Category Archives: Be kategorijos

Bambukinis herojus

Labas rytas!
Taip kiekvieną dieną su jumis sveikinasi ne tik žadintuvas, kavos/arbatos puodelis, bet ir dantų šepetukas!
Šiandien siūlau prisidėti prie atsakingo vartojimo visiškai paprastai – kitą kartą įsigyti ne plastikinį, o medinį dantų šepetuką! Efektas tas pats, nieko atsisakyti nereikia, o žingsnis vardan mažesnių šiukšlių kalnų svarbus ir reikšmingas.
Turime sakyti tris TAIP bambukiniams šepetukams, nes:
1.Jų kotelis visiškai suyra ir gali būti kompostuojamas. Vadinasi, išmestas šepetėlis tiesiog natūraliai suirs ir neterš nei gamtos, nei vandenyno.
2.Bambukas pasižymi antibakterinėmis savybėmis. T.y. ant jo kaupsis mažiau bakterijų nei ant įprasto šepetuko!
3.Bambukai labai greitai auga, todėl jų populiacijai masinė šepetėlių gamyba tikrai neatsilieps.
4.Šepetėlių pakuotės – popierinės, o tai yra draugiška gamtai pakuotė.
5.Šie šepetėliai stilingi! Taip primena skandinavišką, minimalistinį daiktų dizainą…
6.Nekainuoja dramblio (tik 4 eur ne akcijos metu:o)!
7.Vien JAV kasmet išmeta 850 mln. nereikalingų dantų šepetukų, kurie tiesiog nugula žemės paviršiuje arba vandenynuose.
Argumentų UŽ daugiau negu pakankamai!
P.S. o jau sunaudotas plastikinis dantų šepetukas net ir išėjęs į penciją gali pasitarnauti valant batus, senus papuošalus, kilimą, kompiuterio klaviatūrą ar tiesiog sunkiai pasiekiamus namų kampelius:)
Skanios kavos!

Home made energy bars!

Žinot, kaip mažiems vaikams ateina stadija „viską noriu daryti pats“? Manau, kad aš pastaruoju metu jaučiuosi lygiai taip pat!
Prieš kurį laiką savo Facebook puslapyje dalinausi saldumynų alternatyvomis, kurias galima rasti prekybos centre.
Dabar, kol turiu laiko, nusprendžiau tas alternatyvas pasigaminti pati ir rezultatai pranoko lūkesčius!
Per mažiau nei pusvalandį vos iš penkių ingredientų (+ chia sėklos savo iniciatyva) pasigaminau labai skanius, saldžius sveikuoliškus batonėlius, kuriuos graušiu visą savaitę. Žiūri komisija taip pat šį skanumyną įvertino aukščiausiais balais.

Manau, kad tiems, kurie mano, kad negali atsisakyti saldumynų tokie pakaitalai gali būti pirmas žingsnis sveikesnei mitybai be rafinuoto cukraus!

Receptas ne mano, tad dalinuosi nuoroda: ČIA

Visus, kuriems aktualu minimalizmas ir darnesnis gyvenimas, gyvenant mieste, kviečiu prisijungti prie mano FB puslapio – MINIMALIAI

Gražaus ir turiningo penktadienio!

Įspūdžiai iš konferencijos apie darnų vystymąsis

SVEIKI,

Šiandien dalyvavau darnaus vystymosi konferencijoje. Visiškai nemokamai, netradicinėje vietoje ir sužinojau daug įdomių dalykų!

Pirmiausia, kad būtų aiškiau, savais žodžiais paaiškinsiu, ką reiškia darnus vystymasis. Darnus vystymasis – tai globalių tikslų visuma, apimančių ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę dimensijas. Šiuo metu tikslų yra 17 ir jie apima daug skirtingų sferų, pradedant skurdo mažinimu, lyčių lygybe, kova su klimato kaita, švaraus vandens užtikrinimu, baigiant tvariais miestais ir stabiliu ekonominiu augimu. Taigi, iš esmės darnaus vystymosi tikslai apima daugelį žmonijos veiklos ir gyvenimo sričių. Kiekviena šalis narė, tarp jų ir Lietuva, įsipareigoja stengtis pastangas, kad tikslai būtų  įgyvendinti. Žodžiu, darnaus vystymosi tikslai sukurti tam, kad žmonės gyventų geriau, stabiliau, laimingiau, švaresnėje aplinkoje ir tai būtų užtikrinama ateitiems kartoms. Daugiau info

Konferencija vyko „Miesto laboratorijos“ patalpose Antakalnyje, kurios (mano nuostabai!) dar prieš metus tebuvo sandėlis plikomis sienomis. Labai nustebino aplinka, nes erdvė yra visiškai išpildyta vintažiniais daiktais: smagu ir neįprasta buvo gerti arbatą iš senovinių puodelių, sėdint ant senų, bet nemažiau patogių kėdžių, šalia stalų, pagamintų iš nebenaudojamų durų (tą irgi ne iš karto pastebėjau.:) ).

Maloniai nustebino tai, kad  sužinojau, kad visai šalia manęs, praktiškai po nosim, egzistuoja glaudi ir draugiška bendruomenė. Miesto laboratorijoje, įsikūrusioje Sapiegų rūmų parke, Antakalnyje nuolat vyksta veiklos rajono gyventojams: organizuojami hidroponikos daržo entuziastų susirinkimai, kiekvieną sekmadienį gyventojai kviečiami į ilgojo stalo pusryčius, kartu švenčiamos užgavėnės, kitos šventės. Labai gražu ir bendruomeniška!

dav

„Miesto labaratorija“ Sapiegų rūmų parke

dav

 

dav

Antikvariniai ir labai mieli puodeliai

 

IMG_20171111_140049.jpg

Jauki kavinukė

IMG_20171111_133034.jpg

Pakartotinis daiktų panaudojimas. Padėklas iš vaisių dėžės

IMG_20171111_132514.jpg

VDA studentės Austėjos Plakūtytės meno projektas „Zero waste“

 

IMG_20171111_123717.jpg

Aš ir antikvarinis veidrodis

Visi pranešėjai buvo skirtingų sričių profesionalai ir man, kaip darnaus vystymosi komunikacijos studentei, viskas bus super įdomu!

Įdomūs dalykai, kuriuos sužinojau:

Žemartas BUDRYS ir Eugenijus KAMINSKIS – (Homo Eminens) Tema: Kaip užmegzti draugystę tarp žmonių ir gatvių? Du filosofai pagal išsilavinimą įdomiai pasakojo apie žmonių nuomonių tyrimus ir jų santykius su automobiliais ir judėjimu, gatvėmis ir miesto erdvėmis. Pranešimas privertė atkreipti dėmesį į transporto priemones mūsų gyvenimuose. Yra padaryti moksliniai tyrimai, kad žmonės tikrąją to žodžio prasme įsimyli savo automobilius. Taip taip, ką girdėjote! Keliaujant pėstute, žmonės natūraliai susiduria vieni su kitais, turi prasilenkti, susitinka jų akys. Keliaudami automobiliais žmonės tampa visiškai izoliuoti nuo juos skiriančios aplinkos (juk sėdėdami prie automobilio vairo net taikiausi žmonės gali pradėti keiktis, pypsinti, plūsti kitus vairuotojus, nors realybė nieko panašaus nedarytų), tad „įsimylėdami“ savo transporto priemonę, jie tarsi kompensuoja bendravimo keliaujant trūkumą. Ar pastebėjote, kiek daug viešųjų erdvių užima automobilių stovėjimo aikštelės? O automobilio vis tiek nėra, kur pasistatyti. 🙂 Įdomi paskaita apie tai, kad gyvenimas be asmeninio automobilio tampa neįsivaizduojamas, o didmiesčių kraštovaizdžiai pamažu panašėja į automobilių turgų.dav

Lina Bakšytė – (OZONAS) Tema: Socialinės raidos indeksas – kur reikia pasistengti Lietuvai. Socialinės raidos indeksas matuojamas analizuojant visų pasaulio valstybių gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę, raštingumo lygį, švietimo lygį ir pragyvenimo lygį. Labai įdomu pasižiūrėti Lietuvos palyginimą kitų šalių kontekste. Šiuo metu esame 35 vietoje.  Pirmajame trejetuke – Skandinavijos šalys.

Antroje nuotraukoje galima matyti sritis, kuriose Lietuva yra pažengusi ir kuriose atsilieka. Matome ir paradoksų: esame išsivystę medicinos priežiūros srityje (99.17), tačiau sveikatingumas ir sveikata siekia vos 52.75. Kitaip tariant, nesaugome sveikatos, neprižiūrime savęs, bet gydytis ir vaistus gerti mėgstame:). Dar matyti, kad esame technologiškai išsivystę ir neblogai valdome informacinius išteklius, o su asmenine žmogaus laisve ir aplinkosauga, liūdnesni reikalai. Įdomu tai, kad remiantis rodikliais Lietuvos skurdas, lyginant su pasauliu nėra didelis. Pranešėja šią situaciją paaiškino paprastai: Lietuvoje sukurtos sąlygos neskursti ir esamų išteklių, realiai, pakaktų visiems. Tačiau esame atitolę vieni nuo kitų, nepažįstame savo kaimynų, silpnos bendruomenės. Dėl šios priežasties nepriteklių kenčiantys žmonės tyliai kenčia, o bendruomenė, net ir būdama pajėgi paremti maistu, daiktais ar pinigais to padaryti tiesiog negali.

IMG_20171111_140729.jpg

Pagal socialinės raidos indeksą Lietuva – 35 vietoje

IMG_20171111_141223.jpg

Didžiausio/mažiausio Lietuvos progreso sritys pagal SDI

Simona UVAROVAITĖ – (Yours Again) Tema: Tvari mada. Antrinis džinsų panaudojimas. Prekės ženklo „Yours again“, kuriančio drabužius iš senų džinsų, įkūrėja, pristatė tvarumo madoje problematiką. Kelios mintys iš pristatymo:

  • Šiuolaikiniai mados ženklai stengiasi įmituoti tvarias praktikas, siekdami atsakingų vartotojų dėmesio. Kaip pavyzdį Simona pasitelkė H&M vykdomą senos tekstilės perdirbimo praktiką. Natūralu, kad ši iniciatyva yra geriau nei nieko, tačiau, ar žinojote, kad iš perdirbtos tekstilės vos 1% drabužio pluošto gali būti panaudotas naujo drabužio kūrimui…?
  • Kalbant apie H&M toliau, danai išsiaiškino, kad šis prekės ženklas KASMET sudegina 40 000 tonų naujų, neparduotų drabužių. Ne paaukoja, ne perdirba, o ima ir sudegina. Neaišku, kokie būtų prekės ženklo argumentai tokiems veiksmams, bet aišku, kad tai nėra tvaru ir reiškia didžiulį išteklių švaistymą.
  • Vienai porai džinsų pagaminti reikalinga mažiausiai 5000 l. vandens. Jei jie patrinti, suplyšę ar kitaip „papuošti“ – dar daugiau.
  • Pranešėja, Danijoje studijavusi tvarią madą patikino, kad pigių drabužių būti tiesiog NEGALI. Nes perkant pigų drabužį kažkas nukenčia ir negauna „savo“ dalies. O tai dažniausiai būna rankos, kurios tuos marškinėlius siūna – pigi darbo jėga skurstančiose šalyse, pavyzdžiui, Bangladeše.
  • Anot autorės, ateityje žmoniją ištiks second hand parduotuvių krizė, nes dabartiniai drabužiai gaminami tokie nepatvarūs ir greit susidėvintys, kad daugelį jų bus sunku panaudoti vėl.
  • IMG_20171111_144001.jpg

Puikus renginys, įdomūs ir įkvepiantys žmonės! Būtinai sekit „Miesto laboratorijos“ veiklą ir nepraleiskit kitų renginių. Kiek žinau, artimiausias iš jų, vietinių menininkų kūrinių mugė Sapiegų rūmų parke.

P.S. Parke, kuriame įsikūrusi organizacija, labai gera aura pasivaikščioti ir atsigauti nuo miesto šurmulio.

 

Pilna įspūdžių, Inga <3

 

 

Moksliukės kerštas arba kodėl išmečiau studijų konspektus

Šį savaitgalį pagaliau pasiryžau išmesti senus bakalauro studijų konspektus.

Tai buvo sunkiau nei maniau. Paėmiau tuos tvarkingus, skrupulingai (tiesa, metams bėgant vis mažiau) pildytus, bet taip iki galo ir neprirašytus sąsiuvinius. Per akis prabėga paskaitos ir įvairūs dalykai, kuriuos taip nuoširdžiai mokiausi, bet dabar net pusės nepamenu. Vėl ir vėl skaitau užrašus, prisimenu dėstytojus, skirtingas jų dėstymo manieras. Kai kurių ilgiuosi, kai kurių sutikti nebenorėčiau, bet koks jau skirtumas, juk greičiausiai jau ir nesutiksiu.

Imu skaityti konspektus ir prisiminti tai ką mokiausi. Kai kurie dalykai man labai patiko, tačiau pasibaigus kursui apie juos taip ir nesusimąsčiau. Kiti buvo tarsi kosmosas: sunkūs ir nesuprantami, tačiau mokiausi viską, nes tikėjau, kad tai mane kažkur nuves.

Maždaug nuo trečiojo kurso mokiausi vis mažiau, tačiau mokslų niekada neapleidau. Nesivargindavau savarankiškai domėtis, neskaitydavau papildomos literatūros, nors paskaitas lankydavau. Jų metu dažniausiai tiesiog tylėdavau, bet iš esmės stengdavausi suprasti ir gilintis į dalykus.

BUS’ai (bendrieji universitetiniai dalykai) man visada buvo kaip išsigelbėjimas: galėjau mokytis tai, kas man įdomu! Niekada nepamiršiu kaip antrame kurse ruošdamasi BUS’o testui perskaičiau beveik visą 800 pslp. knygą tik todėl, nes tai man buvo įdomu. Prisimenu save per tas paskaitas, kuomet išdrįsdavau kalbėti, dalintis savo mintimis net prieš dideles nepažįstamų žmonių auditorijas. Ir tada atrodydavo: juk čia ir esu aš! Juk aš nebijau kalbėti! Kodėl didžiąją dalį savo tikrųjų studijų aš tyliu???

Vėliau sekė bakalauro darbo rašymas. Likau ištikima sau: pasirinkau temą, kuri man buvo įdomi, tačiau nebuvo jokių gairių ką ir kaip turėčiau rašyti. Darbo tema man buvo nuoširdžiai įdomi, todėl rašymo laiką prisimenu be jokių nuoskaudų. Bakalauro darbas buvo vienas geriausių dalykų, kuriuos davė studijos (nors teko ir pavargti, tas tiesa).

Toliau sekė gynimas, diplomo atsiėmimas ir… kvalifikuoto darbo paieškos. Ir tuomet aš pro truputį pradėjau išlįsti iš rūko, kuriame gyvenau ketverius metus.  Supratau, kad pačios studijos niekur neveda: kelio kompasas yra pats žmogus, o žinios yra tik kaip pagalbininkai siekiant tikslo. Faktas nr 1, jeigu būčiau pažinojusi save taip, kaip pažįstu dabar, būčiau pasirinkusi kitus pagalbininkus. Faktas nr 2, kartais galima nuklysti nuo pagrindinio kelio, tik svarbu žinoti, kur eini. Tą ir darau.

Ir štai, prabėgus daugiau nei metams, vėl laikau studijų užrašus savo rankose. Mintyse kirba savigrauža: „Galėjau išmokti geriau, galėjau daugiau domėtis, galėjau tapti tikra specialistė, galėjau, galėjau, galėjau… Giliai širdyje suvokiu, kad ne, negalėjau.

Esu dėkinga studijoms už tai, ką išmokau ir sužinojau, bet turiu pripažinti, kad tikrai pakartotinai nevartysiu senų sąsiuvinių ir nebandysiu prisiminti teorijų.  Iš studijų pasiėmiau viską, ką galėjau. Dabar noriu ir privalau koncentruotis ir tobulinti tai, ką sugebu, o ne ką tariamai „turėčiau sugebėti“. Dabar laikas auginti savo talentus ir kompetencijas, o ne bandyti išmokti dalykus, kurie visiškai „nelimpa“.

Rūkas sklaidosi ir išryškėja mašinos siluetas. Tai žalias sunkvežimis, o jame mano ketverių metų studijų užrašų skuteliai. Minutei susimąstau, bet greit sugrįžtu į save. Yra dar daug ko išmokti. O dabar arbatos!

O jūs ar saugote savo mokyklos/universiteto užrašus?

Jei saugote, ar yra bent kartą jie jums pasitarnavę? Tiksliau tariant, ar man jau imti gailėtis dėl savo poelgio? Pasidalinkite!

Iki susirašymo!<3

 

Apie daiktų įkainius ir nereikalingų drabužių prakeiksmą

 

Šiandien buvo diena, kuomet pasiryžau dar labiau atlaisvinti savo spintą. Supratau,  kad nebegaliu sandėliuoti nedėvimų, nereikalingų daiktų. Šiuo savo gyvenimo etapu turiu daugiau laiko, todėl nusprendžiau praplėsti savo nedėvimų drabužių distribucijos tinklą (H&M, Vinted.lt ir draugės tiesiog nebepateisino mano poreikių!).

Jau esu rašiusi apie „Mados angarą“, kuriame superkami švarūs, tinkami dėvėti drabužiai. Esu skaičiusi komentarų, kad šiame tinkle net ir už labai geros kokybės drabužius mokami centai, bet manęs tai neatbaidė. Juk šie daiktai man nereikalingi, pagrindinis tikslas yra juos kažkam atiduoti, tad savaime aišku, kad ne užmokestyje esmė. O ir šiaip įdomu, kaip ten kas. Tad neturėdama jokių didelių lūkesčių, nešdama pora maišų nereikalingų drabužių, keliavau į „Mados angarą“.

Pirmiausia trumpai apžvelgsiu drabužius, kuriuos planavau atiduoti:

  • Madingas, praktiškai naujas „bomberis“ (Tiko ir buvo priimtas);
  • Švari, nedėvėta delninukė be dirželio (Tiko ir buvo priima);
  • Niekada gyvenime taip ir neužsidėti karoliai (Tiko ir buvo priimti);
  • Bižuterinė grandinėlė su širdele (Tiko ir buvo priimti);
  • Žalia suknelė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Juoda, nauja ZARA palaidinė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Graži suknelė su tiulio sijonu (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Rudos, siaurėjančios kelnės (netiko, nes pastebėta dėmių);
  • Gėlėti aulinukai (netiko, nes viename šone pastebėtas pradilimas);
  • Porą kartų dėvėti aukštakulniai su dėžute ir atsarginėmis kulniuko dalelytėmis. Šiuos batus būtų priėmę, tačiau juos palikti atsisakiau. Taip, aš tikrai paneigiu savo anksčiau išsakytus žodžius, kad atlygis nėra svarbu, nes vis dėlto, kai už tokios kokybės batus pasiūlo 1,5 eur, pasijunti labai ne kažką.

Taigi, fokusas marokusas.

„Mados Angare“ palikau keturis daiktus. Vienas iš jų buvo geros kokybės striukė. Kaip užuominą jau išdaviau, kad už firminius batelius man pasiūlyta 1,5 eur. KOKIĄ SUMĄ EURŲ GAVAU ATIDAVUSI ŠIUOS KETURIS DAIKTUS?

ATS: 2,40 eur

21733219_10208482883304037_969253654_n

Nebambėsiu, neverkšlensiu ir nesiskųsiu. Nepaisant vargano atlygio, šie man  visiškai nereikalingi daiktai vėl grįžo į ekonomikos grandinę ir suteiks laimę jau kažkam kitam. Kitus, deja, vėl teko parsinešti namo…Ir kur man juos dabar dėti? Tikras nereikalingų drabužių prakeiksmas!

Tokiomis akimirkomis dar ir dar kartą įsitikinu kaip svarbu atsakingai rinktis tai ką perkame.  Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai kuriems nereikalingiems, bet tinkamiems naudoti daiktams naujus šeimininkus surasti yra itin sunku (kartais jų net dykai neima! NE-JUO-KAU-JU). O parduodami daiktus dažnai nepadengiame net pusės daiktų įsigijimo išlaidų, ką jau bekalbėti apie skiriamą laiką transportavimui, daiktų paruošimą pardavimui ir t.t.

Manau, kad nesuklysiu transformuodama seną gerą lietuvių patarlę: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą PIRK“

IKI GREITO!<3

Apie televizorių ir mane

Šv. Kalėdų rytas. Aš vis dar maža mergaitė, kuri keliasi kiek galima anksčiau, kad išpakuotų dovanas. Pasidžiaugusi dovanomis, pasiimu kalėdinio šokolado ir grįžtu atgal į lovą. Su jauduliu įsijungiu televizorių, nes žinau, kad manęs laukia kelios valandos kalėdinės tematikos animacinių filmukų. Guliu šiltuose pataluose, skanauju šokoladą ir žiūriu magiškas pasakas, kuriose kalba gyvūnai, gyvena princesės ir princai, vyksta kiti stebuklai. Kol tėvai miega, namuose esu tik aš ir įdomios, šviesios istorijos (Šv. Kalėdų rytais nerodydavo nei transformerių, nei kitų panašių filmukų). Mano filmukų rytas tęsiasi maždaug iki 12h. dienos – po to prasideda šeimyninių komedijų laikas, o tai ne man. Išjungiu televizorių.

Ne kur kitur, o televizoriuje pirmą kartą pamačiau gražiausią pasaulyje moterį. Man buvo maždaug septyneri, vakarais kartu su seneliu žiūrėdavome serialą „Laukinis angelas“. Pamenu, kaip stebėdavau Nataliją Oreiro ir jos besiplaikstančius ilgus plaukus, gražias kojas ir raudoną suknelę. Ji buvo nepanaši nė į vieną mano realybėje pažįstamą moterį ir mano vaikiškomis akimis atrodė tiesiog tobula. Man patiko,kad ji dienomis iš nenuoramos vaikėzės, bežaidžiančios futbolą, tapdavo gražuole, dėl kurios vaikinai pamesdavo galvą. Tame seriale pirmą kartą pamačiau ir aistringą bučinį: pagrindiniai veikėjai myli vienas kitą, bet negali būti kartu, jie pykstasi, o staiga vaikinas pagriebia Nataliją ir karštai pabučiuoja, pradžioje  ji vis dar pyksta, o po to atsako į bučinį. Štai kaip atrodo meilė, galvojau.

Vieną dieną grįžau iš mokyklos ir televizorius buvo kitoks nei visuomet. Per kiekvieną kanalą rodė vieną ir tą patį: griūvantis didžiulis pastatas, dūmai, ugnis ir rėkiantys, bėgiojantys žmonės. Tai tęsėsi ilgiau nei bet kuri mano matyta laida, nesupratau, kas konkrečiai vyksta, bet mačiau, kad vyksta kažkas baisaus. Vakare apie tragediją pranešė žiniose, o mes kitą dieną mokykloje su kitais aštuonmečiais kalbėjome, kad labai gerai, kad Panevėžyje nėra aukštų pastatų, kuriuos galėtų numušti teroristai. Taip baisu mums buvo ir būtent per televizorių visa tai sužinojome.

Šiandien esu viena iš „Aš nežiūriu televizoriaus“  žmonių.  Neturiu kažkokių paslėptų argumentų: televizoriaus mano namuose tiesiog nėra. Kartais pamirštu, kad šis daiktas egzistuoja išvis. Tiesa tik tol, kol grįžtu pas tėvus. Kai tik įsijungiu televizorių,  dar ir dar kartą įsitikinu, kad televizijos žiūrėti nenoriu. „Stebuklinga dėžė“, vaikystėje man rodžiusi pasakas ir kalbančius gyvūnus, pavirto iškreiptos realybės veidrodžiu.

Pozityvūs draugų pavyzdžiai ir palaikymas, savišvieta, įvairios knygos ir podcast‘ai leido manyje užgimti optimizmui ir troškimui tobulėti: gyvenimas pilnas laimės ir jos užteks visiems! Deja, vos per dešimt minučių televizija pasikėsino į mano optimizmo daigus, bandydama sumindyti juos savo nagatyvumu aplipusiais kaliošais.

Atrodo, kad televizijoje vyrauja tik dviejų rūšių informacija.  Vieni laidų anonsai komunikuoja trūkumą ir skurdą: šalyje blogai, žmonės neturi,ką valgyti, čia nemoka pinigų, čia nėra perspektyvų! Liūdnas žinutes keičia kitos, tik jau artimesnės vaikystėje matytoms pasakoms: milijardieriaus vestuvės, gražuolių poros ir elito gyvenimai, tobulos atostogos ir pinigai, šlovė ir prabanga! Tobulas derinys: pirmiausia tau pasako, kad negalėsi, neturėsi, nebus galimybių, o  po to meistriškai pateikia tuos išrinktuosius, kurie gali, turi, kuriems atviros visos galimybės.

 Po reklamų prasideda populiari pokalbių laida, kurios dalyviai lygina Lietuvos ir kitų šalių kainas, galimybes, žmones. Viena laidos dalyvė teigia, kad sūrio gabalas Anglijoje kainuoja 1,5 svaro, kai tuo tarpu Lietuvoje 3-4 eurai. Lietuva pralaimi 1:0. Kitas dalyvis tikina, kad užsienyje žmonėms su aukštuoju išsilavinimu suteikiamos išskirtinės sąlygos ir užtikrinimas darbas, kai tuo tarpu Lietuvoje net ir profesoriai skursta. Ką gi, 2:0, ir tikrai ne Lietuvos naudai. Laidos vedėja su gudria šypsenėle klausinėja dalyvių apie uždarbius. Šie mažų užmokesčių statistiką pateikia pasididžiuodami lyg tai būtų paskutinis lemiamas argumentas, leidžiantis padaryti Lietuvai nokautą. 3:0

Nebegaliu žiūrėti šito makabriško susidorojimo ir išjungiu televizorių.

Sėdžiu ir galvoju apie savo draugus ir pažįstamus, mokytojus, kai kuriuos dėstytojus. Galvoju apie savo klasiokus ir kurso draugus, esamus ir būsimus savo sričių specialistus,  visus kuriančius žmones,  žmogaus ir gyvūnų teisių aktyvistus, mano vienmetes jaunas moteris, kurios jau sukūrė šeimas ir bus nuostabios mamos. Per mintis prabėga knygos, blog‘ai, podcast‘ai, mylimo žmogaus žodžiai ir dar daugiau.

Nieko ypatingo nesugalvoju, tik žinau, kad rezultatas nebe toks baisus – 3:1.

Ką jūs žiūrite per televizorių?

Menas paleisti daiktus

„Kartu su kiekvienu nereikalingu daiktu, palikusiu namus, paleidau neišsipildžiusius lūkesčius ir seniai nebefunkcionuojančias nuostatas, nereikalingus įpročius. Kiekvienas laisvas paviršius, lentyna, pakaba atvėrė duris kažkam naujam, vertingesniam ir labiau džiuginančiam“.

Atsisakiau daugybės daiktų, kurių net neprisiminiau turinti. Atsisakiau daugybės daiktų, kuriuos matydavau kasdien, tačiau ilgą laiką net pirštu nepriliesdavau. Paleidau ir tuos daiktus, kurie lyg ir „visai nieko“, bet seniausiai nebemieli ir naudojami tik iš įpročio.

Nepasakyčiau, kad pirmas švarinimosi kartas sunkiausias. Turi daug ryžto ir motyvacijos, tačiau daiktams esi atlaidžiausias, koks tik gali būti. Greičiausiai jau iš anksto žinai tuos kelis nalaimėlius, kurių jau kurį laiką nemėgsti, bet tiesiog dar neradai progos išmesti. Jiems kelią pro duris parodai pirmiesiems. Kitus daiktus kiloji, žiūrinėji ir perdėlioji į naujas vietas tol, kol  atrandi tūkstantį ir vieną pateisinimą jiems pasilikti.

Antras švarinimosi kartas atrodo jau labiau nuspėjamas, pastebi, kad daiktai, kuriems suteikei šansą praeitą kartą vis dar guli nenaudojami. Supranti, kad jų traukinys nuvažiavo, todėl sutinki atsisakyti bent jau dalies. Trečiasis ir tolimesni daiktų atsisakymo kartai einasi vis lengviau ir lengviau. Dabar kaip niekad gerai supranti, kad nepasigedai nė vieno daikto, kurį išmetei. Paradoksas: fantazija sukūrė tiek daug realių ir nerealių progų, kuomet tie daiktai galėjo būti reikalingi. Tačiau  jiems dingus iš akiračio, pasaulis ir toliau sukasi, o tu ir toliau esi tu!

Taip palaipsniui su nereikalingais daiktais atsisveikinti tampa vis lengviau. Nuostatos vaidina svarbų vaidmenį šiame procese. Pasirengę atlikti generalinę tvarką, neleiskite sau įtikėti, kad ruošiatės netekti. Kaip tik atvirkščiai! Tvarkydamiesi dar ir dar kartą pagrįsite kiekvieno daikto prasmę savo gyvenime ir ,pažadu, jūsų namų nepaliks nė vienas reikalingas daiktas!

Kaskart, kai imu dvejoti, ar turėčiau atsisveikinti su vienu ir kitu daiktu, užduodu sau kelis paprastus klausimus:

  • Jeigu galėčiau jį be jokių pastangų išmainyti į pinigus, kaip elgčiausi? Šis klausimas kartais atskleidžia tiek daug tiesos. Esu susidūrusi su situacijomis, kuomet vieną ar kitą daiktą sutikčiau išmainyti net į juokingai simbolines sumas. Jeigu namuose esantį daiktą be jokios sąžinės graužaties galėtum išmainyti į porą eurų, gal tikrai jis tik užima vietą ir renka dulkes?
  • Ar jis dera su dabarties manimi? Tiek spintose, tiek apskritai gyvenime susikaupia daiktų, kurie mums buvo aktualus vienu ar kitu gyvenimo etapu, tačiau dabar guli nenaudojami. Jaunystės stiliaus eksperimentai, praeities hobiai, kadaise buvusių brangių žmonių dovanos ir daug kitų dalykų nusėda mūsų gyvenimuose  nors nebėra nei funkcionalūs, nei reikalingi, nei mieli. Tam, kad identifikuotum tokius daiktus, reikalingas ypatingas atvirumas. Su jais atsisveikinti sunku, nes juos su mūsų gyvenimais riša sentimentai. Atsisakydamas jų galutinai pripažinsi, kad pralaimėjai kai kurias gyvenimo kovas: kad niekada nebebūsi jau toks jaunas, kaip buvai, kad tavo pirmoji meilė baigėsi ir kad jau greičiausiai niekuomet nebebūsi studentas, kad ir kaip saugotum praeities konspektus. Tie daiktai nebekuria jokios vertės tavo gyvenimui, jie nebeatspindi dabarties tavęs. Sunku, bet turi juos paleisti.
  • Kokias būsenas jis atneša į mano gyvenimą? Taip, galbūt naivu tikėtis, kad lėkštė ar šaukštas sukels džiaugsmą, tačiau net ir įprasčiausi daiktai labai nesunkiai gali sukelti nuovargį, nuobodulį ar erzulį.. Neracionaliai daug indų namuose sudaro visas sąlygas augti neplautų indų kalnams. Tas pats galioja ir daugybei statulėlių, nuo kurių reikia valyti dulkes, neracionaliai daug kosmetikos priemonių, nenaudojamų įrankių…Galima tęsti ir tęsti.
  • Ar tam, kad daiktas būtų panaudotas, esu pasiryžusi laukti „tos tikrosios akimirkos“? Būna tokių daiktų, kurių nenaudojame, bet jų galimą realizaciją esame suprojektavę ateityje. Galbūt tai yra juokingas raudonas megztinis, kuris praverstų kaukių baliuje vaidinant  pomidorą, galbūt ilgi degtukai, kurie pasitarnaus, jei kada nors sugalvosite važiuoti stovyklauti, galbūt tai „atliekamos“ torto žvakutės su skaičiumi vienas (juk labai ekonomiška išsaugoti, nes po kelerių metų tavo amžiaus skaičius bus su vienetu) ir t.t. Atvirai atsakykite sau, kokia tikimybė, kad jūsų mintyse susikurta situacija realizuosis ir ar tikrai saugomi daiktai yra tokie deficitiniai ir brangūs, kad verta juos nenaudojamus saugoti metų metus?

Dar keli papildomi pastebėjimai:

  • Iš netikėtų radinių retai išeina kas nors gero. Jei daiktas ilgą laiką gulėjo kažkur nepastebėtas, net jei ir apsidžiaugėte jį radę, greičiausiai tai nėra jums reikalinga. Jei jau nepasigedote jo šitiek laiko, vargu ar netikėtas atsiradimas įneš į jūsų gyvenimą naudos.
  • Daiktų konservavimas dėžutėse daiktų kiekį sumažina tik vizualiai. Vieną dieną visas nesutvarkytas dėžutės turinys jums smogs visa jėga. Netikėtai, iš nugaros, be pasigailėjimo…
  • Kartais sunku suderinti daiktų mažinimą ir sąmoningumą. Yra daiktų, kuriuos išmeti ir pamiršti, bet yra ir tokių daiktų, kurie gali būti paaukoti labdarai ar padovanoti. Tokie daiktai namuose užsilieka daug ilgiau, o kartais netgi per ilgai. Prisipažinsiu, bet maišai su drabužiais labdarai itin stabdo mano daiktų mažinimo procesą. Kartais daiktus pasirenkame pasilikti vien tik todėl, kad išvengtumėme papildomo vargo ieškant jiems naujų namų.
  • Neleiskite savo aplinkoje užsilikti daiktams, kurių egzistavimui būtina įsigyti dar daugiau daiktų. Atlaisviname vietą ne tam, kad užpildytumėme ją kitais nereikalingais daiktais. Tad nesuteikite vilties sijonui, kuris puikiai jūsų mintyse žiūrėtųsi su nauju megztuku, ar dažams, kuriuos naudotumėte, jei tik stebuklingai atsirastų teptukų, (trečias pavyzdys jūsų nuožiūra) ir t.t
  • Nenaudojamus, bet naudingus daiktus, siūlau laikyti atskirai, vietoje, kad jie nesimaišytų su daiktais, jums būtinais atlikti buityje. Tai galioja tiek žieminiams rūbams vasarą, tiek įvairiems buities prietaisams ir t.t
  • Jeigu daiktas neturi konkrečios vietos namuose, tai jau pirmas ženklas, kad jis gali būti nereikalingas. (Tam, kad namuose vyrautų tvarka ir produktyvumas, kiekvienas daiktas privalo turėti savo vietą. Bet apie tai kitame įraše…:).

 

Laimė, kad kol kas neturiu garažų, sandėliukų, pašiūrių ir palėpių, tad ir visas išsilaisvinimas nuo daiktų yra kur kas lengvesnis. Aš asmeniškai, mažinti savo turimų daiktų skaičių pradėjau nuo spintos. Vėliau sekė kūno priežiūros priemonės, papuošalai,  užrašai ir knygos, buities priemonės. Procesas jau yra gerokai įsivažiavęs, bet dar nebaigtas.

Iš savo patirties sakau: svarbiausia pradėti! O po to jau viskas klostosi natūraliai. Nedvejokit,nes verta!

IKI!<3

 

Minimalistinio gyvenimo simbolis

Jau ilgą laiką visuomet pirkdavau ir nešiodavau tik dideles, patogias rankines, kuriose galėdavau sutalpinti VISKĄ, ko tik man tą dieną teoriškai ir praktiškai galėtų prireikti. Juose vietos rasdavo ir megztukas (o jei netyčia atšals?), skėtis (o jei pradės lyti?), kosmetinė (o jei prireiks greitai pasigražinti?), užrašų knygelė (o jei netyčia pakliūsiu į  kokią labai vertingą paskaitą?), kelių spalvų lūpų dažai, rankų kremas ir daug kitų dalykų, kuriuos galėjau panaudoti, arba ne. Viena vertus, visada buvau pasiruošusi įvairioms gyvenimo situacijoms, kita vertus, visada, (net ir laisvalaikiu), kartu su savimi tampydavausi daiktus, kurių nemaža dalis nebuvo panaudojami apskritai.

Su draugėmis ne kartą esame pajuokavusios, kaip gerai tiems vaikinams, kurie visus savo daiktus, išeidami iš namų gali sutalpinti į kišenes. Tai laikydavome išimtinai vaikinų privilegija: juk merginai visada reikia su savimi turėti daug daugiau dalykų, o ir tie visi pokštai apie bekraštes merginų rankines negali būti iš piršto laužti, ar ne?

Mažindama turimų daiktų skaičių, vis dažniau pastebėdavau mažas, dailias rankines, kurios yra lengvos ir užima mažai vietos. Visgi, kaip ir minėjau, toks daiktas man atrodė nepraktiškumo viršūnė: pažiūrėti gal ir gražu, bet kaip sutalpinsiu viską, kas man yra taip reikalinga???

Panašiai būčiau galvojusi ir dabar, bet netikėtai, nelauktai mane aplankė meilė… Raudonoji, nedidelė rankinė parduotuvėje „Promod“ man į akį krito iškart, tačiau pirkti neskubėjau. Mintyse pažaidžiau šaradas, sudėjau pliusus ir minusus ir pagalvojau racionaliai minimalistiškai: o kas jei pabandyčiau išeiti iš namų su daug mažiau daiktų nei įprastai? Ar pajusčiau skirtumą? Ar tai išvis įmanoma?

Azartas padarė savo ir štai jau daugiau kaip savaitė visus reikalingus daiktus stengiuosi sutalpinti į šią ryškią, raudoną gražuolę.

YAY:

  • Tikrai reikalingiems daiktams vietos pakanka.
  • Nebeskauda pečių, nesunku nešti.
  • Perpildytame autobuse nebeužkliudau žmonių.
  • Nėra vietos impulsyviems pirkiniams.
  • Jaučiuosi ir atrodau gražiai.

NO YAY:

  • Nėra vietos gertuvei.
  • Nėra vietos maistui.
  • Nėra vietos.

Suprantu, kad šis rankinukas yra tik daiktas, bet kaskart jį pamačiusi, pagalvoju, kad gal nėra jis toks jau nepraktiškas. Kur kas nepraktiškesni buvo visi tie daiktai, kuriuos tiesiog buvau įpratusi nešiotis su savimi.

Gražios ateinančios savaitės!

Kodėl renkuosi rūšiuoti

Iš tikrųjų, dabar žmones pasiekia nemažai informacijos apie tai, kaip svarbu rūšiuoti šiukšles. Greičiausiai kiekvienas paklaustas praeivis per vieną sekundės dalį galėtų atsakyti, kad rūšiuoti svarbu ir reikia (visgi, dalis jų, paklausti ar patys rūšiuoja, lygiai taip pat turėtų atsakymų, kodėl to nedaro). Pati rūšiuoju jau tikrai ilgą laiką (kaip tikra rūšiavimo hipsterė dariau tai, kas nebuvo „ant bangos“ :)). Atliekas jau ilgą laiką rūšiuoja ir mano šeima, šią praktiką sugebėjau vykdyti net studentaudama ir gyvendama ne pačiomis patogiausiomis sąlygomis. Per tą laiką susidūriau su įvairiomis žmonių reakcijomis, teko įveikti savo pačios skepticizmą ir tingulį. O svarbiausia teko surasti sau atsakymą į klausimą, kodėl rūšiuoju net ir žinodama, kad vienai neįmanoma išgelbėti pasaulio. Ir radau.

Pirmą kartą mano tikėjimas atliekų rūšiavimo prasme susvyravo, kuomet įsidarbinau kavinėje. Pabandykite įsivaizduoti, koks beprasmybės jausmas apima, kuomet kasdien į bendrą konteinerį išmeti dešimtį maišų šiukšlių, pilnų vienkartinių puodelių, kartono, stiklo, popieriaus. Imi suprasti, kad viena nedidelės kavinės darbo diena sugeneruoja šiukšlių daugiau nei tu per visą mėnesį. Nori – nenori kyla dvejonės ir apatija: kas iš to vieno mano surūšiuoto maišelio, jei korporacijos ir verslai kasdien į tai atsako tonomis šiukšlių. Ėmiau mažinti savo vidinį disonansą, taikydamasi prie aplinkybių (tokia jau žmogaus psichologija: nesugebame mąstyti vienaip, o elgtis priešingai), todėl ėmiau neberūšiuoti namie, nes šiukšlės darbe nuolat primindavo „kaip tai beprasmiška“.

Visgi, laikai keitėsi, keičiausi ir aš: palikau klientų aptarnavimo sferą ir iš naujo prabudo mano noras būti atsakingai už aplinką, kurioje gyvenu. O ir tai daryti tapo daug lengviau: rūšiavimo šiukšliadėžės atsirado prekybos centruose ir kitose viešose vietose. Taipogi, viešojoje erdvėje daugėjo įvairių socialinių kampanijų ir informacijos. Pamažu rūšiavimas tapo automatinis ir neišvengiamas. Lygiai taip pat, kaip neišvengiami ir nerūšiuojančių žmonių komentarai:

  1. Man nerūpi. (Kaip dainose, taip ir gyvenime: prievarta mylėti (rūšiuoti) nepriversi. Tad patylėsiu.)
  2. Rūšiuoti neverta, nes vis tiek viską supila į vieną šiukšlių mašiną. (Galbūt atliekos ir yra supilamos į vieną mašiną, tačiau svarbu paminėti, kad tai yra speciali šiukšlių gabenimo priemonė, padalyta į tris ar daugiau dalių. Beje, visos surūšiuotos šiukšlės yra dar kartą perrūšiuojamos, tad vien tai, kad atskiriame galimas perdirbti atliekas nuo buitinių atliekų, ženkliai palengvina šį procesą).
  3. Niekas daugiau nerūšiuoja, o vienas pasaulio nepakeisi. (Natūralu, kad pasaulyje gyvena daugybė „Karalių Saulių“ (čia toks istorikams labiau), po kurių „nors ir tvanas“ (garsiausia Karalius Saulės citata). Bet sąmoningų ir atsakingų žmonių pareiga yra sukurti jiems atsvarą. Nieko nedaryti nėra sprendimas. Nebent tau nerūpi (žiūrėti į 1 punktą)
  4. Faina, kad rūšiuoji, bet aš tikrai tingėčiau plauti ten tuos visus indelius ir t.t (aš tingiu plauti visus indus apskritai, tad vienu indeliu daugiau ar mažiau – tas pats efektas)
  5. Faina, kad rūšiuoji, bet man nepatogu tuos kelis maišus išnešinėti ir t.t (čia negaliu kalbėti visiškai objektyviai, nes dar neteko gyventi vietoje, kurioje rūšiavimo konteineriai būtų neracionaliai toli. Žinoma, tikrai neapsimoka vien dėl šiukšlių išmetimo važiuoti į kitą rajono galą. Bet VISGI, jeigu nepatogumas apsiriboja tik poros maišų išnešimu į kiemą, tai vertėtų pagalvoti, ar tikrai taip nepatogu, o gal tiesiog pasižiūrėkite į 1 punktą).
  6. Nenoriu, kad namai taptų šiukšlių sandėliu. itas itin skaudus man asmeniškai, nes tikrai kai kurios pakuotės užsilieka namuose ilgiau nei buvo planuota. (Svarbu paminėti, kad jos būna švarios ir tvarkingos, tad pagrindinis jų keliamas diskomfortas – užimama vieta.). Visgi, nusistačius konkrečią dieną, kuomet bus išnešamos šiukšlės, būtų galima įveikti ir šį nepatogumą.)
  7. Tikrai nerūšiuosiu, nes ir taip moku mokesčius už šiukšles. Neleisiu iš savo darbo lobti šiukšlių tvarkymo įmonėms. (Šis tiesiog genialus. Vadovaujantis panašia logika: šiukšlinkime gatves ir kitaip niokokime miestų nuosavybę, kad savivaldybės turėtų dėti pinigus ten, o ne sau į kišenes. Čia ironija, žinoma.)

Visiškai natūralu, kad ekologija ir aplinkosauga žmonėms rūpi nevienodai: vieni rūpinasi gamta, kitiems labiau rūpi gyvūnai, tretiems skurstantieji, žmogaus teisės, kai kurie netgi sugeba derinti visus šiuos aspektus. Bet ką norėčiau pasakyti (ir tikrai sugalvojau ne pati), kad šiukšlių rūšiavimas turėtų būti savaime suprantamas dalykas kiekvienam bent truputį socialiai atsakingam žmogui. Nėra kito atsakymo ir varianto tolimesniam civilizacijos vystymuisi: arba didžioji dalis žmonių protingai tvarkys visas atliekas, kurias palieka (lygiai taip pat kaip perdirbti atliekas, svarbu jų mažiau generuoti apskritai) arba perpildysime sąvartynus ir paskęsime savo pačių šiukšlėse. Nors, teisingiau būtų sakyti, kad šiukšlinam gyvenimui pasmerksime ateities kartas.

Taigi, dalinuosi septyniais atsakymais, kodėl renkuosi rūšiuoti net ir žinodama, kad viena pasaulio neišgelbėsiu:

  1. ŽINAU, kad taip reikia. Ne, tai nėra tik nuomonė, bet kuo tikriausias faktas. Ir visai nesvarbu, net jei esi vienintelis rūšiuojantis kaimynas iš viso dvylikaaukščio – rūšiavimas ir neatsinaujinančių išteklių taupymas gamtos ir žmonijos atžvilgiu visada yra teisinga.
  2. Prisiimu atsakomybę už visus savo pasirinkimus ir jų pasekmes. Tam, kad dalyvaučiau tam tikrose iniciatyvose, man nebūtina patogi aplinka ir jos palaikymas (nors, žinoma, tai visuomet labai malonu). Iš savo patirties sakau, pačios stipriausios nuostatos yra tos, kuriomis vadovaujantis gali gyventi, net ir nesant patogioms aplinkos sąlygoms. Puikiai sutariu ir gyvenu su žmonėmis, kurie be jokios sąžinės graužaties meta visus popierius į vieną šiukšlinę ir jiems nepriekaištauju… (nors mintyse programuoju, kad jie imtų rūšiuoti 🙂 )
  3. Žiūriu į save kaip į visumą, t.y. mane kaip žmogų atspindi net ir tos detalės, kurios, rodos, nėra taip aiškiai matomos. Negalėčiau jaustis visiškai sąžininga prieš save pačią, jei galvočiau ir kalbėčiau, kad renkuosi gyventi tvariai, bet elgčiausi priešingai. Negalėčiau atrodyti kaip damutė, bet po savęs palikti galybę šiukšlių (čia labiau merginoms, kurios su savo alfa patinais po šašlykų kepimo palieka visas šiukšles ežerų pakrantėse) .
  4. Tai man padeda suvokti problemos mastą ir daro įtaką tolesniems pasirinkimams. Magija paprasta: užtenka pažiūrėti į vos vienos savaitės rūšiavimo maiše atidėtas pakuotes ir pasidaro aišku, kokia daugybė atliekų susidaro per mėnesį, pusmetį, metus ir kad būtų tiesiog nuodėmė leisti joms nugulti ir taip pilnuose sąvartynuose ir neleisti tapti naujais daiktais. P.S. Niekas kitas geriau nei tušti indeliai nuo ledų leidžia pamatyti, kad esi priklausomas nuo saldumynų ;).
  5. Suprantu, kad bet koks daiktas, net ir dingęs iš akiračio neišnyksta ir egzistuoja toliau. Idealiame pasaulyje produktų gamintojai turėtų būti atsakingi už saugų ir efektyvų jų sunaikinimą arba perdirbimą/atnaujinimą. Realiame pasaulyje, su kiekvienu įsigytu daiktu, tampame atsakingi už tai, kur reikės jį padėti, kuomet jis nebefunkcionuos tinkamai ar tiesiog atsibos.  Esu tikra, kad jeigu vartotojai prisiimtų atsakomybę už tai, kur reikės padėti kiekvieną jų nebereikalingą pirkinį, neracionalaus vartojimo sumažėtų kaip reikiant.
  6. Gera rodyti tinkamą pavyzdį. Iš tikrųjų, manau, kad kiekvieno rūšiuojančio žmogaus misija nėra rinkti svetimų žmonių šiukšles ar pamokslauti. Mes turime išlikti ištikimi savo principams, net tuomet, kai tai nėra patogu ir spinduliuoti džiaugsmą, pozityvumą, nes iš esmės, nereikia šiukšlių rūšiavimo įsivaizduoti, kaip tam tikro pasiaukojimo, kurį pasirenka tik šviesios ir tyros dvasios žmonės. Jau ne kartą minėjau, kad tai yra toks pats natūralus dalykas kaip, kad išmesti šiukšlę į kibirą, o ne pro langą.
  7. Turiu vis daugiau bendraminčių. Nors dar kol kas gyvenu bendrabutyje, maloniai nustebina tai, kad rūšiavimo konteineriai dažniausiai būna pilni :). Taip pat didžiuojuosi dirbdama organizacijoje, kurioje darbuotojai skatinami rūšiuoti ir tam suteikiamos visos sąlygos. Džiaugiuosi būdama sąmoningos ir atsakingos žmonių bendruomenės dalimi :).

Smagu, kad vis daugiau žmonių pradeda protingai tvarkyti savo išmetamas atliekas ir tikiu, kad ateityje šiukšles rūšiuos didžioji dalis žmonių.

Draugai, o jūs ar rūšiuojate? Kas motyvuoja ir demotyvuoja tai daryti? Pasidalinkite:).

Gražios dienos, visiems!

Detonuota pykčio bomba

Veiksmas vyksta maždaug prieš metus LIDL parduotuvėje. Tuomet ši parduotuvė vis dar buvo ant bangos, tad ir eilės didžiulės, o aš stoviu vienoje iš jų. Žmonių tiek daug, kad eilė prasideda kaip kelios ilgos eilės, kurios artėjant prie kasų skyla į dar daugiau mažesnių eilučių. Taigi, stoviu vienoje iš tų didžiulių eilių jau kurį laiką, jaučiu pyktį ir nuovargį: „Na ir koks velnias nešė mane i šią galerą???“. Bet aš ne iš tų, kurie pasiduoda dar nenugalėti, tad laukiu toliau.
Staiga prie manęs, stovinčios viename iš eilės lūžio taškų (tuomet, kai iš pirmosios eilės, patenki į mažesnę, vedančią tiesiai prie kasininko) prieina močiutė su keliais produktėliais ir pasiteirauja, ar čia eilės galas. Teisybės dėlei, turėčiau paminėti, kad ji nebuvo viena iš tų mielų, šiltų močiučių, kurios pardavinėja pakalnučių puokštutes. Ji buvo labiau ta močiutė, kuri troleibuse nesibodės garsiai aptarinėti, koks blogas šiuolaikinis jaunimas ir tikrai mokės išsireikalauti vietą sau ir savo rankinukui. Aš kaip didžiąją eilės dalį atstovėjusi senbuvė patikinu ją, kad eilės galas ne čia, o ten (numoju atgal į parduotuvės gilumą, nes tikrai tokio didumo eilės buvo…). Močiutė supyksta, pradeda skųstis ir burbėti, o aš, kažkodėl pajuntu kažkokią lengvą piktdžiugą: „Taip jau yra, bet visi šitą ilgą eilę atstovėjome, jums reikia eiti į galą“. Močiutė dar labiau įniršta, o man darosi jau ne tiek įdomu, kaip klostysis šita situacija, o baisu.
Staiga, prabyla moteris, visą laiką stovėjusi prieš mane. Ji, kartu su savo dukra ir jos vaikinu, visą stovėjimo eilėje (o ką, vos ne „sėdėjimas zonoje“:D) laiką, kalbėjosi apie savo gyvenimą Vokietijoje. Taigi ši moteris, maloniai paklausė, kas nutiko nepatenkintajai močiutei, o ši tikrai nemandagiai atšauna, kad nežmoniška eilė, kad neįmanoma čia ir t.t… Kaip manot, ką daro moteris? Tiesiog nusišypso ir sako: „Tai prašom, stokit prieš mus“. Aš mintyse nustembu, nes visada jausdavau konfrontaciją su piktais senjorais ir niekada nenorėdavau jiems nusileisti… O čia šitaip! Močiutė nustemba nemažiau nei aš ir išsišiepia nuoširdžiai lyg 80-metis vaikas, po to labai mandagiai padėkoja moteriai ir susideda ant važiuojančio takelio savo kelis daiktelius. Imu jausti kaip pyktis ir susierzinimas atmosferoje pamažu sklaidosi.
Dar kelios minutės ir pagaliau išeinu ir prekybcentrio. Jaučiausi tokia dėkinga tai nepažįstamai moteriai, kuri išgelbėjo visus aplinkinius ir pačią save nuo konflikto ir blogų emocijų tiesiog „lygioje vietoje“. Kartais nereikia ir konfliktų sprendimų seminarų lankyti – va čia tikri, praktiniai įgūdžiai!
Gražios dienos!<3