Category Archives: Naudinga

Dovanėlių pakavimas

Sveiki!

Nuoširdžiausi sveikinimai šv. Kalėdų proga! Tikiuosi, kad šventes praleidote turiningai ir jaukiai, kartu su brangiais žmonėmis ir „pasikrovėte“ teigiamos energijos, pailsėjote…:)

Kaip ir minėjau anksčiau,  mano Kalėdos šiais metais kiek kitokios – minimalistiškesnės, bet tikrai ne mažiau geros! Jau esu minėjusi, kad dovanėles šiais metais rinkau itin atsakingai, taip pat atsakingai jas ir pakavau.

Nusprendžiau, kad neleisiu sau prabangos rinktis lengviausio varianto ir sudėti dovanėlių į pirktinius maišelius.  Mąstydama kūrybiškai, radau neblogų pakavimo sprendimų, panaudodama tik tai, ką jau turėjau namuose. Pasidalinsiu dviem dovanėlių pakavimo pavyzdžiais, kurie, mano manimu, puikiai pasiteisino.

Pirma dovanėlė yra įpakuota į paprasčiausią kepimo popierių (su juo teko truputuką pavargti, nes įprasta lipni juostelė praktiškai nelipo, tačiau supakuoti pavyko dėl „patogios“ dėžutės formos.) Dėžutę dekoravau nuostabios menininkės Sigutės Ach  iliustracijomis iš senų leidyklos „Nieko Rimto“ leidyklos kalendorių! Tai vertinu kaip visišką laimėjimą, nes pasenę, bet pilni gražių iliustracijų kalendoriai gulėjo nenaudojami be paskirties.  Taip daiktui suteikiau antrą gyvenimą, o ir atrodo puikiai!

 

Antra dovana pirkta paštu, todėl iškart buvo įpakuota į kartoninę dėžutę. Pamaniau, kad reikėtų rasti sprendimą, kaip ją papuošti. Tad panaudojau seną panašios spalvos dovanų maišelį su piešinukais (tiesiog nukirpau ir užklijavau ant viršaus). Turiu flomasterių, tad šiek tiek pridėjau spalvų taip, kaip moku  (kaip matot, labai primityviai), bet manau, kad tai pagyvino bendrą vaizdą.

Visas kitas dovanėles taip pat pakavau/pakuosiu panašiai:). Manau, kad tai yra puikus būdas panaudoti įvairias medžiagas, kurias turite (o galbūt, net pamiršote, kad turite), tai sutaupo pinigų, žemės išteklių ir kartu veikia kaip mini terapija, išlaisvinanti kūrybiškumą, nes JOKIŲ pakavimo taisyklių nėra. Esu patenkinta rezultatu ir nuo šiol dovanėles pakuosiu tik taip :).

Dar kartą sveikinu su šventėmis ir linkiu kad netrūktų to, kas nenuperkama pinigais ir nepasiekiama wi-fi :). Nes tai ir yra svarbiausia.

Būkite laimingi!<3

Apie mažą praradimą ir išaugusią meilę sau

Pradėsiu nuo pradžių. 23 metus turėjau apgamą ant nosies. Nepasakyčiau, kad dėl jo gyvenau kažkaip kitaip: turėjau draugų, sulaukdavau vaikinų dėmesio, puošdavausi ir apskritai dažniausiai atrodydavau linksma ir pasitikinti savimi. Visgi, mane visą laiką persekiodavo apgamo kompleksas. Turėjau savo „saugiąją“ veido pusę fotografuodamasi, ypač sunku buvo susipažįstant su naujais žmonėmis (kartais netgi pagaudavau žvilgsnį, nukreiptą man į nosį ir jausdavausi nemaloniai, nors ir suprasdavau, kad tai kvaila). Niekuomet nesijaučiau negraži, ar panašiai, bet žinojau, kad ant veido turiu minusą, kurį stengiausi „kompensuoti“. Dėl šios priežasties  leisdavau pinigus drabužiams (ar stilingai atrodydavau, tai jau kitas klausimas), pirkdavau nemažai kosmetikos priemonių, visokių odos šveitiklių, valiklių ir panašiai.  Kartais pagalvodavau, kad jausčiausi geriau, jei apgamo nebūtų, bet  po to sekdavo įvairios mintys: „Jis ne taip ir trukdo“; „Reikia mylėti save, kokia esu“; „Jis mano dalis“ . .. Taipogi, visada buvau už natūralų grožį ir man atrodė, kad pasitikėti savimi turiu sugebėti visuomet nesvarbu, kaip atrodau.

DSCN4901

Aš. 2014 m.

UŽ ir PRIEŠ mintyse dėliojau kelerius metus, kol vieną dieną nuėjau į pasimatymą ir… man nepaskambino. Dabar suprantu, kad tai yra kvaila, bet tuo metu, geriausias viso to paaiškinimas man buvo apgamas! Nusprendžiau, kad ilgiau taip gyventi nebegaliu (:D) ir kaip tyčia į akiratį pakliuvo apgamo šalinimo procedūros pasiūlymas! Sumokėjau 48eur. už apgamo ištyrimą ir pašalinimą moderniame estetinės ir lazerinės medicinos centre „Era Esthetic Avenue“, esančiame Vilniuje.  Šiltuoju metų laikotarpiu apgamai veido srityje NEŠALINAMI, todėl vizitas pas gydytoją buvo nukeltas net keliems mėnesiams. Apie procedūrą galėčiau pasakyti tik tiek: apie 15 min. trukmės, visiškai neskausminga procedūra, atliekama švelniai ir profesionaliai. Iš tikrųjų,pats šalinimas pasirodė toks paprastas ir greitas, kad man buvo sunku patikėti, kad šitiek laiko dvejojau. Vietoje apgamo liko maža žaizdelė, kurią turėjau tepti gydytojos išrašytais vaistais. Poros dienų bėgyje užsidėjo šašelis, kuriam nukritus, liko mažas įdubimas, kurį tepiau vaistais ir  „Bio-Oil“ aliejumi. Dabar, praėjus  daugiau nei metams, man ant veido tėra mažytis randas, kurį lengva paslėpti net su paprasčiausia kremine pudra (net ir tai ne visada darau, nes nematau poreikio).

bty

Viskas, kas liko. (Blakstienos ir antakiai tikri!:D)

Iš tikrųjų, galiu pasakyti, kad išorinis gyvenimas, pasišalinus apgamą ant veido, nepasikeitė – gyvenu panašiai, bet jaučiuosi 100% geriau.  Esu visiškai patenkinta savo veidu, nes manau, kad jis yra būtent toks, koks turi būti. Nebejaučiu vidinio spaudimo visada gerai atrodyti, kad tik kompensuočiau savo vidinį nepasitikėjimą: be problemų galiu išeiti  į miestą visai nepasidažiusi ar apsirengusi paprasčiausią džemperį. Nebematau poreikio nuolatos atnaujinti garderobą, pirkti papildomas kosmetikos priemones, ar darytis asmenukes „iš patogių“ kampų, kad tik atrodyčiau graži :). Iš tikrųjų, manau, kad sveika mityba, sportas ir minimalus makiažas  yra viskas ko reikia, kad jausčiausi puikiai, bet toks savęs vertinimas neatėjo per vieną dieną.

Viena garsi mados tinklaraštininkė savo knygoje įvardina 15 makiažo priemonių ir 11 makiažo šepetėlių must-have. Aš pristatau paprastus ir visiškai nemokamus 6 must-have, kurie man padėjo pamilti save:

  1. Rūpinimasis savimi. Kas apima sveiką mitybą, sportą ir daug vandens. Taip maitintis man net įdomiau. Visada kirba mintis, ką čia dar sveiko paragavus ;). Geriausiai rezultatai matyti senose nuotraukose. Įdomu stebėti veido odos, plaukų, laikysenos pokyčius ir pan.
  2. Dažnas žvilgtelėjimas į veidrodį. Visada. Net anksti ryte, kai esu susivėlus ir užsimiegojus. Tai padeda susigyventi su savimi nedemonizuoti savo išvaizdos be makiažo. Taip, su makiažu visos atrodom įspūdingiau, bet tai nėra priežastis ignoruoti savo tikrąjį veidą.
  3. Subtilumas ir minimalizmas. Nesvarbu, ar tai būtų aiškūs ir paprasti drabužių siluetai, neiššaukiantis makiažas ar keli paprasti papuošalai. Laikausi taisyklės, kad grožis slypi paprastume.
  4. Sterilumas socialinėse medijose. „Seku“ tik tuos žmones, kurie mane įkvepia ir motyvuoja. Jeigu informacija verčia jaustis prastesne, neįdomia arba skatina nuolat vartoti – tai ne man. Mano naujienų sraute nerasite daugybės garsių žmonių, kurie socialinėje erdvėje veikia kaip gyvi reklamos stendai.
  5. Adekvatus savęs vertinimas. Viešojoje erdvėje itin mėgstama moteriškumą susieti su tobula išvaizda. Atrodo, kad kiekviena save gerbianti moteris NEGALI sau leisti net nosies iškišti iš namų, būdama nepasitempusi ir atrodydama paprastai. Visgi, gyvenimas taip neveikia. Kartais ilgai ruoštis nebūna laiko arba noro ir tai visai nereiškia, kad savęs nemyli, neprižiūri ar esi prastesne už profesionaliai mokančią pasidažyti kaimynę. Jei jau norit lygintis su kažkuo kitu, lyginkit tuomet, kai sau atrodot puikiai! Nors ne, nelyginkit.. Neverta
  6. Atvirumas sau. Iš savo patirties žinau, kad su vienais trūkumais susigyventi lengva: apie juos žinai, bet per daug nesuki galvos. Kiti yra labiau asmeniniai, juos net nebūtinai turi pastebėti kiti, bet jie verčia jaustis blogiau ir nepasitikėti savimi. Mylėti save yra labai svarbu, bet meilė yra negalima be atvirumo. Aš tik po daug metų pripažinau sau, kad nesugebu savęs visiškai pamilti, turėdama apgamą ant veido. Jeigu dvejojate dėl kokio nors ramybės neduodančio, bet ištaisomo bruožo, priimkite šį įrašą kaip padrąsinimą! Gana problemas dangstyti po makiažu, drabužiais, nuotraukų retušavimu. Drąsinu imtis spręsti tikrąsias nepasitikėjimo savimi priežastis (kurios nebūtinai išorinės). Pažadu, daug atradimų :).

 

Merginos, o kas jums padeda pasijusti gražioms? Pasidalinkite!

                                                                                  <3

P.S. Visus, kuriems aktualu minimalizmas ir darnesnis gyvenimas, gyvenant mieste, kviečiu prisijungti prie mano FB puslapio – MINIMALIAI

 

 

 

Bambukinis herojus

Labas rytas!
Taip kiekvieną dieną su jumis sveikinasi ne tik žadintuvas, kavos/arbatos puodelis, bet ir dantų šepetukas!
Šiandien siūlau prisidėti prie atsakingo vartojimo visiškai paprastai – kitą kartą įsigyti ne plastikinį, o medinį dantų šepetuką! Efektas tas pats, nieko atsisakyti nereikia, o žingsnis vardan mažesnių šiukšlių kalnų svarbus ir reikšmingas.
Turime sakyti tris TAIP bambukiniams šepetukams, nes:
1.Jų kotelis visiškai suyra ir gali būti kompostuojamas. Vadinasi, išmestas šepetėlis tiesiog natūraliai suirs ir neterš nei gamtos, nei vandenyno.
2.Bambukas pasižymi antibakterinėmis savybėmis. T.y. ant jo kaupsis mažiau bakterijų nei ant įprasto šepetuko!
3.Bambukai labai greitai auga, todėl jų populiacijai masinė šepetėlių gamyba tikrai neatsilieps.
4.Šepetėlių pakuotės – popierinės, o tai yra draugiška gamtai pakuotė.
5.Šie šepetėliai stilingi! Taip primena skandinavišką, minimalistinį daiktų dizainą…
6.Nekainuoja dramblio (tik 4 eur ne akcijos metu:o)!
7.Vien JAV kasmet išmeta 850 mln. nereikalingų dantų šepetukų, kurie tiesiog nugula žemės paviršiuje arba vandenynuose.
Argumentų UŽ daugiau negu pakankamai!
P.S. o jau sunaudotas plastikinis dantų šepetukas net ir išėjęs į penciją gali pasitarnauti valant batus, senus papuošalus, kilimą, kompiuterio klaviatūrą ar tiesiog sunkiai pasiekiamus namų kampelius:)
Skanios kavos!

Home made energy bars!

Žinot, kaip mažiems vaikams ateina stadija „viską noriu daryti pats“? Manau, kad aš pastaruoju metu jaučiuosi lygiai taip pat!
Prieš kurį laiką savo Facebook puslapyje dalinausi saldumynų alternatyvomis, kurias galima rasti prekybos centre.
Dabar, kol turiu laiko, nusprendžiau tas alternatyvas pasigaminti pati ir rezultatai pranoko lūkesčius!
Per mažiau nei pusvalandį vos iš penkių ingredientų (+ chia sėklos savo iniciatyva) pasigaminau labai skanius, saldžius sveikuoliškus batonėlius, kuriuos graušiu visą savaitę. Žiūri komisija taip pat šį skanumyną įvertino aukščiausiais balais.

Manau, kad tiems, kurie mano, kad negali atsisakyti saldumynų tokie pakaitalai gali būti pirmas žingsnis sveikesnei mitybai be rafinuoto cukraus!

Receptas ne mano, tad dalinuosi nuoroda: ČIA

Visus, kuriems aktualu minimalizmas ir darnesnis gyvenimas, gyvenant mieste, kviečiu prisijungti prie mano FB puslapio – MINIMALIAI

Gražaus ir turiningo penktadienio!

Įspūdžiai iš konferencijos apie darnų vystymąsis

SVEIKI,

Šiandien dalyvavau darnaus vystymosi konferencijoje. Visiškai nemokamai, netradicinėje vietoje ir sužinojau daug įdomių dalykų!

Pirmiausia, kad būtų aiškiau, savais žodžiais paaiškinsiu, ką reiškia darnus vystymasis. Darnus vystymasis – tai globalių tikslų visuma, apimančių ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę dimensijas. Šiuo metu tikslų yra 17 ir jie apima daug skirtingų sferų, pradedant skurdo mažinimu, lyčių lygybe, kova su klimato kaita, švaraus vandens užtikrinimu, baigiant tvariais miestais ir stabiliu ekonominiu augimu. Taigi, iš esmės darnaus vystymosi tikslai apima daugelį žmonijos veiklos ir gyvenimo sričių. Kiekviena šalis narė, tarp jų ir Lietuva, įsipareigoja stengtis pastangas, kad tikslai būtų  įgyvendinti. Žodžiu, darnaus vystymosi tikslai sukurti tam, kad žmonės gyventų geriau, stabiliau, laimingiau, švaresnėje aplinkoje ir tai būtų užtikrinama ateitiems kartoms. Daugiau info

Konferencija vyko „Miesto laboratorijos“ patalpose Antakalnyje, kurios (mano nuostabai!) dar prieš metus tebuvo sandėlis plikomis sienomis. Labai nustebino aplinka, nes erdvė yra visiškai išpildyta vintažiniais daiktais: smagu ir neįprasta buvo gerti arbatą iš senovinių puodelių, sėdint ant senų, bet nemažiau patogių kėdžių, šalia stalų, pagamintų iš nebenaudojamų durų (tą irgi ne iš karto pastebėjau.:) ).

Maloniai nustebino tai, kad  sužinojau, kad visai šalia manęs, praktiškai po nosim, egzistuoja glaudi ir draugiška bendruomenė. Miesto laboratorijoje, įsikūrusioje Sapiegų rūmų parke, Antakalnyje nuolat vyksta veiklos rajono gyventojams: organizuojami hidroponikos daržo entuziastų susirinkimai, kiekvieną sekmadienį gyventojai kviečiami į ilgojo stalo pusryčius, kartu švenčiamos užgavėnės, kitos šventės. Labai gražu ir bendruomeniška!

dav

„Miesto labaratorija“ Sapiegų rūmų parke

dav

 

dav

Antikvariniai ir labai mieli puodeliai

 

IMG_20171111_140049.jpg

Jauki kavinukė

IMG_20171111_133034.jpg

Pakartotinis daiktų panaudojimas. Padėklas iš vaisių dėžės

IMG_20171111_132514.jpg

VDA studentės Austėjos Plakūtytės meno projektas „Zero waste“

 

IMG_20171111_123717.jpg

Aš ir antikvarinis veidrodis

Visi pranešėjai buvo skirtingų sričių profesionalai ir man, kaip darnaus vystymosi komunikacijos studentei, viskas bus super įdomu!

Įdomūs dalykai, kuriuos sužinojau:

Žemartas BUDRYS ir Eugenijus KAMINSKIS – (Homo Eminens) Tema: Kaip užmegzti draugystę tarp žmonių ir gatvių? Du filosofai pagal išsilavinimą įdomiai pasakojo apie žmonių nuomonių tyrimus ir jų santykius su automobiliais ir judėjimu, gatvėmis ir miesto erdvėmis. Pranešimas privertė atkreipti dėmesį į transporto priemones mūsų gyvenimuose. Yra padaryti moksliniai tyrimai, kad žmonės tikrąją to žodžio prasme įsimyli savo automobilius. Taip taip, ką girdėjote! Keliaujant pėstute, žmonės natūraliai susiduria vieni su kitais, turi prasilenkti, susitinka jų akys. Keliaudami automobiliais žmonės tampa visiškai izoliuoti nuo juos skiriančios aplinkos (juk sėdėdami prie automobilio vairo net taikiausi žmonės gali pradėti keiktis, pypsinti, plūsti kitus vairuotojus, nors realybė nieko panašaus nedarytų), tad „įsimylėdami“ savo transporto priemonę, jie tarsi kompensuoja bendravimo keliaujant trūkumą. Ar pastebėjote, kiek daug viešųjų erdvių užima automobilių stovėjimo aikštelės? O automobilio vis tiek nėra, kur pasistatyti. 🙂 Įdomi paskaita apie tai, kad gyvenimas be asmeninio automobilio tampa neįsivaizduojamas, o didmiesčių kraštovaizdžiai pamažu panašėja į automobilių turgų.dav

Lina Bakšytė – (OZONAS) Tema: Socialinės raidos indeksas – kur reikia pasistengti Lietuvai. Socialinės raidos indeksas matuojamas analizuojant visų pasaulio valstybių gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę, raštingumo lygį, švietimo lygį ir pragyvenimo lygį. Labai įdomu pasižiūrėti Lietuvos palyginimą kitų šalių kontekste. Šiuo metu esame 35 vietoje.  Pirmajame trejetuke – Skandinavijos šalys.

Antroje nuotraukoje galima matyti sritis, kuriose Lietuva yra pažengusi ir kuriose atsilieka. Matome ir paradoksų: esame išsivystę medicinos priežiūros srityje (99.17), tačiau sveikatingumas ir sveikata siekia vos 52.75. Kitaip tariant, nesaugome sveikatos, neprižiūrime savęs, bet gydytis ir vaistus gerti mėgstame:). Dar matyti, kad esame technologiškai išsivystę ir neblogai valdome informacinius išteklius, o su asmenine žmogaus laisve ir aplinkosauga, liūdnesni reikalai. Įdomu tai, kad remiantis rodikliais Lietuvos skurdas, lyginant su pasauliu nėra didelis. Pranešėja šią situaciją paaiškino paprastai: Lietuvoje sukurtos sąlygos neskursti ir esamų išteklių, realiai, pakaktų visiems. Tačiau esame atitolę vieni nuo kitų, nepažįstame savo kaimynų, silpnos bendruomenės. Dėl šios priežasties nepriteklių kenčiantys žmonės tyliai kenčia, o bendruomenė, net ir būdama pajėgi paremti maistu, daiktais ar pinigais to padaryti tiesiog negali.

IMG_20171111_140729.jpg

Pagal socialinės raidos indeksą Lietuva – 35 vietoje

IMG_20171111_141223.jpg

Didžiausio/mažiausio Lietuvos progreso sritys pagal SDI

Simona UVAROVAITĖ – (Yours Again) Tema: Tvari mada. Antrinis džinsų panaudojimas. Prekės ženklo „Yours again“, kuriančio drabužius iš senų džinsų, įkūrėja, pristatė tvarumo madoje problematiką. Kelios mintys iš pristatymo:

  • Šiuolaikiniai mados ženklai stengiasi įmituoti tvarias praktikas, siekdami atsakingų vartotojų dėmesio. Kaip pavyzdį Simona pasitelkė H&M vykdomą senos tekstilės perdirbimo praktiką. Natūralu, kad ši iniciatyva yra geriau nei nieko, tačiau, ar žinojote, kad iš perdirbtos tekstilės vos 1% drabužio pluošto gali būti panaudotas naujo drabužio kūrimui…?
  • Kalbant apie H&M toliau, danai išsiaiškino, kad šis prekės ženklas KASMET sudegina 40 000 tonų naujų, neparduotų drabužių. Ne paaukoja, ne perdirba, o ima ir sudegina. Neaišku, kokie būtų prekės ženklo argumentai tokiems veiksmams, bet aišku, kad tai nėra tvaru ir reiškia didžiulį išteklių švaistymą.
  • Vienai porai džinsų pagaminti reikalinga mažiausiai 5000 l. vandens. Jei jie patrinti, suplyšę ar kitaip „papuošti“ – dar daugiau.
  • Pranešėja, Danijoje studijavusi tvarią madą patikino, kad pigių drabužių būti tiesiog NEGALI. Nes perkant pigų drabužį kažkas nukenčia ir negauna „savo“ dalies. O tai dažniausiai būna rankos, kurios tuos marškinėlius siūna – pigi darbo jėga skurstančiose šalyse, pavyzdžiui, Bangladeše.
  • Anot autorės, ateityje žmoniją ištiks second hand parduotuvių krizė, nes dabartiniai drabužiai gaminami tokie nepatvarūs ir greit susidėvintys, kad daugelį jų bus sunku panaudoti vėl.
  • IMG_20171111_144001.jpg

Puikus renginys, įdomūs ir įkvepiantys žmonės! Būtinai sekit „Miesto laboratorijos“ veiklą ir nepraleiskit kitų renginių. Kiek žinau, artimiausias iš jų, vietinių menininkų kūrinių mugė Sapiegų rūmų parke.

P.S. Parke, kuriame įsikūrusi organizacija, labai gera aura pasivaikščioti ir atsigauti nuo miesto šurmulio.

 

Pilna įspūdžių, Inga <3

 

 

Menas paleisti daiktus

„Kartu su kiekvienu nereikalingu daiktu, palikusiu namus, paleidau neišsipildžiusius lūkesčius ir seniai nebefunkcionuojančias nuostatas, nereikalingus įpročius. Kiekvienas laisvas paviršius, lentyna, pakaba atvėrė duris kažkam naujam, vertingesniam ir labiau džiuginančiam“.

Atsisakiau daugybės daiktų, kurių net neprisiminiau turinti. Atsisakiau daugybės daiktų, kuriuos matydavau kasdien, tačiau ilgą laiką net pirštu nepriliesdavau. Paleidau ir tuos daiktus, kurie lyg ir „visai nieko“, bet seniausiai nebemieli ir naudojami tik iš įpročio.

Nepasakyčiau, kad pirmas švarinimosi kartas sunkiausias. Turi daug ryžto ir motyvacijos, tačiau daiktams esi atlaidžiausias, koks tik gali būti. Greičiausiai jau iš anksto žinai tuos kelis nalaimėlius, kurių jau kurį laiką nemėgsti, bet tiesiog dar neradai progos išmesti. Jiems kelią pro duris parodai pirmiesiems. Kitus daiktus kiloji, žiūrinėji ir perdėlioji į naujas vietas tol, kol  atrandi tūkstantį ir vieną pateisinimą jiems pasilikti.

Antras švarinimosi kartas atrodo jau labiau nuspėjamas, pastebi, kad daiktai, kuriems suteikei šansą praeitą kartą vis dar guli nenaudojami. Supranti, kad jų traukinys nuvažiavo, todėl sutinki atsisakyti bent jau dalies. Trečiasis ir tolimesni daiktų atsisakymo kartai einasi vis lengviau ir lengviau. Dabar kaip niekad gerai supranti, kad nepasigedai nė vieno daikto, kurį išmetei. Paradoksas: fantazija sukūrė tiek daug realių ir nerealių progų, kuomet tie daiktai galėjo būti reikalingi. Tačiau  jiems dingus iš akiračio, pasaulis ir toliau sukasi, o tu ir toliau esi tu!

Taip palaipsniui su nereikalingais daiktais atsisveikinti tampa vis lengviau. Nuostatos vaidina svarbų vaidmenį šiame procese. Pasirengę atlikti generalinę tvarką, neleiskite sau įtikėti, kad ruošiatės netekti. Kaip tik atvirkščiai! Tvarkydamiesi dar ir dar kartą pagrįsite kiekvieno daikto prasmę savo gyvenime ir ,pažadu, jūsų namų nepaliks nė vienas reikalingas daiktas!

Kaskart, kai imu dvejoti, ar turėčiau atsisveikinti su vienu ir kitu daiktu, užduodu sau kelis paprastus klausimus:

  • Jeigu galėčiau jį be jokių pastangų išmainyti į pinigus, kaip elgčiausi? Šis klausimas kartais atskleidžia tiek daug tiesos. Esu susidūrusi su situacijomis, kuomet vieną ar kitą daiktą sutikčiau išmainyti net į juokingai simbolines sumas. Jeigu namuose esantį daiktą be jokios sąžinės graužaties galėtum išmainyti į porą eurų, gal tikrai jis tik užima vietą ir renka dulkes?
  • Ar jis dera su dabarties manimi? Tiek spintose, tiek apskritai gyvenime susikaupia daiktų, kurie mums buvo aktualus vienu ar kitu gyvenimo etapu, tačiau dabar guli nenaudojami. Jaunystės stiliaus eksperimentai, praeities hobiai, kadaise buvusių brangių žmonių dovanos ir daug kitų dalykų nusėda mūsų gyvenimuose  nors nebėra nei funkcionalūs, nei reikalingi, nei mieli. Tam, kad identifikuotum tokius daiktus, reikalingas ypatingas atvirumas. Su jais atsisveikinti sunku, nes juos su mūsų gyvenimais riša sentimentai. Atsisakydamas jų galutinai pripažinsi, kad pralaimėjai kai kurias gyvenimo kovas: kad niekada nebebūsi jau toks jaunas, kaip buvai, kad tavo pirmoji meilė baigėsi ir kad jau greičiausiai niekuomet nebebūsi studentas, kad ir kaip saugotum praeities konspektus. Tie daiktai nebekuria jokios vertės tavo gyvenimui, jie nebeatspindi dabarties tavęs. Sunku, bet turi juos paleisti.
  • Kokias būsenas jis atneša į mano gyvenimą? Taip, galbūt naivu tikėtis, kad lėkštė ar šaukštas sukels džiaugsmą, tačiau net ir įprasčiausi daiktai labai nesunkiai gali sukelti nuovargį, nuobodulį ar erzulį.. Neracionaliai daug indų namuose sudaro visas sąlygas augti neplautų indų kalnams. Tas pats galioja ir daugybei statulėlių, nuo kurių reikia valyti dulkes, neracionaliai daug kosmetikos priemonių, nenaudojamų įrankių…Galima tęsti ir tęsti.
  • Ar tam, kad daiktas būtų panaudotas, esu pasiryžusi laukti „tos tikrosios akimirkos“? Būna tokių daiktų, kurių nenaudojame, bet jų galimą realizaciją esame suprojektavę ateityje. Galbūt tai yra juokingas raudonas megztinis, kuris praverstų kaukių baliuje vaidinant  pomidorą, galbūt ilgi degtukai, kurie pasitarnaus, jei kada nors sugalvosite važiuoti stovyklauti, galbūt tai „atliekamos“ torto žvakutės su skaičiumi vienas (juk labai ekonomiška išsaugoti, nes po kelerių metų tavo amžiaus skaičius bus su vienetu) ir t.t. Atvirai atsakykite sau, kokia tikimybė, kad jūsų mintyse susikurta situacija realizuosis ir ar tikrai saugomi daiktai yra tokie deficitiniai ir brangūs, kad verta juos nenaudojamus saugoti metų metus?

Dar keli papildomi pastebėjimai:

  • Iš netikėtų radinių retai išeina kas nors gero. Jei daiktas ilgą laiką gulėjo kažkur nepastebėtas, net jei ir apsidžiaugėte jį radę, greičiausiai tai nėra jums reikalinga. Jei jau nepasigedote jo šitiek laiko, vargu ar netikėtas atsiradimas įneš į jūsų gyvenimą naudos.
  • Daiktų konservavimas dėžutėse daiktų kiekį sumažina tik vizualiai. Vieną dieną visas nesutvarkytas dėžutės turinys jums smogs visa jėga. Netikėtai, iš nugaros, be pasigailėjimo…
  • Kartais sunku suderinti daiktų mažinimą ir sąmoningumą. Yra daiktų, kuriuos išmeti ir pamiršti, bet yra ir tokių daiktų, kurie gali būti paaukoti labdarai ar padovanoti. Tokie daiktai namuose užsilieka daug ilgiau, o kartais netgi per ilgai. Prisipažinsiu, bet maišai su drabužiais labdarai itin stabdo mano daiktų mažinimo procesą. Kartais daiktus pasirenkame pasilikti vien tik todėl, kad išvengtumėme papildomo vargo ieškant jiems naujų namų.
  • Neleiskite savo aplinkoje užsilikti daiktams, kurių egzistavimui būtina įsigyti dar daugiau daiktų. Atlaisviname vietą ne tam, kad užpildytumėme ją kitais nereikalingais daiktais. Tad nesuteikite vilties sijonui, kuris puikiai jūsų mintyse žiūrėtųsi su nauju megztuku, ar dažams, kuriuos naudotumėte, jei tik stebuklingai atsirastų teptukų, (trečias pavyzdys jūsų nuožiūra) ir t.t
  • Nenaudojamus, bet naudingus daiktus, siūlau laikyti atskirai, vietoje, kad jie nesimaišytų su daiktais, jums būtinais atlikti buityje. Tai galioja tiek žieminiams rūbams vasarą, tiek įvairiems buities prietaisams ir t.t
  • Jeigu daiktas neturi konkrečios vietos namuose, tai jau pirmas ženklas, kad jis gali būti nereikalingas. (Tam, kad namuose vyrautų tvarka ir produktyvumas, kiekvienas daiktas privalo turėti savo vietą. Bet apie tai kitame įraše…:).

 

Laimė, kad kol kas neturiu garažų, sandėliukų, pašiūrių ir palėpių, tad ir visas išsilaisvinimas nuo daiktų yra kur kas lengvesnis. Aš asmeniškai, mažinti savo turimų daiktų skaičių pradėjau nuo spintos. Vėliau sekė kūno priežiūros priemonės, papuošalai,  užrašai ir knygos, buities priemonės. Procesas jau yra gerokai įsivažiavęs, bet dar nebaigtas.

Iš savo patirties sakau: svarbiausia pradėti! O po to jau viskas klostosi natūraliai. Nedvejokit,nes verta!

IKI!<3

 

Detonuota pykčio bomba

Veiksmas vyksta maždaug prieš metus LIDL parduotuvėje. Tuomet ši parduotuvė vis dar buvo ant bangos, tad ir eilės didžiulės, o aš stoviu vienoje iš jų. Žmonių tiek daug, kad eilė prasideda kaip kelios ilgos eilės, kurios artėjant prie kasų skyla į dar daugiau mažesnių eilučių. Taigi, stoviu vienoje iš tų didžiulių eilių jau kurį laiką, jaučiu pyktį ir nuovargį: „Na ir koks velnias nešė mane i šią galerą???“. Bet aš ne iš tų, kurie pasiduoda dar nenugalėti, tad laukiu toliau.
Staiga prie manęs, stovinčios viename iš eilės lūžio taškų (tuomet, kai iš pirmosios eilės, patenki į mažesnę, vedančią tiesiai prie kasininko) prieina močiutė su keliais produktėliais ir pasiteirauja, ar čia eilės galas. Teisybės dėlei, turėčiau paminėti, kad ji nebuvo viena iš tų mielų, šiltų močiučių, kurios pardavinėja pakalnučių puokštutes. Ji buvo labiau ta močiutė, kuri troleibuse nesibodės garsiai aptarinėti, koks blogas šiuolaikinis jaunimas ir tikrai mokės išsireikalauti vietą sau ir savo rankinukui. Aš kaip didžiąją eilės dalį atstovėjusi senbuvė patikinu ją, kad eilės galas ne čia, o ten (numoju atgal į parduotuvės gilumą, nes tikrai tokio didumo eilės buvo…). Močiutė supyksta, pradeda skųstis ir burbėti, o aš, kažkodėl pajuntu kažkokią lengvą piktdžiugą: „Taip jau yra, bet visi šitą ilgą eilę atstovėjome, jums reikia eiti į galą“. Močiutė dar labiau įniršta, o man darosi jau ne tiek įdomu, kaip klostysis šita situacija, o baisu.
Staiga, prabyla moteris, visą laiką stovėjusi prieš mane. Ji, kartu su savo dukra ir jos vaikinu, visą stovėjimo eilėje (o ką, vos ne „sėdėjimas zonoje“:D) laiką, kalbėjosi apie savo gyvenimą Vokietijoje. Taigi ši moteris, maloniai paklausė, kas nutiko nepatenkintajai močiutei, o ši tikrai nemandagiai atšauna, kad nežmoniška eilė, kad neįmanoma čia ir t.t… Kaip manot, ką daro moteris? Tiesiog nusišypso ir sako: „Tai prašom, stokit prieš mus“. Aš mintyse nustembu, nes visada jausdavau konfrontaciją su piktais senjorais ir niekada nenorėdavau jiems nusileisti… O čia šitaip! Močiutė nustemba nemažiau nei aš ir išsišiepia nuoširdžiai lyg 80-metis vaikas, po to labai mandagiai padėkoja moteriai ir susideda ant važiuojančio takelio savo kelis daiktelius. Imu jausti kaip pyktis ir susierzinimas atmosferoje pamažu sklaidosi.
Dar kelios minutės ir pagaliau išeinu ir prekybcentrio. Jaučiausi tokia dėkinga tai nepažįstamai moteriai, kuri išgelbėjo visus aplinkinius ir pačią save nuo konflikto ir blogų emocijų tiesiog „lygioje vietoje“. Kartais nereikia ir konfliktų sprendimų seminarų lankyti – va čia tikri, praktiniai įgūdžiai!
Gražios dienos!<3

Mažiau daiktų, bet ne pinigų

Vienas iš teigiamų dalykų, kuriuos minimalizmas atnešė į mano gyvenimą yra… daugiau mėgstamų daiktų! Ir tai yra visiška tiesa.

Keista matematika: uždirbi tiek pat, tačiau pinigų turi daugiau, perki mažiau, bet širdį džiuginančių daiktų tik padaugėja. Taupai pinigus smulkmenoms, tačiau neskaičiuoji centų potyriams ar reikalingiems, kokybiškiems daiktams. Ar įmanoma uždirbant kuklią algą leisti sau pirkti brangius daiktus ir  po to nesimaitinti tik kruopomis? ĮMANOMA. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad neturite atsisakyti kažko kito. Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad to kažko atsisakyti yra lengva.

Neslėpsiu, tam, kad turėčiau pinigų KAŽKAM didesniam (paveiksliuke tas „kažkas“ matyti 🙂 ), turiu atsisakyti daugelio smulkių kasdienių malonumų, tokių kaip kava išsinešti, saldumynai, įvairūs impulsyvūs pirkiniai, pietūs kavinėse, alkoholis. Vieni patys savaime šie daiktai neatrodo kainuojantys itin daug, bet ar pagalvojote, kokios sumos susidaro per savaitę, mėnesį, metus? Būtent iš šių smulkių, bet  tikrai nelengvų mano pirkimo pokyčių ir susidaro nemažos sutaupytos sumos.

Neretai susilaukiu klausimų: „Tai kam taupai? Kelionei , tatuiruotei, butui, vestuvėms??? “. Tai priverčia ir sau pačiai užduoti klausimą: „Tikrai, Inga, vardan ko tu taupai? Kodėl negali tiesiog mėgautis gyvenimu ir pirkti viską, ką leidžia tavo galimybės?“. Ir aš nerandu vieno, konkretaus atsakymo, nes jo paprasčiausiai nėra. Taupau, nes negaliu leisti sau prabangos netaupyti. Taupau, nes nesu iš tų žmonių, kuriems patinka gyventi „nuo algos iki algos“. Taupau, nes noriu būti pasiruošusi visoms galimybėms, kurias teikia ir dar ateityje suteiks gyvenimas. Atsisakau tik to, kas nereikalinga, neatsisakau nieko, kas padeda mano sveikatai, gerai savijautai, grožiui, asmeniniam tobulėjimui.

Viskas yra nesibaigiantis procesas: kai kurių dalykų atsisakyti sekasi sunkiau, kitų lengviau, dar kiti, pasirodo itin svarbūs ir toliau lieka mano gyvenime. Dalinuosi būdais ir mintimis, kurie man padėjo ir vis dar padeda sutaupyti pinigų:

1.Bene svarbiausias dalykas, padėjęs man sutaupyti, yra racionalesnės išlaidos maistui. Ir tai visai nereiškia, kad ėmiau pirkti prastesnės kokybės pigius produktus ar išvis nebevalgyti. Visa maisto išlaidų galia yra tame, kad valgome kasdien ir maistą paprastai perkame dažniau nei kitus daiktus, tad pokyčiai šioje sferoje itin ryškiai pasijaučia. Paprasčiausias  maisto išlaidų kontrolės būdas – naminis maistas darbe. Taip, tai užima laiko, reikalauja pastangų, tačiau padeda labai daug sutaupyti. Pasigaminus daugiau, maisto lieka ir vakarui, ar net kitai dienai. Taip pat, žinant, kad rytojaus meniu jau suplanuotas, galima išvengti kasdienio ėjimo į parduotuvę maisto, o kartu ir kitų nebūtinai reikalingų pirkinių. Svarbu ir tai, kad gaminant kiekvieną dieną nori-nenori, tenka sumažinti savo gurmanišką skonį (:D) ir apsiriboti paprastesniais, gerai žinomais receptais, o tai vėlgi leidžia sutaupyti ir laiko, ir pinigų.  Dar vienas būdas yra užkandžiavimo kontrolė. Suprantu, kad visiškai atsisakyti užkandžiavimo sunku, tačiau bent jau man padeda „užkandžių planavimas“. Taip, į darbą aš atsinešu netgi užkandžius ir neleidžiu sau pirkti nesveiko maisto darbo metu. Mano asmeninis pastebėjimas yra toks, kad geriausia pirkti tokius užkandžius, kurių nesuvalgysi iškart ir galėsi mėgautis visą dieną – duoniukai, trapučiai, įvairūs riešutai ir visi kiti sveiki (arba nelabai) variantai. Dar vienas dalykas, kuris man padeda sutaupyti pinigų, yra glaudžiai susijęs su sveika gyvensena: savo racione bandau atsisakyti kiek galima daugiau cukraus. Dėl to iš mano pirkinių krepšelio dingo tas „kažkas skanaus“, kurio kadaise taip dažnai ieškodavau. Šokoladas, sūreliai, saldinti jogurtai, sausainiai, bandelės. . .To mano pirkinių sąraše nebėra.  Ar labai baisu skaityti?:D

2.Sutaupyti man padeda aiškus savo stiliaus apibrėžimas. Anksčiau, dažnai rengdavausi taip, kaip tuomet buvo madinga. Vieną dieną mane buvo galima pamatyti su romantiška suknele, kitą dieną – su džinsiniu švarkeliu ir inkariukais ir t.t. Kuomet apsisprendžiau, kaip noriu atrodyti ir kokią žinutę savo išvaizda skleisti aplinkiniams, atkrito labai daug madingų alternatyvų, kurias galėčiau įsigyti. Problem solved! Paradoksalu, bet kartais tam tikri stiliaus akcentai netgi įkvepia elgtis atsakingiau… pavyzdžiui, vilkėdama apdribusi džemperį ir inkariukus aš daug labiau noriu ir leidžiu sau nusipirkti greito maisto. Tuo tarpu apsirengusi tvarkingai, norisi ir valgyti „tvarkingai“. Gal čia tik man.:)

3. Nemažai pinigų sutaupau ir todėl, kad renkuosi laisvalaikį gamtoje. Medžiai, žolė, saulė ir mėlynas dangus. Ir viskas nemokamai! Tūkstantį kartų geriau nei laiką leisti prekybos centruose ar kavinėse, baruose…

4. Jei jau prakalbom apie kavines…Jeigu esu mieste, dar nereiškia, kad turiu būtinai kažkur eiti valgyti. Laikas mieste gali būti puikus ir be maitinimo įstaigų. Taip pat, atidžiai renkuosi vietas, kuriose valgau ir nesišvaistau arbatpinigiais į kairę ir į dešinę. Ir visai ne todėl, kad esu „skrudžė“, tiesiog nesąžininga, kad tuos pačius pinigėlius paliekam tiek paprastam, tiek labai geram aptarnavimui. Čia vardan teisybės.:D

5. Leidimas sau atrodyti vienodai. Anksčiau turėjau liguistą įsitikinimą, kad rengtis dvi dienas iš eilės vienodai yra kažkoks nerašytas mados nusikaltimas. Maniau, kad kiekvienai progai reikia naujos suknelės (paradoksalu, bet ne kiekvienai naujai suknelei reikia progos :D), o kasdien privalu atrodyti bent minimaliai kitaip. Iš šio požiūrio išsilaisvinau pernai metais per savo išleistuves. Turėjau įsigijusi baltą, gražią suknelę, kuri (pasirodo!) buvo suplyšusi. Naktį prieš šventę reikėjo suktis iš padėties: atsiimti diplomo atėjau su seniai už simbolinę kainą pirkta juoda suknele. Šventė praėjo gražiai, o aš atrodžiau taip kaip atrodžiau:D. Iš tikrųjų, nemanau, kad šventė ar mano savijauta būtų buvusi pasikeitusi, jei būčiau buvusi su kita suknele (tuomet neturėjau darbo ir nežinojau, ką daryti su savo gyvenimu :D). Nemanau, kad išvis kažkas iš žmonių dar prisimena, kaip aš atrodžiau per diplomo įteikimus ir kad apskritai tai kam nors dar rūpi ar galėjo rūpėti. Užtat manau, kad mano piniginė labai apsidžiaugė atgavus pinigus už baltąją, nekokybišką suknelę, o išleistuvės kainavo lygiai tiek, kiek mokėjau už naujas basutes.

6. Gebėjimas atsispirti marketingo triukams. Norint sutaupyti pinigų, labai svarbu atsieti savo asmenybę nuo daiktų. O tai yra tikrai nelengva. Įvairūs brand‘ai turi taip aiškiai suformuotus identitetus, kad vienas ar kitas prekes perkame ne tiek dėl jų pagrindinės funkcijos, o dėl to, kokią savijautos iliuziją jie mums sukuria. Pamenu, kaip vienoje parduotuvėje mačiau prabangią muilinę už 29 eurus. Tuomet su drauge juokavome, kad reikia į ją investuoti, atsinešti į „baraką“ ir paskui pildyti pigiausiu muilu, nes tiesiog brangesniam nebebus pinigų. Skamba kaip didžiausia nesąmonė, bet panašios situacijos neretai pasitaiko ir iš tikrųjų. Siekiame daiktų, kurie atspindi trokštamą mūsų gyvenimo būdą, bet ne visada taip gyvename iš tikrųjų. Ar tikrai gražūs, firminiai sportiniai drabužiai pavers mane sportiškesne, o brangus fotoaparatas fotografe? Ar tikrai tam, kad jausčiausi graži turiu mokėti dažytis, o jei jau geriu migdolų pieną (ar kokį kitą panašų daiktą) jau galiu manyti, kad rūpinuosi savo sveikata? Sunku, kartais liūdna, tačiau vienas ar du daiktai neapsprendžia to, kokie esame.  Tai apima gyvenimo būdą, filosofiją, vertybes, o prie to natūraliai prisiderina ir atitinkami daiktai (kurie net nebūtinai turi būti kažkokie labai demonstratyvūs). Tad kaskart, kai mintyse gimsta naujas pirkinys ir svajonė, stengiuosi nesusižavėti ja per greitai ir išsiaiškinti tikruosius savo ketinimus.

7. Sezoninius pirkinių atsisakymas (ypač jei tai yra vasara). Kad ir kaip liūdna, tačiau karštomis vasaromis pasigirti negalime. Jeigu tik galėčiau savo vasariškais pirkinių sprendimais prišaukti bent kiek saulės – nieko nemąstydama pirkčiau ir naują maudymosi kostiumėlį, ir naujus akinius ir skrybėlę, kremą nuo saulės, formelių ledukams, pripūčiamą čiužinį bei daug kitų vasariškų dalykų. Deja, tokios galios neturiu, todėl ir atsisakau pirkti daiktus, kurie savo funkciją galėtų atlikti tik kartą ar du per metus. (Nors prieš metus įsigyta skrybėlė nuo saulės vis dar laukia savo debiuto. Soon…)

8. Laisvė sau kartais nieko neveikti. Iš tikrųjų, kartais jaučiamės lyg ir įpareigoti kažką smagaus veikti. „Juk savaitgalis! Kaip tu čia namie“… Ir tai puiku, jei tik veikti yra ką. Visgi kartais, pastebiu, kad mokame už pramogas, kurios mums kitu (o ne savaitgalio) atveju net nebūtų įdomios. Iš tikro, ėjimas kažkur tik tam, kad eitum ir mokėjimas už dalykus tik tam, kad „užsidėtum pliusiuką“ yra tiesioginis pinigų švaistymas. Leiskime sau nieko nežadantį vakarą pabūti ramiai ir visuomet turėsime pinigų toms vietoms ir pramogoms, kur tikrai norime būti.

Taigi, kaip ir minėjau, visų išvardintų dalykų atsisakyti kasdieniame gyvenime nėra taip jau lengva, tačiau rezultatai atperka bet kokius lūkesčius. Būtent už sutaupytus pinigus neseniai įsigijau koncertą į kultinės grupės „Depeche Mode“ koncertą. Bilietai tikrai nebuvo pigūs, tačiau pažvelgus alternatyviai… Ar tikrai?

Kiek man realiai kainavo bilietas?

  •  14.4 dienos naminio maisto darbe;
  • 36 neišgertos 2 eur vertės kavos;
  • Maždaug trys nauji neįsigyti drabužiai;
  • Maždaug 225 nesuvalgyti sūreliai;
  • Maždaug 18 neišgertų alaus bokalų;
  • 11 filmų, žiūrėtų namie, o ne kino teatre;
  • 4-5 neįsigytas knygas;
  • Apie 10 nereikalingų kosmetikos priemonių.

Turint omenyje, kad šie pasirinkimai gali būti kombinuojami tarpusavyje, o racionalus taupymas gali tęstis ištisus metus… Gal ir ne tiek jau daug.:)

Tai kas kartu į koncertą?:)

Iki ir sėkmės!

Minimalizmas, vartojimas ir savirealizacija

„Maniau, kad gyvenimas prasidės tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau.“                                                                                                                                                                                              AŠ

Ilgai galvojau apie ką rašyti kitą tekstą ir mintį pamėtėjo mano magistro darbo tema. Rašau apie vartojimą, vartotojus, vartojimo įpročius, kas iš dalies yra susiję su minimalizmu. Taigi, dalis dalykų, kuriuos perskaitysite šiame įraše, nėra sugalvota ar „nujausta“ mano pačios – remsiuosi tikrais mokslo darbais (ou jė). Kita dalis – dar šiek tiek mano minčių ir asmeninės istorijos. Nežinau, kaip tai siejasi. Bet kas gi daugiau pakels uodegą šuniui, jei ne pats šuo.:)

Analizuodama mokslinius šaltinius, atradau teoriją, kad iš esmės vartojimas visais laikais buvo paremtas aukštesniųjų visuomenės klasių imitavimu (Firat, Kutucuoglu, Saltik, Tuncel, 2013). Tik jeigu anksčiau tai daryti buvo sunkiau, dabar masinė gamyba ir prekių gausa, leidžia praktiškai bet kokių pajamų žmonėms imituoti trokštamą gyvenimo būdą. Internetas leido iškilti nuomonės lyderiams (šių dienų „aukštesniosioms klasėms“, kurios nebūtinai turi būti labiau pasiturinčios: vienintelė būtina sąlyga – populiarumas), kurie savo pavyzdžiu, nurodo žmonėms, kas yra gražu, koks gyvenimo būdas yra siektinas ir t.t. Kitaip nei anksčiau, šiuolaikinėje visuomenėje saviraiškai nebūtinas talentas, išskirtiniai pomėgiai ir panašiai: atskleidžiame save per daiktus. Esame ne tik tai, ką veikiame, mėgstame, bet ir didele dalimi tai, ką perkame.

Noras išsiskirti, išreikšti save yra viena didžiausių motyvacijų pirkti tai kas brangu, dažnai pervertinama, kartais nekokybiška, tačiau vat kažką žmonėms pasakys apie tave. Pamenu, kaip paauglystėje buvau užsinorėjusi įsigyti marškinėlius su hipių autobusiuku. Tai buvo paprasčiausi marškinėliai  su dideliu antkainiu, bet tuomet man atrodė, kad jie yra būtini mano, kaip hipiams prijaučiančios panelės stiliukui. Gal todėl, kad neįsigijau tų marškinėlių, po kokio mėnesio jau nebebuvau hipė. Nors ne, ne todėl.

Save išreikšti galima ir per sprendimą nevartoti. Būkim realistai, bet tiek veganizmas, tiek minimalizmas, tiek „Zero Waste“ ar bet koks kitas judėjimas yra didele dalimi saviraiška. Ir asmuo, netgi suprasdamas, kad gal jo vieno veiksmai pasauliniu mastu yra nereikšmingi, kad vienas nesurūšiuotas plastiko buteliukas, suvalgytas mėsytės gabaliukas ar L’oreal pudrytė (nepaisant atliekamų bandymų su gyvūnais), pasaulio nesugriaus, atsisako elgtis kitaip, nei sako jo principai. Racionalus pirkimas tam tikra prasme yra žmogaus teisė „balsuoti“ rinkoje. Pats greičiausias ir galingiausias individo kontrolės būdas – nevartojimas (Black, 2016).

Mokslininkas ir filosofas M.McLuhan šiuolaikinį, medijų valdomą pasaulį įvardino kaip „Globalų kaimą“. Kas reiškia, kad jeigu seniau, žmogaus akiratį, vertybes, savęs suvokimą formuodavo jo šeima ir artima aplinka, šiandien asmuo formuoja požiūrį į pasaulį, remdamasis daugybe globalios informacijos. Ji juda labai greitai ir neribotai, žmogus yra veikiamas kitų žmonių, idėjų ir dalykų, kurių gali net nebūti jo fizinėje aplinkoje. Taigi, per internetą mes ne tik sužinome, išmokstame, susipažįstame, bet ir esame nuolat informuojami apie tai, kad galima geriau, tobuliau, gražiau. Aišku, mus pasiekia ir negatyvi informacija („Būna net blogiau nei man“), kuri momentiškai sukrečia, galbūt netgi laikinai tampame dėkingi už tai, ką turime. Visgi, nuolatinės laimės, pasitenkinimo, prasmės paieškos yra praktiškai nesibaigiančios. Pagal pasaulio standartus, į kuriuos lygiuotis internetas suteikia visas galimybes, visuomet rasime, kur patobulėti: siekti daugiau pinigų, „followerių“, stilingų drabužių, riestesnio užpakalio (šiuolaikinės aktualijos), prabangesnio automobilio ir kitų dalykų. Ir tas tobulėjimas nėra blogai, ypač jei tai yra žinios, asmeninis progresas, pasitikėjimas savimi, materialinės gerovės užsitikrinimas. Visgi visuomet reikėtų užduoti sau klausimų: „Ar aš tikrai to noriu?“; „Kiek seniai aš to noriu?“; „Galbūt aš to noriu tik todėl, kad iš kažkur pamačiau, kad turėčiau to norėti/siekti?

Kasdien matydami tuos gražius vaizdus, žmones, daiktus, vietas, imame natūraliai trokšti būti viso to dalimi. Pasąmoningai susiejame daiktus su emocija, tobulo gyvenimo siekiamybe ir perkame jei ne tą patį, tai bent jau kažką panašaus. Deja, net ir įsigijus vieną ar kitą atributą, tiek mes, tiek mūsų gyvenimas lieka toks pat, o stokos jausmas  dar sustiprėja. Imame stengtis dar labiau, formuojame savo įvaizdį, investuodami į daiktus. Ir taip veikia vartotojų visuomenė, kurioje viskas yra organizuota aplink vartojimą ir vartojamų daiktų demonstraciją, per kuriuos visuomenės nariai įgija prestižą, identitetą ir išskiria iš kitų (Baudrillard, 1998).

Tokioje atmosferoje šiandien gyvename, tokiomis vertybėmis vadovaujamės ir natūraliai siekiame šį laikmetį atitinkančios laimės. Visą tai aš patyriau pati. Maniau, kad gyvenimas prasidės tik tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau. Deja, laikas bėgo, o tas stebuklas taip ir neįvyko. Didžiausi pokyčiai apėmė tuomet, kai ėmiau iš tikrųjų investuoti į save: daugiau rūpintis savo emocine, fizine, finansine būsena, o ne tuo, kaip atrodau, kokius daiktus turiu, ar „Instagraminį“ maistą valgau ir pan.  Nesakysiu, kad dalykai, prisidėję prie mano pokyčių, yra nemokami, nes taip nėra (kai kurie jų finansine prasme yra tikrai brangūs), tačiau čia figūruoja patirtys, iššūkiai, gyvi įspūdžiai, o ne daiktai, kuriuos įsidėsi į spintą ar ant lentynos.

Iš tikrųjų, būtent žinios ir asmeninė patirtis yra pats stipriausias mano argumentas UŽ minimalizmą. Žinoma, galiu komunikuoti ekonominę naudą:  juk perkant mažiau ir racionaliau taupoma vieta, pinigai, laikas. Galiu gąsdinti, rašydama, apie tai, kad jeigu ir toliau žmonija vartos tokiais pat tempais, jau 2050-aisiais metais, gyventojams reikės ne vienos, o trijų Žemės planetų.  Bet aš to nedarysiu, nes laisvės ir pilnatvės jausmas, kurį jaučiu, išmokusi koncentruotis ne į naujus pirkinius negali lygintis nei su nauda Žemės planetai, nei su sutaupytais pinigais. Man negėda pasakyti, kad mano aplinkai draugiški pasirinkimai yra daugiau dėl savęs, o ne dėl  gamtos, ar aukštesnių tikslų. Ir tai yra normalu: tyrimai atskleidė, kad vartotojai apsisprendžia vartoti mažiau, siekdami laimingesnio ir patogesnio gyvenimo sau: jie atsisako pirkti daiktus, kurie nepadeda  jiems pasijusti laimingiems bei kertasi su jų savęs suvokimu (Cherrier ir Murray, 2007).

Negaliu tiksliai įvardinti, kas pasikeitė per paskutinį pusmetį, bet greičiausiai viskas. Paleidau nuo savęs tiek daug, pradedant  nereikalingais įpročiais,  džiaugsmo neteikiančiomis veiklomis, netenkinančiais ryšiais, laisvalaikiu prekybos centruose, baigiant nuolatiniu savęs „ėdimu“ ir ribojimu. Manau, kad didžiausi pokyčiai įvyko tuomet, kai leidau pajusti savo gyvenimą tokį, koks jis tikrai yra. Leidau sau nebesimokyti vien todėl, kad reikia (tai leido pamatyti, kaip mano pasaulis atrodo be nuolatinio stengimosi dėl gerų pažymių), pamažu iš informacinio lauko visiškai išnyko pikantiškos ir sukrečiančios naujienos (kurios, net ir būdamos visiškai nesusijusios su manimi, keldavo susidomėjimą ir adrenaliną), atsisveikinau su įpročiu žiūrėti serialus ir vaikštinėti po parduotuves be tikslo (kas anksčiau sukurdavo iliuziją, kad kažką veikiu, nors realiai nieko naudingo neveikdavau…). Atsisakiusi/sumažinusi šių dalykų pamačiau, koks iš tikrųjų yra mano gyvenimas ir kaip jame trūksta spalvų. Tik pradėjusi investuoti į savo kaip asmenybės tobulėjimą, ėmiau jausti natūralų susidomėjimą gyvenimu. Net ir dabar, jei kas nors paklaustų, ką aš mąstau apie gyvenimą ir savo ateitį, pasakyčiau vieną žodį – įdomu. Nes tikrai taip.

Tikiuosi, kad tekstas buvo naudingas!

IKI

 

 

Geriu daugiau

Visi žino, kad reikia gerti daug vandens.

Bet ne visi to vandens daug geria (ne kavos, arbatos, o tikro vandens).  Tarp tų ne visų buvau ir aš.

Tiesa, mano gyvenime buvo įkvėpimo akimirkų, kuomet užsimotyvuodavau gerti daugiau (tikrai nekaip skamba).  Deja, įkvėpimas prabėgdavo labai greitai ir vėl gyvenau kaip gyvenusi.

Mėgstu priimti įvairius net ir nedidelius iššūkius, todėl jau kuris laikas geriu gana daug vandens. Tikrai nesakysiu, kad po to mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai, bet bendras savijautos pagerėjimas akivaizdus: daugiau energijos ir mažesnis noras užkandžiauti.

Gerti vandenį yra neabejotinai sveika ir naudinga (su skaudančia širdim pamenu praeitį, kai kartais visas mano dienos skysčių bagažas susidarydavo tik iš puodelių kavos (kuri, beje, taip pat varo skysčius iš organizmo. Oh well). Tad visiems, kurie nori pradėti gerti daugiau vandens, turiu kelis patarimus, kurie man labai padėjo (išvardinti didėjančia keistumo tvarka):

  1. Motyvacija yra bene kertinis aspektas, padedantis išgerti reikiamą kiekį vandens. Svarbu tiksliai sau apsibrėžti, kodėl pasirinkai gerti daugiau vandens. Gal nori gražesnės odos, ar sutaupyti pinigų, galbūt mažini cukraus kiekį maiste, nori geresnės sveikatos ar panašiai. Tikslas yra labai svarbu, nes gerti vandenį tam, kad tik gertum, greitai atsibosta.
  2. Svarbu išsiugdyti įprotį gerti vandenį. Reikia pasirinkti jums patogų dienos laiką, kada galėtumėt mėgautis vandeniu kasdien ir kurio neužgožtų dienos darbai. Pavyzdžiui, aš renkuosi vandenį gerti tik ką atsikėlusi ryte bei prieš miegą (oh, kaip originalu) . O dienos eigoje – jau kaip Dievas duos :).
  3. Visada turėkite vandens po ranka. Tai padės prisiminti, kad reikia išgerti vandens apskritai (kai neturi įpročio gėrinėti, tai pamiršti labai lengva). O ir laisvas minutes galėsite išnaudoti atsigaivinimui.
  4. Vandens paskaninimas padeda jo išgerti daugiau – citrinos, greipfruto ar kito vaisiaus skiltelė ir vandens skonis paįvairintas.
  5. Svarbu turėti gertuvę ar kitokį buteliuką, kurios dizainas Jums labai patinka ir kurios negėda išsitraukti iš rankinės (ar kuprinės, kad jau taip). Pamatysite, po kurio laiko taip prie jo priprasite, kad jis taps įprastas ir labai reikalingas it piniginė ar skėtis lyjant.
  6. Taip pat man padeda buteliukai, ant kurių yra talpos matavimas. Taip lengviau sekti išgeriamo vandens kiekį bei motyvuoti save išgerti viską, kas buteliuke (nes tai, kad išgėriau vieną litrą, palieka didesnį įspūdį, nei kad išgėriau tris stiklines).
  7. Paverskite vandens gėrimą ne tik troškulio numalšinimu, bet ir veikla. Nieko nestebina, kai užkandžiaujame žiūrėdami filmą ar neturėdami, ką veikti. Vietoj (ar šalia) užkandžių galima rinktis ir stiklinę vandens. Vandens gėrimas, žiūrint serialą ar skaitant knygą, neprailgsta. Atsakau.
  8. Atsisiųskite programėlę, kurioje galėsite žymėti savo išgerto vandens kiekį. Pastaruoju metu telefone auginu augalėlį, kurį „laistau“, kaskart išgėrusi vandens. Vaikiška, kvailoka, bet padeda.

Tarp kitko, pridedu jo nuotrauką:

17857774_10207400155916529_665932769_n.png

Kelių litrų vandens rezultatas. Savotiškas tamagotchi

9. Psichologiškai susikurk vandens skonį. Nekartą esu girdėjusi, kaip žmonės skundžiasi, kad vanduo yra neskanus arba teisingiau tariant „beskonis“. Aš manau, kad vandens skonio nebuvimas kaip tik jam ir suteikia skonį – gaivų, tyrą ir gryninantį. Kad ir kaip tai beskambėtų, kaskart, kai geriu vandenį, įsivaizduoju, kad jis mane įkvepia, išvalo ir kartu papildo. Šitokio jausmo su tiesiog skaniu gėrimu nesukursi.

DSCN9332

Ne, čia ne auksinės žuvelės

Patikrinam, kiek vandens reikia išgerti per dieną: http://www.h4hinitiative.com/tools/hydration-calculator

Metam sau iššūkį vandens gerti daugiau.

Geriam:)

Kitas įrašas bus apie daiktus, kurių nebeperku ir kurių man tikrai netrūksta.

Minimal lifestyle in a progress.

Linkėjimai!