Category Archives: Išpažintis

Sukuosi kaip voverė rate

Kiek tik save pamenu, geriausi mano gyvenimo sprendimai atėjo pamažu, niekur neskubant. Didžiausi vidiniai,idėjinai pokyčiai – taip pat. Dabar, kai mano gyvenimas tapo labiau užimtas, vis labiau suvokiu, kokie svarbūs yra „niekoneveikiadieniai“ , kai galima neskubėti ir tiesiog ramiai pabūti.

Būtent tokiame „ramiame“ gyvenimo etape atradau minimalizmą ir susidomėjau aplinkosauga. Tuo metu turėjau pakankamai laiko savišvietai ir ieškojimams, todėl galėjau tinkamai įsigilinti, kodėl noriu atsiriboti nuo vartotojiško gyvenimo būdo ir įkvėpti tai daryti kitus. Ramiajame etape išsiugdžiau ir pagrindinius aplinkai draugiškus įpročius, kurie tapo mano įprasto gyvenimo dalimi. Šie įpročiai niekur nedingo ir dabar, nors naujoms alternatyvų paieškoms stinga laiko. 🙁

Kai rašau savo magistrinį darbą apie zero waste bendruomenę ir jos narius, pastebėjau, kad labiausiai į šią ideologiją  įsitraukusių žmonių gyvenimo būdo negalima apibūdinti žodžiais: „ Namai-Ofisas-Namai“ . Šie žmonės yra menininkai, kūrėjai, būsimi ekologiniai ūkininkai, darželių auklėtojai arba tiesiog studentai. Kita vertus, pastebėjau porą atvejų, kuomet respondentai ėmė švelninti savo nuostatas ir mažiau praktikuoti zero waste, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms: pakeitus darbą, pabaigus universitetą ir pan. Dėl šios priežasties manau, kad susidomėti tvariu gyvenimu yra lengviau, nei tą susidomėjimą išlaikyti.

Taigi, ne pirminis užsidegimas gyventi draugiškiau aplinkai, o ramūs, bet užtikrinti įpročiai yra geriausias laimėjimas.

Ar būčiau susidomėjusi tvaresnio gyvenimo idėjomis, jei tuo metu būčiau turėjusi daug išorinės veiklos? Nenoriu sumeluoti, bet manau, kad ne.  Šiuo itin užimtu etapu, netgi imu suprasti (bet ne teisinti) žmones, kuriems nusispjauti ant atsakingo gyvenimo būdo ir aplinkosaugos. Kai esi nuolat užimtas realybės reikalais, labai sunku skirti energijos kažkam kitam ir tai yra natūralu. Tu nuolat dirbi, kasdien įveiki mažus ir didelius iššūkius, o grįžęs namo nori tik maisto ir poilsio. Tuomet tikrai negalvoji apie globalias problemas,  užterštas upes, plastikines pakuotes ar pasaulio gerovę – esi čia ir dabar ir nori paprasčiausios ramybės, kurios, tarp kitko, nusipelnei. Štai taip paprastai praeina dienos,o kartais net ir visas gyvenimas.

Todėl man ir patinka tos neįpareigojančios dienos, kuomet iš pirmo žvilgsnio nevyksta nieko, bet kartu gali įvykti ir labai daug: juk niekada nežinai, kada tave pasieks žmogus, straipsnis ar idėja, pakeisiantis tolimesnį požiūrį ir elgesį. Svarbiausia bent trumpam ištrūkti iš besisukančio kasdienybės rato ir tuomet galima pažvelgti į savo elgesį kitomis akimis ir tobulėti.

Jums taip neatrodo?

Inga <3

Minimaliai.lt spaudoje!

Noriu pasidžiaugti pirmuoju savo interviu laikraštyje. Dėkoju kurso draugei, žurnalistei Ritai.
AČIŪ, kad savo straipsniuose rašai apie aplinkosaugos problemas ir dar didesnis AČIŪ, kad patirtimi pakvietei pasidalinti ir mane:).

Įrašo apačioje nuorodą į straipsnį internete. Verta paskaityti ir pažvelgti į sąmoningą gyvenimą ne tik iš aplinkosauginės, bet ir filosofinės pusės.

Taip pat dalinuosi 5 basic dalykais, kuriuos turi pradėti žmogus, norintis pradėti gyventi atsakingiau:

1. Rūšiuoti šiukšles. Tai privaloma kiekvienam protingam ir atsakingam žmogui.
2. Atsisakyti plastikinių vienkartinių indų, turėti savo gertuvę.
3. Kitomis akimis pažvelgti į plastikinius maišelius: ar tikrai viskam, ką perkate reikia maišelio? Medžiaginis pirkinių maišelis – būtinybė.
4. Įsisąmoninti, kad pirkimas nėra laisvalaikio leidimo būdas. Nebeiti „tiesiog pasivaikščioti“ į prekybos centrus.
5. Išsivalyti savo internetinę erdvę. Jei informacija verčia save nuvertinti arba nuolat primena, kad tau reikia keistis (dažniausiai išorėje), jei nuolat stimuliuoja jūsų poreikius ir skatina norėti, to ko neturite, tai yra destruktyvi informacija ir jos jums nereikia.

Nuoroda į interviu:

Gyvenimo prasmę surado tausodama aplinką

Linkėjimai,
Inga

Kitokie pasikalbėjimai su Ieva

Rašydama magistro darbą darnaus vartojimo tematika, bendravau su daug įkvepiančių žmonių, gyvenančių pagal Zero Waste idealogiją ( Zero waste – tai judėjimas, kuomet žmonės stengiasi kuo labiau minimalizuoti susidarančių atliekų kiekį ir visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių).  Visi jie man pasirodė protingi žmonės, įdomios asmenybės su unikaliomis kelio į sąmoningumą istorijomis. Bene didžiausią įspūdį paliko dviejų valandų pokalbis su Zero Waste Lietuva bendruomenės Facebook’e įkūrėja Ieva, kuri man pasirodė labai išmintingas ir savo vietą pasaulyje atradęs žmogus. Net ir po kelių mėnesių vis dar prisimenu kai kurias jos pasakytas mintis. Tikiu, kad įtaigiausiai tiesa skamba iš laimingo žmogaus lūpų. Galbūt dėl šios priežasties pokalbis su Ieva mano galvoje sukėlė tikrą minčių audrą. Pagalvojau, kad nuodėmė būtų nepasidalinti bent keliomis šio prasmingo pokalbio ištraukomis, todėl gavau Ievos leidimą panaudoti jos mintis (jos bus rašomos kursyvu).  Taigi, su džiaugsmu dalinuosi septyniomis Ievos ir šiek tiek mano įžvalgomi apie minimalizmą, zero waste  ir… tiesiog gyvenimą!

1. Nėra vienos laimingo gyvenimo formulės. Tūkstantį kartų girdėta tiesa, kuri pasitvirtina vėl ir vėl. Žmogus visuomenės akyse gali turėti viską, bet viduje jausti, kad kažkas ne taip. Būtent dėl šios priežasties turtuoliai paaukoja pinigus iš išvažiuoja gyventi į vienkiemį, perspektyvūs studentai universiteto suolą iškeičia į savanorystę Afrikoje, o gerai apmokami profesionalai pasuka į visai kitą profesinę kryptį. Pradžioje tokie pasirinkimai atrodo beprotiški ir keisti. Bet vėliau visi taškai ant „i“ sudedami, nes būtent taip ir atrodo individualios laimės paieškos. Ieva taip pat iškeitė gerai apmokamą darbą Vilniuje į gyvenimą nedideliame miestelyje, dirbant sau ir niekada to nesigailėjo, nes toks gyvenimo būdas jai labai tinka.

„Dabar, mano visas gyvenimas, negaliu sakyti, kad atostogos, bet man nereikia nuo nieko ilsėtis. Aš einu į darbą kaip į šventę, einu pasivaikščioti, dar kažką darau ir visuomet daugiau mažiau vienodai jaučiuosi. Žinoma, visokių dramų gyvenime atsitinka, bet aš turiu omenyje, kad man nereikia pailsėti nuo darbo ir dar išleisti tam be galo daug pinigų. Juk dažniausiai žmonės taip ir daro: vakare kažkur išeina, savaitgalį, išvažiuoja atostogų. Reiktų gyventi taip, kad nereikėtų važiuoti atostogų.“ 

2.Žmogaus gyvenimas – daugiau nei tik darbas. Pokalbis su Ieva padėjo iš naujo apmąstyti savo nuostatas apie tai, kaip aš suprantu darbą, kokią vietą jis užima mano gyvenime, ko tikiuosi dirbdama, ar pinigai yra svarbiausias faktorius ir t.t…

Žmonės yra įsukami į darbą. Reikia dirbti, kad nusipirktum kažką, tada vėl dirbti, išmesti ir toks užburtas ratas. Ir kai aš dirbau „normalų“  darbą, mano atlyginimas buvo labai geras, bet visada savaitgaliais bandžiau ištrūkti kažkur į gamtą. Ir aš pastebėjau, kad aš uždirbu daug, bet labai daug ir išleidžiu. Ir daugiausia išleidžiu tam pačiam darbui: kad petraukos metu galėčiau eiti pavalgyti, aprangai, o daugiausia aš išleisdavau, kad pailsėčiau nuo savo darbo…”

3. Visi žmonės skirtingi ir nieko blogo, kad kažkas nemąsto taip, kaip tu. Dažnai žmonėms, turintiems aiškias nuostatas apie gyvenimą, sunku priimti kitų žmonių požiūrį. Niekada nebuvau radikali, tačiau pokalbis su Ieva man dar kartą priminė, kad sąmoningumas yra kiekvieno žmogaus asmeninė kelionė ir prievarta primetinėdamas požiūrį nieko nepasieksi (nebent sieki atmetimo reakcijos). Ne kas kitas, o asmeninis pavyzdys – galingiausia inspiravimo priemonė.

„Kiekvienas žmogus turi skonį gyvenimui: vienų žmonių skonis yra truputėlį aukštesnis ir jam skanesni tikresni, natūralesni dalykai. Kitų skonis yra toks paprastenis. <…> Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, aš sakau, kad kiekvienas tą skonį kitokį jaučia.  <…> Savo pavyzdžiu tu gali daryti įtaką savo artimiausiai aplinkai, kuri darys įtaką dar kitai aplinkai. Tai ir yra, ką mes galime padaryti – savo gyvenimą gyventi su savo tiesa geriausiai kaip mes galime. Ir to, iš tikrųjų, pakanka toje situacijoje, kurioje esam..“

4. Minimalizmas nėra nepritekliaus sinonimas. Tiek aš, tiek Ieva pastebime, kad žmonės minimalizmą linkę siekti su nuolatiniu trūkumu. Tai nėra teisinga, nes minimalizmas neverčia atsisakyti reikalingų daiktų. Priešingai – tai pasirinkimas turėti tik tiek, kiek reikia ir ko reikia.

,,Jogos principai teigia, kad visatoje yra begalinė gausa ir visko pakanka visiems. Tiesiog, kai žmogus nori daugiau nei jam reikia,  jis turi kažką, ko kitam, galbūt, trūksta. Dažnai žmonėms atrodo, kad minimalizmas arba Zero waste yra sunku, nes tu atsisakai ir tau kažko trūksta. Bet ne taip yra. Tau tiesiog daug nereikia, nes turi viską ir nė trupučio nė daugiau“.

5. Net ir nedideliai pokyčiai yra vertingi. Kartais susidūriu su žmonių įsivaizdavimu, kad turiu vos kelis daiktus ir kiekvienas mano pasirinkimas yra teisingas, ekologiškas ir nekenkiantis gamtai. Deja, bet tai nėra tiesa, o galbūt net nėra įmanoma. Bet kuriuo atveju, sąmoningas gyvenimas yra procesas ir kiekvienas žingsnis tvarumo link yra vertingas. Panašiai mano ir Ieva, o patikėkit manim, ji gyvena tikrai atsakingai ir, be abejo, laimingai:).

„Negali tiesiog paimti ir iššokti į zero waste, reikia ir į save žiūrėti su tokiu atlaidumu. Tu gyvenai visą gyvenimą kitaip ir jau vienas teisingas, sveikas pasirinkimas į vartojimo mažinimą jau yra geriau nei jokio. Ir nereikia būti sau labai griežtam. Nes kai tu kažką darai ir tau teikia džiaugsmą, tau lengva, kitaip yra viskas ir tu pats sau visai kitaip atrodai… O jei tu bandai kažkokias idėjas parodyt, būdamas  piktas, nes tau sunku, tu nespėji, neturi laiko ar dar kažkokių resursų – visi tai mato. Ir tikrai niekas nesusižavės tomis idėjomis…”

6. Asmeninis pavyzdys – veiksmingiausia idėjų sklaidos priemonė. Kartais atsakingi ir tvarūs pasirinkimai verčia pasijusti visiška keistuole, tačiau vargu ar yra geresnė atsakingo gyvenimo būdo reklama nei laimingas žmogus. Ne pamokslavimu ar reikalavimais, galima priversti žmones susimąstyti, o savo laimingo gyvenimo pavyzdžiu. Panašiai mano ir Ieva:

„Mes galim pakeisti tai, kaip mes gyvenam, kaip aš gyvenu, ką aš darau. Ir tiesiog, tikėdamas tuo, darydamas, kažkas kitas pamatys, prisijungs. Tai yra revoliucija, bet ji tokia va. Pacifistinė, teigiama, konstruktyvi.“

„Aš pradėjau matyti tokius dalykus, kaip pavyzdžiui, tu ateini su maišeliu medžiaginiu į kepyklėlę. Pirkau kruasaną ir paprašiau, kad idėtų į mano maišelį. Žmogus paima tą maišelį ir vieną sekundę tu pamatai, kad jam kažkas klykteli galvoj. Jis tiesiog nesupranta, kas čia vyksta, jam kyla klausimas. Tai turbūt, yra pats didžiausias džiaugsmas, kodėl aš tai ir toliau darau be savo priežasčių asmeninių. Žmonės, dažniausiai pasidomi ir pasidžiaugia. Dažniausiai sulaukiu tik teigiamų atsiliepimų. Ir aš kiekvieną dieną tai matau, ar įsivaizduojat?“

7.Nereikia fanatizmo! Svarbiausia mąstyti galva. Ši frazė po pokalbio su Ieva mane lydi visur ir visada. Niekada savęs neribojau dirbtinai. Tiesiog visada, prieš kažką pirkdama užduodu sau klausimų. „Kodėl aš sumąsčiau tai nusipirkti?“; „Ar man tikrai to reikia?“, „Kur dėsiu senesnę pirkinio versiją namuose?“ ir pan. To pakanka, kad išblėstų pirmasis impulsas „man reikia“ ir galėčiau būsimą pirkinį įvertinti logiškai ir apgalvotai. Dalinuosi dar keliomis Ievos mintimis:

„Man nėra svarbu, kad daiktas būtų naujausias, kažkokios rūšies ar dar kažkoks. Aš manau, kad reikia galvoti su protu, kad daiktas atliktų savo paskirtį, kad netaptų kažkokiu saviraiškos būdu ar būtų naudojamas parodyti,kad turi pinigų ar kažkokį statusą <…> Pas mus daug kas yra labai nukreipta į išorę, o žmonės į materialų pasaulį koncentruojasi. Čia yra gilios priežastys, nes juk lengviau yra nusipirkti kažkokį daiktą, nei jį padaryti idėjus pastangų…Sunkiau susikurti kažkokius santykius, draugystę, kur tu susitinki su žmogum ir tau nieko nereikia eiti nusipirkti, kad praleistum laisvalaikį –  pavyzdžiui, kai tiesiog nueini į parką pasėdėt ir tau smagu.“

Ekologija dabar yra ant bangos. Ir tai irgi yra labai padidėjęs vartojimas, lygiai toks pats perkamas produktas. Ir aš sakau,kad esmė ne rūšiavime, ne tai mus išgelbėti gali, ar ekologiškos prekės. Esmė yra tiesiog su galva pradėti  mąstyti ir susimažinti tuos poreikius ir valgyti tiek, kiek reikia ir turėti tiek, kiek reikia.“

 Ir pabaigai…

„Planeta gali labai greitai viską susitvarkyti: keletas didesnių žemės drebėjimų, cunamių ir viskas. Čia paprasta yra. Mes tik dėl savęs galime būti sąmoningi.  Net sakau ne dėl vaikų, nes jau dabar pradedame jausti pramonės revoliucijos ir plastiko naudojimo pasėkmes. Juk patys naudojam tą vandenį ir valgom tą maistą. O už dešimt metų iš viso nebus aišku kaip ten gali būti. Žodžiu, tik dėl savęs galim čia, dėl nieko kito…“

Labai dėkoju Ievai už mintis, kuriomis ji leido pasidalinti su jumis! Tikiuosi, kad buvo naudinga ir įdomu!

Linkėjimai,

Inga<3

 

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Manęs nereikia bijoti!

Kartais pamąstau, kad žmonės gali imti manęs bijoti. Tikriausiai žinote tą jausmą, kai netikėtai paaiškėja, kad nedaug pažįstamas pašnekovas yra psichologas. Tuomet atsiranda kažkoks vidinis susikaustymas: imi svarstyti, kad jis pokalbio metu nedaro nieko kito, o tik tave stebi, skenuoja judesius, kalbą, emocijas… Tau ima rodytis, kad jo profesinės žinios suteikia galią perprasti žmones, o kartu sužinoti ir visus tavo asmenybės niuansus (kas iš tikro nėra tiesa). Ir tai vyksta ne tik su psichologais. Gerai pamenu, kaip susitikau su viena mados tinklaraštininke, tam kad paimčiau iš jos interviu. Buvau apsirengusi tvarkingai, tačiau vis tiek širdies gilumoje galvojau, kad ji bent jau paslapčiomis įvertino mano aprangą ir stiliaus jausmą (kas greičiausiai irgi nebuvo tiesa).

O kaipgi aš? Ar būdami šalia manęs žmonės taip pat jaučiasi nesaugiai dėl aplinkai nedraugiškų pasirinkimų? Ar jie bijo paimti dar vieną plastikinį maišelį, kaip kad yra įpratę? Ar  vengia naudoti šiaudelius ir girtis jau 20-a pora naujų batų? Iš tikrųjų, į šį klausimą tiksliai atsakyti negaliu, bet tikiuosi, kad taip nėra. Nors mano gyvenime yra keli pavyzdžiai, kuomet žmonės galvojo, kad esu pasiruošusi kritikuoti jų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kad ir viena kurso draugė, pasikvietusi mane į svečius, ėmė teisintis dėl daugybės turimų kvepalų buteliukų…O man, asmeniškai, dėl tų buteliukų buvo nei šilta, nei šalta. 🙂 Žmones gyvenime skirstau tikrai ne pagal tai, kaip ir ką jie perka.

Apskritai, mano nuomone tie baksnojimai pirštu, pamokslavimai ir prisikabinėjimas prie žodžių ar kitų pasirinkimų sukelia tik atmetimo reakciją. Žmogus į sąmoningumą turi keliauti pats, o aš tegaliu padėti savo pavyzdžiu ir patarimais. Todėl stengiuosi būti tolerantiška ir nepamokslauti, nors tikiu, kad povandeninės srovės, matant tam tikrus mano pasirinkimus, žmones priverčia kitaip pažvelgti į įprastus dalykus, o galbūt ir rinktis labiau aplinkai draugiškus ir jiems patiems geresnius pasirinkimus. O tai ir yra didžiausias mano tikslas.

Vieną tokį pavyzdį turiu visai visai šalia! Mano draugas visą gyvenimą buvo netgi didesnis minimalistas nei aš. Bet tik pradėjęs bendrauti su manimi, jis buvo priverstas (chi) sužinoti apie plastiko žalą. Pradžioje buvo šiokių tokių mini diskusijų, bet po to vis dažniau jo kuprinėje rasdavau tiesiog palaidus apelsinus ar kitus vaisius. Įdomiausia, kad jų nebūdavo tiek jau mažai – kokie 8-10 vienetų!:D Kaskart pamačiusi, kad šitiek vaisių jis sugeba nupirkti be maišelio, labai nudžiungu. Pirmiausia dėl jo drąsos ir sąmoningumo, o antra – dėl kasininkių supratingumo, nes jis dar niekad negavo velnių 🙂 (pfu pfu pfu).

Būtent taip aš ir įsivaizduoju idėjų sklaidą: pamažu bet užtikrintai, naudojant savo asmeninį pavyzdį. Tad tikrai nereikia manęs bijoti :). Visada džiaugiuosi galėdama pakalbėti su žmonėmis apie ekologiją ar minimalizmą. Ir visai nesvarbu, kokia jų nuomonė bebūtų. Juk vieni iš kitų mokomės!

Linkėjimai,

Inga <3

O čia įrodymas, kad nemeluoju 🙂

Apie mažą praradimą ir išaugusią meilę sau

Pradėsiu nuo pradžių. 23 metus turėjau apgamą ant nosies. Nepasakyčiau, kad dėl jo gyvenau kažkaip kitaip: turėjau draugų, sulaukdavau vaikinų dėmesio, puošdavausi ir apskritai dažniausiai atrodydavau linksma ir pasitikinti savimi. Visgi, mane visą laiką persekiodavo apgamo kompleksas. Turėjau savo „saugiąją“ veido pusę fotografuodamasi, ypač sunku buvo susipažįstant su naujais žmonėmis (kartais netgi pagaudavau žvilgsnį, nukreiptą man į nosį ir jausdavausi nemaloniai, nors ir suprasdavau, kad tai kvaila). Niekuomet nesijaučiau negraži, ar panašiai, bet žinojau, kad ant veido turiu minusą, kurį stengiausi „kompensuoti“. Dėl šios priežasties  leisdavau pinigus drabužiams (ar stilingai atrodydavau, tai jau kitas klausimas), pirkdavau nemažai kosmetikos priemonių, visokių odos šveitiklių, valiklių ir panašiai.  Kartais pagalvodavau, kad jausčiausi geriau, jei apgamo nebūtų, bet  po to sekdavo įvairios mintys: „Jis ne taip ir trukdo“; „Reikia mylėti save, kokia esu“; „Jis mano dalis“ . .. Taipogi, visada buvau už natūralų grožį ir man atrodė, kad pasitikėti savimi turiu sugebėti visuomet nesvarbu, kaip atrodau.

DSCN4901

Aš. 2014 m.

UŽ ir PRIEŠ mintyse dėliojau kelerius metus, kol vieną dieną nuėjau į pasimatymą ir… man nepaskambino. Dabar suprantu, kad tai yra kvaila, bet tuo metu, geriausias viso to paaiškinimas man buvo apgamas! Nusprendžiau, kad ilgiau taip gyventi nebegaliu (:D) ir kaip tyčia į akiratį pakliuvo apgamo šalinimo procedūros pasiūlymas! Sumokėjau 48eur. už apgamo ištyrimą ir pašalinimą moderniame estetinės ir lazerinės medicinos centre „Era Esthetic Avenue“, esančiame Vilniuje.  Šiltuoju metų laikotarpiu apgamai veido srityje NEŠALINAMI, todėl vizitas pas gydytoją buvo nukeltas net keliems mėnesiams. Apie procedūrą galėčiau pasakyti tik tiek: apie 15 min. trukmės, visiškai neskausminga procedūra, atliekama švelniai ir profesionaliai. Iš tikrųjų,pats šalinimas pasirodė toks paprastas ir greitas, kad man buvo sunku patikėti, kad šitiek laiko dvejojau. Vietoje apgamo liko maža žaizdelė, kurią turėjau tepti gydytojos išrašytais vaistais. Poros dienų bėgyje užsidėjo šašelis, kuriam nukritus, liko mažas įdubimas, kurį tepiau vaistais ir  „Bio oil“ aliejumi. Dabar, praėjus  daugiau nei metams, man ant veido tėra mažytis randas, kurį lengva paslėpti net su paprasčiausia kremine pudra (net ir tai ne visada darau, nes nematau poreikio).

bty

Viskas, kas liko. (Blakstienos ir antakiai tikri!:D)

Iš tikrųjų, galiu pasakyti, kad išorinis gyvenimas, pasišalinus apgamą ant veido, nepasikeitė – gyvenu panašiai, bet jaučiuosi 100% geriau.  Esu visiškai patenkinta savo veidu, nes manau, kad jis yra būtent toks, koks turi būti. Nebejaučiu vidinio spaudimo visada gerai atrodyti, kad tik kompensuočiau savo vidinį nepasitikėjimą: be problemų galiu išeiti  į miestą visai nepasidažiusi ar apsirengusi paprasčiausią džemperį. Nebematau poreikio nuolatos atnaujinti garderobą, pirkti papildomas kosmetikos priemones, ar darytis asmenukes „iš patogių“ kampų, kad tik atrodyčiau graži :). Iš tikrųjų, manau, kad sveika mityba, sportas ir minimalus makiažas  yra viskas ko reikia, kad jausčiausi puikiai, bet toks savęs vertinimas neatėjo per vieną dieną.

Viena garsi mados tinklaraštininkė savo knygoje įvardina 15 makiažo priemonių ir 11 makiažo šepetėlių must-have. Aš pristatau paprastus ir visiškai nemokamus 6 must-have, kurie man padėjo pamilti save:

  1. Rūpinimasis savimi. Kas apima sveiką mitybą, sportą ir daug vandens. Taip maitintis man net įdomiau. Visada kirba mintis, ką čia dar sveiko paragavus ;). Geriausiai rezultatai matyti senose nuotraukose. Įdomu stebėti veido odos, plaukų, laikysenos pokyčius ir pan.
  2. Dažnas žvilgtelėjimas į veidrodį. Visada. Net anksti ryte, kai esu susivėlus ir užsimiegojus. Tai padeda susigyventi su savimi nedemonizuoti savo išvaizdos be makiažo. Taip, su makiažu visos atrodom įspūdingiau, bet tai nėra priežastis ignoruoti savo tikrąjį veidą.
  3. Subtilumas ir minimalizmas. Nesvarbu, ar tai būtų aiškūs ir paprasti drabužių siluetai, neiššaukiantis makiažas ar keli paprasti papuošalai. Laikausi taisyklės, kad grožis slypi paprastume.
  4. Sterilumas socialinėse medijose. „Seku“ tik tuos žmones, kurie mane įkvepia ir motyvuoja. Jeigu informacija verčia jaustis prastesne, neįdomia arba skatina nuolat vartoti – tai ne man. Mano naujienų sraute nerasite daugybės garsių žmonių, kurie socialinėje erdvėje veikia kaip gyvi reklamos stendai.
  5. Adekvatus savęs vertinimas. Viešojoje erdvėje itin mėgstama moteriškumą susieti su tobula išvaizda. Atrodo, kad kiekviena save gerbianti moteris NEGALI sau leisti net nosies iškišti iš namų, būdama nepasitempusi ir atrodydama paprastai. Visgi, gyvenimas taip neveikia. Kartais ilgai ruoštis nebūna laiko arba noro ir tai visai nereiškia, kad savęs nemyli, neprižiūri ar esi prastesne už profesionaliai mokančią pasidažyti kaimynę. Jei jau norit lygintis su kažkuo kitu, lyginkit tuomet, kai sau atrodot puikiai! Nors ne, nelyginkit.. Neverta
  6. Atvirumas sau. Iš savo patirties žinau, kad su vienais trūkumais susigyventi lengva: apie juos žinai, bet per daug nesuki galvos. Kiti yra labiau asmeniniai, juos net nebūtinai turi pastebėti kiti, bet jie verčia jaustis blogiau ir nepasitikėti savimi. Mylėti save yra labai svarbu, bet meilė yra negalima be atvirumo. Aš tik po daug metų pripažinau sau, kad nesugebu savęs visiškai pamilti, turėdama apgamą ant veido. Jeigu dvejojate dėl kokio nors ramybės neduodančio, bet ištaisomo bruožo, priimkite šį įrašą kaip padrąsinimą! Gana problemas dangstyti po makiažu, drabužiais, nuotraukų retušavimu. Drąsinu imtis spręsti tikrąsias nepasitikėjimo savimi priežastis (kurios nebūtinai išorinės). Pažadu, daug atradimų :).

 

Merginos, o kas jums padeda pasijusti gražioms? Pasidalinkite!

                                                                                  <3

P.S. Visus, kuriems aktualu minimalizmas ir darnesnis gyvenimas, gyvenant mieste, kviečiu prisijungti prie mano FB puslapio – MINIMALIAI

 

 

 

Moksliukės kerštas arba kodėl išmečiau studijų konspektus

Šį savaitgalį pagaliau pasiryžau išmesti senus bakalauro studijų konspektus.

Tai buvo sunkiau nei maniau. Paėmiau tuos tvarkingus, skrupulingai (tiesa, metams bėgant vis mažiau) pildytus, bet taip iki galo ir neprirašytus sąsiuvinius. Per akis prabėga paskaitos ir įvairūs dalykai, kuriuos taip nuoširdžiai mokiausi, bet dabar net pusės nepamenu. Vėl ir vėl skaitau užrašus, prisimenu dėstytojus, skirtingas jų dėstymo manieras. Kai kurių ilgiuosi, kai kurių sutikti nebenorėčiau, bet koks jau skirtumas, juk greičiausiai jau ir nesutiksiu.

Imu skaityti konspektus ir prisiminti tai ką mokiausi. Kai kurie dalykai man labai patiko, tačiau pasibaigus kursui apie juos taip ir nesusimąsčiau. Kiti buvo tarsi kosmosas: sunkūs ir nesuprantami, tačiau mokiausi viską, nes tikėjau, kad tai mane kažkur nuves.

Maždaug nuo trečiojo kurso mokiausi vis mažiau, tačiau mokslų niekada neapleidau. Nesivargindavau savarankiškai domėtis, neskaitydavau papildomos literatūros, nors paskaitas lankydavau. Jų metu dažniausiai tiesiog tylėdavau, bet iš esmės stengdavausi suprasti ir gilintis į dalykus.

BUS’ai (bendrieji universitetiniai dalykai) man visada buvo kaip išsigelbėjimas: galėjau mokytis tai, kas man įdomu! Niekada nepamiršiu kaip antrame kurse ruošdamasi BUS’o testui perskaičiau beveik visą 800 pslp. knygą tik todėl, nes tai man buvo įdomu. Prisimenu save per tas paskaitas, kuomet išdrįsdavau kalbėti, dalintis savo mintimis net prieš dideles nepažįstamų žmonių auditorijas. Ir tada atrodydavo: juk čia ir esu aš! Juk aš nebijau kalbėti! Kodėl didžiąją dalį savo tikrųjų studijų aš tyliu???

Vėliau sekė bakalauro darbo rašymas. Likau ištikima sau: pasirinkau temą, kuri man buvo įdomi, tačiau nebuvo jokių gairių ką ir kaip turėčiau rašyti. Darbo tema man buvo nuoširdžiai įdomi, todėl rašymo laiką prisimenu be jokių nuoskaudų. Bakalauro darbas buvo vienas geriausių dalykų, kuriuos davė studijos (nors teko ir pavargti, tas tiesa).

Toliau sekė gynimas, diplomo atsiėmimas ir… kvalifikuoto darbo paieškos. Ir tuomet aš pro truputį pradėjau išlįsti iš rūko, kuriame gyvenau ketverius metus.  Supratau, kad pačios studijos niekur neveda: kelio kompasas yra pats žmogus, o žinios yra tik kaip pagalbininkai siekiant tikslo. Faktas nr 1, jeigu būčiau pažinojusi save taip, kaip pažįstu dabar, būčiau pasirinkusi kitus pagalbininkus. Faktas nr 2, kartais galima nuklysti nuo pagrindinio kelio, tik svarbu žinoti, kur eini. Tą ir darau.

Ir štai, prabėgus daugiau nei metams, vėl laikau studijų užrašus savo rankose. Mintyse kirba savigrauža: „Galėjau išmokti geriau, galėjau daugiau domėtis, galėjau tapti tikra specialistė, galėjau, galėjau, galėjau… Giliai širdyje suvokiu, kad ne, negalėjau.

Esu dėkinga studijoms už tai, ką išmokau ir sužinojau, bet turiu pripažinti, kad tikrai pakartotinai nevartysiu senų sąsiuvinių ir nebandysiu prisiminti teorijų.  Iš studijų pasiėmiau viską, ką galėjau. Dabar noriu ir privalau koncentruotis ir tobulinti tai, ką sugebu, o ne ką tariamai „turėčiau sugebėti“. Dabar laikas auginti savo talentus ir kompetencijas, o ne bandyti išmokti dalykus, kurie visiškai „nelimpa“.

Rūkas sklaidosi ir išryškėja mašinos siluetas. Tai žalias sunkvežimis, o jame mano ketverių metų studijų užrašų skuteliai. Minutei susimąstau, bet greit sugrįžtu į save. Yra dar daug ko išmokti. O dabar arbatos!

O jūs ar saugote savo mokyklos/universiteto užrašus?

Jei saugote, ar yra bent kartą jie jums pasitarnavę? Tiksliau tariant, ar man jau imti gailėtis dėl savo poelgio? Pasidalinkite!

Iki susirašymo!<3

 

Apie televizorių ir mane

Šv. Kalėdų rytas. Aš vis dar maža mergaitė, kuri keliasi kiek galima anksčiau, kad išpakuotų dovanas. Pasidžiaugusi dovanomis, pasiimu kalėdinio šokolado ir grįžtu atgal į lovą. Su jauduliu įsijungiu televizorių, nes žinau, kad manęs laukia kelios valandos kalėdinės tematikos animacinių filmukų. Guliu šiltuose pataluose, skanauju šokoladą ir žiūriu magiškas pasakas, kuriose kalba gyvūnai, gyvena princesės ir princai, vyksta kiti stebuklai. Kol tėvai miega, namuose esu tik aš ir įdomios, šviesios istorijos (Šv. Kalėdų rytais nerodydavo nei transformerių, nei kitų panašių filmukų). Mano filmukų rytas tęsiasi maždaug iki 12h. dienos – po to prasideda šeimyninių komedijų laikas, o tai ne man. Išjungiu televizorių.

Ne kur kitur, o televizoriuje pirmą kartą pamačiau gražiausią pasaulyje moterį. Man buvo maždaug septyneri, vakarais kartu su seneliu žiūrėdavome serialą „Laukinis angelas“. Pamenu, kaip stebėdavau Nataliją Oreiro ir jos besiplaikstančius ilgus plaukus, gražias kojas ir raudoną suknelę. Ji buvo nepanaši nė į vieną mano realybėje pažįstamą moterį ir mano vaikiškomis akimis atrodė tiesiog tobula. Man patiko,kad ji dienomis iš nenuoramos vaikėzės, bežaidžiančios futbolą, tapdavo gražuole, dėl kurios vaikinai pamesdavo galvą. Tame seriale pirmą kartą pamačiau ir aistringą bučinį: pagrindiniai veikėjai myli vienas kitą, bet negali būti kartu, jie pykstasi, o staiga vaikinas pagriebia Nataliją ir karštai pabučiuoja, pradžioje  ji vis dar pyksta, o po to atsako į bučinį. Štai kaip atrodo meilė, galvojau.

Vieną dieną grįžau iš mokyklos ir televizorius buvo kitoks nei visuomet. Per kiekvieną kanalą rodė vieną ir tą patį: griūvantis didžiulis pastatas, dūmai, ugnis ir rėkiantys, bėgiojantys žmonės. Tai tęsėsi ilgiau nei bet kuri mano matyta laida, nesupratau, kas konkrečiai vyksta, bet mačiau, kad vyksta kažkas baisaus. Vakare apie tragediją pranešė žiniose, o mes kitą dieną mokykloje su kitais aštuonmečiais kalbėjome, kad labai gerai, kad Panevėžyje nėra aukštų pastatų, kuriuos galėtų numušti teroristai. Taip baisu mums buvo ir būtent per televizorių visa tai sužinojome.

Šiandien esu viena iš „Aš nežiūriu televizoriaus“  žmonių.  Neturiu kažkokių paslėptų argumentų: televizoriaus mano namuose tiesiog nėra. Kartais pamirštu, kad šis daiktas egzistuoja išvis. Tiesa tik tol, kol grįžtu pas tėvus. Kai tik įsijungiu televizorių,  dar ir dar kartą įsitikinu, kad televizijos žiūrėti nenoriu. „Stebuklinga dėžė“, vaikystėje man rodžiusi pasakas ir kalbančius gyvūnus, pavirto iškreiptos realybės veidrodžiu.

Pozityvūs draugų pavyzdžiai ir palaikymas, savišvieta, įvairios knygos ir podcast‘ai leido manyje užgimti optimizmui ir troškimui tobulėti: gyvenimas pilnas laimės ir jos užteks visiems! Deja, vos per dešimt minučių televizija pasikėsino į mano optimizmo daigus, bandydama sumindyti juos savo nagatyvumu aplipusiais kaliošais.

Atrodo, kad televizijoje vyrauja tik dviejų rūšių informacija.  Vieni laidų anonsai komunikuoja trūkumą ir skurdą: šalyje blogai, žmonės neturi,ką valgyti, čia nemoka pinigų, čia nėra perspektyvų! Liūdnas žinutes keičia kitos, tik jau artimesnės vaikystėje matytoms pasakoms: milijardieriaus vestuvės, gražuolių poros ir elito gyvenimai, tobulos atostogos ir pinigai, šlovė ir prabanga! Tobulas derinys: pirmiausia tau pasako, kad negalėsi, neturėsi, nebus galimybių, o  po to meistriškai pateikia tuos išrinktuosius, kurie gali, turi, kuriems atviros visos galimybės.

 Po reklamų prasideda populiari pokalbių laida, kurios dalyviai lygina Lietuvos ir kitų šalių kainas, galimybes, žmones. Viena laidos dalyvė teigia, kad sūrio gabalas Anglijoje kainuoja 1,5 svaro, kai tuo tarpu Lietuvoje 3-4 eurai. Lietuva pralaimi 1:0. Kitas dalyvis tikina, kad užsienyje žmonėms su aukštuoju išsilavinimu suteikiamos išskirtinės sąlygos ir užtikrinimas darbas, kai tuo tarpu Lietuvoje net ir profesoriai skursta. Ką gi, 2:0, ir tikrai ne Lietuvos naudai. Laidos vedėja su gudria šypsenėle klausinėja dalyvių apie uždarbius. Šie mažų užmokesčių statistiką pateikia pasididžiuodami lyg tai būtų paskutinis lemiamas argumentas, leidžiantis padaryti Lietuvai nokautą. 3:0

Nebegaliu žiūrėti šito makabriško susidorojimo ir išjungiu televizorių.

Sėdžiu ir galvoju apie savo draugus ir pažįstamus, mokytojus, kai kuriuos dėstytojus. Galvoju apie savo klasiokus ir kurso draugus, esamus ir būsimus savo sričių specialistus,  visus kuriančius žmones,  žmogaus ir gyvūnų teisių aktyvistus, mano vienmetes jaunas moteris, kurios jau sukūrė šeimas ir bus nuostabios mamos. Per mintis prabėga knygos, blog‘ai, podcast‘ai, mylimo žmogaus žodžiai ir dar daugiau.

Nieko ypatingo nesugalvoju, tik žinau, kad rezultatas nebe toks baisus – 3:1.

Ką jūs žiūrite per televizorių?

Minimalizmas, vartojimas ir savirealizacija

„Maniau, kad gyvenimas prasidės tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau.“                                                                                                                                                                                              AŠ

Ilgai galvojau apie ką rašyti kitą tekstą ir mintį pamėtėjo mano magistro darbo tema. Rašau apie vartojimą, vartotojus, vartojimo įpročius, kas iš dalies yra susiję su minimalizmu. Taigi, dalis dalykų, kuriuos perskaitysite šiame įraše, nėra sugalvota ar „nujausta“ mano pačios – remsiuosi tikrais mokslo darbais (ou jė). Kita dalis – dar šiek tiek mano minčių ir asmeninės istorijos. Nežinau, kaip tai siejasi. Bet kas gi daugiau pakels uodegą šuniui, jei ne pats šuo.:)

Analizuodama mokslinius šaltinius, atradau teoriją, kad iš esmės vartojimas visais laikais buvo paremtas aukštesniųjų visuomenės klasių imitavimu (Firat, Kutucuoglu, Saltik, Tuncel, 2013). Tik jeigu anksčiau tai daryti buvo sunkiau, dabar masinė gamyba ir prekių gausa, leidžia praktiškai bet kokių pajamų žmonėms imituoti trokštamą gyvenimo būdą. Internetas leido iškilti nuomonės lyderiams (šių dienų „aukštesniosioms klasėms“, kurios nebūtinai turi būti labiau pasiturinčios: vienintelė būtina sąlyga – populiarumas), kurie savo pavyzdžiu, nurodo žmonėms, kas yra gražu, koks gyvenimo būdas yra siektinas ir t.t. Kitaip nei anksčiau, šiuolaikinėje visuomenėje saviraiškai nebūtinas talentas, išskirtiniai pomėgiai ir panašiai: atskleidžiame save per daiktus. Esame ne tik tai, ką veikiame, mėgstame, bet ir didele dalimi tai, ką perkame.

Noras išsiskirti, išreikšti save yra viena didžiausių motyvacijų pirkti tai kas brangu, dažnai pervertinama, kartais nekokybiška, tačiau vat kažką žmonėms pasakys apie tave. Pamenu, kaip paauglystėje buvau užsinorėjusi įsigyti marškinėlius su hipių autobusiuku. Tai buvo paprasčiausi marškinėliai  su dideliu antkainiu, bet tuomet man atrodė, kad jie yra būtini mano, kaip hipiams prijaučiančios panelės stiliukui. Gal todėl, kad neįsigijau tų marškinėlių, po kokio mėnesio jau nebebuvau hipė. Nors ne, ne todėl.

Save išreikšti galima ir per sprendimą nevartoti. Būkim realistai, bet tiek veganizmas, tiek minimalizmas, tiek „Zero Waste“ ar bet koks kitas judėjimas yra didele dalimi saviraiška. Ir asmuo, netgi suprasdamas, kad gal jo vieno veiksmai pasauliniu mastu yra nereikšmingi, kad vienas nesurūšiuotas plastiko buteliukas, suvalgytas mėsytės gabaliukas ar L’oreal pudrytė (nepaisant atliekamų bandymų su gyvūnais), pasaulio nesugriaus, atsisako elgtis kitaip, nei sako jo principai. Racionalus pirkimas tam tikra prasme yra žmogaus teisė „balsuoti“ rinkoje. Pats greičiausias ir galingiausias individo kontrolės būdas – nevartojimas (Black, 2016).

Mokslininkas ir filosofas M.McLuhan šiuolaikinį, medijų valdomą pasaulį įvardino kaip „Globalų kaimą“. Kas reiškia, kad jeigu seniau, žmogaus akiratį, vertybes, savęs suvokimą formuodavo jo šeima ir artima aplinka, šiandien asmuo formuoja požiūrį į pasaulį, remdamasis daugybe globalios informacijos. Ji juda labai greitai ir neribotai, žmogus yra veikiamas kitų žmonių, idėjų ir dalykų, kurių gali net nebūti jo fizinėje aplinkoje. Taigi, per internetą mes ne tik sužinome, išmokstame, susipažįstame, bet ir esame nuolat informuojami apie tai, kad galima geriau, tobuliau, gražiau. Aišku, mus pasiekia ir negatyvi informacija („Būna net blogiau nei man“), kuri momentiškai sukrečia, galbūt netgi laikinai tampame dėkingi už tai, ką turime. Visgi, nuolatinės laimės, pasitenkinimo, prasmės paieškos yra praktiškai nesibaigiančios. Pagal pasaulio standartus, į kuriuos lygiuotis internetas suteikia visas galimybes, visuomet rasime, kur patobulėti: siekti daugiau pinigų, „followerių“, stilingų drabužių, riestesnio užpakalio (šiuolaikinės aktualijos), prabangesnio automobilio ir kitų dalykų. Ir tas tobulėjimas nėra blogai, ypač jei tai yra žinios, asmeninis progresas, pasitikėjimas savimi, materialinės gerovės užsitikrinimas. Visgi visuomet reikėtų užduoti sau klausimų: „Ar aš tikrai to noriu?“; „Kiek seniai aš to noriu?“; „Galbūt aš to noriu tik todėl, kad iš kažkur pamačiau, kad turėčiau to norėti/siekti?

Kasdien matydami tuos gražius vaizdus, žmones, daiktus, vietas, imame natūraliai trokšti būti viso to dalimi. Pasąmoningai susiejame daiktus su emocija, tobulo gyvenimo siekiamybe ir perkame jei ne tą patį, tai bent jau kažką panašaus. Deja, net ir įsigijus vieną ar kitą atributą, tiek mes, tiek mūsų gyvenimas lieka toks pat, o stokos jausmas  dar sustiprėja. Imame stengtis dar labiau, formuojame savo įvaizdį, investuodami į daiktus. Ir taip veikia vartotojų visuomenė, kurioje viskas yra organizuota aplink vartojimą ir vartojamų daiktų demonstraciją, per kuriuos visuomenės nariai įgija prestižą, identitetą ir išskiria iš kitų (Baudrillard, 1998).

Tokioje atmosferoje šiandien gyvename, tokiomis vertybėmis vadovaujamės ir natūraliai siekiame šį laikmetį atitinkančios laimės. Visą tai aš patyriau pati. Maniau, kad gyvenimas prasidės tik tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau. Deja, laikas bėgo, o tas stebuklas taip ir neįvyko. Didžiausi pokyčiai apėmė tuomet, kai ėmiau iš tikrųjų investuoti į save: daugiau rūpintis savo emocine, fizine, finansine būsena, o ne tuo, kaip atrodau, kokius daiktus turiu, ar „Instagraminį“ maistą valgau ir pan.  Nesakysiu, kad dalykai, prisidėję prie mano pokyčių, yra nemokami, nes taip nėra (kai kurie jų finansine prasme yra tikrai brangūs), tačiau čia figūruoja patirtys, iššūkiai, gyvi įspūdžiai, o ne daiktai, kuriuos įsidėsi į spintą ar ant lentynos.

Iš tikrųjų, būtent žinios ir asmeninė patirtis yra pats stipriausias mano argumentas UŽ minimalizmą. Žinoma, galiu komunikuoti ekonominę naudą:  juk perkant mažiau ir racionaliau taupoma vieta, pinigai, laikas. Galiu gąsdinti, rašydama, apie tai, kad jeigu ir toliau žmonija vartos tokiais pat tempais, jau 2050-aisiais metais, gyventojams reikės ne vienos, o trijų Žemės planetų.  Bet aš to nedarysiu, nes laisvės ir pilnatvės jausmas, kurį jaučiu, išmokusi koncentruotis ne į naujus pirkinius negali lygintis nei su nauda Žemės planetai, nei su sutaupytais pinigais. Man negėda pasakyti, kad mano aplinkai draugiški pasirinkimai yra daugiau dėl savęs, o ne dėl  gamtos, ar aukštesnių tikslų. Ir tai yra normalu: tyrimai atskleidė, kad vartotojai apsisprendžia vartoti mažiau, siekdami laimingesnio ir patogesnio gyvenimo sau: jie atsisako pirkti daiktus, kurie nepadeda  jiems pasijusti laimingiems bei kertasi su jų savęs suvokimu (Cherrier ir Murray, 2007).

Negaliu tiksliai įvardinti, kas pasikeitė per paskutinį pusmetį, bet greičiausiai viskas. Paleidau nuo savęs tiek daug, pradedant  nereikalingais įpročiais,  džiaugsmo neteikiančiomis veiklomis, netenkinančiais ryšiais, laisvalaikiu prekybos centruose, baigiant nuolatiniu savęs „ėdimu“ ir ribojimu. Manau, kad didžiausi pokyčiai įvyko tuomet, kai leidau pajusti savo gyvenimą tokį, koks jis tikrai yra. Leidau sau nebesimokyti vien todėl, kad reikia (tai leido pamatyti, kaip mano pasaulis atrodo be nuolatinio stengimosi dėl gerų pažymių), pamažu iš informacinio lauko visiškai išnyko pikantiškos ir sukrečiančios naujienos (kurios, net ir būdamos visiškai nesusijusios su manimi, keldavo susidomėjimą ir adrenaliną), atsisveikinau su įpročiu žiūrėti serialus ir vaikštinėti po parduotuves be tikslo (kas anksčiau sukurdavo iliuziją, kad kažką veikiu, nors realiai nieko naudingo neveikdavau…). Atsisakiusi/sumažinusi šių dalykų pamačiau, koks iš tikrųjų yra mano gyvenimas ir kaip jame trūksta spalvų. Tik pradėjusi investuoti į savo kaip asmenybės tobulėjimą, ėmiau jausti natūralų susidomėjimą gyvenimu. Net ir dabar, jei kas nors paklaustų, ką aš mąstau apie gyvenimą ir savo ateitį, pasakyčiau vieną žodį – įdomu. Nes tikrai taip.

Tikiuosi, kad tekstas buvo naudingas!

IKI

 

 

Antras dublis arba ką reiškia „Mėnulietė“

Pagaliau išsilaisvinau iš mokslo pančių ir pridaviau paskutinį rašto darbo šį pusmetį. Jausmas keistas: džiaugiuosi, kad galėsiu pailsėti ir skirti daugiau laiko mėgstamai veiklai, bet kita vertus suprantu, kad atėjo tas stebuklingas, visą mėnesį linksniuotas laikas: „Va kai jau atsiskaitysiu darbą, tada galėsiu…“. Daug atsakomybės laukia, nuveikti viską, kas buvo galvota:).

Rodos, jau visą amžinybę nerašiau, todėl sugalvojau su visais susipažinti dar kartą. Tik šį kartą kitaip. Pasakydama žmonėms savo internetinį slapyvardį „Mėnulietė“ dažnai susilaukiu klausimų , ką tai reiškia ir kodėl vadinuosi būtent taip. Papasakosiu.

Mėnuliete internetinėje erdvėje esu nei daug nei mažai – maždaug 8-erius metus! Tuo metu buvau devintoje klasėje,  vyravo  „oniuko 50y50“ bumas, todėl turėti kokį nors slapyvardį buvo tiesiog būtina.  Tokio slapyvardžio pati tikrai nebūčiau sugalvojusi, jį mano pasufleravo klasės draugė (Aiste, linkėjimai, jei skaitai).  Pamenu, kad vieną dieną kalbėjomės apie filmus ir ji man papasakojo apie vieną keistą rusišką filmą, pavadinimu „Rusalka“, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „UNDINĖ“.  Pasakojimas mane sudomino, todėl  šį filmą peržiūrėjau ir aš. Iš esmės net dorai nepamenu jo veiksmo, tačiau galiu pasakyti, kad šis filmas kažkiek panašus į „Ameliją iš Monmartro“ tik rusiškas. Pagrindinė veikėja – labai keista mergina (matote ją nuotraukoje viršuje), dažanti plaukus žaliai ir besielgianti keistai (kaip netikėta). Filme buvo viena scena, kuomet šią merginą pavadina mėnuliete (supraskit, tokia jau išplaukus ji buvo). Aš pagalvojau: „O! Įdomus žodis“ ir gyvenau toliau.

Paskui kažkaip natūraliai, besiregistruodama įvairiose svetainėse ėmiau naudoti mėnulietės vardą. Tai visuomet buvo labai patogu: per mano naudojimosi internetu praktiką dar nėra buvę tinklalapio, kuriame būtų antra „Mėnulietė“, I swear.

Laikas bėgo, o šis žodis vis labiau ėmė man lipti ir patikti. Neslėpsiu, garsiai tariamas jis vis dar skamba keistai, aš pati nesijaučiu kaip iš mėnulio, ir plaukai raudoni, o ne žali. Bet neįsivaizduoju savęs su kitokiu slapyvardžiu – gal pripratimas, gal tingulys galvoti kitą, o galbūt jis tiesiog tapo mano dalimi.

19578447_10207967090809547_1961269065_n

Taigi, šis tinklaraštis priklauso man – Ingai (o internete – Mėnulietei ), jame aš ir toliau dalinsiuosi patirtimi ir įspūdžiais, kuriuos patiriu, siekdama į savo gyvenimą integruoti minimalizmo idėjas. Tai tinklaraštis apie asmeninį tobulėjimą, laimės ir prasmės paieškas bei atsakomybę prieš gamtą, kitus žmones ir pačią save.

IKI pasimatymo!

 Inga – Mėnulietė 🙂

 

Keturi mėnesiai minimalizmo. Savirefleksija

Kai pradėjau mažinti savo turimų daiktų kiekį ir pirkti tik tuos daiktus, kurių man tikrai reikia, praėjo  beveik keturi mėnesiai. Tiesa, šie pokyčiai nebuvo kardinalūs, nes vartojimą mažinau ir seniau, tačiau dabar viskas įgijo aiškią formą ir vardą – minimalizmas.

Kai pradėjau į savo gyvenimą diegti minimalizmo idėjas, buvau kupina optimizmo ir motyvacijos, maždaug „Na ir štai, kaip viskas man puikiai sekasi…:)“

Deja, dabar supratau, kad viskas klostėsi puikiai ir dėl to, kad tuo metu buvau bedarbė. Kitaip sakant: turėjau daug gražaus laiko tvarkymuisi, prioritetų susidėliojimui ir laisvalaikiui, o kartu ir minimalizmui.

Paskutinius pora mėnesių dirbdama grafiku 9-18 h. susiduriu su vis daugiau iššūkių, o minimalistinis gyvenimo būdas nebeatrodo toks „easy peasy lemon squeezy“. Tiesa, ši gyvenimo filosofija mane žavi ne ką mažiau, noriu tobulėti ir atrasti naujus dalykus, tačiau ne visada pavyksta elgtis, taip kaip turėčiau ir norėčiau pagal savo įsitikinimus. Tai mane liūdina, erzina, kartais pykdo. Bet galiausiai suprantu, kad tai yra natūralu, toks yra gyvenimas ir apskritai juk ne viskas ateina greitai, ar ne?

Su lengvu kartėliu, bet kartu ir dalele optimizmo, dalinuosi kasdieniais iššūkiais, su kuriais susidūriu, BET kartu ir ieškau išeičių.

  1. Kasdienis, vakarinis maisto ruošimas į darbą. Tikrai nieko sunkaus pasigaminti maisto pirmadieniui ir antradieniui. Sunkiausias dalykas yra tai, kad maistas baigiasi… Tada reikia eiti po darbo į parduotuvę, ko aš iš esmės nemėgstu, ir sugaišti daugybę laiko. Blogiausia, kad net grįžusi namo su maistu, vis tiek neturiu, ką valgyti, nes jis nepagamintas:). Ir taip kasdien. Tobula.
  1. Užkandžių pirkimas darbo metu. Kaip jau supratote iš ankstesnio punkto, dažniausiai maistą nešuosi į darbą, tačiau kartais net ir pavalgusiai norisi tos paskutinės „vyšnios“, užbaigsiančios pietus. Ne visada turiu vaisių, ne visada turiu riešutų ar kokį kitą sveikesnį užkandį. Tuomet, milžiniški antkainiai, šalia darbovietės esančiose parduotuvėlėse, – here I come.
  2. Išmetamas maistas. Bene skaudžiausias dalykas, kurio man nesiseka įgyvendinti, yra racionalus, viso įsigyto maisto suvartojimas. Kai dirbi, jautiesi emociškai atitolęs nuo savo šaldytuvo: neretai pamiršti, ką jau turi įsigijęs, dar dažniau tiesiog neturi noro valgyti turimo maisto ir panašiai. Ir svarbiausia, kad jei seniau ir turėdavau laiko „įkomponuoti“ bet kurį maisto produktą į kokio receptėlio sudėtį, dabar laiko ekspermentams lieka daug mažiau.
  3. Daugiau netvarkos namuose, spintoje. Nemeluosiu, lengva būti tvarkingai, kuomet atsikeli išsimiegojusi, turi laiko ir pavalgyti, ir pasportuoti ir paskaityti. Sunkiau būti tvarkingai, kai turi laiko tik apsirengti ir lengvai užkasti, o grįžusi namo privalai mokytis ( First world problems…).
  4. Daugiau pirkinių, nes gyvenimo aplinkybės priverčia. Na ar aš kalta, kad trečiadieniais rengiamės žaliai, o mano spintoje amžina ESTIJA (taip, aš rengiuosi praktiškai tik trijom spalvom – juodai, baltai ir mėlynai)…?
  5. Neabejotinai daugiau interneto. Kai neturi darbo, internetu gali naudotis bet kada ir buvimas be jo yra kaip savotiška relaksasija. Kai turi darbą, naudojiesi internetu tada, kada gali, ir tai pasiglemžia daugiau mano laisvų minučių nei norėčiau.
  6. Reikia žmogiško poilsio ir nieko neveikimo. Anksčiau turėjau labai daug energijos, kažką išmokti, veikti, rašyti, sportuoti. Dabar irgi turiu daug energijos, bet prieš tai turiu pailsėti ir atgauti jėgas. Kitaip tariant, vis dažniau atsiranda troškimas tiesiog žmogiškai nieko neveikti.
  7. Mažiau laiko mano mylimam Blog’ui.. Čia nieko aiškinti daugiau nereikia ir taip matosi…:(

VISGI, pasikeitęs dienos ritmas neabejotinai turi ir savų pliusų, sustiprinančių mano siekiamą gyvenimo būdą ir motyvaciją. Tam, kad ši savireflekcija neatrodytų tik kaip demotyvuojantis vienos vargšelės pasiguodimas, dalinuosi pokyčiais, kuriais džiaugiuosi.

MOTYVUOJANTIS PAVADINIMAS

  1. Rytais rečiau susidūriu su galvosukiu „Ką šiandien rengtis?“. Because dress code, that‘s why. Apsirengiu greičiau, patogiau ir dažnu atveju – gražiau. 🙂
  2. Niekada gyvenime negėriau tiek daug vandens kaip dabar. Ėmiau vadovautis patarimu: „Jei kažko nori, bet nežinai, ko – greičiausiai nori vandens:)“.
  3. Dirbdama dar labiau pajutau pinigų vertę ir noriu savo uždirbtus pinigus išleisti tik tam, ko man tikrai reikia.
  4. Tikrai nuoširdžiai supratau, kaip nenoriu leisti savo brangaus laiko prekybcentriuose. Paskutinis mano apsipirkimas truko nei daug nei mažai – valandą. Turint omenyje, kad nusipirkau ir batus, ir kelnes (kompromatas) ir dar maisto, tai visai neblogai.
  5. Tikrai perku neabejotinai mažiau nereikalingų maisto produktų. Visiškai atsisakiau saldžių jogurtų, sūrelių (o jie buvo kasdienio mano maisto raciono dalis), „užpilamų košyčių“, pusfabrikačių…Galėčiau vardinti ir vardinti.
  6. Dabar mano namuose ženkliai mažiau daiktų be paskirties. Dar yra kur tobulėti, bet jaučiuosi šioje srityje neblogai pasistumėjusi.
  7. Į mano gyvenimą atėjo sportas ir tai yra nuostabu. Neabejotinai geresnė savijauta, laimės hormonai ir sutvirtėjęs ir padailėjęs kūnas – ir visa tai dėl judėjimo.
  8. Dar viena tema, kurioje jaučiuosi gerokai pasistūmėjusi, yra pinigų taupymas. Tai tikrai nereiškia, kad pinigus kaupiu seife ir niekur neleidžiu. Tiesiog, atsisakiusi pirkinių, kurie man iš esmės nereikalingi, galiu sau leisti mėgautis kitais dalykais (ir jie nebūtinai turi turėti materialų pavidalą). Va čia tai jau labai džiaugiuosi!
  9. Na ir pats pats svarbiausias punktas yra devintas. O svarbus jis todėl, kad net ir susidūrus su nemažai iššūkių, nė karto neteko pagalvoti „Kas čia per nesąmonės, metu tai“. Tvarus gyvenimo būdas man yra labai svarbu. Gal ne visada patogu, gal ne visada lengva, bet labai labai svarbu. Turiu daug motyvacijos ir idėjų. Labai laukiu, o kas toliau..!

Tai tokie sąrašiukai šiai dienai. IKI ir parašysiu lengvesniais laikais <3