Category Archives: Gyvenimas

Mano mėgstamiausias influenceris ir iššūkiai XXI amžiui

Jeigu man leistų pasirinkti žmogų, kuris šiuo metu mane „influencina“ labiausiai, atsakymą žinočiau iš karto. Tai vienas pirmųjų Lietuvos psichoterapeutų – Eugenijus Laurinaitis, kurio mintys padėjo man išgyventi sunkiausias gyvenimo akimirkas.  Daug išminties, šviesos, ramybės šiame žmoguje.

Mane labai žavi ir tai, kad jis kalba apie žmogaus santykį su planeta, apie būtinybę keistis ir perkainuoti vertybes. Apie žmonijos atsakomybę prieš gamtą ir ateities kartas.

Viename iš savo pranešimų auditorijai, Eugenijus pristato 17 iššūkių žmonijai, kurie buvo aprašyti Oksfordo universiteto profesoriaus James Martin knygoje „17 XXI amžiaus iššūkių“. Anot mokslininko, XXI amžius yra lemiamas žmogui momentas, nes žmonija, o ne gamta, tapo evoliucine jėga, lemsiančia, planetos ateitį. Žmonės privalo imti vertinti žemę dabar ir kiekvieną dieną, šie pokyčiai yra visiškai neišvengiami.

Pagrindinės problemos ir iššūkiai XXI a. žmonėms:

  1. Išsaugoti žemę. Esminė ir pagrindinė gyvenimo šiame pasaulyje vertybė. Mes pavojingi ne žemei, o patys sau. „Saugoti reikia save pačius nuo savęs pačių“.
  2. Sumažinti skurdą bei nelygybę tarp skirtingų šalių ir klasių.
  3. Sulėtinti populiacijos augimo tempą (kelti visuomenės gerbūvį, didinti moterų išsimokslinimą, moterų teises).
  4. Gyvenimo stiliaus pritaikymas šios žemės galimybėms. Žmonija privalo „susipaprastinti“.
  5. Globalizacijos iššūkiai.
  6. Žemės gelbėjimas nuo gresiančio karo.
  7. Terorizmo grėsmė.
  8. Kūrybiškas požiūris krizinėse situacijose.
  9. Mirtinų ligų pažabojimas. To pasekmė bus geresnė gyvenimo kokybė, ilgesnis gyvenimo laikas.
  10. Bandymas padidinti žmogaus potencialą. Turime pradėti vadovautis savo įgimtomis sąvybėmis (pavyzdžiui neteisybės jausmu, kuris yra įgimtas).
  11. Mašinų protingėjimas, dirbtinio intelekto iššūkiai.
  12. Egzistencinės rizikos faktai. Turi būti sukurti patikimi planetos sistemų modeliai, leidžiantys prognozuoti kaip planeta reaguos į žmonijos veiksmus.
  13. Transhumanizmo grėsmė. Tai, kaip šiuolaikinė medicina keli riziką mums kaip žmonėms („atsarginių“ kūno dalių kūrimas)
  14. Tilto tarp įgūdžių ir išminties sukūrimas. Išmintis skiriasi nuo proto. Išmintis yra išvestinė iš patyrimo, kuris negali būti nei teigiamas, nei neigiamas. Kuo daugiau patirties turi, tuo geriau supranti, daryti ar nedaryti. Bet tai nėra patyrimas. Patyrimas yra gebėjimas daryti išvadas: „Kas iš to?“

Tai yra tik trumpas reziume to, ką šis protingas žmogus pasako savo paskaitoje. Labai labai rekomenduoju paklausyti visiems, net ir tiems, kuriems aplinkosauga nelabai rūpi.

Linkėjimai

Inga

Kaip blokuoti informacinį triukšmą

Kol dar negyvenau Vilniuje, nemažai laiko leisdavau prie įjungto televizoriaus. Dažniausiai jis atlikdavo tik garsinio fono funkciją, tačiau per jį mane pasiekdavo daug informacijos.

Kai išvažiavau studijuoti,  kalbančios dėžės nebeliko, o aš visą dėmesį perkėliau į mokslus, draugus ir…kompiuterį. Internete žaisdavau žaidimėlius (ah, tie nuostabieji Candy Crush ir Pop Song laikai…), skaitydavau įdomias, o kartais tik intriguojančias naujienas, žiūrėdavau serialus, stand-up‘us, scroll‘indavau didžiulius atstumus, ieškodama stiliaus, interjero inspiracijų. Aišku, dar buvo serialai, pokalbiai su draugais ir kiti dalykai, sukuriantys nuolatinę „kažko veikimo“ būseną.

Paskui telefonai tapo dar išmanesni ir atradau Instagram‘ą (kurį tarp kitko ir dabar labai mėgstu). Ėmiau vis daugiau laiko leisti ten, stebėdama patinkančias žvaigždes, influencerius, pažįstamus arba šiaip ryškius žmones. Viskas, ką veikiau ir patyriau, galėjo virsti gražia nuotrauka, todėl tapau labai atidi aplinkai.

Įvairūs paspaudimai prikaupė mano Facebook‘o sraute daug turinio iš įvairių, nebūtinai man aktualių puslapių. Instagram‘e tiesiog paskendau tarp buitiako nuotraukų iš tų, su kuriais apskritai nebendraudavau, o galbūt net nepažinojau.

Socialiniuose tinkluose buvau tarsi geroji samarietė – niekada negailėdavau „LIKE“ žmogui, daiktui ar filmui, kuriam jaučiau bent mažiausią simpatiją. Kai matydavau nusišnekėjimus, leisdavau sau kažką „protingo“ arba „ironiško“ pakomentuoti. Porą kartų netgi buvau įsitraukusi į kilometrines diskusijas, bandydama įrodinėti savo tiesą ir nepasiekiau nieko kito, tik  visiškai susigadinau sau nuotaiką.

Visgi kartais tame visko sraute mane pasiekdavo kažkas gražaus ir įdomaus. Tokio, kas suteikia naujų žinių arba pakutena visus estetikos receptorius. Ir tomis akimirkomis aš imdavau ir pagalvodavau:

„Kokius beprasmius dalykus aš scroll‘inau iki šiol ir kodėl???

Vis dažniau aplankant tokioms mintims iš savo internetinės erdvės pradėjau filtruoti destruktyvią ir man neaktualią informaciją. Visgi didžiausiai pokyčiai įvyko tuomet,  kai sužinojau apie Ilzės dirbtuves (čia vienas iš tų gerų dalykų, kuriuos pastebėjau tarp daugybės nereikalingų) ir sudalyvavau jos koordinuojamoje „Nuostatų keitimo praktikoje“. 

Nuostatų keitimo praktika tai Ilzės Butkutės sukurta programa internete, kurios dalyviai 9 savaites iš eilės stengiasi identifikuoti savo nuostatas ir įžvelgti priežastinius ryšius tarp jų bei savo praeities ir ateities.  Ši programa yra skirta tiems, kurie jaučia, kad negali tobulėti ir siekti savo tikslų ne dėl objektyvių kliūčių, bet dėl jų pačių įsitikinimų ar įsikalbėtų baimių.

Kaip tai veikia? Kiekvieną savaitę į dalyvio pašto žinutę ateina informacija ir užduotys, skirtos konkrečiai temai ir su ja susijusiomis nuostatomis. Temos yra gyvenimiškos ir tikrai aktualios, pavyzdžiui, mėgstama veikla, pajamos, turtas, prietarai ir kitos. Pokyčiai reikalauja darbo ir nuoširdumo sau. Žmogus, atpažinęs, dekonstravęs ir atsisakęs negatyvių nuostatų, ima kitaip žvelgti į pasaulį ir pastebi tas galimybes, kurių anksčiau nepastebėjo.

Kas iš to man? Peržiūrėjau savo mąstymo modelį iš šalies ir supratau, kaip gyvenime veikia „gausos“ ir „stokos“ principai (gal jau esate pastebėję, kad šiuos žodžius naudojau ankstesniuose savo įrašuose). Jei puoselėsi savo gyvenime vidinį gausos jausmą, tuomet natūraliai save vertinsi teigiamai,  pastebėsi galimybes, trauksi kitus pozityvius žmones. Tuo tarpu, jei viduje puoselėsi stoką („Aš prastesnis nei kiti“; „Lietuvoje neįmanoma užsidirbti“; „Nesidžiauk radęs, nes paskui teks verkti“), visi tavo pasirinkimai ir toliau palaikys nepriteklių.  Tai buvo paskutinis patvirtinimas, kad turiu prisiimti atsakomybę už tai, kaip jaučiuosi, ir sumažinti mane pasiekiantį informacinį triukšmą, kuris skatina primityvumą, nerimą, demotyvuoja arba tiesiog nukreipia dėmesį nuo naudingos man veiklos.

Kaip sumažinau informacinį triukšmą?

  1. Nustojau sekti didžiąją dalį naujienų portalų socialiniuose tinkluose. Tai mane padeda išvengti perteklinės, neretai demotyvuojančios ar net bukos informacijos. Kaip dabar prisimenu, kad paskutinė „Delfi“  naujiena mano Facebook’o sraute  buvo apie vienos iš žvaigždučių naują draugą ir tada pamaniau: „Viskas, I‘m out“. Praėjo jau daugiau nei mėnesis ir nesijaučiu nieko praradusi. Nors tiesa, apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą sužinojau tik po gerų 2 dienų.
  2. Vengiu skaityti kitų žmonių komentarus po kontroversiškais straipsniais, ypač jei jie anonimiški. Anksčiau maniau, kad komentarai leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie problemą, tačiau įsitikinau, kad aršiausi komentatoriai dažniausiai pasižymi didele drąsa internete, bet siauru mąstymu ir netaktu, tad motyvuotai vengiu skaityti jų niekuo nepagrįstas nuomones.
  3. Atsargiai veliuosi į aršias internetines diskusijas. Iš patirties sakau, kad jos praktiškai niekada nesibaigia konstruktyviai. Kad ir kokią nesąmonę perskaitau, vengiu mokyti ar bandyti aiškinti kaip yra iš tiesų. Ir ne todėl, kad tingėčiau, ar man nerūpėtų…Tiesiog supratau, kad kai kuriems žmonėms kažką aiškinti yra beprasmiška, nes jie neieško jokių paaiškinimų ar teisybės.
  4. Instagram’o programoje seku tik įkvepiantį ir man aktualų turinį. Noriu matyti tai, kas mane motyvuotų ir keltų geras emocijas, o ne nuolat skatintų pirkti naujus daiktus ar transliuotų kažkokį iškreiptą realaus pasaulio vaizdą.
  5. Vengiu medžiagos „heitinimui“. Būna ir taip, kad seki kažką, nors jis tave nuoširdžiai nervina. Dabar stengiuosi to kaip įmanoma vengti ir neapsikrauti šia varginančia, piktdžiugiška ir nieko pozityvaus nekuriančia veikla kaip „heitinimas“.
  6. Atsisakiau visų neaktualių naujienlaiškių gavimo prenumeratų, tam, kad elektroninio pašto dėžutė nebūtų apkrauta.
  7. Neturiu televizoriaus ir motyvuotai neturėsiu, nes tiesiog nereikia.
  8. To be continued…

To do list:

Mažinti laiką, praleidžiamą telefone (Nenaudoti telefono valgant; Nesinešti telefono į vonios kambarį; Nenaudoti telefono prieš užmiegant….).

Vietoje pabaigos

Kai kurie galėtų sakyti, kad tokia savanoriška izoliacija nuo negatyvios informacijos yra tarsi bėgimas nuo problemų ar netgi melas pačiam sau. Visgi dabar negatyvios informacijos yra tiek daug, joje taip lengva įsisukti, nusigąsdinti ar apskritai pradėti abejoti visu pasauliu, kad niekas kitas, bet pats žmogus, gali apriboti tą nesibaigiantį srautą arba netgi pasakyti jam STOP. 

Tai, ką pasirinksit, priklauso tik nuo jūsų.

Inga

 

Apie hobį ir lobį

Gal ir jums kada teko matyti stovyniuojančius ir kokią nors skulptūrą čiupinėjančius arba neįprastai kelmu, medžiu ar paprastu kelio ženklu susidomėjusius žmones? Gali būti, kad pagalvojot, kad jie kažką svarbaus pametė, o galbūt tiesiog konstatavote, kad jiems trūksta mažiausiai kelių varžtelių. Yra šansų, kad vienas iš tų keistų žmonių buvau aš, kuomet ieškojau paslėpto lobio, arba kitaip tariant Geocachinau.

Kas yra Geocaching’as? Geocaching’as tai tarptautinis žaidimas, į kurį įsitraukti gali kiekvienas. Visame pasaulyje (taip pat praktiškai kiekviename mieste Lietuvoje) yra prislėpta daugybė lobių (angl. cache’ų), kurių, pasitelkdami GPS ir Geocaching’o programėlę  ieško žaidėjai. Net neįsivaizduojate per kokią daugybę lobių kasdien praeinate to net nežinodami.:)

Kaip tai veikia? Lobį paslėpęs žmogus jo koordinates įveda į Geocaching programėlę ir tuomet lobis tampa  matomas kitiems žaidėjams. Kai tik lobis randamas, žaidėjas arba ieškanti komanda pasižymi savo nick’ą  kartu pridėtoje knygelėje ir užregistruoja jį programėlėje. Lobio kūrėją pasiekia informacija, kad jo paslėptas lobis buvo rastas. Komentaruose žaidėjai pateikia informaciją apie lobį kitiems žaidėjams (rastas, nerastas, sugadintas, vertas dėmesio ir pan.) ir  padėkoja jo šeimininkui.

Kas yra tas lobis? Lobis yra simbolinis – jame nerasite nei pinigų, nei kitų vertingų daiktų. Tai, kaip atrodys lobis, priklauso nuo jo šeimininko fantazijos. Dažniausiai tai būna įvairaus dydžio konteineriukai su registracijos knygele, pieštuku, o kartais įdėtomis keliomis smulkmenomis  Lobių slaptavietės taip pat labai įvairios: jie gali būti paslėpti po suoliuku, medžio drėvėje, skulptūroje, akmenyje, ar po namo plyta. Tam, kad rastum lobį, kartais reikia lipti į medį, kartais ir truputį išsitepti, o kartais paklausti patarimo vietinių žmonių.  Bet tai ir daro šį žaidimą tokį įdomų ir nenuspėjamą.

Kodėl verta užsiimti Geocachinimu?

  1. Tai yra puikus būdas aktyviai praleisti laisvalaikį griname ore. Ši veikla reikalauja fizinio aktyvumo ir mąstymo, todėl padeda prasiblaškyti ir atsigauti nuo kompiuterio ekrano ir sėdėjimo namuose ar darbe.
  2. Dažniausiai lobiai būna paslėpti gražiose miesto vietose, tad lobio paieškos padeda pažinti savo miestą, susipažinti su kitais miestais ir atrasti nematytas vietas.
  3. Ieškoti lobių galima ir vienam, bet smagiausia kartu su draugais. Šis žaidimas tikrai gali padėti suartėti žmonėms, nes atsiranda bendras interesas ir proga leisti laiką kartu.  Kai kurie entuziastai netgi pasigamina štampukus su savo komandos pavadinimu, kad kaskart, radus lobį, nereikėtų užsirašinėti.
  4. Iš esmės tai yra minimalistinė veikla todėl, nes joje svarbiausia ne materialus laimėjimas, o pojūtis, užplūstantis išsprenduss galvosūkį ir radus lobį. Kad užsiimtum Geocaching’u, nereikia leisti pinigų ir namo temptis veiklos „trofėjus“. Kaip išeini iš namų tuščiomis kišenėmis, taip ir grįžti. Bet viduje jautiesi kur kas geriau ir įspūdžių daug.
  5. Daugelis konteineriukų (įvairūs buteliukai, dėžutės, kolbutės ir pan) yra daiktai prikelti antram gyvenimui. Čia jiems suteikiamas paskutinis šansas pasispardyti prieš rūšiavimo konteinerį :).

Geocaching’e egzistuoja nerašyta taisyklė: gali pasiimti rastą lobį, bet vietoj jo turi įdėti ką nors naujo. Neseniai man šovė į galvą mintis, kad čia yra tobula vieta padėti smulkius daikčiukus, kurie net per mano daiktų mažinimo reidus, sugebėjo išlikti.

Nereikalingos smulkmenėlės

Nuo šiol kaskart rasdama lobį, įdėsiu po mažą smulkmenėlę – tegu kiti ieškantys nustemba taip kaip kad aš nustebau radusi šią vintažinę nuotrauką.

Pabandykite ir jūs surasti lobį, kol dar neprisnigo.:)

Lobių ieškanti

Inga

Sukuosi kaip voverė rate

Kiek tik save pamenu, geriausi mano gyvenimo sprendimai atėjo pamažu, niekur neskubant. Didžiausi vidiniai,idėjinai pokyčiai – taip pat. Dabar, kai mano gyvenimas tapo labiau užimtas, vis labiau suvokiu, kokie svarbūs yra „niekoneveikiadieniai“ , kai galima neskubėti ir tiesiog ramiai pabūti.

Būtent tokiame „ramiame“ gyvenimo etape atradau minimalizmą ir susidomėjau aplinkosauga. Tuo metu turėjau pakankamai laiko savišvietai ir ieškojimams, todėl galėjau tinkamai įsigilinti, kodėl noriu atsiriboti nuo vartotojiško gyvenimo būdo ir įkvėpti tai daryti kitus. Ramiajame etape išsiugdžiau ir pagrindinius aplinkai draugiškus įpročius, kurie tapo mano įprasto gyvenimo dalimi. Šie įpročiai niekur nedingo ir dabar, nors naujoms alternatyvų paieškoms stinga laiko. 🙁

Kai rašau savo magistrinį darbą apie zero waste bendruomenę ir jos narius, pastebėjau, kad labiausiai į šią ideologiją  įsitraukusių žmonių gyvenimo būdo negalima apibūdinti žodžiais: „ Namai-Ofisas-Namai“ . Šie žmonės yra menininkai, kūrėjai, būsimi ekologiniai ūkininkai, darželių auklėtojai arba tiesiog studentai. Kita vertus, pastebėjau porą atvejų, kuomet respondentai ėmė švelninti savo nuostatas ir mažiau praktikuoti zero waste, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms: pakeitus darbą, pabaigus universitetą ir pan. Dėl šios priežasties manau, kad susidomėti tvariu gyvenimu yra lengviau, nei tą susidomėjimą išlaikyti.

Taigi, ne pirminis užsidegimas gyventi draugiškiau aplinkai, o ramūs, bet užtikrinti įpročiai yra geriausias laimėjimas.

Ar būčiau susidomėjusi tvaresnio gyvenimo idėjomis, jei tuo metu būčiau turėjusi daug išorinės veiklos? Nenoriu sumeluoti, bet manau, kad ne.  Šiuo itin užimtu etapu, netgi imu suprasti (bet ne teisinti) žmones, kuriems nusispjauti ant atsakingo gyvenimo būdo ir aplinkosaugos. Kai esi nuolat užimtas realybės reikalais, labai sunku skirti energijos kažkam kitam ir tai yra natūralu. Tu nuolat dirbi, kasdien įveiki mažus ir didelius iššūkius, o grįžęs namo nori tik maisto ir poilsio. Tuomet tikrai negalvoji apie globalias problemas,  užterštas upes, plastikines pakuotes ar pasaulio gerovę – esi čia ir dabar ir nori paprasčiausios ramybės, kurios, tarp kitko, nusipelnei. Štai taip paprastai praeina dienos,o kartais net ir visas gyvenimas.

Todėl man ir patinka tos neįpareigojančios dienos, kuomet iš pirmo žvilgsnio nevyksta nieko, bet kartu gali įvykti ir labai daug: juk niekada nežinai, kada tave pasieks žmogus, straipsnis ar idėja, pakeisiantis tolimesnį požiūrį ir elgesį. Svarbiausia bent trumpam ištrūkti iš besisukančio kasdienybės rato ir tuomet galima pažvelgti į savo elgesį kitomis akimis ir tobulėti.

Jums taip neatrodo?

Inga <3

Apie tai, kas gyvena miške

Sveiki!

Šiame įraše bus mažai teksto ir daugiau nuotraukų, nes kartais vaizdai veikia labiau nei bet kokie žodžiai, ar ne?

Prieš daugiau nei savaitę praleidau vakarą bėgiodama po draustinį, esantį Vilniuje, Karoliniškių rajone. Tiek daug medžių, krūmų, kalnų, atodangų, kad net sunku patikėti, kad šį gamtos kampelį galima pasiekti vos per kelias minutes, pasukus toliau nuo pagrindinės gatvės.

Tiesą sakant, kai kur dilgelės ir žolė tokios aukštos, kad atrodo, kad ilgą laiką ten nebuvo lankęsis joks žmogus. Visgi, tam, kad pamatytum žmogaus pėdsakus, Šerloku būti nereikia – tiesiog nuostabą kelia, rodos, sąlyginai apleistose, nepopuliariose, vietose besimėtantys plastikiniai maišeliai…

Vien ko vertas liūdnai įstabus peizažas su vieno prekybos centro vežimėliu ir ančių šeimynėle prie upės. Neįsivaizduoju, kaip jis ten atsirado, nes vien tam, kad pakliūtum į tą vietą, reikia nusileisti ne vienu stačiu kalnu.  Nežinia, kiek dar laiko tas vargšas vežimėlis ten ir gulės…

Tai štai tokios, va, dvejopos mintys. Ir gera, kad galima taip greitai pabėgti į mišką, pasiklausyti paukščių garsų ir įkvėpti bent kiek gaivesnio oro, kita vertus – nuo šiukšlių nepabėgsi net ir atokiausiose vietose.

Kartais pakeliu ne savo šiukšles ir klausiu savęs, ar kada nors bus taip, kad didžioji dalis žmonių elgsis sąmoningai ir bent jau nešiukšlins? Bet tada prisimenu visus savo bendraminčius, visus zero waste bendruomenės narius, įkvepiančius pavyzdžius ir tvarias iniciatyvas ir suprantu, kad tai yra tik laiko klausimas.

Kaip profesorius Eugenijus Laurinaitis yra pasakęs: ,,Žmonės padarys išvadas ir susimąstys. Tik neaišku, ar iš išminties, ar iš baimės“.

Linkėjimai,

Inga

 

 

Kodėl danai man pasirodė tokie laimingi?

Prieš porą savaičių lankiausi Kopenhagoje ir šis miestas man paliko labai gerą įspūdį. Nepirkau nė vieno suvenyro, bet persivežiau daug nuotraukų ir įkvėpimo. Praleidusi Kopenhagoje vos tris dienas, pajutau, kodėl danai (ir apskritai skandinavai) pagal laimės indeksą kasmet užima pirmasias vietas.

  • Pagarba ir lygios galimybės. Vyresni žmonės Kopenhagoje mėgaujasi gyvenimu ir tai yra nuostabu. Didžioji dalis vyresnių žmonių atrodo jauniau nei yra jų tikrasis amžius. Miesto centras, kavinės, barai vyresniems žmonėms priklauso lygiai taip pat kaip ir jauniems. Geras veiklaus vyresnio žmogaus pavyzdys galėtų būti mūsų draugas Bertas, pas kurį svečiavomės Kopenhagoje: jis vis dar aktyviai gyvena, keliauja ir pats savo namuose laikinai apgyvendina keliautojus iš kitų šalių. Kopenhagoje pastebėjau ir visai kitokį požiūrį į neįgalius žmones. Mieste, parodose, parkuose mačiau daug neįgalių žmonių, kuriems suteiktos visos galimybės savarankiškai judėti viešosiose erdvėse, muziejuose, oro uoste. Ir jie neatrodo nei suvargę, nei nelaimingi, o orūs. Tai labai sužavėjo. Visgi, labiausiai man patiko akimirka, kai visai netikėtai atradome priėjimą prie jūros, sėdėjome ant suoliuko ir tiesiog žiūrėjome į plaukiančius laivus. Į atmintį įstrigo ne tik beribė jūra, bet ir kitoks danų požiūris į vaikus. Mačiau, kaip dvi auklėtojos kartu su gal 15-20 maždaug 9-mečių vaikų atėjo prie jūros. Vaikai vaikštinėjo pakrante, lipo ant akmenų, mėtė akmenukus į vandenį, o auklėtojos tiesiog ramiai sėdėjo ir stebėjo. Didelį įspūdį paliko tai, kaip auklėtojos ramiai reaguoja į viską, ką daro vaikai: jokio rėkimo, vadovavimo ar kitokio „varinėjimo“. Jos tiesiog leido vaikams elgtis pagal savo taisykles ir tirinėti aplinką net ir tose situacijose, kurios mano akimis atrodė ne visai saugios. Pagarbos vaikui kai kurie žmonės tikrai galėtų pasimokyti iš danų.
  • Laisva miesto atmosfera ir paprastumas gyventi.  Kopenhagoje, lyginant su Lietuva, nevyrauja toks grožio ir jaunystės kultas. Jei Lietuvoje nemažai žmonių siekia panašaus grožio etalono, čia, rodos, tokio etalono nėra. Jauni žmonės leidžia sau atrodyti netobulai, netgi šiek tiek netvarkingai ir nesuka dėl to galvos. Atrodo, kad didžioji dalis jaunimo apsirengusi vintažiniais, second hand‘ų rūbais – tai ir būtų vienintelis „trendas“, kurį man pavyko atpažinti.
  • Dviračiai ir aktyvumas. Dviratis Danijoje – lygiavertė transporto priemonė automobiliams. Visame mieste yra padaryta speciali juosta važiavimui dviračiu.  Man labai patiko, kad viešosios erdvės nėra paverstos stovėjimo aikštelėmis automobiliams, o žmonės išnaudoja dviratį funkcionaliai ir originaliai. Pavyzdžiui, važiuoja su patobulintais dviračiais  su mini vežimėliais priekyje, kuriuose galima vežti ir vaiką, ir šunį, ir senelį (visus variantus mačiau savo akimis!)
  • Gamta visuomet kažkur šalia. Verslo centrai ir parduotuvės yra viena, bet visgi tikras poilsis geriausias yra gamtoje. Aplankiau kelis parkus mieste ir visi jie paliko nerealų įspūdį. Kopenhagos parkai primena didelius rojaus sodus viduryje miesto. Juose gėlių kompozicijos, paukščiai, tvenkinėliai, pilys ir kiti statiniai. Daug žmonių ateina čia su šeimomis, sėdi ant žolės arba sportuoja (bėgiojančių žmonių tikrai daug!).
  • Magija mieste. Nesvarbu, ar tai būtų mažas parkas su žydinčiomis sakuromis, ar ryškiai rožinis kino teatras, o gal tiesiog paprastas suoliukas, nuo kurio atsiveria vaizdas į jūrą ir horizonte šmėžuojančius laivelius, visoje Kopenhagoje galima rasti vietų, leidžiančių minutę stabtelėti ir paganyti akis. Viena įspūdingiausių – Tivoli atrakcionų parkas, kuris leidžia pasijusti tarsi pasakų pasaulyje (na, gal tik pasakose negali girdėti besilinksminančiųjų atrakcionuose klyksmų:D). Šiame parke ne tik atrakcionai, bet ir kavinės, suvenyrai, koncertai ir daug gražių kadrų nuotraukoms!

O kaipgi su aplinkosauga?

Danijoje taip pat veikia depozitinė buteliukų sistema, tačiau šiukšlių rūšiavimo konteinerių nemačiau.  Nesu tokia fanatiška, kad atsisakyčiau paragauti ledų vaflyje su plastikiniu šaukšteliu, bet esu pakankamai sąmoninga, kad plastikinius šaukštelius persiskraidinčiau atgal į Lietuvą, kad galėčiau surūšiuoti:D…How strange is that?

Taipogi, dažnai atsakingi žmonės piktinasi, kad Lietuvoje viskas supakuota į plastiką, Danijoje plastikinių pakuočių mastas man pasirodė kur kas didesnis. Kita vertus, Kopenhaga yra labai švarus miestas: visiškai nemačiau besimėtančių puodelių, maišelių ar popiergalių. Visgi, nemanau, kad tai yra dėl mažesnio vartojimo. Tiesiog miesto šiukšlių valdymo politika geriau sustyguota.

Tai tokie mano įspūdžiai iš Kopenhagos, kurios parkus, jūrą ir atsipalaidavimą aš pamilau <3.

Keletas įspūdžių ir aprašytų vietų – nuotraukų galerijoje!

Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Postcrossing linkėjimai iš viso pasaulio!

Nebepamenu, kaip atrodė pirmasis mano išsiųstas atvirukas, bet puikiai prisimenu savo pirmąjį gautą atviruką. Tai buvo juodai balta nuotrauka iš kurios žvelgia du chameleonai. Pamenu, kad ta diena buvo tokia pat kaip kitos (atsikeliu-mokykla-namai) tačiau tas atvirukas suteikė puikių emocijų. Tiek ir tereikėjo, kad pradėčiau postcrossinti

Pirmasis mano atvirukas iš Prancūzijos

Nemėgstu popsinių atvirukų su animaciniais personažais, spalvotais šriftais ar įžymių miesto vietų koliažais. Labiausiai man patinka, kai atvirukai yra tarsi mažyčiai meno kūriniai. Kurį laiką buvau nustojusi siųsti atvirukus ir netgi planavau išdovanoti savo kolekciją. Labai džiaugiuosi, kad to nepadariau, nes visai neseniai vėl atradau atvirukų siuntimo džiaugsmą. Kaskart grįždama iš darbo jaučiu jaudulį, nes niekada nežinau, ką rasiu pašto dėžutėje. Tikri atvirukai ir laiškai tuo ir yra žavūs: jų gavimo nepagreitinsi ir anksto nesuplanuosi, visuomet reikia palaukti. O išlaukti dalykai visuomet malonesni nei tie, kuriuos gali gauti iškart, vienu mygtuko paspaudimu.

Kaip tai veikia?

Kanadietė iš…Kanados

Postcrossing – tarptautinė iniciatyva, veikianti internete. Norint pradėti siųsti ir gauti atvirlaiškius (tai vokai, siunčiami be voko), pirmiausia reikia užsiregistruoti Postcrossing puslapyje. Kaip ir visuose internetiniuose puslapiuose, čia galima turėti nick’ą, avatarą, aprašą apie save, tačiau būtina pateikti ir savo gyvenamąjį adresą (nematomas niekam, išskyrus asmenį, kuris siųs tau atviruką). Kuomet užpildomas vartotojo profilis, galima sistemos paprašyti pirmojo adreso, kuriam reikės siųsti atviruką! Kartu su adresu, kuris gali būti bet kuriame pasaulio kampelyje, galima matyti ir vartotojo profilį. Tai padeda pritaikyti atviruką konkrečiam žmogui ir jo asmenybei. Svarbu paminėti, kad kiekvienas atvirukas turi savo unikalų kodą, kurį būtina užrašyti ant atviruko. Tik tokiu atveju gavėjas galės užregistruoti atviruką sistemoje, o jūsų adresas nukeliaus žmogui, kuris paprašys adreso atviruko siuntimui. Tokia praktika vykdoma tam,  kad būtų išvengta sukčiavimo. T.y. kad žmogus ne tik gautų, bet ir pats turėtų siųsti atvirukus.

Atvirukas iš Suomijos – Trolių Mumių tėvynės

Ką rašyti ant atviruko?

Ant atviruko galima rašyti, ką tik tai nori. Tai gali sentencija, palinkėjimas, trumpas pasakojimas apie save ar savo šalį. Kai kurie žmonės savo profiliuose išskiria klausimus, į kuriuos paprašo atsakyti, kiti – prašo papasakoti apie jiems įdomius dalykus, rekomenduoti filmus, ar tiesiog parašyti žodžių siuntėjo gimtąja kalba. Mano atveju, viskas labai priklauso nuo konkretaus asmens, kuriam siunčiu atviruką. Su kai kuriais žmonėmis iškart pajuntu ryšį ir leidžiu sau atviruke papasakoti daugiau. Kitiems tiesiog siunčiu didžiausius linkėjimus!

Dažniausiai atvirukai rašomi anglų kalba, tačiau visuomet galima paprašyti žmonių rašyti jums ir kitomis kalbomis. Tai labai naudinga mokantis kalbų!

Fredis iš Olandijos

Kiek kainuoja?

Dažniausiai atvirukų neperku, o gaunu dovanų, pasiimu iš įvairių renginių (nors verta pastebėti, kad kai kurie žmonės prašo nesiųsti jokių reklaminių atvirukų). Tiesa, visuomet stengiuosi nusiųsti tokį atviruką, kuris patiktų konkrečiam žmogui, tad kartais, jeigu turiu nuotaikos, nuvažiuoju iki knygyno ir išrenku, atsižvelgdama į atviruko gavėjo asmenybę. Atvirukai šiais laikais kainuoja apie 1 eur. Siuntimo kaina laviruoja, priklausomai nuo gavėjo gyvenamosios vietos, tačiau dažniausiai būna 0.80 ct. Tiek nedaug kainuoja man šis pomėgis.:)

Ką aš veikiu su gautais atvirukais?

Ilgą laiką atvirukus tiesiog rinkdavau ir laikydavau stalčiuje, bet dabar supratau, kad mano kolekciją gali pamatyti daugiau žmonių.  Todėl savo Instagram paskyroje sukūriau albumą, kuriame keliu kiekvieną gautą atviruką tariu AČIŪ siuntėjui. Taip pat turiu minčių namuose pasidaryti mini galeriją, bet dar neapsisprendžiau kaip ir kur.:)

Įdomu!

Kartais tiesiog atima žada, kiek daug įvairiausių, skirtingo amžiaus ir pomėgių žmonių užsiima postcrossing’u! Užsienyje šis pomėgis itin populiarus tarp garbaus amžiaus žmonių. Esu siuntusi atvirukų senoliams (ir ne tik!), kurie išsiuntę sunkiai įsivaizduojamą atvirukų skaičių! Pavyzdžiui 14 000 atvirukų! Argi nebeprotiška?

8-mečio Ženios atvirukas iš Rusijos

Esu gavusi atviruką nuo 80 m. vyro, kuris puikiai žino Lietuvą ir net yra Vilniaus senamiestyje gėręs kavą su pačiu Tomu Venclova. Atvirukus kartu su tėvelių pagalba siunčia ir maži vaikai. Vienas iš įsimintiniausių mano gautų „vaikiškų“ atvirukų yra su aštuonmečio berniuko piešiniu.

Kaip ir kiekviename socialiniame tinkle, postcrossing‘e yra ir keistuolių. Kaip reaguotumėte, gavę atviruką nuo… šuns? Tiksliau dviejų šunų? Taip, postcrossing‘e tikrai egzistuoja dviejų šunų profilis, kurių vardu rašo jų šeimininkė. Kai kurie žmonės yra lengvai pamišę dėl tam tikrų objektų. Pavyzdžiui, 50 m. metų moteris, norinti atvirukų tik su braškėmis. O išvis tobula kad su braškėmis būtų ir pašto ženklelis, ir vokas, žodžiu,  VISKAS su braškėmis!

Bent jau man dažniausiai pasiseka siųsti atvirukus į Rusiją, Olandiją ir Vokietiją. Šios šalys yra aktyviausios. Pati esu gavusi atvirukų iš JAV, Japonijos, Kinijos. Kaskart, laikydama tokį atviruką rankoje pamąstau, kiek daug kilometrų jis keliavo, kad atsidurtų mano rankose. Tuomet suprantu, kad pasaulis kartu ir didelis, ir mažas, o viskas labai labai susiję.

Tai toks tas mano pomėgis siųsti atvirukus. Pabandykit ir Jūs!

Inga <3

Manęs nereikia bijoti!

Kartais pamąstau, kad žmonės gali imti manęs bijoti. Tikriausiai žinote tą jausmą, kai netikėtai paaiškėja, kad nedaug pažįstamas pašnekovas yra psichologas. Tuomet atsiranda kažkoks vidinis susikaustymas: imi svarstyti, kad jis pokalbio metu nedaro nieko kito, o tik tave stebi, skenuoja judesius, kalbą, emocijas… Tau ima rodytis, kad jo profesinės žinios suteikia galią perprasti žmones, o kartu sužinoti ir visus tavo asmenybės niuansus (kas iš tikro nėra tiesa). Ir tai vyksta ne tik su psichologais. Gerai pamenu, kaip susitikau su viena mados tinklaraštininke, tam kad paimčiau iš jos interviu. Buvau apsirengusi tvarkingai, tačiau vis tiek širdies gilumoje galvojau, kad ji bent jau paslapčiomis įvertino mano aprangą ir stiliaus jausmą (kas greičiausiai irgi nebuvo tiesa).

O kaipgi aš? Ar būdami šalia manęs žmonės taip pat jaučiasi nesaugiai dėl aplinkai nedraugiškų pasirinkimų? Ar jie bijo paimti dar vieną plastikinį maišelį, kaip kad yra įpratę? Ar  vengia naudoti šiaudelius ir girtis jau 20-a pora naujų batų? Iš tikrųjų, į šį klausimą tiksliai atsakyti negaliu, bet tikiuosi, kad taip nėra. Nors mano gyvenime yra keli pavyzdžiai, kuomet žmonės galvojo, kad esu pasiruošusi kritikuoti jų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kad ir viena kurso draugė, pasikvietusi mane į svečius, ėmė teisintis dėl daugybės turimų kvepalų buteliukų…O man, asmeniškai, dėl tų buteliukų buvo nei šilta, nei šalta. 🙂 Žmones gyvenime skirstau tikrai ne pagal tai, kaip ir ką jie perka.

Apskritai, mano nuomone tie baksnojimai pirštu, pamokslavimai ir prisikabinėjimas prie žodžių ar kitų pasirinkimų sukelia tik atmetimo reakciją. Žmogus į sąmoningumą turi keliauti pats, o aš tegaliu padėti savo pavyzdžiu ir patarimais. Todėl stengiuosi būti tolerantiška ir nepamokslauti, nors tikiu, kad povandeninės srovės, matant tam tikrus mano pasirinkimus, žmones priverčia kitaip pažvelgti į įprastus dalykus, o galbūt ir rinktis labiau aplinkai draugiškus ir jiems patiems geresnius pasirinkimus. O tai ir yra didžiausias mano tikslas.

Vieną tokį pavyzdį turiu visai visai šalia! Mano draugas visą gyvenimą buvo netgi didesnis minimalistas nei aš. Bet tik pradėjęs bendrauti su manimi, jis buvo priverstas (chi) sužinoti apie plastiko žalą. Pradžioje buvo šiokių tokių mini diskusijų, bet po to vis dažniau jo kuprinėje rasdavau tiesiog palaidus apelsinus ar kitus vaisius. Įdomiausia, kad jų nebūdavo tiek jau mažai – kokie 8-10 vienetų!:D Kaskart pamačiusi, kad šitiek vaisių jis sugeba nupirkti be maišelio, labai nudžiungu. Pirmiausia dėl jo drąsos ir sąmoningumo, o antra – dėl kasininkių supratingumo, nes jis dar niekad negavo velnių 🙂 (pfu pfu pfu).

Būtent taip aš ir įsivaizduoju idėjų sklaidą: pamažu bet užtikrintai, naudojant savo asmeninį pavyzdį. Tad tikrai nereikia manęs bijoti :). Visada džiaugiuosi galėdama pakalbėti su žmonėmis apie ekologiją ar minimalizmą. Ir visai nesvarbu, kokia jų nuomonė bebūtų. Juk vieni iš kitų mokomės!

Linkėjimai,

Inga <3

O čia įrodymas, kad nemeluoju 🙂

Dovanos dar ne viskas

Šiais metais mano gruodis kitoks. Motyvuotai nusprendžiau, kad noriu tikrų, prasmingų švenčių, be jokių nereikalingų dovanų ir streso, lakstant po prekybos centrus.
Šiais metais perku tik apgalvotas dovanas. Jokių paskutinės minutės dovanėlių, jokių žvakių, puodukų, kalendorių ar, rodos, visiškai nieko nebereiškiančių „Rafaelo“ saldainių.
Keisčiausia, kad dovanas jau turiu visiems brangiems žmonėms. Vieniems dovanosiu daiktus, kuriuos nupirkau motyvuotai ir būtent jiems, kitiems – laiką kartu ir kokią nors pramogą. Yra ir tokių žmonių, kuriuos kol kas pasveikinsiu tik žodžiu,nes nenoriu pirkti katės maiše. Šiems žmonėms nusprendžiau dovanas įteikti tuomet, kai tikrai žinosiu, kad radau tai, ko jie trokšta. Ir tai nebūtinai turės būti švenčių laikotarpis.
O kaipgi aš?
Dovanų nesitikiu gauti daug ir mažai apie tai galvoju.
Nenoriu, kad vardan mano dovanos draugai būtų priversti per grūstis važiuoti į sausakimšą parduotuvę, ten pavargę slampinėti ir ieškoti kažkokio daikto, kuris man patiktų. Aš jau turiu visus daiktus, kurių man reikia! Vietoj dovanų medžioklės man, geriau pasirinkite poilsio ir susikaupimo laiką sau. Ir tuomet, pailsėję ir „sugrįžę“ į save, galėsime turiningai ir gražiai švęsti.:)
Štai kokiomis mintimis gyvenu šį šventinį sezoną. Kaip manote, ar praėjus šventėms dar turėsiu draugų…?
Stebuklingo švenčių laukimo!

Apie mažą praradimą ir išaugusią meilę sau

Pradėsiu nuo pradžių. 23 metus turėjau apgamą ant nosies. Nepasakyčiau, kad dėl jo gyvenau kažkaip kitaip: turėjau draugų, sulaukdavau vaikinų dėmesio, puošdavausi ir apskritai dažniausiai atrodydavau linksma ir pasitikinti savimi. Visgi, mane visą laiką persekiodavo apgamo kompleksas. Turėjau savo „saugiąją“ veido pusę fotografuodamasi, ypač sunku buvo susipažįstant su naujais žmonėmis (kartais netgi pagaudavau žvilgsnį, nukreiptą man į nosį ir jausdavausi nemaloniai, nors ir suprasdavau, kad tai kvaila). Niekuomet nesijaučiau negraži, ar panašiai, bet žinojau, kad ant veido turiu minusą, kurį stengiausi „kompensuoti“. Dėl šios priežasties  leisdavau pinigus drabužiams (ar stilingai atrodydavau, tai jau kitas klausimas), pirkdavau nemažai kosmetikos priemonių, visokių odos šveitiklių, valiklių ir panašiai.  Kartais pagalvodavau, kad jausčiausi geriau, jei apgamo nebūtų, bet  po to sekdavo įvairios mintys: „Jis ne taip ir trukdo“; „Reikia mylėti save, kokia esu“; „Jis mano dalis“ . .. Taipogi, visada buvau už natūralų grožį ir man atrodė, kad pasitikėti savimi turiu sugebėti visuomet nesvarbu, kaip atrodau.

DSCN4901

Aš. 2014 m.

UŽ ir PRIEŠ mintyse dėliojau kelerius metus, kol vieną dieną nuėjau į pasimatymą ir… man nepaskambino. Dabar suprantu, kad tai yra kvaila, bet tuo metu, geriausias viso to paaiškinimas man buvo apgamas! Nusprendžiau, kad ilgiau taip gyventi nebegaliu (:D) ir kaip tyčia į akiratį pakliuvo apgamo šalinimo procedūros pasiūlymas! Sumokėjau 48eur. už apgamo ištyrimą ir pašalinimą moderniame estetinės ir lazerinės medicinos centre „Era Esthetic Avenue“, esančiame Vilniuje.  Šiltuoju metų laikotarpiu apgamai veido srityje NEŠALINAMI, todėl vizitas pas gydytoją buvo nukeltas net keliems mėnesiams. Apie procedūrą galėčiau pasakyti tik tiek: apie 15 min. trukmės, visiškai neskausminga procedūra, atliekama švelniai ir profesionaliai. Iš tikrųjų,pats šalinimas pasirodė toks paprastas ir greitas, kad man buvo sunku patikėti, kad šitiek laiko dvejojau. Vietoje apgamo liko maža žaizdelė, kurią turėjau tepti gydytojos išrašytais vaistais. Poros dienų bėgyje užsidėjo šašelis, kuriam nukritus, liko mažas įdubimas, kurį tepiau vaistais ir  „Bio oil“ aliejumi. Dabar, praėjus  daugiau nei metams, man ant veido tėra mažytis randas, kurį lengva paslėpti net su paprasčiausia kremine pudra (net ir tai ne visada darau, nes nematau poreikio).

bty

Viskas, kas liko. (Blakstienos ir antakiai tikri!:D)

Iš tikrųjų, galiu pasakyti, kad išorinis gyvenimas, pasišalinus apgamą ant veido, nepasikeitė – gyvenu panašiai, bet jaučiuosi 100% geriau.  Esu visiškai patenkinta savo veidu, nes manau, kad jis yra būtent toks, koks turi būti. Nebejaučiu vidinio spaudimo visada gerai atrodyti, kad tik kompensuočiau savo vidinį nepasitikėjimą: be problemų galiu išeiti  į miestą visai nepasidažiusi ar apsirengusi paprasčiausią džemperį. Nebematau poreikio nuolatos atnaujinti garderobą, pirkti papildomas kosmetikos priemones, ar darytis asmenukes „iš patogių“ kampų, kad tik atrodyčiau graži :). Iš tikrųjų, manau, kad sveika mityba, sportas ir minimalus makiažas  yra viskas ko reikia, kad jausčiausi puikiai, bet toks savęs vertinimas neatėjo per vieną dieną.

Viena garsi mados tinklaraštininkė savo knygoje įvardina 15 makiažo priemonių ir 11 makiažo šepetėlių must-have. Aš pristatau paprastus ir visiškai nemokamus 6 must-have, kurie man padėjo pamilti save:

  1. Rūpinimasis savimi. Kas apima sveiką mitybą, sportą ir daug vandens. Taip maitintis man net įdomiau. Visada kirba mintis, ką čia dar sveiko paragavus ;). Geriausiai rezultatai matyti senose nuotraukose. Įdomu stebėti veido odos, plaukų, laikysenos pokyčius ir pan.
  2. Dažnas žvilgtelėjimas į veidrodį. Visada. Net anksti ryte, kai esu susivėlus ir užsimiegojus. Tai padeda susigyventi su savimi nedemonizuoti savo išvaizdos be makiažo. Taip, su makiažu visos atrodom įspūdingiau, bet tai nėra priežastis ignoruoti savo tikrąjį veidą.
  3. Subtilumas ir minimalizmas. Nesvarbu, ar tai būtų aiškūs ir paprasti drabužių siluetai, neiššaukiantis makiažas ar keli paprasti papuošalai. Laikausi taisyklės, kad grožis slypi paprastume.
  4. Sterilumas socialinėse medijose. „Seku“ tik tuos žmones, kurie mane įkvepia ir motyvuoja. Jeigu informacija verčia jaustis prastesne, neįdomia arba skatina nuolat vartoti – tai ne man. Mano naujienų sraute nerasite daugybės garsių žmonių, kurie socialinėje erdvėje veikia kaip gyvi reklamos stendai.
  5. Adekvatus savęs vertinimas. Viešojoje erdvėje itin mėgstama moteriškumą susieti su tobula išvaizda. Atrodo, kad kiekviena save gerbianti moteris NEGALI sau leisti net nosies iškišti iš namų, būdama nepasitempusi ir atrodydama paprastai. Visgi, gyvenimas taip neveikia. Kartais ilgai ruoštis nebūna laiko arba noro ir tai visai nereiškia, kad savęs nemyli, neprižiūri ar esi prastesne už profesionaliai mokančią pasidažyti kaimynę. Jei jau norit lygintis su kažkuo kitu, lyginkit tuomet, kai sau atrodot puikiai! Nors ne, nelyginkit.. Neverta
  6. Atvirumas sau. Iš savo patirties žinau, kad su vienais trūkumais susigyventi lengva: apie juos žinai, bet per daug nesuki galvos. Kiti yra labiau asmeniniai, juos net nebūtinai turi pastebėti kiti, bet jie verčia jaustis blogiau ir nepasitikėti savimi. Mylėti save yra labai svarbu, bet meilė yra negalima be atvirumo. Aš tik po daug metų pripažinau sau, kad nesugebu savęs visiškai pamilti, turėdama apgamą ant veido. Jeigu dvejojate dėl kokio nors ramybės neduodančio, bet ištaisomo bruožo, priimkite šį įrašą kaip padrąsinimą! Gana problemas dangstyti po makiažu, drabužiais, nuotraukų retušavimu. Drąsinu imtis spręsti tikrąsias nepasitikėjimo savimi priežastis (kurios nebūtinai išorinės). Pažadu, daug atradimų :).

 

Merginos, o kas jums padeda pasijusti gražioms? Pasidalinkite!

                                                                                  <3

P.S. Visus, kuriems aktualu minimalizmas ir darnesnis gyvenimas, gyvenant mieste, kviečiu prisijungti prie mano FB puslapio – MINIMALIAI