Category Archives: Naudinga

Minimaliai.lt spaudoje!

Noriu pasidžiaugti pirmuoju savo interviu laikraštyje. Dėkoju kurso draugei, žurnalistei Ritai.
AČIŪ, kad savo straipsniuose rašai apie aplinkosaugos problemas ir dar didesnis AČIŪ, kad patirtimi pakvietei pasidalinti ir mane:).

Įrašo apačioje nuorodą į straipsnį internete. Verta paskaityti ir pažvelgti į sąmoningą gyvenimą ne tik iš aplinkosauginės, bet ir filosofinės pusės.

Taip pat dalinuosi 5 basic dalykais, kuriuos turi pradėti žmogus, norintis pradėti gyventi atsakingiau:

1. Rūšiuoti šiukšles. Tai privaloma kiekvienam protingam ir atsakingam žmogui.
2. Atsisakyti plastikinių vienkartinių indų, turėti savo gertuvę.
3. Kitomis akimis pažvelgti į plastikinius maišelius: ar tikrai viskam, ką perkate reikia maišelio? Medžiaginis pirkinių maišelis – būtinybė.
4. Įsisąmoninti, kad pirkimas nėra laisvalaikio leidimo būdas. Nebeiti „tiesiog pasivaikščioti“ į prekybos centrus.
5. Išsivalyti savo internetinę erdvę. Jei informacija verčia save nuvertinti arba nuolat primena, kad tau reikia keistis (dažniausiai išorėje), jei nuolat stimuliuoja jūsų poreikius ir skatina norėti, to ko neturite, tai yra destruktyvi informacija ir jos jums nereikia.

Nuoroda į interviu:

Gyvenimo prasmę surado tausodama aplinką

Linkėjimai,
Inga

Kodėl danai man pasirodė tokie laimingi?

Prieš porą savaičių lankiausi Kopenhagoje ir šis miestas man paliko labai gerą įspūdį. Nepirkau nė vieno suvenyro, bet persivežiau daug nuotraukų ir įkvėpimo. Praleidusi Kopenhagoje vos tris dienas, pajutau, kodėl danai (ir apskritai skandinavai) pagal laimės indeksą kasmet užima pirmasias vietas.

  • Pagarba ir lygios galimybės. Vyresni žmonės Kopenhagoje mėgaujasi gyvenimu ir tai yra nuostabu. Didžioji dalis vyresnių žmonių atrodo jauniau nei yra jų tikrasis amžius. Miesto centras, kavinės, barai vyresniems žmonėms priklauso lygiai taip pat kaip ir jauniems. Geras veiklaus vyresnio žmogaus pavyzdys galėtų būti mūsų draugas Bertas, pas kurį svečiavomės Kopenhagoje: jis vis dar aktyviai gyvena, keliauja ir pats savo namuose laikinai apgyvendina keliautojus iš kitų šalių. Kopenhagoje pastebėjau ir visai kitokį požiūrį į neįgalius žmones. Mieste, parodose, parkuose mačiau daug neįgalių žmonių, kuriems suteiktos visos galimybės savarankiškai judėti viešosiose erdvėse, muziejuose, oro uoste. Ir jie neatrodo nei suvargę, nei nelaimingi, o orūs. Tai labai sužavėjo. Visgi, labiausiai man patiko akimirka, kai visai netikėtai atradome priėjimą prie jūros, sėdėjome ant suoliuko ir tiesiog žiūrėjome į plaukiančius laivus. Į atmintį įstrigo ne tik beribė jūra, bet ir kitoks danų požiūris į vaikus. Mačiau, kaip dvi auklėtojos kartu su gal 15-20 maždaug 9-mečių vaikų atėjo prie jūros. Vaikai vaikštinėjo pakrante, lipo ant akmenų, mėtė akmenukus į vandenį, o auklėtojos tiesiog ramiai sėdėjo ir stebėjo. Didelį įspūdį paliko tai, kaip auklėtojos ramiai reaguoja į viską, ką daro vaikai: jokio rėkimo, vadovavimo ar kitokio „varinėjimo“. Jos tiesiog leido vaikams elgtis pagal savo taisykles ir tirinėti aplinką net ir tose situacijose, kurios mano akimis atrodė ne visai saugios. Pagarbos vaikui kai kurie žmonės tikrai galėtų pasimokyti iš danų.
  • Laisva miesto atmosfera ir paprastumas gyventi.  Kopenhagoje, lyginant su Lietuva, nevyrauja toks grožio ir jaunystės kultas. Jei Lietuvoje nemažai žmonių siekia panašaus grožio etalono, čia, rodos, tokio etalono nėra. Jauni žmonės leidžia sau atrodyti netobulai, netgi šiek tiek netvarkingai ir nesuka dėl to galvos. Atrodo, kad didžioji dalis jaunimo apsirengusi vintažiniais, second hand‘ų rūbais – tai ir būtų vienintelis „trendas“, kurį man pavyko atpažinti.
  • Dviračiai ir aktyvumas. Dviratis Danijoje – lygiavertė transporto priemonė automobiliams. Visame mieste yra padaryta speciali juosta važiavimui dviračiu.  Man labai patiko, kad viešosios erdvės nėra paverstos stovėjimo aikštelėmis automobiliams, o žmonės išnaudoja dviratį funkcionaliai ir originaliai. Pavyzdžiui, važiuoja su patobulintais dviračiais  su mini vežimėliais priekyje, kuriuose galima vežti ir vaiką, ir šunį, ir senelį (visus variantus mačiau savo akimis!)
  • Gamta visuomet kažkur šalia. Verslo centrai ir parduotuvės yra viena, bet visgi tikras poilsis geriausias yra gamtoje. Aplankiau kelis parkus mieste ir visi jie paliko nerealų įspūdį. Kopenhagos parkai primena didelius rojaus sodus viduryje miesto. Juose gėlių kompozicijos, paukščiai, tvenkinėliai, pilys ir kiti statiniai. Daug žmonių ateina čia su šeimomis, sėdi ant žolės arba sportuoja (bėgiojančių žmonių tikrai daug!).
  • Magija mieste. Nesvarbu, ar tai būtų mažas parkas su žydinčiomis sakuromis, ar ryškiai rožinis kino teatras, o gal tiesiog paprastas suoliukas, nuo kurio atsiveria vaizdas į jūrą ir horizonte šmėžuojančius laivelius, visoje Kopenhagoje galima rasti vietų, leidžiančių minutę stabtelėti ir paganyti akis. Viena įspūdingiausių – Tivoli atrakcionų parkas, kuris leidžia pasijusti tarsi pasakų pasaulyje (na, gal tik pasakose negali girdėti besilinksminančiųjų atrakcionuose klyksmų:D). Šiame parke ne tik atrakcionai, bet ir kavinės, suvenyrai, koncertai ir daug gražių kadrų nuotraukoms!

O kaipgi su aplinkosauga?

Danijoje taip pat veikia depozitinė buteliukų sistema, tačiau šiukšlių rūšiavimo konteinerių nemačiau.  Nesu tokia fanatiška, kad atsisakyčiau paragauti ledų vaflyje su plastikiniu šaukšteliu, bet esu pakankamai sąmoninga, kad plastikinius šaukštelius persiskraidinčiau atgal į Lietuvą, kad galėčiau surūšiuoti:D…How strange is that?

Taipogi, dažnai atsakingi žmonės piktinasi, kad Lietuvoje viskas supakuota į plastiką, Danijoje plastikinių pakuočių mastas man pasirodė kur kas didesnis. Kita vertus, Kopenhaga yra labai švarus miestas: visiškai nemačiau besimėtančių puodelių, maišelių ar popiergalių. Visgi, nemanau, kad tai yra dėl mažesnio vartojimo. Tiesiog miesto šiukšlių valdymo politika geriau sustyguota.

Tai tokie mano įspūdžiai iš Kopenhagos, kurios parkus, jūrą ir atsipalaidavimą aš pamilau <3.

Keletas įspūdžių ir aprašytų vietų – nuotraukų galerijoje!

Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Kitokie pasikalbėjimai su Ieva

Rašydama magistro darbą darnaus vartojimo tematika, bendravau su daug įkvepiančių žmonių, gyvenančių pagal Zero Waste idealogiją ( Zero waste – tai judėjimas, kuomet žmonės stengiasi kuo labiau minimalizuoti susidarančių atliekų kiekį ir visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių).  Visi jie man pasirodė protingi žmonės, įdomios asmenybės su unikaliomis kelio į sąmoningumą istorijomis. Bene didžiausią įspūdį paliko dviejų valandų pokalbis su Zero Waste Lietuva bendruomenės Facebook’e įkūrėja Ieva, kuri man pasirodė labai išmintingas ir savo vietą pasaulyje atradęs žmogus. Net ir po kelių mėnesių vis dar prisimenu kai kurias jos pasakytas mintis. Tikiu, kad įtaigiausiai tiesa skamba iš laimingo žmogaus lūpų. Galbūt dėl šios priežasties pokalbis su Ieva mano galvoje sukėlė tikrą minčių audrą. Pagalvojau, kad nuodėmė būtų nepasidalinti bent keliomis šio prasmingo pokalbio ištraukomis, todėl gavau Ievos leidimą panaudoti jos mintis (jos bus rašomos kursyvu).  Taigi, su džiaugsmu dalinuosi septyniomis Ievos ir šiek tiek mano įžvalgomi apie minimalizmą, zero waste  ir… tiesiog gyvenimą!

1. Nėra vienos laimingo gyvenimo formulės. Tūkstantį kartų girdėta tiesa, kuri pasitvirtina vėl ir vėl. Žmogus visuomenės akyse gali turėti viską, bet viduje jausti, kad kažkas ne taip. Būtent dėl šios priežasties turtuoliai paaukoja pinigus iš išvažiuoja gyventi į vienkiemį, perspektyvūs studentai universiteto suolą iškeičia į savanorystę Afrikoje, o gerai apmokami profesionalai pasuka į visai kitą profesinę kryptį. Pradžioje tokie pasirinkimai atrodo beprotiški ir keisti. Bet vėliau visi taškai ant „i“ sudedami, nes būtent taip ir atrodo individualios laimės paieškos. Ieva taip pat iškeitė gerai apmokamą darbą Vilniuje į gyvenimą nedideliame miestelyje, dirbant sau ir niekada to nesigailėjo, nes toks gyvenimo būdas jai labai tinka.

„Dabar, mano visas gyvenimas, negaliu sakyti, kad atostogos, bet man nereikia nuo nieko ilsėtis. Aš einu į darbą kaip į šventę, einu pasivaikščioti, dar kažką darau ir visuomet daugiau mažiau vienodai jaučiuosi. Žinoma, visokių dramų gyvenime atsitinka, bet aš turiu omenyje, kad man nereikia pailsėti nuo darbo ir dar išleisti tam be galo daug pinigų. Juk dažniausiai žmonės taip ir daro: vakare kažkur išeina, savaitgalį, išvažiuoja atostogų. Reiktų gyventi taip, kad nereikėtų važiuoti atostogų.“ 

2.Žmogaus gyvenimas – daugiau nei tik darbas. Pokalbis su Ieva padėjo iš naujo apmąstyti savo nuostatas apie tai, kaip aš suprantu darbą, kokią vietą jis užima mano gyvenime, ko tikiuosi dirbdama, ar pinigai yra svarbiausias faktorius ir t.t…

Žmonės yra įsukami į darbą. Reikia dirbti, kad nusipirktum kažką, tada vėl dirbti, išmesti ir toks užburtas ratas. Ir kai aš dirbau „normalų“  darbą, mano atlyginimas buvo labai geras, bet visada savaitgaliais bandžiau ištrūkti kažkur į gamtą. Ir aš pastebėjau, kad aš uždirbu daug, bet labai daug ir išleidžiu. Ir daugiausia išleidžiu tam pačiam darbui: kad petraukos metu galėčiau eiti pavalgyti, aprangai, o daugiausia aš išleisdavau, kad pailsėčiau nuo savo darbo…”

3. Visi žmonės skirtingi ir nieko blogo, kad kažkas nemąsto taip, kaip tu. Dažnai žmonėms, turintiems aiškias nuostatas apie gyvenimą, sunku priimti kitų žmonių požiūrį. Niekada nebuvau radikali, tačiau pokalbis su Ieva man dar kartą priminė, kad sąmoningumas yra kiekvieno žmogaus asmeninė kelionė ir prievarta primetinėdamas požiūrį nieko nepasieksi (nebent sieki atmetimo reakcijos). Ne kas kitas, o asmeninis pavyzdys – galingiausia inspiravimo priemonė.

„Kiekvienas žmogus turi skonį gyvenimui: vienų žmonių skonis yra truputėlį aukštesnis ir jam skanesni tikresni, natūralesni dalykai. Kitų skonis yra toks paprastenis. <…> Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, aš sakau, kad kiekvienas tą skonį kitokį jaučia.  <…> Savo pavyzdžiu tu gali daryti įtaką savo artimiausiai aplinkai, kuri darys įtaką dar kitai aplinkai. Tai ir yra, ką mes galime padaryti – savo gyvenimą gyventi su savo tiesa geriausiai kaip mes galime. Ir to, iš tikrųjų, pakanka toje situacijoje, kurioje esam..“

4. Minimalizmas nėra nepritekliaus sinonimas. Tiek aš, tiek Ieva pastebime, kad žmonės minimalizmą linkę siekti su nuolatiniu trūkumu. Tai nėra teisinga, nes minimalizmas neverčia atsisakyti reikalingų daiktų. Priešingai – tai pasirinkimas turėti tik tiek, kiek reikia ir ko reikia.

,,Jogos principai teigia, kad visatoje yra begalinė gausa ir visko pakanka visiems. Tiesiog, kai žmogus nori daugiau nei jam reikia,  jis turi kažką, ko kitam, galbūt, trūksta. Dažnai žmonėms atrodo, kad minimalizmas arba Zero waste yra sunku, nes tu atsisakai ir tau kažko trūksta. Bet ne taip yra. Tau tiesiog daug nereikia, nes turi viską ir nė trupučio nė daugiau“.

5. Net ir nedideliai pokyčiai yra vertingi. Kartais susidūriu su žmonių įsivaizdavimu, kad turiu vos kelis daiktus ir kiekvienas mano pasirinkimas yra teisingas, ekologiškas ir nekenkiantis gamtai. Deja, bet tai nėra tiesa, o galbūt net nėra įmanoma. Bet kuriuo atveju, sąmoningas gyvenimas yra procesas ir kiekvienas žingsnis tvarumo link yra vertingas. Panašiai mano ir Ieva, o patikėkit manim, ji gyvena tikrai atsakingai ir, be abejo, laimingai:).

„Negali tiesiog paimti ir iššokti į zero waste, reikia ir į save žiūrėti su tokiu atlaidumu. Tu gyvenai visą gyvenimą kitaip ir jau vienas teisingas, sveikas pasirinkimas į vartojimo mažinimą jau yra geriau nei jokio. Ir nereikia būti sau labai griežtam. Nes kai tu kažką darai ir tau teikia džiaugsmą, tau lengva, kitaip yra viskas ir tu pats sau visai kitaip atrodai… O jei tu bandai kažkokias idėjas parodyt, būdamas  piktas, nes tau sunku, tu nespėji, neturi laiko ar dar kažkokių resursų – visi tai mato. Ir tikrai niekas nesusižavės tomis idėjomis…”

6. Asmeninis pavyzdys – veiksmingiausia idėjų sklaidos priemonė. Kartais atsakingi ir tvarūs pasirinkimai verčia pasijusti visiška keistuole, tačiau vargu ar yra geresnė atsakingo gyvenimo būdo reklama nei laimingas žmogus. Ne pamokslavimu ar reikalavimais, galima priversti žmones susimąstyti, o savo laimingo gyvenimo pavyzdžiu. Panašiai mano ir Ieva:

„Mes galim pakeisti tai, kaip mes gyvenam, kaip aš gyvenu, ką aš darau. Ir tiesiog, tikėdamas tuo, darydamas, kažkas kitas pamatys, prisijungs. Tai yra revoliucija, bet ji tokia va. Pacifistinė, teigiama, konstruktyvi.“

„Aš pradėjau matyti tokius dalykus, kaip pavyzdžiui, tu ateini su maišeliu medžiaginiu į kepyklėlę. Pirkau kruasaną ir paprašiau, kad idėtų į mano maišelį. Žmogus paima tą maišelį ir vieną sekundę tu pamatai, kad jam kažkas klykteli galvoj. Jis tiesiog nesupranta, kas čia vyksta, jam kyla klausimas. Tai turbūt, yra pats didžiausias džiaugsmas, kodėl aš tai ir toliau darau be savo priežasčių asmeninių. Žmonės, dažniausiai pasidomi ir pasidžiaugia. Dažniausiai sulaukiu tik teigiamų atsiliepimų. Ir aš kiekvieną dieną tai matau, ar įsivaizduojat?“

7.Nereikia fanatizmo! Svarbiausia mąstyti galva. Ši frazė po pokalbio su Ieva mane lydi visur ir visada. Niekada savęs neribojau dirbtinai. Tiesiog visada, prieš kažką pirkdama užduodu sau klausimų. „Kodėl aš sumąsčiau tai nusipirkti?“; „Ar man tikrai to reikia?“, „Kur dėsiu senesnę pirkinio versiją namuose?“ ir pan. To pakanka, kad išblėstų pirmasis impulsas „man reikia“ ir galėčiau būsimą pirkinį įvertinti logiškai ir apgalvotai. Dalinuosi dar keliomis Ievos mintimis:

„Man nėra svarbu, kad daiktas būtų naujausias, kažkokios rūšies ar dar kažkoks. Aš manau, kad reikia galvoti su protu, kad daiktas atliktų savo paskirtį, kad netaptų kažkokiu saviraiškos būdu ar būtų naudojamas parodyti,kad turi pinigų ar kažkokį statusą <…> Pas mus daug kas yra labai nukreipta į išorę, o žmonės į materialų pasaulį koncentruojasi. Čia yra gilios priežastys, nes juk lengviau yra nusipirkti kažkokį daiktą, nei jį padaryti idėjus pastangų…Sunkiau susikurti kažkokius santykius, draugystę, kur tu susitinki su žmogum ir tau nieko nereikia eiti nusipirkti, kad praleistum laisvalaikį –  pavyzdžiui, kai tiesiog nueini į parką pasėdėt ir tau smagu.“

Ekologija dabar yra ant bangos. Ir tai irgi yra labai padidėjęs vartojimas, lygiai toks pats perkamas produktas. Ir aš sakau,kad esmė ne rūšiavime, ne tai mus išgelbėti gali, ar ekologiškos prekės. Esmė yra tiesiog su galva pradėti  mąstyti ir susimažinti tuos poreikius ir valgyti tiek, kiek reikia ir turėti tiek, kiek reikia.“

 Ir pabaigai…

„Planeta gali labai greitai viską susitvarkyti: keletas didesnių žemės drebėjimų, cunamių ir viskas. Čia paprasta yra. Mes tik dėl savęs galime būti sąmoningi.  Net sakau ne dėl vaikų, nes jau dabar pradedame jausti pramonės revoliucijos ir plastiko naudojimo pasėkmes. Juk patys naudojam tą vandenį ir valgom tą maistą. O už dešimt metų iš viso nebus aišku kaip ten gali būti. Žodžiu, tik dėl savęs galim čia, dėl nieko kito…“

Labai dėkoju Ievai už mintis, kuriomis ji leido pasidalinti su jumis! Tikiuosi, kad buvo naudinga ir įdomu!

Linkėjimai,

Inga<3

 

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Postcrossing linkėjimai iš viso pasaulio!

Nebepamenu, kaip atrodė pirmasis mano išsiųstas atvirukas, bet puikiai prisimenu savo pirmąjį gautą atviruką. Tai buvo juodai balta nuotrauka iš kurios žvelgia du chameleonai. Pamenu, kad ta diena buvo tokia pat kaip kitos (atsikeliu-mokykla-namai) tačiau tas atvirukas suteikė puikių emocijų. Tiek ir tereikėjo, kad pradėčiau postcrossinti

Pirmasis mano atvirukas iš Prancūzijos

Nemėgstu popsinių atvirukų su animaciniais personažais, spalvotais šriftais ar įžymių miesto vietų koliažais. Labiausiai man patinka, kai atvirukai yra tarsi mažyčiai meno kūriniai. Kurį laiką buvau nustojusi siųsti atvirukus ir netgi planavau išdovanoti savo kolekciją. Labai džiaugiuosi, kad to nepadariau, nes visai neseniai vėl atradau atvirukų siuntimo džiaugsmą. Kaskart grįždama iš darbo jaučiu jaudulį, nes niekada nežinau, ką rasiu pašto dėžutėje. Tikri atvirukai ir laiškai tuo ir yra žavūs: jų gavimo nepagreitinsi ir anksto nesuplanuosi, visuomet reikia palaukti. O išlaukti dalykai visuomet malonesni nei tie, kuriuos gali gauti iškart, vienu mygtuko paspaudimu.

Kaip tai veikia?

Kanadietė iš…Kanados

Postcrossing – tarptautinė iniciatyva, veikianti internete. Norint pradėti siųsti ir gauti atvirlaiškius (tai vokai, siunčiami be voko), pirmiausia reikia užsiregistruoti Postcrossing puslapyje. Kaip ir visuose internetiniuose puslapiuose, čia galima turėti nick’ą, avatarą, aprašą apie save, tačiau būtina pateikti ir savo gyvenamąjį adresą (nematomas niekam, išskyrus asmenį, kuris siųs tau atviruką). Kuomet užpildomas vartotojo profilis, galima sistemos paprašyti pirmojo adreso, kuriam reikės siųsti atviruką! Kartu su adresu, kuris gali būti bet kuriame pasaulio kampelyje, galima matyti ir vartotojo profilį. Tai padeda pritaikyti atviruką konkrečiam žmogui ir jo asmenybei. Svarbu paminėti, kad kiekvienas atvirukas turi savo unikalų kodą, kurį būtina užrašyti ant atviruko. Tik tokiu atveju gavėjas galės užregistruoti atviruką sistemoje, o jūsų adresas nukeliaus žmogui, kuris paprašys adreso atviruko siuntimui. Tokia praktika vykdoma tam,  kad būtų išvengta sukčiavimo. T.y. kad žmogus ne tik gautų, bet ir pats turėtų siųsti atvirukus.

Atvirukas iš Suomijos – Trolių Mumių tėvynės

Ką rašyti ant atviruko?

Ant atviruko galima rašyti, ką tik tai nori. Tai gali sentencija, palinkėjimas, trumpas pasakojimas apie save ar savo šalį. Kai kurie žmonės savo profiliuose išskiria klausimus, į kuriuos paprašo atsakyti, kiti – prašo papasakoti apie jiems įdomius dalykus, rekomenduoti filmus, ar tiesiog parašyti žodžių siuntėjo gimtąja kalba. Mano atveju, viskas labai priklauso nuo konkretaus asmens, kuriam siunčiu atviruką. Su kai kuriais žmonėmis iškart pajuntu ryšį ir leidžiu sau atviruke papasakoti daugiau. Kitiems tiesiog siunčiu didžiausius linkėjimus!

Dažniausiai atvirukai rašomi anglų kalba, tačiau visuomet galima paprašyti žmonių rašyti jums ir kitomis kalbomis. Tai labai naudinga mokantis kalbų!

Fredis iš Olandijos

Kiek kainuoja?

Dažniausiai atvirukų neperku, o gaunu dovanų, pasiimu iš įvairių renginių (nors verta pastebėti, kad kai kurie žmonės prašo nesiųsti jokių reklaminių atvirukų). Tiesa, visuomet stengiuosi nusiųsti tokį atviruką, kuris patiktų konkrečiam žmogui, tad kartais, jeigu turiu nuotaikos, nuvažiuoju iki knygyno ir išrenku, atsižvelgdama į atviruko gavėjo asmenybę. Atvirukai šiais laikais kainuoja apie 1 eur. Siuntimo kaina laviruoja, priklausomai nuo gavėjo gyvenamosios vietos, tačiau dažniausiai būna 0.80 ct. Tiek nedaug kainuoja man šis pomėgis.:)

Ką aš veikiu su gautais atvirukais?

Ilgą laiką atvirukus tiesiog rinkdavau ir laikydavau stalčiuje, bet dabar supratau, kad mano kolekciją gali pamatyti daugiau žmonių.  Todėl savo Instagram paskyroje sukūriau albumą, kuriame keliu kiekvieną gautą atviruką tariu AČIŪ siuntėjui. Taip pat turiu minčių namuose pasidaryti mini galeriją, bet dar neapsisprendžiau kaip ir kur.:)

Įdomu!

Kartais tiesiog atima žada, kiek daug įvairiausių, skirtingo amžiaus ir pomėgių žmonių užsiima postcrossing’u! Užsienyje šis pomėgis itin populiarus tarp garbaus amžiaus žmonių. Esu siuntusi atvirukų senoliams (ir ne tik!), kurie išsiuntę sunkiai įsivaizduojamą atvirukų skaičių! Pavyzdžiui 14 000 atvirukų! Argi nebeprotiška?

8-mečio Ženios atvirukas iš Rusijos

Esu gavusi atviruką nuo 80 m. vyro, kuris puikiai žino Lietuvą ir net yra Vilniaus senamiestyje gėręs kavą su pačiu Tomu Venclova. Atvirukus kartu su tėvelių pagalba siunčia ir maži vaikai. Vienas iš įsimintiniausių mano gautų „vaikiškų“ atvirukų yra su aštuonmečio berniuko piešiniu.

Kaip ir kiekviename socialiniame tinkle, postcrossing‘e yra ir keistuolių. Kaip reaguotumėte, gavę atviruką nuo… šuns? Tiksliau dviejų šunų? Taip, postcrossing‘e tikrai egzistuoja dviejų šunų profilis, kurių vardu rašo jų šeimininkė. Kai kurie žmonės yra lengvai pamišę dėl tam tikrų objektų. Pavyzdžiui, 50 m. metų moteris, norinti atvirukų tik su braškėmis. O išvis tobula kad su braškėmis būtų ir pašto ženklelis, ir vokas, žodžiu,  VISKAS su braškėmis!

Bent jau man dažniausiai pasiseka siųsti atvirukus į Rusiją, Olandiją ir Vokietiją. Šios šalys yra aktyviausios. Pati esu gavusi atvirukų iš JAV, Japonijos, Kinijos. Kaskart, laikydama tokį atviruką rankoje pamąstau, kiek daug kilometrų jis keliavo, kad atsidurtų mano rankose. Tuomet suprantu, kad pasaulis kartu ir didelis, ir mažas, o viskas labai labai susiję.

Tai toks tas mano pomėgis siųsti atvirukus. Pabandykit ir Jūs!

Inga <3

Solidūs šampūnai iš „SOLIDU“

Labas vakaras,

Jau ilgą laiką naudoju tas pačias higienos priemones, todėl nelabai domiuosi šampūnų, kondicionierių, kaukių, serumų ir panašių dalykų naujovėmis. Tačiau neseniai internete pamačiau lietuvišką brand’ą „SOLIDU“, kuris gamina natūralius kietuosius šampūnus ir kondicionierius. kurie yra gaminami, nenaudojant vandens, todėl parduodami ne plastike.
Jau ilgą laiką norėjau išbandyti panašų produktą, todėl nieko nelaukdama išsirinkau kietąjį šampūną „Exotic“ (citrusinis ir vanilės aromatas. 10.99 eur). Buvau maloniai nustebinta ne tik stilinga pakuote, bet ir dovanėle – šampūnu su dilgėlėmis ir tamanų aliejumi.

Iš tikrųjų dar neišbandžiau šių šampūnų, bet norėčiau trumpai pakomentuoti jų kvapą. Man jų kvapas yra savaime suprantamas ir malonus, tačiau daugeliui žmonių kvapo ryškumas, neapibrėžtumas, eterinių aliejų aromatų niuansai gali pasirodyti keisti ir priminti kažką kitką, o ne šampūną. Nes juk dušo želė,šampūnas ir kitos priemonės turi kvepėti žemuogėmis, kokosais, gėlėmis ar panašiai ir visai nesvarbu, kad tas kvapas yra sukurtas dirbtinai. Niekada nepamiršiu, kai gyvendama bendrabutyje jau iš koridoriaus galo jausdavau saldų žemuogių kvapą, kai viena iš kaimynių prausdavosi duše. Tada pagalvodavau, na taip, kvepia, tačiau kokią chemiją tu tepiesi sau ant kūno?

Kartais pasitaiko situacijų, kad kažką rekomenduoju, o paskui žmogus ateina ir sako, kad buvo „be skonio“, kad neskaniai kvepia, kad nepatogi konsistencija ar panašiai. O esmė yra ta, kad dažnai tai, kas sveikiau, natūraliau, draugiškiau gamtai yra kitaip nei esame pratę, nesvarbu, ar tai būtų natūralus riešutų sviestas, vaisinis batonėlis ar šampūnas. Laikui bėgant tas „kitaip“ tampa sava ir tų nenatūralių pakaitalų nei valgyti, nei tepti sau ant odos tiesiog nebesinori.

Šie šampūnai galbūt ir nėra visiškai natūralūs (juk šampūnas mėlynas!:) ), tačiau jų sudėtyje daug natūralių aliejų ir kitų komponentų, o pagrindinis privalumas yra draugiškumas gamtai. Džiaugiuosi galimybe rūpintis savimi be jokių plastikinių pakuočių!

IMG_20180203_123706.jpg

Įspūdžiai, panaudojus šampūną – kitą kartą:)

Linkėjimai,

Inga <3

Daugiau informacijos apie „SOLIDU“ šampūnus ir kitą kosmetiką.

Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Dovanėlių pakavimas

Sveiki!

Nuoširdžiausi sveikinimai šv. Kalėdų proga! Tikiuosi, kad šventes praleidote turiningai ir jaukiai, kartu su brangiais žmonėmis ir „pasikrovėte“ teigiamos energijos, pailsėjote…:)

Kaip ir minėjau anksčiau,  mano Kalėdos šiais metais kiek kitokios – minimalistiškesnės, bet tikrai ne mažiau geros! Jau esu minėjusi, kad dovanėles šiais metais rinkau itin atsakingai, taip pat atsakingai jas ir pakavau.

Nusprendžiau, kad neleisiu sau prabangos rinktis lengviausio varianto ir sudėti dovanėlių į pirktinius maišelius.  Mąstydama kūrybiškai, radau neblogų pakavimo sprendimų, panaudodama tik tai, ką jau turėjau namuose. Pasidalinsiu dviem dovanėlių pakavimo pavyzdžiais, kurie, mano manimu, puikiai pasiteisino.

Pirma dovanėlė yra įpakuota į paprasčiausią kepimo popierių (su juo teko truputuką pavargti, nes įprasta lipni juostelė praktiškai nelipo, tačiau supakuoti pavyko dėl „patogios“ dėžutės formos.) Dėžutę dekoravau nuostabios menininkės Sigutės Ach  iliustracijomis iš senų leidyklos „Nieko Rimto“ leidyklos kalendorių! Tai vertinu kaip visišką laimėjimą, nes pasenę, bet pilni gražių iliustracijų kalendoriai gulėjo nenaudojami be paskirties.  Taip daiktui suteikiau antrą gyvenimą, o ir atrodo puikiai!

 

Antra dovana pirkta paštu, todėl iškart buvo įpakuota į kartoninę dėžutę. Pamaniau, kad reikėtų rasti sprendimą, kaip ją papuošti. Tad panaudojau seną panašios spalvos dovanų maišelį su piešinukais (tiesiog nukirpau ir užklijavau ant viršaus). Turiu flomasterių, tad šiek tiek pridėjau spalvų taip, kaip moku  (kaip matot, labai primityviai), bet manau, kad tai pagyvino bendrą vaizdą.

Visas kitas dovanėles taip pat pakavau/pakuosiu panašiai:). Manau, kad tai yra puikus būdas panaudoti įvairias medžiagas, kurias turite (o galbūt, net pamiršote, kad turite), tai sutaupo pinigų, žemės išteklių ir kartu veikia kaip mini terapija, išlaisvinanti kūrybiškumą, nes JOKIŲ pakavimo taisyklių nėra. Esu patenkinta rezultatu ir nuo šiol dovanėles pakuosiu tik taip :).

Dar kartą sveikinu su šventėmis ir linkiu kad netrūktų to, kas nenuperkama pinigais ir nepasiekiama wi-fi :). Nes tai ir yra svarbiausia.

Būkite laimingi!<3

Apie mažą praradimą ir išaugusią meilę sau

Pradėsiu nuo pradžių. 23 metus turėjau apgamą ant nosies. Nepasakyčiau, kad dėl jo gyvenau kažkaip kitaip: turėjau draugų, sulaukdavau vaikinų dėmesio, puošdavausi ir apskritai dažniausiai atrodydavau linksma ir pasitikinti savimi. Visgi, mane visą laiką persekiodavo apgamo kompleksas. Turėjau savo „saugiąją“ veido pusę fotografuodamasi, ypač sunku buvo susipažįstant su naujais žmonėmis (kartais netgi pagaudavau žvilgsnį, nukreiptą man į nosį ir jausdavausi nemaloniai, nors ir suprasdavau, kad tai kvaila). Niekuomet nesijaučiau negraži, ar panašiai, bet žinojau, kad ant veido turiu minusą, kurį stengiausi „kompensuoti“. Dėl šios priežasties  leisdavau pinigus drabužiams (ar stilingai atrodydavau, tai jau kitas klausimas), pirkdavau nemažai kosmetikos priemonių, visokių odos šveitiklių, valiklių ir panašiai.  Kartais pagalvodavau, kad jausčiausi geriau, jei apgamo nebūtų, bet  po to sekdavo įvairios mintys: „Jis ne taip ir trukdo“; „Reikia mylėti save, kokia esu“; „Jis mano dalis“ . .. Taipogi, visada buvau už natūralų grožį ir man atrodė, kad pasitikėti savimi turiu sugebėti visuomet nesvarbu, kaip atrodau.

DSCN4901

Aš. 2014 m.

UŽ ir PRIEŠ mintyse dėliojau kelerius metus, kol vieną dieną nuėjau į pasimatymą ir… man nepaskambino. Dabar suprantu, kad tai yra kvaila, bet tuo metu, geriausias viso to paaiškinimas man buvo apgamas! Nusprendžiau, kad ilgiau taip gyventi nebegaliu (:D) ir kaip tyčia į akiratį pakliuvo apgamo šalinimo procedūros pasiūlymas! Sumokėjau 48eur. už apgamo ištyrimą ir pašalinimą moderniame estetinės ir lazerinės medicinos centre „Era Esthetic Avenue“, esančiame Vilniuje.  Šiltuoju metų laikotarpiu apgamai veido srityje NEŠALINAMI, todėl vizitas pas gydytoją buvo nukeltas net keliems mėnesiams. Apie procedūrą galėčiau pasakyti tik tiek: apie 15 min. trukmės, visiškai neskausminga procedūra, atliekama švelniai ir profesionaliai. Iš tikrųjų,pats šalinimas pasirodė toks paprastas ir greitas, kad man buvo sunku patikėti, kad šitiek laiko dvejojau. Vietoje apgamo liko maža žaizdelė, kurią turėjau tepti gydytojos išrašytais vaistais. Poros dienų bėgyje užsidėjo šašelis, kuriam nukritus, liko mažas įdubimas, kurį tepiau vaistais ir  „Bio oil“ aliejumi. Dabar, praėjus  daugiau nei metams, man ant veido tėra mažytis randas, kurį lengva paslėpti net su paprasčiausia kremine pudra (net ir tai ne visada darau, nes nematau poreikio).

bty

Viskas, kas liko. (Blakstienos ir antakiai tikri!:D)

Iš tikrųjų, galiu pasakyti, kad išorinis gyvenimas, pasišalinus apgamą ant veido, nepasikeitė – gyvenu panašiai, bet jaučiuosi 100% geriau.  Esu visiškai patenkinta savo veidu, nes manau, kad jis yra būtent toks, koks turi būti. Nebejaučiu vidinio spaudimo visada gerai atrodyti, kad tik kompensuočiau savo vidinį nepasitikėjimą: be problemų galiu išeiti  į miestą visai nepasidažiusi ar apsirengusi paprasčiausią džemperį. Nebematau poreikio nuolatos atnaujinti garderobą, pirkti papildomas kosmetikos priemones, ar darytis asmenukes „iš patogių“ kampų, kad tik atrodyčiau graži :). Iš tikrųjų, manau, kad sveika mityba, sportas ir minimalus makiažas  yra viskas ko reikia, kad jausčiausi puikiai, bet toks savęs vertinimas neatėjo per vieną dieną.

Viena garsi mados tinklaraštininkė savo knygoje įvardina 15 makiažo priemonių ir 11 makiažo šepetėlių must-have. Aš pristatau paprastus ir visiškai nemokamus 6 must-have, kurie man padėjo pamilti save:

  1. Rūpinimasis savimi. Kas apima sveiką mitybą, sportą ir daug vandens. Taip maitintis man net įdomiau. Visada kirba mintis, ką čia dar sveiko paragavus ;). Geriausiai rezultatai matyti senose nuotraukose. Įdomu stebėti veido odos, plaukų, laikysenos pokyčius ir pan.
  2. Dažnas žvilgtelėjimas į veidrodį. Visada. Net anksti ryte, kai esu susivėlus ir užsimiegojus. Tai padeda susigyventi su savimi nedemonizuoti savo išvaizdos be makiažo. Taip, su makiažu visos atrodom įspūdingiau, bet tai nėra priežastis ignoruoti savo tikrąjį veidą.
  3. Subtilumas ir minimalizmas. Nesvarbu, ar tai būtų aiškūs ir paprasti drabužių siluetai, neiššaukiantis makiažas ar keli paprasti papuošalai. Laikausi taisyklės, kad grožis slypi paprastume.
  4. Sterilumas socialinėse medijose. „Seku“ tik tuos žmones, kurie mane įkvepia ir motyvuoja. Jeigu informacija verčia jaustis prastesne, neįdomia arba skatina nuolat vartoti – tai ne man. Mano naujienų sraute nerasite daugybės garsių žmonių, kurie socialinėje erdvėje veikia kaip gyvi reklamos stendai.
  5. Adekvatus savęs vertinimas. Viešojoje erdvėje itin mėgstama moteriškumą susieti su tobula išvaizda. Atrodo, kad kiekviena save gerbianti moteris NEGALI sau leisti net nosies iškišti iš namų, būdama nepasitempusi ir atrodydama paprastai. Visgi, gyvenimas taip neveikia. Kartais ilgai ruoštis nebūna laiko arba noro ir tai visai nereiškia, kad savęs nemyli, neprižiūri ar esi prastesne už profesionaliai mokančią pasidažyti kaimynę. Jei jau norit lygintis su kažkuo kitu, lyginkit tuomet, kai sau atrodot puikiai! Nors ne, nelyginkit.. Neverta
  6. Atvirumas sau. Iš savo patirties žinau, kad su vienais trūkumais susigyventi lengva: apie juos žinai, bet per daug nesuki galvos. Kiti yra labiau asmeniniai, juos net nebūtinai turi pastebėti kiti, bet jie verčia jaustis blogiau ir nepasitikėti savimi. Mylėti save yra labai svarbu, bet meilė yra negalima be atvirumo. Aš tik po daug metų pripažinau sau, kad nesugebu savęs visiškai pamilti, turėdama apgamą ant veido. Jeigu dvejojate dėl kokio nors ramybės neduodančio, bet ištaisomo bruožo, priimkite šį įrašą kaip padrąsinimą! Gana problemas dangstyti po makiažu, drabužiais, nuotraukų retušavimu. Drąsinu imtis spręsti tikrąsias nepasitikėjimo savimi priežastis (kurios nebūtinai išorinės). Pažadu, daug atradimų :).

 

Merginos, o kas jums padeda pasijusti gražioms? Pasidalinkite!

                                                                                  <3

P.S. Visus, kuriems aktualu minimalizmas ir darnesnis gyvenimas, gyvenant mieste, kviečiu prisijungti prie mano FB puslapio – MINIMALIAI

 

 

 

Bambukinis herojus

Labas rytas!
Taip kiekvieną dieną su jumis sveikinasi ne tik žadintuvas, kavos/arbatos puodelis, bet ir dantų šepetukas!
Šiandien siūlau prisidėti prie atsakingo vartojimo visiškai paprastai – kitą kartą įsigyti ne plastikinį, o medinį dantų šepetuką! Efektas tas pats, nieko atsisakyti nereikia, o žingsnis vardan mažesnių šiukšlių kalnų svarbus ir reikšmingas.
Turime sakyti tris TAIP bambukiniams šepetukams, nes:
1.Jų kotelis visiškai suyra ir gali būti kompostuojamas. Vadinasi, išmestas šepetėlis tiesiog natūraliai suirs ir neterš nei gamtos, nei vandenyno.
2.Bambukas pasižymi antibakterinėmis savybėmis. T.y. ant jo kaupsis mažiau bakterijų nei ant įprasto šepetuko!
3.Bambukai labai greitai auga, todėl jų populiacijai masinė šepetėlių gamyba tikrai neatsilieps.
4.Šepetėlių pakuotės – popierinės, o tai yra draugiška gamtai pakuotė.
5.Šie šepetėliai stilingi! Taip primena skandinavišką, minimalistinį daiktų dizainą…
6.Nekainuoja dramblio (tik 4 eur ne akcijos metu:o)!
7.Vien JAV kasmet išmeta 850 mln. nereikalingų dantų šepetukų, kurie tiesiog nugula žemės paviršiuje arba vandenynuose.
Argumentų UŽ daugiau negu pakankamai!
P.S. o jau sunaudotas plastikinis dantų šepetukas net ir išėjęs į penciją gali pasitarnauti valant batus, senus papuošalus, kilimą, kompiuterio klaviatūrą ar tiesiog sunkiai pasiekiamus namų kampelius:)
Skanios kavos!

Home made energy bars!

Žinot, kaip mažiems vaikams ateina stadija „viską noriu daryti pats“? Manau, kad aš pastaruoju metu jaučiuosi lygiai taip pat!
Prieš kurį laiką savo Facebook puslapyje dalinausi saldumynų alternatyvomis, kurias galima rasti prekybos centre.
Dabar, kol turiu laiko, nusprendžiau tas alternatyvas pasigaminti pati ir rezultatai pranoko lūkesčius!
Per mažiau nei pusvalandį vos iš penkių ingredientų (+ chia sėklos savo iniciatyva) pasigaminau labai skanius, saldžius sveikuoliškus batonėlius, kuriuos graušiu visą savaitę. Žiūri komisija taip pat šį skanumyną įvertino aukščiausiais balais.

Manau, kad tiems, kurie mano, kad negali atsisakyti saldumynų tokie pakaitalai gali būti pirmas žingsnis sveikesnei mitybai be rafinuoto cukraus!

Receptas ne mano, tad dalinuosi nuoroda: ČIA

Visus, kuriems aktualu minimalizmas ir darnesnis gyvenimas, gyvenant mieste, kviečiu prisijungti prie mano FB puslapio – MINIMALIAI

Gražaus ir turiningo penktadienio!

Įspūdžiai iš konferencijos apie darnų vystymąsis

SVEIKI,

Šiandien dalyvavau darnaus vystymosi konferencijoje. Visiškai nemokamai, netradicinėje vietoje ir sužinojau daug įdomių dalykų!

Pirmiausia, kad būtų aiškiau, savais žodžiais paaiškinsiu, ką reiškia darnus vystymasis. Darnus vystymasis – tai globalių tikslų visuma, apimančių ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę dimensijas. Šiuo metu tikslų yra 17 ir jie apima daug skirtingų sferų, pradedant skurdo mažinimu, lyčių lygybe, kova su klimato kaita, švaraus vandens užtikrinimu, baigiant tvariais miestais ir stabiliu ekonominiu augimu. Taigi, iš esmės darnaus vystymosi tikslai apima daugelį žmonijos veiklos ir gyvenimo sričių. Kiekviena šalis narė, tarp jų ir Lietuva, įsipareigoja stengtis pastangas, kad tikslai būtų  įgyvendinti. Žodžiu, darnaus vystymosi tikslai sukurti tam, kad žmonės gyventų geriau, stabiliau, laimingiau, švaresnėje aplinkoje ir tai būtų užtikrinama ateitiems kartoms. Daugiau info

Konferencija vyko „Miesto laboratorijos“ patalpose Antakalnyje, kurios (mano nuostabai!) dar prieš metus tebuvo sandėlis plikomis sienomis. Labai nustebino aplinka, nes erdvė yra visiškai išpildyta vintažiniais daiktais: smagu ir neįprasta buvo gerti arbatą iš senovinių puodelių, sėdint ant senų, bet nemažiau patogių kėdžių, šalia stalų, pagamintų iš nebenaudojamų durų (tą irgi ne iš karto pastebėjau.:) ).

Maloniai nustebino tai, kad  sužinojau, kad visai šalia manęs, praktiškai po nosim, egzistuoja glaudi ir draugiška bendruomenė. Miesto laboratorijoje, įsikūrusioje Sapiegų rūmų parke, Antakalnyje nuolat vyksta veiklos rajono gyventojams: organizuojami hidroponikos daržo entuziastų susirinkimai, kiekvieną sekmadienį gyventojai kviečiami į ilgojo stalo pusryčius, kartu švenčiamos užgavėnės, kitos šventės. Labai gražu ir bendruomeniška!

dav

„Miesto labaratorija“ Sapiegų rūmų parke

dav

 

dav

Antikvariniai ir labai mieli puodeliai

 

IMG_20171111_140049.jpg

Jauki kavinukė

IMG_20171111_133034.jpg

Pakartotinis daiktų panaudojimas. Padėklas iš vaisių dėžės

IMG_20171111_132514.jpg

VDA studentės Austėjos Plakūtytės meno projektas „Zero waste“

 

IMG_20171111_123717.jpg

Aš ir antikvarinis veidrodis

Visi pranešėjai buvo skirtingų sričių profesionalai ir man, kaip darnaus vystymosi komunikacijos studentei, viskas bus super įdomu!

Įdomūs dalykai, kuriuos sužinojau:

Žemartas BUDRYS ir Eugenijus KAMINSKIS – (Homo Eminens) Tema: Kaip užmegzti draugystę tarp žmonių ir gatvių? Du filosofai pagal išsilavinimą įdomiai pasakojo apie žmonių nuomonių tyrimus ir jų santykius su automobiliais ir judėjimu, gatvėmis ir miesto erdvėmis. Pranešimas privertė atkreipti dėmesį į transporto priemones mūsų gyvenimuose. Yra padaryti moksliniai tyrimai, kad žmonės tikrąją to žodžio prasme įsimyli savo automobilius. Taip taip, ką girdėjote! Keliaujant pėstute, žmonės natūraliai susiduria vieni su kitais, turi prasilenkti, susitinka jų akys. Keliaudami automobiliais žmonės tampa visiškai izoliuoti nuo juos skiriančios aplinkos (juk sėdėdami prie automobilio vairo net taikiausi žmonės gali pradėti keiktis, pypsinti, plūsti kitus vairuotojus, nors realybė nieko panašaus nedarytų), tad „įsimylėdami“ savo transporto priemonę, jie tarsi kompensuoja bendravimo keliaujant trūkumą. Ar pastebėjote, kiek daug viešųjų erdvių užima automobilių stovėjimo aikštelės? O automobilio vis tiek nėra, kur pasistatyti. 🙂 Įdomi paskaita apie tai, kad gyvenimas be asmeninio automobilio tampa neįsivaizduojamas, o didmiesčių kraštovaizdžiai pamažu panašėja į automobilių turgų.dav

Lina Bakšytė – (OZONAS) Tema: Socialinės raidos indeksas – kur reikia pasistengti Lietuvai. Socialinės raidos indeksas matuojamas analizuojant visų pasaulio valstybių gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę, raštingumo lygį, švietimo lygį ir pragyvenimo lygį. Labai įdomu pasižiūrėti Lietuvos palyginimą kitų šalių kontekste. Šiuo metu esame 35 vietoje.  Pirmajame trejetuke – Skandinavijos šalys.

Antroje nuotraukoje galima matyti sritis, kuriose Lietuva yra pažengusi ir kuriose atsilieka. Matome ir paradoksų: esame išsivystę medicinos priežiūros srityje (99.17), tačiau sveikatingumas ir sveikata siekia vos 52.75. Kitaip tariant, nesaugome sveikatos, neprižiūrime savęs, bet gydytis ir vaistus gerti mėgstame:). Dar matyti, kad esame technologiškai išsivystę ir neblogai valdome informacinius išteklius, o su asmenine žmogaus laisve ir aplinkosauga, liūdnesni reikalai. Įdomu tai, kad remiantis rodikliais Lietuvos skurdas, lyginant su pasauliu nėra didelis. Pranešėja šią situaciją paaiškino paprastai: Lietuvoje sukurtos sąlygos neskursti ir esamų išteklių, realiai, pakaktų visiems. Tačiau esame atitolę vieni nuo kitų, nepažįstame savo kaimynų, silpnos bendruomenės. Dėl šios priežasties nepriteklių kenčiantys žmonės tyliai kenčia, o bendruomenė, net ir būdama pajėgi paremti maistu, daiktais ar pinigais to padaryti tiesiog negali.

IMG_20171111_140729.jpg

Pagal socialinės raidos indeksą Lietuva – 35 vietoje

IMG_20171111_141223.jpg

Didžiausio/mažiausio Lietuvos progreso sritys pagal SDI

Simona UVAROVAITĖ – (Yours Again) Tema: Tvari mada. Antrinis džinsų panaudojimas. Prekės ženklo „Yours again“, kuriančio drabužius iš senų džinsų, įkūrėja, pristatė tvarumo madoje problematiką. Kelios mintys iš pristatymo:

  • Šiuolaikiniai mados ženklai stengiasi įmituoti tvarias praktikas, siekdami atsakingų vartotojų dėmesio. Kaip pavyzdį Simona pasitelkė H&M vykdomą senos tekstilės perdirbimo praktiką. Natūralu, kad ši iniciatyva yra geriau nei nieko, tačiau, ar žinojote, kad iš perdirbtos tekstilės vos 1% drabužio pluošto gali būti panaudotas naujo drabužio kūrimui…?
  • Kalbant apie H&M toliau, danai išsiaiškino, kad šis prekės ženklas KASMET sudegina 40 000 tonų naujų, neparduotų drabužių. Ne paaukoja, ne perdirba, o ima ir sudegina. Neaišku, kokie būtų prekės ženklo argumentai tokiems veiksmams, bet aišku, kad tai nėra tvaru ir reiškia didžiulį išteklių švaistymą.
  • Vienai porai džinsų pagaminti reikalinga mažiausiai 5000 l. vandens. Jei jie patrinti, suplyšę ar kitaip „papuošti“ – dar daugiau.
  • Pranešėja, Danijoje studijavusi tvarią madą patikino, kad pigių drabužių būti tiesiog NEGALI. Nes perkant pigų drabužį kažkas nukenčia ir negauna „savo“ dalies. O tai dažniausiai būna rankos, kurios tuos marškinėlius siūna – pigi darbo jėga skurstančiose šalyse, pavyzdžiui, Bangladeše.
  • Anot autorės, ateityje žmoniją ištiks second hand parduotuvių krizė, nes dabartiniai drabužiai gaminami tokie nepatvarūs ir greit susidėvintys, kad daugelį jų bus sunku panaudoti vėl.
  • IMG_20171111_144001.jpg

Puikus renginys, įdomūs ir įkvepiantys žmonės! Būtinai sekit „Miesto laboratorijos“ veiklą ir nepraleiskit kitų renginių. Kiek žinau, artimiausias iš jų, vietinių menininkų kūrinių mugė Sapiegų rūmų parke.

P.S. Parke, kuriame įsikūrusi organizacija, labai gera aura pasivaikščioti ir atsigauti nuo miesto šurmulio.

 

Pilna įspūdžių, Inga <3