Category Archives: Be kategorijos

Kaip blokuoti informacinį triukšmą

Kol dar negyvenau Vilniuje, nemažai laiko leisdavau prie įjungto televizoriaus. Dažniausiai jis atlikdavo tik garsinio fono funkciją, tačiau per jį mane pasiekdavo daug informacijos.

Kai išvažiavau studijuoti,  kalbančios dėžės nebeliko, o aš visą dėmesį perkėliau į mokslus, draugus ir…kompiuterį. Internete žaisdavau žaidimėlius (ah, tie nuostabieji Candy Crush ir Pop Song laikai…), skaitydavau įdomias, o kartais tik intriguojančias naujienas, žiūrėdavau serialus, stand-up‘us, scroll‘indavau didžiulius atstumus, ieškodama stiliaus, interjero inspiracijų. Aišku, dar buvo serialai, pokalbiai su draugais ir kiti dalykai, sukuriantys nuolatinę „kažko veikimo“ būseną.

Paskui telefonai tapo dar išmanesni ir atradau Instagram‘ą (kurį tarp kitko ir dabar labai mėgstu). Ėmiau vis daugiau laiko leisti ten, stebėdama patinkančias žvaigždes, influencerius, pažįstamus arba šiaip ryškius žmones. Viskas, ką veikiau ir patyriau, galėjo virsti gražia nuotrauka, todėl tapau labai atidi aplinkai.

Įvairūs paspaudimai prikaupė mano Facebook‘o sraute daug turinio iš įvairių, nebūtinai man aktualių puslapių. Instagram‘e tiesiog paskendau tarp buitiako nuotraukų iš tų, su kuriais apskritai nebendraudavau, o galbūt net nepažinojau.

Socialiniuose tinkluose buvau tarsi geroji samarietė – niekada negailėdavau „LIKE“ žmogui, daiktui ar filmui, kuriam jaučiau bent mažiausią simpatiją. Kai matydavau nusišnekėjimus, leisdavau sau kažką „protingo“ arba „ironiško“ pakomentuoti. Porą kartų netgi buvau įsitraukusi į kilometrines diskusijas, bandydama įrodinėti savo tiesą ir nepasiekiau nieko kito, tik  visiškai susigadinau sau nuotaiką.

Visgi kartais tame visko sraute mane pasiekdavo kažkas gražaus ir įdomaus. Tokio, kas suteikia naujų žinių arba pakutena visus estetikos receptorius. Ir tomis akimirkomis aš imdavau ir pagalvodavau:

„Kokius beprasmius dalykus aš scroll‘inau iki šiol ir kodėl???

Vis dažniau aplankant tokioms mintims iš savo internetinės erdvės pradėjau filtruoti destruktyvią ir man neaktualią informaciją. Visgi didžiausiai pokyčiai įvyko tuomet,  kai sužinojau apie Ilzės dirbtuves (čia vienas iš tų gerų dalykų, kuriuos pastebėjau tarp daugybės nereikalingų) ir sudalyvavau jos koordinuojamoje „Nuostatų keitimo praktikoje“. 

Nuostatų keitimo praktika tai Ilzės Butkutės sukurta programa internete, kurios dalyviai 9 savaites iš eilės stengiasi identifikuoti savo nuostatas ir įžvelgti priežastinius ryšius tarp jų bei savo praeities ir ateities.  Ši programa yra skirta tiems, kurie jaučia, kad negali tobulėti ir siekti savo tikslų ne dėl objektyvių kliūčių, bet dėl jų pačių įsitikinimų ar įsikalbėtų baimių.

Kaip tai veikia? Kiekvieną savaitę į dalyvio pašto žinutę ateina informacija ir užduotys, skirtos konkrečiai temai ir su ja susijusiomis nuostatomis. Temos yra gyvenimiškos ir tikrai aktualios, pavyzdžiui, mėgstama veikla, pajamos, turtas, prietarai ir kitos. Pokyčiai reikalauja darbo ir nuoširdumo sau. Žmogus, atpažinęs, dekonstravęs ir atsisakęs negatyvių nuostatų, ima kitaip žvelgti į pasaulį ir pastebi tas galimybes, kurių anksčiau nepastebėjo.

Kas iš to man? Peržiūrėjau savo mąstymo modelį iš šalies ir supratau, kaip gyvenime veikia „gausos“ ir „stokos“ principai (gal jau esate pastebėję, kad šiuos žodžius naudojau ankstesniuose savo įrašuose). Jei puoselėsi savo gyvenime vidinį gausos jausmą, tuomet natūraliai save vertinsi teigiamai,  pastebėsi galimybes, trauksi kitus pozityvius žmones. Tuo tarpu, jei viduje puoselėsi stoką („Aš prastesnis nei kiti“; „Lietuvoje neįmanoma užsidirbti“; „Nesidžiauk radęs, nes paskui teks verkti“), visi tavo pasirinkimai ir toliau palaikys nepriteklių.  Tai buvo paskutinis patvirtinimas, kad turiu prisiimti atsakomybę už tai, kaip jaučiuosi, ir sumažinti mane pasiekiantį informacinį triukšmą, kuris skatina primityvumą, nerimą, demotyvuoja arba tiesiog nukreipia dėmesį nuo naudingos man veiklos.

Kaip sumažinau informacinį triukšmą?

  1. Nustojau sekti didžiąją dalį naujienų portalų socialiniuose tinkluose. Tai mane padeda išvengti perteklinės, neretai demotyvuojančios ar net bukos informacijos. Kaip dabar prisimenu, kad paskutinė „Delfi“  naujiena mano Facebook’o sraute  buvo apie vienos iš žvaigždučių naują draugą ir tada pamaniau: „Viskas, I‘m out“. Praėjo jau daugiau nei mėnesis ir nesijaučiu nieko praradusi. Nors tiesa, apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą sužinojau tik po gerų 2 dienų.
  2. Vengiu skaityti kitų žmonių komentarus po kontroversiškais straipsniais, ypač jei jie anonimiški. Anksčiau maniau, kad komentarai leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie problemą, tačiau įsitikinau, kad aršiausi komentatoriai dažniausiai pasižymi didele drąsa internete, bet siauru mąstymu ir netaktu, tad motyvuotai vengiu skaityti jų niekuo nepagrįstas nuomones.
  3. Atsargiai veliuosi į aršias internetines diskusijas. Iš patirties sakau, kad jos praktiškai niekada nesibaigia konstruktyviai. Kad ir kokią nesąmonę perskaitau, vengiu mokyti ar bandyti aiškinti kaip yra iš tiesų. Ir ne todėl, kad tingėčiau, ar man nerūpėtų…Tiesiog supratau, kad kai kuriems žmonėms kažką aiškinti yra beprasmiška, nes jie neieško jokių paaiškinimų ar teisybės.
  4. Instagram’o programoje seku tik įkvepiantį ir man aktualų turinį. Noriu matyti tai, kas mane motyvuotų ir keltų geras emocijas, o ne nuolat skatintų pirkti naujus daiktus ar transliuotų kažkokį iškreiptą realaus pasaulio vaizdą.
  5. Vengiu medžiagos „heitinimui“. Būna ir taip, kad seki kažką, nors jis tave nuoširdžiai nervina. Dabar stengiuosi to kaip įmanoma vengti ir neapsikrauti šia varginančia, piktdžiugiška ir nieko pozityvaus nekuriančia veikla kaip „heitinimas“.
  6. Atsisakiau visų neaktualių naujienlaiškių gavimo prenumeratų, tam, kad elektroninio pašto dėžutė nebūtų apkrauta.
  7. Neturiu televizoriaus ir motyvuotai neturėsiu, nes tiesiog nereikia.
  8. To be continued…

To do list:

Mažinti laiką, praleidžiamą telefone (Nenaudoti telefono valgant; Nesinešti telefono į vonios kambarį; Nenaudoti telefono prieš užmiegant….).

Vietoje pabaigos

Kai kurie galėtų sakyti, kad tokia savanoriška izoliacija nuo negatyvios informacijos yra tarsi bėgimas nuo problemų ar netgi melas pačiam sau. Visgi dabar negatyvios informacijos yra tiek daug, joje taip lengva įsisukti, nusigąsdinti ar apskritai pradėti abejoti visu pasauliu, kad niekas kitas, bet pats žmogus, gali apriboti tą nesibaigiantį srautą arba netgi pasakyti jam STOP. 

Tai, ką pasirinksit, priklauso tik nuo jūsų.

Inga

 

Sukuosi kaip voverė rate

Kiek tik save pamenu, geriausi mano gyvenimo sprendimai atėjo pamažu, niekur neskubant. Didžiausi vidiniai,idėjinai pokyčiai – taip pat. Dabar, kai mano gyvenimas tapo labiau užimtas, vis labiau suvokiu, kokie svarbūs yra „niekoneveikiadieniai“ , kai galima neskubėti ir tiesiog ramiai pabūti.

Būtent tokiame „ramiame“ gyvenimo etape atradau minimalizmą ir susidomėjau aplinkosauga. Tuo metu turėjau pakankamai laiko savišvietai ir ieškojimams, todėl galėjau tinkamai įsigilinti, kodėl noriu atsiriboti nuo vartotojiško gyvenimo būdo ir įkvėpti tai daryti kitus. Ramiajame etape išsiugdžiau ir pagrindinius aplinkai draugiškus įpročius, kurie tapo mano įprasto gyvenimo dalimi. Šie įpročiai niekur nedingo ir dabar, nors naujoms alternatyvų paieškoms stinga laiko. 🙁

Kai rašau savo magistrinį darbą apie zero waste bendruomenę ir jos narius, pastebėjau, kad labiausiai į šią ideologiją  įsitraukusių žmonių gyvenimo būdo negalima apibūdinti žodžiais: „ Namai-Ofisas-Namai“ . Šie žmonės yra menininkai, kūrėjai, būsimi ekologiniai ūkininkai, darželių auklėtojai arba tiesiog studentai. Kita vertus, pastebėjau porą atvejų, kuomet respondentai ėmė švelninti savo nuostatas ir mažiau praktikuoti zero waste, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms: pakeitus darbą, pabaigus universitetą ir pan. Dėl šios priežasties manau, kad susidomėti tvariu gyvenimu yra lengviau, nei tą susidomėjimą išlaikyti.

Taigi, ne pirminis užsidegimas gyventi draugiškiau aplinkai, o ramūs, bet užtikrinti įpročiai yra geriausias laimėjimas.

Ar būčiau susidomėjusi tvaresnio gyvenimo idėjomis, jei tuo metu būčiau turėjusi daug išorinės veiklos? Nenoriu sumeluoti, bet manau, kad ne.  Šiuo itin užimtu etapu, netgi imu suprasti (bet ne teisinti) žmones, kuriems nusispjauti ant atsakingo gyvenimo būdo ir aplinkosaugos. Kai esi nuolat užimtas realybės reikalais, labai sunku skirti energijos kažkam kitam ir tai yra natūralu. Tu nuolat dirbi, kasdien įveiki mažus ir didelius iššūkius, o grįžęs namo nori tik maisto ir poilsio. Tuomet tikrai negalvoji apie globalias problemas,  užterštas upes, plastikines pakuotes ar pasaulio gerovę – esi čia ir dabar ir nori paprasčiausios ramybės, kurios, tarp kitko, nusipelnei. Štai taip paprastai praeina dienos,o kartais net ir visas gyvenimas.

Todėl man ir patinka tos neįpareigojančios dienos, kuomet iš pirmo žvilgsnio nevyksta nieko, bet kartu gali įvykti ir labai daug: juk niekada nežinai, kada tave pasieks žmogus, straipsnis ar idėja, pakeisiantis tolimesnį požiūrį ir elgesį. Svarbiausia bent trumpam ištrūkti iš besisukančio kasdienybės rato ir tuomet galima pažvelgti į savo elgesį kitomis akimis ir tobulėti.

Jums taip neatrodo?

Inga <3

Apie tai, kas gyvena miške

Sveiki!

Šiame įraše bus mažai teksto ir daugiau nuotraukų, nes kartais vaizdai veikia labiau nei bet kokie žodžiai, ar ne?

Prieš daugiau nei savaitę praleidau vakarą bėgiodama po draustinį, esantį Vilniuje, Karoliniškių rajone. Tiek daug medžių, krūmų, kalnų, atodangų, kad net sunku patikėti, kad šį gamtos kampelį galima pasiekti vos per kelias minutes, pasukus toliau nuo pagrindinės gatvės.

Tiesą sakant, kai kur dilgelės ir žolė tokios aukštos, kad atrodo, kad ilgą laiką ten nebuvo lankęsis joks žmogus. Visgi, tam, kad pamatytum žmogaus pėdsakus, Šerloku būti nereikia – tiesiog nuostabą kelia, rodos, sąlyginai apleistose, nepopuliariose, vietose besimėtantys plastikiniai maišeliai…

Vien ko vertas liūdnai įstabus peizažas su vieno prekybos centro vežimėliu ir ančių šeimynėle prie upės. Neįsivaizduoju, kaip jis ten atsirado, nes vien tam, kad pakliūtum į tą vietą, reikia nusileisti ne vienu stačiu kalnu.  Nežinia, kiek dar laiko tas vargšas vežimėlis ten ir gulės…

Tai štai tokios, va, dvejopos mintys. Ir gera, kad galima taip greitai pabėgti į mišką, pasiklausyti paukščių garsų ir įkvėpti bent kiek gaivesnio oro, kita vertus – nuo šiukšlių nepabėgsi net ir atokiausiose vietose.

Kartais pakeliu ne savo šiukšles ir klausiu savęs, ar kada nors bus taip, kad didžioji dalis žmonių elgsis sąmoningai ir bent jau nešiukšlins? Bet tada prisimenu visus savo bendraminčius, visus zero waste bendruomenės narius, įkvepiančius pavyzdžius ir tvarias iniciatyvas ir suprantu, kad tai yra tik laiko klausimas.

Kaip profesorius Eugenijus Laurinaitis yra pasakęs: ,,Žmonės padarys išvadas ir susimąstys. Tik neaišku, ar iš išminties, ar iš baimės“.

Linkėjimai,

Inga

 

 

Kodėl danai man pasirodė tokie laimingi?

Prieš porą savaičių lankiausi Kopenhagoje ir šis miestas man paliko labai gerą įspūdį. Nepirkau nė vieno suvenyro, bet persivežiau daug nuotraukų ir įkvėpimo. Praleidusi Kopenhagoje vos tris dienas, pajutau, kodėl danai (ir apskritai skandinavai) pagal laimės indeksą kasmet užima pirmasias vietas.

  • Pagarba ir lygios galimybės. Vyresni žmonės Kopenhagoje mėgaujasi gyvenimu ir tai yra nuostabu. Didžioji dalis vyresnių žmonių atrodo jauniau nei yra jų tikrasis amžius. Miesto centras, kavinės, barai vyresniems žmonėms priklauso lygiai taip pat kaip ir jauniems. Geras veiklaus vyresnio žmogaus pavyzdys galėtų būti mūsų draugas Bertas, pas kurį svečiavomės Kopenhagoje: jis vis dar aktyviai gyvena, keliauja ir pats savo namuose laikinai apgyvendina keliautojus iš kitų šalių. Kopenhagoje pastebėjau ir visai kitokį požiūrį į neįgalius žmones. Mieste, parodose, parkuose mačiau daug neįgalių žmonių, kuriems suteiktos visos galimybės savarankiškai judėti viešosiose erdvėse, muziejuose, oro uoste. Ir jie neatrodo nei suvargę, nei nelaimingi, o orūs. Tai labai sužavėjo. Visgi, labiausiai man patiko akimirka, kai visai netikėtai atradome priėjimą prie jūros, sėdėjome ant suoliuko ir tiesiog žiūrėjome į plaukiančius laivus. Į atmintį įstrigo ne tik beribė jūra, bet ir kitoks danų požiūris į vaikus. Mačiau, kaip dvi auklėtojos kartu su gal 15-20 maždaug 9-mečių vaikų atėjo prie jūros. Vaikai vaikštinėjo pakrante, lipo ant akmenų, mėtė akmenukus į vandenį, o auklėtojos tiesiog ramiai sėdėjo ir stebėjo. Didelį įspūdį paliko tai, kaip auklėtojos ramiai reaguoja į viską, ką daro vaikai: jokio rėkimo, vadovavimo ar kitokio „varinėjimo“. Jos tiesiog leido vaikams elgtis pagal savo taisykles ir tirinėti aplinką net ir tose situacijose, kurios mano akimis atrodė ne visai saugios. Pagarbos vaikui kai kurie žmonės tikrai galėtų pasimokyti iš danų.
  • Laisva miesto atmosfera ir paprastumas gyventi.  Kopenhagoje, lyginant su Lietuva, nevyrauja toks grožio ir jaunystės kultas. Jei Lietuvoje nemažai žmonių siekia panašaus grožio etalono, čia, rodos, tokio etalono nėra. Jauni žmonės leidžia sau atrodyti netobulai, netgi šiek tiek netvarkingai ir nesuka dėl to galvos. Atrodo, kad didžioji dalis jaunimo apsirengusi vintažiniais, second hand‘ų rūbais – tai ir būtų vienintelis „trendas“, kurį man pavyko atpažinti.
  • Dviračiai ir aktyvumas. Dviratis Danijoje – lygiavertė transporto priemonė automobiliams. Visame mieste yra padaryta speciali juosta važiavimui dviračiu.  Man labai patiko, kad viešosios erdvės nėra paverstos stovėjimo aikštelėmis automobiliams, o žmonės išnaudoja dviratį funkcionaliai ir originaliai. Pavyzdžiui, važiuoja su patobulintais dviračiais  su mini vežimėliais priekyje, kuriuose galima vežti ir vaiką, ir šunį, ir senelį (visus variantus mačiau savo akimis!)
  • Gamta visuomet kažkur šalia. Verslo centrai ir parduotuvės yra viena, bet visgi tikras poilsis geriausias yra gamtoje. Aplankiau kelis parkus mieste ir visi jie paliko nerealų įspūdį. Kopenhagos parkai primena didelius rojaus sodus viduryje miesto. Juose gėlių kompozicijos, paukščiai, tvenkinėliai, pilys ir kiti statiniai. Daug žmonių ateina čia su šeimomis, sėdi ant žolės arba sportuoja (bėgiojančių žmonių tikrai daug!).
  • Magija mieste. Nesvarbu, ar tai būtų mažas parkas su žydinčiomis sakuromis, ar ryškiai rožinis kino teatras, o gal tiesiog paprastas suoliukas, nuo kurio atsiveria vaizdas į jūrą ir horizonte šmėžuojančius laivelius, visoje Kopenhagoje galima rasti vietų, leidžiančių minutę stabtelėti ir paganyti akis. Viena įspūdingiausių – Tivoli atrakcionų parkas, kuris leidžia pasijusti tarsi pasakų pasaulyje (na, gal tik pasakose negali girdėti besilinksminančiųjų atrakcionuose klyksmų:D). Šiame parke ne tik atrakcionai, bet ir kavinės, suvenyrai, koncertai ir daug gražių kadrų nuotraukoms!

O kaipgi su aplinkosauga?

Danijoje taip pat veikia depozitinė buteliukų sistema, tačiau šiukšlių rūšiavimo konteinerių nemačiau.  Nesu tokia fanatiška, kad atsisakyčiau paragauti ledų vaflyje su plastikiniu šaukšteliu, bet esu pakankamai sąmoninga, kad plastikinius šaukštelius persiskraidinčiau atgal į Lietuvą, kad galėčiau surūšiuoti:D…How strange is that?

Taipogi, dažnai atsakingi žmonės piktinasi, kad Lietuvoje viskas supakuota į plastiką, Danijoje plastikinių pakuočių mastas man pasirodė kur kas didesnis. Kita vertus, Kopenhaga yra labai švarus miestas: visiškai nemačiau besimėtančių puodelių, maišelių ar popiergalių. Visgi, nemanau, kad tai yra dėl mažesnio vartojimo. Tiesiog miesto šiukšlių valdymo politika geriau sustyguota.

Tai tokie mano įspūdžiai iš Kopenhagos, kurios parkus, jūrą ir atsipalaidavimą aš pamilau <3.

Keletas įspūdžių ir aprašytų vietų – nuotraukų galerijoje!

Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Gyvenimas be plastikinių maišelių

SVEIKI,

   Jei ir yra dalykas, kuriuo savo minimalizmo kelionėje, tikrai didžiuojuosi, tai gyvenimas be vienkartinių plastikinių maišelių! Toks apsipirkinėjimas man tapo įprastu dalyku: perku praktiškai viską ką ir anksčiau, o plastikinių maišelių nepasigendu.

   Iš tikrųjų, naudojamų plastikinių maišelių kiekį galima lengvai sumažinti dėl labai paprastos priežasties: dažnai maišeliai naudojami iš įpročio, o ne todėl, kad yra reikalingi. Štai dar keli argumentai, kodėl prieš plėšiant kiekvieną plastikinį maišelį, verta sekundę pagalvoti:

  1. Pasaulis artėja prie plastiko naudojimo krizės. Nors plastikiniam maišeliui pagaminti reikia mažiau energijos nei popieriniam, plastikas yra ta medžiaga, kuri niekuomet nesuyra, o perdirbama tik skyla į vis mažesnius gabalėlius. Perdirbami maišeliai virsta plastikine mediena (angl. „plastic lumber“) ir gali būti panaudojami kitų daiktų gamyboje (suoliukų, grindinio ir kt.) arba būti pakeičiami į naujus maišelius. Visgi, dalis maišelių yra taukuoti ar kitaip sutepti, dar didesnė dalis taip niekada ir nepatenka į rūšiavimo konteinerius. Be to, pats perdirbimo procesas reikalauja daug energijos, kuri galėtų būti panaudojama perdirbant kitas žaliavas.
  2. Plastikiniai maišeliai yra dažna šiukšlė, teršianti aplinką ir bjaurojanti gamtą. Juos su maistu supainioja gyvūnai (vandenyno gyventojai valgo „plaukiajančius maišelius“, šio „delikateso“ paragauja ir kiti gyvūnai). Plastikiniai maišeliai mėtosi pakelėse, skraido danguje, „maudosi“ upėse… Kaip ir minėjau, plastikas nėra irus ir „užkonservuoja“, trukdydamas irti viskam, kas yra į juos įdėta. Ypač blogai, kai tai nutinka su organinės kilmės medžiagomis, kurios galėtų pačios natūraliai suirti, tačiau irdamos plastike tiesiog kaupia metano dujas.
  3. Plastikiniai maišeliai kaupiasi namuose, užimdami vietą ir dažniausiai guli nenaudojami. Kaip ir minėjau anksčiau, plastikas neatsiranda iš niekur ir niekur nedingsta. Nors maišeliai ir yra kiekviename parduotuvės kampe ir dar nemokami, tai mūsų, išsilavinusių žmonių, pareiga juos naudoti atsakingai ir tik tiek, kiek reikia.

 Visgi, dažnai matau žmones, kurie į plastikinius maišelius pakuoja viską, kas neturi pakuotės. Kai kuriems produktams plastikinis maišelis atrodo toks beprasmiškas kad, mano nuomone,  net ir visai aplinkosauga nesidominčiam žmogui, turėtų kelti nepatogumus (na, ir kur buityje padėti tuos maišelius, kurių prisikaupė perkant po vieną/dvi citrinas, avokadą, pakuojant jogurtų indelius..? Į seną, gerą maišelių stalčių? Visai neminimalistiškas pasirinkimas. Juk be plastikinio maišelio galima pirkti praktiškai viską, ką tik galima pasverti!

Maisto produktai, kuriuos perku visiškai be maišelio (sąrašas nebaigtinis):

  1. Visi vaisiai ir daržovės. Citrinos, bananai (taip, kartais jie būna šlapi, bet nedėti sausų bananų į maišelį turėtų būti elementaru net ir aplinkosauga nesidominančiam), obuoliai, apelsinai (nejuokauju, kartais perkame po kokius 8 be maišelio ir neteko sulaukti jokių komentarų iš kasininko), kriaušės, pomidorai (perku kekinius, kad kasininkei būtų lengviau pasverti), paprikos, cukinijos…
  2. Jogurtas. Suprantu, kad gyvenime nutinka įvairių nelaimių ir galbūt jogurtas kažkada išsiliejo, bet tikimybė, kad tai įvyks vėl, gali sumažėti iki minimimo, jei tik dėsite jogurtą pirkinių krepšelio viršuje. Atsarga gėdos nedaro… Bet šiuo atveju šiek tiek daro. Ir ta gėda prieš gamtą, gyvūnus ir ateities kartas.
  3. Miltai. Vėlgi, tenka pripažinti, kad kai kurie pakeliai gali būti apsimiltavę, bet man su tokiais neteko susidurti. Užtikrinu, kad sukrovus pirkinius maišelyje miltų niekas negalėtų pradurti ir perku juos be jokių plastikinių maišelių.

Žinoma, yra tokių produktų, kurių be maišelio nenusipirksi.

Daiktai, kuriuos perku ir naudoju medžiaginius maišelius:

  1. Vaisiai ir daržovės (kai perku daugiau nei 3 vienetus).
  2. Riešutai, datulės.

  Plastikinių maišelių galima imti atsisakinėti pamažu ir tai jau bus didelis žingsnis į priekį. Pažadu, kad tikrai jų nepasigesite:). Dalinuosi keliais patarimais, kaip pradėti mažinti plastikinių maišelių naudojimą:

  1. Kepinių maišelius naudoju daugybę kartų. Žinoma, kepiniams su lipniais, riebiais priedais tai netinka, bet jei perkate paprastą duoną ir bandeles – tai tikrai veikia. Džiugiuosi, kad galiu tą patį maišelį naudoti 5 ar daugiau kartų.
  2. Jeigu nenaudojate medžiaginių maišelių, kviečiu naudotis plastikinius maišelius atsakingiau. Vienas iš tokių būdų vienu kartu pirkti maisto ilgesniam laiko tarpui. Nes tikrai atsakingiau yra pirkti 10 pomidorų viename maišelyje, o ne kasdien po 2, naudojant skirtingus maišelius.
  3. Jei jau taip nutiko, kad turite naudoti plastikinį maišelį, nesurūšiuokite jo, o „atsidėkite juodai dienai“. Jis jums pasitarnaus dar kelis kartus, o tada tegu ramiai keliauja į rūšiavimo konteinerį :).
  4. Jei žinote, kad pirksite drabužį/batus, galite atsinešti savo maišelį, išsaugotą iš prieš tai buvusio pirkinio.
  5. Ir pats svarbiausias dalykas – SĄMONINGUMAS! Norėdami mažinti maišelių naudojimą gerai apsvarstykite, ar tikrai jūsų situacijoje negalima išsiversti be maišelio. Jokiu būdu neimkite maišelių „ateičiai“. Esu mačiusi žmonių, kurie tik įėję į parduotuvę prisiplėšo gal dešimt maišelių, o panaudoja vos kelis… Tai yra bene blogiausias variantas, nes „panaudotų“ maišelių niekas kitas naudoti nebenori. Beprasmis švaistymas. Nereikia taip daryti…

Taigi, koks bus pirmas dalykas, kurio nuo šiol nebedėsite į maišelį…?:)

Linkėjimai,

Inga<3

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Kas yra mikroplastikas?

Prieš kelis mėnesius dalyvavau seminare apie atsakingą plastiko vartojimą ir jo metu sužinojau daug naudingos infomacijos apie vis labiau plintantį ir aplinkai kenksmingą dalyką – mikroplastiką, apie kurį pranešimą skaitė gamtosaugos organizacijos „Lietuvos Gamtos Fondas“ atstovė Indrė Čeidaitė. Taigi, remdamasi savo užrašais iš seminaro, norėčiau trumpai Jums papasakoti, kas yra mikroplastikas.

Kas yra mikroplastikas?

Mikroplastikas – tai mažos, dažnai plika akimi nematomos plastiko dalelės, per taršą patenkančios į aplinką ir besikaupiančios vandenyje. Mikroplastikas yra neracionalaus plastiko naudojimo padarinys.

Kaip mikroplastikas patenka į aplinką?

Didžioji dalis mikroplastiko į jūrinę aplinką patenka iš sausumos per upes ir pakrantes, taip pat per jūrinius šaltinius tokius kaip žvejyba ir laivyba. Plastikas yra medžiaga, kuri niekada neišnyksta visiškai, tik mažėja į daleles, kurios lieka žemės paviršiuje ir vandenyje, kol ilgainiui patenka į vandenynus ir kaupiasi vandens gyvūnų organizmuose. Antrinės mikroplastiko dalelės susidaro mechaninės trinties metu (pvz padangos), yrant dideliems plastiko fragmentams bei skalbiant sintetinių audinių drabužius.

Ar tai liečia mus?

Nuo mikroplastiko kenčia daugybė vandenyno gyvūnų. Mikroplastikas gali kauptis organizme, dėl to kyla fizinė žala: susidaro vidiniai įbrėžimai, užsikemša svarbios gyvybinės sistemos.  O kaipgi žmonės…? Maistas ir geriamas vanduo yra pagrindiniai per burną į žmogaus organizmą patenkančių mikroplastikų šaltiniai. Daugiausia mikroplastiko aptinkama jūrinės kilmės produktuose, perdirbtuose maisto produktuose bei gėrimuose. Taigi, žmonės, reguliariai vartojantys jūros gėrybes, kartu į savo organizmą gauna ir mikroplastiko daleles. Dėl didėjančios taršos net ir Lietuvos upėse atsirado plastiko dalelių, kurių lygis dar nėra didelis, kas mūsų kraštui yra naujiena. Taigi, ši aplinkosaugoninė problema liečia visus pasaulio žmones, o tarp jų ir mus.

Ką galiu padaryti?

Bene daugiausia mikroplastiko galima rasti kosmetikoje ir higienos priemonėse. Pamenate tuos blizgučius skaidrioje dantų pastoje? Tai ne šiaip papuošimai, o maži plastiko gabalėliai, kurie neištirpsta vandenyje ir nukeliauja į vandens telkinius. Lygiai tas pats su kūno šveitikliais – grūdėtumas priemonėje yra sukūriamas mažučiais plastiko gabaliukais. Natūrali šveitiklio alternatyva galėtų būti cukrus, kavos tirščiai, abrikosų ar kitų kaulavaisių susmulkinti kauliukai. Žaliasis smegenų plovimas veikia visu pajėgumu! Plastiko savo produkcijoje nevengia net žaliais prisistatinėjantys kosmetikos ženklai…Seminaro metu pranešėja publikai parodė lietuviškos kosmetikos prekės ženklo, save vadinančio „natūraliu“, veido šveitiklio buteliuką, kuriame paliktas TIK sudėtyje esantis mikroplastikas. Kaip matote, beveik trečdalį buteliuko užima plastiko dalelės.

Mikroplastikas „natūraliame šveitiklyje“

Kol kas kosmetikos įmonėms nėra jokių reguliacinių priemonių, neleidžiančių naudoti ar bent ribojančių mikroplastiko kiekį produkcijoje, tad vartotojo pasirinkimai šioje srityje yra itin svarbūs! Tam, kad būtų lengviau susigaudyti plastiko rūšių ir kosmetikos ingredientų galvosūkiuose, dalinuosi atmintine su plastiko rūšimis, kurių reikėtų vengti.

Būkime atsakingi ir laimingi!

Inga<3

 

 

 

Kitokie pasikalbėjimai su Ieva

Rašydama magistro darbą darnaus vartojimo tematika, bendravau su daug įkvepiančių žmonių, gyvenančių pagal Zero Waste idealogiją ( Zero waste – tai judėjimas, kuomet žmonės stengiasi kuo labiau minimalizuoti susidarančių atliekų kiekį ir visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių).  Visi jie man pasirodė protingi žmonės, įdomios asmenybės su unikaliomis kelio į sąmoningumą istorijomis. Bene didžiausią įspūdį paliko dviejų valandų pokalbis su Zero Waste Lietuva bendruomenės Facebook’e įkūrėja Ieva, kuri man pasirodė labai išmintingas ir savo vietą pasaulyje atradęs žmogus. Net ir po kelių mėnesių vis dar prisimenu kai kurias jos pasakytas mintis. Tikiu, kad įtaigiausiai tiesa skamba iš laimingo žmogaus lūpų. Galbūt dėl šios priežasties pokalbis su Ieva mano galvoje sukėlė tikrą minčių audrą. Pagalvojau, kad nuodėmė būtų nepasidalinti bent keliomis šio prasmingo pokalbio ištraukomis, todėl gavau Ievos leidimą panaudoti jos mintis (jos bus rašomos kursyvu).  Taigi, su džiaugsmu dalinuosi septyniomis Ievos ir šiek tiek mano įžvalgomi apie minimalizmą, zero waste  ir… tiesiog gyvenimą!

1. Nėra vienos laimingo gyvenimo formulės. Tūkstantį kartų girdėta tiesa, kuri pasitvirtina vėl ir vėl. Žmogus visuomenės akyse gali turėti viską, bet viduje jausti, kad kažkas ne taip. Būtent dėl šios priežasties turtuoliai paaukoja pinigus iš išvažiuoja gyventi į vienkiemį, perspektyvūs studentai universiteto suolą iškeičia į savanorystę Afrikoje, o gerai apmokami profesionalai pasuka į visai kitą profesinę kryptį. Pradžioje tokie pasirinkimai atrodo beprotiški ir keisti. Bet vėliau visi taškai ant „i“ sudedami, nes būtent taip ir atrodo individualios laimės paieškos. Ieva taip pat iškeitė gerai apmokamą darbą Vilniuje į gyvenimą nedideliame miestelyje, dirbant sau ir niekada to nesigailėjo, nes toks gyvenimo būdas jai labai tinka.

„Dabar, mano visas gyvenimas, negaliu sakyti, kad atostogos, bet man nereikia nuo nieko ilsėtis. Aš einu į darbą kaip į šventę, einu pasivaikščioti, dar kažką darau ir visuomet daugiau mažiau vienodai jaučiuosi. Žinoma, visokių dramų gyvenime atsitinka, bet aš turiu omenyje, kad man nereikia pailsėti nuo darbo ir dar išleisti tam be galo daug pinigų. Juk dažniausiai žmonės taip ir daro: vakare kažkur išeina, savaitgalį, išvažiuoja atostogų. Reiktų gyventi taip, kad nereikėtų važiuoti atostogų.“ 

2.Žmogaus gyvenimas – daugiau nei tik darbas. Pokalbis su Ieva padėjo iš naujo apmąstyti savo nuostatas apie tai, kaip aš suprantu darbą, kokią vietą jis užima mano gyvenime, ko tikiuosi dirbdama, ar pinigai yra svarbiausias faktorius ir t.t…

Žmonės yra įsukami į darbą. Reikia dirbti, kad nusipirktum kažką, tada vėl dirbti, išmesti ir toks užburtas ratas. Ir kai aš dirbau „normalų“  darbą, mano atlyginimas buvo labai geras, bet visada savaitgaliais bandžiau ištrūkti kažkur į gamtą. Ir aš pastebėjau, kad aš uždirbu daug, bet labai daug ir išleidžiu. Ir daugiausia išleidžiu tam pačiam darbui: kad petraukos metu galėčiau eiti pavalgyti, aprangai, o daugiausia aš išleisdavau, kad pailsėčiau nuo savo darbo…”

3. Visi žmonės skirtingi ir nieko blogo, kad kažkas nemąsto taip, kaip tu. Dažnai žmonėms, turintiems aiškias nuostatas apie gyvenimą, sunku priimti kitų žmonių požiūrį. Niekada nebuvau radikali, tačiau pokalbis su Ieva man dar kartą priminė, kad sąmoningumas yra kiekvieno žmogaus asmeninė kelionė ir prievarta primetinėdamas požiūrį nieko nepasieksi (nebent sieki atmetimo reakcijos). Ne kas kitas, o asmeninis pavyzdys – galingiausia inspiravimo priemonė.

„Kiekvienas žmogus turi skonį gyvenimui: vienų žmonių skonis yra truputėlį aukštesnis ir jam skanesni tikresni, natūralesni dalykai. Kitų skonis yra toks paprastenis. <…> Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, aš sakau, kad kiekvienas tą skonį kitokį jaučia.  <…> Savo pavyzdžiu tu gali daryti įtaką savo artimiausiai aplinkai, kuri darys įtaką dar kitai aplinkai. Tai ir yra, ką mes galime padaryti – savo gyvenimą gyventi su savo tiesa geriausiai kaip mes galime. Ir to, iš tikrųjų, pakanka toje situacijoje, kurioje esam..“

4. Minimalizmas nėra nepritekliaus sinonimas. Tiek aš, tiek Ieva pastebime, kad žmonės minimalizmą linkę siekti su nuolatiniu trūkumu. Tai nėra teisinga, nes minimalizmas neverčia atsisakyti reikalingų daiktų. Priešingai – tai pasirinkimas turėti tik tiek, kiek reikia ir ko reikia.

,,Jogos principai teigia, kad visatoje yra begalinė gausa ir visko pakanka visiems. Tiesiog, kai žmogus nori daugiau nei jam reikia,  jis turi kažką, ko kitam, galbūt, trūksta. Dažnai žmonėms atrodo, kad minimalizmas arba Zero waste yra sunku, nes tu atsisakai ir tau kažko trūksta. Bet ne taip yra. Tau tiesiog daug nereikia, nes turi viską ir nė trupučio nė daugiau“.

5. Net ir nedideliai pokyčiai yra vertingi. Kartais susidūriu su žmonių įsivaizdavimu, kad turiu vos kelis daiktus ir kiekvienas mano pasirinkimas yra teisingas, ekologiškas ir nekenkiantis gamtai. Deja, bet tai nėra tiesa, o galbūt net nėra įmanoma. Bet kuriuo atveju, sąmoningas gyvenimas yra procesas ir kiekvienas žingsnis tvarumo link yra vertingas. Panašiai mano ir Ieva, o patikėkit manim, ji gyvena tikrai atsakingai ir, be abejo, laimingai:).

„Negali tiesiog paimti ir iššokti į zero waste, reikia ir į save žiūrėti su tokiu atlaidumu. Tu gyvenai visą gyvenimą kitaip ir jau vienas teisingas, sveikas pasirinkimas į vartojimo mažinimą jau yra geriau nei jokio. Ir nereikia būti sau labai griežtam. Nes kai tu kažką darai ir tau teikia džiaugsmą, tau lengva, kitaip yra viskas ir tu pats sau visai kitaip atrodai… O jei tu bandai kažkokias idėjas parodyt, būdamas  piktas, nes tau sunku, tu nespėji, neturi laiko ar dar kažkokių resursų – visi tai mato. Ir tikrai niekas nesusižavės tomis idėjomis…”

6. Asmeninis pavyzdys – veiksmingiausia idėjų sklaidos priemonė. Kartais atsakingi ir tvarūs pasirinkimai verčia pasijusti visiška keistuole, tačiau vargu ar yra geresnė atsakingo gyvenimo būdo reklama nei laimingas žmogus. Ne pamokslavimu ar reikalavimais, galima priversti žmones susimąstyti, o savo laimingo gyvenimo pavyzdžiu. Panašiai mano ir Ieva:

„Mes galim pakeisti tai, kaip mes gyvenam, kaip aš gyvenu, ką aš darau. Ir tiesiog, tikėdamas tuo, darydamas, kažkas kitas pamatys, prisijungs. Tai yra revoliucija, bet ji tokia va. Pacifistinė, teigiama, konstruktyvi.“

„Aš pradėjau matyti tokius dalykus, kaip pavyzdžiui, tu ateini su maišeliu medžiaginiu į kepyklėlę. Pirkau kruasaną ir paprašiau, kad idėtų į mano maišelį. Žmogus paima tą maišelį ir vieną sekundę tu pamatai, kad jam kažkas klykteli galvoj. Jis tiesiog nesupranta, kas čia vyksta, jam kyla klausimas. Tai turbūt, yra pats didžiausias džiaugsmas, kodėl aš tai ir toliau darau be savo priežasčių asmeninių. Žmonės, dažniausiai pasidomi ir pasidžiaugia. Dažniausiai sulaukiu tik teigiamų atsiliepimų. Ir aš kiekvieną dieną tai matau, ar įsivaizduojat?“

7.Nereikia fanatizmo! Svarbiausia mąstyti galva. Ši frazė po pokalbio su Ieva mane lydi visur ir visada. Niekada savęs neribojau dirbtinai. Tiesiog visada, prieš kažką pirkdama užduodu sau klausimų. „Kodėl aš sumąsčiau tai nusipirkti?“; „Ar man tikrai to reikia?“, „Kur dėsiu senesnę pirkinio versiją namuose?“ ir pan. To pakanka, kad išblėstų pirmasis impulsas „man reikia“ ir galėčiau būsimą pirkinį įvertinti logiškai ir apgalvotai. Dalinuosi dar keliomis Ievos mintimis:

„Man nėra svarbu, kad daiktas būtų naujausias, kažkokios rūšies ar dar kažkoks. Aš manau, kad reikia galvoti su protu, kad daiktas atliktų savo paskirtį, kad netaptų kažkokiu saviraiškos būdu ar būtų naudojamas parodyti,kad turi pinigų ar kažkokį statusą <…> Pas mus daug kas yra labai nukreipta į išorę, o žmonės į materialų pasaulį koncentruojasi. Čia yra gilios priežastys, nes juk lengviau yra nusipirkti kažkokį daiktą, nei jį padaryti idėjus pastangų…Sunkiau susikurti kažkokius santykius, draugystę, kur tu susitinki su žmogum ir tau nieko nereikia eiti nusipirkti, kad praleistum laisvalaikį –  pavyzdžiui, kai tiesiog nueini į parką pasėdėt ir tau smagu.“

Ekologija dabar yra ant bangos. Ir tai irgi yra labai padidėjęs vartojimas, lygiai toks pats perkamas produktas. Ir aš sakau,kad esmė ne rūšiavime, ne tai mus išgelbėti gali, ar ekologiškos prekės. Esmė yra tiesiog su galva pradėti  mąstyti ir susimažinti tuos poreikius ir valgyti tiek, kiek reikia ir turėti tiek, kiek reikia.“

 Ir pabaigai…

„Planeta gali labai greitai viską susitvarkyti: keletas didesnių žemės drebėjimų, cunamių ir viskas. Čia paprasta yra. Mes tik dėl savęs galime būti sąmoningi.  Net sakau ne dėl vaikų, nes jau dabar pradedame jausti pramonės revoliucijos ir plastiko naudojimo pasėkmes. Juk patys naudojam tą vandenį ir valgom tą maistą. O už dešimt metų iš viso nebus aišku kaip ten gali būti. Žodžiu, tik dėl savęs galim čia, dėl nieko kito…“

Labai dėkoju Ievai už mintis, kuriomis ji leido pasidalinti su jumis! Tikiuosi, kad buvo naudinga ir įdomu!

Linkėjimai,

Inga<3

 

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Manęs nereikia bijoti!

Kartais pamąstau, kad žmonės gali imti manęs bijoti. Tikriausiai žinote tą jausmą, kai netikėtai paaiškėja, kad nedaug pažįstamas pašnekovas yra psichologas. Tuomet atsiranda kažkoks vidinis susikaustymas: imi svarstyti, kad jis pokalbio metu nedaro nieko kito, o tik tave stebi, skenuoja judesius, kalbą, emocijas… Tau ima rodytis, kad jo profesinės žinios suteikia galią perprasti žmones, o kartu sužinoti ir visus tavo asmenybės niuansus (kas iš tikro nėra tiesa). Ir tai vyksta ne tik su psichologais. Gerai pamenu, kaip susitikau su viena mados tinklaraštininke, tam kad paimčiau iš jos interviu. Buvau apsirengusi tvarkingai, tačiau vis tiek širdies gilumoje galvojau, kad ji bent jau paslapčiomis įvertino mano aprangą ir stiliaus jausmą (kas greičiausiai irgi nebuvo tiesa).

O kaipgi aš? Ar būdami šalia manęs žmonės taip pat jaučiasi nesaugiai dėl aplinkai nedraugiškų pasirinkimų? Ar jie bijo paimti dar vieną plastikinį maišelį, kaip kad yra įpratę? Ar  vengia naudoti šiaudelius ir girtis jau 20-a pora naujų batų? Iš tikrųjų, į šį klausimą tiksliai atsakyti negaliu, bet tikiuosi, kad taip nėra. Nors mano gyvenime yra keli pavyzdžiai, kuomet žmonės galvojo, kad esu pasiruošusi kritikuoti jų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kad ir viena kurso draugė, pasikvietusi mane į svečius, ėmė teisintis dėl daugybės turimų kvepalų buteliukų…O man, asmeniškai, dėl tų buteliukų buvo nei šilta, nei šalta. 🙂 Žmones gyvenime skirstau tikrai ne pagal tai, kaip ir ką jie perka.

Apskritai, mano nuomone tie baksnojimai pirštu, pamokslavimai ir prisikabinėjimas prie žodžių ar kitų pasirinkimų sukelia tik atmetimo reakciją. Žmogus į sąmoningumą turi keliauti pats, o aš tegaliu padėti savo pavyzdžiu ir patarimais. Todėl stengiuosi būti tolerantiška ir nepamokslauti, nors tikiu, kad povandeninės srovės, matant tam tikrus mano pasirinkimus, žmones priverčia kitaip pažvelgti į įprastus dalykus, o galbūt ir rinktis labiau aplinkai draugiškus ir jiems patiems geresnius pasirinkimus. O tai ir yra didžiausias mano tikslas.

Vieną tokį pavyzdį turiu visai visai šalia! Mano draugas visą gyvenimą buvo netgi didesnis minimalistas nei aš. Bet tik pradėjęs bendrauti su manimi, jis buvo priverstas (chi) sužinoti apie plastiko žalą. Pradžioje buvo šiokių tokių mini diskusijų, bet po to vis dažniau jo kuprinėje rasdavau tiesiog palaidus apelsinus ar kitus vaisius. Įdomiausia, kad jų nebūdavo tiek jau mažai – kokie 8-10 vienetų!:D Kaskart pamačiusi, kad šitiek vaisių jis sugeba nupirkti be maišelio, labai nudžiungu. Pirmiausia dėl jo drąsos ir sąmoningumo, o antra – dėl kasininkių supratingumo, nes jis dar niekad negavo velnių 🙂 (pfu pfu pfu).

Būtent taip aš ir įsivaizduoju idėjų sklaidą: pamažu bet užtikrintai, naudojant savo asmeninį pavyzdį. Tad tikrai nereikia manęs bijoti :). Visada džiaugiuosi galėdama pakalbėti su žmonėmis apie ekologiją ar minimalizmą. Ir visai nesvarbu, kokia jų nuomonė bebūtų. Juk vieni iš kitų mokomės!

Linkėjimai,

Inga <3

O čia įrodymas, kad nemeluoju 🙂

Solidūs šampūnai iš „SOLIDU“

Labas vakaras,

Jau ilgą laiką naudoju tas pačias higienos priemones, todėl nelabai domiuosi šampūnų, kondicionierių, kaukių, serumų ir panašių dalykų naujovėmis. Tačiau neseniai internete pamačiau lietuvišką brand’ą „SOLIDU“, kuris gamina natūralius kietuosius šampūnus ir kondicionierius. kurie yra gaminami, nenaudojant vandens, todėl parduodami ne plastike.
Jau ilgą laiką norėjau išbandyti panašų produktą, todėl nieko nelaukdama išsirinkau kietąjį šampūną „Exotic“ (citrusinis ir vanilės aromatas. 10.99 eur). Buvau maloniai nustebinta ne tik stilinga pakuote, bet ir dovanėle – šampūnu su dilgėlėmis ir tamanų aliejumi.

Iš tikrųjų dar neišbandžiau šių šampūnų, bet norėčiau trumpai pakomentuoti jų kvapą. Man jų kvapas yra savaime suprantamas ir malonus, tačiau daugeliui žmonių kvapo ryškumas, neapibrėžtumas, eterinių aliejų aromatų niuansai gali pasirodyti keisti ir priminti kažką kitką, o ne šampūną. Nes juk dušo želė,šampūnas ir kitos priemonės turi kvepėti žemuogėmis, kokosais, gėlėmis ar panašiai ir visai nesvarbu, kad tas kvapas yra sukurtas dirbtinai. Niekada nepamiršiu, kai gyvendama bendrabutyje jau iš koridoriaus galo jausdavau saldų žemuogių kvapą, kai viena iš kaimynių prausdavosi duše. Tada pagalvodavau, na taip, kvepia, tačiau kokią chemiją tu tepiesi sau ant kūno?

Kartais pasitaiko situacijų, kad kažką rekomenduoju, o paskui žmogus ateina ir sako, kad buvo „be skonio“, kad neskaniai kvepia, kad nepatogi konsistencija ar panašiai. O esmė yra ta, kad dažnai tai, kas sveikiau, natūraliau, draugiškiau gamtai yra kitaip nei esame pratę, nesvarbu, ar tai būtų natūralus riešutų sviestas, vaisinis batonėlis ar šampūnas. Laikui bėgant tas „kitaip“ tampa sava ir tų nenatūralių pakaitalų nei valgyti, nei tepti sau ant odos tiesiog nebesinori.

Šie šampūnai galbūt ir nėra visiškai natūralūs (juk šampūnas mėlynas!:) ), tačiau jų sudėtyje daug natūralių aliejų ir kitų komponentų, o pagrindinis privalumas yra draugiškumas gamtai. Džiaugiuosi galimybe rūpintis savimi be jokių plastikinių pakuočių!

IMG_20180203_123706.jpg

Įspūdžiai, panaudojus šampūną – kitą kartą:)

Linkėjimai,

Inga <3

Daugiau informacijos apie „SOLIDU“ šampūnus ir kitą kosmetiką.

Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Zero waste iššūkis. Antroji savaitė.

Taigi, prabėgo antroji savaitė, vengiant pirkti bet kokį plastiką.  Jūsų dėmesiui, keletas įžvalgų:

  • Priešingai nei praeitą savaitę, parduotuvėse plastikinės pakuotės nebebado akių – jau žinau, kuriuose skyriuose galėsiu kažką rasti, o kuriuos geriau aplenkti. Tad jei prekių paieška praeitą savaitę užimdavo nemažai laiko, šią savaitę apsiperku kaip niekada greitai.
  • Duonos gaminiams pirkti naudojau tuos pačius kepinių maišelius. Nors „prekinę“ išvaizdą jie praranda greitai, tačiau be problemų gali būti naudojami kelis kartus.
  • Ilgiuosi varškės, tad po ilgos petraukos vėl įsigijau varškės sūrelių „Uriga“, kurie bene vieninteliai yra popierinėje pakuotėje.
  • Šią savaitę teko pirkti drabužį ir atsisakyti parduotuvės siūlomo maišelio. Pamaniau, kad dėti į eilinio prekybcentrio maišą bus nei šis nei tas, tai nusprendžiau atsinešti popierinį dovanų maišelį:). Tokia kaip mini dovana sau išėjo:).
  • Teko nusižengti taisyklėms. Nusipirkau plaukų dažų, nes artėja man svarbi diena, tad jie man būtini.
  • Per dvi savaites plastiko kiekis rūšiavimo maišuose buvo rekordiškai mažas (daugiausia iš pakuočių, pirktų dar prieš iššūkį), kita vertus pastebėjau, kad plastikines atliekas pakeitė stiklainiai ir konservų skardinės.
  • Supratau, kad net ne sezono metu mus pasiekia tiek daug įvairiausių daržovių ir vaisių! Bet kita vertus, didžioji dalis jų yra supakuotos į plastikinius indelius ir indelaičius, tad turiu apsiriboti vos keliomis rūšimis :(.
  • Plastiko vengimas neabejotinai padeda mąstyti kūrybiškai. Ką pirkti, jei pamiršai gertuvę, o visas vanduo yra plastikiniuose buteliukuose? Perki sulą stiklinėje taroje! Ką darai, jei svarbią tau dieną tušas jau bus pasibaigęs, o kitokio nei plastiko pakuotėje,nežinai/nerandi? Susitari skolintis iš draugės! Ir apskritai dalinimasis daiktais yra kažkas TOOKIO! Sąlyginai neseniai atradau šį malonumą ir niekada nepaleisiu.

Kitą savaitę planuoju aplankyti artimiausią turgelį. Galbūt ten rasiu trūkstamus atsakymus.

Iki!<3

P.S. Paveiksliukas iš asmeninės patirties. Pavadinimas: „Plastikas dar ne viskas“.

Daugiau naujienų: Minimaliai