Kodėl renkuosi rūšiuoti

Iš tikrųjų, dabar žmones pasiekia nemažai informacijos apie tai, kaip svarbu rūšiuoti šiukšles. Greičiausiai kiekvienas paklaustas praeivis per vieną sekundės dalį galėtų atsakyti, kad rūšiuoti svarbu ir reikia (visgi, dalis jų, paklausti ar patys rūšiuoja, lygiai taip pat turėtų atsakymų, kodėl to nedaro). Pati rūšiuoju jau tikrai ilgą laiką (kaip tikra rūšiavimo hipsterė dariau tai, kas nebuvo „ant bangos“ :)). Atliekas jau ilgą laiką rūšiuoja ir mano šeima, šią praktiką sugebėjau vykdyti net studentaudama ir gyvendama ne pačiomis patogiausiomis sąlygomis. Per tą laiką susidūriau su įvairiomis žmonių reakcijomis, teko įveikti savo pačios skepticizmą ir tingulį. O svarbiausia teko surasti sau atsakymą į klausimą, kodėl rūšiuoju net ir žinodama, kad vienai neįmanoma išgelbėti pasaulio. Ir radau.

Pirmą kartą mano tikėjimas atliekų rūšiavimo prasme susvyravo, kuomet įsidarbinau kavinėje. Pabandykite įsivaizduoti, koks beprasmybės jausmas apima, kuomet kasdien į bendrą konteinerį išmeti dešimtį maišų šiukšlių, pilnų vienkartinių puodelių, kartono, stiklo, popieriaus. Imi suprasti, kad viena nedidelės kavinės darbo diena sugeneruoja šiukšlių daugiau nei tu per visą mėnesį. Nori – nenori kyla dvejonės ir apatija: kas iš to vieno mano surūšiuoto maišelio, jei korporacijos ir verslai kasdien į tai atsako tonomis šiukšlių. Ėmiau mažinti savo vidinį disonansą, taikydamasi prie aplinkybių (tokia jau žmogaus psichologija: nesugebame mąstyti vienaip, o elgtis priešingai), todėl ėmiau neberūšiuoti namie, nes šiukšlės darbe nuolat primindavo „kaip tai beprasmiška“.

Visgi, laikai keitėsi, keičiausi ir aš: palikau klientų aptarnavimo sferą ir iš naujo prabudo mano noras būti atsakingai už aplinką, kurioje gyvenu. O ir tai daryti tapo daug lengviau: rūšiavimo šiukšliadėžės atsirado prekybos centruose ir kitose viešose vietose. Taipogi, viešojoje erdvėje daugėjo įvairių socialinių kampanijų ir informacijos. Pamažu rūšiavimas tapo automatinis ir neišvengiamas. Lygiai taip pat, kaip neišvengiami ir nerūšiuojančių žmonių komentarai:

  1. Man nerūpi. (Kaip dainose, taip ir gyvenime: prievarta mylėti (rūšiuoti) nepriversi. Tad patylėsiu.)
  2. Rūšiuoti neverta, nes vis tiek viską supila į vieną šiukšlių mašiną. (Galbūt atliekos ir yra supilamos į vieną mašiną, tačiau svarbu paminėti, kad tai yra speciali šiukšlių gabenimo priemonė, padalyta į tris ar daugiau dalių. Beje, visos surūšiuotos šiukšlės yra dar kartą perrūšiuojamos, tad vien tai, kad atskiriame galimas perdirbti atliekas nuo buitinių atliekų, ženkliai palengvina šį procesą).
  3. Niekas daugiau nerūšiuoja, o vienas pasaulio nepakeisi. (Natūralu, kad pasaulyje gyvena daugybė „Karalių Saulių“ (čia toks istorikams labiau), po kurių „nors ir tvanas“ (garsiausia Karalius Saulės citata). Bet sąmoningų ir atsakingų žmonių pareiga yra sukurti jiems atsvarą. Nieko nedaryti nėra sprendimas. Nebent tau nerūpi (žiūrėti į 1 punktą)
  4. Faina, kad rūšiuoji, bet aš tikrai tingėčiau plauti ten tuos visus indelius ir t.t (aš tingiu plauti visus indus apskritai, tad vienu indeliu daugiau ar mažiau – tas pats efektas)
  5. Faina, kad rūšiuoji, bet man nepatogu tuos kelis maišus išnešinėti ir t.t (čia negaliu kalbėti visiškai objektyviai, nes dar neteko gyventi vietoje, kurioje rūšiavimo konteineriai būtų neracionaliai toli. Žinoma, tikrai neapsimoka vien dėl šiukšlių išmetimo važiuoti į kitą rajono galą. Bet VISGI, jeigu nepatogumas apsiriboja tik poros maišų išnešimu į kiemą, tai vertėtų pagalvoti, ar tikrai taip nepatogu, o gal tiesiog pasižiūrėkite į 1 punktą).
  6. Nenoriu, kad namai taptų šiukšlių sandėliu. itas itin skaudus man asmeniškai, nes tikrai kai kurios pakuotės užsilieka namuose ilgiau nei buvo planuota. (Svarbu paminėti, kad jos būna švarios ir tvarkingos, tad pagrindinis jų keliamas diskomfortas – užimama vieta.). Visgi, nusistačius konkrečią dieną, kuomet bus išnešamos šiukšlės, būtų galima įveikti ir šį nepatogumą.)
  7. Tikrai nerūšiuosiu, nes ir taip moku mokesčius už šiukšles. Neleisiu iš savo darbo lobti šiukšlių tvarkymo įmonėms. (Šis tiesiog genialus. Vadovaujantis panašia logika: šiukšlinkime gatves ir kitaip niokokime miestų nuosavybę, kad savivaldybės turėtų dėti pinigus ten, o ne sau į kišenes. Čia ironija, žinoma.)

Visiškai natūralu, kad ekologija ir aplinkosauga žmonėms rūpi nevienodai: vieni rūpinasi gamta, kitiems labiau rūpi gyvūnai, tretiems skurstantieji, žmogaus teisės, kai kurie netgi sugeba derinti visus šiuos aspektus. Bet ką norėčiau pasakyti (ir tikrai sugalvojau ne pati), kad šiukšlių rūšiavimas turėtų būti savaime suprantamas dalykas kiekvienam bent truputį socialiai atsakingam žmogui. Nėra kito atsakymo ir varianto tolimesniam civilizacijos vystymuisi: arba didžioji dalis žmonių protingai tvarkys visas atliekas, kurias palieka (lygiai taip pat kaip perdirbti atliekas, svarbu jų mažiau generuoti apskritai) arba perpildysime sąvartynus ir paskęsime savo pačių šiukšlėse. Nors, teisingiau būtų sakyti, kad šiukšlinam gyvenimui pasmerksime ateities kartas.

Taigi, dalinuosi septyniais atsakymais, kodėl renkuosi rūšiuoti net ir žinodama, kad viena pasaulio neišgelbėsiu:

  1. ŽINAU, kad taip reikia. Ne, tai nėra tik nuomonė, bet kuo tikriausias faktas. Ir visai nesvarbu, net jei esi vienintelis rūšiuojantis kaimynas iš viso dvylikaaukščio – rūšiavimas ir neatsinaujinančių išteklių taupymas gamtos ir žmonijos atžvilgiu visada yra teisinga.
  2. Prisiimu atsakomybę už visus savo pasirinkimus ir jų pasekmes. Tam, kad dalyvaučiau tam tikrose iniciatyvose, man nebūtina patogi aplinka ir jos palaikymas (nors, žinoma, tai visuomet labai malonu). Iš savo patirties sakau, pačios stipriausios nuostatos yra tos, kuriomis vadovaujantis gali gyventi, net ir nesant patogioms aplinkos sąlygoms. Puikiai sutariu ir gyvenu su žmonėmis, kurie be jokios sąžinės graužaties meta visus popierius į vieną šiukšlinę ir jiems nepriekaištauju… (nors mintyse programuoju, kad jie imtų rūšiuoti 🙂 )
  3. Žiūriu į save kaip į visumą, t.y. mane kaip žmogų atspindi net ir tos detalės, kurios, rodos, nėra taip aiškiai matomos. Negalėčiau jaustis visiškai sąžininga prieš save pačią, jei galvočiau ir kalbėčiau, kad renkuosi gyventi tvariai, bet elgčiausi priešingai. Negalėčiau atrodyti kaip damutė, bet po savęs palikti galybę šiukšlių (čia labiau merginoms, kurios su savo alfa patinais po šašlykų kepimo palieka visas šiukšles ežerų pakrantėse) .
  4. Tai man padeda suvokti problemos mastą ir daro įtaką tolesniems pasirinkimams. Magija paprasta: užtenka pažiūrėti į vos vienos savaitės rūšiavimo maiše atidėtas pakuotes ir pasidaro aišku, kokia daugybė atliekų susidaro per mėnesį, pusmetį, metus ir kad būtų tiesiog nuodėmė leisti joms nugulti ir taip pilnuose sąvartynuose ir neleisti tapti naujais daiktais. P.S. Niekas kitas geriau nei tušti indeliai nuo ledų leidžia pamatyti, kad esi priklausomas nuo saldumynų ;).
  5. Suprantu, kad bet koks daiktas, net ir dingęs iš akiračio neišnyksta ir egzistuoja toliau. Idealiame pasaulyje produktų gamintojai turėtų būti atsakingi už saugų ir efektyvų jų sunaikinimą arba perdirbimą/atnaujinimą. Realiame pasaulyje, su kiekvienu įsigytu daiktu, tampame atsakingi už tai, kur reikės jį padėti, kuomet jis nebefunkcionuos tinkamai ar tiesiog atsibos.  Esu tikra, kad jeigu vartotojai prisiimtų atsakomybę už tai, kur reikės padėti kiekvieną jų nebereikalingą pirkinį, neracionalaus vartojimo sumažėtų kaip reikiant.
  6. Gera rodyti tinkamą pavyzdį. Iš tikrųjų, manau, kad kiekvieno rūšiuojančio žmogaus misija nėra rinkti svetimų žmonių šiukšles ar pamokslauti. Mes turime išlikti ištikimi savo principams, net tuomet, kai tai nėra patogu ir spinduliuoti džiaugsmą, pozityvumą, nes iš esmės, nereikia šiukšlių rūšiavimo įsivaizduoti, kaip tam tikro pasiaukojimo, kurį pasirenka tik šviesios ir tyros dvasios žmonės. Jau ne kartą minėjau, kad tai yra toks pats natūralus dalykas kaip, kad išmesti šiukšlę į kibirą, o ne pro langą.
  7. Turiu vis daugiau bendraminčių. Nors dar kol kas gyvenu bendrabutyje, maloniai nustebina tai, kad rūšiavimo konteineriai dažniausiai būna pilni :). Taip pat didžiuojuosi dirbdama organizacijoje, kurioje darbuotojai skatinami rūšiuoti ir tam suteikiamos visos sąlygos. Džiaugiuosi būdama sąmoningos ir atsakingos žmonių bendruomenės dalimi :).

Smagu, kad vis daugiau žmonių pradeda protingai tvarkyti savo išmetamas atliekas ir tikiu, kad ateityje šiukšles rūšiuos didžioji dalis žmonių.

Draugai, o jūs ar rūšiuojate? Kas motyvuoja ir demotyvuoja tai daryti? Pasidalinkite:).

Gražios dienos, visiems!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *