Knygos Knygų recenzijos

„Agata“ (Anne Cathrine Bomann) – geras pasirinkimas tingintiems skaityti

„Agata“ – tai knyga apie senyvą, paskutinius mėnesius iki pensijos skaičiuojantį psichiatrą ir netikėtai šį jo ramų laukimą sumaišiusią naują pacientę Agatą. Jaunai moteriai nesugeba padėti to meto gydymo metodai, ji primigtinai reikalauja konsultuotis būtent pas šį psichiatrą. Kaip ir galima nuspėti, pradžioje gydytojas naujos pacientės priimti nenori, tačiau ėmęs geriau ją pažinti, kitomis akimis pažvelgia į savo darbą ir gyvenimą apskritai.

Kažkur girdėtas ar matytas siužetas? Tikrai taip. Prieš pradėdama skaityti, jau žinojau, kad laukia dviejų, skirtingo amžiaus ir patirčių žmonių susitikimas, pakeisiantis abiejų gyvenimus. Nuoširdžiai vyliausi būti pakerėta, kiek daug gali duoti žmonių tarpusavio ryšys ir bendravimas. Tikėjausi gilesnių pokalbių tarp pacientės ir psichiatro. Laukiau, kol pamažu bus atskleista apie Agatą sutraumavusią praeitį. Atidžiai skaičiau, kad tik nepražiopsočiau tos akimirkos, kai abu veikėjai supras, kokie jie vienas kitam svarbūs. Laukiau, tikėjausi, vyliausi… O knyga ėmė ir baigėsi😊

Gerai, gerai, iš tikrųjų knyga „Agata“ nėra tokia jau bloga. Pagrindinė jos žinutė man patiko – „Kiekvienas žmogus trokšta būti pastebėtas“ ir kaip sunku gyventi žmonėms, kurių per gyvenimą iš tikrųjų taip niekas ir nepamatė, kaip jie neatpažįsta savo poreikių, nemoka patys pasidrąsinti ir pasiguosti ir nuolatos save baudžia… Šią knygos mintį aš pajutau labai stipriai, o taip nutinka tikrai ne su visomis knygomis.

Visgi, susidarė įspūdis, kad autorė tiksliai žinojo, kokią mintį nori perduoti skaitytojams, tad pati istorija kartais atrodė vystoma per daug skubotai, be įsigilinimo į tai, kas vyksta. Lygiai taip pat skubotai istorija ir buvo užbaigta, todėl man pasirodė šiek tiek pritempta prie norimo rezultato. Na jūs įsivaizduokite, žmogus dešimtmečiais (dešimtmečiais!) kenčia maniakinę depresiją, o visam tam reikalui išnarplioti užtenka vos dviejų puslapių? Psichologas savo pacientus išklauso blanknote piešdamas juos atspindinčius paukščius. Įdomi detalė, bet autorė skaitytojus ir palieka su šia informacija. Na ir kas iš to?

Iš tikrųjų, „Agatą“ perskaičiau per porą dienų. Skaitosi lengvai, teksto nėra labai daug. Sakyčiau, kad puikus pasirinkimas, norintiems, bet neprisiverčiantiems skaityti. Ar rekomenduočiau daug skaitančiam žmogui? Tikrai ne. Ar rekomenduočiau žmogui, kuris ieško nesunkaus skaitinio, dažnai neprisiverčia skaityti ir nori kažko daugiau nei meilės romanas? Rekomenduočiau!

Vertinimas 6/10

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.