Author Archives: Menulietė

Sukuosi kaip voverė rate

Kiek tik save pamenu, geriausi mano gyvenimo sprendimai atėjo pamažu, niekur neskubant. Didžiausi vidiniai,idėjinai pokyčiai – taip pat. Dabar, kai mano gyvenimas tapo labiau užimtas, vis labiau suvokiu, kokie svarbūs yra „niekoneveikiadieniai“ , kai galima neskubėti ir tiesiog ramiai pabūti.

Būtent tokiame „ramiame“ gyvenimo etape atradau minimalizmą ir susidomėjau aplinkosauga. Tuo metu turėjau pakankamai laiko savišvietai ir ieškojimams, todėl galėjau tinkamai įsigilinti, kodėl noriu atsiriboti nuo vartotojiško gyvenimo būdo ir įkvėpti tai daryti kitus. Ramiajame etape išsiugdžiau ir pagrindinius aplinkai draugiškus įpročius, kurie tapo mano įprasto gyvenimo dalimi. Šie įpročiai niekur nedingo ir dabar, nors naujoms alternatyvų paieškoms stinga laiko. 🙁

Kai rašau savo magistrinį darbą apie zero waste bendruomenę ir jos narius, pastebėjau, kad labiausiai į šią ideologiją  įsitraukusių žmonių gyvenimo būdo negalima apibūdinti žodžiais: „ Namai-Ofisas-Namai“ . Šie žmonės yra menininkai, kūrėjai, būsimi ekologiniai ūkininkai, darželių auklėtojai arba tiesiog studentai. Kita vertus, pastebėjau porą atvejų, kuomet respondentai ėmė švelninti savo nuostatas ir mažiau praktikuoti zero waste, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms: pakeitus darbą, pabaigus universitetą ir pan. Dėl šios priežasties manau, kad susidomėti tvariu gyvenimu yra lengviau, nei tą susidomėjimą išlaikyti.

Taigi, ne pirminis užsidegimas gyventi draugiškiau aplinkai, o ramūs, bet užtikrinti įpročiai yra geriausias laimėjimas.

Ar būčiau susidomėjusi tvaresnio gyvenimo idėjomis, jei tuo metu būčiau turėjusi daug išorinės veiklos? Nenoriu sumeluoti, bet manau, kad ne.  Šiuo itin užimtu etapu, netgi imu suprasti (bet ne teisinti) žmones, kuriems nusispjauti ant atsakingo gyvenimo būdo ir aplinkosaugos. Kai esi nuolat užimtas realybės reikalais, labai sunku skirti energijos kažkam kitam ir tai yra natūralu. Tu nuolat dirbi, kasdien įveiki mažus ir didelius iššūkius, o grįžęs namo nori tik maisto ir poilsio. Tuomet tikrai negalvoji apie globalias problemas,  užterštas upes, plastikines pakuotes ar pasaulio gerovę – esi čia ir dabar ir nori paprasčiausios ramybės, kurios, tarp kitko, nusipelnei. Štai taip paprastai praeina dienos,o kartais net ir visas gyvenimas.

Todėl man ir patinka tos neįpareigojančios dienos, kuomet iš pirmo žvilgsnio nevyksta nieko, bet kartu gali įvykti ir labai daug: juk niekada nežinai, kada tave pasieks žmogus, straipsnis ar idėja, pakeisiantis tolimesnį požiūrį ir elgesį. Svarbiausia bent trumpam ištrūkti iš besisukančio kasdienybės rato ir tuomet galima pažvelgti į savo elgesį kitomis akimis ir tobulėti.

Jums taip neatrodo?

Inga <3

Minimaliai.lt spaudoje!

Noriu pasidžiaugti pirmuoju savo interviu laikraštyje. Dėkoju kurso draugei, žurnalistei Ritai.
AČIŪ, kad savo straipsniuose rašai apie aplinkosaugos problemas ir dar didesnis AČIŪ, kad patirtimi pakvietei pasidalinti ir mane:).

Įrašo apačioje nuorodą į straipsnį internete. Verta paskaityti ir pažvelgti į sąmoningą gyvenimą ne tik iš aplinkosauginės, bet ir filosofinės pusės.

Taip pat dalinuosi 5 basic dalykais, kuriuos turi pradėti žmogus, norintis pradėti gyventi atsakingiau:

1. Rūšiuoti šiukšles. Tai privaloma kiekvienam protingam ir atsakingam žmogui.
2. Atsisakyti plastikinių vienkartinių indų, turėti savo gertuvę.
3. Kitomis akimis pažvelgti į plastikinius maišelius: ar tikrai viskam, ką perkate reikia maišelio? Medžiaginis pirkinių maišelis – būtinybė.
4. Įsisąmoninti, kad pirkimas nėra laisvalaikio leidimo būdas. Nebeiti „tiesiog pasivaikščioti“ į prekybos centrus.
5. Išsivalyti savo internetinę erdvę. Jei informacija verčia save nuvertinti arba nuolat primena, kad tau reikia keistis (dažniausiai išorėje), jei nuolat stimuliuoja jūsų poreikius ir skatina norėti, to ko neturite, tai yra destruktyvi informacija ir jos jums nereikia.

Nuoroda į interviu:

Gyvenimo prasmę surado tausodama aplinką

Linkėjimai,
Inga

Apie tai, kas gyvena miške

Sveiki!

Šiame įraše bus mažai teksto ir daugiau nuotraukų, nes kartais vaizdai veikia labiau nei bet kokie žodžiai, ar ne?

Prieš daugiau nei savaitę praleidau vakarą bėgiodama po draustinį, esantį Vilniuje, Karoliniškių rajone. Tiek daug medžių, krūmų, kalnų, atodangų, kad net sunku patikėti, kad šį gamtos kampelį galima pasiekti vos per kelias minutes, pasukus toliau nuo pagrindinės gatvės.

Tiesą sakant, kai kur dilgelės ir žolė tokios aukštos, kad atrodo, kad ilgą laiką ten nebuvo lankęsis joks žmogus. Visgi, tam, kad pamatytum žmogaus pėdsakus, Šerloku būti nereikia – tiesiog nuostabą kelia, rodos, sąlyginai apleistose, nepopuliariose, vietose besimėtantys plastikiniai maišeliai…

Vien ko vertas liūdnai įstabus peizažas su vieno prekybos centro vežimėliu ir ančių šeimynėle prie upės. Neįsivaizduoju, kaip jis ten atsirado, nes vien tam, kad pakliūtum į tą vietą, reikia nusileisti ne vienu stačiu kalnu.  Nežinia, kiek dar laiko tas vargšas vežimėlis ten ir gulės…

Tai štai tokios, va, dvejopos mintys. Ir gera, kad galima taip greitai pabėgti į mišką, pasiklausyti paukščių garsų ir įkvėpti bent kiek gaivesnio oro, kita vertus – nuo šiukšlių nepabėgsi net ir atokiausiose vietose.

Kartais pakeliu ne savo šiukšles ir klausiu savęs, ar kada nors bus taip, kad didžioji dalis žmonių elgsis sąmoningai ir bent jau nešiukšlins? Bet tada prisimenu visus savo bendraminčius, visus zero waste bendruomenės narius, įkvepiančius pavyzdžius ir tvarias iniciatyvas ir suprantu, kad tai yra tik laiko klausimas.

Kaip profesorius Eugenijus Laurinaitis yra pasakęs: ,,Žmonės padarys išvadas ir susimąstys. Tik neaišku, ar iš išminties, ar iš baimės“.

Linkėjimai,

Inga

 

 

Apie tai, kodėl verta atsisakyti vienkartinių indų

Sveiki!

Šį gegužės mėnesį visi norintys galėjo prisidėti prie 30 dienų be plastikinių indų iššūkio. Mano nuomone, plastikiniai indai yra daugiau įprotis, negu būtinybė. Jau kuris laikas gyvenu visiškai be jų ir galiu pasakyti, kad sielos ramybė prieš gamtą ir ateities kartas nėra vienintelė nauda, kurią gaunu jų atsisakiusi.

Pirmiausia, nenaudojant vienkartinių indų lengviau sveikai maitintis. Vienas žmogus, sužinojęs apie šį mano sprendimą nusistebėjo: „O kaip tu perki sveriamą mišrainę???“. BŪTENT. Čia ir yra atsakymas, nes aš jos neperku. Jei žinai, kad iš principo tiesiog nenaudoji vienkartinių indų, susilaikai nuo spontaniško maisto ir gėrimų pirkimo, kuris dažnai būna skanus, bet kaloringas, su daug cukraus ir kitų priedų. Žinoma, visada galima valgyti nesveiką maistą ir ne vienkartiniuose induose, bet tam reikės įdėti pastangų: ieškoti kavinės, laukti, kol maistas bus pagamintas/ gamintis pačiam, o galbūt netgi prašyti maistą supakuoti į jūsų tarą, kas Lietuvoje vis dar nėra įprasta…Kai egzistuoja išorinės kliūtys, maisto pasirinkimas nebėra toks spontaniškas ir atsiranda laiko apmąstyti, ar tikrai esu alkanas ir ar noriu valgyti būtent tai. Taipogi, vienkartinių indų atsisakymas apriboja maisto išsinešti galimybę, bet įpratus pačiam gamintis pietus, vienu šūviu nušaunami du zuikiai: gali būti tikras maisto šviežumu ir dar sutaupyti pinigų!

Atsisakiusi vienkartinių plastikinių indų, supratau, kaip svarbu yra estetiškas maisto pateikimas ir pradėjau mokytis mėgautis maistu. Bene didžiausią skirtumą pajutau plastikinius kavos puodukus iškeitusi į keramikinius: taip atpratau gerti kavą iš plastiko, kad už tokią tiesiog nebenoriu mokėti pinigų. Plastikas, rodos, pats savaime diktuoja atsainumą ir greitį, jautiesi taip, kad kavą reikia paskubomis išgerti, puodelį išmesti, o tada vėl įsisupti į kasdienius reikalus. Kava keramikiniame puodelyje – priešingai, lengvai pristabdo, grąžina į šią akimirką, nes kol mėgausiesi gėrimu, nei vairuosi, nei bėgsi kur nors gatve ar rūkysi už kampo. Lygiai tas pats su maistu. Taip, plastikiniai indai leidžia pietauti bet kur, net ir ant Kilimandžaro kalno, bet normaliomis, kasdienėmis sąlygomis, mano manimu, geriausia pietauti ramiai sėdint prie stalo ir nebūti blaškomam jokių pašalinių veiksnių.

Na ir galų gale, gyvenimas be vienkartinių indų padeda ugdyti valią ir… kūrybiškumą! Vienkartiniai indai daugeliu atvejų yra lengviausias ir mažiausiai jėgų reikalaujantis pasirinkimo variantas, tad jų atsisakymas priverčia ieškoti alternatyvų ir įdomesnių sprendimų. Galbūt pritrukus indų vakarėlyje bus panaudotos lėkštės iš antikvarinio močiutės servizo, galbūt po iškilos gamtoje bus suorganizuotas indų plovimo konkursas (juk tikrų indų lyg niekur nieko neišmesi, o juos išplauti kartais reikia motyvacijos:)), o gal tiesiog krepšyje atsiras vietos metalinei šakutei su gertuve… Variantų, kaip išvengti plastikinių indų yra nė vienas, tačiau svarbiausia yra suprasti, kokia viso to prasmė. O prasmė yra didelė ir svarbi: nauda gamtai, investicija į švarią aplinką, sąmoningumo žinutės maisto gamintojams ir pardavėjams siuntimas, o kartu ir iššūkis pačiam sau.

Visada yra lengviausia panorėti, nusipirkti ir išmesti, bet tvarūs sprendimai vienoje gyvenimo srityje, neabejotinai paveikia ir kitas. Rodos, atsisakai vieno, o keičiasi ir visai kiti dalykai – kaip organizuoji savo dieną, ar rūpiniesi savo sveikata, ką valgai, kaip valgai, kiek pinigų išleidi maistui, ar mėgaujiesi, o gal tiesiog impulso pagautas užkandžiauji…Šie ir dar daugiau klausimų iškyla ėmus gyventi sąmoningiau be vienkartinių indų, o atsakymų į juos ieškojimas padeda tobulėti ir būti dėmesingesniam pačiam sau.

Dar kartą sveikinu visus iššūkio 30 dienų be plastikinių indų dalyvius! Jūs tikri šaunuoliai!

Daugiau apie iššūkį:
https://www.facebook.com/groups/218099841956258/?hc_ref=ARQDRovlNshbnBdhd_TCRk7iCRBqqvlX7LynQILf0aQvcwLnEqBUZIOo_ys6AflSiFk

Inga <3

 

Kodėl danai man pasirodė tokie laimingi?

Prieš porą savaičių lankiausi Kopenhagoje ir šis miestas man paliko labai gerą įspūdį. Nepirkau nė vieno suvenyro, bet persivežiau daug nuotraukų ir įkvėpimo. Praleidusi Kopenhagoje vos tris dienas, pajutau, kodėl danai (ir apskritai skandinavai) pagal laimės indeksą kasmet užima pirmasias vietas.

  • Pagarba ir lygios galimybės. Vyresni žmonės Kopenhagoje mėgaujasi gyvenimu ir tai yra nuostabu. Didžioji dalis vyresnių žmonių atrodo jauniau nei yra jų tikrasis amžius. Miesto centras, kavinės, barai vyresniems žmonėms priklauso lygiai taip pat kaip ir jauniems. Geras veiklaus vyresnio žmogaus pavyzdys galėtų būti mūsų draugas Bertas, pas kurį svečiavomės Kopenhagoje: jis vis dar aktyviai gyvena, keliauja ir pats savo namuose laikinai apgyvendina keliautojus iš kitų šalių. Kopenhagoje pastebėjau ir visai kitokį požiūrį į neįgalius žmones. Mieste, parodose, parkuose mačiau daug neįgalių žmonių, kuriems suteiktos visos galimybės savarankiškai judėti viešosiose erdvėse, muziejuose, oro uoste. Ir jie neatrodo nei suvargę, nei nelaimingi, o orūs. Tai labai sužavėjo. Visgi, labiausiai man patiko akimirka, kai visai netikėtai atradome priėjimą prie jūros, sėdėjome ant suoliuko ir tiesiog žiūrėjome į plaukiančius laivus. Į atmintį įstrigo ne tik beribė jūra, bet ir kitoks danų požiūris į vaikus. Mačiau, kaip dvi auklėtojos kartu su gal 15-20 maždaug 9-mečių vaikų atėjo prie jūros. Vaikai vaikštinėjo pakrante, lipo ant akmenų, mėtė akmenukus į vandenį, o auklėtojos tiesiog ramiai sėdėjo ir stebėjo. Didelį įspūdį paliko tai, kaip auklėtojos ramiai reaguoja į viską, ką daro vaikai: jokio rėkimo, vadovavimo ar kitokio „varinėjimo“. Jos tiesiog leido vaikams elgtis pagal savo taisykles ir tirinėti aplinką net ir tose situacijose, kurios mano akimis atrodė ne visai saugios. Pagarbos vaikui kai kurie žmonės tikrai galėtų pasimokyti iš danų.
  • Laisva miesto atmosfera ir paprastumas gyventi.  Kopenhagoje, lyginant su Lietuva, nevyrauja toks grožio ir jaunystės kultas. Jei Lietuvoje nemažai žmonių siekia panašaus grožio etalono, čia, rodos, tokio etalono nėra. Jauni žmonės leidžia sau atrodyti netobulai, netgi šiek tiek netvarkingai ir nesuka dėl to galvos. Atrodo, kad didžioji dalis jaunimo apsirengusi vintažiniais, second hand‘ų rūbais – tai ir būtų vienintelis „trendas“, kurį man pavyko atpažinti.
  • Dviračiai ir aktyvumas. Dviratis Danijoje – lygiavertė transporto priemonė automobiliams. Visame mieste yra padaryta speciali juosta važiavimui dviračiu.  Man labai patiko, kad viešosios erdvės nėra paverstos stovėjimo aikštelėmis automobiliams, o žmonės išnaudoja dviratį funkcionaliai ir originaliai. Pavyzdžiui, važiuoja su patobulintais dviračiais  su mini vežimėliais priekyje, kuriuose galima vežti ir vaiką, ir šunį, ir senelį (visus variantus mačiau savo akimis!)
  • Gamta visuomet kažkur šalia. Verslo centrai ir parduotuvės yra viena, bet visgi tikras poilsis geriausias yra gamtoje. Aplankiau kelis parkus mieste ir visi jie paliko nerealų įspūdį. Kopenhagos parkai primena didelius rojaus sodus viduryje miesto. Juose gėlių kompozicijos, paukščiai, tvenkinėliai, pilys ir kiti statiniai. Daug žmonių ateina čia su šeimomis, sėdi ant žolės arba sportuoja (bėgiojančių žmonių tikrai daug!).
  • Magija mieste. Nesvarbu, ar tai būtų mažas parkas su žydinčiomis sakuromis, ar ryškiai rožinis kino teatras, o gal tiesiog paprastas suoliukas, nuo kurio atsiveria vaizdas į jūrą ir horizonte šmėžuojančius laivelius, visoje Kopenhagoje galima rasti vietų, leidžiančių minutę stabtelėti ir paganyti akis. Viena įspūdingiausių – Tivoli atrakcionų parkas, kuris leidžia pasijusti tarsi pasakų pasaulyje (na, gal tik pasakose negali girdėti besilinksminančiųjų atrakcionuose klyksmų:D). Šiame parke ne tik atrakcionai, bet ir kavinės, suvenyrai, koncertai ir daug gražių kadrų nuotraukoms!

O kaipgi su aplinkosauga?

Danijoje taip pat veikia depozitinė buteliukų sistema, tačiau šiukšlių rūšiavimo konteinerių nemačiau.  Nesu tokia fanatiška, kad atsisakyčiau paragauti ledų vaflyje su plastikiniu šaukšteliu, bet esu pakankamai sąmoninga, kad plastikinius šaukštelius persiskraidinčiau atgal į Lietuvą, kad galėčiau surūšiuoti:D…How strange is that?

Taipogi, dažnai atsakingi žmonės piktinasi, kad Lietuvoje viskas supakuota į plastiką, Danijoje plastikinių pakuočių mastas man pasirodė kur kas didesnis. Kita vertus, Kopenhaga yra labai švarus miestas: visiškai nemačiau besimėtančių puodelių, maišelių ar popiergalių. Visgi, nemanau, kad tai yra dėl mažesnio vartojimo. Tiesiog miesto šiukšlių valdymo politika geriau sustyguota.

Tai tokie mano įspūdžiai iš Kopenhagos, kurios parkus, jūrą ir atsipalaidavimą aš pamilau <3.

Keletas įspūdžių ir aprašytų vietų – nuotraukų galerijoje!

Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Gyvenimas be plastikinių maišelių

SVEIKI,

   Jei ir yra dalykas, kuriuo savo minimalizmo kelionėje, tikrai didžiuojuosi, tai gyvenimas be vienkartinių plastikinių maišelių! Toks apsipirkinėjimas man tapo įprastu dalyku: perku praktiškai viską ką ir anksčiau, o plastikinių maišelių nepasigendu.

   Iš tikrųjų, naudojamų plastikinių maišelių kiekį galima lengvai sumažinti dėl labai paprastos priežasties: dažnai maišeliai naudojami iš įpročio, o ne todėl, kad yra reikalingi. Štai dar keli argumentai, kodėl prieš plėšiant kiekvieną plastikinį maišelį, verta sekundę pagalvoti:

  1. Pasaulis artėja prie plastiko naudojimo krizės. Nors plastikiniam maišeliui pagaminti reikia mažiau energijos nei popieriniam, plastikas yra ta medžiaga, kuri niekuomet nesuyra, o perdirbama tik skyla į vis mažesnius gabalėlius. Perdirbami maišeliai virsta plastikine mediena (angl. „plastic lumber“) ir gali būti panaudojami kitų daiktų gamyboje (suoliukų, grindinio ir kt.) arba būti pakeičiami į naujus maišelius. Visgi, dalis maišelių yra taukuoti ar kitaip sutepti, dar didesnė dalis taip niekada ir nepatenka į rūšiavimo konteinerius. Be to, pats perdirbimo procesas reikalauja daug energijos, kuri galėtų būti panaudojama perdirbant kitas žaliavas.
  2. Plastikiniai maišeliai yra dažna šiukšlė, teršianti aplinką ir bjaurojanti gamtą. Juos su maistu supainioja gyvūnai (vandenyno gyventojai valgo „plaukiajančius maišelius“, šio „delikateso“ paragauja ir kiti gyvūnai). Plastikiniai maišeliai mėtosi pakelėse, skraido danguje, „maudosi“ upėse… Kaip ir minėjau, plastikas nėra irus ir „užkonservuoja“, trukdydamas irti viskam, kas yra į juos įdėta. Ypač blogai, kai tai nutinka su organinės kilmės medžiagomis, kurios galėtų pačios natūraliai suirti, tačiau irdamos plastike tiesiog kaupia metano dujas.
  3. Plastikiniai maišeliai kaupiasi namuose, užimdami vietą ir dažniausiai guli nenaudojami. Kaip ir minėjau anksčiau, plastikas neatsiranda iš niekur ir niekur nedingsta. Nors maišeliai ir yra kiekviename parduotuvės kampe ir dar nemokami, tai mūsų, išsilavinusių žmonių, pareiga juos naudoti atsakingai ir tik tiek, kiek reikia.

 Visgi, dažnai matau žmones, kurie į plastikinius maišelius pakuoja viską, kas neturi pakuotės. Kai kuriems produktams plastikinis maišelis atrodo toks beprasmiškas kad, mano nuomone,  net ir visai aplinkosauga nesidominčiam žmogui, turėtų kelti nepatogumus (na, ir kur buityje padėti tuos maišelius, kurių prisikaupė perkant po vieną/dvi citrinas, avokadą, pakuojant jogurtų indelius..? Į seną, gerą maišelių stalčių? Visai neminimalistiškas pasirinkimas. Juk be plastikinio maišelio galima pirkti praktiškai viską, ką tik galima pasverti!

Maisto produktai, kuriuos perku visiškai be maišelio (sąrašas nebaigtinis):

  1. Visi vaisiai ir daržovės. Citrinos, bananai (taip, kartais jie būna šlapi, bet nedėti sausų bananų į maišelį turėtų būti elementaru net ir aplinkosauga nesidominančiam), obuoliai, apelsinai (nejuokauju, kartais perkame po kokius 8 be maišelio ir neteko sulaukti jokių komentarų iš kasininko), kriaušės, pomidorai (perku kekinius, kad kasininkei būtų lengviau pasverti), paprikos, cukinijos…
  2. Jogurtas. Suprantu, kad gyvenime nutinka įvairių nelaimių ir galbūt jogurtas kažkada išsiliejo, bet tikimybė, kad tai įvyks vėl, gali sumažėti iki minimimo, jei tik dėsite jogurtą pirkinių krepšelio viršuje. Atsarga gėdos nedaro… Bet šiuo atveju šiek tiek daro. Ir ta gėda prieš gamtą, gyvūnus ir ateities kartas.
  3. Miltai. Vėlgi, tenka pripažinti, kad kai kurie pakeliai gali būti apsimiltavę, bet man su tokiais neteko susidurti. Užtikrinu, kad sukrovus pirkinius maišelyje miltų niekas negalėtų pradurti ir perku juos be jokių plastikinių maišelių.

Žinoma, yra tokių produktų, kurių be maišelio nenusipirksi.

Daiktai, kuriuos perku ir naudoju medžiaginius maišelius:

  1. Vaisiai ir daržovės (kai perku daugiau nei 3 vienetus).
  2. Riešutai, datulės.

  Plastikinių maišelių galima imti atsisakinėti pamažu ir tai jau bus didelis žingsnis į priekį. Pažadu, kad tikrai jų nepasigesite:). Dalinuosi keliais patarimais, kaip pradėti mažinti plastikinių maišelių naudojimą:

  1. Kepinių maišelius naudoju daugybę kartų. Žinoma, kepiniams su lipniais, riebiais priedais tai netinka, bet jei perkate paprastą duoną ir bandeles – tai tikrai veikia. Džiugiuosi, kad galiu tą patį maišelį naudoti 5 ar daugiau kartų.
  2. Jeigu nenaudojate medžiaginių maišelių, kviečiu naudotis plastikinius maišelius atsakingiau. Vienas iš tokių būdų vienu kartu pirkti maisto ilgesniam laiko tarpui. Nes tikrai atsakingiau yra pirkti 10 pomidorų viename maišelyje, o ne kasdien po 2, naudojant skirtingus maišelius.
  3. Jei jau taip nutiko, kad turite naudoti plastikinį maišelį, nesurūšiuokite jo, o „atsidėkite juodai dienai“. Jis jums pasitarnaus dar kelis kartus, o tada tegu ramiai keliauja į rūšiavimo konteinerį :).
  4. Jei žinote, kad pirksite drabužį/batus, galite atsinešti savo maišelį, išsaugotą iš prieš tai buvusio pirkinio.
  5. Ir pats svarbiausias dalykas – SĄMONINGUMAS! Norėdami mažinti maišelių naudojimą gerai apsvarstykite, ar tikrai jūsų situacijoje negalima išsiversti be maišelio. Jokiu būdu neimkite maišelių „ateičiai“. Esu mačiusi žmonių, kurie tik įėję į parduotuvę prisiplėšo gal dešimt maišelių, o panaudoja vos kelis… Tai yra bene blogiausias variantas, nes „panaudotų“ maišelių niekas kitas naudoti nebenori. Beprasmis švaistymas. Nereikia taip daryti…

Taigi, koks bus pirmas dalykas, kurio nuo šiol nebedėsite į maišelį…?:)

Linkėjimai,

Inga<3

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Solidūs šampūnai iš SOLIDU (atsiliepimas)

Sveiki!

Prieš kurį laiką džiaugiausi įsigijusi kietojo, ne plastikinėje pakuotėje parduodamo šampūno iš SOLIDU.

Esu girdėjusi, kad kai kurie panašūs šampūnai tinkamai neišplauna plaukų, palieka juos susiriebalavusius. Vieną iš šampūnų jau pabaigiau (žaliojo su dilgelėmis ir tuminų aliejumi „Grandma said“ man užteko maždaug 12 kartų. Svarbu paminėti,  kad atsiliepė merginų, teigiančių kad joms šampūno užteko ilgiau, tad skaičius 12 – tikrai nėra konstanta), mėlynąjį „Exotic“ – įpusėjau. Ir galiu drąsiai teigti, kad šiais šampūnais galima pasitikėti.

Pliusai:

– Šie šampūnai gerai putoja, lengvai nusiplauna, plaukai tampa švarūs, nėra jokio lipnumo ir riebumo pojūčio.
– Šampūnų sudėtyje yra odai naudingų aliejų, augalų ekstraktų ir natūralių augalinių aliejų.
– Kad įsigytum nebūtina kelti kojos iš namų:).
– Gera savijauta, remiant lietuvišką, aplinkai atsakingą verslą ir pagaliau radus alternatyvą šampūno buteliukams.

Nei pliusai nei minusai:

– Kvapas pradžioje atrodo neįprastas, kažkiek keistas. Visgi, kuo toliau man jis vis labiau ir labiau patinka.
– Išplovus galvą su šiuo šampūnu plaukai bekvapiai (čia vėlgi greičiausiai priklauso nuo plaukų, nes atsiliepė moterų, teigiančių, kad plaukai joms labai kvepia 🙂 ).

Labiau minusai:

– Nors šampūnas išplauna plaukus gerai, plaukai man susiriebaluoja šiek tiek greičiau nei plaunant su paprastu šampūnu. Gal reikia priprasti – nežinau.
– Kaina yra šiek tiek didesnė nei įprastų šampūnų.

Tai tiek mano pastebėjimų apie „Solidu“ šampūną. Aš šia preke likau patenkinta, manau, kad žmonės, mažinantys plastiko vartojimą, gali šaukti EUREKA, nes SOLIDU šampūnai ne tik zero waste, bet ir tikrai veiksmingi:).O ar jums pliusai nusvers šiokius tokius galimus minusus – spręskite patys:).

Solidu kosmetika – https://www.facebook.com/soliducosmetics/

Linkėjimai,
Inga

Kas yra mikroplastikas?

Prieš kelis mėnesius dalyvavau seminare apie atsakingą plastiko vartojimą ir jo metu sužinojau daug naudingos infomacijos apie vis labiau plintantį ir aplinkai kenksmingą dalyką – mikroplastiką, apie kurį pranešimą skaitė gamtosaugos organizacijos „Lietuvos Gamtos Fondas“ atstovė Indrė Čeidaitė. Taigi, remdamasi savo užrašais iš seminaro, norėčiau trumpai Jums papasakoti, kas yra mikroplastikas.

Kas yra mikroplastikas?

Mikroplastikas – tai mažos, dažnai plika akimi nematomos plastiko dalelės, per taršą patenkančios į aplinką ir besikaupiančios vandenyje. Mikroplastikas yra neracionalaus plastiko naudojimo padarinys.

Kaip mikroplastikas patenka į aplinką?

Didžioji dalis mikroplastiko į jūrinę aplinką patenka iš sausumos per upes ir pakrantes, taip pat per jūrinius šaltinius tokius kaip žvejyba ir laivyba. Plastikas yra medžiaga, kuri niekada neišnyksta visiškai, tik mažėja į daleles, kurios lieka žemės paviršiuje ir vandenyje, kol ilgainiui patenka į vandenynus ir kaupiasi vandens gyvūnų organizmuose. Antrinės mikroplastiko dalelės susidaro mechaninės trinties metu (pvz padangos), yrant dideliems plastiko fragmentams bei skalbiant sintetinių audinių drabužius.

Ar tai liečia mus?

Nuo mikroplastiko kenčia daugybė vandenyno gyvūnų. Mikroplastikas gali kauptis organizme, dėl to kyla fizinė žala: susidaro vidiniai įbrėžimai, užsikemša svarbios gyvybinės sistemos.  O kaipgi žmonės…? Maistas ir geriamas vanduo yra pagrindiniai per burną į žmogaus organizmą patenkančių mikroplastikų šaltiniai. Daugiausia mikroplastiko aptinkama jūrinės kilmės produktuose, perdirbtuose maisto produktuose bei gėrimuose. Taigi, žmonės, reguliariai vartojantys jūros gėrybes, kartu į savo organizmą gauna ir mikroplastiko daleles. Dėl didėjančios taršos net ir Lietuvos upėse atsirado plastiko dalelių, kurių lygis dar nėra didelis, kas mūsų kraštui yra naujiena. Taigi, ši aplinkosaugoninė problema liečia visus pasaulio žmones, o tarp jų ir mus.

Ką galiu padaryti?

Bene daugiausia mikroplastiko galima rasti kosmetikoje ir higienos priemonėse. Pamenate tuos blizgučius skaidrioje dantų pastoje? Tai ne šiaip papuošimai, o maži plastiko gabalėliai, kurie neištirpsta vandenyje ir nukeliauja į vandens telkinius. Lygiai tas pats su kūno šveitikliais – grūdėtumas priemonėje yra sukūriamas mažučiais plastiko gabaliukais. Natūrali šveitiklio alternatyva galėtų būti cukrus, kavos tirščiai, abrikosų ar kitų kaulavaisių susmulkinti kauliukai. Žaliasis smegenų plovimas veikia visu pajėgumu! Plastiko savo produkcijoje nevengia net žaliais prisistatinėjantys kosmetikos ženklai…Seminaro metu pranešėja publikai parodė lietuviškos kosmetikos prekės ženklo, save vadinančio „natūraliu“, veido šveitiklio buteliuką, kuriame paliktas TIK sudėtyje esantis mikroplastikas. Kaip matote, beveik trečdalį buteliuko užima plastiko dalelės.

Mikroplastikas „natūraliame šveitiklyje“

Kol kas kosmetikos įmonėms nėra jokių reguliacinių priemonių, neleidžiančių naudoti ar bent ribojančių mikroplastiko kiekį produkcijoje, tad vartotojo pasirinkimai šioje srityje yra itin svarbūs! Tam, kad būtų lengviau susigaudyti plastiko rūšių ir kosmetikos ingredientų galvosūkiuose, dalinuosi atmintine su plastiko rūšimis, kurių reikėtų vengti.

Būkime atsakingi ir laimingi!

Inga<3

 

 

 

Kitokie pasikalbėjimai su Ieva

Rašydama magistro darbą darnaus vartojimo tematika, bendravau su daug įkvepiančių žmonių, gyvenančių pagal Zero Waste idealogiją ( Zero waste – tai judėjimas, kuomet žmonės stengiasi kuo labiau minimalizuoti susidarančių atliekų kiekį ir visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių).  Visi jie man pasirodė protingi žmonės, įdomios asmenybės su unikaliomis kelio į sąmoningumą istorijomis. Bene didžiausią įspūdį paliko dviejų valandų pokalbis su Zero Waste Lietuva bendruomenės Facebook’e įkūrėja Ieva, kuri man pasirodė labai išmintingas ir savo vietą pasaulyje atradęs žmogus. Net ir po kelių mėnesių vis dar prisimenu kai kurias jos pasakytas mintis. Tikiu, kad įtaigiausiai tiesa skamba iš laimingo žmogaus lūpų. Galbūt dėl šios priežasties pokalbis su Ieva mano galvoje sukėlė tikrą minčių audrą. Pagalvojau, kad nuodėmė būtų nepasidalinti bent keliomis šio prasmingo pokalbio ištraukomis, todėl gavau Ievos leidimą panaudoti jos mintis (jos bus rašomos kursyvu).  Taigi, su džiaugsmu dalinuosi septyniomis Ievos ir šiek tiek mano įžvalgomi apie minimalizmą, zero waste  ir… tiesiog gyvenimą!

1. Nėra vienos laimingo gyvenimo formulės. Tūkstantį kartų girdėta tiesa, kuri pasitvirtina vėl ir vėl. Žmogus visuomenės akyse gali turėti viską, bet viduje jausti, kad kažkas ne taip. Būtent dėl šios priežasties turtuoliai paaukoja pinigus iš išvažiuoja gyventi į vienkiemį, perspektyvūs studentai universiteto suolą iškeičia į savanorystę Afrikoje, o gerai apmokami profesionalai pasuka į visai kitą profesinę kryptį. Pradžioje tokie pasirinkimai atrodo beprotiški ir keisti. Bet vėliau visi taškai ant „i“ sudedami, nes būtent taip ir atrodo individualios laimės paieškos. Ieva taip pat iškeitė gerai apmokamą darbą Vilniuje į gyvenimą nedideliame miestelyje, dirbant sau ir niekada to nesigailėjo, nes toks gyvenimo būdas jai labai tinka.

„Dabar, mano visas gyvenimas, negaliu sakyti, kad atostogos, bet man nereikia nuo nieko ilsėtis. Aš einu į darbą kaip į šventę, einu pasivaikščioti, dar kažką darau ir visuomet daugiau mažiau vienodai jaučiuosi. Žinoma, visokių dramų gyvenime atsitinka, bet aš turiu omenyje, kad man nereikia pailsėti nuo darbo ir dar išleisti tam be galo daug pinigų. Juk dažniausiai žmonės taip ir daro: vakare kažkur išeina, savaitgalį, išvažiuoja atostogų. Reiktų gyventi taip, kad nereikėtų važiuoti atostogų.“ 

2.Žmogaus gyvenimas – daugiau nei tik darbas. Pokalbis su Ieva padėjo iš naujo apmąstyti savo nuostatas apie tai, kaip aš suprantu darbą, kokią vietą jis užima mano gyvenime, ko tikiuosi dirbdama, ar pinigai yra svarbiausias faktorius ir t.t…

Žmonės yra įsukami į darbą. Reikia dirbti, kad nusipirktum kažką, tada vėl dirbti, išmesti ir toks užburtas ratas. Ir kai aš dirbau „normalų“  darbą, mano atlyginimas buvo labai geras, bet visada savaitgaliais bandžiau ištrūkti kažkur į gamtą. Ir aš pastebėjau, kad aš uždirbu daug, bet labai daug ir išleidžiu. Ir daugiausia išleidžiu tam pačiam darbui: kad petraukos metu galėčiau eiti pavalgyti, aprangai, o daugiausia aš išleisdavau, kad pailsėčiau nuo savo darbo…”

3. Visi žmonės skirtingi ir nieko blogo, kad kažkas nemąsto taip, kaip tu. Dažnai žmonėms, turintiems aiškias nuostatas apie gyvenimą, sunku priimti kitų žmonių požiūrį. Niekada nebuvau radikali, tačiau pokalbis su Ieva man dar kartą priminė, kad sąmoningumas yra kiekvieno žmogaus asmeninė kelionė ir prievarta primetinėdamas požiūrį nieko nepasieksi (nebent sieki atmetimo reakcijos). Ne kas kitas, o asmeninis pavyzdys – galingiausia inspiravimo priemonė.

„Kiekvienas žmogus turi skonį gyvenimui: vienų žmonių skonis yra truputėlį aukštesnis ir jam skanesni tikresni, natūralesni dalykai. Kitų skonis yra toks paprastenis. <…> Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, aš sakau, kad kiekvienas tą skonį kitokį jaučia.  <…> Savo pavyzdžiu tu gali daryti įtaką savo artimiausiai aplinkai, kuri darys įtaką dar kitai aplinkai. Tai ir yra, ką mes galime padaryti – savo gyvenimą gyventi su savo tiesa geriausiai kaip mes galime. Ir to, iš tikrųjų, pakanka toje situacijoje, kurioje esam..“

4. Minimalizmas nėra nepritekliaus sinonimas. Tiek aš, tiek Ieva pastebime, kad žmonės minimalizmą linkę siekti su nuolatiniu trūkumu. Tai nėra teisinga, nes minimalizmas neverčia atsisakyti reikalingų daiktų. Priešingai – tai pasirinkimas turėti tik tiek, kiek reikia ir ko reikia.

,,Jogos principai teigia, kad visatoje yra begalinė gausa ir visko pakanka visiems. Tiesiog, kai žmogus nori daugiau nei jam reikia,  jis turi kažką, ko kitam, galbūt, trūksta. Dažnai žmonėms atrodo, kad minimalizmas arba Zero waste yra sunku, nes tu atsisakai ir tau kažko trūksta. Bet ne taip yra. Tau tiesiog daug nereikia, nes turi viską ir nė trupučio nė daugiau“.

5. Net ir nedideliai pokyčiai yra vertingi. Kartais susidūriu su žmonių įsivaizdavimu, kad turiu vos kelis daiktus ir kiekvienas mano pasirinkimas yra teisingas, ekologiškas ir nekenkiantis gamtai. Deja, bet tai nėra tiesa, o galbūt net nėra įmanoma. Bet kuriuo atveju, sąmoningas gyvenimas yra procesas ir kiekvienas žingsnis tvarumo link yra vertingas. Panašiai mano ir Ieva, o patikėkit manim, ji gyvena tikrai atsakingai ir, be abejo, laimingai:).

„Negali tiesiog paimti ir iššokti į zero waste, reikia ir į save žiūrėti su tokiu atlaidumu. Tu gyvenai visą gyvenimą kitaip ir jau vienas teisingas, sveikas pasirinkimas į vartojimo mažinimą jau yra geriau nei jokio. Ir nereikia būti sau labai griežtam. Nes kai tu kažką darai ir tau teikia džiaugsmą, tau lengva, kitaip yra viskas ir tu pats sau visai kitaip atrodai… O jei tu bandai kažkokias idėjas parodyt, būdamas  piktas, nes tau sunku, tu nespėji, neturi laiko ar dar kažkokių resursų – visi tai mato. Ir tikrai niekas nesusižavės tomis idėjomis…”

6. Asmeninis pavyzdys – veiksmingiausia idėjų sklaidos priemonė. Kartais atsakingi ir tvarūs pasirinkimai verčia pasijusti visiška keistuole, tačiau vargu ar yra geresnė atsakingo gyvenimo būdo reklama nei laimingas žmogus. Ne pamokslavimu ar reikalavimais, galima priversti žmones susimąstyti, o savo laimingo gyvenimo pavyzdžiu. Panašiai mano ir Ieva:

„Mes galim pakeisti tai, kaip mes gyvenam, kaip aš gyvenu, ką aš darau. Ir tiesiog, tikėdamas tuo, darydamas, kažkas kitas pamatys, prisijungs. Tai yra revoliucija, bet ji tokia va. Pacifistinė, teigiama, konstruktyvi.“

„Aš pradėjau matyti tokius dalykus, kaip pavyzdžiui, tu ateini su maišeliu medžiaginiu į kepyklėlę. Pirkau kruasaną ir paprašiau, kad idėtų į mano maišelį. Žmogus paima tą maišelį ir vieną sekundę tu pamatai, kad jam kažkas klykteli galvoj. Jis tiesiog nesupranta, kas čia vyksta, jam kyla klausimas. Tai turbūt, yra pats didžiausias džiaugsmas, kodėl aš tai ir toliau darau be savo priežasčių asmeninių. Žmonės, dažniausiai pasidomi ir pasidžiaugia. Dažniausiai sulaukiu tik teigiamų atsiliepimų. Ir aš kiekvieną dieną tai matau, ar įsivaizduojat?“

7.Nereikia fanatizmo! Svarbiausia mąstyti galva. Ši frazė po pokalbio su Ieva mane lydi visur ir visada. Niekada savęs neribojau dirbtinai. Tiesiog visada, prieš kažką pirkdama užduodu sau klausimų. „Kodėl aš sumąsčiau tai nusipirkti?“; „Ar man tikrai to reikia?“, „Kur dėsiu senesnę pirkinio versiją namuose?“ ir pan. To pakanka, kad išblėstų pirmasis impulsas „man reikia“ ir galėčiau būsimą pirkinį įvertinti logiškai ir apgalvotai. Dalinuosi dar keliomis Ievos mintimis:

„Man nėra svarbu, kad daiktas būtų naujausias, kažkokios rūšies ar dar kažkoks. Aš manau, kad reikia galvoti su protu, kad daiktas atliktų savo paskirtį, kad netaptų kažkokiu saviraiškos būdu ar būtų naudojamas parodyti,kad turi pinigų ar kažkokį statusą <…> Pas mus daug kas yra labai nukreipta į išorę, o žmonės į materialų pasaulį koncentruojasi. Čia yra gilios priežastys, nes juk lengviau yra nusipirkti kažkokį daiktą, nei jį padaryti idėjus pastangų…Sunkiau susikurti kažkokius santykius, draugystę, kur tu susitinki su žmogum ir tau nieko nereikia eiti nusipirkti, kad praleistum laisvalaikį –  pavyzdžiui, kai tiesiog nueini į parką pasėdėt ir tau smagu.“

Ekologija dabar yra ant bangos. Ir tai irgi yra labai padidėjęs vartojimas, lygiai toks pats perkamas produktas. Ir aš sakau,kad esmė ne rūšiavime, ne tai mus išgelbėti gali, ar ekologiškos prekės. Esmė yra tiesiog su galva pradėti  mąstyti ir susimažinti tuos poreikius ir valgyti tiek, kiek reikia ir turėti tiek, kiek reikia.“

 Ir pabaigai…

„Planeta gali labai greitai viską susitvarkyti: keletas didesnių žemės drebėjimų, cunamių ir viskas. Čia paprasta yra. Mes tik dėl savęs galime būti sąmoningi.  Net sakau ne dėl vaikų, nes jau dabar pradedame jausti pramonės revoliucijos ir plastiko naudojimo pasėkmes. Juk patys naudojam tą vandenį ir valgom tą maistą. O už dešimt metų iš viso nebus aišku kaip ten gali būti. Žodžiu, tik dėl savęs galim čia, dėl nieko kito…“

Labai dėkoju Ievai už mintis, kuriomis ji leido pasidalinti su jumis! Tikiuosi, kad buvo naudinga ir įdomu!

Linkėjimai,

Inga<3

 

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Postcrossing linkėjimai iš viso pasaulio!

Nebepamenu, kaip atrodė pirmasis mano išsiųstas atvirukas, bet puikiai prisimenu savo pirmąjį gautą atviruką. Tai buvo juodai balta nuotrauka iš kurios žvelgia du chameleonai. Pamenu, kad ta diena buvo tokia pat kaip kitos (atsikeliu-mokykla-namai) tačiau tas atvirukas suteikė puikių emocijų. Tiek ir tereikėjo, kad pradėčiau postcrossinti

Pirmasis mano atvirukas iš Prancūzijos

Nemėgstu popsinių atvirukų su animaciniais personažais, spalvotais šriftais ar įžymių miesto vietų koliažais. Labiausiai man patinka, kai atvirukai yra tarsi mažyčiai meno kūriniai. Kurį laiką buvau nustojusi siųsti atvirukus ir netgi planavau išdovanoti savo kolekciją. Labai džiaugiuosi, kad to nepadariau, nes visai neseniai vėl atradau atvirukų siuntimo džiaugsmą. Kaskart grįždama iš darbo jaučiu jaudulį, nes niekada nežinau, ką rasiu pašto dėžutėje. Tikri atvirukai ir laiškai tuo ir yra žavūs: jų gavimo nepagreitinsi ir anksto nesuplanuosi, visuomet reikia palaukti. O išlaukti dalykai visuomet malonesni nei tie, kuriuos gali gauti iškart, vienu mygtuko paspaudimu.

Kaip tai veikia?

Kanadietė iš…Kanados

Postcrossing – tarptautinė iniciatyva, veikianti internete. Norint pradėti siųsti ir gauti atvirlaiškius (tai vokai, siunčiami be voko), pirmiausia reikia užsiregistruoti Postcrossing puslapyje. Kaip ir visuose internetiniuose puslapiuose, čia galima turėti nick’ą, avatarą, aprašą apie save, tačiau būtina pateikti ir savo gyvenamąjį adresą (nematomas niekam, išskyrus asmenį, kuris siųs tau atviruką). Kuomet užpildomas vartotojo profilis, galima sistemos paprašyti pirmojo adreso, kuriam reikės siųsti atviruką! Kartu su adresu, kuris gali būti bet kuriame pasaulio kampelyje, galima matyti ir vartotojo profilį. Tai padeda pritaikyti atviruką konkrečiam žmogui ir jo asmenybei. Svarbu paminėti, kad kiekvienas atvirukas turi savo unikalų kodą, kurį būtina užrašyti ant atviruko. Tik tokiu atveju gavėjas galės užregistruoti atviruką sistemoje, o jūsų adresas nukeliaus žmogui, kuris paprašys adreso atviruko siuntimui. Tokia praktika vykdoma tam,  kad būtų išvengta sukčiavimo. T.y. kad žmogus ne tik gautų, bet ir pats turėtų siųsti atvirukus.

Atvirukas iš Suomijos – Trolių Mumių tėvynės

Ką rašyti ant atviruko?

Ant atviruko galima rašyti, ką tik tai nori. Tai gali sentencija, palinkėjimas, trumpas pasakojimas apie save ar savo šalį. Kai kurie žmonės savo profiliuose išskiria klausimus, į kuriuos paprašo atsakyti, kiti – prašo papasakoti apie jiems įdomius dalykus, rekomenduoti filmus, ar tiesiog parašyti žodžių siuntėjo gimtąja kalba. Mano atveju, viskas labai priklauso nuo konkretaus asmens, kuriam siunčiu atviruką. Su kai kuriais žmonėmis iškart pajuntu ryšį ir leidžiu sau atviruke papasakoti daugiau. Kitiems tiesiog siunčiu didžiausius linkėjimus!

Dažniausiai atvirukai rašomi anglų kalba, tačiau visuomet galima paprašyti žmonių rašyti jums ir kitomis kalbomis. Tai labai naudinga mokantis kalbų!

Fredis iš Olandijos

Kiek kainuoja?

Dažniausiai atvirukų neperku, o gaunu dovanų, pasiimu iš įvairių renginių (nors verta pastebėti, kad kai kurie žmonės prašo nesiųsti jokių reklaminių atvirukų). Tiesa, visuomet stengiuosi nusiųsti tokį atviruką, kuris patiktų konkrečiam žmogui, tad kartais, jeigu turiu nuotaikos, nuvažiuoju iki knygyno ir išrenku, atsižvelgdama į atviruko gavėjo asmenybę. Atvirukai šiais laikais kainuoja apie 1 eur. Siuntimo kaina laviruoja, priklausomai nuo gavėjo gyvenamosios vietos, tačiau dažniausiai būna 0.80 ct. Tiek nedaug kainuoja man šis pomėgis.:)

Ką aš veikiu su gautais atvirukais?

Ilgą laiką atvirukus tiesiog rinkdavau ir laikydavau stalčiuje, bet dabar supratau, kad mano kolekciją gali pamatyti daugiau žmonių.  Todėl savo Instagram paskyroje sukūriau albumą, kuriame keliu kiekvieną gautą atviruką tariu AČIŪ siuntėjui. Taip pat turiu minčių namuose pasidaryti mini galeriją, bet dar neapsisprendžiau kaip ir kur.:)

Įdomu!

Kartais tiesiog atima žada, kiek daug įvairiausių, skirtingo amžiaus ir pomėgių žmonių užsiima postcrossing’u! Užsienyje šis pomėgis itin populiarus tarp garbaus amžiaus žmonių. Esu siuntusi atvirukų senoliams (ir ne tik!), kurie išsiuntę sunkiai įsivaizduojamą atvirukų skaičių! Pavyzdžiui 14 000 atvirukų! Argi nebeprotiška?

8-mečio Ženios atvirukas iš Rusijos

Esu gavusi atviruką nuo 80 m. vyro, kuris puikiai žino Lietuvą ir net yra Vilniaus senamiestyje gėręs kavą su pačiu Tomu Venclova. Atvirukus kartu su tėvelių pagalba siunčia ir maži vaikai. Vienas iš įsimintiniausių mano gautų „vaikiškų“ atvirukų yra su aštuonmečio berniuko piešiniu.

Kaip ir kiekviename socialiniame tinkle, postcrossing‘e yra ir keistuolių. Kaip reaguotumėte, gavę atviruką nuo… šuns? Tiksliau dviejų šunų? Taip, postcrossing‘e tikrai egzistuoja dviejų šunų profilis, kurių vardu rašo jų šeimininkė. Kai kurie žmonės yra lengvai pamišę dėl tam tikrų objektų. Pavyzdžiui, 50 m. metų moteris, norinti atvirukų tik su braškėmis. O išvis tobula kad su braškėmis būtų ir pašto ženklelis, ir vokas, žodžiu,  VISKAS su braškėmis!

Bent jau man dažniausiai pasiseka siųsti atvirukus į Rusiją, Olandiją ir Vokietiją. Šios šalys yra aktyviausios. Pati esu gavusi atvirukų iš JAV, Japonijos, Kinijos. Kaskart, laikydama tokį atviruką rankoje pamąstau, kiek daug kilometrų jis keliavo, kad atsidurtų mano rankose. Tuomet suprantu, kad pasaulis kartu ir didelis, ir mažas, o viskas labai labai susiję.

Tai toks tas mano pomėgis siųsti atvirukus. Pabandykit ir Jūs!

Inga <3