Masažinės šlepetės su natūraliais akmeninimis

Sveiki,

Šiais metais pasižadėjau daugiau dėmesio skirti kūnui, o ne galvai, kaip kad buvau įpratusi. Nemažai dalykų tenka prisiversti – pasportuoti, o ne ramiai skaityti knygą, pasimasažuoti pečių juostą, blauzdas (nuo sėdimo darbo šios vietos man ypač sustingusios), o ne daryti kažką įtraukiančio, bet pasyvaus ir t.t.

Masažines šlepetes įsigijau, nes patikėjau, kad jos bus naudingos mano kūnui (jokios paslėptos reklamos – nėra).

🧖‍♀️Masažinės šlepetės su natūraliais akmenimis nėra paprastos šlepetės. Pradžioje jas dėvėdavau kasdien, maždaug 20 min prieš miegą, dabar, praėjus keliems mėnesiams, dėviu bent valandą per dieną. Jos puikiai išmasažuoja, atpalaiduoja pėdas.👣 Jausmas tarsi vaikščiotum akmenuotu pajūriu 🏖️, tik kad be galimybės susižeisti. 📌
Neslėpsiu, pirmos dienos su šlepetėmis buvo skausmingos  😲😖 Dabar nejaučiu jokio diskomforto, tik malonų masažą.
Kuo toliau, dėvėti maloniau, o po to kojos tokios lengvos, vaikštau kaip ant debesų!🧚‍♀️☁️ Pastebėjau ir teigiamų pokyčių – pvz kojos pirštai pasidarė tiesūs, nesustingę.🙏

Akmenys šlepetėse: nefritas, juodasis bazaltas, baltasis marmuras. Kiekvienas ju naudingas organizmui.

Įsigyta iš https://sveikospedutes.lt/

 

Sveiki,

Kartais taip sunku atsisveikinti su mylėtais, tačiau nebereikalingais daiktais. Juk būna, kad daiktas iš esmės dar nenusipelnė į konteinerį, tačiau jau yra praradęs prekinę išvaizdą. Ką tokiu atveju su juo daryti?

Idealiame tvariame pasaulyje gamintojai, turėtų būti atsakingi ir už atsakingą savo produktų perdirbimą/sunaikinimą. Realiame pasaulyje, kur tiek daug masinės ir greitos gamybos, principas vartoti-išmesti-vėl vartoti laikomas natūraliu dalyku. Bet ar tikrai? Galbūt galima padėvėtą daiktą vėl grąžinti į gamybos grandinę vietoj to, kad jis dulkėtų garaže, spintoje arba…šiukšlyne?

Neseniai nusipirkau naują kuprinę iš savo mėgstamo lietuviško prekės ženklo „MOCCA“. O senoji kuprinė (irgi to paties prekės ženklo) liko gulėti namuose.  Įsidrąsinau parašyti kuprinių gamintojui ir pavyko! Susitarėme, kad grąžinsiu savo senąją, gyvenimo mačiusią kuprinę, o jos sveikos dalims bus suteikta galimybė atgimti naujuose gaminiuose.

Esu tokia laiminga, kad pavyko atsakingai atsisveikinti su mylėta ir saugota kuprine.

Tikiu, kad ir kiti Lietuvos gamintojai, smulkūs verslai, geranoriškai reaguotų į užklausą grąžinti perdirbimui tinkamus gaminius.

Galbūt kas nors turite panašių pavyzdžių?

Linkėjimai!

Žmonės, kurie žino dalykus: apie maisto švaistymo problemą kalbanti Viktorija

Susipažinkite su Viktorija, kuri gali papasakoti daug įdomių dalykų maisto švaistymo tema. Apie maisto švaistymą Viktorija žino ne šiaip sau – ji yra viena 2019 m  „Vilnius Gastro Zero“ organizatorių. Pernai metais vykusio renginio metu, 12 Vilniaus restoranų ir barų sukūrė specialius patiekalus bei gėrimus iš augalinės kilmės produktų, o patiekalams gaminti panaudodami kokybiškus ir saugius, tačiau prekinės išvaizdos neturinčius produktus.


1.Kodėl maisto švaistymas yra aktuali šių laikų problema? Kokias galėtum išskirti, tavo nuomone, pagrindines maisto švaistymo priežastis?

Pirmiausia, maisto švaistymo problema vis dar nepakankamai komunikuojama ir per siaurai suvokiama. Apie plastiko taršos problemą daugelis žmonių yra bent jau girdėję: aiškus jos mastas, matyti ir per didelio plastiko vartojimo įrodymai, pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne susiformavusios plastiko salos ir jose įkurta  „Šiukšlių valstybė“. Žmonės ima suprasti, kad panaudotas plastikas niekur nedingsta, todėl ima jį kaip medžiagą permąstyti, kartais netgi kažkiek demonizuoti. Su nesuvartotu maistu kiek kitaip – juk maistas nėra plastikas ir išmestas tiesiog suirs, tiesa? Deja, bet realybė kitokia – išmestas maistas ir maisto produktai sunkiai rūšiuojasi, nugula sąvartynuose, ten genda ir irdami į atmosferą išleidžia ne ką mažiau pavojingas dujas. Mano nuomone, apie tai Lietuvoje itin trūksta informacijos. Pasigilinus į visą maisto „iki stalo“ kelią, matyti, kiek daug resursų investuojame į maistą – dirbame, einame į parduotuvę, tempiame maišus namo, plauname, gaminame. Kai pagalvoji, kiek laiko, žmonių darbo, vandens, žemės ir viso kito buvo sunaudota, tam, kad maistas atsidurtų ant mūsų stalo, išmesti maistą pasidaro mažų mažiausiai gaila! Man atrodo, gražus ir prasmingas įprotis padėkoti maistui ir jo teikiamai energijai. Aš, pavyzdžiui, kai tik nepamirštu, dėkoju vaisiams ir daržovėms, kad jie augo, kabėjo ant šakų, sirpo saulės šviesoje, juos kažkas raškė ir štai dabar tą visą sukauptą energiją aš turiu galimybę pasisavinti.

Maistas yra kasdienis dalykas – tiek valgome, tiek išmetame maistą kasdien, tai tampa automatišku veiksmu. Būtent kasdienius įpročius ir yra sunkiausia keisti. Tad jeigu sudėtumėme nežinojimą, aplaidumą, tingumą ir prastus kasdienius su maistu susijusius įpročius, gauname prastoką „kokteiliuką“. 

2. Kur daugiausiai išvaistoma maisto? Ar skiriasi maisto švaistymo tempas namų ūkiuose ir maisto gaminimo įstaigose, kokia situacija skirtingose šalyse? 

Skaičiuojama, kad daugiausia maisto išvaistoma gamybos sektoriuje, mažiausiai – pardavimo, o gėdingą vidurinę vietą užima namų ūkiai. Šioje situacijoje galima įžvelgti ir galimybių – namų ūkiai yra kiekvieno mūsų kontroliuojama erdvė, todėl turime visas galimybes imtis veiksmų! Maisto švaistymą galima sumažinti netgi iki visiško minimumo ėmus kompostuoti. Nuo paprastų žmonių pasirinkimų tikrai daug priklauso, čia turime daugiausia galios, skirtingai negu dideliuose procesuose, kuriuose lengva pasijusti bejėgiais.

Maitinimo įstaigos siekia pelno, todėl skaičiuoja ir greičiausiai sunaudoja ir visokius „galiukus“, ir sultinukus. Teko bendrauti su keleto restoranų Vilniuje vadovais – tikrai yra vietų, kuriose į maisto suvartojimą žiūrima atsakingai, kūrybingai ir beveik neišmetama.

Manau, kad požiūris skirtingose šalyse tikrai skiriasi. Sunku kalbėti tokiais dideliais mąsteliais ir grubiai niveliuoti, bet tik galiu pasakyti, kad Lietuvoje (turint omenyje ir taupių močiučių geną) švaistome palyginus nedaug. Man atrodo, kad jei kalbame „kaip tvariai gyventi, kaip pernaudoti, kaip kūrybingai kažką sugalvoti ir neišmesti“, tai verta ir smagu prisiminti savo močiutes. Joms tai buvo tiesiog natūralu, o mes kažkurią dalį to irgi pasąmoningai prisimename, tarsi per bambagyslę tas žinojimas mums yra perduotas. Visi stiklainiukų ir net maišelių perplovimai, džiovinimai, saugojimai, uogų/grybų/žolelių rinkimas, sriubos ir troškiniai „iš kirvių“ – viskas mums yra kažkaip pasąmoningai aišku, tik primiršta.

3. Gal galėtumei pasidalinti keliais pagrindiniais būdais, kaip būtų galima sumažinti maisto švaistymą apsipirkinėjant?

Šiame klausime glūdi dar viena problema: mes juk nenorime pirkti pavienių bananų, negražių paprikų, ar apdaužytų obuolių. Jie negražūs, galimai nučiupinėti, o ir kitiems kažkodėl netikę… Kodėl mes turėtume paimti tuos kažkieno iš lizdo išmestus paukščiukus?

Riba tarp pripratimo prie aukštos kokybės ir į aplinką orientuoto, bet save šiek tiek baudžiančio sąmoningumo, yra slidi. Taip pat susiduriame su tam tikromis produktų kokybės reguliacijomis, kuriomis prekybvietės privalo vadovautis, todėl, tarkime, neforminės daržovės prekystalių tiesiog nepasiekia. O mes savo ruožtu taip pat gerokai išpuikome ir pamėgome kokybę. 

Bet jeigu lentynose turėtume „nepavykusias citrinas, apgailėtinas bulves ir befigūrius baklažanus“, galbūt pamiltume? O jeigu jie dar būtų su nuolaida? Čia prisimenu prancūzų prekybcentrių tinklo Intermache dar 2014 metais vykdytą kampaniją apie negražias daržoves ir vaisius (Inglorious Fruits and Vegetables) po kurios sekė daug didesnis sąmoningumas nestandartiniams produktams ir daugelis prekybcentrių tai integravo į kasdienę veiklą.

4.Gal galėtumei pasidalinti keliais pagrindiniais būdais, kaip būtų galima sumažinti maisto švaistymą namuose?

Viskas prasideda nuo planavimo ir apsipirkimo. Svarbu numatyti, ką savaitės eigoje gaminsi, kiek ir kokių užkandžių gali reikėti, o svarbiausia dalis – susidarytu planu vadovautis. Aišku, įpratimas planuoti užtrunka laiko, tačiau tikrai veikia. Taip pat svarbu ir tinkamas produktų laikymas.

Mano nuomone, bene pats svarbiausias momentas – nuolatinis šaldytuvo ir spintelių stebėjimas ir nuolatinis žinojimas, kas ten dedasi. Suprantu, kad visi turime skirtingus ritmus ir gyvenimo būdus, bet iš savo pusės tikrai labiausiai skatinčiau kultivuoti stebėjimą ir nuolatinį žinojimą, kurie produktai dar saugūs laikyti, o kurie – jau „ant ribos“.

Šaltinis: New Yorker Mag

Vaikystėje mano šeimoje po didelių puotų buvo užgimęs toks posakis „Ar išmetam iš karto, ar dar palaikom šaldytuve?“ – man tai super juokinga ir iliustratyvu, bet labiausiai tai linkiu (ir sau) šio tipo situacijose tiesiog neatsidurti!

5.Kokie maisto produktai labiausiai yra „rizikos grupėje“ būti išmesti?

Aišku, rizikos grupėje visada yra tai, kas greičiausiai genda – pieno, mėsos produktai, vaisiai ir daržovės. Daugybė žmonių (net neįtikėtina paskaičius tyrimų rezultatus) neatskiria skirtingų žymėjimo būdų, kurie yra „Naudoti iki“ ir „Geriausias iki“. Pirmuoju žymimi greitesnio gedimo ir potencialiai pavojingesnių pasekmių pavartojus po laiko turėsiantys produktai, o štai antrasis reiškia būtent tai, kas parašyta – „Geriausias iki“. Reiškia, kad po tos datos jis vis dar tinkamas vartoti. Žinoma, nereikėtų ignoruoti juslių teikiamos informacijos!

Labiausiai „rizikos“ grupei priklausantys produktai                            Šaltinis: Too Good To Go


TRUMPI VIKTORIJOS PATARIMAI MAŽESNIO ŠVAISTYMO VARDAN:

  • Šaldymas praverčia visuomet, kai kažko „nutinka“ per daug. Šaldyti galima sriubą, padažus, mėsą, blynelius etc. Beveik viską!
  • Labai gražus būdas (kurio aš niekados nedarau, bet pažįstu žmonių, kurie daro), tai yra daržovių nuopjovėlių saugojimas šaldiklyje kol, sukaupus reikiamą kiekį, išverdamas sultinys! O pavyzdžiui brokolio kotas gali skaniai susitrinti žaliame glotnytuje.
  • Vienas mėgiamiausių mano atradimų – keptos jaunų cukinijų „karūnėlės“. Jos turi tam tikrą traškumą ir skonį ir nusipelno būti sukrimstos!
  • Dar vienas atradimas – tai kalafijoras, kepamas orkaitėje su lapais ir sviestu. Niekados nebūčiau patikėjusi, kad be menkiausios abejonės mano iki tol išmetami kalafijoro lapai gali būti tokie gardūs, sultingi ir traškūs, kai paruošti būtent tokiu būdu.
  • Vienas, man atrodo, jau gana žinomas būdas – prisirpusių iki pajuodimo bananų perkėlimas ne į šiukšlinę, o į gardžią minkštą ir purią bananų duoną (labai daug jos receptų internete!).
  • Čia dar kalbu apie džemą iš arbūzų odelių ir apie blynelius iš vakarykštės avižinės košės.
  • Daugiau naudingų idėjų 

Viktorija, ačiū tau už mintis ir patarimus!

Žmonės, kurie žino dalykus: paukščius balsus pažįstanti Irmina

Noriu supažindinti jus su Irmina, kuri daug laiko leidžia gamtoje ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be paukščių.  Pačios Irminos žodžiais – ornitologija, tai gyvenimo būdas, lydintis ją kiekvieną dieną. Kai netikėtai radome mažą, pasimetusį paukščiuką, nekilo nė menkiausios dvejonės, kad būtent į Irminą galima kreiptis patarimo.  Skaitydami interviu, patys pamatysite, kiek daug ši mergina žino apie gamtą ir paukščius. O tai be galo žavinga!

1.Gal galėtum papasakoti, kaip prasidėjo tavo meilė gamtai?

Viskas prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje, kai tėtis, pats besidomėdamas gamta, šiuo gyvenimo būdu užkrėtė ir mane. Kiek save pamenu, visuomet buvau pastabi ir jautri gamtai. Pradžioje domėjausi vabzdžiais, akį ypatingai traukė drugeliai. Jei pievose rasdavau jų vikšrų – stiklainiuose iš jų išaugindavau drugelius. Kadangi namie netruko gamtos pažinimo knygų, kiekvieną sutiktą gyvį stengdavausi surasti knygose ir išsiaiškinti kuo tikslesnę jo rūšį.

Klimbalės durpynas, Žalioji giria

2. Kuo tave labiausiai patraukė paukščiai, o ne, tarkim, šunys ar žirgai?

Mane visada žavėjo tikra, laukinė gamta. Skaitant knygas ir vis daugiau laiko praleidžiant gamtoje ėmiau suprasti, kad kuo daugiau žinau, tuo viskas darosi sudėtingiau ir įdomiau. Rimtas domėjimasis paukščiais atėjo palaipsniui. Domintis vabzdžiais, negali nesidomėti augalais, o pažindinantis su augalų pasauliu, neišvengiamai imi pastebėti ir jų buveinėse gyvenančius sparnuočius. Paukščiai gamtoje užpildo tylą, yra dažniau pastebimi nei kiti gyvūnai bei pasižymi didele rūšine įvairove, kurių kiekviena ypatinga giesmėmis, spalvomis, formomis, gyvenimo būdu.

3. Ar Lietuvoje turi bendraminčių? Nebūna taip, kad žmonės nesupranta tavo pomėgio?

Bendraminčių Lietuvoje netrūksta. Tenka pastebėti, kad žmonių, besidominčių paukščiais ir visa gyvąja gamta, kasmet vis daugėja. Aišku, pakankamai dažnai pasitaiko ir tokių, kurie pamatę monoklį slepiasi, manydami, kad tai filmavimo kamera, ar pastebėję žiūronus, kabančius ant kaklo, žiūri įtariai.

4. Kaip apibūdintum Lietuvos paukščius? Ką unikalaus mūsų šalyje verta pamatyti užsieniečiui, besidominčiam paukščiais?

Dažnai žmonėms, nesidomintiems paukščiais atrodo, kad Lietuvoje dominuoja keletas rūšių pilkų žvirblių ir varnų, tačiau mūsų šalis gali džiaugtis tikrai didele paukščių rūšių įvairove –  Lietuvoje sutinkama beveik 400 paukščių rūšių, kurias galima stebėti tiek šiauriniuose, tiek pietiniuose regionuose .

Į Lietuvą atvykę svečiai tikrai bus apdovanoti naujais ir įdomiais stebėjimais bei galės aplankyti mūsų nuostabias girias, kuriose vis dar galima sutikti šimtametes pušis, ąžuolus, pamatyti nesunaikintas pelkes. Ne tik svečiams iš tolimų šalių, bet ir mums patiems ypatingai gera sutikti retesnius ar išskirtinius mūsų krašto paukščius: bitininkus, kurtinius, tetervinus, meletas (genių rūšis), pelėdas (uralinės, žvirblinės, lututės, didieji ir mažieji apuokai), jūršarkes, mėlyngurkles, baublius (didysis ir mažasis), ūsuotąsias zyles ir daug kitų. (Ar aš vienintelė pirmą kartą girdžiu dalį išvardintų paukščių rūšių??? Juk sakiau, kad Irmina apie paukščius žino tikrai daug! – Aut.pastaba)

Gulbės giesmininkės

Juršarkės

Vidutinis margasis genys, Gustonių giria

5. Gal galėtum papasakoti, kaip atrodo paukščių stebėjimo procesas? Kokioje keisčiausioje vietoje esi atsidūrusi stebėdama paukščius?

Paukščių stebėjimo procesą vadinu „paukštinėjimusi“. 🙂 Tai savotiška meditacija. Man svarbiausia pats procesas – kaskart stengtis susilieti su gamta ir į ją įsiklausyti. Tik taip gali išmokti ją iš tikrųjų išgirsti. 

Paukščius stebiu kiekviename savo žingsnyje. Metus praleidus Norvegijoje teko pajusti vandenyno galią ir poliarinių naktų grožį. Keliaudama stebėjau sau niekada nematytų naujų rūšių: kuprotuosius banginius ir kašalotus, bebaimius šiaurinius elnius, ant uolų įsikūrusias tripirščių kirų kolonijas bei turėjau įspūdingą įvykį, kai įkopus į aukštą kalną, saulei besileidžiant, visai šalia kojų pakilo Lietuvoje jau išnykusios žvyrės.

Priklausomai nuo metų laiko ir norimų pamatyti paukščių rūšių, ieškojimo metodai skiriasi. Prieš keliaudama iš namų dažniausiai susidarau maršrutą, apimantį kuo įvairesnius biotopus. Dirbami laukai, pievos, vandens telkiniai, miškai – čia stabtelėjus išeinu į trumpus žygius. Tokiems stebėjimams užtenka žiūronų, tačiau fotoaparatas ar monoklis visada palengvina paukščių identifikavimą. Kadangi tenka nemažai automobiliu keliauti miško keliukais, dažnai būnu priversta rizikuoti užklimpti dėl lengvajam automobiliui neįveikiamų kelių. Jeigu važiuoju viena, dažniausiai apsisuku, o jei šalia turiu nors vieną bendramintį, mėgstu surizikuoti.

Šiaurinė pašvaistė, Norvegija

Kašalotas Norvegijoje

Šiaurinis elnias

6. Šiuolaikiniai žmonės įpratę fotografuoti viską, ką mato. Ar stebint paukščius būtina padaryti nuotrauką?

Stebint paukščius, fotografuoti tikrai nebūtina. Mano nuomone, šiame hobyje procesas yra svarbiausia. Dažniausiai ilgiau atmintyje išlieka potyriai ir aplinkybės, lydėjusios reto ar neįprasto stebėjimo metu, nei pats rūšies stebėjimo faktas.  Žinoma, optinį priartinimą turintis fotoaparatas tikrai palengvina paukščių stebėjimą, bet visuomet privalu laikytis svarbiausios taisyklės gamtoje – stengtis netrikdyti laukinių gyvūnų. 

7. Kokiais pamatytais paukščiais labiausiai didžiuojiesi? Galbūt turi paukštį, kurį pamatyti savo akimis yra tavo svajonė?

Labai įsimintinas buvo 2012 m. gegužę pelėdikės stebėjimas. Tai nedidukė, mūsų šalyje labai retai sutinkama pelėda. Ilgai atsiminsiu tos dienos atradimo džiaugsmą. Visgi, negalėčiau išskirti man labiausiai patinkančių paukščių rūšių. Mėgaujuosi stebėdama net ir dažniausiai sutinkamas, tačiau atradus kažką reto – širdis tikrai plaka greičiau.

Margasis Žiogelis

8. Kokie jausmai tave apima būnant gamtoje? Tavo žodžiais, paprastai – kodėl gamta yra nuostabi ir stebuklinga? Kodėl privalu ją saugoti? 

Gamta yra tobula struktūra. Joje viskas itin glaudžiai susiję, niekas neįvyksta be priežasties ir nenueina veltui. Joje įdomu viskas, ne tik paukščiai ar drugiai. Norime to ar nenorime, bet kiekvienas mūsų judesys ar veiksmas sukelia tam tikras pasekmes, kurios vienaip ar kitaip prisideda prie aplinkos kitimo. Kol kas dar nemokame gyventi neutraliai, žengti koja kojon su aplinka. Pasyvus gyvenimas ir visavertiškumo jausmas turint tik būtinuosius daiktus tampa vis populiaresni, tačiau vis dar gyvename „į skolą“ Žemei. 

Būnant gamtoje išsivalo mintys, dingsta bet koks nuovargis, plaučiai prisipildo gryno oro, nebelieka skubėjimo. Laikui bėgant išmokau įsiklausyti į kiekvieną šlamesį, traškesį, atskirti paukštį iš jo balso – tai suteikia daug laisvės ir džiaugsmo. Gali stovėti vidury miško užsimerkusi ir žinoti kas, kur, kada sučiulbėjo. Nurimti ir mėgautis gyvenimu išmokau subrendusi ir supratusi – kiek nedaug man tereikia – šiltos arbatos puodelis rankoje, čiulbėjimo persismelkęs oras ir saulėlydis. Tai mano kiekvienos dienos užbaigimo ritualas.

Nevėžio senvagės Krekenava

Irmina, ačiū už gražias mintis, kurios veikia kaip tikra meditacija.<3

 

Apie tai, kaip nemokėjimas dažytis man išėjo į naudą

One wise lady said „if you’re always glammed up, you’re never glammed up“

Buvo laikai, kai galvojau, kad reikia išmokti dažytis, tačiau visiškai neturėjau tam kantrybės.

  • Nusipirkdavau kokią vieną „ant bangos“ esančią priemonę, kuri be kitų linijos priemonių nedarydavo trokštamo efekto.
  • Įdomumo dėlei pažiūrėdavau kokį makiažo tutorial‘ą ir stebėdavausi kiek daug priemonių galima užsitepti ant veido ir kaip kiekviena jų turi savo paskirtį. Neretai, variantas „PRIEŠ“ man buvo gražesnis nei „PO“, nors ir supratau, kad daugelis tų makiažų buvo kuriami ne kasdienai ir ne į gatvę eiti.
  • Kartais palygindavau save su tobulai pasidažiusiomis, nenusakomo amžiaus merginomis troleibusuose.

Iš punktų aukščiau, galite suprasti, kad makiažas niekada nebuvo mano prioritetas. Pasidažydavau šiek tiek ir taip kaip moku. Nieko ypatingo.

Per karantiną atpratau net ir nuo minimalaus makiažo –  nepadažytas veidas man pasidarė toks savas ir artimas. Investavau į kokybiškas odos priežiūros priemones,  kurios kartu su tušu (na dar raudonais plaukų dažais, bet čia kita istorija), rodos, yra bene viskas, ko man reikia. Žiūrėti į save veidrodyje ir neieškoti ką ir kaip reikėtų pataisyti – geras ir išlaisvinantis jausmas.

Pirmą kartą su profesionaliu makiažu jaučiausi pasakiškai – tai buvo taip nekasdieniška, visai man nebūdinga. Juokiausi, kad jaučiuosi tarsi su Instagram filtru ant veido. 😊 Kartu supratau ir vieną svarbų dalyką – meistras su kokybišku makiažu rankose praktiškai iš kiekvieno veido gali padaryti labai gražų. Toks tobulas grožis nėra kažkas nepasiekiamo, tai įmanoma kiekvienam.

Galbūt todėl, sveika, švytinti oda, spindinčios akys, gaivumas ir lengvumas, tapo dabartiniu mano grožio apibrėžimu.

P.S. ar tik man vienai atrodo, kad natūralumas pamažu grįžta į madą?

Žmonės, kurie žino dalykus: meniškoji Monika ir jos žalia žinutė

„Tiesą sakant, man atrodo, kad svarbiausia daugkartinių maišelių misiją jau įgyvendinau – išjudinau iš mirties taško.“  – Monika Levickaitė

Žmonėms, kuriems tvarumo idėjos nėra svetimos, iniciatyvos „Žalia žinutė“ atskirai pristatinėti tikrai nereikia. „Žalios žinutės“ įkūrėja Monika savo kūrybiškumą ir talentą įdarbino ne rinkodaroje ar reklamos versle, bet skleisdama žalias idėjas.  Ar žinojote, kad medžiaginių maišelių siuvimas kartu su „Žalia žinute“ yra tik vienas iš Monikos įgyvendintų projektų? Kviečiu paskaityti interviu ir susipažinti su introvertiška ir įdomia Monikos asmenybe bei iš arčiau pasižvalgyti į „Žalios žinutės“ kūrybinius užkulsius.

MONIKA IR KŪRYBA 

1. Esi meniška asmenybė. Kokia kūryba tau padeda labiausiai realizuoti save?

Ilgą laiką jaučiausi neverta žodžio MENININKĖ – toks didelis jis man atrodė: galvojau, kad būtina atitikti kažkokius, ko gero, net man pačiai nežinomus standartus, pasirinkti vieną sritį ir joje tobulėti iki begalybės. Ilgainiui pajutau, kad mano priėjimas prie kūrybos kitoks – labiau nei atlikimo technika man rūpi pati idėja, emocija, kurią noriu įpūsti ir pačios suvoktas tikslas. Aš tikrai labai mėgstu rašyti, kurti miniatiūras ir personažus iš visų aplink turimų medžiagų, animuoti, filmuoti, fotografuoti, retušuoti, pjauti ir kalti, siuvinėti, skaitmeninti… Ir visa tai daryti viena. Pastebėjau, kad kuo drąsiau kūryboje esu autentiška, nesigėdiju savęs, tuo labiau pasisotina prasmės alkis ir savirealizacija.

2. Atsidarius „Žalios žinutės“ puslapį, atrodo, kad prie jo dirba didelė komanda žmonių! Nuostabu, kad tiek puslapio dizainą, tiek vizualus sukūrei pati. Papasakok, kokius savo gabumus realizavai, kurdama „Žalios žinutės“ iniciatyvą, kokių naujų dalykų pavyko išmokti?

 „Žalios žinutės“ puslapį išmylavau, išglosčiau pati (už keletą nuostabių nuotraukų esu dėkinga „Akimirkų gaudyklei“ ir „Lempa foto“). Puslapį zulinau kone metus ir turbūt klaikiai įkyrėjau WordPress‘o techniniui konsultantui, nes norėjau sukurti svetainę be programuotojų pagalbos! Kai tik pradėjau projektą, teko išmokti siūti siuvimo mašina ir nors kruopelę suvokti apie finansus bei individualią veiklą. Produkto fotografija, viešasis kalbėjimas, dalyvaimas mugėse ir prekystalio dekoravimas, bendravimas su klientais, socialinių tinklų subtilybės ir programėlės – dalykai, kurių mokymasis dabar šauna į galvą. Visgi, labiau esu dėkinga už psichologinius laimėjimus. Išmokau pasakyti ne žmonėms/projektams/renginiams, priimti savo silpnybes (kad esu klaikoka verslininkė) ir koncentruotis ties stiprybėmis (kad galiu kurti ir įkvėpti) ir, svarbiausia, suvokiau, kad kai palūžti, visada gali atsitiesti, o šalia yra mylintys žmonės, kurie nori padėti.

3. Ar „Žalia žinutė“ yra pirmasis tavo įgyvendintas projektas? Jei ne, kokius dar projektus esi įgyvendinusi?

Juokinga prisiminti, kad mano kūrybinė karjera prasidėjo paauglystėje sukūrus puslapį, kuriame žmonės galėjo parsisiųsti drabužių dizainus tuo metu itin populiariam „Sims2“ žaidimui. Vėliau, jau suaugus, vienerius savo gyvenimo metus aš praktiškai padovanojau startuoliui kurpiant tokį ypatingą USB raktą – kūriau visą įmanomą vizualą, buvo beprotiškai gera praktika ir galiausiai nulinis rezultatas, nes nepasiekėme net kampanijos paleidimo. Ką prisimenu su džiaugsmu – tai įgyvendinto animacinio filmuko „Bevardžio berniuko istorija“ kūrimą. Tuomet gelbėjausi iš depresijos gyvendama užsienyje ir norėjau pasiųsti žinutę visiems jautriems žmonėms: ten sudėjau labai daug savo pačios sielos. Būta dar daug visokių bandymų, bet, kalbant atvirai, patyriau daug nesėkmių, iš kurių stengiausi mokytis ir išsinešti bent jau praktinių įgūdžių.  

MONIKA IR ŽALIA ŽINUTĖ

1. Ar nesuklystume pasakę, kad „Žalia žinutė“ iš asmeninės iniciatyvos tapo bendruomeniniu projektu? Kartu tai yra ir edukacinis projektas. Gal galėtum trumpai papasakoti, kas „Žalia žinutė“ yra dabar?

Taip, edukacinė projekto pusė yra labai svarbi. Tikriausiai reiktų išskirti dvi „Žalios žinutės“ kryptis: žalių iniciatyvų biblioteką Tvarūs bičiuliai (tvarusbiciuliai.lt) bei Žalios bendruomenės tinklaraštį (zaliazinute.lt/tinklarastis).

Į biblioteką iš pradžių surankiojau visus, ką tuo metu pavyko rasti – rašiau kokį šimtą laiškų žaliesiems edukatoriams, verslininkams ir kūrėjams (net feisbukas vienai dienai buvo mane užblokavęs). Didžioji dalis atsiliepė ir tapo pagrindu žaliukų puslapiui. Dabar jau laukiu užklausų iš pačių tvarių iniciatyvų, nors, kai netingiu, kreipiuosi į juos pati, arba šį darbą padeda atlikti labai šaunus savanoris Aivaras. Bendruomenė auga, ir jau net sunku darosi suspėti pamatyti naujas, kaip grybai dygstančias iniciatyvas.

Žalios bendruomenės tinklaraštis – šviežiausia projekto dalis, kviečianti visus dalintis žaliu turiniu: patirtimis, receptais, straipsniais, istorijomis. Idėja gimė iš noro sukurti platformą, kur būtų koncentruotas žalios informacijos lobynas, o jo autoriai būtų patys žmonės. Pamačiau, kad viena tikrai neturiu tiek daug žinių, bet visi drauge – esame tikra jėga. Taigi dalintis kviečiu visus iki vieno: tereikia parašyti laišką zaliazinute@gmail.com : ).

2. Kaip gimė idėja siūti medžiaginius maišelius? Ar teko nueiti ilgą kelią nuo pirminės idėjos iki pirmo pasiūto maišelio?

Analogų Lietuvoje praktiškai nebuvo: daugkartinius maišelius siuvo tik viena organizacija, tad neturėjau, kur pasitikrinti dizaino ar siuvimo metodikos. Aš norėjau patogumo, paprastumo, antrinių žaliavų, ilgaamžiškumo ir estetikos. Pradžioje žmonės sakė, kad manieji maišeliukai per gražūs krauti į juos maistą, bet primindavau, kad čia tik psichologinis barjeras, kad esame pripratę prie plastikinio vienkartinio nedailaus maišelio. Galutiniui prototipui sukurti reikėjo dviejų mėnesių, buvo daug klaidų ir nevykusių bandymų, kol pavyko prisijaukinti užuolaidinį audinį ir siuvimo mašiną. Po pirmųjų mugių keičiau dydžius – maišelius platinau pagal žmonių pageidavimus. Taip pat bėgant laikui išmokau atsirinkti tinkamiausias užuolaidas . Technika kartais pavesdavo, tad reikėjo išmokti sutramdyti ir ją. Rodosi, koks mažytis objektas tas maišelis, bet, jei nori sukurti kažką apgalvoto ir užbaigto, turi įsigilinti iki galvos skausmo : )).3. Gal galėtum trumpai papasakoti  kaip gimė „Žalios žinutės“ padirbtukai? Galbūt tai buvo plano neatskleisti savo tapatybės dalis?

Kaip teisingai pastebėjai, aš tikrai maniau, kad šiek tiek už padirbtukų pasislėpsiu: juk moralizuoti apie naujus įpročius vielinių būtybių balsu tikrai lengviau. Bet norėjosi ir kūrybiško pateikimo, žaismės. Padirbtukai – mano pagalbininkai, į juos žvelgdama net neabejoju, kad jie tikri komandos nariai : ). O gimė jie mano vizijose – man tereikėjo leisti jiems nutūpti eskizuose ir rankoms sudėlioti nerangius kūnus iš namuose rastų daiktų. Vardams rinkti taikiau panašią techniką – žiūrėjau į juos ir klausiau, kas gi jie tokie. Kiekviena būtybė nusipelnė jiems tinkančio ir charakterį atskleidžiančio vardo : ). Ir, nors kasdienybėje esu pakankamai žemiška, kūryboje niekas man neuždės rėmų – leidžiu sau tikėti impulsų magija. 

4. Projektas veikia jau ne vienerius metus, ar per tą laiką pastebi žmonių elgesio/požiūrio skirtumą? Galbūt medžiaginiai maišeliai tapo labiau įprasti ar net populiarūs?

Taaaip! Per tris veiklos metus situacija smarkiai pasikeitė: daugkartiniai maišeliai atsirado ir didžiuosiuose prekybos centruose, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, per muges nebereikia aiškinti, kas čia per maišeliai, atsirado daugybė kitų žmonių, siuvančių maišelius, mokyklose jie kurpiami per darbų pamokas. Tiesą sakant, man atrodo, kad svarbiausia daugkartinių maišelių misiją jau įgyvendinau – išjudinau iš mirties taško. Žinoma, nuo žinojimo iki praktinio jų naudojimo dar matau žiojėjančią skylę – juos savo krepšeliuose turėtų nešiotis dauguma, bet, tikiuosi, čia tik laiko klausimas.

MONIKA IR EKOLOGIJA

1. Kokių įdomiausių reakcijų esi sulaukusi, pirkdama produktus medžiaginiuose maišeliuose?

Gal ir nuskambės keistai, bet dažniausia reakcija – tyla ir ramus prekių pasvėrimas, jaučiu, kad šiandien, praėjus beveik trims metams nuo projekto pradžios, tai nebėra toks „ateiviškas“ daiktas. Maloniausia, kad kažkas iš aplinkinių atkreipia dėmesį ir nusišypso. Kartą pati kasininkė pasiteiravo, kur pirkau tokius dailius maišelius. Dar girdėjau pasiteisinimą, kad „oi, pamiršau savo maišelius namie“, nors aš tiesiog stovėjau šalia ir kroviau savo daržoves : ).

2. Tavo manymu, neskaičiuojant perdėto plastiko vartojimo, į kokias dar ekologines problemas, visuomenė turėtų atkreipti dėmesį?

Plastikas yra vienas iš aplinkosauginių bėdų sudedamųjų, bet jų yra tikrai daugiau. Praktiškai kiekviename mūsų žingsnyje mes esame „išėję iš krašto“. Šiuo metu mane labai liūdina mūsų miestai. Mes redukuojame natūraliosios gamtos kiekį, išklojame viską betonu, kad tik būtų patogiau – miesto centru tampa automobilis. Kai neseniai nuvykau į vieną naujesnių Vilniaus rajonų, aš pagalvojau, kad klaikiai nenorėčiau gyventi tokioje erdvėje – atstumai iki stotelių sunkiai įveikiami pėsčiomis, visur trinkelės, medžiai nedidukai ir sulinkę, viskas taip nupoliruota, o drauge, negyva. Mašinos dūzgia ir aš galvoju – kodėl nuvykti nuo taško A iki B yra svarbiau už orą, kuriuo kvėpuojame, ir buvimą jaukiam, žalumoj skendinčiam parke? Juk mūsų psichologinė būsena tiesiogiai su tuo susijusi. Bet, ko gero, viskas atsimuša į ekonominę naudą ir švietimo trūkumą: labai norėtųsi, kad jo fokusas nukryptų į mūsų, žmonių, santykio su gamta stiprinimą, gilesnį supratimą.

 Galėčiau vardinti dar daugybę kitų probleminių taškų, bet, kaip ten bebūtų, aš vis tiek sakyčiau kad mūsų visuomenė labai stengiasi – būtent iš jos kyla daug nuostabių, žalių iniciatyvų. Tik valdžios lygiu pokyčiai ne šiaip stringa – ten jie dar ir užlaikomi, ir nematyti jokio vertybinio stuburo, bet čia jau kita tema : ).

3. Kaip sekasi gyventi turint tiek daug žinių apie tvarumą? Ar nepasitaiko momentų, kai apima ekonerimas? Jei apima, kaip išgyveni tas situacijas?

Žinios ir patirtis atneša dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, mažiau jaudiniesi dėl madingų tvarumo smulkmenų, bet vis labiau kremtiesi, kai suvoki, kad pūva pati žmogaus ir gamtos ryšio šerdis. Mes „atsijungiame“ nuo Žemės. Štai stovi daugiabutis, prie kurio nėra nė medelyčio, bet žmonės pastato kieme inkilą tikėdami, kad ten atskris paukšteliai ir džiugins juos savo grožiu bei čiulbesiu. Pametame esmę, kad ir patys, ir gamta esame vienos, glaudžiai susijusios ekosistemos dalis. Negalime išimti atskirų elementų ir tikėtis, kad ji veiks kaip veikusi.

Ekonerimas man puikiai pažįstamas, ir kartais jis tikrai užvaldo. Pavyzdžiui, diskutuojant su cinišku aplinkosaugos temai žmogumi arba skaitant bukus komentarus internete. Man tikrai užverda kraujas dėl abejingumo arba perdėto pozityvizmo, kad viskas su pasauliu juk gerai. Atrodo – jei didžioji pasaulio dalis tokia, tai ką aš padarysiu? Kas nutiks su pasauliu? Kaip gyvens mano vaikai? Arba kamuoja nuolatinis jausmas, kad neišnaudoju savo projekto platformos visu pajėgumu.

Bet tada sakau sau „stop“ – juk svarbiausia kryptingai ir nuoširdžiai dirbti dėl to, kuo tiki, kad bent kruopele prisidėtum prie švaresnio rytojaus. Kartu su dabartiniu pasauliu, svarbu priimti ir savo emocijas, balansuoti ir dozuoti negatyvios, perdėtai emocingos informacijos srautą. Nemąstyti fragmentuotai – netikėti kiekviena naujiena, o žvelgti plačiau, giliau. O jeigu taip labai trumpai, sakyčiau, kad visų pirma išmintingiausia pažinti patį save ir atrasti savas stiprybes, kurias panaudojant gali efektyviausiai veikti aplinkosauginėje srityje.

 LABAI AČIŪ, MONIKA! <3

 

 

Žmonės, kurie žino dalykus: tvarių mezginių projektas „Mamamezga“

Sveiki,

Šiandien „Žmonės, kurie žino dalykus“ rubrikoje – tvarios mados projektas „Mamamezga“. Kviečiu susipažinti su „Mamamezga“ įkūrėjomis –  mama Nijole ir dukra Egle ir paskaityti apie pomėgį megzti, virtusį bendru projektu, įkvėptu tvarumo idėjų ir meilės gamtai.

Kiek laiko mezgate? Kuo jus patraukė šis užsiėmimas?

Mama Nijolė: Mezgu nuo 10 metų – tai jau skaičiuojasi 40 metų. Mane sužavėjo mezgimo procesas. Mezgant nuostabus jausmas matyti, kaip darbas „auga”. Taip pat tai man puiki meditacija, leidžianti pasvajoti, prisiminti gražius praeities momentus, nes mezgimas lavina atmintį. Mezgimas neleidžia pamiršti ir matematikos, juk reikia apskaičiuoti  mezgimo akis, modeliuko išmatavimą… Geriausias jausmas apima, kai pamatau savo mezginį dėvinčias klientes.

Dukra Eglė: Megzti ir nerti vašeliu mane išmokė mama, kai buvau dešimties metų. Mezgu labai retai, dažniau neriu, pavyzdžiui plaukų gumytes (angl. scrunchies) arba maudymosi kostiumėlius.  Nuo pat mažumės noriai rengdavausi mamos numegztus rūbus, o kai tapau paauglė, pati kurdavau dizainus, arba parodydavau mamai kas patikdavo, ir ji numegzdavo identiškai. Žinoma, turėjau megztų drabužių iš fast fashion parduotuvių, tačiau greit nusivildavau jų kokybe, greitu susidėvėjimu bei nemalonia tekstūra. To priežastis – sintetika. Didžioji dalis mezginių įprastose parduotuvėse turi daugiau procentų akrilo nei vilnos. Jeigu mezginio sudėtį sudaro daugiau nei 50% vilna – į kainą galima net nežiūrėti. Tad, pasirinkimas kurti savo dizainus ir leisti mamai įgyvendinti juos mezgant, man labai patiko. 

Papasakokite, kaip gimė idėja įkurti „Mamamezga“?

Abi su mama jau ilgai domimės tvaria gyvensena. Mama nuo mažumės mokė rūšiuoti šiukšles, tausoti ir tinkamai prižiūrėti skirtingo audinio drabužius. Mūsų šeimyna turi sodybą, kurioje praleidžiame labai daug laiko, tad gamta mums – antri namai. Augdama mačiau, kaip tėvai sodina medžius, vaisių krūmus, daržoves… Visa tai padėjo mano tvaraus gyvenimo pagrindą. Iš meilės gamtai, norėjosi prie tvarumo prisidėti bent šiek tiek. Laikui bėgant gimė idėja –  skatinti žmones rinktis lėtai, atsakingai, iš natūralių siūlų numegztus mezginius. Norime merginoms padėti išsiskirti iš fast fashion drabužius dėvinčių minios bei paskatinti skirti didesnį dėmesį aprangos patogumui, ilgaamžiškumui, kokybei.

Kaip gimsta „Mamamezga“ kūrybinės idėjos? Ar atsižvelgiate į vyraujančias madas?

Dažniausiai idėjos gimsta mūsų fantazijoje. Visų pirma, sugalvojame dizainą ir ką norime sukurti, tuomet ieškome tinkamų siūlų, renkamės spalvas. Visada kuriame sezonui į priekį, pagal tai parenkame siūlų sudėtį. Pavyzdžiui, dabar renkamės mažiau vilnos turinčius siūlus, ieškome siūlų su medvilne, šilku arba bambuku, nors pastarojo siūlų rasti sunku, taip pat sudėtinga sužinoti, kokiomis sąlygomis jis buvo išaugintas.  Žinoma, pirmiausia stengiamės įgyvendinti klienčių norus, kurie dažiausiai atitinka dabartinę madą. Spalvas renkamės atsižvelgdamos ir vyraujančias tendencijas. Pavyzdžiui, dabartinis topas yra šviesiai violetinė, lavos oranžinė, sodri mėlyna, gaivi mėtos bei prabangi laiškinio česnako spalvos.

Šiuo metu skatiname merginas dėvėti kardiganus, pagamintus iš vilnos. Jie ne tik atstoja švarkus, paltus, kadangi yra šilti, bet ir neleidžia sukaisti  – vilna turi savybę išlaikyti natūralią kūno šilumą.

Jūs mezgate tik iš natūralių medžiagų siūlų. Gal galėtumėte papasakoti, kuo pasižymi skirtingos medžiagos su kuriomis dirbate?

Daugiausia mezgame iš skirtingų rūšių vilnos:

  • Merino vilna. Šią vilną augina merinosų avys, ji labai švelni, labiausiai tinka megzti rūbus vaikams.
  • Alpakos vilna – pati lengviausia iš visų vilnos rūšių, spindinti it šilkas. Tai vilna, kurią augina alpakos – gyvūnai panašūs į lamas. Drabužiai iš alpakos vilnos yra švelnūs, minkšti, labai šilti ir patvarūs. Priklausomai nuo alpakos amžiaus bei veislės, jos vilna vidutiniškai 4 – 6 kartus geriau išlaiko šilumą nei avies, yra labai tvirta, sunkiai veliasi ir lamdosi. Džiugu, jog gyvūnėliai nėra skriaudžiami – Alpaka kerpama tik kartą per dvejus metus ir tik taip, kad šiam gyvūnui būtų užtikrinta apsauga nuo atšiaurių gyvenimo sąlygų.
  • Kašmyro vilna– tai pati prabangiausia vilna, gaunama iš auginamų Kašmyro ožkų. Kašmyras yra labai lengvas ir šiltas. Prabangiųjų audinių žaliava yra minkštas apatinis Kašmyro ožkų plaukas, kuris yra ne kerpamas, o iššukuojamas.
  • Mohera– vilna, gaunama iš Angoros ožkų. Mohera yra minkšta, švelni ir tvirta. Mohera dažnai verpiama su rišančiuoju siūlu, nes moheros pluoštas pats atsiskiria į atskirus plaukelius, todėl neįmanoma pagaminti 100% moheros siūlų. Labiausiai vertinama mohera yra su šilku dėl tokio pluošto natūralumo, švelnumo ir šilkinio žvilgesio.

Žiemą geriausia nešioti 100% vilnos mezginius, jie puikiai šildys ir neleis sušalti. Įdomu tai, jog vilna netgi sugeba atlikti natūralų mikromasažą, kurio metu gerinama kraujotaka, ir taip padeda pasveikti nuo ligų. Dabar vilna apdirbama labai kokybiškai, dažnai ji net „nekanda“ – kas yra labai svarbu jautriems žmonėms.

Vasarą puikiai tinka aukštos kokybės pluošto medvilniniai siūlai. Rūbai iš medvilnės yra malonūs ir švelnūs odai, patogūs kasdieniniam dėvėjimui. Lino ar šilko siūlai yra ne tokie populiarūs, dažniausiai būna gana ploni todėl juos gamintojai linkę įmaišyti į kitus siūlus, pavyzdžiui vilną.

Visus mezginius iš natūralių siūlų privalu skalbti rankiniu režimu ir žemoje temperatūroje, o išskalbus paguldyti ant rankšluosčio džiovimui ir jokiu būdų nekabinti ant džiovyklos, taip jie išlaikys savo formą. 

Projektui „Mamamezga“ tvarumo principai yra labai svarbūs. Trumpai papasakokite, kuo jūsų verslas yra tvarus?

Dalis mūsų mezginių yra numegzti iš panaudotų siūlų (ne masinės prekybos, o rankų mezginių). Taip pat renkamės siūlus iš vietinių parduotuvėlių, kurios pardavinėja Lietuvoje gamintus siūlus. Siūlai, kuriuos įsigyjame, yra pagaminti iš natūralių medžiagų: 100% vilna, medvilnė, šilkas ar linas. Neseniai užsisakėme keletą kilogramų 100% vilnos iš Lietuvos karšyklos, kurioje etiškomis sąlygomis yra sukaršiama vilna. Labai norėjome mezgimui naudoti tik jau naudotus siūlus, deja, pastebėjome, kad gana sunku rasti megztų rankomis megztinių, o išardyti daugelį fast fashion gamybos drabužių yra beveik neįmanoma. 

Dar vienas žingsnis tvarumo link – rankų darbo siūlai. Radome keletą žmonių Lietuvoje, gaminančių rankų darbo siūlus. Šie siūlai yra vienetiniai ir labai ilgai gaminami, todėl kainuoja dvigubai brangiau nei įprasti.

Ar pastebite besikeičiantį žmonių požiūrį į rankų darbo drabužius? Kaip manote, ar laikui bėgant ir ekologinėms problemoms ryškėjant, žmonės vis labiau prioretizuos natūralių medžiagų drabužius, mažins vartojimą?

Požiūris tikrai keičiasi. Populiarėjant tvarios mados idėjoms, daugėja merginų, norinčių palaikyti vietinį verslą, pirkti rankomis sukurtus rūbus. Vyresnės moterys rečiau linkusios rinktis rankomis megztus rūbus, nes daugelis jų puikiai moka megzti pačios.

Pastebime, kad daug klienčių kreipiasi į mus ieškodamos išskirtinio dizaino, kurio neranda įprastose parduotuvėse.  Mezgant namie – daug mastoma apie mezginį ir apie tai, kas jį dėvės, todėl drabužis gimsta išjaustas, su meile ir išskirtinis. Juk antro lygiai tokio pačio mezginio numegzti rankomis jau nebepavyks!

ĮDOMU

Kai kurie „Mamamezga“ drabužiai numegzti naudojant mezgimo mašiną, kuri pagelbsti mezgant didesnius, vienodo rašto ir įmantrybių nereikalaujančius drabužius. Ši mašina padeda megzti greičiau ir lengviau, tačiau nemaža dalis darbo atliekama rankomis: apjungiamos ir apsiuvamos mezginio dalys,  visi siūlų kamuoliukai ant mašinos pervyniojami ranka.

Ačiū Mamamezga! Palaikykime lietuviškus, tvarius verslus!

Mamamezga profilis Facebook

Mamamezga profilis Instagram

Mamamezga etsy puslapyje

Trys nauji kasdienybės ritualai

Sveiki,

Noriu pasidalinti trimis man visiškai nebūdingais dalykais, atrastais karantino metu:

  1. Kasdienis sapnų registravimas

Įkvėpta draugės, sapnus aprašinėjančios ne vienerius metus, jau daugiau nei mėnesį kasdien užrašinėju, ką sapnavau. Ši veikla man kaip rytinis ritualas: rašymas ranka veikia terapiškai, o patys sapnai atskleidžia pasąmoningai rūpinčius dalykus, neišspręstas problemas, lūkesčius. Reikia tik truputį paanalizuoti – ir viskas kaip ant delno.

Iš tikrųjų, tik pradėjusi užrašinėti sapnus supratau, kad sapnuoju kiekvieną dieną. Mano sapnai realistiški, juose pažįstami žmonės, nemažai kasdienių situacijų. Kartais sapnuose elgiuosi kaip tipinė aš, bet dažniau priešingai – išsprogstu emocijomis ir pasielgiu visiškai sau nebūdingai. Šiems sapnams skiriu ypatingą dėmesį. Vis dėl to, mano sapnai yra tarsi realybės tęsinys, pasigendu daugiau kūrybiškumo, grožio, „nerealumo“(juk sapnuose įmanoma viskas, kodėl sapnuoju tik taip „protingai“, „realistiškai“?). Šie apmąstymai paskatino mane atrasti meditavimą (žiūrėti į 2 punktą).

 

  1. Meditacinės praktikos

Man patinka psichologija ir asmeninis tobulėjimas, tačiau niekuomet neskyriau dėmesio dvasingumui. Pati iš savęs esu nerimastinga, visada jaučiu poreikį sukontroliuoti dalykus, būti pasiruošusiai visiems įmanomiems scenarijams. Kitaip tariant, man sunku būti „čia ir dabar“. Niekada nemaniau, kad tai yra bėda. Juk ateis diena, kai pagaliau viskas bus „taip kaip reikia“ ir būsiu rami.

Deja. 

Pirmoji pažintis su meditacija buvo visiškas atmetimas. Galvoje nuolat zujo mintys, o jo didenybė protas nuolat primindavo: „Na ir ką, pabūsi susikaupusi, nurimsi, bet juk dalykai realybėje vis tiek išliks tie patys. Problemų tai nesprendžia“. Paskui, pamažu atsivėrė daugiau kelių, supratau, kad galiu nuraminti mintis ir apmalšinti nerimą, gebu bent kurį laiką visiškai nieko negalvoti. Ir tai visiškai nereiškia, kad ištisą dieną sėdžiu lotoso pozoje. Medituojant svarbu sukaupti dėmesį, tad netgi pasivaikščiojimas susikoncentravus į kvėpavimą, arba monotoniški, paprasti veiksmai gali veikti kaip tam tikra meditacija.

Labai rekomenduoju programėlę „Atsipūsk“. Lengvos, neilgos meditacijos, kuomet malonus balsas LIETUVIŠKAI pasako, ką jums reikia daryti 😊. Super.

  1. „Animal spirit“ būrimosi kortos.

Pirmą kartą šias kortas pastebėjau fotografės Neringos Rekašiutės Instagram’e. Jos patraukė dėmesį dėl savo meniškumo ir grožio. Pasidomėjusi kiek daugiau, nusprendži

au kortas sau pasidovanoti. Jaučiau, kad tos paslapties, bohemiškumo ir tylaus patarimo iš šalies man labai reikia.

Trumpai: Animal spirit kortos nėra paprastos taro kortos. Kiekviena korta yra su toteminiu gyvūnu, atsipindinčiu tam tikrą būseną, vertybes ir nešančiu to gyvūno esybei būdingą žinutę. Visų gyvūnų aprašymai pateikti kartu prie kortų pridedamoje knygelėje. Būrimas šiomis kortomis reikalauja savianalizės ir interpretacijos. Gavęs atsakymą iš gyvūno, turi progą apmąstyti rūpimą situaciją, galimai pastebėti joje kažką naujo ir pats atrasti atsakymą.

Pavyzdžiui, uždavusi klausimą, kaip turėčiau elgtis karantino metu, iš 63 kortų ištraukiau krokodilą, kuris simbolizuoja nusiraminimą, stagnaciją ir jėgų kaupimą ateičiai.

Paklaususi apie tinklaraščio rašymą, ištraukiau bitę – o čia jau interpretuok kaip nori – galbūt trokštamas rezultatas vertas didelio darbo, o galbūt priešingai – dėl šio tikslo persidirbti neverta?

Žodžiu, šios kortos man yra kažkas stebuklingo, buriuosi retai, bet tos akimirkos ypatingos.

Linkėjimai

Nuotrauka Dainiaus Putino

Žmonės, kurie žino dalykus: kavos ragavimo čempionė Miglė

Sveiki,

Labai  žaviuosi žmonėmis, kurie yra profesionalai vienoje pasirinktoje srityje. Vienas iš tokių žmonių – mano draugė Miglė, pradžioje karjerą pradėjusi kaip paprasta barista, atkakliai, su užsidegimu dirbdama ir keldama kompetencijas, šiandien ji –  Caffeine kavos kokybės ir mokymų vadovė. Taip pat Miglė yra oficialiai tituluota Lietuvos kavos ragavimo čempionė, kuri atstovaus Lietuvą pasaulio čempionate.

Klausti Miglės apie kavą ir tikėtis lakoniško atsakymo – misija neįmanoma. Miglė tiesiog gyvena kava ir labai daug šia tema žino. Uždaviau Miglei tris klausimus apie savo (ir greičiausiai daugelio jūsų) mėgstamiausią gėrimą – kavą. Tikiuosi, kad bus ne tik įdomu, bet ir naudinga.                                                                                                             . 

1. Migle, Tavo nuomone, kodėl tiek žmonių neįsivaizduoja savo dienos be puodelio kavos? Kokia yra šio gėrimo populiarumo paslaptis?

Mano nuomone, kavos populiarumas labai susijęs su bendravimu. Juk kavos gėrimas dažnai yra mažiau orientuotas į pačią kavą, o labiau į veiksmą, padedantį komunikuoti. Žodžiai „Einam išgerti kavos“ skamba mažiau įpareigojančiai nei „susitikime pakalbėti“. Kava užpildo tylos pauzes, tampa diskusijos objektu, o dar ir energizuoja. Puikus gėrimas.

Žinoma, ir pati kava yra labai skani. Manau, žmonės, kurie sako, jog nemėgsta kavos, tiesiog niekad nerado tinkamo jiems paruošimo būdo, ragavo prastai paruoštą ar apskritai prastą kavą. Vis dėlto, kavos žaliavos kokybė ir paruošimas daro milžinišką įtaką kavos skoniui.

2. Į kokius dalykus reikėtų atkreipti dėmesį, renkantis kavą? Kaip atpažinti kokybišką kavą?

Kavos žaliavos pasirinkimas yra mano mėgstama tema. Renkantis kavą, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą dalykų:

  • Kavos pardavimo vieta. Jei turite galimybę, rekomenduočiau kavą pirkti specializuotose parduotuvėse ar kavinėse. Žinoma, kava ten dažnai kiek brangesnė, tačiau gausite kokybišką produktą.
  • Informacija apie kavą. Kavos pakelis, kaip ir bet kuris kitas produktas, turėtų mums duoti esminę informaciją apie žaliavą, tokią kaip skrudinimo lygis ir data, sumalimo lygis, šalis ar dar geriau, regionas, iš kurio kava atkeliavo. Pamąstykite, ar nesukeltų įtarimo jogurtas ant kurio parašyta „jogurtas“ ir nieko daugiau? Ar rinktumėtės produktą, ant kurio pakelio nenurodyta nei rūšis, nei pagaminimo vieta ir data? Su kava lygiai taip pat – informacija pakuotėje turėtų būti tarsi gimimo liudijimas – konkreti ir informatyvi. Jei ant kavos pakuotės galima perskaityti tik tiek, jog „ši kava yra intensyvi, kaip jūsų gyvenimo  ritmas“, geriau tokio produkto nesirinkti.
  • Skrudinimo data parodo kavos šviežumą. Kavos skoniai ir poskoniai geriausiai jaučiami per pirmą mėnesį po skrudinimo. Žinoma, vėliau ją gerti taip pat galima, tačiau pusės metų „senumo“ kava jau bus tik pirminės savo versijos šešėlis.
  • Skrudinimo lygis. Šviesaus skrudinimo kava pasižymi šviesiai ruda spalva ir yra artimiausia savo natūraliam skoniui, todėl turės daugiau rūgštelės. Tokiai kavai geriausias pagaminimo būdas – filtrinės kavos aparatas ar paprastas užpylimas į puodelį. Filtrinė ar užpiltinė kava turi ilgą sąlyčio laiką su vandeniu todėl gauna ir daugiau kofeino. Vidurinis skrudinimas yra pats populiariausias, universaliausias ir labiausiai subalansuotas. Jis tinka tiek plikyti, ruošti per filtrą, tiek gaminti espresso. Gausime intensyvaus skonio subalansuotą kavos gėrimą. Tamsus skrudinimas – taip pat populiarus, kai kuriose šalyse toks skrudinimas yra tradicija, pavyzdžiui, didelėje dalyje Italijos, Ispanijoje, Prancūzijoje. Apie tamsų skrudinimą gerai atsiliepti negaliu, nes tai iš esmės yra kavos deginimas, kuris suteikia intensyvų kartų skonį ir panaikina natūralius kavos poskonius. Jeigu tokį mėgstate – puiku, prašom. Tačiau čia kavą galima palyginti su aukštos kokybės steiku – jei jį sudeginsi, natūralaus skonio nebesijaus. Todėl rekomenduojamas lengvas ar vidutinio lygio apkepimas.
  • Malimo lygis – pasako, kokiam paruošimo būdui kava tinkama. Smulkus malimas tinka espresso gamybai ar moka kavinukui. Vidutinis malimasv60, aeropress, kitiems panašaus tipo filtriniams kavinukams. Stambus french press kavinukui, chemex ar tiesiog plikymui puodelyje. Geriausia kavą maltis mažais kiekiais ir laikyti sandariai, jog ji neprarastų savo aromato. Žinoma, jei galite sau tai leisti, geriausia malkitės kavą namie. Jei ne – specializuotos kavinės ar parduotuvės kavą jums mielai sumals.
  • Šalis parodo kavos gimtinę. Žemynai turi skirtingą klimatą, dirvožemį, kalnuotumą, todėl kava užauga skirtinga. Pietų Amerikos šalyse, tokiose kaip Brazilija, Kolumbija, galime tikėtis kavos, turinčios daug saldumo, šiek tiek kartumo. Dominuoja klasikiniai juodo šokolado, karamelės, riešutų poskoniai. Centrinėje Amerikoje – Panamoje, Kosta Rikoje auga daug egzotiškos kavos. Dažnai saldžios, tačiau su vaisiška rūgštele. Afrikoje dominuoja rūgštesnės kavos. Dažnai – juodųjų serbentų, citrusų, kitų vaisių poskoniai. Kava iš Indonezijos/Azijos dažnai bus gan intensyvaus skonio. Dažnai dominuoja saldumas ir kartumas. Poskoniai – prieskonių, tabako.

3. Kokia kava tavo pačios mėgstamiausia?

Čia labai priklauso nuo nuotaikos ir kur esu. Kavinėje dažnai geriu espresso, ypač, jei turiu galimybę pasirinkti skirtingas pupeles.

Namie mėgstu paprasčiausią kavos gaminimo būdą – French press kavinuką. Kai noriu skanaus espresso ar americano – renkuosi moka kavinuką. Kartu šis kavinukas suteikia namams itališkos dvasios.

Jei sėdime su draugais – renkamės chemex kavinuką, jis puikai tinka dalintis kava. Įdomus faktas, tačiau šį kavinuką dažnai galima pamatyti seriale „Draugai“.

4. Gal norėtum dar ką nors pridurti?

Pasigaminti skanios kavos namie nėra sunku. Geram puodeliui užtenka investuoti į geresnės kokybės French press kavinuką ir pirkti šviežią, kokybišką kavą. Na, o jei traukia eksperimentuoti, tada jau galima žvalgytis ir toliau – kavos pasaulis yra didelis ir įdomus.

 

Ačiū Migle! <3

 

Pagrindinės nuotraukos autorius – Dainius Putinas


Minimaliai.lt nori padėkoti kavos reikmenų parduotuvei „Kavos draugas“ už padovanotą ekologišką, fair trade kavą. Viena kava užauginta Meksikoje, Čiapaso valstijoje, kita – Pietų Amerikoje, Bolivijoje.

 Fair trade logotipas – patvirtina sąžiningas prekybos sąlygas ir galimybes  gamintojams besivystančiose šalyse, investuojant į verslus ir bendruomenes tvaresnei ateičiai.

 Ekologinės gamybos logotipas – naudojamas produktams, kurių sudėtyje ne mažiau kaip  95% ekologiškų sudedamųjų dalių, o dėl likusių 5% buvo laikomasi papildomų griežtų sąlygų. Šiuo logotipu pažymėtos produkcijos perdirbimo, vežimo ir saugojimo sąlygos atitinka griežtus reikalavimus.

Po pokalbio su Migle ėmiau galvoti apie kokybišką French press kavinuką namuose. „Kavos draugas“ bus pirmoji vieta, kurioje jo ieškosiu.

Ačiū #Kavosdraugas

Kino pavasaris 2020. Filmas „Kristaus kūnas“

Žiūrėdama į pagrindinio personažo akis, atpažinau visus tuos vaikinus, kurie paauglystėje slampinėjo su nekokia kompanija. Atpažinau tuos jaunus chuliganus su kuriais pakalbėjus dviese, supranti, kad yra kažkas daugiau…Ir jei tik kita aplinka, kitokie žmonės,  jis turėtų galimybę būti kitoks.

Trumpai: jaunas, už sunkų nusikaltimą bausmę atliekantis vaikinas Danielis, kalonijoje atranda tikėjimą ir nori tapti kunigu. Deja, teistiesiems  mokslai seminarijoje uždrausti. Išėjęs iš kolonijos, Danielis keliauja į nuošalų Lenkijos kaimą dirbti lentpjūvėje. Ten, susiklosčius daug įvairių aplinkybių, herojus per klaidą palaikomas naujuoju kunigu. Pradžioje planavęs pabėgti po kelių dienų, vaikinas vis labiau įsigyvena į savo naująjį vaidmenį. Kaip pavyzdį prisimindamas kolonijos kunigą bei naudodamasis internetu, jis ima vykdyti visas kunigo pareigas. Žmonės pamažu ima jį gerbti ir pasitikėti. Nors ir būdamas jauno amžiaus „buvęs nusikaltėlis“, herojus priima daug teisingų ir sunkių sprendimų, pradeda spręsti miestelio bendruomenės problemas. Filmo atomaga sunki ir dramatiška. Matant neteisybę prabyla empatija: „Taip neteisinga! Taip negali būti!“.  Pabaiga suteikia vilties. atrodo, kad vis tiek gyvenime  galiausiai būna taip, kaip turi būti.

Jei atvirai norėčiau dar kartą pažiūrėti šį filmą. Jis tikrai labai labai geras.

„ -Negaliu pakęsti, kai mano jauniausias sūnus, dvylikametis, rūko su vaikėzais iš mokyklos. Bandau sūnui aiškinti. Bet nieko nepadeda. Ir kartais netenku kantrybės…Užvožiu sūnui. Kokią atgailą skirsite, kunige?

-Su cigaretėmis – paprasta. Yra gerai išbandytas metodas. Nupirkite jam pakelį stipriausių cigarečių ir liepkite surūkyti. Visas noras jam išgaruos.

-Siūlote jam pirkti cigarečių?

-Arba duokite savo.

– Bet…Aš nerūkau.

-Aš gi užuodžiu.

-Čia tik šiaip…Kartais.

-Sūnų irgi lupate tik kartais, ar dažniau?

-Kartais

-Tuomet atgailai…Pasivažinėkite su sūnumi dviračiais.“

10/10