Kodėl aš norėjau būti stilinga ir kodėl niekada nebuvau. Pirma dalis

„He who buys what he does not need, steals from himself“.  Swedish proverb

Net ir po kelių generalinių spintos tvarkymų, aš vis dar turiu labai daug drabužių.

Žinoma, drabužių kalnas nesusikaupė per kelis savaitgalius – tai daugelio metų, praleistų parduotuvėse, išpardavimuose ir liaudiškai tariant „padevalkėse“, rezultatas.

Nėra čia kuo girtis, bet kadaise prie savo hobių tikrai būčiau galėjusi priskirti pigių, bet stilingų drabužių paieškas dėvėtų drabužių parduotuvėse. Nėra ką veikti – kodėlgi neužėjus į parduotuvę? Sumąstai, kad prie šitų kelnių labai tiktų balti marškinėliai – kodėlgi neužėjus į parduotuvę? Pamatei labai stilingai apsirengusią merginą – kodėlgi neužėjus į parduotuvę? Ir taip toliau ir panašiai. Nors išleisdavau sąlyginai mažai pinigų, nedėvimų drabužių spintoje vis daugėjo, o ką apsirengti nebuvo. O koks gi dar galėtų būti rezultatas, kai perki tai ko užsinori ir dar taip pigiai (jei netiks – išmesiu, vis tiek tik keli eurai ir pan).

Greičiausiai kiekviena mergina yra turėjusi bent vieną stiliaus ikoną savo gyvenime. Tokią, kuri yra tobulo  mados jausmo pavyzdys ir kurią stengiesi bent minimaliai atkartoti. Pas mane tokių žmonių buvo daug ir (svarbiausia!) labai skirtingų. Vienos jų buvo labai moteriškos, kitos – pašėlusios pankiškos. Ir man tai buvo taip gražu, norėjau aprėpti viską – kartais būti mergaitiška, kartais vintažinė, kartais pankiška ir t.t

O va čia ir buvo didžioji klaida. Nes kaip ir su knygomis, taip ir su drabužiais – nebūtina turėti visko, kas gražu. 

Juk iš esmės tos manosios ikonos iš mokyklos, universiteto ar to paties Instagram’o atstovaudavo vieną kažkokį mados kampą, kuris man buvo patrauklus ir priimtinas. Laimė, kad ilgainiui supratau, kad aš ne šešiakampis ir negaliu susikrauti visko, kas patinka ir dar jaustis gerai.

Negalėčiau pasakyti, kad nuo per dažno apsipirkinėjimo išsigydžiau lengvu būdu – reikėjo padirbėti drabužių parduotuvėje. Ne, ne kokiame butike, kuriame keliolika pakabų, bet parduotuvėje su daugybe drabužių, dažnai besikeičiančiu asortimentu, dideliu kiekiu įvairių klientų. Būtent po šios darbinės patirties ėmiau į drabužius žiūrėti kitaip. Visų pirma – jie kartojasi. Gali pasirodyti, kad kai kuriuos drabužius tiesiog reikia nusipirkti, kad ir kokio sezono jie bebūtų, kad ir kokia būtų jų kaina. Atsakymas – nereikia. Prekių ženklai turi tam tikrą savo stilistiką – žinoma, kad po pusmečio nebebus tokių  pat marškinių, bet bus panašūs ar net gražesni. Šiuolaikinėse parduotuvėse principas: „Nelabai reikia, bet pirksiu, nes kai reikės neberasiu“ – beprasmis ir nereikalingas dar ir todėl, kad tendencijos keičiasi taip greitai, kad net tuomet, kai tikrai to daikto reikės, mintyse jau būsite susikūrę kitokį jo dizainą, kitokią spalvą ir greičiausiai turėdami vieną, pirksite ir antrą – tokį, kuris yra madingas ir atitinka tuometį jūsų grožio suvokimą.

Visų antra – nereikalingus drabužius reikalingais paverčia jų prieinama kaina. Pats blogiausias argumentas, planuojant pirkinį, yra prieinama arba sąlyginai maža kaina. Parduotuvėje teko stebėti kuo tikriausias bjaurių drabužių metamorfozes į perkamus gražuolius tik dėl sumažintos kainos. Ir visai nesvarbu, kad visą mėnesį tie drabužiai gulėjo prie daug brangesnių, bet jau išpirktų prekių ir jų niekam nereikėjo. Prie išpardavimo kainų visos prekės lygios. Ne veltui, kai kurios moterys per išpardavimus nešdavosi krūvas skirtingiausių stilių, spalvų, tekstūrų drabužių ir dažniausiai nieko neįsigydavo. Tuo tarpu žmonės, kurie nešdavosi po vieną – du drabužius, neretai iš kabinų eidavo tiesiai prie kasos, nes žinojo, ko ieško. O ką jau bekalbėti apie grąžinamų drabužių kiekius po „JAMAM“. Maža kaina yra vertybė, jei daiktas reikalingas, bet kartu ir neabejotina blogybė, skatinanti pirkti tai, ko nereikia.

Visų trečia – tekstilė yra nepaprastai teršiantis gamtą verslas. Tam, kad drabužis pasiektų parduotuvę švarus, nesusiglamžęs ir reprezentatyvios išvaizdos, kiekvienas jo vienetas yra įpakuojamas į plastikinius maišelius, marškiniai sulankstomi naudojant kartoną ir taip toliau. T.y. kiekvienam drabužiui yra skiriamas nemažas dėmesys, naudojami ištekliai ir žmonių darbas tiek jo gamybai, tiek įpakavimui, transportavimui. Dalis drabužių yra sėkmingai išparduodami, dalis nesusilaukia pasiekimo ir keliauja į sandėlį laukti geresnių laikų. Būtent čia tarp daugybės daiktų, kuriems sukurti buvo naudojamas laikas, žmonių pastangos ir neatsinaujinantys ištekliai kaip niekad ryškiai pasijaučia vartojiškumo dėsniai. Šitiek daiktų, šitiek iššvaistytos energijos ir tik tam, kad būtų sukurti daiktai, kurių niekam taip ir neprireikė. O kai prireiks, tai kokia tikimybė, kad jie nenaudojami nenuguls jau kitame „sandėlyje“ – pirkėjo spintoje.

Manasis „sandėlys“ yra Panevėžyje. Ir jo duris praversiu kitame įraše.

Linkėjimai!

 

One comment

  1. Panaši patirtis. Užteko pusantro mėnesio padirbėti rankinių parduotuvėje, kad suprasčiau, jog man nereikia 6 rankinių, užtenka vienos. Na gerai, turiu vieną rankinę ir vieną kuprinę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *