Susipažinkite su Viktorija, kuri gali papasakoti daug įdomių dalykų maisto švaistymo tema. Apie maisto švaistymą Viktorija žino ne šiaip sau – ji yra viena 2019 m „Vilnius Gastro Zero“ organizatorių. Pernai metais vykusio renginio metu, 12 Vilniaus restoranų ir barų sukūrė specialius patiekalus bei gėrimus iš augalinės kilmės produktų, o patiekalams gaminti panaudodami kokybiškus ir saugius, tačiau prekinės išvaizdos neturinčius produktus.
1.Kodėl maisto švaistymas yra aktuali šių laikų problema? Kokias galėtum išskirti, tavo nuomone, pagrindines maisto švaistymo priežastis?
Pirmiausia, maisto švaistymo problema vis dar nepakankamai komunikuojama ir per siaurai suvokiama. Apie plastiko taršos problemą daugelis žmonių yra bent jau girdėję: aiškus jos mastas, matyti ir per didelio plastiko vartojimo įrodymai, pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne susiformavusios plastiko salos ir jose įkurta „Šiukšlių valstybė“. Žmonės ima suprasti, kad panaudotas plastikas niekur nedingsta, todėl ima jį kaip medžiagą permąstyti, kartais netgi kažkiek demonizuoti. Su nesuvartotu maistu kiek kitaip – juk maistas nėra plastikas ir išmestas tiesiog suirs, tiesa? Deja, bet realybė kitokia – išmestas maistas ir maisto produktai sunkiai rūšiuojasi, nugula sąvartynuose, ten genda ir irdami į atmosferą išleidžia ne ką mažiau pavojingas dujas. Mano nuomone, apie tai Lietuvoje itin trūksta informacijos. Pasigilinus į visą maisto „iki stalo“ kelią, matyti, kiek daug resursų investuojame į maistą – dirbame, einame į parduotuvę, tempiame maišus namo, plauname, gaminame. Kai pagalvoji, kiek laiko, žmonių darbo, vandens, žemės ir viso kito buvo sunaudota, tam, kad maistas atsidurtų ant mūsų stalo, išmesti maistą pasidaro mažų mažiausiai gaila! Man atrodo, gražus ir prasmingas įprotis padėkoti maistui ir jo teikiamai energijai. Aš, pavyzdžiui, kai tik nepamirštu, dėkoju vaisiams ir daržovėms, kad jie augo, kabėjo ant šakų, sirpo saulės šviesoje, juos kažkas raškė ir štai dabar tą visą sukauptą energiją aš turiu galimybę pasisavinti.
Maistas yra kasdienis dalykas – tiek valgome, tiek išmetame maistą kasdien, tai tampa automatišku veiksmu. Būtent kasdienius įpročius ir yra sunkiausia keisti. Tad jeigu sudėtumėme nežinojimą, aplaidumą, tingumą ir prastus kasdienius su maistu susijusius įpročius, gauname prastoką „kokteiliuką“.
2. Kur daugiausiai išvaistoma maisto? Ar skiriasi maisto švaistymo tempas namų ūkiuose ir maisto gaminimo įstaigose, kokia situacija skirtingose šalyse?
Skaičiuojama, kad daugiausia maisto išvaistoma gamybos sektoriuje, mažiausiai – pardavimo, o gėdingą vidurinę vietą užima namų ūkiai. Šioje situacijoje galima įžvelgti ir galimybių – namų ūkiai yra kiekvieno mūsų kontroliuojama erdvė, todėl turime visas galimybes imtis veiksmų! Maisto švaistymą galima sumažinti netgi iki visiško minimumo ėmus kompostuoti. Nuo paprastų žmonių pasirinkimų tikrai daug priklauso, čia turime daugiausia galios, skirtingai negu dideliuose procesuose, kuriuose lengva pasijusti bejėgiais.
Maitinimo įstaigos siekia pelno, todėl skaičiuoja ir greičiausiai sunaudoja ir visokius „galiukus“, ir sultinukus. Teko bendrauti su keleto restoranų Vilniuje vadovais – tikrai yra vietų, kuriose į maisto suvartojimą žiūrima atsakingai, kūrybingai ir beveik neišmetama.
Manau, kad požiūris skirtingose šalyse tikrai skiriasi. Sunku kalbėti tokiais dideliais mąsteliais ir grubiai niveliuoti, bet tik galiu pasakyti, kad Lietuvoje (turint omenyje ir taupių močiučių geną) švaistome palyginus nedaug. Man atrodo, kad jei kalbame „kaip tvariai gyventi, kaip pernaudoti, kaip kūrybingai kažką sugalvoti ir neišmesti“, tai verta ir smagu prisiminti savo močiutes. Joms tai buvo tiesiog natūralu, o mes kažkurią dalį to irgi pasąmoningai prisimename, tarsi per bambagyslę tas žinojimas mums yra perduotas. Visi stiklainiukų ir net maišelių perplovimai, džiovinimai, saugojimai, uogų/grybų/žolelių rinkimas, sriubos ir troškiniai „iš kirvių“ – viskas mums yra kažkaip pasąmoningai aišku, tik primiršta.
3. Gal galėtumei pasidalinti keliais pagrindiniais būdais, kaip būtų galima sumažinti maisto švaistymą apsipirkinėjant?
Šiame klausime glūdi dar viena problema: mes juk nenorime pirkti pavienių bananų, negražių paprikų, ar apdaužytų obuolių. Jie negražūs, galimai nučiupinėti, o ir kitiems kažkodėl netikę… Kodėl mes turėtume paimti tuos kažkieno iš lizdo išmestus paukščiukus?
Riba tarp pripratimo prie aukštos kokybės ir į aplinką orientuoto, bet save šiek tiek baudžiančio sąmoningumo, yra slidi. Taip pat susiduriame su tam tikromis produktų kokybės reguliacijomis, kuriomis prekybvietės privalo vadovautis, todėl, tarkime, neforminės daržovės prekystalių tiesiog nepasiekia. O mes savo ruožtu taip pat gerokai išpuikome ir pamėgome kokybę.
Bet jeigu lentynose turėtume „nepavykusias citrinas, apgailėtinas bulves ir befigūrius baklažanus“, galbūt pamiltume? O jeigu jie dar būtų su nuolaida? Čia prisimenu prancūzų prekybcentrių tinklo Intermache dar 2014 metais vykdytą kampaniją apie negražias daržoves ir vaisius (Inglorious Fruits and Vegetables) po kurios sekė daug didesnis sąmoningumas nestandartiniams produktams ir daugelis prekybcentrių tai integravo į kasdienę veiklą.
4.Gal galėtumei pasidalinti keliais pagrindiniais būdais, kaip būtų galima sumažinti maisto švaistymą namuose?
Viskas prasideda nuo planavimo ir apsipirkimo. Svarbu numatyti, ką savaitės eigoje gaminsi, kiek ir kokių užkandžių gali reikėti, o svarbiausia dalis – susidarytu planu vadovautis. Aišku, įpratimas planuoti užtrunka laiko, tačiau tikrai veikia. Taip pat svarbu ir tinkamas produktų laikymas.
Mano nuomone, bene pats svarbiausias momentas – nuolatinis šaldytuvo ir spintelių stebėjimas ir nuolatinis žinojimas, kas ten dedasi. Suprantu, kad visi turime skirtingus ritmus ir gyvenimo būdus, bet iš savo pusės tikrai labiausiai skatinčiau kultivuoti stebėjimą ir nuolatinį žinojimą, kurie produktai dar saugūs laikyti, o kurie – jau „ant ribos“.
Šaltinis: New Yorker Mag
Vaikystėje mano šeimoje po didelių puotų buvo užgimęs toks posakis „Ar išmetam iš karto, ar dar palaikom šaldytuve?“ – man tai super juokinga ir iliustratyvu, bet labiausiai tai linkiu (ir sau) šio tipo situacijose tiesiog neatsidurti!
5.Kokie maisto produktai labiausiai yra „rizikos grupėje“ būti išmesti?
Aišku, rizikos grupėje visada yra tai, kas greičiausiai genda – pieno, mėsos produktai, vaisiai ir daržovės. Daugybė žmonių (net neįtikėtina paskaičius tyrimų rezultatus) neatskiria skirtingų žymėjimo būdų, kurie yra „Naudoti iki“ ir „Geriausias iki“. Pirmuoju žymimi greitesnio gedimo ir potencialiai pavojingesnių pasekmių pavartojus po laiko turėsiantys produktai, o štai antrasis reiškia būtent tai, kas parašyta – „Geriausias iki“. Reiškia, kad po tos datos jis vis dar tinkamas vartoti. Žinoma, nereikėtų ignoruoti juslių teikiamos informacijos!
Labiausiai „rizikos“ grupei priklausantys produktai Šaltinis: Too Good To Go
TRUMPI VIKTORIJOS PATARIMAI MAŽESNIO ŠVAISTYMO VARDAN:
- Šaldymas praverčia visuomet, kai kažko „nutinka“ per daug. Šaldyti galima sriubą, padažus, mėsą, blynelius etc. Beveik viską!
- Labai gražus būdas (kurio aš niekados nedarau, bet pažįstu žmonių, kurie daro), tai yra daržovių nuopjovėlių saugojimas šaldiklyje kol, sukaupus reikiamą kiekį, išverdamas sultinys! O pavyzdžiui brokolio kotas gali skaniai susitrinti žaliame glotnytuje.
- Vienas mėgiamiausių mano atradimų – keptos jaunų cukinijų „karūnėlės“. Jos turi tam tikrą traškumą ir skonį ir nusipelno būti sukrimstos!
- Dar vienas atradimas – tai kalafijoras, kepamas orkaitėje su lapais ir sviestu. Niekados nebūčiau patikėjusi, kad be menkiausios abejonės mano iki tol išmetami kalafijoro lapai gali būti tokie gardūs, sultingi ir traškūs, kai paruošti būtent tokiu būdu.
- Vienas, man atrodo, jau gana žinomas būdas – prisirpusių iki pajuodimo bananų perkėlimas ne į šiukšlinę, o į gardžią minkštą ir purią bananų duoną (labai daug jos receptų internete!).
- Čia dar kalbu apie džemą iš arbūzų odelių ir apie blynelius iš vakarykštės avižinės košės.
- Daugiau naudingų idėjų
Viktorija, ačiū tau už mintis ir patarimus!
3. Gal galėtum trumpai papasakoti kaip gimė „Žalios žinutės“ padirbtukai? Galbūt tai buvo plano neatskleisti savo tapatybės dalis?
Kaip gimsta „Mamamezga“ kūrybinės idėjos? Ar atsižvelgiate į vyraujančias madas?
Fair trade logotipas – patvirtina sąžiningas prekybos sąlygas ir galimybes gamintojams besivystančiose šalyse, investuojant į verslus ir bendruomenes tvaresnei ateičiai.
Ekologinės gamybos logotipas – naudojamas produktams, kurių sudėtyje ne mažiau kaip 95% ekologiškų sudedamųjų dalių, o dėl likusių 5% buvo laikomasi papildomų griežtų sąlygų. Šiuo logotipu pažymėtos produkcijos perdirbimo, vežimo ir saugojimo sąlygos atitinka griežtus reikalavimus.
