratoną. Bet kiekvienam žmogui bene kasdien nutinka daugybė mikro istorijų, lydimų prisiminimų, interpretacijų, suteiktų asmeninių prasmių. Tokie nutikimai gali būti nusakyti pora sakinių arba priešingai – tapti ilga, emocinga, konkrečiam žmogui/žmonėms svarbia istorija. Būtent tokios man pasirodė šios novelės. Apie žmones, kurie, sakytum, gyvena ir tiek, bet visgi, iš tikro tiek daug nematomų povandeninių srovių vyksta jų gyvenimuose.