Category Archives: Parduotuvės

Apie daiktų įkainius ir nereikalingų drabužių prakeiksmą

 

Šiandien buvo diena, kuomet pasiryžau dar labiau atlaisvinti savo spintą. Supratau,  kad nebegaliu sandėliuoti nedėvimų, nereikalingų daiktų. Šiuo savo gyvenimo etapu turiu daugiau laiko, todėl nusprendžiau praplėsti savo nedėvimų drabužių distribucijos tinklą (H&M, Vinted.lt ir draugės tiesiog nebepateisino mano poreikių!).

Jau esu rašiusi apie „Mados angarą“, kuriame superkami švarūs, tinkami dėvėti drabužiai. Esu skaičiusi komentarų, kad šiame tinkle net ir už labai geros kokybės drabužius mokami centai, bet manęs tai neatbaidė. Juk šie daiktai man nereikalingi, pagrindinis tikslas yra juos kažkam atiduoti, tad savaime aišku, kad ne užmokestyje esmė. O ir šiaip įdomu, kaip ten kas. Tad neturėdama jokių didelių lūkesčių, nešdama pora maišų nereikalingų drabužių, keliavau į „Mados angarą“.

Pirmiausia trumpai apžvelgsiu drabužius, kuriuos planavau atiduoti:

  • Madingas, praktiškai naujas „bomberis“ (Tiko ir buvo priimtas);
  • Švari, nedėvėta delninukė be dirželio (Tiko ir buvo priima);
  • Niekada gyvenime taip ir neužsidėti karoliai (Tiko ir buvo priimti);
  • Bižuterinė grandinėlė su širdele (Tiko ir buvo priimti);
  • Žalia suknelė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Juoda, nauja ZARA palaidinė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Graži suknelė su tiulio sijonu (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Rudos, siaurėjančios kelnės (netiko, nes pastebėta dėmių);
  • Gėlėti aulinukai (netiko, nes viename šone pastebėtas pradilimas);
  • Porą kartų dėvėti aukštakulniai su dėžute ir atsarginėmis kulniuko dalelytėmis. Šiuos batus būtų priėmę, tačiau juos palikti atsisakiau. Taip, aš tikrai paneigiu savo anksčiau išsakytus žodžius, kad atlygis nėra svarbu, nes vis dėlto, kai už tokios kokybės batus pasiūlo 1,5 eur, pasijunti labai ne kažką.

Taigi, fokusas marokusas.

„Mados Angare“ palikau keturis daiktus. Vienas iš jų buvo geros kokybės striukė. Kaip užuominą jau išdaviau, kad už firminius batelius man pasiūlyta 1,5 eur. KOKIĄ SUMĄ EURŲ GAVAU ATIDAVUSI ŠIUOS KETURIS DAIKTUS?

ATS: 2,40 eur

21733219_10208482883304037_969253654_n

Nebambėsiu, neverkšlensiu ir nesiskųsiu. Nepaisant vargano atlygio, šie man  visiškai nereikalingi daiktai vėl grįžo į ekonomikos grandinę ir suteiks laimę jau kažkam kitam. Kitus, deja, vėl teko parsinešti namo…Ir kur man juos dabar dėti? Tikras nereikalingų drabužių prakeiksmas!

Tokiomis akimirkomis dar ir dar kartą įsitikinu kaip svarbu atsakingai rinktis tai ką perkame.  Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai kuriems nereikalingiems, bet tinkamiems naudoti daiktams naujus šeimininkus surasti yra itin sunku (kartais jų net dykai neima! NE-JUO-KAU-JU). O parduodami daiktus dažnai nepadengiame net pusės daiktų įsigijimo išlaidų, ką jau bekalbėti apie skiriamą laiką transportavimui, daiktų paruošimą pardavimui ir t.t.

Manau, kad nesuklysiu transformuodama seną gerą lietuvių patarlę: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą PIRK“

IKI GREITO!<3

Detonuota pykčio bomba

Veiksmas vyksta maždaug prieš metus LIDL parduotuvėje. Tuomet ši parduotuvė vis dar buvo ant bangos, tad ir eilės didžiulės, o aš stoviu vienoje iš jų. Žmonių tiek daug, kad eilė prasideda kaip kelios ilgos eilės, kurios artėjant prie kasų skyla į dar daugiau mažesnių eilučių. Taigi, stoviu vienoje iš tų didžiulių eilių jau kurį laiką, jaučiu pyktį ir nuovargį: „Na ir koks velnias nešė mane i šią galerą???“. Bet aš ne iš tų, kurie pasiduoda dar nenugalėti, tad laukiu toliau.
Staiga prie manęs, stovinčios viename iš eilės lūžio taškų (tuomet, kai iš pirmosios eilės, patenki į mažesnę, vedančią tiesiai prie kasininko) prieina močiutė su keliais produktėliais ir pasiteirauja, ar čia eilės galas. Teisybės dėlei, turėčiau paminėti, kad ji nebuvo viena iš tų mielų, šiltų močiučių, kurios pardavinėja pakalnučių puokštutes. Ji buvo labiau ta močiutė, kuri troleibuse nesibodės garsiai aptarinėti, koks blogas šiuolaikinis jaunimas ir tikrai mokės išsireikalauti vietą sau ir savo rankinukui. Aš kaip didžiąją eilės dalį atstovėjusi senbuvė patikinu ją, kad eilės galas ne čia, o ten (numoju atgal į parduotuvės gilumą, nes tikrai tokio didumo eilės buvo…). Močiutė supyksta, pradeda skųstis ir burbėti, o aš, kažkodėl pajuntu kažkokią lengvą piktdžiugą: „Taip jau yra, bet visi šitą ilgą eilę atstovėjome, jums reikia eiti į galą“. Močiutė dar labiau įniršta, o man darosi jau ne tiek įdomu, kaip klostysis šita situacija, o baisu.
Staiga, prabyla moteris, visą laiką stovėjusi prieš mane. Ji, kartu su savo dukra ir jos vaikinu, visą stovėjimo eilėje (o ką, vos ne „sėdėjimas zonoje“:D) laiką, kalbėjosi apie savo gyvenimą Vokietijoje. Taigi ši moteris, maloniai paklausė, kas nutiko nepatenkintajai močiutei, o ši tikrai nemandagiai atšauna, kad nežmoniška eilė, kad neįmanoma čia ir t.t… Kaip manot, ką daro moteris? Tiesiog nusišypso ir sako: „Tai prašom, stokit prieš mus“. Aš mintyse nustembu, nes visada jausdavau konfrontaciją su piktais senjorais ir niekada nenorėdavau jiems nusileisti… O čia šitaip! Močiutė nustemba nemažiau nei aš ir išsišiepia nuoširdžiai lyg 80-metis vaikas, po to labai mandagiai padėkoja moteriai ir susideda ant važiuojančio takelio savo kelis daiktelius. Imu jausti kaip pyktis ir susierzinimas atmosferoje pamažu sklaidosi.
Dar kelios minutės ir pagaliau išeinu ir prekybcentrio. Jaučiausi tokia dėkinga tai nepažįstamai moteriai, kuri išgelbėjo visus aplinkinius ir pačią save nuo konflikto ir blogų emocijų tiesiog „lygioje vietoje“. Kartais nereikia ir konfliktų sprendimų seminarų lankyti – va čia tikri, praktiniai įgūdžiai!
Gražios dienos!<3

Kodėl aš norėjau būti stilinga ir kodėl niekada nebuvau. Pirma dalis

„He who buys what he does not need, steals from himself“.  Swedish proverb

Net ir po kelių generalinių spintos tvarkymų, aš vis dar turiu labai daug drabužių.

Žinoma, drabužių kalnas nesusikaupė per kelis savaitgalius – tai daugelio metų, praleistų parduotuvėse, išpardavimuose ir liaudiškai tariant „padevalkėse“, rezultatas.

Nėra čia kuo girtis, bet kadaise prie savo hobių tikrai būčiau galėjusi priskirti pigių, bet stilingų drabužių paieškas dėvėtų drabužių parduotuvėse. Nėra ką veikti – kodėlgi neužėjus į parduotuvę? Sumąstai, kad prie šitų kelnių labai tiktų balti marškinėliai – kodėlgi neužėjus į parduotuvę? Pamatei labai stilingai apsirengusią merginą – kodėlgi neužėjus į parduotuvę? Ir taip toliau ir panašiai. Nors išleisdavau sąlyginai mažai pinigų, nedėvimų drabužių spintoje vis daugėjo, o ką apsirengti nebuvo. O koks gi dar galėtų būti rezultatas, kai perki tai ko užsinori ir dar taip pigiai (jei netiks – išmesiu, vis tiek tik keli eurai ir pan).

Greičiausiai kiekviena mergina yra turėjusi bent vieną stiliaus ikoną savo gyvenime. Tokią, kuri yra tobulo  mados jausmo pavyzdys ir kurią stengiesi bent minimaliai atkartoti. Pas mane tokių žmonių buvo daug ir (svarbiausia!) labai skirtingų. Vienos jų buvo labai moteriškos, kitos – pašėlusios pankiškos. Ir man tai buvo taip gražu, norėjau aprėpti viską – kartais būti mergaitiška, kartais vintažinė, kartais pankiška ir t.t

O va čia ir buvo didžioji klaida. Nes kaip ir su knygomis, taip ir su drabužiais – nebūtina turėti visko, kas gražu. 

Juk iš esmės tos manosios ikonos iš mokyklos, universiteto ar to paties Instagram’o atstovaudavo vieną kažkokį mados kampą, kuris man buvo patrauklus ir priimtinas. Laimė, kad ilgainiui supratau, kad aš ne šešiakampis ir negaliu susikrauti visko, kas patinka ir dar jaustis gerai.

Negalėčiau pasakyti, kad nuo per dažno apsipirkinėjimo išsigydžiau lengvu būdu – reikėjo padirbėti drabužių parduotuvėje. Ne, ne kokiame butike, kuriame keliolika pakabų, bet parduotuvėje su daugybe drabužių, dažnai besikeičiančiu asortimentu, dideliu kiekiu įvairių klientų. Būtent po šios darbinės patirties ėmiau į drabužius žiūrėti kitaip. Visų pirma – jie kartojasi. Gali pasirodyti, kad kai kuriuos drabužius tiesiog reikia nusipirkti, kad ir kokio sezono jie bebūtų, kad ir kokia būtų jų kaina. Atsakymas – nereikia. Prekių ženklai turi tam tikrą savo stilistiką – žinoma, kad po pusmečio nebebus tokių  pat marškinių, bet bus panašūs ar net gražesni. Šiuolaikinėse parduotuvėse principas: „Nelabai reikia, bet pirksiu, nes kai reikės neberasiu“ – beprasmis ir nereikalingas dar ir todėl, kad tendencijos keičiasi taip greitai, kad net tuomet, kai tikrai to daikto reikės, mintyse jau būsite susikūrę kitokį jo dizainą, kitokią spalvą ir greičiausiai turėdami vieną, pirksite ir antrą – tokį, kuris yra madingas ir atitinka tuometį jūsų grožio suvokimą.

Visų antra – nereikalingus drabužius reikalingais paverčia jų prieinama kaina. Pats blogiausias argumentas, planuojant pirkinį, yra prieinama arba sąlyginai maža kaina. Parduotuvėje teko stebėti kuo tikriausias bjaurių drabužių metamorfozes į perkamus gražuolius tik dėl sumažintos kainos. Ir visai nesvarbu, kad visą mėnesį tie drabužiai gulėjo prie daug brangesnių, bet jau išpirktų prekių ir jų niekam nereikėjo. Prie išpardavimo kainų visos prekės lygios. Ne veltui, kai kurios moterys per išpardavimus nešdavosi krūvas skirtingiausių stilių, spalvų, tekstūrų drabužių ir dažniausiai nieko neįsigydavo. Tuo tarpu žmonės, kurie nešdavosi po vieną – du drabužius, neretai iš kabinų eidavo tiesiai prie kasos, nes žinojo, ko ieško. O ką jau bekalbėti apie grąžinamų drabužių kiekius po „JAMAM“. Maža kaina yra vertybė, jei daiktas reikalingas, bet kartu ir neabejotina blogybė, skatinanti pirkti tai, ko nereikia.

Visų trečia – tekstilė yra nepaprastai teršiantis gamtą verslas. Tam, kad drabužis pasiektų parduotuvę švarus, nesusiglamžęs ir reprezentatyvios išvaizdos, kiekvienas jo vienetas yra įpakuojamas į plastikinius maišelius, marškiniai sulankstomi naudojant kartoną ir taip toliau. T.y. kiekvienam drabužiui yra skiriamas nemažas dėmesys, naudojami ištekliai ir žmonių darbas tiek jo gamybai, tiek įpakavimui, transportavimui. Dalis drabužių yra sėkmingai išparduodami, dalis nesusilaukia pasiekimo ir keliauja į sandėlį laukti geresnių laikų. Būtent čia tarp daugybės daiktų, kuriems sukurti buvo naudojamas laikas, žmonių pastangos ir neatsinaujinantys ištekliai kaip niekad ryškiai pasijaučia vartojiškumo dėsniai. Šitiek daiktų, šitiek iššvaistytos energijos ir tik tam, kad būtų sukurti daiktai, kurių niekam taip ir neprireikė. O kai prireiks, tai kokia tikimybė, kad jie nenaudojami nenuguls jau kitame „sandėlyje“ – pirkėjo spintoje.

Manasis „sandėlys“ yra Panevėžyje. Ir jo duris praversiu kitame įraše.

Linkėjimai!