Be kategorijos

Apie poreikį kontroliuoti dalykus

Jau kuris laikas galvoje sukasi mintys, kurias ne taip lengva išreikšti. Šiandien norėčiau pakalbėti apie kontrolę, o tiksliau apie poreikį kontroliuoti dalykus.

Dar prieš metus ar du tikrai nebūčiau įvardijusi savęs kaip taisyklių ir kontrolės žmogaus. Visada įsivaizduodavau tokius žmones kaip griežtus, rimtus, sustyguotus darboholikus. Visuomet laikiau save visiškai kitokia.

Visgi, ilgainiui supratau, kad kontrolės siekis apima daugiau nei tik precizišką tvarką namuose ar griežtą darbotvarkę bei nepajudinamus terminus. Vis dažniau pamąstau, kad perdėtai griežtas savo paties nusistatytų principų laikymasis, irgi galėtų būti siekio jausti kontrolę dalis. Mechanizmas yra gana paprastas: aiškios taisyklės, nuolatinės pastangos tų taisyklių laikytis (žinoma, kai kurios jų tampa įpročiais, kas procesą ženkliai palengvina) bei abstraktus, vargu, ar pilnai įmanomas pasiekti, rezultatas, kuriam suteikiama perdėta reikšmė.

Esu iš tų žmonių, kuris dažnai per daug sureikšmina smulkmenas. Esu tas žmogus, kuriam turint aiškią rutiną, sunku pasielgti kitaip, net jei sveikas protas sako, kad šiai dienai laikytis plano neproduktyvu. Man patinka žinoti, ką veiksiu – jau ryte galvoje turiu mini planą, ką šiandien skaitysiu, gaminsiu, ar eisiu pasivaikščioti, ar ne, ar tvarkysiuosi, ar ne. Ir tas planas, nors ir susikurtas tik mano galvoje, tai dienai man tampa reikšmingas – atsiradus nenumatytiems klausimams, jaučiuosi negerai, kad nepavyko įgyvendinti visko, kas buvo galvoje suplanuota (net jei tai reikštų tiesiog neperskaitytą knygos skyrių ar mankštos neatlikimą).

„Noriu sveikai maitintis“; „Noriu nebepriklausyti vartotojiškai visuomenei ir nustoti pirkti“; „Noriu būti dvasingesnis“, „Noriu visiškai nebenaudoti vienkartinio plastiko…“; „Noriu būti produktyvus ir per savaitę būtinai parašyti bent du tekstus…“ Ir tai tik keli pavyzdžiai paimti iš mano gyvenimo.

Minimalizmas ir siekis kontroliuoti

Prisimenu save, domėjimosi aplinkosauga pike, kai per itin trumpą laiką, atsisakiau labai daug daiktų. Daug dalykų nebepirkau (dalis ipročių išliko), daug atidaviau, išmečiau ir netgi buvo apėmęs azartas, ko čia dar atsisakius, ko čia dar nebepirkus, suteikiant tiems sprendimams kiek per didelį svorį ir reikšmę mano savijautai.

Šiandien vis dar simpatizuoju minimalizmo filosofijai, tačiau atsisakau organizuoti savo gyvenimą vien pagal daiktus ir jų kiekį namuose. Tikiu, kad daiktų perteklius sekina tiek mus, tiek planetą, tačiau atsisakyti, išmesti, kažko nepirkti vien tam, kad atitikčiau savo pačios susigalvotas daiktų kvotas, nebenoriu. Nesutinku, kad mano gyvenimas suktųsi vien apie daiktus.

Zero Waste ir siekis kontroliuoti

Kiek galima sumažinti plastiko kiekį kasdienybėje man taip pat atrodė prasmingas iššūkis, nes panašius dalykus kontroliuoti aš sugebu 😊. Galiu atsisakyti ir laikytis numatyto plano, net jeigu tai yra nepatogu, brangu, daugiau kainuoja… Ir aš visiškai neturiu omenyje vienkartinio plastiko atsisakymo ir tvarių, ilgalaikių sprendimų. Buvo laikas, kai tiesiog vaikščiojau ratais, įsikibusi pirkinių krepšelį ir galvojau, ką čia dar nesupakuoto į plastiką nusipirkus apart daržovių, vaisių ir duonos (pabandykit, tikrai ne visose parduotuvėse yra daug pasirinkimų…). Pastatydavau save į tokias nepatogias situacijas ir dabar kartais pagalvoju: „Kodėl taip smarkiai, kodėl taip kraštutinai?“

Dabar viskas mano namuose daug nuosaikiau – neatsisakau reikalingų daiktų ar maisto produktų vien todėl, kad jie supakuoti į plastiką.  Nenoriu, kad mano gyvenimas ir mintys suktųsi vien apie tai, kaip menkiausiuose pasirinkimuose išvengti plastiko. Nenoriu, kad nuo tokio išorinio dalyko (plastikas yra praktiškai visur!) priklausytų mano pačios savęs vertinimas.

Sveika mityba ir siekis kontroliuoti

Kai tik susidomėjau sveika mityba, dalyvavau sveikos mitybos iššūkyje. Svėriau porcijas, stengiausi valgyti pagal nurodytą planą ir kiek galima vengti bet kokio cukraus. Vėl ta pati istorija – vaikštinėdavau parduotuvėje su pustuščiu krepšeliu, žiūrinėdavau etiketes, kol suprasdavau kad cukrus yra visur ir kad tiesiog nėra, ką pirkti. Ar reikėjo man save pastatyti į tokią situaciją, kur reikėtų tiek savidisciplinos, kontrolės? Tikrai nereikėjo, ir kitais būdais būčiau patobulėjusi, bet va tuo metu tas noras „užbaigti iššūkį iki galo“ buvo man pirmiau visko.

Šiandien maitinuosi sveikai, bet valgau viską. Suprantu, kad nuo vieno saldumyno „pasaulis nesugrius“.

Vietoje pabaigos

Norėčiau bent trumpam apsikeisti vietomis su žmogumi, kuris gyvena be aiškaus plano arba moka į jį pažvelgti lanksčiai. Su tokiu žmogum, kuris gali kardinaliai pakeisti savo sprendimus, kuriam nėra sunku išeiti, kuris elgiasi taip, kaip jam tą minutę norisi. Manau, būtų labai įdomi patirtis, nes aš planuoju ir elgiuosi atsakingai praktiškai visuomet. Reikia to ar nelabai😊.

Ir žinote, kartais, kai sąmoningai pažiūriu į viską iš šalies, atrodo, kad dalykai, nutikę neplanuotai, baigėsi net labai gerai. Bet šitai turiu sau sąmoningai priminti ir motyvuotai nuspręsti sau leisti šiandien „tiesiog būti“.

O kaip jūsų ir kontrolės reikalai? Galbūt tekste atpažinote save? Įdomu, pasidalinkite.

Iki

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.