Minimaliai

„Tiesą sakant, man atrodo, kad svarbiausia daugkartinių maišelių misiją jau įgyvendinau – išjudinau iš mirties taško.“  – Monika Levickaitė

Žmonėms, kuriems tvarumo idėjos nėra svetimos, iniciatyvos „Žalia žinutė“ atskirai pristatinėti tikrai nereikia. „Žalios žinutės“ įkūrėja Monika savo kūrybiškumą ir talentą įdarbino ne rinkodaroje ar reklamos versle, bet skleisdama žalias idėjas.  Ar žinojote, kad medžiaginių maišelių siuvimas kartu su „Žalia žinute“ yra tik vienas iš Monikos įgyvendintų projektų? Kviečiu paskaityti interviu ir susipažinti su introvertiška ir įdomia Monikos asmenybe bei iš arčiau pasižvalgyti į „Žalios žinutės“ kūrybinius užkulsius.

MONIKA IR KŪRYBA 

1. Esi meniška asmenybė. Kokia kūryba tau padeda labiausiai realizuoti save?

Ilgą laiką jaučiausi neverta žodžio MENININKĖ – toks didelis jis man atrodė: galvojau, kad būtina atitikti kažkokius, ko gero, net man pačiai nežinomus standartus, pasirinkti vieną sritį ir joje tobulėti iki begalybės. Ilgainiui pajutau, kad mano priėjimas prie kūrybos kitoks – labiau nei atlikimo technika man rūpi pati idėja, emocija, kurią noriu įpūsti ir pačios suvoktas tikslas. Aš tikrai labai mėgstu rašyti, kurti miniatiūras ir personažus iš visų aplink turimų medžiagų, animuoti, filmuoti, fotografuoti, retušuoti, pjauti ir kalti, siuvinėti, skaitmeninti… Ir visa tai daryti viena. Pastebėjau, kad kuo drąsiau kūryboje esu autentiška, nesigėdiju savęs, tuo labiau pasisotina prasmės alkis ir savirealizacija.

2. Atsidarius „Žalios žinutės“ puslapį, atrodo, kad prie jo dirba didelė komanda žmonių! Nuostabu, kad tiek puslapio dizainą, tiek vizualus sukūrei pati. Papasakok, kokius savo gabumus realizavai, kurdama „Žalios žinutės“ iniciatyvą, kokių naujų dalykų pavyko išmokti?

 „Žalios žinutės“ puslapį išmylavau, išglosčiau pati (už keletą nuostabių nuotraukų esu dėkinga „Akimirkų gaudyklei“ ir „Lempa foto“). Puslapį zulinau kone metus ir turbūt klaikiai įkyrėjau WordPress‘o techniniui konsultantui, nes norėjau sukurti svetainę be programuotojų pagalbos! Kai tik pradėjau projektą, teko išmokti siūti siuvimo mašina ir nors kruopelę suvokti apie finansus bei individualią veiklą. Produkto fotografija, viešasis kalbėjimas, dalyvaimas mugėse ir prekystalio dekoravimas, bendravimas su klientais, socialinių tinklų subtilybės ir programėlės – dalykai, kurių mokymasis dabar šauna į galvą. Visgi, labiau esu dėkinga už psichologinius laimėjimus. Išmokau pasakyti ne žmonėms/projektams/renginiams, priimti savo silpnybes (kad esu klaikoka verslininkė) ir koncentruotis ties stiprybėmis (kad galiu kurti ir įkvėpti) ir, svarbiausia, suvokiau, kad kai palūžti, visada gali atsitiesti, o šalia yra mylintys žmonės, kurie nori padėti.

3. Ar „Žalia žinutė“ yra pirmasis tavo įgyvendintas projektas? Jei ne, kokius dar projektus esi įgyvendinusi?

Juokinga prisiminti, kad mano kūrybinė karjera prasidėjo paauglystėje sukūrus puslapį, kuriame žmonės galėjo parsisiųsti drabužių dizainus tuo metu itin populiariam „Sims2“ žaidimui. Vėliau, jau suaugus, vienerius savo gyvenimo metus aš praktiškai padovanojau startuoliui kurpiant tokį ypatingą USB raktą – kūriau visą įmanomą vizualą, buvo beprotiškai gera praktika ir galiausiai nulinis rezultatas, nes nepasiekėme net kampanijos paleidimo. Ką prisimenu su džiaugsmu – tai įgyvendinto animacinio filmuko „Bevardžio berniuko istorija“ kūrimą. Tuomet gelbėjausi iš depresijos gyvendama užsienyje ir norėjau pasiųsti žinutę visiems jautriems žmonėms: ten sudėjau labai daug savo pačios sielos. Būta dar daug visokių bandymų, bet, kalbant atvirai, patyriau daug nesėkmių, iš kurių stengiausi mokytis ir išsinešti bent jau praktinių įgūdžių.  

MONIKA IR ŽALIA ŽINUTĖ

1. Ar nesuklystume pasakę, kad „Žalia žinutė“ iš asmeninės iniciatyvos tapo bendruomeniniu projektu? Kartu tai yra ir edukacinis projektas. Gal galėtum trumpai papasakoti, kas „Žalia žinutė“ yra dabar?

Taip, edukacinė projekto pusė yra labai svarbi. Tikriausiai reiktų išskirti dvi „Žalios žinutės“ kryptis: žalių iniciatyvų biblioteką Tvarūs bičiuliai (tvarusbiciuliai.lt) bei Žalios bendruomenės tinklaraštį (zaliazinute.lt/tinklarastis).

Į biblioteką iš pradžių surankiojau visus, ką tuo metu pavyko rasti – rašiau kokį šimtą laiškų žaliesiems edukatoriams, verslininkams ir kūrėjams (net feisbukas vienai dienai buvo mane užblokavęs). Didžioji dalis atsiliepė ir tapo pagrindu žaliukų puslapiui. Dabar jau laukiu užklausų iš pačių tvarių iniciatyvų, nors, kai netingiu, kreipiuosi į juos pati, arba šį darbą padeda atlikti labai šaunus savanoris Aivaras. Bendruomenė auga, ir jau net sunku darosi suspėti pamatyti naujas, kaip grybai dygstančias iniciatyvas.

Žalios bendruomenės tinklaraštis – šviežiausia projekto dalis, kviečianti visus dalintis žaliu turiniu: patirtimis, receptais, straipsniais, istorijomis. Idėja gimė iš noro sukurti platformą, kur būtų koncentruotas žalios informacijos lobynas, o jo autoriai būtų patys žmonės. Pamačiau, kad viena tikrai neturiu tiek daug žinių, bet visi drauge – esame tikra jėga. Taigi dalintis kviečiu visus iki vieno: tereikia parašyti laišką zaliazinute@gmail.com : ).

2. Kaip gimė idėja siūti medžiaginius maišelius? Ar teko nueiti ilgą kelią nuo pirminės idėjos iki pirmo pasiūto maišelio?

Analogų Lietuvoje praktiškai nebuvo: daugkartinius maišelius siuvo tik viena organizacija, tad neturėjau, kur pasitikrinti dizaino ar siuvimo metodikos. Aš norėjau patogumo, paprastumo, antrinių žaliavų, ilgaamžiškumo ir estetikos. Pradžioje žmonės sakė, kad manieji maišeliukai per gražūs krauti į juos maistą, bet primindavau, kad čia tik psichologinis barjeras, kad esame pripratę prie plastikinio vienkartinio nedailaus maišelio. Galutiniui prototipui sukurti reikėjo dviejų mėnesių, buvo daug klaidų ir nevykusių bandymų, kol pavyko prisijaukinti užuolaidinį audinį ir siuvimo mašiną. Po pirmųjų mugių keičiau dydžius – maišelius platinau pagal žmonių pageidavimus. Taip pat bėgant laikui išmokau atsirinkti tinkamiausias užuolaidas . Technika kartais pavesdavo, tad reikėjo išmokti sutramdyti ir ją. Rodosi, koks mažytis objektas tas maišelis, bet, jei nori sukurti kažką apgalvoto ir užbaigto, turi įsigilinti iki galvos skausmo : )).3. Gal galėtum trumpai papasakoti  kaip gimė „Žalios žinutės“ padirbtukai? Galbūt tai buvo plano neatskleisti savo tapatybės dalis?

Kaip teisingai pastebėjai, aš tikrai maniau, kad šiek tiek už padirbtukų pasislėpsiu: juk moralizuoti apie naujus įpročius vielinių būtybių balsu tikrai lengviau. Bet norėjosi ir kūrybiško pateikimo, žaismės. Padirbtukai – mano pagalbininkai, į juos žvelgdama net neabejoju, kad jie tikri komandos nariai : ). O gimė jie mano vizijose – man tereikėjo leisti jiems nutūpti eskizuose ir rankoms sudėlioti nerangius kūnus iš namuose rastų daiktų. Vardams rinkti taikiau panašią techniką – žiūrėjau į juos ir klausiau, kas gi jie tokie. Kiekviena būtybė nusipelnė jiems tinkančio ir charakterį atskleidžiančio vardo : ). Ir, nors kasdienybėje esu pakankamai žemiška, kūryboje niekas man neuždės rėmų – leidžiu sau tikėti impulsų magija. 

4. Projektas veikia jau ne vienerius metus, ar per tą laiką pastebi žmonių elgesio/požiūrio skirtumą? Galbūt medžiaginiai maišeliai tapo labiau įprasti ar net populiarūs?

Taaaip! Per tris veiklos metus situacija smarkiai pasikeitė: daugkartiniai maišeliai atsirado ir didžiuosiuose prekybos centruose, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, per muges nebereikia aiškinti, kas čia per maišeliai, atsirado daugybė kitų žmonių, siuvančių maišelius, mokyklose jie kurpiami per darbų pamokas. Tiesą sakant, man atrodo, kad svarbiausia daugkartinių maišelių misiją jau įgyvendinau – išjudinau iš mirties taško. Žinoma, nuo žinojimo iki praktinio jų naudojimo dar matau žiojėjančią skylę – juos savo krepšeliuose turėtų nešiotis dauguma, bet, tikiuosi, čia tik laiko klausimas.

MONIKA IR EKOLOGIJA

1. Kokių įdomiausių reakcijų esi sulaukusi, pirkdama produktus medžiaginiuose maišeliuose?

Gal ir nuskambės keistai, bet dažniausia reakcija – tyla ir ramus prekių pasvėrimas, jaučiu, kad šiandien, praėjus beveik trims metams nuo projekto pradžios, tai nebėra toks „ateiviškas“ daiktas. Maloniausia, kad kažkas iš aplinkinių atkreipia dėmesį ir nusišypso. Kartą pati kasininkė pasiteiravo, kur pirkau tokius dailius maišelius. Dar girdėjau pasiteisinimą, kad „oi, pamiršau savo maišelius namie“, nors aš tiesiog stovėjau šalia ir kroviau savo daržoves : ).

2. Tavo manymu, neskaičiuojant perdėto plastiko vartojimo, į kokias dar ekologines problemas, visuomenė turėtų atkreipti dėmesį?

Plastikas yra vienas iš aplinkosauginių bėdų sudedamųjų, bet jų yra tikrai daugiau. Praktiškai kiekviename mūsų žingsnyje mes esame „išėję iš krašto“. Šiuo metu mane labai liūdina mūsų miestai. Mes redukuojame natūraliosios gamtos kiekį, išklojame viską betonu, kad tik būtų patogiau – miesto centru tampa automobilis. Kai neseniai nuvykau į vieną naujesnių Vilniaus rajonų, aš pagalvojau, kad klaikiai nenorėčiau gyventi tokioje erdvėje – atstumai iki stotelių sunkiai įveikiami pėsčiomis, visur trinkelės, medžiai nedidukai ir sulinkę, viskas taip nupoliruota, o drauge, negyva. Mašinos dūzgia ir aš galvoju – kodėl nuvykti nuo taško A iki B yra svarbiau už orą, kuriuo kvėpuojame, ir buvimą jaukiam, žalumoj skendinčiam parke? Juk mūsų psichologinė būsena tiesiogiai su tuo susijusi. Bet, ko gero, viskas atsimuša į ekonominę naudą ir švietimo trūkumą: labai norėtųsi, kad jo fokusas nukryptų į mūsų, žmonių, santykio su gamta stiprinimą, gilesnį supratimą.

 Galėčiau vardinti dar daugybę kitų probleminių taškų, bet, kaip ten bebūtų, aš vis tiek sakyčiau kad mūsų visuomenė labai stengiasi – būtent iš jos kyla daug nuostabių, žalių iniciatyvų. Tik valdžios lygiu pokyčiai ne šiaip stringa – ten jie dar ir užlaikomi, ir nematyti jokio vertybinio stuburo, bet čia jau kita tema : ).

3. Kaip sekasi gyventi turint tiek daug žinių apie tvarumą? Ar nepasitaiko momentų, kai apima ekonerimas? Jei apima, kaip išgyveni tas situacijas?

Žinios ir patirtis atneša dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, mažiau jaudiniesi dėl madingų tvarumo smulkmenų, bet vis labiau kremtiesi, kai suvoki, kad pūva pati žmogaus ir gamtos ryšio šerdis. Mes „atsijungiame“ nuo Žemės. Štai stovi daugiabutis, prie kurio nėra nė medelyčio, bet žmonės pastato kieme inkilą tikėdami, kad ten atskris paukšteliai ir džiugins juos savo grožiu bei čiulbesiu. Pametame esmę, kad ir patys, ir gamta esame vienos, glaudžiai susijusios ekosistemos dalis. Negalime išimti atskirų elementų ir tikėtis, kad ji veiks kaip veikusi.

Ekonerimas man puikiai pažįstamas, ir kartais jis tikrai užvaldo. Pavyzdžiui, diskutuojant su cinišku aplinkosaugos temai žmogumi arba skaitant bukus komentarus internete. Man tikrai užverda kraujas dėl abejingumo arba perdėto pozityvizmo, kad viskas su pasauliu juk gerai. Atrodo – jei didžioji pasaulio dalis tokia, tai ką aš padarysiu? Kas nutiks su pasauliu? Kaip gyvens mano vaikai? Arba kamuoja nuolatinis jausmas, kad neišnaudoju savo projekto platformos visu pajėgumu.

Bet tada sakau sau „stop“ – juk svarbiausia kryptingai ir nuoširdžiai dirbti dėl to, kuo tiki, kad bent kruopele prisidėtum prie švaresnio rytojaus. Kartu su dabartiniu pasauliu, svarbu priimti ir savo emocijas, balansuoti ir dozuoti negatyvios, perdėtai emocingos informacijos srautą. Nemąstyti fragmentuotai – netikėti kiekviena naujiena, o žvelgti plačiau, giliau. O jeigu taip labai trumpai, sakyčiau, kad visų pirma išmintingiausia pažinti patį save ir atrasti savas stiprybes, kurias panaudojant gali efektyviausiai veikti aplinkosauginėje srityje.

 LABAI AČIŪ, MONIKA! <3