Knygų recenzijos

„Bėgančios su vilkais“ (Clarissa Pinkola Estés)

Knyga „Bėgančios su vilkais“ tarsi juodasis šokoladas – brandus ir sodraus skonio, toks, kuriuo geriausia mėgautis po truputį.

Ir iš tikrųjų, šios knygos skaityti prabėgomis nepavyks. Ne veltui, knyga parašyta mokslininkės, ilgus metus tyrinėjančios pasakas ir jų perkeltines prasmes. Moters gyvenimo ciklai, virsmai ir dvasinis kelias – štai į ką koncentruojamasi knygoje, pasitelkiant vilkų alegoriją.

Mano nuomone, norint pajusti knygos gelmę, reikia ne tik susikaupimo, bet ir panašių knygų skaitymo patirties. Mokėjimas interpretuoti ir pritaikyti tekstą savo gyvenimui atveria tiesiog neribotą šios knygos išmintį.

Kai kurie skyriai taip atliepė mano būsenas ir nuramino – gavau patvirtinimą, kad egzistuoja kolektyviniai dalykai, kuriuos galima paaiškinti instinktyviaja prigimtimi, „laukinės motinos šauksmu“.

Kai kurios vietos pasirodė kiek perdėtos. Kartais tikrai atrodė, kad kriaušė pasakoje gali būti tiesiog kriaušė, lazda tiesiog lazda ir panašiai. Visgi, atmetus perdėtos interpretacijos galimybę – „Bėgančios su vilkais“ yra puiki knyga, leidžianti moteriai pasijusti iš prigimties ypatingai, turinčiai tam tikras vidines užduotis (iniciacijas), kurios vaikystės, jaunystės, brandos, senatvės metais vis keičiasi.

Iš esmės ši knyga ne apie tai, kokia moteris „privalo būti“. Tai knyga apie moters prigimtį, kurią pamirštame, negavusios tinkamo auklėjimo, palaikymo arba tiesiog užsisukusios kasdienybėje ir pildydamos aplinkinių lūkesčius.

Pasakos knygos autorę lydėjo nuo pat mažų dienų. Ji joms suteikia ypatingą prasmę. Bandžiau prisiminti, su kokiomis pasakomis augau aš ir kaip tos pasakos galėtų būti interpretuojamos iš suaugusio žmogaus perspektyvos.

Bene pirmoji pasaka, kurią atsimenu, „Vištytė ir Gaidelis“ – apie tai kaip gaidelis riešutaudamas išmušė vištytei akeles ir dėl to apkaltino lazdyną, lazdynas ožką, ožka piemenį ir taip toliau. Žodžiu, vargšė vyštelė liko žabala ir galiausiai dėl to liko kaltas vilkas, kuris suėdė paskutinį paršelį ir pabėgo į mišką. Kokią žinutę vaikams perduoda ši pasaka? Kad niekas nenori prisiimti atsakomybės? Kad niekas tavęs neapgins? Kad nelįsk į svetimus reikalus, nes sulauksi bėdos? Dabar kaip skaitau, tikrai keista pasaka.

O kokios Jūsų vaikystės pasakos? Parašykite komentaruose!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *