Apie gyvenimą be papildomų sąlygų
Mįslė – kokius du mokslinius terminus sutiksi tiek knygoje „Vidurnakčio biblioteka“, tiek komediniame seriale „The Big Bang Theory“? Atsakymas – Šriodingerio katė ir stygų teorija. O dabar apie knygą „Vidurnakčio biblioteka“, kuri man paliko labai gerą įspūdį! Pati istorija turėjo visus šansus būti banali ir nuspėjama, tačiau prikaustė dėmesį ir, rodos, dešimtis kartų girdėtas gyvenimo […]
Jeigu šiai knygai reikėtų paskirti emociją, tai būtų šviesus ir švelniai jautrus liūdesys. Greičiausiai skaitant teks nubraukti ašarą, o gal ir ne vieną, bet tai leis pasijusti žmogumi, primins, kas vis dėlto svarbu gyvenime ir kiek daug reikšmingų momentų išnyksta kasdienių pareigų fone. Šį knyga buvo sumanyta kaip V. Juknaitės autobiografija. Rašytoja serga sunkia, nepagydoma […]
Žinot, būna tokių istorijų, kurias pasakoti ir suprasti nesunku – žmogus išvažiuoja į kelionę, pakeičia darbą, nubėga maratoną. Bet kiekvienam žmogui bene kasdien nutinka daugybė mikro istorijų, lydimų prisiminimų, interpretacijų, suteiktų asmeninių prasmių. Tokie nutikimai gali būti nusakyti pora sakinių arba priešingai – tapti ilga, emocinga, konkrečiam žmogui/žmonėms svarbia istorija. Būtent tokios man pasirodė šios novelės. Apie žmones, kurie, sakytum, gyvena ir tiek, bet visgi, iš tikro tiek daug nematomų povandeninių srovių vyksta jų gyvenimuose.
Vaivos Rykštaitės „Pirmąkart mama“ yra bene pirmoji lietuviška knyga apie moters tapimą mama. Apie šią knygą sužinojau daug anksčiau nei pradėjau lauktis – teigiami atsiliepimai ir pagyros vis šmėžuodavo socialiniuose tinkluose, o ir tapusi nėščia sulaukiau ne vieno patarimo iš jau pagimdžiusių moterų: „Būtinai perskaityk Rykštaitės Pirmąkart mama“. Nieko nelaukusi taip ir padariau ir dalinuosi savo įspūdžiais.
Nusikelkime į mano gyvenimą 2021 m. lapkričio gale. Aš gimdymo namuose vis dar laukiu svarbiausio gyvenime susitikimo. Žvalgausi po skyriaus biblioteką – nieko ypatingo, daugiausia meilės romanai ir aktualumą praradusios knygos. Mano akys išvarvėjusios nuo telefono, noriu skaityti tikrą knygą, todėl atidžiai apžiūriu kiekvieną jų. Taip į rankas pakliūva Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų”. Nenustebčiau, […]
Knyga nukelia į 90-uosius, perestroikos metus Rygoje, Latvijoje. Veiksmas vyksta viename komunalinio tipo bute, kuriame pagal valdžios paskyrimą gyvena aštuoni pradžioje svetimi žmonės. Tvarka paprasta – kiekvienam gyventojui priklauso po atskirą kambarį, kaimynai dalinasi bendru koridoriumi, vonia ir virtuve. Kiekvienas kaimynas tarsi atspindi skirtingą to meto žmogaus tipažą, o asmeniniuose kambariuose dėliojasi skirtingos gyvenimo istorijos.
Knyga „Apšviestoji“ man paliko didelį įspūdį dėl savo gilumo ir visapusiškumo. Tai daugiau nei knyga apie religinių fanatikų šeimą ir iš jos pabėgusią dukrą. Ši knyga apima vaikystės disfunkcinėje šeimoje paliktą traumą ir jos etapus net atsitraukus iš toksinės aplinkos. Tai knyga apie pasirinkimą tarp savo tapatybės ir buvimo šeimos dalimi, tarp tiesos ir pažįstamos, bet dirbtinai sumodeliuotos realybės.
Keista istorija, pasakojama Lenkijos kaime gyvenančios Janinos Dušejko lūpomis, sudomino nuo pirmųjų sakinių. Greičiausiai to ir galėjau tikėtis, nes kitas O.Tokarczuk romanas „Bėgūnai“, man tikrai labai patiko (rekomenduoju).
Paauglystėje Jurga Ivanauskaitė buvo viena mėgstamiausių mano rašytojų. Pripažinsiu, kad galbūt ne viską supratau jos kūryboje, bet mane traukė tas ypatingas istorijų bohemiškumas. Jurgos knygas skaitydavau tarsi apie kitą pasislėpusį, bet tikrai egzistuojantį pasaulį, su kurio dėl jauno amžiaus dar nesu susidūrusi, bet buvau tikra, kad ateityje jis man atsiskleis visomis spalvomis.
Ši knyga man patiko tiek savo siužetu, tiek rašymo stiliumi. Uvės istorija, rodos, sena kaip pasaulis. Joje vyresnio amžiaus bambeklis, nesisveikinantis su kaimynais ir griežtai prižiūrintis, kad visi laikytųsi nustatytų taisyklių bei netikėtai atsikraustę nauji kaimynai, kurie padeda atsiskleisti visai kitokioms uždarojo pikčiurnos spalvoms.