Category Archives: Be kategorijos

Žmonės, kurie žino dalykus: apie maisto švaistymo problemą kalbanti Viktorija

Susipažinkite su Viktorija, kuri gali papasakoti daug įdomių dalykų maisto švaistymo tema. Apie maisto švaistymą Viktorija žino ne šiaip sau – ji yra viena 2019 m  „Vilnius Gastro Zero“ organizatorių. Pernai metais vykusio renginio metu, 12 Vilniaus restoranų ir barų sukūrė specialius patiekalus bei gėrimus iš augalinės kilmės produktų, o patiekalams gaminti panaudodami kokybiškus ir saugius, tačiau prekinės išvaizdos neturinčius produktus.


1.Kodėl maisto švaistymas yra aktuali šių laikų problema? Kokias galėtum išskirti, tavo nuomone, pagrindines maisto švaistymo priežastis?

Pirmiausia, maisto švaistymo problema vis dar nepakankamai komunikuojama ir per siaurai suvokiama. Apie plastiko taršos problemą daugelis žmonių yra bent jau girdėję: aiškus jos mastas, matyti ir per didelio plastiko vartojimo įrodymai, pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne susiformavusios plastiko salos ir jose įkurta  „Šiukšlių valstybė“. Žmonės ima suprasti, kad panaudotas plastikas niekur nedingsta, todėl ima jį kaip medžiagą permąstyti, kartais netgi kažkiek demonizuoti. Su nesuvartotu maistu kiek kitaip – juk maistas nėra plastikas ir išmestas tiesiog suirs, tiesa? Deja, bet realybė kitokia – išmestas maistas ir maisto produktai sunkiai rūšiuojasi, nugula sąvartynuose, ten genda ir irdami į atmosferą išleidžia ne ką mažiau pavojingas dujas. Mano nuomone, apie tai Lietuvoje itin trūksta informacijos. Pasigilinus į visą maisto „iki stalo“ kelią, matyti, kiek daug resursų investuojame į maistą – dirbame, einame į parduotuvę, tempiame maišus namo, plauname, gaminame. Kai pagalvoji, kiek laiko, žmonių darbo, vandens, žemės ir viso kito buvo sunaudota, tam, kad maistas atsidurtų ant mūsų stalo, išmesti maistą pasidaro mažų mažiausiai gaila! Man atrodo, gražus ir prasmingas įprotis padėkoti maistui ir jo teikiamai energijai. Aš, pavyzdžiui, kai tik nepamirštu, dėkoju vaisiams ir daržovėms, kad jie augo, kabėjo ant šakų, sirpo saulės šviesoje, juos kažkas raškė ir štai dabar tą visą sukauptą energiją aš turiu galimybę pasisavinti.

Maistas yra kasdienis dalykas – tiek valgome, tiek išmetame maistą kasdien, tai tampa automatišku veiksmu. Būtent kasdienius įpročius ir yra sunkiausia keisti. Tad jeigu sudėtumėme nežinojimą, aplaidumą, tingumą ir prastus kasdienius su maistu susijusius įpročius, gauname prastoką „kokteiliuką“. 

2. Kur daugiausiai išvaistoma maisto? Ar skiriasi maisto švaistymo tempas namų ūkiuose ir maisto gaminimo įstaigose, kokia situacija skirtingose šalyse? 

Skaičiuojama, kad daugiausia maisto išvaistoma gamybos sektoriuje, mažiausiai – pardavimo, o gėdingą vidurinę vietą užima namų ūkiai. Šioje situacijoje galima įžvelgti ir galimybių – namų ūkiai yra kiekvieno mūsų kontroliuojama erdvė, todėl turime visas galimybes imtis veiksmų! Maisto švaistymą galima sumažinti netgi iki visiško minimumo ėmus kompostuoti. Nuo paprastų žmonių pasirinkimų tikrai daug priklauso, čia turime daugiausia galios, skirtingai negu dideliuose procesuose, kuriuose lengva pasijusti bejėgiais.

Maitinimo įstaigos siekia pelno, todėl skaičiuoja ir greičiausiai sunaudoja ir visokius „galiukus“, ir sultinukus. Teko bendrauti su keleto restoranų Vilniuje vadovais – tikrai yra vietų, kuriose į maisto suvartojimą žiūrima atsakingai, kūrybingai ir beveik neišmetama.

Manau, kad požiūris skirtingose šalyse tikrai skiriasi. Sunku kalbėti tokiais dideliais mąsteliais ir grubiai niveliuoti, bet tik galiu pasakyti, kad Lietuvoje (turint omenyje ir taupių močiučių geną) švaistome palyginus nedaug. Man atrodo, kad jei kalbame „kaip tvariai gyventi, kaip pernaudoti, kaip kūrybingai kažką sugalvoti ir neišmesti“, tai verta ir smagu prisiminti savo močiutes. Joms tai buvo tiesiog natūralu, o mes kažkurią dalį to irgi pasąmoningai prisimename, tarsi per bambagyslę tas žinojimas mums yra perduotas. Visi stiklainiukų ir net maišelių perplovimai, džiovinimai, saugojimai, uogų/grybų/žolelių rinkimas, sriubos ir troškiniai „iš kirvių“ – viskas mums yra kažkaip pasąmoningai aišku, tik primiršta.

3. Gal galėtumei pasidalinti keliais pagrindiniais būdais, kaip būtų galima sumažinti maisto švaistymą apsipirkinėjant?

Šiame klausime glūdi dar viena problema: mes juk nenorime pirkti pavienių bananų, negražių paprikų, ar apdaužytų obuolių. Jie negražūs, galimai nučiupinėti, o ir kitiems kažkodėl netikę… Kodėl mes turėtume paimti tuos kažkieno iš lizdo išmestus paukščiukus?

Riba tarp pripratimo prie aukštos kokybės ir į aplinką orientuoto, bet save šiek tiek baudžiančio sąmoningumo, yra slidi. Taip pat susiduriame su tam tikromis produktų kokybės reguliacijomis, kuriomis prekybvietės privalo vadovautis, todėl, tarkime, neforminės daržovės prekystalių tiesiog nepasiekia. O mes savo ruožtu taip pat gerokai išpuikome ir pamėgome kokybę. 

Bet jeigu lentynose turėtume „nepavykusias citrinas, apgailėtinas bulves ir befigūrius baklažanus“, galbūt pamiltume? O jeigu jie dar būtų su nuolaida? Čia prisimenu prancūzų prekybcentrių tinklo Intermache dar 2014 metais vykdytą kampaniją apie negražias daržoves ir vaisius (Inglorious Fruits and Vegetables) po kurios sekė daug didesnis sąmoningumas nestandartiniams produktams ir daugelis prekybcentrių tai integravo į kasdienę veiklą.

4.Gal galėtumei pasidalinti keliais pagrindiniais būdais, kaip būtų galima sumažinti maisto švaistymą namuose?

Viskas prasideda nuo planavimo ir apsipirkimo. Svarbu numatyti, ką savaitės eigoje gaminsi, kiek ir kokių užkandžių gali reikėti, o svarbiausia dalis – susidarytu planu vadovautis. Aišku, įpratimas planuoti užtrunka laiko, tačiau tikrai veikia. Taip pat svarbu ir tinkamas produktų laikymas.

Mano nuomone, bene pats svarbiausias momentas – nuolatinis šaldytuvo ir spintelių stebėjimas ir nuolatinis žinojimas, kas ten dedasi. Suprantu, kad visi turime skirtingus ritmus ir gyvenimo būdus, bet iš savo pusės tikrai labiausiai skatinčiau kultivuoti stebėjimą ir nuolatinį žinojimą, kurie produktai dar saugūs laikyti, o kurie – jau „ant ribos“.

Šaltinis: New Yorker Mag

Vaikystėje mano šeimoje po didelių puotų buvo užgimęs toks posakis „Ar išmetam iš karto, ar dar palaikom šaldytuve?“ – man tai super juokinga ir iliustratyvu, bet labiausiai tai linkiu (ir sau) šio tipo situacijose tiesiog neatsidurti!

5.Kokie maisto produktai labiausiai yra „rizikos grupėje“ būti išmesti?

Aišku, rizikos grupėje visada yra tai, kas greičiausiai genda – pieno, mėsos produktai, vaisiai ir daržovės. Daugybė žmonių (net neįtikėtina paskaičius tyrimų rezultatus) neatskiria skirtingų žymėjimo būdų, kurie yra „Naudoti iki“ ir „Geriausias iki“. Pirmuoju žymimi greitesnio gedimo ir potencialiai pavojingesnių pasekmių pavartojus po laiko turėsiantys produktai, o štai antrasis reiškia būtent tai, kas parašyta – „Geriausias iki“. Reiškia, kad po tos datos jis vis dar tinkamas vartoti. Žinoma, nereikėtų ignoruoti juslių teikiamos informacijos!

Labiausiai „rizikos“ grupei priklausantys produktai                            Šaltinis: Too Good To Go


TRUMPI VIKTORIJOS PATARIMAI MAŽESNIO ŠVAISTYMO VARDAN:

  • Šaldymas praverčia visuomet, kai kažko „nutinka“ per daug. Šaldyti galima sriubą, padažus, mėsą, blynelius etc. Beveik viską!
  • Labai gražus būdas (kurio aš niekados nedarau, bet pažįstu žmonių, kurie daro), tai yra daržovių nuopjovėlių saugojimas šaldiklyje kol, sukaupus reikiamą kiekį, išverdamas sultinys! O pavyzdžiui brokolio kotas gali skaniai susitrinti žaliame glotnytuje.
  • Vienas mėgiamiausių mano atradimų – keptos jaunų cukinijų „karūnėlės“. Jos turi tam tikrą traškumą ir skonį ir nusipelno būti sukrimstos!
  • Dar vienas atradimas – tai kalafijoras, kepamas orkaitėje su lapais ir sviestu. Niekados nebūčiau patikėjusi, kad be menkiausios abejonės mano iki tol išmetami kalafijoro lapai gali būti tokie gardūs, sultingi ir traškūs, kai paruošti būtent tokiu būdu.
  • Vienas, man atrodo, jau gana žinomas būdas – prisirpusių iki pajuodimo bananų perkėlimas ne į šiukšlinę, o į gardžią minkštą ir purią bananų duoną (labai daug jos receptų internete!).
  • Čia dar kalbu apie džemą iš arbūzų odelių ir apie blynelius iš vakarykštės avižinės košės.
  • Daugiau naudingų idėjų 

Viktorija, ačiū tau už mintis ir patarimus!

Žmonės, kurie žino dalykus: paukščius balsus pažįstanti Irmina

Noriu supažindinti jus su Irmina, kuri daug laiko leidžia gamtoje ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be paukščių.  Pačios Irminos žodžiais – ornitologija, tai gyvenimo būdas, lydintis ją kiekvieną dieną. Kai netikėtai radome mažą, pasimetusį paukščiuką, nekilo nė menkiausios dvejonės, kad būtent į Irminą galima kreiptis patarimo.  Skaitydami interviu, patys pamatysite, kiek daug ši mergina žino apie gamtą ir paukščius. O tai be galo žavinga!

1.Gal galėtum papasakoti, kaip prasidėjo tavo meilė gamtai?

Viskas prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje, kai tėtis, pats besidomėdamas gamta, šiuo gyvenimo būdu užkrėtė ir mane. Kiek save pamenu, visuomet buvau pastabi ir jautri gamtai. Pradžioje domėjausi vabzdžiais, akį ypatingai traukė drugeliai. Jei pievose rasdavau jų vikšrų – stiklainiuose iš jų išaugindavau drugelius. Kadangi namie netruko gamtos pažinimo knygų, kiekvieną sutiktą gyvį stengdavausi surasti knygose ir išsiaiškinti kuo tikslesnę jo rūšį.

Klimbalės durpynas, Žalioji giria

2. Kuo tave labiausiai patraukė paukščiai, o ne, tarkim, šunys ar žirgai?

Mane visada žavėjo tikra, laukinė gamta. Skaitant knygas ir vis daugiau laiko praleidžiant gamtoje ėmiau suprasti, kad kuo daugiau žinau, tuo viskas darosi sudėtingiau ir įdomiau. Rimtas domėjimasis paukščiais atėjo palaipsniui. Domintis vabzdžiais, negali nesidomėti augalais, o pažindinantis su augalų pasauliu, neišvengiamai imi pastebėti ir jų buveinėse gyvenančius sparnuočius. Paukščiai gamtoje užpildo tylą, yra dažniau pastebimi nei kiti gyvūnai bei pasižymi didele rūšine įvairove, kurių kiekviena ypatinga giesmėmis, spalvomis, formomis, gyvenimo būdu.

3. Ar Lietuvoje turi bendraminčių? Nebūna taip, kad žmonės nesupranta tavo pomėgio?

Bendraminčių Lietuvoje netrūksta. Tenka pastebėti, kad žmonių, besidominčių paukščiais ir visa gyvąja gamta, kasmet vis daugėja. Aišku, pakankamai dažnai pasitaiko ir tokių, kurie pamatę monoklį slepiasi, manydami, kad tai filmavimo kamera, ar pastebėję žiūronus, kabančius ant kaklo, žiūri įtariai.

4. Kaip apibūdintum Lietuvos paukščius? Ką unikalaus mūsų šalyje verta pamatyti užsieniečiui, besidominčiam paukščiais?

Dažnai žmonėms, nesidomintiems paukščiais atrodo, kad Lietuvoje dominuoja keletas rūšių pilkų žvirblių ir varnų, tačiau mūsų šalis gali džiaugtis tikrai didele paukščių rūšių įvairove –  Lietuvoje sutinkama beveik 400 paukščių rūšių, kurias galima stebėti tiek šiauriniuose, tiek pietiniuose regionuose .

Į Lietuvą atvykę svečiai tikrai bus apdovanoti naujais ir įdomiais stebėjimais bei galės aplankyti mūsų nuostabias girias, kuriose vis dar galima sutikti šimtametes pušis, ąžuolus, pamatyti nesunaikintas pelkes. Ne tik svečiams iš tolimų šalių, bet ir mums patiems ypatingai gera sutikti retesnius ar išskirtinius mūsų krašto paukščius: bitininkus, kurtinius, tetervinus, meletas (genių rūšis), pelėdas (uralinės, žvirblinės, lututės, didieji ir mažieji apuokai), jūršarkes, mėlyngurkles, baublius (didysis ir mažasis), ūsuotąsias zyles ir daug kitų. (Ar aš vienintelė pirmą kartą girdžiu dalį išvardintų paukščių rūšių??? Juk sakiau, kad Irmina apie paukščius žino tikrai daug! – Aut.pastaba)

Gulbės giesmininkės

Juršarkės

Vidutinis margasis genys, Gustonių giria

5. Gal galėtum papasakoti, kaip atrodo paukščių stebėjimo procesas? Kokioje keisčiausioje vietoje esi atsidūrusi stebėdama paukščius?

Paukščių stebėjimo procesą vadinu „paukštinėjimusi“. 🙂 Tai savotiška meditacija. Man svarbiausia pats procesas – kaskart stengtis susilieti su gamta ir į ją įsiklausyti. Tik taip gali išmokti ją iš tikrųjų išgirsti. 

Paukščius stebiu kiekviename savo žingsnyje. Metus praleidus Norvegijoje teko pajusti vandenyno galią ir poliarinių naktų grožį. Keliaudama stebėjau sau niekada nematytų naujų rūšių: kuprotuosius banginius ir kašalotus, bebaimius šiaurinius elnius, ant uolų įsikūrusias tripirščių kirų kolonijas bei turėjau įspūdingą įvykį, kai įkopus į aukštą kalną, saulei besileidžiant, visai šalia kojų pakilo Lietuvoje jau išnykusios žvyrės.

Priklausomai nuo metų laiko ir norimų pamatyti paukščių rūšių, ieškojimo metodai skiriasi. Prieš keliaudama iš namų dažniausiai susidarau maršrutą, apimantį kuo įvairesnius biotopus. Dirbami laukai, pievos, vandens telkiniai, miškai – čia stabtelėjus išeinu į trumpus žygius. Tokiems stebėjimams užtenka žiūronų, tačiau fotoaparatas ar monoklis visada palengvina paukščių identifikavimą. Kadangi tenka nemažai automobiliu keliauti miško keliukais, dažnai būnu priversta rizikuoti užklimpti dėl lengvajam automobiliui neįveikiamų kelių. Jeigu važiuoju viena, dažniausiai apsisuku, o jei šalia turiu nors vieną bendramintį, mėgstu surizikuoti.

Šiaurinė pašvaistė, Norvegija

Kašalotas Norvegijoje

Šiaurinis elnias

6. Šiuolaikiniai žmonės įpratę fotografuoti viską, ką mato. Ar stebint paukščius būtina padaryti nuotrauką?

Stebint paukščius, fotografuoti tikrai nebūtina. Mano nuomone, šiame hobyje procesas yra svarbiausia. Dažniausiai ilgiau atmintyje išlieka potyriai ir aplinkybės, lydėjusios reto ar neįprasto stebėjimo metu, nei pats rūšies stebėjimo faktas.  Žinoma, optinį priartinimą turintis fotoaparatas tikrai palengvina paukščių stebėjimą, bet visuomet privalu laikytis svarbiausios taisyklės gamtoje – stengtis netrikdyti laukinių gyvūnų. 

7. Kokiais pamatytais paukščiais labiausiai didžiuojiesi? Galbūt turi paukštį, kurį pamatyti savo akimis yra tavo svajonė?

Labai įsimintinas buvo 2012 m. gegužę pelėdikės stebėjimas. Tai nedidukė, mūsų šalyje labai retai sutinkama pelėda. Ilgai atsiminsiu tos dienos atradimo džiaugsmą. Visgi, negalėčiau išskirti man labiausiai patinkančių paukščių rūšių. Mėgaujuosi stebėdama net ir dažniausiai sutinkamas, tačiau atradus kažką reto – širdis tikrai plaka greičiau.

Margasis Žiogelis

8. Kokie jausmai tave apima būnant gamtoje? Tavo žodžiais, paprastai – kodėl gamta yra nuostabi ir stebuklinga? Kodėl privalu ją saugoti? 

Gamta yra tobula struktūra. Joje viskas itin glaudžiai susiję, niekas neįvyksta be priežasties ir nenueina veltui. Joje įdomu viskas, ne tik paukščiai ar drugiai. Norime to ar nenorime, bet kiekvienas mūsų judesys ar veiksmas sukelia tam tikras pasekmes, kurios vienaip ar kitaip prisideda prie aplinkos kitimo. Kol kas dar nemokame gyventi neutraliai, žengti koja kojon su aplinka. Pasyvus gyvenimas ir visavertiškumo jausmas turint tik būtinuosius daiktus tampa vis populiaresni, tačiau vis dar gyvename „į skolą“ Žemei. 

Būnant gamtoje išsivalo mintys, dingsta bet koks nuovargis, plaučiai prisipildo gryno oro, nebelieka skubėjimo. Laikui bėgant išmokau įsiklausyti į kiekvieną šlamesį, traškesį, atskirti paukštį iš jo balso – tai suteikia daug laisvės ir džiaugsmo. Gali stovėti vidury miško užsimerkusi ir žinoti kas, kur, kada sučiulbėjo. Nurimti ir mėgautis gyvenimu išmokau subrendusi ir supratusi – kiek nedaug man tereikia – šiltos arbatos puodelis rankoje, čiulbėjimo persismelkęs oras ir saulėlydis. Tai mano kiekvienos dienos užbaigimo ritualas.

Nevėžio senvagės Krekenava

Irmina, ačiū už gražias mintis, kurios veikia kaip tikra meditacija.<3

 

Apie tai, kaip nemokėjimas dažytis man išėjo į naudą

One wise lady said „if you’re always glammed up, you’re never glammed up“

Buvo laikai, kai galvojau, kad reikia išmokti dažytis, tačiau visiškai neturėjau tam kantrybės.

  • Nusipirkdavau kokią vieną „ant bangos“ esančią priemonę, kuri be kitų linijos priemonių nedarydavo trokštamo efekto.
  • Įdomumo dėlei pažiūrėdavau kokį makiažo tutorial‘ą ir stebėdavausi kiek daug priemonių galima užsitepti ant veido ir kaip kiekviena jų turi savo paskirtį. Neretai, variantas „PRIEŠ“ man buvo gražesnis nei „PO“, nors ir supratau, kad daugelis tų makiažų buvo kuriami ne kasdienai ir ne į gatvę eiti.
  • Kartais palygindavau save su tobulai pasidažiusiomis, nenusakomo amžiaus merginomis troleibusuose.

Iš punktų aukščiau, galite suprasti, kad makiažas niekada nebuvo mano prioritetas. Pasidažydavau šiek tiek ir taip kaip moku. Nieko ypatingo.

Per karantiną atpratau net ir nuo minimalaus makiažo –  nepadažytas veidas man pasidarė toks savas ir artimas. Investavau į kokybiškas odos priežiūros priemones,  kurios kartu su tušu (na dar raudonais plaukų dažais, bet čia kita istorija), rodos, yra bene viskas, ko man reikia. Žiūrėti į save veidrodyje ir neieškoti ką ir kaip reikėtų pataisyti – geras ir išlaisvinantis jausmas.

Pirmą kartą su profesionaliu makiažu jaučiausi pasakiškai – tai buvo taip nekasdieniška, visai man nebūdinga. Juokiausi, kad jaučiuosi tarsi su Instagram filtru ant veido. 😊 Kartu supratau ir vieną svarbų dalyką – meistras su kokybišku makiažu rankose praktiškai iš kiekvieno veido gali padaryti labai gražų. Toks tobulas grožis nėra kažkas nepasiekiamo, tai įmanoma kiekvienam.

Galbūt todėl, sveika, švytinti oda, spindinčios akys, gaivumas ir lengvumas, tapo dabartiniu mano grožio apibrėžimu.

P.S. ar tik man vienai atrodo, kad natūralumas pamažu grįžta į madą?

Žmonės, kurie žino dalykus: meniškoji Monika ir jos žalia žinutė

„Tiesą sakant, man atrodo, kad svarbiausia daugkartinių maišelių misiją jau įgyvendinau – išjudinau iš mirties taško.“  – Monika Levickaitė

Žmonėms, kuriems tvarumo idėjos nėra svetimos, iniciatyvos „Žalia žinutė“ atskirai pristatinėti tikrai nereikia. „Žalios žinutės“ įkūrėja Monika savo kūrybiškumą ir talentą įdarbino ne rinkodaroje ar reklamos versle, bet skleisdama žalias idėjas.  Ar žinojote, kad medžiaginių maišelių siuvimas kartu su „Žalia žinute“ yra tik vienas iš Monikos įgyvendintų projektų? Kviečiu paskaityti interviu ir susipažinti su introvertiška ir įdomia Monikos asmenybe bei iš arčiau pasižvalgyti į „Žalios žinutės“ kūrybinius užkulsius.

MONIKA IR KŪRYBA 

1. Esi meniška asmenybė. Kokia kūryba tau padeda labiausiai realizuoti save?

Ilgą laiką jaučiausi neverta žodžio MENININKĖ – toks didelis jis man atrodė: galvojau, kad būtina atitikti kažkokius, ko gero, net man pačiai nežinomus standartus, pasirinkti vieną sritį ir joje tobulėti iki begalybės. Ilgainiui pajutau, kad mano priėjimas prie kūrybos kitoks – labiau nei atlikimo technika man rūpi pati idėja, emocija, kurią noriu įpūsti ir pačios suvoktas tikslas. Aš tikrai labai mėgstu rašyti, kurti miniatiūras ir personažus iš visų aplink turimų medžiagų, animuoti, filmuoti, fotografuoti, retušuoti, pjauti ir kalti, siuvinėti, skaitmeninti… Ir visa tai daryti viena. Pastebėjau, kad kuo drąsiau kūryboje esu autentiška, nesigėdiju savęs, tuo labiau pasisotina prasmės alkis ir savirealizacija.

2. Atsidarius „Žalios žinutės“ puslapį, atrodo, kad prie jo dirba didelė komanda žmonių! Nuostabu, kad tiek puslapio dizainą, tiek vizualus sukūrei pati. Papasakok, kokius savo gabumus realizavai, kurdama „Žalios žinutės“ iniciatyvą, kokių naujų dalykų pavyko išmokti?

 „Žalios žinutės“ puslapį išmylavau, išglosčiau pati (už keletą nuostabių nuotraukų esu dėkinga „Akimirkų gaudyklei“ ir „Lempa foto“). Puslapį zulinau kone metus ir turbūt klaikiai įkyrėjau WordPress‘o techniniui konsultantui, nes norėjau sukurti svetainę be programuotojų pagalbos! Kai tik pradėjau projektą, teko išmokti siūti siuvimo mašina ir nors kruopelę suvokti apie finansus bei individualią veiklą. Produkto fotografija, viešasis kalbėjimas, dalyvaimas mugėse ir prekystalio dekoravimas, bendravimas su klientais, socialinių tinklų subtilybės ir programėlės – dalykai, kurių mokymasis dabar šauna į galvą. Visgi, labiau esu dėkinga už psichologinius laimėjimus. Išmokau pasakyti ne žmonėms/projektams/renginiams, priimti savo silpnybes (kad esu klaikoka verslininkė) ir koncentruotis ties stiprybėmis (kad galiu kurti ir įkvėpti) ir, svarbiausia, suvokiau, kad kai palūžti, visada gali atsitiesti, o šalia yra mylintys žmonės, kurie nori padėti.

3. Ar „Žalia žinutė“ yra pirmasis tavo įgyvendintas projektas? Jei ne, kokius dar projektus esi įgyvendinusi?

Juokinga prisiminti, kad mano kūrybinė karjera prasidėjo paauglystėje sukūrus puslapį, kuriame žmonės galėjo parsisiųsti drabužių dizainus tuo metu itin populiariam „Sims2“ žaidimui. Vėliau, jau suaugus, vienerius savo gyvenimo metus aš praktiškai padovanojau startuoliui kurpiant tokį ypatingą USB raktą – kūriau visą įmanomą vizualą, buvo beprotiškai gera praktika ir galiausiai nulinis rezultatas, nes nepasiekėme net kampanijos paleidimo. Ką prisimenu su džiaugsmu – tai įgyvendinto animacinio filmuko „Bevardžio berniuko istorija“ kūrimą. Tuomet gelbėjausi iš depresijos gyvendama užsienyje ir norėjau pasiųsti žinutę visiems jautriems žmonėms: ten sudėjau labai daug savo pačios sielos. Būta dar daug visokių bandymų, bet, kalbant atvirai, patyriau daug nesėkmių, iš kurių stengiausi mokytis ir išsinešti bent jau praktinių įgūdžių.  

MONIKA IR ŽALIA ŽINUTĖ

1. Ar nesuklystume pasakę, kad „Žalia žinutė“ iš asmeninės iniciatyvos tapo bendruomeniniu projektu? Kartu tai yra ir edukacinis projektas. Gal galėtum trumpai papasakoti, kas „Žalia žinutė“ yra dabar?

Taip, edukacinė projekto pusė yra labai svarbi. Tikriausiai reiktų išskirti dvi „Žalios žinutės“ kryptis: žalių iniciatyvų biblioteką Tvarūs bičiuliai (tvarusbiciuliai.lt) bei Žalios bendruomenės tinklaraštį (zaliazinute.lt/tinklarastis).

Į biblioteką iš pradžių surankiojau visus, ką tuo metu pavyko rasti – rašiau kokį šimtą laiškų žaliesiems edukatoriams, verslininkams ir kūrėjams (net feisbukas vienai dienai buvo mane užblokavęs). Didžioji dalis atsiliepė ir tapo pagrindu žaliukų puslapiui. Dabar jau laukiu užklausų iš pačių tvarių iniciatyvų, nors, kai netingiu, kreipiuosi į juos pati, arba šį darbą padeda atlikti labai šaunus savanoris Aivaras. Bendruomenė auga, ir jau net sunku darosi suspėti pamatyti naujas, kaip grybai dygstančias iniciatyvas.

Žalios bendruomenės tinklaraštis – šviežiausia projekto dalis, kviečianti visus dalintis žaliu turiniu: patirtimis, receptais, straipsniais, istorijomis. Idėja gimė iš noro sukurti platformą, kur būtų koncentruotas žalios informacijos lobynas, o jo autoriai būtų patys žmonės. Pamačiau, kad viena tikrai neturiu tiek daug žinių, bet visi drauge – esame tikra jėga. Taigi dalintis kviečiu visus iki vieno: tereikia parašyti laišką zaliazinute@gmail.com : ).

2. Kaip gimė idėja siūti medžiaginius maišelius? Ar teko nueiti ilgą kelią nuo pirminės idėjos iki pirmo pasiūto maišelio?

Analogų Lietuvoje praktiškai nebuvo: daugkartinius maišelius siuvo tik viena organizacija, tad neturėjau, kur pasitikrinti dizaino ar siuvimo metodikos. Aš norėjau patogumo, paprastumo, antrinių žaliavų, ilgaamžiškumo ir estetikos. Pradžioje žmonės sakė, kad manieji maišeliukai per gražūs krauti į juos maistą, bet primindavau, kad čia tik psichologinis barjeras, kad esame pripratę prie plastikinio vienkartinio nedailaus maišelio. Galutiniui prototipui sukurti reikėjo dviejų mėnesių, buvo daug klaidų ir nevykusių bandymų, kol pavyko prisijaukinti užuolaidinį audinį ir siuvimo mašiną. Po pirmųjų mugių keičiau dydžius – maišelius platinau pagal žmonių pageidavimus. Taip pat bėgant laikui išmokau atsirinkti tinkamiausias užuolaidas . Technika kartais pavesdavo, tad reikėjo išmokti sutramdyti ir ją. Rodosi, koks mažytis objektas tas maišelis, bet, jei nori sukurti kažką apgalvoto ir užbaigto, turi įsigilinti iki galvos skausmo : )).3. Gal galėtum trumpai papasakoti  kaip gimė „Žalios žinutės“ padirbtukai? Galbūt tai buvo plano neatskleisti savo tapatybės dalis?

Kaip teisingai pastebėjai, aš tikrai maniau, kad šiek tiek už padirbtukų pasislėpsiu: juk moralizuoti apie naujus įpročius vielinių būtybių balsu tikrai lengviau. Bet norėjosi ir kūrybiško pateikimo, žaismės. Padirbtukai – mano pagalbininkai, į juos žvelgdama net neabejoju, kad jie tikri komandos nariai : ). O gimė jie mano vizijose – man tereikėjo leisti jiems nutūpti eskizuose ir rankoms sudėlioti nerangius kūnus iš namuose rastų daiktų. Vardams rinkti taikiau panašią techniką – žiūrėjau į juos ir klausiau, kas gi jie tokie. Kiekviena būtybė nusipelnė jiems tinkančio ir charakterį atskleidžiančio vardo : ). Ir, nors kasdienybėje esu pakankamai žemiška, kūryboje niekas man neuždės rėmų – leidžiu sau tikėti impulsų magija. 

4. Projektas veikia jau ne vienerius metus, ar per tą laiką pastebi žmonių elgesio/požiūrio skirtumą? Galbūt medžiaginiai maišeliai tapo labiau įprasti ar net populiarūs?

Taaaip! Per tris veiklos metus situacija smarkiai pasikeitė: daugkartiniai maišeliai atsirado ir didžiuosiuose prekybos centruose, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, per muges nebereikia aiškinti, kas čia per maišeliai, atsirado daugybė kitų žmonių, siuvančių maišelius, mokyklose jie kurpiami per darbų pamokas. Tiesą sakant, man atrodo, kad svarbiausia daugkartinių maišelių misiją jau įgyvendinau – išjudinau iš mirties taško. Žinoma, nuo žinojimo iki praktinio jų naudojimo dar matau žiojėjančią skylę – juos savo krepšeliuose turėtų nešiotis dauguma, bet, tikiuosi, čia tik laiko klausimas.

MONIKA IR EKOLOGIJA

1. Kokių įdomiausių reakcijų esi sulaukusi, pirkdama produktus medžiaginiuose maišeliuose?

Gal ir nuskambės keistai, bet dažniausia reakcija – tyla ir ramus prekių pasvėrimas, jaučiu, kad šiandien, praėjus beveik trims metams nuo projekto pradžios, tai nebėra toks „ateiviškas“ daiktas. Maloniausia, kad kažkas iš aplinkinių atkreipia dėmesį ir nusišypso. Kartą pati kasininkė pasiteiravo, kur pirkau tokius dailius maišelius. Dar girdėjau pasiteisinimą, kad „oi, pamiršau savo maišelius namie“, nors aš tiesiog stovėjau šalia ir kroviau savo daržoves : ).

2. Tavo manymu, neskaičiuojant perdėto plastiko vartojimo, į kokias dar ekologines problemas, visuomenė turėtų atkreipti dėmesį?

Plastikas yra vienas iš aplinkosauginių bėdų sudedamųjų, bet jų yra tikrai daugiau. Praktiškai kiekviename mūsų žingsnyje mes esame „išėję iš krašto“. Šiuo metu mane labai liūdina mūsų miestai. Mes redukuojame natūraliosios gamtos kiekį, išklojame viską betonu, kad tik būtų patogiau – miesto centru tampa automobilis. Kai neseniai nuvykau į vieną naujesnių Vilniaus rajonų, aš pagalvojau, kad klaikiai nenorėčiau gyventi tokioje erdvėje – atstumai iki stotelių sunkiai įveikiami pėsčiomis, visur trinkelės, medžiai nedidukai ir sulinkę, viskas taip nupoliruota, o drauge, negyva. Mašinos dūzgia ir aš galvoju – kodėl nuvykti nuo taško A iki B yra svarbiau už orą, kuriuo kvėpuojame, ir buvimą jaukiam, žalumoj skendinčiam parke? Juk mūsų psichologinė būsena tiesiogiai su tuo susijusi. Bet, ko gero, viskas atsimuša į ekonominę naudą ir švietimo trūkumą: labai norėtųsi, kad jo fokusas nukryptų į mūsų, žmonių, santykio su gamta stiprinimą, gilesnį supratimą.

 Galėčiau vardinti dar daugybę kitų probleminių taškų, bet, kaip ten bebūtų, aš vis tiek sakyčiau kad mūsų visuomenė labai stengiasi – būtent iš jos kyla daug nuostabių, žalių iniciatyvų. Tik valdžios lygiu pokyčiai ne šiaip stringa – ten jie dar ir užlaikomi, ir nematyti jokio vertybinio stuburo, bet čia jau kita tema : ).

3. Kaip sekasi gyventi turint tiek daug žinių apie tvarumą? Ar nepasitaiko momentų, kai apima ekonerimas? Jei apima, kaip išgyveni tas situacijas?

Žinios ir patirtis atneša dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, mažiau jaudiniesi dėl madingų tvarumo smulkmenų, bet vis labiau kremtiesi, kai suvoki, kad pūva pati žmogaus ir gamtos ryšio šerdis. Mes „atsijungiame“ nuo Žemės. Štai stovi daugiabutis, prie kurio nėra nė medelyčio, bet žmonės pastato kieme inkilą tikėdami, kad ten atskris paukšteliai ir džiugins juos savo grožiu bei čiulbesiu. Pametame esmę, kad ir patys, ir gamta esame vienos, glaudžiai susijusios ekosistemos dalis. Negalime išimti atskirų elementų ir tikėtis, kad ji veiks kaip veikusi.

Ekonerimas man puikiai pažįstamas, ir kartais jis tikrai užvaldo. Pavyzdžiui, diskutuojant su cinišku aplinkosaugos temai žmogumi arba skaitant bukus komentarus internete. Man tikrai užverda kraujas dėl abejingumo arba perdėto pozityvizmo, kad viskas su pasauliu juk gerai. Atrodo – jei didžioji pasaulio dalis tokia, tai ką aš padarysiu? Kas nutiks su pasauliu? Kaip gyvens mano vaikai? Arba kamuoja nuolatinis jausmas, kad neišnaudoju savo projekto platformos visu pajėgumu.

Bet tada sakau sau „stop“ – juk svarbiausia kryptingai ir nuoširdžiai dirbti dėl to, kuo tiki, kad bent kruopele prisidėtum prie švaresnio rytojaus. Kartu su dabartiniu pasauliu, svarbu priimti ir savo emocijas, balansuoti ir dozuoti negatyvios, perdėtai emocingos informacijos srautą. Nemąstyti fragmentuotai – netikėti kiekviena naujiena, o žvelgti plačiau, giliau. O jeigu taip labai trumpai, sakyčiau, kad visų pirma išmintingiausia pažinti patį save ir atrasti savas stiprybes, kurias panaudojant gali efektyviausiai veikti aplinkosauginėje srityje.

 LABAI AČIŪ, MONIKA! <3

 

 

Žmonės, kurie žino dalykus: tvarių mezginių projektas „Mamamezga“

Sveiki,

Šiandien „Žmonės, kurie žino dalykus“ rubrikoje – tvarios mados projektas „Mamamezga“. Kviečiu susipažinti su „Mamamezga“ įkūrėjomis –  mama Nijole ir dukra Egle ir paskaityti apie pomėgį megzti, virtusį bendru projektu, įkvėptu tvarumo idėjų ir meilės gamtai.

Kiek laiko mezgate? Kuo jus patraukė šis užsiėmimas?

Mama Nijolė: Mezgu nuo 10 metų – tai jau skaičiuojasi 40 metų. Mane sužavėjo mezgimo procesas. Mezgant nuostabus jausmas matyti, kaip darbas „auga”. Taip pat tai man puiki meditacija, leidžianti pasvajoti, prisiminti gražius praeities momentus, nes mezgimas lavina atmintį. Mezgimas neleidžia pamiršti ir matematikos, juk reikia apskaičiuoti  mezgimo akis, modeliuko išmatavimą… Geriausias jausmas apima, kai pamatau savo mezginį dėvinčias klientes.

Dukra Eglė: Megzti ir nerti vašeliu mane išmokė mama, kai buvau dešimties metų. Mezgu labai retai, dažniau neriu, pavyzdžiui plaukų gumytes (angl. scrunchies) arba maudymosi kostiumėlius.  Nuo pat mažumės noriai rengdavausi mamos numegztus rūbus, o kai tapau paauglė, pati kurdavau dizainus, arba parodydavau mamai kas patikdavo, ir ji numegzdavo identiškai. Žinoma, turėjau megztų drabužių iš fast fashion parduotuvių, tačiau greit nusivildavau jų kokybe, greitu susidėvėjimu bei nemalonia tekstūra. To priežastis – sintetika. Didžioji dalis mezginių įprastose parduotuvėse turi daugiau procentų akrilo nei vilnos. Jeigu mezginio sudėtį sudaro daugiau nei 50% vilna – į kainą galima net nežiūrėti. Tad, pasirinkimas kurti savo dizainus ir leisti mamai įgyvendinti juos mezgant, man labai patiko. 

Papasakokite, kaip gimė idėja įkurti „Mamamezga“?

Abi su mama jau ilgai domimės tvaria gyvensena. Mama nuo mažumės mokė rūšiuoti šiukšles, tausoti ir tinkamai prižiūrėti skirtingo audinio drabužius. Mūsų šeimyna turi sodybą, kurioje praleidžiame labai daug laiko, tad gamta mums – antri namai. Augdama mačiau, kaip tėvai sodina medžius, vaisių krūmus, daržoves… Visa tai padėjo mano tvaraus gyvenimo pagrindą. Iš meilės gamtai, norėjosi prie tvarumo prisidėti bent šiek tiek. Laikui bėgant gimė idėja –  skatinti žmones rinktis lėtai, atsakingai, iš natūralių siūlų numegztus mezginius. Norime merginoms padėti išsiskirti iš fast fashion drabužius dėvinčių minios bei paskatinti skirti didesnį dėmesį aprangos patogumui, ilgaamžiškumui, kokybei.

Kaip gimsta „Mamamezga“ kūrybinės idėjos? Ar atsižvelgiate į vyraujančias madas?

Dažniausiai idėjos gimsta mūsų fantazijoje. Visų pirma, sugalvojame dizainą ir ką norime sukurti, tuomet ieškome tinkamų siūlų, renkamės spalvas. Visada kuriame sezonui į priekį, pagal tai parenkame siūlų sudėtį. Pavyzdžiui, dabar renkamės mažiau vilnos turinčius siūlus, ieškome siūlų su medvilne, šilku arba bambuku, nors pastarojo siūlų rasti sunku, taip pat sudėtinga sužinoti, kokiomis sąlygomis jis buvo išaugintas.  Žinoma, pirmiausia stengiamės įgyvendinti klienčių norus, kurie dažiausiai atitinka dabartinę madą. Spalvas renkamės atsižvelgdamos ir vyraujančias tendencijas. Pavyzdžiui, dabartinis topas yra šviesiai violetinė, lavos oranžinė, sodri mėlyna, gaivi mėtos bei prabangi laiškinio česnako spalvos.

Šiuo metu skatiname merginas dėvėti kardiganus, pagamintus iš vilnos. Jie ne tik atstoja švarkus, paltus, kadangi yra šilti, bet ir neleidžia sukaisti  – vilna turi savybę išlaikyti natūralią kūno šilumą.

Jūs mezgate tik iš natūralių medžiagų siūlų. Gal galėtumėte papasakoti, kuo pasižymi skirtingos medžiagos su kuriomis dirbate?

Daugiausia mezgame iš skirtingų rūšių vilnos:

  • Merino vilna. Šią vilną augina merinosų avys, ji labai švelni, labiausiai tinka megzti rūbus vaikams.
  • Alpakos vilna – pati lengviausia iš visų vilnos rūšių, spindinti it šilkas. Tai vilna, kurią augina alpakos – gyvūnai panašūs į lamas. Drabužiai iš alpakos vilnos yra švelnūs, minkšti, labai šilti ir patvarūs. Priklausomai nuo alpakos amžiaus bei veislės, jos vilna vidutiniškai 4 – 6 kartus geriau išlaiko šilumą nei avies, yra labai tvirta, sunkiai veliasi ir lamdosi. Džiugu, jog gyvūnėliai nėra skriaudžiami – Alpaka kerpama tik kartą per dvejus metus ir tik taip, kad šiam gyvūnui būtų užtikrinta apsauga nuo atšiaurių gyvenimo sąlygų.
  • Kašmyro vilna– tai pati prabangiausia vilna, gaunama iš auginamų Kašmyro ožkų. Kašmyras yra labai lengvas ir šiltas. Prabangiųjų audinių žaliava yra minkštas apatinis Kašmyro ožkų plaukas, kuris yra ne kerpamas, o iššukuojamas.
  • Mohera– vilna, gaunama iš Angoros ožkų. Mohera yra minkšta, švelni ir tvirta. Mohera dažnai verpiama su rišančiuoju siūlu, nes moheros pluoštas pats atsiskiria į atskirus plaukelius, todėl neįmanoma pagaminti 100% moheros siūlų. Labiausiai vertinama mohera yra su šilku dėl tokio pluošto natūralumo, švelnumo ir šilkinio žvilgesio.

Žiemą geriausia nešioti 100% vilnos mezginius, jie puikiai šildys ir neleis sušalti. Įdomu tai, jog vilna netgi sugeba atlikti natūralų mikromasažą, kurio metu gerinama kraujotaka, ir taip padeda pasveikti nuo ligų. Dabar vilna apdirbama labai kokybiškai, dažnai ji net „nekanda“ – kas yra labai svarbu jautriems žmonėms.

Vasarą puikiai tinka aukštos kokybės pluošto medvilniniai siūlai. Rūbai iš medvilnės yra malonūs ir švelnūs odai, patogūs kasdieniniam dėvėjimui. Lino ar šilko siūlai yra ne tokie populiarūs, dažniausiai būna gana ploni todėl juos gamintojai linkę įmaišyti į kitus siūlus, pavyzdžiui vilną.

Visus mezginius iš natūralių siūlų privalu skalbti rankiniu režimu ir žemoje temperatūroje, o išskalbus paguldyti ant rankšluosčio džiovimui ir jokiu būdų nekabinti ant džiovyklos, taip jie išlaikys savo formą. 

Projektui „Mamamezga“ tvarumo principai yra labai svarbūs. Trumpai papasakokite, kuo jūsų verslas yra tvarus?

Dalis mūsų mezginių yra numegzti iš panaudotų siūlų (ne masinės prekybos, o rankų mezginių). Taip pat renkamės siūlus iš vietinių parduotuvėlių, kurios pardavinėja Lietuvoje gamintus siūlus. Siūlai, kuriuos įsigyjame, yra pagaminti iš natūralių medžiagų: 100% vilna, medvilnė, šilkas ar linas. Neseniai užsisakėme keletą kilogramų 100% vilnos iš Lietuvos karšyklos, kurioje etiškomis sąlygomis yra sukaršiama vilna. Labai norėjome mezgimui naudoti tik jau naudotus siūlus, deja, pastebėjome, kad gana sunku rasti megztų rankomis megztinių, o išardyti daugelį fast fashion gamybos drabužių yra beveik neįmanoma. 

Dar vienas žingsnis tvarumo link – rankų darbo siūlai. Radome keletą žmonių Lietuvoje, gaminančių rankų darbo siūlus. Šie siūlai yra vienetiniai ir labai ilgai gaminami, todėl kainuoja dvigubai brangiau nei įprasti.

Ar pastebite besikeičiantį žmonių požiūrį į rankų darbo drabužius? Kaip manote, ar laikui bėgant ir ekologinėms problemoms ryškėjant, žmonės vis labiau prioretizuos natūralių medžiagų drabužius, mažins vartojimą?

Požiūris tikrai keičiasi. Populiarėjant tvarios mados idėjoms, daugėja merginų, norinčių palaikyti vietinį verslą, pirkti rankomis sukurtus rūbus. Vyresnės moterys rečiau linkusios rinktis rankomis megztus rūbus, nes daugelis jų puikiai moka megzti pačios.

Pastebime, kad daug klienčių kreipiasi į mus ieškodamos išskirtinio dizaino, kurio neranda įprastose parduotuvėse.  Mezgant namie – daug mastoma apie mezginį ir apie tai, kas jį dėvės, todėl drabužis gimsta išjaustas, su meile ir išskirtinis. Juk antro lygiai tokio pačio mezginio numegzti rankomis jau nebepavyks!

ĮDOMU

Kai kurie „Mamamezga“ drabužiai numegzti naudojant mezgimo mašiną, kuri pagelbsti mezgant didesnius, vienodo rašto ir įmantrybių nereikalaujančius drabužius. Ši mašina padeda megzti greičiau ir lengviau, tačiau nemaža dalis darbo atliekama rankomis: apjungiamos ir apsiuvamos mezginio dalys,  visi siūlų kamuoliukai ant mašinos pervyniojami ranka.

Ačiū Mamamezga! Palaikykime lietuviškus, tvarius verslus!

Mamamezga profilis Facebook

Mamamezga profilis Instagram

Mamamezga etsy puslapyje

Kino pavasaris 2020 Filmas „Mano mamos išnykimas“

„Man visada taip atrodė, o iš tikrųjų gal taip ir yra, kad niekas manęs iš tikrųjų nefotografavo. Nes mano veidas neparduodamas. Galiu apsimesti, būti visa išdažyta, su netikromis blakstienomis, su perukais, drabužiais, kitais įmantriausiais dalykais. Ir vaidinu tą moterį, kuri taip atrodė. Bet tai nebuvau aš. Mano asmenybė nėra fotografuotina.“

„Mano mamos išnykimas“ – pasakojimas apie praeityje garsų aukštosios mados modelį, feministę, žurnalistę ir docentę –  Benedettę Barzini.  Benedettę buvo pirmasis italų modelis, pasirodęs ant Vogue žurnalo viršelio. Jos karjera prasidėjo visai netyčia mados pasaulio atstovei ją tiesiog susistabdžius gatvėje. Daugelis Benedettos jaunystės nuotraukas esame matę patys to sąmoningai neatsimindami. Pagooglinkite ir pamatysite:).

Filmas daugiausia yra sudarytas iš autentiškų buities kadrų, nufilmuotų Bernedette sūnaus režisieriaus Beniamino Baresse  (jis ir yra šio filmo operatorius ir prodiuseris). Modelio gyvenimui filme skiriama sąlyginai nedaug dėmesio. Susipažinsite su Bernedette tokia, kokia ji yra dabar – nevertinančia savo praeities mados industrijoje, nekenčiančia filmuotis, fotografuotis ir atsiribojusią nuo materializmo bei prabangos. Dėstydama studentams, Benedette paliečia daug aktualių temų. „Kodėl moterys visada stengiasi atrodyti jaunos“?  „Kodėl bijome pasenti“?  Čia pat iškyla atsakymai: „Nes jaunystė ir grožis padeda patikti žmonėms, o tai suteikia tam tikros galios“. „Senatvė asocijuojasi su mirtimi, todėl jos bijome“…

Rodos, kad per 75-erius metus herojė pavargo elgtis „taip kaip reikia“, todėl provokuoja aplinką kaip tik išmano, nesvarbu ar tai būtų retas maudymasis ir drabužių skalbimas rankomis ar Milano miesto savivaldybės skirto apdovanojimo atsiėmimas apsirengus buitiškai,  „taip kaip stovi“. Sūnus Beniamino žino, kad Bernadette nori išnykti, tai nėra uždrausta tema jų kasdienybėje.  „Išnykimas“ Benedettei atrodo natūralus, gyvenimo etapas, ji apie tai kalba ramiai ir susitaikiusi.

Beniamino:  Jau kelis mėnesius, net ne mėnesius, o metus sakai man, kad nori pasitraukti. Paaiškink, ką tiksliai turi omeny.- 

Benedette: Turiu omeny, pasitraukti į pasaulį priešingą tam, kokiame iki šiol gyvenau. Gyvenu pasaulyje, kur viskas tarsi „skirta“ fotografijai. Bet ne atminčiai… Mane domina, priešingai, tie dalykai, kurių nesimato, nei tie, kurie matosi.

Beniamino: Į kokią salą norėtum plaukti?

Benedette: Man nesvarbu,bet turėtų būti taip toli, kad niekas jos nepasiektų.

————————————————————————————————————————————

Beniamino: Mama, kodėl tave taip nervina vaizdai? Nuotraukos, filmuoti kadrai?

Benedette: Nes tai – melas. Jie sustingdina dalykus, kurie yra baigtiniai. Man nepatinka sustingę dalykai. Nežinau, ar atkreipei dėmesį, bet yra milijonai saulėlydžio nuotraukų. Atvirai sakant, visos vienodos. Nors saulėlydžiai skirtingi. Tiesiog žmonės lyg verčiami daro tą kvailą besileidžiančios saulės nuotrauką.

Labai geras filmas. 9/10

Dovanoti, dovanoti ir dar kartą dovanoti

Pavasarinis daiktų mažinimas namuose tęsiasi! Šiandien nepažįstamajai padovanojau dar du atsibodusius megztinius. Žinau, kad labiau apsimoka parduoti, bet nebeturiu kantrybės laukti ir sandėliuoti daiktus – taip norisi atsilaisvinti erdvę čia ir dabar.

Pastaruoju metu atidaviau daug drabužių ir negalėčiau jaustis geriau. Būna ir taip,  kad prisiminusi jau atiduotą daiktą tyliai pasidžiaugiu – kaip gerai, kad jis pagaliau nebesimaišys ir manęs nebenervins!

Pirmoji mane atiduoti daiktus stabdanti mintis dažniausia yra tai, kad ateityje jo gali prireikti. Įveikiu ją sveiku protu (juk tiek laiko daiktas nebuvo reikalingas ) ir saldžiais pažadais sau (jei jau prireiks, tai nusipirksiu naują, bet 100 k. labiau patinkantį). Dar vienas svarbus dalykas, padėjęs man atlaisvinti spintą, yra dovanojimas. Jei anksčiau man atrodė, kad nereikalingus daiktus reikia parduoti bent už simbolinę kainą, šiandien be jokios sąžinės graužaties galiu dovanoti ir labai geros kokybės daiktus.  Pinigai čia nėra svarbiausia dalis. Esu dėkinga, kad turiu galimybę pratęsti man jau nereikalingo daikto gyvenimą bei atlaisvinti daugiau erdvės namuose ir spintoje.

Iš patirties sakau – svarbiausia pramušti ledus ir atsisakyti pačio pirmo daikto. Po to šis procesas vyksta paprastai ir savaime. Jei atvirai, prie daiktų mažinimo ir erdvės atlaisvinimo netgi galima priprasti:).

Norintys dovanoti, būtinai prisijunkite prie Facebook grupės – ZW mainai

Linkėjimai

Inga

 

 

 

Iš tikro prieš por

Pagaliau suradau tobulą termo gertuvę

Sveiki,

Kas gali būti geriau už galimybę visuomet su savimi turėti gaivaus vandens arba karštos, aromatingos kavos? Kokybiška termo gertuvė – tai NR.1 pirkinys, kiekvienam tvariai gyventi siekiančiam žmogui.

Su savimi turėti gertuvę yra praktiškas ir naudingas įprotis. Tam, kad gertuvė išeinant iš namų taptų tokia būtina kaip telefonas ar raktai, ji turi būti ne tik funkcionali, bet ir simpatiška. Iškart, kai paėmiau į rankas savo termo gertuvę iš KAVOS DRAUGAS, supratau, kad nebenorėsiu jokių kitų.😊

Kodėl taip džiaugiuosi šia gertuve:

  • Termosas ir gertuvė viename. Tai labai tinka minimalistiniam gyvenimo būdui.
  • Ne tik gertuvė, bet ir puikus stiliaus akcentas. Nuoširdžiai sakau, tai yra gražiausia gertuvė, kokią esu turėjusi.
  • Patogaus dydžio, telpa į kišenes kuprinėse ir lagaminuose, taip pat į puodelių laikiklius.
  • 100% sandari (100% leak proof)
  • Puikiai išlaiko vandens vėsumą ir gaivumą. Galbūt tai tik „placebo“ efektas, bet gerti vandenį iš stiklinių/plieninių gertuvių gardžiau nei iš plastikinių. Čia yra didelis privalumas, nes per dieną pavyksta išgerti pakankamai vandens😊.

Investuoti į kokybišką termo gertuvę tikrai verta – tai pirkinys, praversiantis tiek vasarą, tiek vėsiuoju metu laiku. Jeigu ieškote termoso, gertuvės ar termo gertuvės– rekomenduoju užmesti akį į KAVOS DRAUGAS puslapį. Ten tikrai didelis, stilingų ir kokybiškų  gertuvių pasirinkimas. Beje, ten galima rasti ekologiškos kavos, kokybiško šokolado ir pačios skaniausios Harley&Sons arbatos…Žodžiu, viso to, ko paprastose parduotuvėse nerasite:).

 

Linkėjimai!

 

Vieninteliai knygų mugės 2020 pirkiniai

Šiais metais knygų mugė praėjo ramiai. Nenorėjau grūstis minioje, todėl daugiausia laiko praleidau muzikos salėje. Nenusipirkau nė vienos knygos. Į mugę ėjau laisva, tvirtai žinodama, kad „dalyvauti yra svarbiau nei kažką nusipirkti“.

Stebuklinga! – pagalvojau pamačiusi šį „atgyjančių“ atvirukų stendą. Mano vidinis vaikas jau seniai nebuvo taip arti pasakos ir stebuklų.

Ilgai rinkausi  ir nusipirkau du – abu dovanai.

Kuris jums labiau patinka?

Atvirukai iš – noriuatviruko.lt

 

Visiškai nepagražintai apie Minimaliai.lt

Sveiki,

Beveik 3 metai prabėgo nuo tos dienos, kai pradėjau rašyti Minimaliai.lt. Per tą laiką daug visko keitėsi, pasikeitė ir mano požiūris į atsakingą gyvenimo būdą bei tinklaraščio rašymą.

Kai pradėjau rašyti, lietuviškų panašios tematikos puslapių ir tinklaraščių buvo vos keli. Mano įkvepėjai buvo užsienio blogeriai, viskas atrodė nauja ir labai įdomu. Temų rašymui buvo daug, dar daugiau buvo dalykų, kuriuos norėjau pakeisti buityje ir požiūryje. Pradžioje entuziazmo netrūko – formavau naujus įpročius, nemažai dalykų atsisakiau iš viso. Apie daugelį atradimų rašiau savo puslapyje, nes atrodė, kad turiu, ką pasakyti ir svarbiausia tuo labai tikiu.

Laikas bėgo, kadaise buvę nauji dalykai tapo įprastais (kad ir tie patys mediniai dantų šepetėliai, kietieji šampūnai, ar plastiko vengimas). Dabar šios temos man yra tarsi išspręsta lygtis – atsakymas aiškus ir nebelikę vietos išvedžiojimams. T.y.  rašyti dar kartą šiomis temomis nematau reikalo.

Pagal tinklaraščio idėją turėčiau būti nuolatiniuose ieškojimuose ir stengtis gyventi vis tvariau ir tvariau…Visgi jaučiuosi pasiekusi mažiausiai vidutinį šiuolaikinio žmogaus tvaraus gyvenimo lygmenį ir nenoriu didžiosios savo laiko ir pastangų dalies skirti buičiai, kategoriškai ieškant daikto be pakuotės ar be plastiko detalės.

Buvo laikas, kai mano facebook feed‘as buvo pilnas aplinkosauginės informacijos – zero waste, minimalizmas, atliekų mažinimas, plastiko atsisakymas, tvarumas… Ilgainiui toks kiekis šios tematikos informacijos ėmė savotiškai nervinti. Supratusi, kad tai niekur nebeveda, didžiąją dalį šių puslapių atsekiau. Tuomet mane ėmė pasiekti daugiau man aktualios informacijos ir tai yra puiku.

Kartais sulaukiu kvietimų papasakoti apie minimalizmą ar atsakingą gyvenimo būdą nedidelėms grupelėms žmonių, bet visus kartus atsisakiau. Pirmiausia dėl to, kad nesijaučiu pasiekusi tokį lygį, kad galėčiau apie tai kalbėti kaip pranešėja. Apsimetinėti, kad žinau viską, nematau tikslo. Taipogi, nesinori savęs sieti tik su tvarumu ar minimalizmu. Taip, tai yra svarbi mano gyvenimo dalis, bet kai matau kitus žmones, kryptingai besidominčius viskuo, kas susiję su tvarumu, kuriančius įvairias iniciatyvas ir t.t, suprantu, kad yra labiau į šią temą įsitraukusių žmonių, kurie ir turėtų būti pagrindiniai tvaraus gyvenimo atstovai bei komunikatoriai.

Supratau, kad tvarūs pasirinkimai mane domina kaip progresyvesnė žmogaus mąstymo forma. Įdomu stebėti kaip keičiasi visuomenė ir kaip atskirus žmones tvariau draugiškiau aplinkai galiu pamotyvuoti aš pati. Nenoriu dalintis užterštų vandenynų nuotraukomis, bauginančiais skaičiais ar procentais, aplinkai nedraugiškais verslo sprendimais, šiukšlių tvarkymo reformomis ar pan (suprantu, kad tai yra aktualu ir svarbu, tačiau šiose srityse neturiu nei kompetencijos nei entuziazmo). Apskritai nemėgstu baksnoti pirštu ir kažko reikalauti iš kitų (tikrai nesu vadovauti linkusi asmenybė😊), labiausiai džiaugiuosi galėdama pasidalinti patirtimi, kelti klausimus, paskatinti susimąstyti. Tai ir yra viena iš pagrindinių Minimaliai.lt tikslų.

Kas toliau?

Minimaliai.lt niekur nedingsta. Galiu įvardinti mažiausiai 3 temas, kuriomis tekstai pasirodys artimiausiu metu. Kaip ir iki šiol, puslapis gyvuos savo ritmu – tekstai nebūtinais sutaps su tos dienos aktualijomis, tačiau bus universalūs.

Gali atsirasti naujų temų. Šie metai man yra knygų metai – skaitymui skiriu daug savo laisvalaikio, mąstau, kad būtų visai įdomu pasidalinti nuomone ir apie knygas.

Linkėjimai

Inga