Category Archives: ekologija

Minimaliai.lt spaudoje!

Noriu pasidžiaugti pirmuoju savo interviu laikraštyje. Dėkoju kurso draugei, žurnalistei Ritai.
AČIŪ, kad savo straipsniuose rašai apie aplinkosaugos problemas ir dar didesnis AČIŪ, kad patirtimi pakvietei pasidalinti ir mane:).

Įrašo apačioje nuorodą į straipsnį internete. Verta paskaityti ir pažvelgti į sąmoningą gyvenimą ne tik iš aplinkosauginės, bet ir filosofinės pusės.

Taip pat dalinuosi 5 basic dalykais, kuriuos turi pradėti žmogus, norintis pradėti gyventi atsakingiau:

1. Rūšiuoti šiukšles. Tai privaloma kiekvienam protingam ir atsakingam žmogui.
2. Atsisakyti plastikinių vienkartinių indų, turėti savo gertuvę.
3. Kitomis akimis pažvelgti į plastikinius maišelius: ar tikrai viskam, ką perkate reikia maišelio? Medžiaginis pirkinių maišelis – būtinybė.
4. Įsisąmoninti, kad pirkimas nėra laisvalaikio leidimo būdas. Nebeiti „tiesiog pasivaikščioti“ į prekybos centrus.
5. Išsivalyti savo internetinę erdvę. Jei informacija verčia save nuvertinti arba nuolat primena, kad tau reikia keistis (dažniausiai išorėje), jei nuolat stimuliuoja jūsų poreikius ir skatina norėti, to ko neturite, tai yra destruktyvi informacija ir jos jums nereikia.

Nuoroda į interviu:

Gyvenimo prasmę surado tausodama aplinką

Linkėjimai,
Inga

Apie tai, kas gyvena miške

Sveiki!

Šiame įraše bus mažai teksto ir daugiau nuotraukų, nes kartais vaizdai veikia labiau nei bet kokie žodžiai, ar ne?

Prieš daugiau nei savaitę praleidau vakarą bėgiodama po draustinį, esantį Vilniuje, Karoliniškių rajone. Tiek daug medžių, krūmų, kalnų, atodangų, kad net sunku patikėti, kad šį gamtos kampelį galima pasiekti vos per kelias minutes, pasukus toliau nuo pagrindinės gatvės.

Tiesą sakant, kai kur dilgelės ir žolė tokios aukštos, kad atrodo, kad ilgą laiką ten nebuvo lankęsis joks žmogus. Visgi, tam, kad pamatytum žmogaus pėdsakus, Šerloku būti nereikia – tiesiog nuostabą kelia, rodos, sąlyginai apleistose, nepopuliariose, vietose besimėtantys plastikiniai maišeliai…

Vien ko vertas liūdnai įstabus peizažas su vieno prekybos centro vežimėliu ir ančių šeimynėle prie upės. Neįsivaizduoju, kaip jis ten atsirado, nes vien tam, kad pakliūtum į tą vietą, reikia nusileisti ne vienu stačiu kalnu.  Nežinia, kiek dar laiko tas vargšas vežimėlis ten ir gulės…

Tai štai tokios, va, dvejopos mintys. Ir gera, kad galima taip greitai pabėgti į mišką, pasiklausyti paukščių garsų ir įkvėpti bent kiek gaivesnio oro, kita vertus – nuo šiukšlių nepabėgsi net ir atokiausiose vietose.

Kartais pakeliu ne savo šiukšles ir klausiu savęs, ar kada nors bus taip, kad didžioji dalis žmonių elgsis sąmoningai ir bent jau nešiukšlins? Bet tada prisimenu visus savo bendraminčius, visus zero waste bendruomenės narius, įkvepiančius pavyzdžius ir tvarias iniciatyvas ir suprantu, kad tai yra tik laiko klausimas.

Kaip profesorius Eugenijus Laurinaitis yra pasakęs: ,,Žmonės padarys išvadas ir susimąstys. Tik neaišku, ar iš išminties, ar iš baimės“.

Linkėjimai,

Inga

 

 

Apie tai, kodėl verta atsisakyti vienkartinių indų

Sveiki!

Šį gegužės mėnesį visi norintys galėjo prisidėti prie 30 dienų be plastikinių indų iššūkio. Mano nuomone, plastikiniai indai yra daugiau įprotis, negu būtinybė. Jau kuris laikas gyvenu visiškai be jų ir galiu pasakyti, kad sielos ramybė prieš gamtą ir ateities kartas nėra vienintelė nauda, kurią gaunu jų atsisakiusi.

Pirmiausia, nenaudojant vienkartinių indų lengviau sveikai maitintis. Vienas žmogus, sužinojęs apie šį mano sprendimą nusistebėjo: „O kaip tu perki sveriamą mišrainę???“. BŪTENT. Čia ir yra atsakymas, nes aš jos neperku. Jei žinai, kad iš principo tiesiog nenaudoji vienkartinių indų, susilaikai nuo spontaniško maisto ir gėrimų pirkimo, kuris dažnai būna skanus, bet kaloringas, su daug cukraus ir kitų priedų. Žinoma, visada galima valgyti nesveiką maistą ir ne vienkartiniuose induose, bet tam reikės įdėti pastangų: ieškoti kavinės, laukti, kol maistas bus pagamintas/ gamintis pačiam, o galbūt netgi prašyti maistą supakuoti į jūsų tarą, kas Lietuvoje vis dar nėra įprasta…Kai egzistuoja išorinės kliūtys, maisto pasirinkimas nebėra toks spontaniškas ir atsiranda laiko apmąstyti, ar tikrai esu alkanas ir ar noriu valgyti būtent tai. Taipogi, vienkartinių indų atsisakymas apriboja maisto išsinešti galimybę, bet įpratus pačiam gamintis pietus, vienu šūviu nušaunami du zuikiai: gali būti tikras maisto šviežumu ir dar sutaupyti pinigų!

Atsisakiusi vienkartinių plastikinių indų, supratau, kaip svarbu yra estetiškas maisto pateikimas ir pradėjau mokytis mėgautis maistu. Bene didžiausią skirtumą pajutau plastikinius kavos puodukus iškeitusi į keramikinius: taip atpratau gerti kavą iš plastiko, kad už tokią tiesiog nebenoriu mokėti pinigų. Plastikas, rodos, pats savaime diktuoja atsainumą ir greitį, jautiesi taip, kad kavą reikia paskubomis išgerti, puodelį išmesti, o tada vėl įsisupti į kasdienius reikalus. Kava keramikiniame puodelyje – priešingai, lengvai pristabdo, grąžina į šią akimirką, nes kol mėgausiesi gėrimu, nei vairuosi, nei bėgsi kur nors gatve ar rūkysi už kampo. Lygiai tas pats su maistu. Taip, plastikiniai indai leidžia pietauti bet kur, net ir ant Kilimandžaro kalno, bet normaliomis, kasdienėmis sąlygomis, mano manimu, geriausia pietauti ramiai sėdint prie stalo ir nebūti blaškomam jokių pašalinių veiksnių.

Na ir galų gale, gyvenimas be vienkartinių indų padeda ugdyti valią ir… kūrybiškumą! Vienkartiniai indai daugeliu atvejų yra lengviausias ir mažiausiai jėgų reikalaujantis pasirinkimo variantas, tad jų atsisakymas priverčia ieškoti alternatyvų ir įdomesnių sprendimų. Galbūt pritrukus indų vakarėlyje bus panaudotos lėkštės iš antikvarinio močiutės servizo, galbūt po iškilos gamtoje bus suorganizuotas indų plovimo konkursas (juk tikrų indų lyg niekur nieko neišmesi, o juos išplauti kartais reikia motyvacijos:)), o gal tiesiog krepšyje atsiras vietos metalinei šakutei su gertuve… Variantų, kaip išvengti plastikinių indų yra nė vienas, tačiau svarbiausia yra suprasti, kokia viso to prasmė. O prasmė yra didelė ir svarbi: nauda gamtai, investicija į švarią aplinką, sąmoningumo žinutės maisto gamintojams ir pardavėjams siuntimas, o kartu ir iššūkis pačiam sau.

Visada yra lengviausia panorėti, nusipirkti ir išmesti, bet tvarūs sprendimai vienoje gyvenimo srityje, neabejotinai paveikia ir kitas. Rodos, atsisakai vieno, o keičiasi ir visai kiti dalykai – kaip organizuoji savo dieną, ar rūpiniesi savo sveikata, ką valgai, kaip valgai, kiek pinigų išleidi maistui, ar mėgaujiesi, o gal tiesiog impulso pagautas užkandžiauji…Šie ir dar daugiau klausimų iškyla ėmus gyventi sąmoningiau be vienkartinių indų, o atsakymų į juos ieškojimas padeda tobulėti ir būti dėmesingesniam pačiam sau.

Dar kartą sveikinu visus iššūkio 30 dienų be plastikinių indų dalyvius! Jūs tikri šaunuoliai!

Daugiau apie iššūkį:
https://www.facebook.com/groups/218099841956258/?hc_ref=ARQDRovlNshbnBdhd_TCRk7iCRBqqvlX7LynQILf0aQvcwLnEqBUZIOo_ys6AflSiFk

Inga <3

 

Gyvenimas be plastikinių maišelių

SVEIKI,

   Jei ir yra dalykas, kuriuo savo minimalizmo kelionėje, tikrai didžiuojuosi, tai gyvenimas be vienkartinių plastikinių maišelių! Toks apsipirkinėjimas man tapo įprastu dalyku: perku praktiškai viską ką ir anksčiau, o plastikinių maišelių nepasigendu.

   Iš tikrųjų, naudojamų plastikinių maišelių kiekį galima lengvai sumažinti dėl labai paprastos priežasties: dažnai maišeliai naudojami iš įpročio, o ne todėl, kad yra reikalingi. Štai dar keli argumentai, kodėl prieš plėšiant kiekvieną plastikinį maišelį, verta sekundę pagalvoti:

  1. Pasaulis artėja prie plastiko naudojimo krizės. Nors plastikiniam maišeliui pagaminti reikia mažiau energijos nei popieriniam, plastikas yra ta medžiaga, kuri niekuomet nesuyra, o perdirbama tik skyla į vis mažesnius gabalėlius. Perdirbami maišeliai virsta plastikine mediena (angl. „plastic lumber“) ir gali būti panaudojami kitų daiktų gamyboje (suoliukų, grindinio ir kt.) arba būti pakeičiami į naujus maišelius. Visgi, dalis maišelių yra taukuoti ar kitaip sutepti, dar didesnė dalis taip niekada ir nepatenka į rūšiavimo konteinerius. Be to, pats perdirbimo procesas reikalauja daug energijos, kuri galėtų būti panaudojama perdirbant kitas žaliavas.
  2. Plastikiniai maišeliai yra dažna šiukšlė, teršianti aplinką ir bjaurojanti gamtą. Juos su maistu supainioja gyvūnai (vandenyno gyventojai valgo „plaukiajančius maišelius“, šio „delikateso“ paragauja ir kiti gyvūnai). Plastikiniai maišeliai mėtosi pakelėse, skraido danguje, „maudosi“ upėse… Kaip ir minėjau, plastikas nėra irus ir „užkonservuoja“, trukdydamas irti viskam, kas yra į juos įdėta. Ypač blogai, kai tai nutinka su organinės kilmės medžiagomis, kurios galėtų pačios natūraliai suirti, tačiau irdamos plastike tiesiog kaupia metano dujas.
  3. Plastikiniai maišeliai kaupiasi namuose, užimdami vietą ir dažniausiai guli nenaudojami. Kaip ir minėjau anksčiau, plastikas neatsiranda iš niekur ir niekur nedingsta. Nors maišeliai ir yra kiekviename parduotuvės kampe ir dar nemokami, tai mūsų, išsilavinusių žmonių, pareiga juos naudoti atsakingai ir tik tiek, kiek reikia.

 Visgi, dažnai matau žmones, kurie į plastikinius maišelius pakuoja viską, kas neturi pakuotės. Kai kuriems produktams plastikinis maišelis atrodo toks beprasmiškas kad, mano nuomone,  net ir visai aplinkosauga nesidominčiam žmogui, turėtų kelti nepatogumus (na, ir kur buityje padėti tuos maišelius, kurių prisikaupė perkant po vieną/dvi citrinas, avokadą, pakuojant jogurtų indelius..? Į seną, gerą maišelių stalčių? Visai neminimalistiškas pasirinkimas. Juk be plastikinio maišelio galima pirkti praktiškai viską, ką tik galima pasverti!

Maisto produktai, kuriuos perku visiškai be maišelio (sąrašas nebaigtinis):

  1. Visi vaisiai ir daržovės. Citrinos, bananai (taip, kartais jie būna šlapi, bet nedėti sausų bananų į maišelį turėtų būti elementaru net ir aplinkosauga nesidominančiam), obuoliai, apelsinai (nejuokauju, kartais perkame po kokius 8 be maišelio ir neteko sulaukti jokių komentarų iš kasininko), kriaušės, pomidorai (perku kekinius, kad kasininkei būtų lengviau pasverti), paprikos, cukinijos…
  2. Jogurtas. Suprantu, kad gyvenime nutinka įvairių nelaimių ir galbūt jogurtas kažkada išsiliejo, bet tikimybė, kad tai įvyks vėl, gali sumažėti iki minimimo, jei tik dėsite jogurtą pirkinių krepšelio viršuje. Atsarga gėdos nedaro… Bet šiuo atveju šiek tiek daro. Ir ta gėda prieš gamtą, gyvūnus ir ateities kartas.
  3. Miltai. Vėlgi, tenka pripažinti, kad kai kurie pakeliai gali būti apsimiltavę, bet man su tokiais neteko susidurti. Užtikrinu, kad sukrovus pirkinius maišelyje miltų niekas negalėtų pradurti ir perku juos be jokių plastikinių maišelių.

Žinoma, yra tokių produktų, kurių be maišelio nenusipirksi.

Daiktai, kuriuos perku ir naudoju medžiaginius maišelius:

  1. Vaisiai ir daržovės (kai perku daugiau nei 3 vienetus).
  2. Riešutai, datulės.

  Plastikinių maišelių galima imti atsisakinėti pamažu ir tai jau bus didelis žingsnis į priekį. Pažadu, kad tikrai jų nepasigesite:). Dalinuosi keliais patarimais, kaip pradėti mažinti plastikinių maišelių naudojimą:

  1. Kepinių maišelius naudoju daugybę kartų. Žinoma, kepiniams su lipniais, riebiais priedais tai netinka, bet jei perkate paprastą duoną ir bandeles – tai tikrai veikia. Džiugiuosi, kad galiu tą patį maišelį naudoti 5 ar daugiau kartų.
  2. Jeigu nenaudojate medžiaginių maišelių, kviečiu naudotis plastikinius maišelius atsakingiau. Vienas iš tokių būdų vienu kartu pirkti maisto ilgesniam laiko tarpui. Nes tikrai atsakingiau yra pirkti 10 pomidorų viename maišelyje, o ne kasdien po 2, naudojant skirtingus maišelius.
  3. Jei jau taip nutiko, kad turite naudoti plastikinį maišelį, nesurūšiuokite jo, o „atsidėkite juodai dienai“. Jis jums pasitarnaus dar kelis kartus, o tada tegu ramiai keliauja į rūšiavimo konteinerį :).
  4. Jei žinote, kad pirksite drabužį/batus, galite atsinešti savo maišelį, išsaugotą iš prieš tai buvusio pirkinio.
  5. Ir pats svarbiausias dalykas – SĄMONINGUMAS! Norėdami mažinti maišelių naudojimą gerai apsvarstykite, ar tikrai jūsų situacijoje negalima išsiversti be maišelio. Jokiu būdu neimkite maišelių „ateičiai“. Esu mačiusi žmonių, kurie tik įėję į parduotuvę prisiplėšo gal dešimt maišelių, o panaudoja vos kelis… Tai yra bene blogiausias variantas, nes „panaudotų“ maišelių niekas kitas naudoti nebenori. Beprasmis švaistymas. Nereikia taip daryti…

Taigi, koks bus pirmas dalykas, kurio nuo šiol nebedėsite į maišelį…?:)

Linkėjimai,

Inga<3

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Kitokie pasikalbėjimai su Ieva

Rašydama magistro darbą darnaus vartojimo tematika, bendravau su daug įkvepiančių žmonių, gyvenančių pagal Zero Waste idealogiją ( Zero waste – tai judėjimas, kuomet žmonės stengiasi kuo labiau minimalizuoti susidarančių atliekų kiekį ir visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių).  Visi jie man pasirodė protingi žmonės, įdomios asmenybės su unikaliomis kelio į sąmoningumą istorijomis. Bene didžiausią įspūdį paliko dviejų valandų pokalbis su Zero Waste Lietuva bendruomenės Facebook’e įkūrėja Ieva, kuri man pasirodė labai išmintingas ir savo vietą pasaulyje atradęs žmogus. Net ir po kelių mėnesių vis dar prisimenu kai kurias jos pasakytas mintis. Tikiu, kad įtaigiausiai tiesa skamba iš laimingo žmogaus lūpų. Galbūt dėl šios priežasties pokalbis su Ieva mano galvoje sukėlė tikrą minčių audrą. Pagalvojau, kad nuodėmė būtų nepasidalinti bent keliomis šio prasmingo pokalbio ištraukomis, todėl gavau Ievos leidimą panaudoti jos mintis (jos bus rašomos kursyvu).  Taigi, su džiaugsmu dalinuosi septyniomis Ievos ir šiek tiek mano įžvalgomi apie minimalizmą, zero waste  ir… tiesiog gyvenimą!

1. Nėra vienos laimingo gyvenimo formulės. Tūkstantį kartų girdėta tiesa, kuri pasitvirtina vėl ir vėl. Žmogus visuomenės akyse gali turėti viską, bet viduje jausti, kad kažkas ne taip. Būtent dėl šios priežasties turtuoliai paaukoja pinigus iš išvažiuoja gyventi į vienkiemį, perspektyvūs studentai universiteto suolą iškeičia į savanorystę Afrikoje, o gerai apmokami profesionalai pasuka į visai kitą profesinę kryptį. Pradžioje tokie pasirinkimai atrodo beprotiški ir keisti. Bet vėliau visi taškai ant „i“ sudedami, nes būtent taip ir atrodo individualios laimės paieškos. Ieva taip pat iškeitė gerai apmokamą darbą Vilniuje į gyvenimą nedideliame miestelyje, dirbant sau ir niekada to nesigailėjo, nes toks gyvenimo būdas jai labai tinka.

„Dabar, mano visas gyvenimas, negaliu sakyti, kad atostogos, bet man nereikia nuo nieko ilsėtis. Aš einu į darbą kaip į šventę, einu pasivaikščioti, dar kažką darau ir visuomet daugiau mažiau vienodai jaučiuosi. Žinoma, visokių dramų gyvenime atsitinka, bet aš turiu omenyje, kad man nereikia pailsėti nuo darbo ir dar išleisti tam be galo daug pinigų. Juk dažniausiai žmonės taip ir daro: vakare kažkur išeina, savaitgalį, išvažiuoja atostogų. Reiktų gyventi taip, kad nereikėtų važiuoti atostogų.“ 

2.Žmogaus gyvenimas – daugiau nei tik darbas. Pokalbis su Ieva padėjo iš naujo apmąstyti savo nuostatas apie tai, kaip aš suprantu darbą, kokią vietą jis užima mano gyvenime, ko tikiuosi dirbdama, ar pinigai yra svarbiausias faktorius ir t.t…

Žmonės yra įsukami į darbą. Reikia dirbti, kad nusipirktum kažką, tada vėl dirbti, išmesti ir toks užburtas ratas. Ir kai aš dirbau „normalų“  darbą, mano atlyginimas buvo labai geras, bet visada savaitgaliais bandžiau ištrūkti kažkur į gamtą. Ir aš pastebėjau, kad aš uždirbu daug, bet labai daug ir išleidžiu. Ir daugiausia išleidžiu tam pačiam darbui: kad petraukos metu galėčiau eiti pavalgyti, aprangai, o daugiausia aš išleisdavau, kad pailsėčiau nuo savo darbo…”

3. Visi žmonės skirtingi ir nieko blogo, kad kažkas nemąsto taip, kaip tu. Dažnai žmonėms, turintiems aiškias nuostatas apie gyvenimą, sunku priimti kitų žmonių požiūrį. Niekada nebuvau radikali, tačiau pokalbis su Ieva man dar kartą priminė, kad sąmoningumas yra kiekvieno žmogaus asmeninė kelionė ir prievarta primetinėdamas požiūrį nieko nepasieksi (nebent sieki atmetimo reakcijos). Ne kas kitas, o asmeninis pavyzdys – galingiausia inspiravimo priemonė.

„Kiekvienas žmogus turi skonį gyvenimui: vienų žmonių skonis yra truputėlį aukštesnis ir jam skanesni tikresni, natūralesni dalykai. Kitų skonis yra toks paprastenis. <…> Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, aš sakau, kad kiekvienas tą skonį kitokį jaučia.  <…> Savo pavyzdžiu tu gali daryti įtaką savo artimiausiai aplinkai, kuri darys įtaką dar kitai aplinkai. Tai ir yra, ką mes galime padaryti – savo gyvenimą gyventi su savo tiesa geriausiai kaip mes galime. Ir to, iš tikrųjų, pakanka toje situacijoje, kurioje esam..“

4. Minimalizmas nėra nepritekliaus sinonimas. Tiek aš, tiek Ieva pastebime, kad žmonės minimalizmą linkę siekti su nuolatiniu trūkumu. Tai nėra teisinga, nes minimalizmas neverčia atsisakyti reikalingų daiktų. Priešingai – tai pasirinkimas turėti tik tiek, kiek reikia ir ko reikia.

,,Jogos principai teigia, kad visatoje yra begalinė gausa ir visko pakanka visiems. Tiesiog, kai žmogus nori daugiau nei jam reikia,  jis turi kažką, ko kitam, galbūt, trūksta. Dažnai žmonėms atrodo, kad minimalizmas arba Zero waste yra sunku, nes tu atsisakai ir tau kažko trūksta. Bet ne taip yra. Tau tiesiog daug nereikia, nes turi viską ir nė trupučio nė daugiau“.

5. Net ir nedideliai pokyčiai yra vertingi. Kartais susidūriu su žmonių įsivaizdavimu, kad turiu vos kelis daiktus ir kiekvienas mano pasirinkimas yra teisingas, ekologiškas ir nekenkiantis gamtai. Deja, bet tai nėra tiesa, o galbūt net nėra įmanoma. Bet kuriuo atveju, sąmoningas gyvenimas yra procesas ir kiekvienas žingsnis tvarumo link yra vertingas. Panašiai mano ir Ieva, o patikėkit manim, ji gyvena tikrai atsakingai ir, be abejo, laimingai:).

„Negali tiesiog paimti ir iššokti į zero waste, reikia ir į save žiūrėti su tokiu atlaidumu. Tu gyvenai visą gyvenimą kitaip ir jau vienas teisingas, sveikas pasirinkimas į vartojimo mažinimą jau yra geriau nei jokio. Ir nereikia būti sau labai griežtam. Nes kai tu kažką darai ir tau teikia džiaugsmą, tau lengva, kitaip yra viskas ir tu pats sau visai kitaip atrodai… O jei tu bandai kažkokias idėjas parodyt, būdamas  piktas, nes tau sunku, tu nespėji, neturi laiko ar dar kažkokių resursų – visi tai mato. Ir tikrai niekas nesusižavės tomis idėjomis…”

6. Asmeninis pavyzdys – veiksmingiausia idėjų sklaidos priemonė. Kartais atsakingi ir tvarūs pasirinkimai verčia pasijusti visiška keistuole, tačiau vargu ar yra geresnė atsakingo gyvenimo būdo reklama nei laimingas žmogus. Ne pamokslavimu ar reikalavimais, galima priversti žmones susimąstyti, o savo laimingo gyvenimo pavyzdžiu. Panašiai mano ir Ieva:

„Mes galim pakeisti tai, kaip mes gyvenam, kaip aš gyvenu, ką aš darau. Ir tiesiog, tikėdamas tuo, darydamas, kažkas kitas pamatys, prisijungs. Tai yra revoliucija, bet ji tokia va. Pacifistinė, teigiama, konstruktyvi.“

„Aš pradėjau matyti tokius dalykus, kaip pavyzdžiui, tu ateini su maišeliu medžiaginiu į kepyklėlę. Pirkau kruasaną ir paprašiau, kad idėtų į mano maišelį. Žmogus paima tą maišelį ir vieną sekundę tu pamatai, kad jam kažkas klykteli galvoj. Jis tiesiog nesupranta, kas čia vyksta, jam kyla klausimas. Tai turbūt, yra pats didžiausias džiaugsmas, kodėl aš tai ir toliau darau be savo priežasčių asmeninių. Žmonės, dažniausiai pasidomi ir pasidžiaugia. Dažniausiai sulaukiu tik teigiamų atsiliepimų. Ir aš kiekvieną dieną tai matau, ar įsivaizduojat?“

7.Nereikia fanatizmo! Svarbiausia mąstyti galva. Ši frazė po pokalbio su Ieva mane lydi visur ir visada. Niekada savęs neribojau dirbtinai. Tiesiog visada, prieš kažką pirkdama užduodu sau klausimų. „Kodėl aš sumąsčiau tai nusipirkti?“; „Ar man tikrai to reikia?“, „Kur dėsiu senesnę pirkinio versiją namuose?“ ir pan. To pakanka, kad išblėstų pirmasis impulsas „man reikia“ ir galėčiau būsimą pirkinį įvertinti logiškai ir apgalvotai. Dalinuosi dar keliomis Ievos mintimis:

„Man nėra svarbu, kad daiktas būtų naujausias, kažkokios rūšies ar dar kažkoks. Aš manau, kad reikia galvoti su protu, kad daiktas atliktų savo paskirtį, kad netaptų kažkokiu saviraiškos būdu ar būtų naudojamas parodyti,kad turi pinigų ar kažkokį statusą <…> Pas mus daug kas yra labai nukreipta į išorę, o žmonės į materialų pasaulį koncentruojasi. Čia yra gilios priežastys, nes juk lengviau yra nusipirkti kažkokį daiktą, nei jį padaryti idėjus pastangų…Sunkiau susikurti kažkokius santykius, draugystę, kur tu susitinki su žmogum ir tau nieko nereikia eiti nusipirkti, kad praleistum laisvalaikį –  pavyzdžiui, kai tiesiog nueini į parką pasėdėt ir tau smagu.“

Ekologija dabar yra ant bangos. Ir tai irgi yra labai padidėjęs vartojimas, lygiai toks pats perkamas produktas. Ir aš sakau,kad esmė ne rūšiavime, ne tai mus išgelbėti gali, ar ekologiškos prekės. Esmė yra tiesiog su galva pradėti  mąstyti ir susimažinti tuos poreikius ir valgyti tiek, kiek reikia ir turėti tiek, kiek reikia.“

 Ir pabaigai…

„Planeta gali labai greitai viską susitvarkyti: keletas didesnių žemės drebėjimų, cunamių ir viskas. Čia paprasta yra. Mes tik dėl savęs galime būti sąmoningi.  Net sakau ne dėl vaikų, nes jau dabar pradedame jausti pramonės revoliucijos ir plastiko naudojimo pasėkmes. Juk patys naudojam tą vandenį ir valgom tą maistą. O už dešimt metų iš viso nebus aišku kaip ten gali būti. Žodžiu, tik dėl savęs galim čia, dėl nieko kito…“

Labai dėkoju Ievai už mintis, kuriomis ji leido pasidalinti su jumis! Tikiuosi, kad buvo naudinga ir įdomu!

Linkėjimai,

Inga<3

 

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Bambukinis herojus

Labas rytas!
Taip kiekvieną dieną su jumis sveikinasi ne tik žadintuvas, kavos/arbatos puodelis, bet ir dantų šepetukas!
Šiandien siūlau prisidėti prie atsakingo vartojimo visiškai paprastai – kitą kartą įsigyti ne plastikinį, o medinį dantų šepetuką! Efektas tas pats, nieko atsisakyti nereikia, o žingsnis vardan mažesnių šiukšlių kalnų svarbus ir reikšmingas.
Turime sakyti tris TAIP bambukiniams šepetukams, nes:
1.Jų kotelis visiškai suyra ir gali būti kompostuojamas. Vadinasi, išmestas šepetėlis tiesiog natūraliai suirs ir neterš nei gamtos, nei vandenyno.
2.Bambukas pasižymi antibakterinėmis savybėmis. T.y. ant jo kaupsis mažiau bakterijų nei ant įprasto šepetuko!
3.Bambukai labai greitai auga, todėl jų populiacijai masinė šepetėlių gamyba tikrai neatsilieps.
4.Šepetėlių pakuotės – popierinės, o tai yra draugiška gamtai pakuotė.
5.Šie šepetėliai stilingi! Taip primena skandinavišką, minimalistinį daiktų dizainą…
6.Nekainuoja dramblio (tik 4 eur ne akcijos metu:o)!
7.Vien JAV kasmet išmeta 850 mln. nereikalingų dantų šepetukų, kurie tiesiog nugula žemės paviršiuje arba vandenynuose.
Argumentų UŽ daugiau negu pakankamai!
P.S. o jau sunaudotas plastikinis dantų šepetukas net ir išėjęs į penciją gali pasitarnauti valant batus, senus papuošalus, kilimą, kompiuterio klaviatūrą ar tiesiog sunkiai pasiekiamus namų kampelius:)
Skanios kavos!

Įspūdžiai iš konferencijos apie darnų vystymąsis

SVEIKI,

Šiandien dalyvavau darnaus vystymosi konferencijoje. Visiškai nemokamai, netradicinėje vietoje ir sužinojau daug įdomių dalykų!

Pirmiausia, kad būtų aiškiau, savais žodžiais paaiškinsiu, ką reiškia darnus vystymasis. Darnus vystymasis – tai globalių tikslų visuma, apimančių ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę dimensijas. Šiuo metu tikslų yra 17 ir jie apima daug skirtingų sferų, pradedant skurdo mažinimu, lyčių lygybe, kova su klimato kaita, švaraus vandens užtikrinimu, baigiant tvariais miestais ir stabiliu ekonominiu augimu. Taigi, iš esmės darnaus vystymosi tikslai apima daugelį žmonijos veiklos ir gyvenimo sričių. Kiekviena šalis narė, tarp jų ir Lietuva, įsipareigoja stengtis pastangas, kad tikslai būtų  įgyvendinti. Žodžiu, darnaus vystymosi tikslai sukurti tam, kad žmonės gyventų geriau, stabiliau, laimingiau, švaresnėje aplinkoje ir tai būtų užtikrinama ateitiems kartoms. Daugiau info

Konferencija vyko „Miesto laboratorijos“ patalpose Antakalnyje, kurios (mano nuostabai!) dar prieš metus tebuvo sandėlis plikomis sienomis. Labai nustebino aplinka, nes erdvė yra visiškai išpildyta vintažiniais daiktais: smagu ir neįprasta buvo gerti arbatą iš senovinių puodelių, sėdint ant senų, bet nemažiau patogių kėdžių, šalia stalų, pagamintų iš nebenaudojamų durų (tą irgi ne iš karto pastebėjau.:) ).

Maloniai nustebino tai, kad  sužinojau, kad visai šalia manęs, praktiškai po nosim, egzistuoja glaudi ir draugiška bendruomenė. Miesto laboratorijoje, įsikūrusioje Sapiegų rūmų parke, Antakalnyje nuolat vyksta veiklos rajono gyventojams: organizuojami hidroponikos daržo entuziastų susirinkimai, kiekvieną sekmadienį gyventojai kviečiami į ilgojo stalo pusryčius, kartu švenčiamos užgavėnės, kitos šventės. Labai gražu ir bendruomeniška!

dav

„Miesto labaratorija“ Sapiegų rūmų parke

dav

 

dav

Antikvariniai ir labai mieli puodeliai

 

IMG_20171111_140049.jpg

Jauki kavinukė

IMG_20171111_133034.jpg

Pakartotinis daiktų panaudojimas. Padėklas iš vaisių dėžės

IMG_20171111_132514.jpg

VDA studentės Austėjos Plakūtytės meno projektas „Zero waste“

 

IMG_20171111_123717.jpg

Aš ir antikvarinis veidrodis

Visi pranešėjai buvo skirtingų sričių profesionalai ir man, kaip darnaus vystymosi komunikacijos studentei, viskas bus super įdomu!

Įdomūs dalykai, kuriuos sužinojau:

Žemartas BUDRYS ir Eugenijus KAMINSKIS – (Homo Eminens) Tema: Kaip užmegzti draugystę tarp žmonių ir gatvių? Du filosofai pagal išsilavinimą įdomiai pasakojo apie žmonių nuomonių tyrimus ir jų santykius su automobiliais ir judėjimu, gatvėmis ir miesto erdvėmis. Pranešimas privertė atkreipti dėmesį į transporto priemones mūsų gyvenimuose. Yra padaryti moksliniai tyrimai, kad žmonės tikrąją to žodžio prasme įsimyli savo automobilius. Taip taip, ką girdėjote! Keliaujant pėstute, žmonės natūraliai susiduria vieni su kitais, turi prasilenkti, susitinka jų akys. Keliaudami automobiliais žmonės tampa visiškai izoliuoti nuo juos skiriančios aplinkos (juk sėdėdami prie automobilio vairo net taikiausi žmonės gali pradėti keiktis, pypsinti, plūsti kitus vairuotojus, nors realybė nieko panašaus nedarytų), tad „įsimylėdami“ savo transporto priemonę, jie tarsi kompensuoja bendravimo keliaujant trūkumą. Ar pastebėjote, kiek daug viešųjų erdvių užima automobilių stovėjimo aikštelės? O automobilio vis tiek nėra, kur pasistatyti. 🙂 Įdomi paskaita apie tai, kad gyvenimas be asmeninio automobilio tampa neįsivaizduojamas, o didmiesčių kraštovaizdžiai pamažu panašėja į automobilių turgų.dav

Lina Bakšytė – (OZONAS) Tema: Socialinės raidos indeksas – kur reikia pasistengti Lietuvai. Socialinės raidos indeksas matuojamas analizuojant visų pasaulio valstybių gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę, raštingumo lygį, švietimo lygį ir pragyvenimo lygį. Labai įdomu pasižiūrėti Lietuvos palyginimą kitų šalių kontekste. Šiuo metu esame 35 vietoje.  Pirmajame trejetuke – Skandinavijos šalys.

Antroje nuotraukoje galima matyti sritis, kuriose Lietuva yra pažengusi ir kuriose atsilieka. Matome ir paradoksų: esame išsivystę medicinos priežiūros srityje (99.17), tačiau sveikatingumas ir sveikata siekia vos 52.75. Kitaip tariant, nesaugome sveikatos, neprižiūrime savęs, bet gydytis ir vaistus gerti mėgstame:). Dar matyti, kad esame technologiškai išsivystę ir neblogai valdome informacinius išteklius, o su asmenine žmogaus laisve ir aplinkosauga, liūdnesni reikalai. Įdomu tai, kad remiantis rodikliais Lietuvos skurdas, lyginant su pasauliu nėra didelis. Pranešėja šią situaciją paaiškino paprastai: Lietuvoje sukurtos sąlygos neskursti ir esamų išteklių, realiai, pakaktų visiems. Tačiau esame atitolę vieni nuo kitų, nepažįstame savo kaimynų, silpnos bendruomenės. Dėl šios priežasties nepriteklių kenčiantys žmonės tyliai kenčia, o bendruomenė, net ir būdama pajėgi paremti maistu, daiktais ar pinigais to padaryti tiesiog negali.

IMG_20171111_140729.jpg

Pagal socialinės raidos indeksą Lietuva – 35 vietoje

IMG_20171111_141223.jpg

Didžiausio/mažiausio Lietuvos progreso sritys pagal SDI

Simona UVAROVAITĖ – (Yours Again) Tema: Tvari mada. Antrinis džinsų panaudojimas. Prekės ženklo „Yours again“, kuriančio drabužius iš senų džinsų, įkūrėja, pristatė tvarumo madoje problematiką. Kelios mintys iš pristatymo:

  • Šiuolaikiniai mados ženklai stengiasi įmituoti tvarias praktikas, siekdami atsakingų vartotojų dėmesio. Kaip pavyzdį Simona pasitelkė H&M vykdomą senos tekstilės perdirbimo praktiką. Natūralu, kad ši iniciatyva yra geriau nei nieko, tačiau, ar žinojote, kad iš perdirbtos tekstilės vos 1% drabužio pluošto gali būti panaudotas naujo drabužio kūrimui…?
  • Kalbant apie H&M toliau, danai išsiaiškino, kad šis prekės ženklas KASMET sudegina 40 000 tonų naujų, neparduotų drabužių. Ne paaukoja, ne perdirba, o ima ir sudegina. Neaišku, kokie būtų prekės ženklo argumentai tokiems veiksmams, bet aišku, kad tai nėra tvaru ir reiškia didžiulį išteklių švaistymą.
  • Vienai porai džinsų pagaminti reikalinga mažiausiai 5000 l. vandens. Jei jie patrinti, suplyšę ar kitaip „papuošti“ – dar daugiau.
  • Pranešėja, Danijoje studijavusi tvarią madą patikino, kad pigių drabužių būti tiesiog NEGALI. Nes perkant pigų drabužį kažkas nukenčia ir negauna „savo“ dalies. O tai dažniausiai būna rankos, kurios tuos marškinėlius siūna – pigi darbo jėga skurstančiose šalyse, pavyzdžiui, Bangladeše.
  • Anot autorės, ateityje žmoniją ištiks second hand parduotuvių krizė, nes dabartiniai drabužiai gaminami tokie nepatvarūs ir greit susidėvintys, kad daugelį jų bus sunku panaudoti vėl.
  • IMG_20171111_144001.jpg

Puikus renginys, įdomūs ir įkvepiantys žmonės! Būtinai sekit „Miesto laboratorijos“ veiklą ir nepraleiskit kitų renginių. Kiek žinau, artimiausias iš jų, vietinių menininkų kūrinių mugė Sapiegų rūmų parke.

P.S. Parke, kuriame įsikūrusi organizacija, labai gera aura pasivaikščioti ir atsigauti nuo miesto šurmulio.

 

Pilna įspūdžių, Inga <3

 

 

Kodėl renkuosi rūšiuoti

Iš tikrųjų, dabar žmones pasiekia nemažai informacijos apie tai, kaip svarbu rūšiuoti šiukšles. Greičiausiai kiekvienas paklaustas praeivis per vieną sekundės dalį galėtų atsakyti, kad rūšiuoti svarbu ir reikia (visgi, dalis jų, paklausti ar patys rūšiuoja, lygiai taip pat turėtų atsakymų, kodėl to nedaro). Pati rūšiuoju jau tikrai ilgą laiką (kaip tikra rūšiavimo hipsterė dariau tai, kas nebuvo „ant bangos“ :)). Atliekas jau ilgą laiką rūšiuoja ir mano šeima, šią praktiką sugebėjau vykdyti net studentaudama ir gyvendama ne pačiomis patogiausiomis sąlygomis. Per tą laiką susidūriau su įvairiomis žmonių reakcijomis, teko įveikti savo pačios skepticizmą ir tingulį. O svarbiausia teko surasti sau atsakymą į klausimą, kodėl rūšiuoju net ir žinodama, kad vienai neįmanoma išgelbėti pasaulio. Ir radau.

Pirmą kartą mano tikėjimas atliekų rūšiavimo prasme susvyravo, kuomet įsidarbinau kavinėje. Pabandykite įsivaizduoti, koks beprasmybės jausmas apima, kuomet kasdien į bendrą konteinerį išmeti dešimtį maišų šiukšlių, pilnų vienkartinių puodelių, kartono, stiklo, popieriaus. Imi suprasti, kad viena nedidelės kavinės darbo diena sugeneruoja šiukšlių daugiau nei tu per visą mėnesį. Nori – nenori kyla dvejonės ir apatija: kas iš to vieno mano surūšiuoto maišelio, jei korporacijos ir verslai kasdien į tai atsako tonomis šiukšlių. Ėmiau mažinti savo vidinį disonansą, taikydamasi prie aplinkybių (tokia jau žmogaus psichologija: nesugebame mąstyti vienaip, o elgtis priešingai), todėl ėmiau neberūšiuoti namie, nes šiukšlės darbe nuolat primindavo „kaip tai beprasmiška“.

Visgi, laikai keitėsi, keičiausi ir aš: palikau klientų aptarnavimo sferą ir iš naujo prabudo mano noras būti atsakingai už aplinką, kurioje gyvenu. O ir tai daryti tapo daug lengviau: rūšiavimo šiukšliadėžės atsirado prekybos centruose ir kitose viešose vietose. Taipogi, viešojoje erdvėje daugėjo įvairių socialinių kampanijų ir informacijos. Pamažu rūšiavimas tapo automatinis ir neišvengiamas. Lygiai taip pat, kaip neišvengiami ir nerūšiuojančių žmonių komentarai:

  1. Man nerūpi. (Kaip dainose, taip ir gyvenime: prievarta mylėti (rūšiuoti) nepriversi. Tad patylėsiu.)
  2. Rūšiuoti neverta, nes vis tiek viską supila į vieną šiukšlių mašiną. (Galbūt atliekos ir yra supilamos į vieną mašiną, tačiau svarbu paminėti, kad tai yra speciali šiukšlių gabenimo priemonė, padalyta į tris ar daugiau dalių. Beje, visos surūšiuotos šiukšlės yra dar kartą perrūšiuojamos, tad vien tai, kad atskiriame galimas perdirbti atliekas nuo buitinių atliekų, ženkliai palengvina šį procesą).
  3. Niekas daugiau nerūšiuoja, o vienas pasaulio nepakeisi. (Natūralu, kad pasaulyje gyvena daugybė „Karalių Saulių“ (čia toks istorikams labiau), po kurių „nors ir tvanas“ (garsiausia Karalius Saulės citata). Bet sąmoningų ir atsakingų žmonių pareiga yra sukurti jiems atsvarą. Nieko nedaryti nėra sprendimas. Nebent tau nerūpi (žiūrėti į 1 punktą)
  4. Faina, kad rūšiuoji, bet aš tikrai tingėčiau plauti ten tuos visus indelius ir t.t (aš tingiu plauti visus indus apskritai, tad vienu indeliu daugiau ar mažiau – tas pats efektas)
  5. Faina, kad rūšiuoji, bet man nepatogu tuos kelis maišus išnešinėti ir t.t (čia negaliu kalbėti visiškai objektyviai, nes dar neteko gyventi vietoje, kurioje rūšiavimo konteineriai būtų neracionaliai toli. Žinoma, tikrai neapsimoka vien dėl šiukšlių išmetimo važiuoti į kitą rajono galą. Bet VISGI, jeigu nepatogumas apsiriboja tik poros maišų išnešimu į kiemą, tai vertėtų pagalvoti, ar tikrai taip nepatogu, o gal tiesiog pasižiūrėkite į 1 punktą).
  6. Nenoriu, kad namai taptų šiukšlių sandėliu. itas itin skaudus man asmeniškai, nes tikrai kai kurios pakuotės užsilieka namuose ilgiau nei buvo planuota. (Svarbu paminėti, kad jos būna švarios ir tvarkingos, tad pagrindinis jų keliamas diskomfortas – užimama vieta.). Visgi, nusistačius konkrečią dieną, kuomet bus išnešamos šiukšlės, būtų galima įveikti ir šį nepatogumą.)
  7. Tikrai nerūšiuosiu, nes ir taip moku mokesčius už šiukšles. Neleisiu iš savo darbo lobti šiukšlių tvarkymo įmonėms. (Šis tiesiog genialus. Vadovaujantis panašia logika: šiukšlinkime gatves ir kitaip niokokime miestų nuosavybę, kad savivaldybės turėtų dėti pinigus ten, o ne sau į kišenes. Čia ironija, žinoma.)

Visiškai natūralu, kad ekologija ir aplinkosauga žmonėms rūpi nevienodai: vieni rūpinasi gamta, kitiems labiau rūpi gyvūnai, tretiems skurstantieji, žmogaus teisės, kai kurie netgi sugeba derinti visus šiuos aspektus. Bet ką norėčiau pasakyti (ir tikrai sugalvojau ne pati), kad šiukšlių rūšiavimas turėtų būti savaime suprantamas dalykas kiekvienam bent truputį socialiai atsakingam žmogui. Nėra kito atsakymo ir varianto tolimesniam civilizacijos vystymuisi: arba didžioji dalis žmonių protingai tvarkys visas atliekas, kurias palieka (lygiai taip pat kaip perdirbti atliekas, svarbu jų mažiau generuoti apskritai) arba perpildysime sąvartynus ir paskęsime savo pačių šiukšlėse. Nors, teisingiau būtų sakyti, kad šiukšlinam gyvenimui pasmerksime ateities kartas.

Taigi, dalinuosi septyniais atsakymais, kodėl renkuosi rūšiuoti net ir žinodama, kad viena pasaulio neišgelbėsiu:

  1. ŽINAU, kad taip reikia. Ne, tai nėra tik nuomonė, bet kuo tikriausias faktas. Ir visai nesvarbu, net jei esi vienintelis rūšiuojantis kaimynas iš viso dvylikaaukščio – rūšiavimas ir neatsinaujinančių išteklių taupymas gamtos ir žmonijos atžvilgiu visada yra teisinga.
  2. Prisiimu atsakomybę už visus savo pasirinkimus ir jų pasekmes. Tam, kad dalyvaučiau tam tikrose iniciatyvose, man nebūtina patogi aplinka ir jos palaikymas (nors, žinoma, tai visuomet labai malonu). Iš savo patirties sakau, pačios stipriausios nuostatos yra tos, kuriomis vadovaujantis gali gyventi, net ir nesant patogioms aplinkos sąlygoms. Puikiai sutariu ir gyvenu su žmonėmis, kurie be jokios sąžinės graužaties meta visus popierius į vieną šiukšlinę ir jiems nepriekaištauju… (nors mintyse programuoju, kad jie imtų rūšiuoti 🙂 )
  3. Žiūriu į save kaip į visumą, t.y. mane kaip žmogų atspindi net ir tos detalės, kurios, rodos, nėra taip aiškiai matomos. Negalėčiau jaustis visiškai sąžininga prieš save pačią, jei galvočiau ir kalbėčiau, kad renkuosi gyventi tvariai, bet elgčiausi priešingai. Negalėčiau atrodyti kaip damutė, bet po savęs palikti galybę šiukšlių (čia labiau merginoms, kurios su savo alfa patinais po šašlykų kepimo palieka visas šiukšles ežerų pakrantėse) .
  4. Tai man padeda suvokti problemos mastą ir daro įtaką tolesniems pasirinkimams. Magija paprasta: užtenka pažiūrėti į vos vienos savaitės rūšiavimo maiše atidėtas pakuotes ir pasidaro aišku, kokia daugybė atliekų susidaro per mėnesį, pusmetį, metus ir kad būtų tiesiog nuodėmė leisti joms nugulti ir taip pilnuose sąvartynuose ir neleisti tapti naujais daiktais. P.S. Niekas kitas geriau nei tušti indeliai nuo ledų leidžia pamatyti, kad esi priklausomas nuo saldumynų ;).
  5. Suprantu, kad bet koks daiktas, net ir dingęs iš akiračio neišnyksta ir egzistuoja toliau. Idealiame pasaulyje produktų gamintojai turėtų būti atsakingi už saugų ir efektyvų jų sunaikinimą arba perdirbimą/atnaujinimą. Realiame pasaulyje, su kiekvienu įsigytu daiktu, tampame atsakingi už tai, kur reikės jį padėti, kuomet jis nebefunkcionuos tinkamai ar tiesiog atsibos.  Esu tikra, kad jeigu vartotojai prisiimtų atsakomybę už tai, kur reikės padėti kiekvieną jų nebereikalingą pirkinį, neracionalaus vartojimo sumažėtų kaip reikiant.
  6. Gera rodyti tinkamą pavyzdį. Iš tikrųjų, manau, kad kiekvieno rūšiuojančio žmogaus misija nėra rinkti svetimų žmonių šiukšles ar pamokslauti. Mes turime išlikti ištikimi savo principams, net tuomet, kai tai nėra patogu ir spinduliuoti džiaugsmą, pozityvumą, nes iš esmės, nereikia šiukšlių rūšiavimo įsivaizduoti, kaip tam tikro pasiaukojimo, kurį pasirenka tik šviesios ir tyros dvasios žmonės. Jau ne kartą minėjau, kad tai yra toks pats natūralus dalykas kaip, kad išmesti šiukšlę į kibirą, o ne pro langą.
  7. Turiu vis daugiau bendraminčių. Nors dar kol kas gyvenu bendrabutyje, maloniai nustebina tai, kad rūšiavimo konteineriai dažniausiai būna pilni :). Taip pat didžiuojuosi dirbdama organizacijoje, kurioje darbuotojai skatinami rūšiuoti ir tam suteikiamos visos sąlygos. Džiaugiuosi būdama sąmoningos ir atsakingos žmonių bendruomenės dalimi :).

Smagu, kad vis daugiau žmonių pradeda protingai tvarkyti savo išmetamas atliekas ir tikiu, kad ateityje šiukšles rūšiuos didžioji dalis žmonių.

Draugai, o jūs ar rūšiuojate? Kas motyvuoja ir demotyvuoja tai daryti? Pasidalinkite:).

Gražios dienos, visiems!