Category Archives: Mada

Apie daiktų įkainius ir nereikalingų drabužių prakeiksmą

 

Šiandien buvo diena, kuomet pasiryžau dar labiau atlaisvinti savo spintą. Supratau,  kad nebegaliu sandėliuoti nedėvimų, nereikalingų daiktų. Šiuo savo gyvenimo etapu turiu daugiau laiko, todėl nusprendžiau praplėsti savo nedėvimų drabužių distribucijos tinklą (H&M, Vinted.lt ir draugės tiesiog nebepateisino mano poreikių!).

Jau esu rašiusi apie „Mados angarą“, kuriame superkami švarūs, tinkami dėvėti drabužiai. Esu skaičiusi komentarų, kad šiame tinkle net ir už labai geros kokybės drabužius mokami centai, bet manęs tai neatbaidė. Juk šie daiktai man nereikalingi, pagrindinis tikslas yra juos kažkam atiduoti, tad savaime aišku, kad ne užmokestyje esmė. O ir šiaip įdomu, kaip ten kas. Tad neturėdama jokių didelių lūkesčių, nešdama pora maišų nereikalingų drabužių, keliavau į „Mados angarą“.

Pirmiausia trumpai apžvelgsiu drabužius, kuriuos planavau atiduoti:

  • Madingas, praktiškai naujas „bomberis“ (Tiko ir buvo priimtas);
  • Švari, nedėvėta delninukė be dirželio (Tiko ir buvo priima);
  • Niekada gyvenime taip ir neužsidėti karoliai (Tiko ir buvo priimti);
  • Bižuterinė grandinėlė su širdele (Tiko ir buvo priimti);
  • Žalia suknelė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Juoda, nauja ZARA palaidinė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Graži suknelė su tiulio sijonu (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Rudos, siaurėjančios kelnės (netiko, nes pastebėta dėmių);
  • Gėlėti aulinukai (netiko, nes viename šone pastebėtas pradilimas);
  • Porą kartų dėvėti aukštakulniai su dėžute ir atsarginėmis kulniuko dalelytėmis. Šiuos batus būtų priėmę, tačiau juos palikti atsisakiau. Taip, aš tikrai paneigiu savo anksčiau išsakytus žodžius, kad atlygis nėra svarbu, nes vis dėlto, kai už tokios kokybės batus pasiūlo 1,5 eur, pasijunti labai ne kažką.

Taigi, fokusas marokusas.

„Mados Angare“ palikau keturis daiktus. Vienas iš jų buvo geros kokybės striukė. Kaip užuominą jau išdaviau, kad už firminius batelius man pasiūlyta 1,5 eur. KOKIĄ SUMĄ EURŲ GAVAU ATIDAVUSI ŠIUOS KETURIS DAIKTUS?

ATS: 2,40 eur

21733219_10208482883304037_969253654_n

Nebambėsiu, neverkšlensiu ir nesiskųsiu. Nepaisant vargano atlygio, šie man  visiškai nereikalingi daiktai vėl grįžo į ekonomikos grandinę ir suteiks laimę jau kažkam kitam. Kitus, deja, vėl teko parsinešti namo…Ir kur man juos dabar dėti? Tikras nereikalingų drabužių prakeiksmas!

Tokiomis akimirkomis dar ir dar kartą įsitikinu kaip svarbu atsakingai rinktis tai ką perkame.  Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai kuriems nereikalingiems, bet tinkamiems naudoti daiktams naujus šeimininkus surasti yra itin sunku (kartais jų net dykai neima! NE-JUO-KAU-JU). O parduodami daiktus dažnai nepadengiame net pusės daiktų įsigijimo išlaidų, ką jau bekalbėti apie skiriamą laiką transportavimui, daiktų paruošimą pardavimui ir t.t.

Manau, kad nesuklysiu transformuodama seną gerą lietuvių patarlę: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą PIRK“

IKI GREITO!<3

Kodėl norėjau būti stilinga, bet niekada nebuvau. Antra dalis

Sveiki atvykę,

Ankstesniame įraše minėjau, kad turiu „sandėlį“, kuriame tyliai nugula mano nedėvimi drabužiai. Manau, kad per ilgus metus susikaupęs jo turinys vaizdžiausiai atskleis, kokias klaidas darydavau pirkdama drabužius, ir kodėl geriau jų nekartoti.

Mano „sandėlyje“ daug daugiau drabužių, bet pasirinkau kelis, kurie galėtų būti tarsi viso likusio asortimento atstovai spaudai.

 

Taigi, jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad nedėvimi drabužiai mano „sandėlyje“ yra gana skirtingi, tačiau kiekvienas jų atspindi neatleistinas drabužių pasirinkimo, pirkimo ir kaupimo nuodėmes. Jūsų teismui mano spintos nuodėmių septintukas:

  1. Raudona suknelė, pirkta mokyklos paskutiniam skambučiui. Šiai gražuolei yra nei daug nei mažai – penkeri metai. Per paskutinį skambutį jaučiausi labai graži ir esu už tai šiai suknelei dėkinga. However, paskutinį kartą ją vilkėjau per savo draugės išleistuves. Wait for it… 2013 m…Tai reiškia, kad ši suknelė pažeidžia principą: „Jei nedėvėjai metus, greičiausiai nedėvėsi ir visą gyvenimą“. 
  2. Mamos man pirkti marškiniai. Taip, jie kokybiški, taip jie švarūs ir, pasak jos, netgi pigiai kainavo. Vis dėlto, nė karto nebuvau jų užsidėjusi, nes jie ne tik ne mano stiliaus, bet ir netinka mano figūrai. Ši hipių svajonė pažeidžia netgi du principus. Mano mamos atveju: „Nepirk nereikalingo daikto vien todėl, kad jo gera kaina“, na o mano atžvilgiu: „Nepriimk visų drabužių, kuriuos gali gauti dykai“.
  3. Antikvarinis džinsinis švarkas. Kadaise Panevėžyje buvo tokia parduotuvė „Effigy“. Ji užsidarė labai seniai (aš net „pagooglinau“, kad tai buvo 2010 m.!) ir šis švarkas buvo pirktas galutinio išpardavimo metu už 10 lietuviškų pinigų. Taip, šiam švarkui yra jau septyneri metai, taip aš jį pirkau, kuomet man buvo šešiolika ir taip jis vis dar yra mano spintoj. Jis nėra nei suplyšęs, nei labai susidėvėjęs, tačiau jis yra labai moraliai ir visaip kitaip pasenęs. „Privalu atsisakyti daiktų, kurie tik užima vietą ir nebeteikia džiaugsmo.“ Let it go!
  4. Amerikietiškas studentiškas švarkiukas. Šį švarką pigiai pirkau prieš porą metų. Man jis pasirodė labai stilingas, pašėlęs ir visoks kitoks, buvo metas, kai jį netgi dėvėjau! Visgi, laikas nestovi vietoje, žmonės keičiasi ir labai greitai jis man pasidarė kažkoks lyg ir per mažas. Ne ta prasme, kad sustorėjau, ar panašiai, tiesiog pasijaučiau jam truputį per daug suaugusi…Skamba kaip pigi skyrybų eilutė, bet čia ne jis, čia aš… Taigi, nuodėmė numeris keturi „Nebepirk akivaizdžiai paaugliškų drabužių, nebent tu esi paauglys“.
  5. Vasariškas kombinezonas. Šį trumpą ir man neįprastai atvirą drabužį pirkau prieš porą metų. Buvo labai karšta vasara ir aš sugalvojau, kad noriu naujos suknelės. Nuėjau į mėgstamą second-hand’ą, o ten nebuvo jokios man tinkančios ir patinkančios suknelės. Kad ir kaip kvailai skambėtų,  nenorėjau grįžti tuščiomis, o dėmesį patraukė žaismingas kombinezonas. Buvau kelis kartus jį dėvėjusi, bet nežinau, ar dėl mano drovumo, ar dėl šaltų lietuviškų vasarų, didžiąją savo gyvenimo dalį, jis praleido spintoje. Iš savo patirties galiu pasakyti: „Būna dienų, kai net patys geriausi medžiotojai grįžta tuščiomis.“ Reikia susitaikyti su šiuo faktu, nes kitaip prisipirksite visko tik ne to, ko atėjote, pavyzdžiui, tokį kombinezoniuką.
  6. Romantiška suknelė. Gipiūrinė, balta suknelė pirkta prieš ketverius metus ir dėvėta per vieną iš mano gimtadienių (jei neklystu, tai ir buvo vienintelis kartas, kuomet ją devėjau). Pagrindinė to priežastis labai paprasta – niekuomet nebuvau itin romantiško stiliaus gerbėja,  tačiau tuo metu gipiūras buvo „ant bangos“, tokių ir panašių suknelių buvo pilnas „Lookbook’as“, moterų žurnalai ir parduotuvių vitrinos, todėl ši masinė mada padarė įtaką mano sprendimui. Ši vargšelė jau kelias vasaras iš eilės nesėkmingai stengiasi patraukti mano dėmesį, bet vienintelė mintis, kylanti, kuomet ją matau:  „Neverta pirkti net ir patinkančio daikto, kuris netinka prie tavo stiliaus apskritai“. 
  7. Vintažinė, lengva suknelė. Ši suknelė mano dėmesį patraukė, nes buvo kitokia nei visos. Besimatuojant ją pajutau nostalgiją laikams, kai buvo populiarus natūralesnis stilius ir kuomet merginoms užtekdavo paprastų gėlėtų suknelių ir palaidų plaukų, kad jaustųsi gražios. Atrodė – va, vaikščiosiu su tokia paprastute suknele ir į madą grįš natūralumas, subtilumas ir panašiai. Deja, toks stiliukas negrįžo (kaip netikėta!), o aš ją vilkėdama jaučiausi blanki ir senamadiška. Tiesa, ši suknelė lydėjo mane atostogų prie jūros metu, tad turiu gražių „vintažinių“ nuotraukų, nes pati atrodžiau kaip iš vintažinio filmo. Well, It’s something! Visgi: „Neverta investuoti į kadaise buvusius madingus drabužius, nes, patikėkit manim, jausitės tarsi iškritę iš konteksto“. Nebent jūsų asmeninis stilius ir yra vintažinis. Tuomet pirmyn – prikelkite drabužius naujam gyvenimui!

Tai štai kokia paprasta mano stiliaus paieškų istorija: investavau laiką, ieškodama dalykų, kurių man nereikia. Leidau pinigus daiktams, kurių man (pasirodo!) nereikia. Nereikalingi drabužiai užpildė spintą, tarp jų paskendo daiktai, kurie man tikrai tiko ir patiko. Besistengdama nereikalingus nevykėlius integruoti į savo stilių, bandžiau juos derinti, modifikuoti (pavyzdžiui, kniedės ant juodojo džinsinio švarko), tačiau nieko gero iš to neišėjo. Nereikalingi daiktai sukurdavo man didelę garderobo pasirinkimo iliuziją, kuri ne padėdavo, o apsunkindavo drabužių derinimą. Ką jau bekalbėti apie nuolatinį galvos skausmą ryte – ką rengtis??? Arba kažkokią neracionalią kaltę prieš drabužius, kurių nedėviu, nors man jie tiesiog nebepatinka.

PATARIMAI:

Šiuo metu mano spintoje yra gerokai mažiau drabužių. Didžioji dalis jų dera tarpusavyje, taip pat nebetokie ryškūs ir skirtingų stilių kontrastai (moteriška – pankiška ir pan.). Šiuo momentu jaučiuosi stilingiausia, kokia tik esu kada nors buvusi ir ateityje stengsiuosi dar sąmoningiau rinktis, pirkti ir kaupti drabužius. Mažindama savo drabužių kiekį, neišradau dviračio, bet norėčiau pasidalinti kai kuriais akcentais, kurie galėtų padėti ir kitiems atlaisvinti savo spintą.

  1. Išrinkti nebepatinkančius drabužius. Tai drabužiai, kurie jums netinka, nebepatinka arba su jais jaučiatės negražiai, nepatogiai, žodžiu, tokius, kurie jums nebeteikia džiaugsmo. Tokių drabužių gali būti labai daug, bet nereiškia, kad visus juos reikia mesti į šiukšlių dėžę. Drabužius, kurie yra stilingi, geros kokybės, tačiau man nebepatinka, aš stengiuosi parduoti portale vinted.lt, tačiau ši prekyba, bent jau man, vyksta labai lėtai. Jeigu drabužio neparduodu ilgą laiką, aš tiesiog jį padovanoju draugei ir nebesuku galvos. Jaunatviškus drabužius, kuriems jau esu „per sena“, kartu su savo mamos pagalba padovanoju jaunesnei kaimynų mergaitei. Žinoma, egzistuoja ir labdaros organizacijos tokios kaip „Caritas“, kurioms galima paaukoti nebereikalingą tekstilę. Vis dėlto, svarbu paminėti, kad į jas galima nešti tik tinkamus dėvėti drabužius, taip pat pageidautina, kad drabužiai atitiktų sezoną. Prieš porą dienų sužinojau, kad Vilniuje yra dėvėtų drabužių supirkimo punktas, kuriame priimami tvarkingi, švarūs drabužiai („Mados angaras“), bet iš informacijos internete susidariau įspūdį, kad ten net už firminius drabužius yra mokami centai, priimami ne visi drabužiai ir taip toliau. Jeigu kada nuspręsiu daiktus nunešti ten, būtinai parašysiu, kaip sekėsi. (O gal jūs turite patirties su drabužių supirktuvėmis?)
  2. Išrinkti nebetinkamus dėvėti drabužius. Nebetinkamus dėvėti drabužius nešu į bet kurią H&M parduotuvę: už atneštą bet kokią nebenaudojamą tekstilę šis prekybos centras suteikia 10% nuolaidą kitam pirkiniui (nuolaida galioja kelis mėnesius, nereikia pirkti iškart). Žinoma, galima mąstyti,kad nors ir atneši senus drabužius, nuolaida vėl inicijuoja vartojimą ir panašiai, bet bent jau aš kol kas nematau geresnio varianto, kur  galėčiau dėti seną, nebeišvaizdžią tekstilę ir dar gauti naudos ne tik aplinkai, bet ir sau.  Vėlgi, miestuose yra tekstilės rūšiavimo konteineriai, į kuriuos galima mesti senus drabužius. Tokiu būdu seni drabužiai bus surūšiuoti į tinkamus perdirbti, tinkamus dėvėti ir tuos, kurie išvežami į sąvartyną arba sudeginami (į sąvartyną tekstilės turėtų būti išvežama kuo mažiau, nes sintetiniai pluoštai nesuirę išlieka panašiai kaip plastikiniai maišeliai 50-100 m).
  3. Atnaujinti „namudinį“ garderobą. Natūralu, kad namuose vaikštome apsirengę paprasčiau ir patogiau nei gatvėje. Vis dėlto, tai nereiškia, kad namuose reiktų dėvėti nuskalbtus ir nutampytus drabužius. Tuos drabužius, kurie man yra patogūs, bet galbūt mažiau tinkantys prie bendro įvaizdžio, aš išleidžiu į užsitarnautą poilsį namuose. Namų drabužiai neturi būti dėvimi tol, kol sudils iki paskutinio siūlo. O patogūs, kadaise buvę išeiginiai drabužiai, puikiai gali juos pakeisti. Savotiškas garderobo apytakos ratas, kad ir kaip juokingai tai skambėtų :).
  4. Atnaujinti miego drabužius. Iš tikrųjų, pižamos ir kiti miego drabužiai dažnai kainuoja neracionaliai daug. Medvilniniai marškinėliai, kurių jau ilgą laiką nedėvite, gali puikiai pakeisti viršutinę pižamos dalį, lygiai taip pat paprastos, medvilninės suknelės gali būti dėvimos kaip miego drabužis. Žinoma, tai gali būti pritaikoma tik tam tikrai daliai drabužių, nes vargu, ar miegosi su džinsiniais šortais, palaidine su žvyneliais ir panašiai.
  5. Spintoje laikyti tik to sezono drabužius. Tikrai yra tokių drabužių, kurie yra dėvimi tik tam tikrą sezoną. Pavyzdžiui, šortų, vasarinių suknelių, trumpų sijonų mano dabartinėje spintoje nėra – jie saugiai išvežti į manąją gimtinę. Tai padeda geriau susiorientuoti savo drabužiuose, lengviau išsirinkti, ką renktis ir, neabejotinai, atlaisvina nemažai spintos vietos.
  6. Rūšiuoti drabužius. Visai neseniai surūšiavau drabužius savo spintoje ir šiuo sprendimu esu labai patenkinta. Kuomet sijonai kaba šalia sijonų, švarkai prie švarkų ir t.t, labai aiškiai matyti, kokių drabužių turiu akivaizdžiai per daug ir apskritai daug lengviau rasti tai, ko ieškau.
  7. Pamiršti taisyklę kasdien rengtis skirtingai. Ilgą laiką aš tikrai praktiškai kasdien rengdavausi skirtingai. Dabar mane jau galima sutikti dvi dienas iš eilės apsirengusią labai panašiai :D. Pradėjau keisti tik tam tikrus aprangos akcentus ir iš tikrųjų, tuomet drabužiai ne taip greit atsibosta, o kai rengiesi tai, kas tau labiausiai tinka, sumažėja nuolatinis garderobo kaitos poreikis.
  8. Baigti pirkeliot :). Geresnio žodžio šiam veiksmui apibūdinti negalėčiau sugalvoti. Tam, kad išvengčiau nereikalingų daiktų pirkimo, stengiuosi apriboti save nuo situacijų, kuriose galėčiau užsigeisti impulsyviai pirkti (nebeinu „pasivaikščiot“ į Akropolį ir pan.)

Gal Jūs žinote efektyvių būdų, kaip sumažinti drabužių „sandėliavimą“ ir pasilikti tik reikalingus drabužius? Pasidalinkite komentaruose!

Gražaus vakaro!

 

Kodėl aš norėjau būti stilinga ir kodėl niekada nebuvau. Pirma dalis

„He who buys what he does not need, steals from himself“.  Swedish proverb

Net ir po kelių generalinių spintos tvarkymų, aš vis dar turiu labai daug drabužių.

Žinoma, drabužių kalnas nesusikaupė per kelis savaitgalius – tai daugelio metų, praleistų parduotuvėse, išpardavimuose ir liaudiškai tariant „padevalkėse“, rezultatas.

Nėra čia kuo girtis, bet kadaise prie savo hobių tikrai būčiau galėjusi priskirti pigių, bet stilingų drabužių paieškas dėvėtų drabužių parduotuvėse. Nėra ką veikti – kodėlgi neužėjus į parduotuvę? Sumąstai, kad prie šitų kelnių labai tiktų balti marškinėliai – kodėlgi neužėjus į parduotuvę? Pamatei labai stilingai apsirengusią merginą – kodėlgi neužėjus į parduotuvę? Ir taip toliau ir panašiai. Nors išleisdavau sąlyginai mažai pinigų, nedėvimų drabužių spintoje vis daugėjo, o ką apsirengti nebuvo. O koks gi dar galėtų būti rezultatas, kai perki tai ko užsinori ir dar taip pigiai (jei netiks – išmesiu, vis tiek tik keli eurai ir pan).

Greičiausiai kiekviena mergina yra turėjusi bent vieną stiliaus ikoną savo gyvenime. Tokią, kuri yra tobulo  mados jausmo pavyzdys ir kurią stengiesi bent minimaliai atkartoti. Pas mane tokių žmonių buvo daug ir (svarbiausia!) labai skirtingų. Vienos jų buvo labai moteriškos, kitos – pašėlusios pankiškos. Ir man tai buvo taip gražu, norėjau aprėpti viską – kartais būti mergaitiška, kartais vintažinė, kartais pankiška ir t.t

O va čia ir buvo didžioji klaida. Nes kaip ir su knygomis, taip ir su drabužiais – nebūtina turėti visko, kas gražu. 

Juk iš esmės tos manosios ikonos iš mokyklos, universiteto ar to paties Instagram’o atstovaudavo vieną kažkokį mados kampą, kuris man buvo patrauklus ir priimtinas. Laimė, kad ilgainiui supratau, kad aš ne šešiakampis ir negaliu susikrauti visko, kas patinka ir dar jaustis gerai.

Negalėčiau pasakyti, kad nuo per dažno apsipirkinėjimo išsigydžiau lengvu būdu – reikėjo padirbėti drabužių parduotuvėje. Ne, ne kokiame butike, kuriame keliolika pakabų, bet parduotuvėje su daugybe drabužių, dažnai besikeičiančiu asortimentu, dideliu kiekiu įvairių klientų. Būtent po šios darbinės patirties ėmiau į drabužius žiūrėti kitaip. Visų pirma – jie kartojasi. Gali pasirodyti, kad kai kuriuos drabužius tiesiog reikia nusipirkti, kad ir kokio sezono jie bebūtų, kad ir kokia būtų jų kaina. Atsakymas – nereikia. Prekių ženklai turi tam tikrą savo stilistiką – žinoma, kad po pusmečio nebebus tokių  pat marškinių, bet bus panašūs ar net gražesni. Šiuolaikinėse parduotuvėse principas: „Nelabai reikia, bet pirksiu, nes kai reikės neberasiu“ – beprasmis ir nereikalingas dar ir todėl, kad tendencijos keičiasi taip greitai, kad net tuomet, kai tikrai to daikto reikės, mintyse jau būsite susikūrę kitokį jo dizainą, kitokią spalvą ir greičiausiai turėdami vieną, pirksite ir antrą – tokį, kuris yra madingas ir atitinka tuometį jūsų grožio suvokimą.

Visų antra – nereikalingus drabužius reikalingais paverčia jų prieinama kaina. Pats blogiausias argumentas, planuojant pirkinį, yra prieinama arba sąlyginai maža kaina. Parduotuvėje teko stebėti kuo tikriausias bjaurių drabužių metamorfozes į perkamus gražuolius tik dėl sumažintos kainos. Ir visai nesvarbu, kad visą mėnesį tie drabužiai gulėjo prie daug brangesnių, bet jau išpirktų prekių ir jų niekam nereikėjo. Prie išpardavimo kainų visos prekės lygios. Ne veltui, kai kurios moterys per išpardavimus nešdavosi krūvas skirtingiausių stilių, spalvų, tekstūrų drabužių ir dažniausiai nieko neįsigydavo. Tuo tarpu žmonės, kurie nešdavosi po vieną – du drabužius, neretai iš kabinų eidavo tiesiai prie kasos, nes žinojo, ko ieško. O ką jau bekalbėti apie grąžinamų drabužių kiekius po „JAMAM“. Maža kaina yra vertybė, jei daiktas reikalingas, bet kartu ir neabejotina blogybė, skatinanti pirkti tai, ko nereikia.

Visų trečia – tekstilė yra nepaprastai teršiantis gamtą verslas. Tam, kad drabužis pasiektų parduotuvę švarus, nesusiglamžęs ir reprezentatyvios išvaizdos, kiekvienas jo vienetas yra įpakuojamas į plastikinius maišelius, marškiniai sulankstomi naudojant kartoną ir taip toliau. T.y. kiekvienam drabužiui yra skiriamas nemažas dėmesys, naudojami ištekliai ir žmonių darbas tiek jo gamybai, tiek įpakavimui, transportavimui. Dalis drabužių yra sėkmingai išparduodami, dalis nesusilaukia pasiekimo ir keliauja į sandėlį laukti geresnių laikų. Būtent čia tarp daugybės daiktų, kuriems sukurti buvo naudojamas laikas, žmonių pastangos ir neatsinaujinantys ištekliai kaip niekad ryškiai pasijaučia vartojiškumo dėsniai. Šitiek daiktų, šitiek iššvaistytos energijos ir tik tam, kad būtų sukurti daiktai, kurių niekam taip ir neprireikė. O kai prireiks, tai kokia tikimybė, kad jie nenaudojami nenuguls jau kitame „sandėlyje“ – pirkėjo spintoje.

Manasis „sandėlys“ yra Panevėžyje. Ir jo duris praversiu kitame įraše.

Linkėjimai!