Author Archives: Menulietė

Tvarkymasis su Marie Kondo: drabužiai

„I‘m excited because I love mess“ Marie Kondo

Trumpa įžanga. Viskas prasidėjo, kuomet perskaičiau knygą apie minimalizmą ir tvarkymosi meną „Tvarkingų namų stebuklas“, parašytą tvarkymosi guru Marie Kondo. Išgirdus, kad didelio populiarumo sulaukusią knygą gali parašyti žmogus tiesiog mėgstantis tvarkytis, daug ką gali apimti nuostaba. Juk greičiausiai kiekvienas pažįstame bent porą itin tvarkingų, organizuotų žmonių.

Kuo Marie tokia ypatinga?

Pirmiausia, mane labai nustebino, kad žmogus nuo pat mažų dienų gali taip mėgti organizuoti daiktus ir kurti tvarką visuose namuose. Knygoje pati Marie akcentuoja, kad tvarkymasis ir daiktų išmetimas buvo vienas iš pagrindinių jos veiklų, grįžus iš mokyklos. Ar daug pažįstate vaikų, kurie ne tik tvarkingi (savo noru), bet ir patys kuria tvarkymosi taisykles namiškiams?

Marie į tvarkymąsi žiūri kūrybiškai ir kiekvienam galimam atvejui yra suradusi (arba esant poreikiui suras) tinkamiausią sprendimą. Viskas gali būti sutvarkyta, bet kokia erdvė, bet koks stalčius, bet kuri lentyna. Šitai tikrai išmokau iš Marie Kondo.

Marie į tvarkymąsi žiūri kaip į procesą, kuris neša džiaugsmą. Pavyzdžiui, buities darbus paverčia veikla, kurią visa šeima atlieka kartu (Marie drabužius visuomet lanksto kartu su savo mažomis dukrytėmis ir teigia, kad mergaitėms tai labai patinka). Anot Marie, buvimas namuose turi džiaugsmą, todėl juose turi likti tik tie daiktai, kurie įkvepia ir skleidžia geras emocijas.

Kad ir kaip ten bebūtų, svarbu paminėti, kad Marie yra rytų kultūros atstovė, tad jos tvarkymasis yra neatsiejamas nuo filosofijos, dvasingumo ir meditacijos. Tai labai įdomu ir traukia.

Vėliau, atradusi ir pradėjusi žiūrėti laidą „Tyding up with Marie Kondo“, dar labiau susidomėjau Marie tvarkymosi metodais ir gavau aiškų pavyzdį, kaip jie yra pritaikomi realybėje. Kiekvieni namai yra tvarkomi ne pagal kambarius, bet pagal daiktų grupes:

Drabužiai
Knygos
Dokumentai
Komono (virtuvė, vonia, garažas)
Sentimentalūs daiktai

Buvau taip įkvėpta, kad pasiryžau dar labiau organizuoti savo namus ir susitvarkyti kartu su Marie Kondo! Pagal nurodytą planą, pirmoji stotelė – drabužiai.

Esu dariusi ne vieną ir ne dvi spintos revizijas, todėl buvau beveik tikra, kad labai didelio drabužių kiekio nebūsiu prikaupusi. Ir tikrai, į vieną krūvą sukrovus visus drabužius (įtraukiant vasarinius, sporto, kasdienius drabužius ir praleidžiant striukes, apatinius, kojines), neteko aikčioti taip, kaip tai dažniausiai daro Marie laidos dalyviai, pamatę savo sukauptus daiktus.

Pagal Marie metodą, turėjau kiekvieną daiktą paimti į rankas, susikaupti ir atsakyti sau į klausimus: „Ar šis daiktas man teikia džiaugsmą?“ „Ar norėčiau, kad jis ir toliau lydėtų mane gyvenime?“ Tam, kad procesas atrodytų dar ypatingesnis, užsidegiau smilkalų ir įsijungiau muzikos. Galima pradėti!

Rezultatas

Atidėjau krūvelę man nebemielų ir nebereikalingų drabužių. Daiktus, kurie man patinka ir tinka, išskyriau labai greitai. Buvo pora daiktų, kurių tikrai nuoširdžiai nebenorėjau. Bene daugiausiai dvejonių kėlė drabužiai, kurie man yra patogūs, tačiau su jais nesijaučiu gražiai. Porą jų pasilikau dėvėti namuose (senus naminius drabužius tiesiog išmesiu), kelis bandysiu parduoti arba dovanoti. Teisybės dėlei vertėtų paminėti, kad po poros dienų dviems drabužiams apsisprendžiau suteikti dar vieną šansą.

Bene labiausiai mane pradžiugino tvarkingas ir labai funkcionalus drabužių išdėstymas stalčiuose! Toks lankstymo būdas (Marie lankstymo pamokėlių tikrai galima rasti internete, o dar geriau pažiūrėti per jos laidą) yra labai patogus, nes visi daiktai matyti kaip ant delno, be to, imant vieną daiktą – nesujaukiami kiti. Tvarka garantuota!

Taigi, kartu su žieminių batų išmetimu, manau, kad spintos reviziją galima laikyti įvykusia. DIDELĖ ŽALIA VARNELĖ!

Susitiksime kitame žingsnyje, kuriame tvarkysiu dokumentus ir kitus popierius namuose.

Linkėjimai visiems!

Minimalistinės drabužinės kūrimas: nesusipratimai perkant internetu

Jau ilgą laiką užeidama į parduotuves nebeturiu, ką pirkti. Lyg ir gražu, bet taip brangu, o kokybė dažniausiai nuvilia. Peržiūriu tuos mielus, šiltus megztinius ir žinau, kad po kelių skalbimų jie išsitampys ir apsivels, kelnės greit nusiskalbs ir praras spalvą, o džinsai po poros mėnesių tiesiog pradils. Akį patraukia gražios sintetinės suknelės, bet iš patirties žinau, kad jų šonai jau po poros dėvėjimų „apaugs“ burbuliukais. Yra ir gražių marškinių, bet jau iš pirmo prisilietimo matyti, kad jie labai lamdysis, o lyginti aš nemėgstu. Jei kas nors atrodo bent jau kiek ilgaamžiškiau, ima kandžiotis kaina. Dažniausiai tiesiog apsižvalgau ir išeinu be nieko.

Po kelių tokių grįžimų tuščiomis, pasidariau išvadą, naujų drabužių pirkimas mane vargina ir tiesiog neapsimoka. Jau kurį laiką, esant poreikiui nusipirkti kažką naujo, einu į Pasaulio drabužiai dėvėtų drabužių parduotuves. Ten drabužiai švarūs, tvarkingi, dažnai galima rasti drabužių su etiketėmis! Kainos tikrai mažesnės nei paprastose parduotuvėse, o tai, kad drabužiai randa naujus šeimininkus yra puiku – laimi visi.

Taip pat pastaruoju metu ėmiau daugiau pirkti internete (prioritizuoju lietuviškus mados puslapius, nesinaudoju Ebay ir kitais panašiais puslapiais, kur galima daug ir pigiai pirkti). Bet čia, vėlgi, savi niuansai – prekės dažniausiai būna supakuotos į plastiką, o ir pirkimas nemačius daikto gyvai yra tikras VA BANK. Kartais net ir stengdamasi pirkti tik tai, kas reikalinga, tiesiog gaunu dar vieną nereikalingą daiktą ir esu priversta pirkti vėl.

Labai palaikau daiktų prikėlimo naujam gyvenimui idėją, todėl pirma vieta, į kurią keliauju, norėdama nusipirkti/parduoti nebereikalingus daiktus internete yra portalas vinted.lt. Būtent čia man ir yra nutikę įvairių nesusipratimų (svarbu paminėti, kad susipratimų skaičius yra kur kas didesnis).

Jūsų dėmesiui 5 mano didžiausi nesusipratimai perkant/parduodant online:

5. Džinsai keliaunininkai. Prieš gerus trejus metus Vinted‘e pirkau plėšytus boyfriend stiliaus džinsus. Pardavėja buvo labai maloni, noriai bendravo, tačiau savo pirkinio nesulaukiau ilgiau nei įprasta. Siuntinys buvo registruotas, todėl patikrinusi jo buvimo vietą sužinojau, kad džinsai buvo išsiųsti mano nurodytu adresu, bet į kitą miestą😊. Džinsai kantriai mėnesį gulėjo Kauno pašte, o vėliau buvo dar kartą persiųsti man. Ir tiesa sakant, tapo vienais mėgiamiausių (ir vieninteliais boyfriend tipo!) mano džinsų, kuriuos dėviu ir dabar 😊.

4. Dirbtinės odos kelnės. Prieš porą metų Vinted‘e išsirinkau dirbtinės odos kelnes. Gavusi prekę nustebau, nes iš nugaros ir priekio jos buvo skirtingos! Nuotraukose kelnės buvo pateiktos tik iš priekio, o aprašyme nė žodžiu neužsiminta, kad abi kelnių pusės yra pasiūtos iš nevienodos medžiagos. Pradžioje galvojau, kad galbūt pati visko neišklausinėjau iki galo, bet kita vertus, ar tikrai kaskart perkant drabužį reikia klausti, ar medžiaga abiejose drabužio pusėse yra tokia pat? Kokia kelnių lemtis? Pridaviau į vieną dėvėtų drabužių supirktuvę ir gavau 0,80ct. Visiškas nesusipratimas…

3. Vaikiškas maudymosi kostiumėlis. Jau metus lankau sporto salę, todėl pagalvojau, kad būtų labai gera mintis nusipirkti paprastą, vientisą maudymosi kostiumėlį baseinui. Vinted radau tobulą, naują variantą. Minimalistinis, subtilus – kaip tik toks, kokio ieškojau. Tiesa, dydis nurodytas S, o aš dėviu S/M. Gaunu patvirtinimą, kad kostiumėlis atitinka dydį. Kaina nėra maža – 19 eur, bet apsvarsčiusi visus UŽ ir PRIEŠ, apsisprendžiu, kad už kokybišką, naują daiktą nėra daug. Nusiperku ir gaunu vaiko dydžio triko/maudymosi kostiumėlį. Tikrąją to žodžio prasme vaiko dydžio – mažulytį mažulytį. Sekundę ateina įžvalga, kad gal jau ir aš nebe S dydis, bet tas drabužis irgi tikrai mažesnis nei buvo pateikta! Taip ir likau be maudymosi kostiumėlio, o gautąjį pardaviau 3 kartus pigiau. Naujo maudymosi kostiumėlio nebeieškojau.

2. Pamestinukai auskarai. Daugelį savo daiktų parduodu už simbolinę kainą arba dovanoju dykai. Labai apsidžiaugiau, kad vienais bižuteriniais auskarais iškart susidomėjo nemažai žmonių. Paprašiau apmokėti siuntimą ir dar pačią dieną gražiai supakavusi auskarus juos išsiunčiau naujai savininkei. Po mėnesio mane iš pašto pasiekė informacija, kad gavau siuntinį. Nueinu – o ten tie patys mano siųstieji auskarai, kurių per mėnesį taip niekas ir neatsiimė. Pamaniau, kad visko būna ir susisiekiau su pirkėja, pasiūliau auskarus išsiųsti dar kartą savo išlaidomis (atiduodama nereikalingus daiktus, išmokau nuoširdžiai dovanoti, todėl tikrai neskaičiuoju kiekvieno cento). Pirkėja sutiko, išsiunčiau siuntinį pakartotinai ir pamiršau. Praėjo geras mėnuo. Ankstyvas šeštadienio rytas, girdžiu skambutį į duris. Išlipu iš lovos, o ten paštininkė su tais pačiais, nelaimingais, niekam nebereikalingais, vėjų mėtytais auskarais. Įsižeidžiau kaip niekad. Ir ne tik todėl, kad šitaip negerbiamas mano laikas, bet ir todėl, kad buvau pažadinta ankstyvų šeštadienio rytą. Auskarai vėl įkelti į mano Vinted paskyrą ir laukia naujos šeimininkės.

1. Megztinis ir nelaukta dovanėlė. Vinted puslapyje išsirinkau gana pigų, ne naują, bet tvarkingą megztinį. Sulaukusi siuntinio nekantriai išpakavau ir apšalau – vietoj žalios spalvos pamačiau nuvytusių rožių spalvą. Pirma mintis, kad mane apgavo, bet vėliau supratau, kad kartu su megztuku gavau dovaną – švarią, bet tikrai nudėvėtą, nėščiosios palaidinę. Negalėjau patikėti. Stengiuosi neapsikrauti spintos turiniu, o čia dar vienas papildomas vargas! Ir dar tokio kokybės…TIKRAS MINIMALISTO SIAUBAS! Tiesa, su megztuku viskas buvo gerai.

Tai štai koks mano nesusipratimų, perkant internetu, penketukas. Nieko per daug baisaus, kai kur galbūt netgi truputį juokinga.

O kaip jūs manote, ar pirkimas internetu daugiau tvarus ir minimalistinis, o galbūt priešingai – visiškai vartotojiškas dalykas?

Inga<3

– Sveika mityba? – Sveika mityba!

Sveiki!

Per didžiąsias metų šventes saldumynų valgiau tikrai neskaičiuodama, nes žinojau, kad greit jiems išauš paskutinioji. Ir štai, be jokių ypatingų fanfarų atėjo sausio 7 – oji diena, kuomet startavo mano sveikos ir subalansuotos mitybos programa.

Kodėl sugalvojau dalyvauti „Beata FIT“ racionalios mitybos programoje?

Akivaizdu, kad daug svorio numesti man tikrai nereikia, tad ir priežastys buvo kitos. Norėjau susibalansuoti mitybą, įtraukti į maisto racioną kuo daugiau daržovių, papildyti receptų knygelę sveikais receptais. Apskritai norėjau daugiau sužinoti apie maistą, apie tai, iš ko jis susideda bei tai, kaip šiandienėje produktų galybėje nepasimesti. Norėjau ugdyti valią ir atsisakyti užkandžiavimo. Norėjau skaistesnės odos, sveikesnio kūno, kad sporto rezultatai geriau matytųsi ir daug kitų dalykų.

Kaip atrodo dalyvavimas programoje?

Ši programa tęsiasi aštuonias savaites. Mitybos specialistė Beata, atsižvelgdama į tavo svorį, ūgį, kasdienybę, lūkesčius, sudaro individualų mitybos racioną ir suteikia kitos svarbios informacijos apie subalansuotą mitybą, sveikų produktų pirkimą, sveikatingumą apskritai. Dalyviai yra suskirstomi į grupes po penkis žmones ir bendrauja tarpusavyje, dalinasi pasiekimais ir patirtimi. Į pokalbius aktyviai įsitraukia ir pati Beata. Ji palaiko dalyvius, atsako į klausimus, duoda patarimus ir dalinasi žiniomis visos programos metu.

Aš valgau keturis kartus per dieną (jokio užkandžiavimo!), visi valgymai yra subalansuoti pagal maisto medžiagas, kiekvienas patiekalas yra sveriamas pagal nustatytą svorį.

Penktadienis yra savaitės rezultatų diena, po kurios laukia aptarimas su Beata.

Kas labiausiai patinka. Džiaugiuosi, kad į maistą pradėjau žiūrėti kitaip. Kai žinai, kad valgysi ne kaskart, kai tik užsinori, pradedi tikrai mėgautis. Įdomu save stebėti ir pajusti, kad sotumas iš tikrųjų ateina pamažu! Pavyzdžiui, suvalgai savo vakarienės normą ir jauti, kad nori daugiau. Luktelėji valandėlę ir jautiesi soti ir patenkinta.:)

Taip pat patinka, kad dabar valgau tikrai daug daržovių (per dieną apie 500 g!). Maloniai stebina, kaip stebuklingai veikia subalansuotas maistas – dienos metu jaučiuosi soti ir net neateina mintis apie užkandžiavimą ar saldumynus (per pusantros savaitės valgiau tik vieną saldumyną)! Matyt, tereikėjo žinojimo, kad „NEGALIMA“ ir visi cukraus detektoriai išsijungė 😉.

Daug teigiamų emocijų sukelia priklausymas mini bendruomenei, siekiančiai panašaus tikslo ir naujų žinių įgijimas. Taip pat man labai svarbu, kad visada galiu kreiptis į Beatą, tiek mitybos, maisto derinimo klausimais, tiek patarimais, kurį produktą rinktis parduotuvėje.

Kas sunkiausia. Nepasakyčiau, kad kažko yra itin sunku atsisakyti. Komplikuočiausia, kad maisto gaminimui reikia skirti daugiau ir kokybiškesnio laiko nei įprastai. Tikiu, kad ilgainiui maisto ruošimas vyks sklandžiau (dabar norisi išbandyti kuo daugiau naujų receptų ir maisto derinių (pvz, pirmą kartą nusipirkau TOFU!)) Dar vienas minusas, kad nemažai daržovių yra supakuota plastikinėse pakuotėse, tad pirkti jas man yra nemažas vertybinis barjeras. Visgi, nemažą dalį daržovių galima rasti sveriamų, taip pat stengiuosi rinktis lietuviškas, sezonines daržoves.

Netikėtumas. Iš tikrųjų, aš visada labai daug mąstau (gali taip iš pirmo žvilgsnio ir nepasirodyti, bet tikrai taip yra) ir neretai nuo tos daugybės minčių pavargstu. Visgi, pradėjusi dalyvauti mitybos programoje po ilgos pertraukos nusileidau iš padebesių į žemę. Nebegalvoju, kas būtų, jeigu būtų, ir mažiau svajoju, bet darau! Juk turiu sugalvoti, ką valgysiu, tai pasigaminti, pasverti, sutvarkyti indus ir t.t… Suprantu, kad kai kuriems tai gali atrodyti kaip per daug nereikalingos buities, tačiau bent jau šias, pirmąsias savaites tas paprastas aiškumas mane veikia kaip savotiška meditacija.

Savaitės rezultatas

Jau galiu pasidžiaugti pirmaisiais savo rezultatais. Per savaitę nukrito netgi 2 kg. Sužinojau, kad toks svarus rezultatas yra todėl, nes kartu su cukrumi, pasišalino ir kūne susikaupęs vanduo. Rezultatas tikrai geras, nors kaip ir minėjau, tikslas buvo išmokti sveikai ir subalansuotai maitintis, tad svarstyklių rodmenys neimponuoja😊.

P.S. Sveikas maistas yra ne tik skanus, bet ir nuotraukose atrodo labai labai fotogeniškai!:)

Parašysiu dar!

Sveikai besimaitinanti

Inga

O čia daugiau apie programą

Kaip blokuoti informacinį triukšmą

Kol dar negyvenau Vilniuje, nemažai laiko leisdavau prie įjungto televizoriaus. Dažniausiai jis atlikdavo tik garsinio fono funkciją, tačiau per jį mane pasiekdavo daug informacijos.

Kai išvažiavau studijuoti, kalbančios dėžės nebeliko, o aš visą dėmesį perkėliau į mokslus, draugus ir…kompiuterį. Internete žaisdavau žaidimėlius (ah, tie nuostabieji Candy Crush ir Pop Song laikai…), skaitydavau įdomias, o kartais tik intriguojančias naujienas, žiūrėdavau serialus, stand-up‘us, scroll‘indavau didžiulius atstumus, ieškodama stiliaus, interjero inspiracijų. Aišku, dar buvo serialai, pokalbiai su draugais ir kiti dalykai, sukuriantys nuolatinę „kažko veikimo“ būseną.

Paskui telefonai tapo dar išmanesni ir atradau Instagram‘ą (kurį tarp kitko ir dabar labai mėgstu). Ėmiau vis daugiau laiko leisti ten, stebėdama patinkančias žvaigždes, influencerius, pažįstamus arba šiaip ryškius žmones. Viskas, ką veikiau ir patyriau, galėjo virsti gražia nuotrauka, todėl tapau labai atidi aplinkai.

Įvairūs paspaudimai prikaupė mano Facebook‘o sraute daug turinio iš įvairių, nebūtinai man aktualių puslapių. Instagram‘e tiesiog paskendau tarp buitiako nuotraukų iš tų, su kuriais apskritai nebendraudavau, o galbūt net nepažinojau.

Socialiniuose tinkluose buvau tarsi geroji samarietė – niekada negailėdavau „LIKE“ žmogui, daiktui ar filmui, kuriam jaučiau bent mažiausią simpatiją. Kai matydavau nusišnekėjimus, leisdavau sau kažką „protingo“ arba „ironiško“ pakomentuoti. Porą kartų netgi buvau įsitraukusi į kilometrines diskusijas, bandydama įrodinėti savo tiesą ir nepasiekiau nieko kito, tik visiškai susigadinau sau nuotaiką.

Visgi kartais tame visko sraute mane pasiekdavo kažkas gražaus ir įdomaus. Tokio, kas suteikia naujų žinių arba pakutena visus estetikos receptorius. Ir tomis akimirkomis aš imdavau ir pagalvodavau:

„Kokius beprasmius dalykus aš scroll‘inau iki šiol ir kodėl???“

Vis dažniau aplankant tokioms mintims iš savo internetinės erdvės pradėjau filtruoti destruktyvią ir man neaktualią informaciją. Visgi didžiausiai pokyčiai įvyko tuomet, kai sužinojau apie Ilzės dirbtuves (čia vienas iš tų gerų dalykų, kuriuos pastebėjau tarp daugybės nereikalingų) ir sudalyvavau jos koordinuojamoje „Nuostatų keitimo praktikoje“.

Nuostatų keitimo praktika – tai Ilzės Butkutės sukurta programa internete, kurios dalyviai 9 savaites iš eilės stengiasi identifikuoti savo nuostatas ir įžvelgti priežastinius ryšius tarp jų bei savo praeities ir ateities. Ši programa yra skirta tiems, kurie jaučia, kad negali tobulėti ir siekti savo tikslų ne dėl objektyvių kliūčių, bet dėl jų pačių įsitikinimų ar įsikalbėtų baimių.

Kaip tai veikia? Kiekvieną savaitę į dalyvio pašto žinutę ateina informacija ir užduotys, skirtos konkrečiai temai ir su ja susijusiomis nuostatomis. Temos yra gyvenimiškos ir tikrai aktualios, pavyzdžiui, mėgstama veikla, pajamos, turtas, prietarai ir kitos. Pokyčiai reikalauja darbo ir nuoširdumo sau. Žmogus, atpažinęs, dekonstravęs ir atsisakęs negatyvių nuostatų, ima kitaip žvelgti į pasaulį ir pastebi tas galimybes, kurių anksčiau nepastebėjo.

Kas iš to man? Peržiūrėjau savo mąstymo modelį iš šalies ir supratau, kaip gyvenime veikia „gausos“ ir „stokos“ principai (gal jau esate pastebėję, kad šiuos žodžius naudojau ankstesniuose savo įrašuose). Jei puoselėsi savo gyvenime vidinį gausos jausmą, tuomet natūraliai save vertinsi teigiamai, pastebėsi galimybes, trauksi kitus pozityvius žmones. Tuo tarpu, jei viduje puoselėsi stoką („Aš prastesnis nei kiti“; „Lietuvoje neįmanoma užsidirbti“; „Nesidžiauk radęs, nes paskui teks verkti“), visi tavo pasirinkimai ir toliau palaikys nepriteklių. Tai buvo paskutinis patvirtinimas, kad turiu prisiimti atsakomybę už tai, kaip jaučiuosi, ir sumažinti mane pasiekiantį informacinį triukšmą, kuris skatina primityvumą, nerimą, demotyvuoja arba tiesiog nukreipia dėmesį nuo naudingos man veiklos.

Kaip sumažinau informacinį triukšmą?

Nustojau sekti didžiąją dalį naujienų portalų socialiniuose tinkluose. Tai mane padeda išvengti perteklinės, neretai demotyvuojančios ar net bukos informacijos. Kaip dabar prisimenu, kad paskutinė „Delfi“ naujiena mano Facebook’o sraute buvo apie vienos iš žvaigždučių naują draugą ir tada pamaniau: „Viskas, I‘m out“. Praėjo jau daugiau nei mėnesis ir nesijaučiu nieko praradusi. Nors tiesa, apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą sužinojau tik po gerų 2 dienų.
Vengiu skaityti kitų žmonių komentarus po kontroversiškais straipsniais, ypač jei jie anonimiški. Anksčiau maniau, kad komentarai leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie problemą, tačiau įsitikinau, kad aršiausi komentatoriai dažniausiai pasižymi didele drąsa internete, bet siauru mąstymu ir netaktu, tad motyvuotai vengiu skaityti jų niekuo nepagrįstas nuomones.
Atsargiai veliuosi į aršias internetines diskusijas. Iš patirties sakau, kad jos praktiškai niekada nesibaigia konstruktyviai. Kad ir kokią nesąmonę perskaitau, vengiu mokyti ar bandyti aiškinti kaip yra iš tiesų. Ir ne todėl, kad tingėčiau, ar man nerūpėtų…Tiesiog supratau, kad kai kuriems žmonėms kažką aiškinti yra beprasmiška, nes jie neieško jokių paaiškinimų ar teisybės.
Instagram’o programoje seku tik įkvepiantį ir man aktualų turinį. Noriu matyti tai, kas mane motyvuotų ir keltų geras emocijas, o ne nuolat skatintų pirkti naujus daiktus ar transliuotų kažkokį iškreiptą realaus pasaulio vaizdą.
Vengiu medžiagos „heitinimui“. Būna ir taip, kad seki kažką, nors jis tave nuoširdžiai nervina. Dabar stengiuosi to kaip įmanoma vengti ir neapsikrauti šia varginančia, piktdžiugiška ir nieko pozityvaus nekuriančia veikla kaip „heitinimas“.
Atsisakiau visų neaktualių naujienlaiškių gavimo prenumeratų, tam, kad elektroninio pašto dėžutė nebūtų apkrauta.
Neturiu televizoriaus ir motyvuotai neturėsiu, nes tiesiog nereikia.
To be continued…

To do list:

Mažinti laiką, praleidžiamą telefone (Nenaudoti telefono valgant; Nesinešti telefono į vonios kambarį; Nenaudoti telefono prieš užmiegant….).

Vietoje pabaigos

Kai kurie galėtų sakyti, kad tokia savanoriška izoliacija nuo negatyvios informacijos yra tarsi bėgimas nuo problemų ar netgi melas pačiam sau. Visgi dabar negatyvios informacijos yra tiek daug, joje taip lengva įsisukti, nusigąsdinti ar apskritai pradėti abejoti visu pasauliu, kad niekas kitas, bet pats žmogus, gali apriboti tą nesibaigiantį srautą arba netgi pasakyti jam STOP.

Tai, ką pasirinksit, priklauso tik nuo jūsų.

Inga

Apie hobį ir lobį

Gal ir jums kada teko matyti stovyniuojančius ir kokią nors skulptūrą čiupinėjančius arba neįprastai kelmu, medžiu ar paprastu kelio ženklu susidomėjusius žmones? Gali būti, kad pagalvojot, kad jie kažką svarbaus pametė, o galbūt tiesiog konstatavote, kad jiems trūksta mažiausiai kelių varžtelių. Yra šansų, kad vienas iš tų keistų žmonių buvau aš, kuomet ieškojau paslėpto lobio, arba kitaip tariant Geocachinau.

Kas yra Geocaching’as? Geocaching’as tai tarptautinis žaidimas, į kurį įsitraukti gali kiekvienas. Visame pasaulyje (taip pat praktiškai kiekviename mieste Lietuvoje) yra prislėpta daugybė lobių (angl. cache’ų), kurių, pasitelkdami GPS ir Geocaching’o programėlę ieško žaidėjai. Net neįsivaizduojate per kokią daugybę lobių kasdien praeinate to net nežinodami.:)

Kaip tai veikia? Lobį paslėpęs žmogus jo koordinates įveda į Geocaching programėlę ir tuomet lobis tampa matomas kitiems žaidėjams. Kai tik lobis randamas, žaidėjas arba ieškanti komanda pasižymi savo nick’ą kartu pridėtoje knygelėje ir užregistruoja jį programėlėje. Lobio kūrėją pasiekia informacija, kad jo paslėptas lobis buvo rastas. Komentaruose žaidėjai pateikia informaciją apie lobį kitiems žaidėjams (rastas, nerastas, sugadintas, vertas dėmesio ir pan.) ir padėkoja jo šeimininkui.

Kas yra tas lobis? Lobis yra simbolinis – jame nerasite nei pinigų, nei kitų vertingų daiktų. Tai, kaip atrodys lobis, priklauso nuo jo šeimininko fantazijos. Dažniausiai tai būna įvairaus dydžio konteineriukai su registracijos knygele, pieštuku, o kartais įdėtomis keliomis smulkmenomis Lobių slaptavietės taip pat labai įvairios: jie gali būti paslėpti po suoliuku, medžio drėvėje, skulptūroje, akmenyje, ar po namo plyta. Tam, kad rastum lobį, kartais reikia lipti į medį, kartais ir truputį išsitepti, o kartais paklausti patarimo vietinių žmonių. Bet tai ir daro šį žaidimą tokį įdomų ir nenuspėjamą.

Kodėl verta užsiimti Geocachinimu?

Tai yra puikus būdas aktyviai praleisti laisvalaikį griname ore. Ši veikla reikalauja fizinio aktyvumo ir mąstymo, todėl padeda prasiblaškyti ir atsigauti nuo kompiuterio ekrano ir sėdėjimo namuose ar darbe.
Dažniausiai lobiai būna paslėpti gražiose miesto vietose, tad lobio paieškos padeda pažinti savo miestą, susipažinti su kitais miestais ir atrasti nematytas vietas.
Ieškoti lobių galima ir vienam, bet smagiausia kartu su draugais. Šis žaidimas tikrai gali padėti suartėti žmonėms, nes atsiranda bendras interesas ir proga leisti laiką kartu. Kai kurie entuziastai netgi pasigamina štampukus su savo komandos pavadinimu, kad kaskart, radus lobį, nereikėtų užsirašinėti.
Iš esmės tai yra minimalistinė veikla todėl, nes joje svarbiausia ne materialus laimėjimas, o pojūtis, užplūstantis išsprenduss galvosūkį ir radus lobį. Kad užsiimtum Geocaching’u, nereikia leisti pinigų ir namo temptis veiklos „trofėjus“. Kaip išeini iš namų tuščiomis kišenėmis, taip ir grįžti. Bet viduje jautiesi kur kas geriau ir įspūdžių daug.
Daugelis konteineriukų (įvairūs buteliukai, dėžutės, kolbutės ir pan) yra daiktai prikelti antram gyvenimui. Čia jiems suteikiamas paskutinis šansas pasispardyti prieš rūšiavimo konteinerį :).

Geocaching’e egzistuoja nerašyta taisyklė: gali pasiimti rastą lobį, bet vietoj jo turi įdėti ką nors naujo. Neseniai man šovė į galvą mintis, kad čia yra tobula vieta padėti smulkius daikčiukus, kurie net per mano daiktų mažinimo reidus, sugebėjo išlikti.

Nuo šiol kaskart rasdama lobį, įdėsiu po mažą smulkmenėlę – tegu kiti ieškantys nustemba taip kaip kad aš nustebau radusi šią vintažinę nuotrauką.

Pabandykite ir jūs surasti lobį, kol dar neprisnigo.:)

Lobių ieškanti

Inga

Sukuosi kaip voverė rate

Kiek tik save pamenu, geriausi mano gyvenimo sprendimai atėjo pamažu, niekur neskubant. Didžiausi vidiniai,idėjinai pokyčiai – taip pat. Dabar, kai mano gyvenimas tapo labiau užimtas, vis labiau suvokiu, kokie svarbūs yra „niekoneveikiadieniai“ , kai galima neskubėti ir tiesiog ramiai pabūti.

Būtent tokiame „ramiame“ gyvenimo etape atradau minimalizmą ir susidomėjau aplinkosauga. Tuo metu turėjau pakankamai laiko savišvietai ir ieškojimams, todėl galėjau tinkamai įsigilinti, kodėl noriu atsiriboti nuo vartotojiško gyvenimo būdo ir įkvėpti tai daryti kitus. Ramiajame etape išsiugdžiau ir pagrindinius aplinkai draugiškus įpročius, kurie tapo mano įprasto gyvenimo dalimi. Šie įpročiai niekur nedingo ir dabar, nors naujoms alternatyvų paieškoms stinga laiko. 🙁

Kai rašau savo magistrinį darbą apie zero waste bendruomenę ir jos narius, pastebėjau, kad labiausiai į šią ideologiją įsitraukusių žmonių gyvenimo būdo negalima apibūdinti žodžiais: „ Namai-Ofisas-Namai“ . Šie žmonės yra menininkai, kūrėjai, būsimi ekologiniai ūkininkai, darželių auklėtojai arba tiesiog studentai. Kita vertus, pastebėjau porą atvejų, kuomet respondentai ėmė švelninti savo nuostatas ir mažiau praktikuoti zero waste, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms: pakeitus darbą, pabaigus universitetą ir pan. Dėl šios priežasties manau, kad susidomėti tvariu gyvenimu yra lengviau, nei tą susidomėjimą išlaikyti.

Taigi, ne pirminis užsidegimas gyventi draugiškiau aplinkai, o ramūs, bet užtikrinti įpročiai yra geriausias laimėjimas.

Ar būčiau susidomėjusi tvaresnio gyvenimo idėjomis, jei tuo metu būčiau turėjusi daug išorinės veiklos? Nenoriu sumeluoti, bet manau, kad ne. Šiuo itin užimtu etapu, netgi imu suprasti (bet ne teisinti) žmones, kuriems nusispjauti ant atsakingo gyvenimo būdo ir aplinkosaugos. Kai esi nuolat užimtas realybės reikalais, labai sunku skirti energijos kažkam kitam ir tai yra natūralu. Tu nuolat dirbi, kasdien įveiki mažus ir didelius iššūkius, o grįžęs namo nori tik maisto ir poilsio. Tuomet tikrai negalvoji apie globalias problemas, užterštas upes, plastikines pakuotes ar pasaulio gerovę – esi čia ir dabar ir nori paprasčiausios ramybės, kurios, tarp kitko, nusipelnei. Štai taip paprastai praeina dienos,o kartais net ir visas gyvenimas.

Todėl man ir patinka tos neįpareigojančios dienos, kuomet iš pirmo žvilgsnio nevyksta nieko, bet kartu gali įvykti ir labai daug: juk niekada nežinai, kada tave pasieks žmogus, straipsnis ar idėja, pakeisiantis tolimesnį požiūrį ir elgesį. Svarbiausia bent trumpam ištrūkti iš besisukančio kasdienybės rato ir tuomet galima pažvelgti į savo elgesį kitomis akimis ir tobulėti.

Jums taip neatrodo?

Inga <3

Minimaliai.lt spaudoje!

Noriu pasidžiaugti pirmuoju savo interviu laikraštyje. Dėkoju kurso draugei, žurnalistei Ritai.
AČIŪ, kad savo straipsniuose rašai apie aplinkosaugos problemas ir dar didesnis AČIŪ, kad patirtimi pakvietei pasidalinti ir mane:).

Įrašo apačioje nuorodą į straipsnį internete. Verta paskaityti ir pažvelgti į sąmoningą gyvenimą ne tik iš aplinkosauginės, bet ir filosofinės pusės.

Taip pat dalinuosi 5 basic dalykais, kuriuos turi pradėti žmogus, norintis pradėti gyventi atsakingiau:

1. Rūšiuoti šiukšles. Tai privaloma kiekvienam protingam ir atsakingam žmogui.
2. Atsisakyti plastikinių vienkartinių indų, turėti savo gertuvę.
3. Kitomis akimis pažvelgti į plastikinius maišelius: ar tikrai viskam, ką perkate reikia maišelio? Medžiaginis pirkinių maišelis – būtinybė.
4. Įsisąmoninti, kad pirkimas nėra laisvalaikio leidimo būdas. Nebeiti „tiesiog pasivaikščioti“ į prekybos centrus.
5. Išsivalyti savo internetinę erdvę. Jei informacija verčia save nuvertinti arba nuolat primena, kad tau reikia keistis (dažniausiai išorėje), jei nuolat stimuliuoja jūsų poreikius ir skatina norėti, to ko neturite, tai yra destruktyvi informacija ir jos jums nereikia.

Nuoroda į interviu:

Gyvenimo prasmę surado tausodama aplinką

Linkėjimai,
Inga

Apie tai, kas gyvena miške

Sveiki!

Šiame įraše bus mažai teksto ir daugiau nuotraukų, nes kartais vaizdai veikia labiau nei bet kokie žodžiai, ar ne?

Prieš daugiau nei savaitę praleidau vakarą bėgiodama po draustinį, esantį Vilniuje, Karoliniškių rajone. Tiek daug medžių, krūmų, kalnų, atodangų, kad net sunku patikėti, kad šį gamtos kampelį galima pasiekti vos per kelias minutes, pasukus toliau nuo pagrindinės gatvės.

Tiesą sakant, kai kur dilgelės ir žolė tokios aukštos, kad atrodo, kad ilgą laiką ten nebuvo lankęsis joks žmogus. Visgi, tam, kad pamatytum žmogaus pėdsakus, Šerloku būti nereikia – tiesiog nuostabą kelia, rodos, sąlyginai apleistose, nepopuliariose, vietose besimėtantys plastikiniai maišeliai…

Vien ko vertas liūdnai įstabus peizažas su vieno prekybos centro vežimėliu ir ančių šeimynėle prie upės. Neįsivaizduoju, kaip jis ten atsirado, nes vien tam, kad pakliūtum į tą vietą, reikia nusileisti ne vienu stačiu kalnu. Nežinia, kiek dar laiko tas vargšas vežimėlis ten ir gulės…

Tai štai tokios, va, dvejopos mintys. Ir gera, kad galima taip greitai pabėgti į mišką, pasiklausyti paukščių garsų ir įkvėpti bent kiek gaivesnio oro, kita vertus – nuo šiukšlių nepabėgsi net ir atokiausiose vietose.

Kartais pakeliu ne savo šiukšles ir klausiu savęs, ar kada nors bus taip, kad didžioji dalis žmonių elgsis sąmoningai ir bent jau nešiukšlins? Bet tada prisimenu visus savo bendraminčius, visus zero waste bendruomenės narius, įkvepiančius pavyzdžius ir tvarias iniciatyvas ir suprantu, kad tai yra tik laiko klausimas.

Kaip profesorius Eugenijus Laurinaitis yra pasakęs: ,,Žmonės padarys išvadas ir susimąstys. Tik neaišku, ar iš išminties, ar iš baimės“.

Linkėjimai,

Inga

Apie tai, kodėl verta atsisakyti vienkartinių indų

Sveiki!

Šį gegužės mėnesį visi norintys galėjo prisidėti prie 30 dienų be plastikinių indų iššūkio. Mano nuomone, plastikiniai indai yra daugiau įprotis, negu būtinybė. Jau kuris laikas gyvenu visiškai be jų ir galiu pasakyti, kad sielos ramybė prieš gamtą ir ateities kartas nėra vienintelė nauda, kurią gaunu jų atsisakiusi.

Pirmiausia, nenaudojant vienkartinių indų lengviau sveikai maitintis. Vienas žmogus, sužinojęs apie šį mano sprendimą nusistebėjo: „O kaip tu perki sveriamą mišrainę???“. BŪTENT. Čia ir yra atsakymas, nes aš jos neperku. Jei žinai, kad iš principo tiesiog nenaudoji vienkartinių indų, susilaikai nuo spontaniško maisto ir gėrimų pirkimo, kuris dažnai būna skanus, bet kaloringas, su daug cukraus ir kitų priedų. Žinoma, visada galima valgyti nesveiką maistą ir ne vienkartiniuose induose, bet tam reikės įdėti pastangų: ieškoti kavinės, laukti, kol maistas bus pagamintas/ gamintis pačiam, o galbūt netgi prašyti maistą supakuoti į jūsų tarą, kas Lietuvoje vis dar nėra įprasta…Kai egzistuoja išorinės kliūtys, maisto pasirinkimas nebėra toks spontaniškas ir atsiranda laiko apmąstyti, ar tikrai esu alkanas ir ar noriu valgyti būtent tai. Taipogi, vienkartinių indų atsisakymas apriboja maisto išsinešti galimybę, bet įpratus pačiam gamintis pietus, vienu šūviu nušaunami du zuikiai: gali būti tikras maisto šviežumu ir dar sutaupyti pinigų!

Atsisakiusi vienkartinių plastikinių indų, supratau, kaip svarbu yra estetiškas maisto pateikimas ir pradėjau mokytis mėgautis maistu. Bene didžiausią skirtumą pajutau plastikinius kavos puodukus iškeitusi į keramikinius: taip atpratau gerti kavą iš plastiko, kad už tokią tiesiog nebenoriu mokėti pinigų. Plastikas, rodos, pats savaime diktuoja atsainumą ir greitį, jautiesi taip, kad kavą reikia paskubomis išgerti, puodelį išmesti, o tada vėl įsisupti į kasdienius reikalus. Kava keramikiniame puodelyje – priešingai, lengvai pristabdo, grąžina į šią akimirką, nes kol mėgausiesi gėrimu, nei vairuosi, nei bėgsi kur nors gatve ar rūkysi už kampo. Lygiai tas pats su maistu. Taip, plastikiniai indai leidžia pietauti bet kur, net ir ant Kilimandžaro kalno, bet normaliomis, kasdienėmis sąlygomis, mano manimu, geriausia pietauti ramiai sėdint prie stalo ir nebūti blaškomam jokių pašalinių veiksnių.

Na ir galų gale, gyvenimas be vienkartinių indų padeda ugdyti valią ir… kūrybiškumą! Vienkartiniai indai daugeliu atvejų yra lengviausias ir mažiausiai jėgų reikalaujantis pasirinkimo variantas, tad jų atsisakymas priverčia ieškoti alternatyvų ir įdomesnių sprendimų. Galbūt pritrukus indų vakarėlyje bus panaudotos lėkštės iš antikvarinio močiutės servizo, galbūt po iškilos gamtoje bus suorganizuotas indų plovimo konkursas (juk tikrų indų lyg niekur nieko neišmesi, o juos išplauti kartais reikia motyvacijos:)), o gal tiesiog krepšyje atsiras vietos metalinei šakutei su gertuve… Variantų, kaip išvengti plastikinių indų yra nė vienas, tačiau svarbiausia yra suprasti, kokia viso to prasmė. O prasmė yra didelė ir svarbi: nauda gamtai, investicija į švarią aplinką, sąmoningumo žinutės maisto gamintojams ir pardavėjams siuntimas, o kartu ir iššūkis pačiam sau.

Visada yra lengviausia panorėti, nusipirkti ir išmesti, bet tvarūs sprendimai vienoje gyvenimo srityje, neabejotinai paveikia ir kitas. Rodos, atsisakai vieno, o keičiasi ir visai kiti dalykai – kaip organizuoji savo dieną, ar rūpiniesi savo sveikata, ką valgai, kaip valgai, kiek pinigų išleidi maistui, ar mėgaujiesi, o gal tiesiog impulso pagautas užkandžiauji…Šie ir dar daugiau klausimų iškyla ėmus gyventi sąmoningiau be vienkartinių indų, o atsakymų į juos ieškojimas padeda tobulėti ir būti dėmesingesniam pačiam sau.

Dar kartą sveikinu visus iššūkio 30 dienų be plastikinių indų dalyvius! Jūs tikri šaunuoliai!

Daugiau apie iššūkį:
https://www.facebook.com/groups/218099841956258/?hc_ref=ARQDRovlNshbnBdhd_TCRk7iCRBqqvlX7LynQILf0aQvcwLnEqBUZIOo_ys6AflSiFk

Inga <3

Kodėl danai man pasirodė tokie laimingi?

Prieš porą savaičių lankiausi Kopenhagoje ir šis miestas man paliko labai gerą įspūdį. Nepirkau nė vieno suvenyro, bet persivežiau daug nuotraukų ir įkvėpimo. Praleidusi Kopenhagoje vos tris dienas, pajutau, kodėl danai (ir apskritai skandinavai) pagal laimės indeksą kasmet užima pirmasias vietas.

Pagarba ir lygios galimybės. Vyresni žmonės Kopenhagoje mėgaujasi gyvenimu ir tai yra nuostabu. Didžioji dalis vyresnių žmonių atrodo jauniau nei yra jų tikrasis amžius. Miesto centras, kavinės, barai vyresniems žmonėms priklauso lygiai taip pat kaip ir jauniems. Geras veiklaus vyresnio žmogaus pavyzdys galėtų būti mūsų draugas Bertas, pas kurį svečiavomės Kopenhagoje: jis vis dar aktyviai gyvena, keliauja ir pats savo namuose laikinai apgyvendina keliautojus iš kitų šalių. Kopenhagoje pastebėjau ir visai kitokį požiūrį į neįgalius žmones. Mieste, parodose, parkuose mačiau daug neįgalių žmonių, kuriems suteiktos visos galimybės savarankiškai judėti viešosiose erdvėse, muziejuose, oro uoste. Ir jie neatrodo nei suvargę, nei nelaimingi, o orūs. Tai labai sužavėjo. Visgi, labiausiai man patiko akimirka, kai visai netikėtai atradome priėjimą prie jūros, sėdėjome ant suoliuko ir tiesiog žiūrėjome į plaukiančius laivus. Į atmintį įstrigo ne tik beribė jūra, bet ir kitoks danų požiūris į vaikus. Mačiau, kaip dvi auklėtojos kartu su gal 15-20 maždaug 9-mečių vaikų atėjo prie jūros. Vaikai vaikštinėjo pakrante, lipo ant akmenų, mėtė akmenukus į vandenį, o auklėtojos tiesiog ramiai sėdėjo ir stebėjo. Didelį įspūdį paliko tai, kaip auklėtojos ramiai reaguoja į viską, ką daro vaikai: jokio rėkimo, vadovavimo ar kitokio „varinėjimo“. Jos tiesiog leido vaikams elgtis pagal savo taisykles ir tirinėti aplinką net ir tose situacijose, kurios mano akimis atrodė ne visai saugios. Pagarbos vaikui kai kurie žmonės tikrai galėtų pasimokyti iš danų.
Laisva miesto atmosfera ir paprastumas gyventi. Kopenhagoje, lyginant su Lietuva, nevyrauja toks grožio ir jaunystės kultas. Jei Lietuvoje nemažai žmonių siekia panašaus grožio etalono, čia, rodos, tokio etalono nėra. Jauni žmonės leidžia sau atrodyti netobulai, netgi šiek tiek netvarkingai ir nesuka dėl to galvos. Atrodo, kad didžioji dalis jaunimo apsirengusi vintažiniais, second hand‘ų rūbais – tai ir būtų vienintelis „trendas“, kurį man pavyko atpažinti.
Dviračiai ir aktyvumas. Dviratis Danijoje – lygiavertė transporto priemonė automobiliams. Visame mieste yra padaryta speciali juosta važiavimui dviračiu. Man labai patiko, kad viešosios erdvės nėra paverstos stovėjimo aikštelėmis automobiliams, o žmonės išnaudoja dviratį funkcionaliai ir originaliai. Pavyzdžiui, važiuoja su patobulintais dviračiais su mini vežimėliais priekyje, kuriuose galima vežti ir vaiką, ir šunį, ir senelį (visus variantus mačiau savo akimis!)
Gamta visuomet kažkur šalia. Verslo centrai ir parduotuvės yra viena, bet visgi tikras poilsis geriausias yra gamtoje. Aplankiau kelis parkus mieste ir visi jie paliko nerealų įspūdį. Kopenhagos parkai primena didelius rojaus sodus viduryje miesto. Juose gėlių kompozicijos, paukščiai, tvenkinėliai, pilys ir kiti statiniai. Daug žmonių ateina čia su šeimomis, sėdi ant žolės arba sportuoja (bėgiojančių žmonių tikrai daug!).
Magija mieste. Nesvarbu, ar tai būtų mažas parkas su žydinčiomis sakuromis, ar ryškiai rožinis kino teatras, o gal tiesiog paprastas suoliukas, nuo kurio atsiveria vaizdas į jūrą ir horizonte šmėžuojančius laivelius, visoje Kopenhagoje galima rasti vietų, leidžiančių minutę stabtelėti ir paganyti akis. Viena įspūdingiausių – Tivoli atrakcionų parkas, kuris leidžia pasijusti tarsi pasakų pasaulyje (na, gal tik pasakose negali girdėti besilinksminančiųjų atrakcionuose klyksmų:D). Šiame parke ne tik atrakcionai, bet ir kavinės, suvenyrai, koncertai ir daug gražių kadrų nuotraukoms!

O kaipgi su aplinkosauga?

Danijoje taip pat veikia depozitinė buteliukų sistema, tačiau šiukšlių rūšiavimo konteinerių nemačiau. Nesu tokia fanatiška, kad atsisakyčiau paragauti ledų vaflyje su plastikiniu šaukšteliu, bet esu pakankamai sąmoninga, kad plastikinius šaukštelius persiskraidinčiau atgal į Lietuvą, kad galėčiau surūšiuoti:D…How strange is that?

Taipogi, dažnai atsakingi žmonės piktinasi, kad Lietuvoje viskas supakuota į plastiką, Danijoje plastikinių pakuočių mastas man pasirodė kur kas didesnis. Kita vertus, Kopenhaga yra labai švarus miestas: visiškai nemačiau besimėtančių puodelių, maišelių ar popiergalių. Visgi, nemanau, kad tai yra dėl mažesnio vartojimo. Tiesiog miesto šiukšlių valdymo politika geriau sustyguota.

Tai tokie mano įspūdžiai iš Kopenhagos, kurios parkus, jūrą ir atsipalaidavimą aš pamilau <3.

Keletas įspūdžių ir aprašytų vietų – nuotraukų galerijoje!

Daugiau naujienų: MINIMALIAI