Category Archives: Naujosios technologijos

Apie televizorių ir mane

Šv. Kalėdų rytas. Aš vis dar maža mergaitė, kuri keliasi kiek galima anksčiau, kad išpakuotų dovanas. Pasidžiaugusi dovanomis, pasiimu kalėdinio šokolado ir grįžtu atgal į lovą. Su jauduliu įsijungiu televizorių, nes žinau, kad manęs laukia kelios valandos kalėdinės tematikos animacinių filmukų. Guliu šiltuose pataluose, skanauju šokoladą ir žiūriu magiškas pasakas, kuriose kalba gyvūnai, gyvena princesės ir princai, vyksta kiti stebuklai. Kol tėvai miega, namuose esu tik aš ir įdomios, šviesios istorijos (Šv. Kalėdų rytais nerodydavo nei transformerių, nei kitų panašių filmukų). Mano filmukų rytas tęsiasi maždaug iki 12h. dienos – po to prasideda šeimyninių komedijų laikas, o tai ne man. Išjungiu televizorių.

Ne kur kitur, o televizoriuje pirmą kartą pamačiau gražiausią pasaulyje moterį. Man buvo maždaug septyneri, vakarais kartu su seneliu žiūrėdavome serialą „Laukinis angelas“. Pamenu, kaip stebėdavau Nataliją Oreiro ir jos besiplaikstančius ilgus plaukus, gražias kojas ir raudoną suknelę. Ji buvo nepanaši nė į vieną mano realybėje pažįstamą moterį ir mano vaikiškomis akimis atrodė tiesiog tobula. Man patiko,kad ji dienomis iš nenuoramos vaikėzės, bežaidžiančios futbolą, tapdavo gražuole, dėl kurios vaikinai pamesdavo galvą. Tame seriale pirmą kartą pamačiau ir aistringą bučinį: pagrindiniai veikėjai myli vienas kitą, bet negali būti kartu, jie pykstasi, o staiga vaikinas pagriebia Nataliją ir karštai pabučiuoja, pradžioje  ji vis dar pyksta, o po to atsako į bučinį. Štai kaip atrodo meilė, galvojau.

Vieną dieną grįžau iš mokyklos ir televizorius buvo kitoks nei visuomet. Per kiekvieną kanalą rodė vieną ir tą patį: griūvantis didžiulis pastatas, dūmai, ugnis ir rėkiantys, bėgiojantys žmonės. Tai tęsėsi ilgiau nei bet kuri mano matyta laida, nesupratau, kas konkrečiai vyksta, bet mačiau, kad vyksta kažkas baisaus. Vakare apie tragediją pranešė žiniose, o mes kitą dieną mokykloje su kitais aštuonmečiais kalbėjome, kad labai gerai, kad Panevėžyje nėra aukštų pastatų, kuriuos galėtų numušti teroristai. Taip baisu mums buvo ir būtent per televizorių visa tai sužinojome.

Šiandien esu viena iš „Aš nežiūriu televizoriaus“  žmonių.  Neturiu kažkokių paslėptų argumentų: televizoriaus mano namuose tiesiog nėra. Kartais pamirštu, kad šis daiktas egzistuoja išvis. Tiesa tik tol, kol grįžtu pas tėvus. Kai tik įsijungiu televizorių,  dar ir dar kartą įsitikinu, kad televizijos žiūrėti nenoriu. „Stebuklinga dėžė“, vaikystėje man rodžiusi pasakas ir kalbančius gyvūnus, pavirto iškreiptos realybės veidrodžiu.

Pozityvūs draugų pavyzdžiai ir palaikymas, savišvieta, įvairios knygos ir podcast‘ai leido manyje užgimti optimizmui ir troškimui tobulėti: gyvenimas pilnas laimės ir jos užteks visiems! Deja, vos per dešimt minučių televizija pasikėsino į mano optimizmo daigus, bandydama sumindyti juos savo nagatyvumu aplipusiais kaliošais.

Atrodo, kad televizijoje vyrauja tik dviejų rūšių informacija.  Vieni laidų anonsai komunikuoja trūkumą ir skurdą: šalyje blogai, žmonės neturi,ką valgyti, čia nemoka pinigų, čia nėra perspektyvų! Liūdnas žinutes keičia kitos, tik jau artimesnės vaikystėje matytoms pasakoms: milijardieriaus vestuvės, gražuolių poros ir elito gyvenimai, tobulos atostogos ir pinigai, šlovė ir prabanga! Tobulas derinys: pirmiausia tau pasako, kad negalėsi, neturėsi, nebus galimybių, o  po to meistriškai pateikia tuos išrinktuosius, kurie gali, turi, kuriems atviros visos galimybės.

 Po reklamų prasideda populiari pokalbių laida, kurios dalyviai lygina Lietuvos ir kitų šalių kainas, galimybes, žmones. Viena laidos dalyvė teigia, kad sūrio gabalas Anglijoje kainuoja 1,5 svaro, kai tuo tarpu Lietuvoje 3-4 eurai. Lietuva pralaimi 1:0. Kitas dalyvis tikina, kad užsienyje žmonėms su aukštuoju išsilavinimu suteikiamos išskirtinės sąlygos ir užtikrinimas darbas, kai tuo tarpu Lietuvoje net ir profesoriai skursta. Ką gi, 2:0, ir tikrai ne Lietuvos naudai. Laidos vedėja su gudria šypsenėle klausinėja dalyvių apie uždarbius. Šie mažų užmokesčių statistiką pateikia pasididžiuodami lyg tai būtų paskutinis lemiamas argumentas, leidžiantis padaryti Lietuvai nokautą. 3:0

Nebegaliu žiūrėti šito makabriško susidorojimo ir išjungiu televizorių.

Sėdžiu ir galvoju apie savo draugus ir pažįstamus, mokytojus, kai kuriuos dėstytojus. Galvoju apie savo klasiokus ir kurso draugus, esamus ir būsimus savo sričių specialistus,  visus kuriančius žmones,  žmogaus ir gyvūnų teisių aktyvistus, mano vienmetes jaunas moteris, kurios jau sukūrė šeimas ir bus nuostabios mamos. Per mintis prabėga knygos, blog‘ai, podcast‘ai, mylimo žmogaus žodžiai ir dar daugiau.

Nieko ypatingo nesugalvoju, tik žinau, kad rezultatas nebe toks baisus – 3:1.

Ką jūs žiūrite per televizorių?

Virtualūs ir realūs reikalai

Sakoma, kad tam, kad alkoholikas imtų gydytis, jis turi pasiekti dugną. Savo dugnu pavadinčiau vieną vakarą, kuomet negalėjau užmigti ir tiesiog gulėdama lovoje scroll’inau seną, gerą „Instagram“. Netikėtai per vieną nuotrauką atsidūriau jaunos lietuvės paskyroje su daug selfių, atvirokų nuotraukų ir panašiai. Mechaniškai peržiūrėjau nuotraukas: viena mano mintis buvo heiterės – kam jinai čia nuoginasi ir kelia, kita – tikros pavidolės, maždaug: „wow, na jinai ir gražiai prisisportavus, kad man taip…“, trečia mintis buvo pati svarbiausia: „kodėl aš tai žiūriu ir kodėl tai turėtų būti paskutinis dalykas, kurį matau prieš miegą?“ Nesupraskit klaidingai, tikrai neturiu nieko prieš tą merginą, tikiu, kad yra daug žmonių, kuriems patinka prieš miegą pasižiūrėti jos nuotraukas :). Labiausiai mane glumina, kad kasdien priimu nereikalingą, nenaudingą ir nieko nei mano gyvenime, nei vidinėje būsenoje nekeičiančią informaciją.

Kai mokaisi komunikacijos fakultete puikiai žinai: „Kas valdo informaciją, valdo ir pasaulį“. Informacija, informacija, informacija. Labai daug įvairiausios informacijos, kurią stengiesi aprėpti nuo pat ankstyvo ryto (juk neretai vienas iš pirmųjų dalykų, pramerkus akis, būna soc. tinklų tinkrinimas), iki vėlaus vakaro („Dar šiek tiek pasižiūrėsiu ir jau miegosiu“). Internetas tai tarsi saugus prieglobstis nuo to kas esi (visai nesvarbu, kad sėdi netvarkingam kambary su treningais, bet užtat žiūri make – up pamokas ir „laikini“ stilingų kambarių nuotraukas). Jis pateisina tavo blogus įpročius (nes tikrai labai paradoksaliai juokinga, kad „normalūs“ žmonės šeštadienio vakarą eina kažkur su draugais, o tu geri du butelius vyno su kate). Ar net priverčia juos išskirtinumais (nes visi „normalūs“ tavo amžiaus žmonės jau tuokiasi ir turi vaikų (net ne…), o turi vis dar negali pasirinkti, su kokiu padažu norėtum sumuštinio…). Internetas leidžia pabėgti iš nuobodžios paskaitos, iš darbo, iš nuobodaus vakarėlio – jis tarsi rami oazė, kurioje mintys nurimsta, akys tiesiog stebi, o pirštai pamažu ieško naujo, kažko nematyto, kažko dar.

Internetas padeda nukreipti mintis nuo to, ką tu tikrai veiki, nuo to, kas tikrai esi, ką tikrai turi.

Esu pastebėjusi, kad kaskart, kuomet vengiu kažką daryti ir atidėlioju, daugiau naudojuosi internetu. Internetas gerai kaip niekas kitas padeda imituoti veiklą – jaučiuosi užsiėmusi, man nenuobodu, bet kartu tas veiksmas nereikalauja jokių pastangų. Jis man padeda pasprukti nuo slegiančių atsakomybių, o aš paklusniai naudojuosi šia paslauga. Kartais pagalvoju, kad jei nebūtų galimybės saugiai įlįsti į internetą, būtų sunkiau nematyti akis badančios tiesos: kad dirbame nuobodžius darbus, bendraujame su neįdomiais žmonėmis, mokomės nereikalingus dalykus arba paprasčiausiai nieko doro neveikiame.

Taip teigiu, nes šis užburtas ratas ima griūti, kai gyvenime atsiranda įdomių, motyvuojančių veiklų. Tuomet internetas tampa nebe laisvalaiko praleidimo forma, o tik priemone nuveikti ar sužinoti daugiau. Kuomet turi hobių, naršymas internete ir socialiniuose tinkluose laiko prasme tampa nuostolingas – turi mažiau laiko daryti tai, ką tikrai mėgsti. Ir koks žmogus tai savanoriškai ištvertų?

Pastaruoju metu renkuosi mažiau „kabėti“ online ir tai neabejotinai veikia mano savijautą. Nusistačiau taisyklę: atsibudusi ryte mažiausiai valandą neliečiu kompiuterio ar telefono. Tai yra mano rytinė valanda  be jokių „Facebook“; „Delfi“ ar „Instagram“, ir aš to nusipelniau. Per šią valandą atlieku rytinę rutiną sąmoningai, niekur neskubėdama, suteikiu sau galimybę ramiai pasimėgauti pusryčiais, apsitvarkau  ir dieną pradedu jau tvarkingoje aplinkoje. Lygiai tą patį darau vakare: mažiausiai valanda prieš miegą išjungiu internetą ir visus socialinius tinklus. Tokiu būdu mano mintys pailsi nuo nereikalingos informacijos ir užmiegu kaip niekad rami.

Juokingiausia, kad net ženkliai sumažinusi laiko, leidžiamo internete kiekį, nesijaučiu kažką praradusi. Galiu neprisijungti prie to paties „Facebook“ nors ir visą dieną ir rasiu jį praktiškai tokį kaip palikau. Taip, galbūt ir nepamatau kažkokios nuotraukos, neperskaitau dar vienos motyvuojančios frazės ar nepastebiu vieno iš daugelio nuomonės lyderių pamokymų, bet tai nepadaro jokios didesnės įtakos mano gyvenimui. Jaučiu, kad mano mintys yra mažiau blaškomos: lengviau galiu racionaliai įvertinti savo pasirinkimus, laisvalaikį: kuomet sumažini laiką virtualioje erdvėje, aiškiai matai, kad turi neišnaudotų, kartais netgi nuobodžių dienos valandų. O jos, be abejo, gali būti užpildytos tuo, kas tau įdomu ar naudinga.

Iš tikrųjų, internetas yra puikus dalykas ir niekuomet negalėčiau atsisakyti jo visiškai. Pastebėjau, kad, kuomet tikrini socialinius tinklus rečiau, vienu prisijungimu gauni daugiau koncentruotos informacijos. Tad prisijungiant kad ir pora kartų per dieną, galima puikiausiai spėti apžvelgti praktiškai visą naujienų srautą, o jei ir ne visą, tai koks skirtumas:). Pati savo kailiu įsitikinau, kad dalykai nesikeičia, kuomet scroll‘ini, žaidi kokį žaidimėlį ar komentuoji. Banalu, bet dalykai keičiasi, kai darai. O čia ir prasideda minimalizmas, nes tam, kad darytum tai, ko nori, turi atsisakyti tai, ko tau nereikia. 🙂

Gražios dienos!

DSCN4925

Visiška laisvė ir ramybė