Category Archives: Be kategorijos

Įpročiai tvarkingiems namams

Visiems, norintiems pažaboti chaosą ir netvarką namuose, rekomenduoju pažiūrėti/paklausyti veido jogos trenerės ir tvarkymosi specialistės Giedrės Bagdonienės kalbą konferencijoje „Išdrįsk pradėti“(prasideda nuo 1:01:35).

Giedrė savo kalboje išskiria 7 įpročius, padedančius išlaikyti namus tvarkingus, organizuotus ir jaukius. Kai kurie patarimai išskirtinai moteriški (kalba pasakyta konferencijoje, kurios auditorija moterys, beje, pati pranešėja yra dviejų vaikų mama), bet didžioji dalis jų – naudingi visiems.

Žemiau trumpa įpročių santrauka. Visgi, tikrai rekomenduoju, šią kalbą paklausyti patiems.:)

Trumpas reziumė

  1. Įprotis atsirinkti daiktus. Namuose paliekame tik tai, kas mus džiugina ir reikalinga. Nes tik tokia ir yra pagrindinė daiktų paskirtis.
  2. Vieno prisilietimo įprotis. „Netvarką sutvarkome iškart, kai tik tai įvyksta“. Dažnai darbai atrodo ilgesni nei yra – juos reikia atlikti iškart. Visi daiktai privalo turėti savo vietą, į kurią turi grįžti iškart jais pasinaudojus.
  3. Pradėtas darbas turi būti atliktas iki galo.
  4. Laikas buities darbams turi būti planuojamas. Eksperimentuokite su laiku: dažnai darbai, kurie atrodo užimantys daug laiko, gali būti atliekami daug greičiau. Paskirkite konkretų laiko tarpą pasirinktam darbui.
  5. Įprotis rūpintis savimi. 
  6. Aiškios ryto ir vakaro rutinos. Tvarkingų namų paslaptis: tam tikri veiksmai, atliekami kiekvieną dieną.
  7. Įprotis laiminti savo namus. Trumpiau tariant, tvarkymasis yra ne prievolė, o galimybė įvertinti viską, ką turi ir užtai padėkoti.

Man asmeniškai, daugiausia problemų kyla su 2,4, 6 punktais.  Yra kur tobulėti!

O kaip jums?

Inga

Rožinis mokestis ir vyriškas skustuvas

Ar esate ką nors girdėję apie rožinį mokestį? Šitaip vadinamas papildomas mokestis už lyčiai specializuotas prekes (dažniausiai grožio, higienos, bet gali būti ir drabužiai, žaislai, namų apyvokos priemonės ir daug kitų). Skirtumas tarp tos pačios paskirties, tačiau skirtingoms lytims skirtų prekių kainų yra vadinamas rožiniu mokesčiu. Kaip ir matyti iš pavadinimo, dažniausiai už tos pačios paskirties prekes daugiau moka moterys.

Keistas javainių batonėlis

Elementarus pavyzdys – skutimosi priemonės. Ar kada nors atkreipėte dėmesį į „vyriškų“ ir „moteriškų“ skustuvų kainas? Moteriški vienkartiniai skustuvai – pastelinių spalvų, kai kurie su papildomomis naudomis (pristatomi kaip švelnesni odai, papildyti vitaminais ir pan). Į vyriškų vienkartinių skustuvų savybes niekada nesigilinau, tačiau pripažįstu, kad praeityje visada rinkdavausi tik moteriškus skustuvus, nors jų kaina buvo kur kas didesnė.  O ką jau bekalbėti apie moteriškas skutimosi putas –  jos bene dvigubai brangesnės už vyriškas. Gaila, kad tik gana neseniai supratau, kad vyriškos putos yra universalios ir galiu jas naudoti net nebūdama vyras. Būčiau sutaupiusi daug pinigų😊.

Bet apie viską nuo pradžių. Kuomet imi rūpintis savo sugeneruojamu atliekų kiekiu, vienkartinėms skutimosi priemonėms vienareikšmiškai turi išmušti paskutinioji. Taip nutiko ir man.

Pirmas mano sprendimas, norint atsisakyti papildomo plastiko, buvo aplinkai nedraugiškas (taip, aš klystu, bet iš klaidų mokausi) – nusprendžiau įsigyti daugkartinį MOTERIŠKĄ skustuvą su keičiamomis galvutėmis.  Ir tai buvo visiška klaida. Grįžusi į tą pačią parduotuvę nusipirkti galvučių papildymo, buvau informuota, kad tokio dalyko apskritai nėra. Nuostabu – „daugkartinis“ skustuvas, kurio negalima naudoti daug kartų.

Bet kuriuo atveju, viskas išėjo tik į gerą. Nusprendžiau įsigyti plieninį skustuvą. Padariusi trumpą „research’ą, supratau, kad skustuvai, pristatomi kaip UNISEX tikrai nemažai kainuoja. Bet tuomet į galvą atėjo mintis, kad realiai UNISEX ir paprasti vyriški skustuvai turėtų skirtis minimaliai arba išvis nesiskirti. Pradėjau ieškoti vyriškų plieninių skustuvų ir radau 42 eur vertės skustuvą, parduodamą už 25 eur.

Jau po pirmo karto naudojimo ėmiau stebėtis, kodėl apskritai yra gaminami vienkartiniai, plastikiniai skustuvai. Plieniniai skustuvai galbūt ir reikalauja atsargesnio naudojimo, bet:

  • Yra ilgametė investicija, padėsianti sutaupyti pinigų;
  • Yra išsigelbėjimas nuo vienkartinių skutimosi peiliukų, vėliau tampančių neperdirbamomis šiukšlėmis;
  • Yra paprasto ir klasikinio dizaino, puikiai įsipaišančio į bet kokį vonios kambario interjerą;
  • Vienkartinių peiliukų galima įsigyti net ir mažiausioje parduotuvėje.

Koks šio įrašo tikslas?

Pirmiausia noriu paskatinti kritiškiau žiūrėti į „vyriškas“ ir „moteriškas“ prekes. Kai kurios jos skiriasi labai mažai, tačiau pasižymi nevienoda kaina.

Taip pat, kviečiu investuoti pinigų į plieninį skustuvą (nebūtinai ant jo turi būti užrašas ZERO WASTE ar UNISEX, tiks ir paprastas vyriškas skustuvas). Tikrai sutaupysite pinigų, o kur dar tas puikus jausmas nebesinešti į namus vienkartinio plastiko. Tai tikrai yra vienas geriausių aplinkai draugiškų pirkinių.

Linkėjimai

Inga

Tvarkymasis su Marie Kondo: drabužiai

„I‘m excited because I love mess“ Marie Kondo

Trumpa įžanga. Viskas prasidėjo, kuomet perskaičiau knygą apie minimalizmą ir tvarkymosi meną „Tvarkingų namų stebuklas“, parašytą tvarkymosi guru Marie Kondo. Išgirdus, kad didelio populiarumo sulaukusią knygą gali parašyti žmogus tiesiog mėgstantis tvarkytis, daug ką gali apimti nuostaba. Juk greičiausiai kiekvienas pažįstame bent porą itin tvarkingų, organizuotų žmonių.

Kuo Marie tokia ypatinga?

Pirmiausia, mane labai nustebino, kad žmogus nuo pat mažų dienų gali taip mėgti organizuoti daiktus ir kurti tvarką visuose namuose. Knygoje pati Marie akcentuoja, kad tvarkymasis ir daiktų išmetimas buvo vienas iš pagrindinių jos veiklų, grįžus iš mokyklos. Ar daug pažįstate vaikų, kurie ne tik tvarkingi (savo noru), bet ir patys kuria tvarkymosi taisykles namiškiams?

Marie į tvarkymąsi žiūri kūrybiškai ir kiekvienam galimam atvejui yra suradusi (arba esant poreikiui suras) tinkamiausią sprendimą. Viskas gali būti sutvarkyta, bet kokia erdvė, bet koks stalčius, bet kuri lentyna. Šitai tikrai išmokau iš Marie Kondo.

Marie į tvarkymąsi žiūri kaip į procesą, kuris neša džiaugsmą. Pavyzdžiui, buities darbus paverčia veikla, kurią visa šeima atlieka kartu (Marie drabužius visuomet lanksto kartu su savo mažomis dukrytėmis ir teigia, kad mergaitėms tai labai patinka). Anot Marie, buvimas namuose turi džiaugsmą, todėl juose turi likti tik tie daiktai, kurie įkvepia ir skleidžia geras emocijas.

Kad ir kaip ten bebūtų, svarbu paminėti, kad Marie yra rytų kultūros atstovė, tad jos tvarkymasis yra neatsiejamas nuo filosofijos, dvasingumo ir meditacijos. Tai labai įdomu ir traukia.

Vėliau, atradusi ir pradėjusi  žiūrėti laidą „Tyding up with Marie Kondo“, dar labiau susidomėjau Marie tvarkymosi metodais ir gavau aiškų pavyzdį, kaip jie yra pritaikomi realybėje. Kiekvieni namai yra tvarkomi ne pagal kambarius, bet pagal daiktų grupes:

  • Drabužiai
  • Knygos
  • Dokumentai
  • Komono (virtuvė, vonia, garažas)
  • Sentimentalūs daiktai

Buvau taip įkvėpta, kad pasiryžau dar labiau organizuoti savo namus ir susitvarkyti kartu su Marie Kondo! Pagal nurodytą planą, pirmoji stotelė – drabužiai.

Esu dariusi ne vieną ir ne dvi spintos revizijas, todėl buvau beveik tikra, kad labai didelio drabužių kiekio nebūsiu prikaupusi. Ir tikrai, į vieną krūvą sukrovus visus drabužius (įtraukiant vasarinius, sporto, kasdienius drabužius ir praleidžiant striukes, apatinius, kojines), neteko aikčioti taip, kaip tai dažniausiai daro Marie laidos dalyviai, pamatę savo sukauptus daiktus.

Pagal Marie metodą, turėjau kiekvieną daiktą paimti į rankas, susikaupti ir atsakyti sau į klausimus: „Ar šis daiktas man teikia džiaugsmą?“ „Ar norėčiau,  kad jis ir toliau lydėtų mane gyvenime?“ Tam, kad procesas atrodytų dar ypatingesnis, užsidegiau smilkalų ir įsijungiau muzikos. Galima pradėti!

Rezultatas

Atidėjau krūvelę man nebemielų ir nebereikalingų drabužių. Daiktus, kurie man patinka ir tinka, išskyriau labai greitai. Buvo pora daiktų, kurių tikrai nuoširdžiai nebenorėjau. Bene daugiausiai dvejonių kėlė drabužiai, kurie man yra patogūs, tačiau su jais nesijaučiu gražiai. Porą jų pasilikau dėvėti namuose (senus naminius drabužius tiesiog išmesiu), kelis bandysiu parduoti arba dovanoti. Teisybės dėlei vertėtų paminėti, kad po poros dienų dviems drabužiams apsisprendžiau suteikti dar vieną šansą.

Bene labiausiai mane pradžiugino tvarkingas ir labai funkcionalus drabužių išdėstymas stalčiuose! Toks lankstymo būdas (Marie lankstymo pamokėlių tikrai galima rasti internete, o dar geriau pažiūrėti per jos laidą) yra labai patogus, nes visi daiktai matyti kaip ant delno, be to, imant vieną daiktą – nesujaukiami kiti. Tvarka garantuota!

Taigi, kartu su žieminių batų išmetimu, manau, kad spintos reviziją galima laikyti įvykusia. DIDELĖ ŽALIA VARNELĖ!

Susitiksime kitame žingsnyje, kuriame tvarkysiu dokumentus ir kitus popierius namuose.

Linkėjimai visiems!

Minimalistinės drabužinės kūrimas: nesusipratimai perkant internetu

Jau ilgą laiką užeidama į parduotuves nebeturiu, ką pirkti. Lyg ir gražu, bet taip brangu, o kokybė dažniausiai nuvilia. Peržiūriu tuos mielus, šiltus megztinius ir žinau, kad po kelių skalbimų jie išsitampys ir apsivels, kelnės greit nusiskalbs ir praras spalvą, o džinsai po poros mėnesių tiesiog pradils. Akį patraukia gražios sintetinės suknelės, bet iš patirties žinau, kad jų šonai jau po poros dėvėjimų „apaugs“ burbuliukais. Yra ir gražių marškinių, bet jau iš pirmo prisilietimo matyti, kad jie labai lamdysis, o lyginti aš nemėgstu. Jei kas nors atrodo bent jau kiek ilgaamžiškiau, ima kandžiotis kaina. Dažniausiai tiesiog apsižvalgau ir išeinu be nieko.

Po kelių tokių grįžimų tuščiomis, pasidariau išvadą, naujų drabužių pirkimas mane vargina ir tiesiog neapsimoka. Jau kurį laiką, esant poreikiui nusipirkti kažką naujo, einu į Pasaulio drabužiai dėvėtų drabužių parduotuves. Ten drabužiai švarūs, tvarkingi, dažnai galima rasti drabužių su etiketėmis! Kainos tikrai mažesnės nei paprastose parduotuvėse, o tai, kad drabužiai randa naujus šeimininkus yra puiku – laimi visi.

Taip pat pastaruoju metu ėmiau daugiau pirkti internete (prioritizuoju lietuviškus mados puslapius, nesinaudoju Ebay ir kitais panašiais puslapiais, kur galima daug ir pigiai pirkti). Bet čia, vėlgi, savi niuansai – prekės dažniausiai būna supakuotos į plastiką, o ir pirkimas nemačius daikto gyvai yra tikras VA BANK.  Kartais net ir stengdamasi pirkti tik tai, kas reikalinga, tiesiog gaunu dar vieną nereikalingą daiktą ir esu priversta pirkti vėl.

Labai palaikau daiktų prikėlimo naujam gyvenimui idėją, todėl pirma vieta, į kurią keliauju, norėdama nusipirkti/parduoti nebereikalingus daiktus internete yra portalas vinted.lt. Būtent čia man ir yra nutikę įvairių nesusipratimų (svarbu paminėti, kad susipratimų skaičius yra kur kas didesnis).

Jūsų dėmesiui 5 mano didžiausi nesusipratimai perkant/parduodant online:

5. Džinsai keliaunininkai. Prieš gerus trejus metus Vinted‘e pirkau plėšytus boyfriend stiliaus džinsus. Pardavėja buvo labai maloni, noriai bendravo, tačiau savo pirkinio nesulaukiau ilgiau nei įprasta. Siuntinys buvo registruotas, todėl patikrinusi jo buvimo vietą sužinojau, kad džinsai buvo išsiųsti mano nurodytu adresu, bet į kitą miestą😊. Džinsai kantriai mėnesį gulėjo Kauno pašte, o vėliau buvo dar kartą persiųsti man. Ir tiesa sakant, tapo vienais mėgiamiausių (ir vieninteliais boyfriend tipo!) mano džinsų, kuriuos dėviu ir dabar 😊.

4. Dirbtinės odos kelnės. Prieš porą metų Vinted‘e išsirinkau dirbtinės odos kelnes. Gavusi prekę nustebau, nes iš nugaros ir priekio jos buvo skirtingos! Nuotraukose kelnės buvo pateiktos tik iš priekio, o aprašyme nė žodžiu neužsiminta, kad abi kelnių pusės yra pasiūtos iš nevienodos medžiagos. Pradžioje galvojau, kad galbūt pati visko neišklausinėjau iki galo, bet kita vertus, ar tikrai kaskart perkant drabužį reikia klausti, ar medžiaga abiejose drabužio pusėse yra tokia pat? Kokia kelnių lemtis? Pridaviau į vieną dėvėtų drabužių supirktuvę ir gavau 0,80ct. Visiškas nesusipratimas…

3. Vaikiškas maudymosi kostiumėlis. Jau metus lankau sporto salę, todėl pagalvojau, kad būtų labai gera mintis nusipirkti paprastą, vientisą maudymosi kostiumėlį baseinui. Vinted radau tobulą, naują variantą. Minimalistinis, subtilus – kaip tik toks, kokio ieškojau. Tiesa, dydis nurodytas S, o aš dėviu S/M. Gaunu patvirtinimą, kad kostiumėlis atitinka dydį. Kaina nėra maža – 19 eur, bet apsvarsčiusi visus UŽ ir PRIEŠ, apsisprendžiu, kad už kokybišką, naują daiktą nėra daug. Nusiperku ir gaunu vaiko dydžio triko/maudymosi kostiumėlį. Tikrąją to žodžio prasme vaiko dydžio – mažulytį mažulytį. Sekundę ateina įžvalga, kad gal jau ir aš nebe S dydis, bet tas drabužis irgi tikrai mažesnis nei buvo pateikta!  Taip ir likau be maudymosi kostiumėlio, o gautąjį pardaviau 3 kartus pigiau. Naujo maudymosi kostiumėlio nebeieškojau.

2. Pamestinukai auskarai. Daugelį savo daiktų parduodu už simbolinę kainą arba dovanoju dykai. Labai apsidžiaugiau, kad vienais bižuteriniais auskarais iškart susidomėjo nemažai žmonių. Paprašiau apmokėti siuntimą ir dar pačią dieną gražiai supakavusi auskarus juos išsiunčiau naujai savininkei. Po mėnesio mane iš pašto pasiekė informacija, kad gavau siuntinį. Nueinu – o ten tie patys mano siųstieji auskarai, kurių per mėnesį taip niekas ir neatsiimė. Pamaniau, kad visko būna ir susisiekiau su pirkėja, pasiūliau auskarus išsiųsti dar kartą savo išlaidomis (atiduodama nereikalingus daiktus, išmokau nuoširdžiai dovanoti, todėl tikrai neskaičiuoju kiekvieno cento). Pirkėja sutiko, išsiunčiau siuntinį pakartotinai ir pamiršau. Praėjo geras mėnuo. Ankstyvas šeštadienio rytas, girdžiu skambutį į duris. Išlipu iš lovos, o ten paštininkė su tais pačiais, nelaimingais, niekam nebereikalingais, vėjų mėtytais auskarais. Įsižeidžiau kaip niekad. Ir ne tik todėl, kad šitaip negerbiamas mano laikas, bet ir todėl, kad buvau pažadinta ankstyvų šeštadienio rytą. Auskarai vėl įkelti į mano Vinted paskyrą ir laukia naujos šeimininkės.

1. Megztinis ir nelaukta dovanėlė. Vinted puslapyje išsirinkau gana pigų, ne naują, bet tvarkingą megztinį. Sulaukusi siuntinio nekantriai išpakavau ir apšalau – vietoj žalios spalvos pamačiau nuvytusių rožių spalvą. Pirma mintis, kad mane apgavo, bet vėliau supratau, kad kartu su megztuku gavau dovaną – švarią, bet tikrai nudėvėtą, nėščiosios palaidinę. Negalėjau patikėti. Stengiuosi neapsikrauti spintos turiniu, o čia dar vienas papildomas vargas!  Ir dar tokio kokybės…TIKRAS MINIMALISTO SIAUBAS! Tiesa, su megztuku viskas buvo gerai.

Tai štai koks mano nesusipratimų, perkant internetu, penketukas. Nieko per daug baisaus, kai kur galbūt netgi truputį juokinga.

O kaip jūs manote, ar pirkimas internetu daugiau tvarus ir minimalistinis, o galbūt priešingai – visiškai vartotojiškas dalykas?

Inga<3

Kaip blokuoti informacinį triukšmą

Kol dar negyvenau Vilniuje, nemažai laiko leisdavau prie įjungto televizoriaus. Dažniausiai jis atlikdavo tik garsinio fono funkciją, tačiau per jį mane pasiekdavo daug informacijos.

Kai išvažiavau studijuoti,  kalbančios dėžės nebeliko, o aš visą dėmesį perkėliau į mokslus, draugus ir…kompiuterį. Internete žaisdavau žaidimėlius (ah, tie nuostabieji Candy Crush ir Pop Song laikai…), skaitydavau įdomias, o kartais tik intriguojančias naujienas, žiūrėdavau serialus, stand-up‘us, scroll‘indavau didžiulius atstumus, ieškodama stiliaus, interjero inspiracijų. Aišku, dar buvo serialai, pokalbiai su draugais ir kiti dalykai, sukuriantys nuolatinę „kažko veikimo“ būseną.

Paskui telefonai tapo dar išmanesni ir atradau Instagram‘ą (kurį tarp kitko ir dabar labai mėgstu). Ėmiau vis daugiau laiko leisti ten, stebėdama patinkančias žvaigždes, influencerius, pažįstamus arba šiaip ryškius žmones. Viskas, ką veikiau ir patyriau, galėjo virsti gražia nuotrauka, todėl tapau labai atidi aplinkai.

Įvairūs paspaudimai prikaupė mano Facebook‘o sraute daug turinio iš įvairių, nebūtinai man aktualių puslapių. Instagram‘e tiesiog paskendau tarp buitiako nuotraukų iš tų, su kuriais apskritai nebendraudavau, o galbūt net nepažinojau.

Socialiniuose tinkluose buvau tarsi geroji samarietė – niekada negailėdavau „LIKE“ žmogui, daiktui ar filmui, kuriam jaučiau bent mažiausią simpatiją. Kai matydavau nusišnekėjimus, leisdavau sau kažką „protingo“ arba „ironiško“ pakomentuoti. Porą kartų netgi buvau įsitraukusi į kilometrines diskusijas, bandydama įrodinėti savo tiesą ir nepasiekiau nieko kito, tik  visiškai susigadinau sau nuotaiką.

Visgi kartais tame visko sraute mane pasiekdavo kažkas gražaus ir įdomaus. Tokio, kas suteikia naujų žinių arba pakutena visus estetikos receptorius. Ir tomis akimirkomis aš imdavau ir pagalvodavau:

„Kokius beprasmius dalykus aš scroll‘inau iki šiol ir kodėl???

Vis dažniau aplankant tokioms mintims iš savo internetinės erdvės pradėjau filtruoti destruktyvią ir man neaktualią informaciją. Visgi didžiausiai pokyčiai įvyko tuomet,  kai sužinojau apie Ilzės dirbtuves (čia vienas iš tų gerų dalykų, kuriuos pastebėjau tarp daugybės nereikalingų) ir sudalyvavau jos koordinuojamoje „Nuostatų keitimo praktikoje“. 

Nuostatų keitimo praktika tai Ilzės Butkutės sukurta programa internete, kurios dalyviai 9 savaites iš eilės stengiasi identifikuoti savo nuostatas ir įžvelgti priežastinius ryšius tarp jų bei savo praeities ir ateities.  Ši programa yra skirta tiems, kurie jaučia, kad negali tobulėti ir siekti savo tikslų ne dėl objektyvių kliūčių, bet dėl jų pačių įsitikinimų ar įsikalbėtų baimių.

Kaip tai veikia? Kiekvieną savaitę į dalyvio pašto žinutę ateina informacija ir užduotys, skirtos konkrečiai temai ir su ja susijusiomis nuostatomis. Temos yra gyvenimiškos ir tikrai aktualios, pavyzdžiui, mėgstama veikla, pajamos, turtas, prietarai ir kitos. Pokyčiai reikalauja darbo ir nuoširdumo sau. Žmogus, atpažinęs, dekonstravęs ir atsisakęs negatyvių nuostatų, ima kitaip žvelgti į pasaulį ir pastebi tas galimybes, kurių anksčiau nepastebėjo.

Kas iš to man? Peržiūrėjau savo mąstymo modelį iš šalies ir supratau, kaip gyvenime veikia „gausos“ ir „stokos“ principai (gal jau esate pastebėję, kad šiuos žodžius naudojau ankstesniuose savo įrašuose). Jei puoselėsi savo gyvenime vidinį gausos jausmą, tuomet natūraliai save vertinsi teigiamai,  pastebėsi galimybes, trauksi kitus pozityvius žmones. Tuo tarpu, jei viduje puoselėsi stoką („Aš prastesnis nei kiti“; „Lietuvoje neįmanoma užsidirbti“; „Nesidžiauk radęs, nes paskui teks verkti“), visi tavo pasirinkimai ir toliau palaikys nepriteklių.  Tai buvo paskutinis patvirtinimas, kad turiu prisiimti atsakomybę už tai, kaip jaučiuosi, ir sumažinti mane pasiekiantį informacinį triukšmą, kuris skatina primityvumą, nerimą, demotyvuoja arba tiesiog nukreipia dėmesį nuo naudingos man veiklos.

Kaip sumažinau informacinį triukšmą?

  1. Nustojau sekti didžiąją dalį naujienų portalų socialiniuose tinkluose. Tai mane padeda išvengti perteklinės, neretai demotyvuojančios ar net bukos informacijos. Kaip dabar prisimenu, kad paskutinė „Delfi“  naujiena mano Facebook’o sraute  buvo apie vienos iš žvaigždučių naują draugą ir tada pamaniau: „Viskas, I‘m out“. Praėjo jau daugiau nei mėnesis ir nesijaučiu nieko praradusi. Nors tiesa, apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą sužinojau tik po gerų 2 dienų.
  2. Vengiu skaityti kitų žmonių komentarus po kontroversiškais straipsniais, ypač jei jie anonimiški. Anksčiau maniau, kad komentarai leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie problemą, tačiau įsitikinau, kad aršiausi komentatoriai dažniausiai pasižymi didele drąsa internete, bet siauru mąstymu ir netaktu, tad motyvuotai vengiu skaityti jų niekuo nepagrįstas nuomones.
  3. Atsargiai veliuosi į aršias internetines diskusijas. Iš patirties sakau, kad jos praktiškai niekada nesibaigia konstruktyviai. Kad ir kokią nesąmonę perskaitau, vengiu mokyti ar bandyti aiškinti kaip yra iš tiesų. Ir ne todėl, kad tingėčiau, ar man nerūpėtų…Tiesiog supratau, kad kai kuriems žmonėms kažką aiškinti yra beprasmiška, nes jie neieško jokių paaiškinimų ar teisybės.
  4. Instagram’o programoje seku tik įkvepiantį ir man aktualų turinį. Noriu matyti tai, kas mane motyvuotų ir keltų geras emocijas, o ne nuolat skatintų pirkti naujus daiktus ar transliuotų kažkokį iškreiptą realaus pasaulio vaizdą.
  5. Vengiu medžiagos „heitinimui“. Būna ir taip, kad seki kažką, nors jis tave nuoširdžiai nervina. Dabar stengiuosi to kaip įmanoma vengti ir neapsikrauti šia varginančia, piktdžiugiška ir nieko pozityvaus nekuriančia veikla kaip „heitinimas“.
  6. Atsisakiau visų neaktualių naujienlaiškių gavimo prenumeratų, tam, kad elektroninio pašto dėžutė nebūtų apkrauta.
  7. Neturiu televizoriaus ir motyvuotai neturėsiu, nes tiesiog nereikia.
  8. To be continued…

To do list:

Mažinti laiką, praleidžiamą telefone (Nenaudoti telefono valgant; Nesinešti telefono į vonios kambarį; Nenaudoti telefono prieš užmiegant….).

Vietoje pabaigos

Kai kurie galėtų sakyti, kad tokia savanoriška izoliacija nuo negatyvios informacijos yra tarsi bėgimas nuo problemų ar netgi melas pačiam sau. Visgi dabar negatyvios informacijos yra tiek daug, joje taip lengva įsisukti, nusigąsdinti ar apskritai pradėti abejoti visu pasauliu, kad niekas kitas, bet pats žmogus, gali apriboti tą nesibaigiantį srautą arba netgi pasakyti jam STOP. 

Tai, ką pasirinksit, priklauso tik nuo jūsų.

Inga

 

Sukuosi kaip voverė rate

Kiek tik save pamenu, geriausi mano gyvenimo sprendimai atėjo pamažu, niekur neskubant. Didžiausi vidiniai,idėjinai pokyčiai – taip pat. Dabar, kai mano gyvenimas tapo labiau užimtas, vis labiau suvokiu, kokie svarbūs yra „niekoneveikiadieniai“ , kai galima neskubėti ir tiesiog ramiai pabūti.

Būtent tokiame „ramiame“ gyvenimo etape atradau minimalizmą ir susidomėjau aplinkosauga. Tuo metu turėjau pakankamai laiko savišvietai ir ieškojimams, todėl galėjau tinkamai įsigilinti, kodėl noriu atsiriboti nuo vartotojiško gyvenimo būdo ir įkvėpti tai daryti kitus. Ramiajame etape išsiugdžiau ir pagrindinius aplinkai draugiškus įpročius, kurie tapo mano įprasto gyvenimo dalimi. Šie įpročiai niekur nedingo ir dabar, nors naujoms alternatyvų paieškoms stinga laiko. 🙁

Kai rašau savo magistrinį darbą apie zero waste bendruomenę ir jos narius, pastebėjau, kad labiausiai į šią ideologiją  įsitraukusių žmonių gyvenimo būdo negalima apibūdinti žodžiais: „ Namai-Ofisas-Namai“ . Šie žmonės yra menininkai, kūrėjai, būsimi ekologiniai ūkininkai, darželių auklėtojai arba tiesiog studentai. Kita vertus, pastebėjau porą atvejų, kuomet respondentai ėmė švelninti savo nuostatas ir mažiau praktikuoti zero waste, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms: pakeitus darbą, pabaigus universitetą ir pan. Dėl šios priežasties manau, kad susidomėti tvariu gyvenimu yra lengviau, nei tą susidomėjimą išlaikyti.

Taigi, ne pirminis užsidegimas gyventi draugiškiau aplinkai, o ramūs, bet užtikrinti įpročiai yra geriausias laimėjimas.

Ar būčiau susidomėjusi tvaresnio gyvenimo idėjomis, jei tuo metu būčiau turėjusi daug išorinės veiklos? Nenoriu sumeluoti, bet manau, kad ne.  Šiuo itin užimtu etapu, netgi imu suprasti (bet ne teisinti) žmones, kuriems nusispjauti ant atsakingo gyvenimo būdo ir aplinkosaugos. Kai esi nuolat užimtas realybės reikalais, labai sunku skirti energijos kažkam kitam ir tai yra natūralu. Tu nuolat dirbi, kasdien įveiki mažus ir didelius iššūkius, o grįžęs namo nori tik maisto ir poilsio. Tuomet tikrai negalvoji apie globalias problemas,  užterštas upes, plastikines pakuotes ar pasaulio gerovę – esi čia ir dabar ir nori paprasčiausios ramybės, kurios, tarp kitko, nusipelnei. Štai taip paprastai praeina dienos,o kartais net ir visas gyvenimas.

Todėl man ir patinka tos neįpareigojančios dienos, kuomet iš pirmo žvilgsnio nevyksta nieko, bet kartu gali įvykti ir labai daug: juk niekada nežinai, kada tave pasieks žmogus, straipsnis ar idėja, pakeisiantis tolimesnį požiūrį ir elgesį. Svarbiausia bent trumpam ištrūkti iš besisukančio kasdienybės rato ir tuomet galima pažvelgti į savo elgesį kitomis akimis ir tobulėti.

Jums taip neatrodo?

Inga <3

Apie tai, kas gyvena miške

Sveiki!

Šiame įraše bus mažai teksto ir daugiau nuotraukų, nes kartais vaizdai veikia labiau nei bet kokie žodžiai, ar ne?

Prieš daugiau nei savaitę praleidau vakarą bėgiodama po draustinį, esantį Vilniuje, Karoliniškių rajone. Tiek daug medžių, krūmų, kalnų, atodangų, kad net sunku patikėti, kad šį gamtos kampelį galima pasiekti vos per kelias minutes, pasukus toliau nuo pagrindinės gatvės.

Tiesą sakant, kai kur dilgelės ir žolė tokios aukštos, kad atrodo, kad ilgą laiką ten nebuvo lankęsis joks žmogus. Visgi, tam, kad pamatytum žmogaus pėdsakus, Šerloku būti nereikia – tiesiog nuostabą kelia, rodos, sąlyginai apleistose, nepopuliariose, vietose besimėtantys plastikiniai maišeliai…

Vien ko vertas liūdnai įstabus peizažas su vieno prekybos centro vežimėliu ir ančių šeimynėle prie upės. Neįsivaizduoju, kaip jis ten atsirado, nes vien tam, kad pakliūtum į tą vietą, reikia nusileisti ne vienu stačiu kalnu.  Nežinia, kiek dar laiko tas vargšas vežimėlis ten ir gulės…

Tai štai tokios, va, dvejopos mintys. Ir gera, kad galima taip greitai pabėgti į mišką, pasiklausyti paukščių garsų ir įkvėpti bent kiek gaivesnio oro, kita vertus – nuo šiukšlių nepabėgsi net ir atokiausiose vietose.

Kartais pakeliu ne savo šiukšles ir klausiu savęs, ar kada nors bus taip, kad didžioji dalis žmonių elgsis sąmoningai ir bent jau nešiukšlins? Bet tada prisimenu visus savo bendraminčius, visus zero waste bendruomenės narius, įkvepiančius pavyzdžius ir tvarias iniciatyvas ir suprantu, kad tai yra tik laiko klausimas.

Kaip profesorius Eugenijus Laurinaitis yra pasakęs: ,,Žmonės padarys išvadas ir susimąstys. Tik neaišku, ar iš išminties, ar iš baimės“.

Linkėjimai,

Inga

 

 

Kodėl danai man pasirodė tokie laimingi?

Prieš porą savaičių lankiausi Kopenhagoje ir šis miestas man paliko labai gerą įspūdį. Nepirkau nė vieno suvenyro, bet persivežiau daug nuotraukų ir įkvėpimo. Praleidusi Kopenhagoje vos tris dienas, pajutau, kodėl danai (ir apskritai skandinavai) pagal laimės indeksą kasmet užima pirmasias vietas.

  • Pagarba ir lygios galimybės. Vyresni žmonės Kopenhagoje mėgaujasi gyvenimu ir tai yra nuostabu. Didžioji dalis vyresnių žmonių atrodo jauniau nei yra jų tikrasis amžius. Miesto centras, kavinės, barai vyresniems žmonėms priklauso lygiai taip pat kaip ir jauniems. Geras veiklaus vyresnio žmogaus pavyzdys galėtų būti mūsų draugas Bertas, pas kurį svečiavomės Kopenhagoje: jis vis dar aktyviai gyvena, keliauja ir pats savo namuose laikinai apgyvendina keliautojus iš kitų šalių. Kopenhagoje pastebėjau ir visai kitokį požiūrį į neįgalius žmones. Mieste, parodose, parkuose mačiau daug neįgalių žmonių, kuriems suteiktos visos galimybės savarankiškai judėti viešosiose erdvėse, muziejuose, oro uoste. Ir jie neatrodo nei suvargę, nei nelaimingi, o orūs. Tai labai sužavėjo. Visgi, labiausiai man patiko akimirka, kai visai netikėtai atradome priėjimą prie jūros, sėdėjome ant suoliuko ir tiesiog žiūrėjome į plaukiančius laivus. Į atmintį įstrigo ne tik beribė jūra, bet ir kitoks danų požiūris į vaikus. Mačiau, kaip dvi auklėtojos kartu su gal 15-20 maždaug 9-mečių vaikų atėjo prie jūros. Vaikai vaikštinėjo pakrante, lipo ant akmenų, mėtė akmenukus į vandenį, o auklėtojos tiesiog ramiai sėdėjo ir stebėjo. Didelį įspūdį paliko tai, kaip auklėtojos ramiai reaguoja į viską, ką daro vaikai: jokio rėkimo, vadovavimo ar kitokio „varinėjimo“. Jos tiesiog leido vaikams elgtis pagal savo taisykles ir tirinėti aplinką net ir tose situacijose, kurios mano akimis atrodė ne visai saugios. Pagarbos vaikui kai kurie žmonės tikrai galėtų pasimokyti iš danų.
  • Laisva miesto atmosfera ir paprastumas gyventi.  Kopenhagoje, lyginant su Lietuva, nevyrauja toks grožio ir jaunystės kultas. Jei Lietuvoje nemažai žmonių siekia panašaus grožio etalono, čia, rodos, tokio etalono nėra. Jauni žmonės leidžia sau atrodyti netobulai, netgi šiek tiek netvarkingai ir nesuka dėl to galvos. Atrodo, kad didžioji dalis jaunimo apsirengusi vintažiniais, second hand‘ų rūbais – tai ir būtų vienintelis „trendas“, kurį man pavyko atpažinti.
  • Dviračiai ir aktyvumas. Dviratis Danijoje – lygiavertė transporto priemonė automobiliams. Visame mieste yra padaryta speciali juosta važiavimui dviračiu.  Man labai patiko, kad viešosios erdvės nėra paverstos stovėjimo aikštelėmis automobiliams, o žmonės išnaudoja dviratį funkcionaliai ir originaliai. Pavyzdžiui, važiuoja su patobulintais dviračiais  su mini vežimėliais priekyje, kuriuose galima vežti ir vaiką, ir šunį, ir senelį (visus variantus mačiau savo akimis!)
  • Gamta visuomet kažkur šalia. Verslo centrai ir parduotuvės yra viena, bet visgi tikras poilsis geriausias yra gamtoje. Aplankiau kelis parkus mieste ir visi jie paliko nerealų įspūdį. Kopenhagos parkai primena didelius rojaus sodus viduryje miesto. Juose gėlių kompozicijos, paukščiai, tvenkinėliai, pilys ir kiti statiniai. Daug žmonių ateina čia su šeimomis, sėdi ant žolės arba sportuoja (bėgiojančių žmonių tikrai daug!).
  • Magija mieste. Nesvarbu, ar tai būtų mažas parkas su žydinčiomis sakuromis, ar ryškiai rožinis kino teatras, o gal tiesiog paprastas suoliukas, nuo kurio atsiveria vaizdas į jūrą ir horizonte šmėžuojančius laivelius, visoje Kopenhagoje galima rasti vietų, leidžiančių minutę stabtelėti ir paganyti akis. Viena įspūdingiausių – Tivoli atrakcionų parkas, kuris leidžia pasijusti tarsi pasakų pasaulyje (na, gal tik pasakose negali girdėti besilinksminančiųjų atrakcionuose klyksmų:D). Šiame parke ne tik atrakcionai, bet ir kavinės, suvenyrai, koncertai ir daug gražių kadrų nuotraukoms!

O kaipgi su aplinkosauga?

Danijoje taip pat veikia depozitinė buteliukų sistema, tačiau šiukšlių rūšiavimo konteinerių nemačiau.  Nesu tokia fanatiška, kad atsisakyčiau paragauti ledų vaflyje su plastikiniu šaukšteliu, bet esu pakankamai sąmoninga, kad plastikinius šaukštelius persiskraidinčiau atgal į Lietuvą, kad galėčiau surūšiuoti:D…How strange is that?

Taipogi, dažnai atsakingi žmonės piktinasi, kad Lietuvoje viskas supakuota į plastiką, Danijoje plastikinių pakuočių mastas man pasirodė kur kas didesnis. Kita vertus, Kopenhaga yra labai švarus miestas: visiškai nemačiau besimėtančių puodelių, maišelių ar popiergalių. Visgi, nemanau, kad tai yra dėl mažesnio vartojimo. Tiesiog miesto šiukšlių valdymo politika geriau sustyguota.

Tai tokie mano įspūdžiai iš Kopenhagos, kurios parkus, jūrą ir atsipalaidavimą aš pamilau <3.

Keletas įspūdžių ir aprašytų vietų – nuotraukų galerijoje!

Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Gyvenimas be plastikinių maišelių

SVEIKI,

   Jei ir yra dalykas, kuriuo savo minimalizmo kelionėje, tikrai didžiuojuosi, tai gyvenimas be vienkartinių plastikinių maišelių! Toks apsipirkinėjimas man tapo įprastu dalyku: perku praktiškai viską ką ir anksčiau, o plastikinių maišelių nepasigendu.

   Iš tikrųjų, naudojamų plastikinių maišelių kiekį galima lengvai sumažinti dėl labai paprastos priežasties: dažnai maišeliai naudojami iš įpročio, o ne todėl, kad yra reikalingi. Štai dar keli argumentai, kodėl prieš plėšiant kiekvieną plastikinį maišelį, verta sekundę pagalvoti:

  1. Pasaulis artėja prie plastiko naudojimo krizės. Nors plastikiniam maišeliui pagaminti reikia mažiau energijos nei popieriniam, plastikas yra ta medžiaga, kuri niekuomet nesuyra, o perdirbama tik skyla į vis mažesnius gabalėlius. Perdirbami maišeliai virsta plastikine mediena (angl. „plastic lumber“) ir gali būti panaudojami kitų daiktų gamyboje (suoliukų, grindinio ir kt.) arba būti pakeičiami į naujus maišelius. Visgi, dalis maišelių yra taukuoti ar kitaip sutepti, dar didesnė dalis taip niekada ir nepatenka į rūšiavimo konteinerius. Be to, pats perdirbimo procesas reikalauja daug energijos, kuri galėtų būti panaudojama perdirbant kitas žaliavas.
  2. Plastikiniai maišeliai yra dažna šiukšlė, teršianti aplinką ir bjaurojanti gamtą. Juos su maistu supainioja gyvūnai (vandenyno gyventojai valgo „plaukiajančius maišelius“, šio „delikateso“ paragauja ir kiti gyvūnai). Plastikiniai maišeliai mėtosi pakelėse, skraido danguje, „maudosi“ upėse… Kaip ir minėjau, plastikas nėra irus ir „užkonservuoja“, trukdydamas irti viskam, kas yra į juos įdėta. Ypač blogai, kai tai nutinka su organinės kilmės medžiagomis, kurios galėtų pačios natūraliai suirti, tačiau irdamos plastike tiesiog kaupia metano dujas.
  3. Plastikiniai maišeliai kaupiasi namuose, užimdami vietą ir dažniausiai guli nenaudojami. Kaip ir minėjau anksčiau, plastikas neatsiranda iš niekur ir niekur nedingsta. Nors maišeliai ir yra kiekviename parduotuvės kampe ir dar nemokami, tai mūsų, išsilavinusių žmonių, pareiga juos naudoti atsakingai ir tik tiek, kiek reikia.

 Visgi, dažnai matau žmones, kurie į plastikinius maišelius pakuoja viską, kas neturi pakuotės. Kai kuriems produktams plastikinis maišelis atrodo toks beprasmiškas kad, mano nuomone,  net ir visai aplinkosauga nesidominčiam žmogui, turėtų kelti nepatogumus (na, ir kur buityje padėti tuos maišelius, kurių prisikaupė perkant po vieną/dvi citrinas, avokadą, pakuojant jogurtų indelius..? Į seną, gerą maišelių stalčių? Visai neminimalistiškas pasirinkimas. Juk be plastikinio maišelio galima pirkti praktiškai viską, ką tik galima pasverti!

Maisto produktai, kuriuos perku visiškai be maišelio (sąrašas nebaigtinis):

  1. Visi vaisiai ir daržovės. Citrinos, bananai (taip, kartais jie būna šlapi, bet nedėti sausų bananų į maišelį turėtų būti elementaru net ir aplinkosauga nesidominančiam), obuoliai, apelsinai (nejuokauju, kartais perkame po kokius 8 be maišelio ir neteko sulaukti jokių komentarų iš kasininko), kriaušės, pomidorai (perku kekinius, kad kasininkei būtų lengviau pasverti), paprikos, cukinijos…
  2. Jogurtas. Suprantu, kad gyvenime nutinka įvairių nelaimių ir galbūt jogurtas kažkada išsiliejo, bet tikimybė, kad tai įvyks vėl, gali sumažėti iki minimimo, jei tik dėsite jogurtą pirkinių krepšelio viršuje. Atsarga gėdos nedaro… Bet šiuo atveju šiek tiek daro. Ir ta gėda prieš gamtą, gyvūnus ir ateities kartas.
  3. Miltai. Vėlgi, tenka pripažinti, kad kai kurie pakeliai gali būti apsimiltavę, bet man su tokiais neteko susidurti. Užtikrinu, kad sukrovus pirkinius maišelyje miltų niekas negalėtų pradurti ir perku juos be jokių plastikinių maišelių.

Žinoma, yra tokių produktų, kurių be maišelio nenusipirksi.

Daiktai, kuriuos perku ir naudoju medžiaginius maišelius:

  1. Vaisiai ir daržovės (kai perku daugiau nei 3 vienetus).
  2. Riešutai, datulės.

  Plastikinių maišelių galima imti atsisakinėti pamažu ir tai jau bus didelis žingsnis į priekį. Pažadu, kad tikrai jų nepasigesite:). Dalinuosi keliais patarimais, kaip pradėti mažinti plastikinių maišelių naudojimą:

  1. Kepinių maišelius naudoju daugybę kartų. Žinoma, kepiniams su lipniais, riebiais priedais tai netinka, bet jei perkate paprastą duoną ir bandeles – tai tikrai veikia. Džiugiuosi, kad galiu tą patį maišelį naudoti 5 ar daugiau kartų.
  2. Jeigu nenaudojate medžiaginių maišelių, kviečiu naudotis plastikinius maišelius atsakingiau. Vienas iš tokių būdų vienu kartu pirkti maisto ilgesniam laiko tarpui. Nes tikrai atsakingiau yra pirkti 10 pomidorų viename maišelyje, o ne kasdien po 2, naudojant skirtingus maišelius.
  3. Jei jau taip nutiko, kad turite naudoti plastikinį maišelį, nesurūšiuokite jo, o „atsidėkite juodai dienai“. Jis jums pasitarnaus dar kelis kartus, o tada tegu ramiai keliauja į rūšiavimo konteinerį :).
  4. Jei žinote, kad pirksite drabužį/batus, galite atsinešti savo maišelį, išsaugotą iš prieš tai buvusio pirkinio.
  5. Ir pats svarbiausias dalykas – SĄMONINGUMAS! Norėdami mažinti maišelių naudojimą gerai apsvarstykite, ar tikrai jūsų situacijoje negalima išsiversti be maišelio. Jokiu būdu neimkite maišelių „ateičiai“. Esu mačiusi žmonių, kurie tik įėję į parduotuvę prisiplėšo gal dešimt maišelių, o panaudoja vos kelis… Tai yra bene blogiausias variantas, nes „panaudotų“ maišelių niekas kitas naudoti nebenori. Beprasmis švaistymas. Nereikia taip daryti…

Taigi, koks bus pirmas dalykas, kurio nuo šiol nebedėsite į maišelį…?:)

Linkėjimai,

Inga<3

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Kas yra mikroplastikas?

Prieš kelis mėnesius dalyvavau seminare apie atsakingą plastiko vartojimą ir jo metu sužinojau daug naudingos infomacijos apie vis labiau plintantį ir aplinkai kenksmingą dalyką – mikroplastiką, apie kurį pranešimą skaitė gamtosaugos organizacijos „Lietuvos Gamtos Fondas“ atstovė Indrė Čeidaitė. Taigi, remdamasi savo užrašais iš seminaro, norėčiau trumpai Jums papasakoti, kas yra mikroplastikas.

Kas yra mikroplastikas?

Mikroplastikas – tai mažos, dažnai plika akimi nematomos plastiko dalelės, per taršą patenkančios į aplinką ir besikaupiančios vandenyje. Mikroplastikas yra neracionalaus plastiko naudojimo padarinys.

Kaip mikroplastikas patenka į aplinką?

Didžioji dalis mikroplastiko į jūrinę aplinką patenka iš sausumos per upes ir pakrantes, taip pat per jūrinius šaltinius tokius kaip žvejyba ir laivyba. Plastikas yra medžiaga, kuri niekada neišnyksta visiškai, tik mažėja į daleles, kurios lieka žemės paviršiuje ir vandenyje, kol ilgainiui patenka į vandenynus ir kaupiasi vandens gyvūnų organizmuose. Antrinės mikroplastiko dalelės susidaro mechaninės trinties metu (pvz padangos), yrant dideliems plastiko fragmentams bei skalbiant sintetinių audinių drabužius.

Ar tai liečia mus?

Nuo mikroplastiko kenčia daugybė vandenyno gyvūnų. Mikroplastikas gali kauptis organizme, dėl to kyla fizinė žala: susidaro vidiniai įbrėžimai, užsikemša svarbios gyvybinės sistemos.  O kaipgi žmonės…? Maistas ir geriamas vanduo yra pagrindiniai per burną į žmogaus organizmą patenkančių mikroplastikų šaltiniai. Daugiausia mikroplastiko aptinkama jūrinės kilmės produktuose, perdirbtuose maisto produktuose bei gėrimuose. Taigi, žmonės, reguliariai vartojantys jūros gėrybes, kartu į savo organizmą gauna ir mikroplastiko daleles. Dėl didėjančios taršos net ir Lietuvos upėse atsirado plastiko dalelių, kurių lygis dar nėra didelis, kas mūsų kraštui yra naujiena. Taigi, ši aplinkosaugoninė problema liečia visus pasaulio žmones, o tarp jų ir mus.

Ką galiu padaryti?

Bene daugiausia mikroplastiko galima rasti kosmetikoje ir higienos priemonėse. Pamenate tuos blizgučius skaidrioje dantų pastoje? Tai ne šiaip papuošimai, o maži plastiko gabalėliai, kurie neištirpsta vandenyje ir nukeliauja į vandens telkinius. Lygiai tas pats su kūno šveitikliais – grūdėtumas priemonėje yra sukūriamas mažučiais plastiko gabaliukais. Natūrali šveitiklio alternatyva galėtų būti cukrus, kavos tirščiai, abrikosų ar kitų kaulavaisių susmulkinti kauliukai. Žaliasis smegenų plovimas veikia visu pajėgumu! Plastiko savo produkcijoje nevengia net žaliais prisistatinėjantys kosmetikos ženklai…Seminaro metu pranešėja publikai parodė lietuviškos kosmetikos prekės ženklo, save vadinančio „natūraliu“, veido šveitiklio buteliuką, kuriame paliktas TIK sudėtyje esantis mikroplastikas. Kaip matote, beveik trečdalį buteliuko užima plastiko dalelės.

Mikroplastikas „natūraliame šveitiklyje“

Kol kas kosmetikos įmonėms nėra jokių reguliacinių priemonių, neleidžiančių naudoti ar bent ribojančių mikroplastiko kiekį produkcijoje, tad vartotojo pasirinkimai šioje srityje yra itin svarbūs! Tam, kad būtų lengviau susigaudyti plastiko rūšių ir kosmetikos ingredientų galvosūkiuose, dalinuosi atmintine su plastiko rūšimis, kurių reikėtų vengti.

Būkime atsakingi ir laimingi!

Inga<3