Kitokie pasikalbėjimai su Ieva

Rašydama magistro darbą darnaus vartojimo tematika, bendravau su daug įkvepiančių žmonių, gyvenančių pagal Zero Waste idealogiją ( Zero waste – tai judėjimas, kuomet žmonės stengiasi kuo labiau minimalizuoti susidarančių atliekų kiekį ir visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių).  Visi jie man pasirodė protingi žmonės, įdomios asmenybės su unikaliomis kelio į sąmoningumą istorijomis. Bene didžiausią įspūdį paliko dviejų valandų pokalbis su Zero Waste Lietuva bendruomenės Facebook’e įkūrėja Ieva, kuri man pasirodė labai išmintingas ir savo vietą pasaulyje atradęs žmogus. Net ir po kelių mėnesių vis dar prisimenu kai kurias jos pasakytas mintis. Tikiu, kad įtaigiausiai tiesa skamba iš laimingo žmogaus lūpų. Galbūt dėl šios priežasties pokalbis su Ieva mano galvoje sukėlė tikrą minčių audrą. Pagalvojau, kad nuodėmė būtų nepasidalinti bent keliomis šio prasmingo pokalbio ištraukomis, todėl gavau Ievos leidimą panaudoti jos mintis (jos bus rašomos kursyvu).  Taigi, su džiaugsmu dalinuosi septyniomis Ievos ir šiek tiek mano įžvalgomi apie minimalizmą, zero waste  ir… tiesiog gyvenimą!

1. Nėra vienos laimingo gyvenimo formulės. Tūkstantį kartų girdėta tiesa, kuri pasitvirtina vėl ir vėl. Žmogus visuomenės akyse gali turėti viską, bet viduje jausti, kad kažkas ne taip. Būtent dėl šios priežasties turtuoliai paaukoja pinigus iš išvažiuoja gyventi į vienkiemį, perspektyvūs studentai universiteto suolą iškeičia į savanorystę Afrikoje, o gerai apmokami profesionalai pasuka į visai kitą profesinę kryptį. Pradžioje tokie pasirinkimai atrodo beprotiški ir keisti. Bet vėliau visi taškai ant „i“ sudedami, nes būtent taip ir atrodo individualios laimės paieškos. Ieva taip pat iškeitė gerai apmokamą darbą Vilniuje į gyvenimą nedideliame miestelyje, dirbant sau ir niekada to nesigailėjo, nes toks gyvenimo būdas jai labai tinka.

„Dabar, mano visas gyvenimas, negaliu sakyti, kad atostogos, bet man nereikia nuo nieko ilsėtis. Aš einu į darbą kaip į šventę, einu pasivaikščioti, dar kažką darau ir visuomet daugiau mažiau vienodai jaučiuosi. Žinoma, visokių dramų gyvenime atsitinka, bet aš turiu omenyje, kad man nereikia pailsėti nuo darbo ir dar išleisti tam be galo daug pinigų. Juk dažniausiai žmonės taip ir daro: vakare kažkur išeina, savaitgalį, išvažiuoja atostogų. Reiktų gyventi taip, kad nereikėtų važiuoti atostogų.“ 

2.Žmogaus gyvenimas – daugiau nei tik darbas. Pokalbis su Ieva padėjo iš naujo apmąstyti savo nuostatas apie tai, kaip aš suprantu darbą, kokią vietą jis užima mano gyvenime, ko tikiuosi dirbdama, ar pinigai yra svarbiausias faktorius ir t.t…

Žmonės yra įsukami į darbą. Reikia dirbti, kad nusipirktum kažką, tada vėl dirbti, išmesti ir toks užburtas ratas. Ir kai aš dirbau „normalų“  darbą, mano atlyginimas buvo labai geras, bet visada savaitgaliais bandžiau ištrūkti kažkur į gamtą. Ir aš pastebėjau, kad aš uždirbu daug, bet labai daug ir išleidžiu. Ir daugiausia išleidžiu tam pačiam darbui: kad petraukos metu galėčiau eiti pavalgyti, aprangai, o daugiausia aš išleisdavau, kad pailsėčiau nuo savo darbo…”

3. Visi žmonės skirtingi ir nieko blogo, kad kažkas nemąsto taip, kaip tu. Dažnai žmonėms, turintiems aiškias nuostatas apie gyvenimą, sunku priimti kitų žmonių požiūrį. Niekada nebuvau radikali, tačiau pokalbis su Ieva man dar kartą priminė, kad sąmoningumas yra kiekvieno žmogaus asmeninė kelionė ir prievarta primetinėdamas požiūrį nieko nepasieksi (nebent sieki atmetimo reakcijos). Ne kas kitas, o asmeninis pavyzdys – galingiausia inspiravimo priemonė.

„Kiekvienas žmogus turi skonį gyvenimui: vienų žmonių skonis yra truputėlį aukštesnis ir jam skanesni tikresni, natūralesni dalykai. Kitų skonis yra toks paprastenis. <…> Aš nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, aš sakau, kad kiekvienas tą skonį kitokį jaučia.  <…> Savo pavyzdžiu tu gali daryti įtaką savo artimiausiai aplinkai, kuri darys įtaką dar kitai aplinkai. Tai ir yra, ką mes galime padaryti – savo gyvenimą gyventi su savo tiesa geriausiai kaip mes galime. Ir to, iš tikrųjų, pakanka toje situacijoje, kurioje esam..“

4. Minimalizmas nėra nepritekliaus sinonimas. Tiek aš, tiek Ieva pastebime, kad žmonės minimalizmą linkę siekti su nuolatiniu trūkumu. Tai nėra teisinga, nes minimalizmas neverčia atsisakyti reikalingų daiktų. Priešingai – tai pasirinkimas turėti tik tiek, kiek reikia ir ko reikia.

,,Jogos principai teigia, kad visatoje yra begalinė gausa ir visko pakanka visiems. Tiesiog, kai žmogus nori daugiau nei jam reikia,  jis turi kažką, ko kitam, galbūt, trūksta. Dažnai žmonėms atrodo, kad minimalizmas arba Zero waste yra sunku, nes tu atsisakai ir tau kažko trūksta. Bet ne taip yra. Tau tiesiog daug nereikia, nes turi viską ir nė trupučio nė daugiau“.

5. Net ir nedideliai pokyčiai yra vertingi. Kartais susidūriu su žmonių įsivaizdavimu, kad turiu vos kelis daiktus ir kiekvienas mano pasirinkimas yra teisingas, ekologiškas ir nekenkiantis gamtai. Deja, bet tai nėra tiesa, o galbūt net nėra įmanoma. Bet kuriuo atveju, sąmoningas gyvenimas yra procesas ir kiekvienas žingsnis tvarumo link yra vertingas. Panašiai mano ir Ieva, o patikėkit manim, ji gyvena tikrai atsakingai ir, be abejo, laimingai:).

„Negali tiesiog paimti ir iššokti į zero waste, reikia ir į save žiūrėti su tokiu atlaidumu. Tu gyvenai visą gyvenimą kitaip ir jau vienas teisingas, sveikas pasirinkimas į vartojimo mažinimą jau yra geriau nei jokio. Ir nereikia būti sau labai griežtam. Nes kai tu kažką darai ir tau teikia džiaugsmą, tau lengva, kitaip yra viskas ir tu pats sau visai kitaip atrodai… O jei tu bandai kažkokias idėjas parodyt, būdamas  piktas, nes tau sunku, tu nespėji, neturi laiko ar dar kažkokių resursų – visi tai mato. Ir tikrai niekas nesusižavės tomis idėjomis…”

6. Asmeninis pavyzdys – veiksmingiausia idėjų sklaidos priemonė. Kartais atsakingi ir tvarūs pasirinkimai verčia pasijusti visiška keistuole, tačiau vargu ar yra geresnė atsakingo gyvenimo būdo reklama nei laimingas žmogus. Ne pamokslavimu ar reikalavimais, galima priversti žmones susimąstyti, o savo laimingo gyvenimo pavyzdžiu. Panašiai mano ir Ieva:

„Mes galim pakeisti tai, kaip mes gyvenam, kaip aš gyvenu, ką aš darau. Ir tiesiog, tikėdamas tuo, darydamas, kažkas kitas pamatys, prisijungs. Tai yra revoliucija, bet ji tokia va. Pacifistinė, teigiama, konstruktyvi.“

„Aš pradėjau matyti tokius dalykus, kaip pavyzdžiui, tu ateini su maišeliu medžiaginiu į kepyklėlę. Pirkau kruasaną ir paprašiau, kad idėtų į mano maišelį. Žmogus paima tą maišelį ir vieną sekundę tu pamatai, kad jam kažkas klykteli galvoj. Jis tiesiog nesupranta, kas čia vyksta, jam kyla klausimas. Tai turbūt, yra pats didžiausias džiaugsmas, kodėl aš tai ir toliau darau be savo priežasčių asmeninių. Žmonės, dažniausiai pasidomi ir pasidžiaugia. Dažniausiai sulaukiu tik teigiamų atsiliepimų. Ir aš kiekvieną dieną tai matau, ar įsivaizduojat?“

7.Nereikia fanatizmo! Svarbiausia mąstyti galva. Ši frazė po pokalbio su Ieva mane lydi visur ir visada. Niekada savęs neribojau dirbtinai. Tiesiog visada, prieš kažką pirkdama užduodu sau klausimų. „Kodėl aš sumąsčiau tai nusipirkti?“; „Ar man tikrai to reikia?“, „Kur dėsiu senesnę pirkinio versiją namuose?“ ir pan. To pakanka, kad išblėstų pirmasis impulsas „man reikia“ ir galėčiau būsimą pirkinį įvertinti logiškai ir apgalvotai. Dalinuosi dar keliomis Ievos mintimis:

„Man nėra svarbu, kad daiktas būtų naujausias, kažkokios rūšies ar dar kažkoks. Aš manau, kad reikia galvoti su protu, kad daiktas atliktų savo paskirtį, kad netaptų kažkokiu saviraiškos būdu ar būtų naudojamas parodyti,kad turi pinigų ar kažkokį statusą <…> Pas mus daug kas yra labai nukreipta į išorę, o žmonės į materialų pasaulį koncentruojasi. Čia yra gilios priežastys, nes juk lengviau yra nusipirkti kažkokį daiktą, nei jį padaryti idėjus pastangų…Sunkiau susikurti kažkokius santykius, draugystę, kur tu susitinki su žmogum ir tau nieko nereikia eiti nusipirkti, kad praleistum laisvalaikį –  pavyzdžiui, kai tiesiog nueini į parką pasėdėt ir tau smagu.“

Ekologija dabar yra ant bangos. Ir tai irgi yra labai padidėjęs vartojimas, lygiai toks pats perkamas produktas. Ir aš sakau,kad esmė ne rūšiavime, ne tai mus išgelbėti gali, ar ekologiškos prekės. Esmė yra tiesiog su galva pradėti  mąstyti ir susimažinti tuos poreikius ir valgyti tiek, kiek reikia ir turėti tiek, kiek reikia.“

 Ir pabaigai…

„Planeta gali labai greitai viską susitvarkyti: keletas didesnių žemės drebėjimų, cunamių ir viskas. Čia paprasta yra. Mes tik dėl savęs galime būti sąmoningi.  Net sakau ne dėl vaikų, nes jau dabar pradedame jausti pramonės revoliucijos ir plastiko naudojimo pasėkmes. Juk patys naudojam tą vandenį ir valgom tą maistą. O už dešimt metų iš viso nebus aišku kaip ten gali būti. Žodžiu, tik dėl savęs galim čia, dėl nieko kito…“

Labai dėkoju Ievai už mintis, kuriomis ji leido pasidalinti su jumis! Tikiuosi, kad buvo naudinga ir įdomu!

Linkėjimai,

Inga<3

 

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Postcrossing linkėjimai iš viso pasaulio!

Nebepamenu, kaip atrodė pirmasis mano išsiųstas atvirukas, bet puikiai prisimenu savo pirmąjį gautą atviruką. Tai buvo juodai balta nuotrauka iš kurios žvelgia du chameleonai. Pamenu, kad ta diena buvo tokia pat kaip kitos (atsikeliu-mokykla-namai) tačiau tas atvirukas suteikė puikių emocijų. Tiek ir tereikėjo, kad pradėčiau postcrossinti

Pirmasis mano atvirukas iš Prancūzijos

Nemėgstu popsinių atvirukų su animaciniais personažais, spalvotais šriftais ar įžymių miesto vietų koliažais. Labiausiai man patinka, kai atvirukai yra tarsi mažyčiai meno kūriniai. Kurį laiką buvau nustojusi siųsti atvirukus ir netgi planavau išdovanoti savo kolekciją. Labai džiaugiuosi, kad to nepadariau, nes visai neseniai vėl atradau atvirukų siuntimo džiaugsmą. Kaskart grįždama iš darbo jaučiu jaudulį, nes niekada nežinau, ką rasiu pašto dėžutėje. Tikri atvirukai ir laiškai tuo ir yra žavūs: jų gavimo nepagreitinsi ir anksto nesuplanuosi, visuomet reikia palaukti. O išlaukti dalykai visuomet malonesni nei tie, kuriuos gali gauti iškart, vienu mygtuko paspaudimu.

Kaip tai veikia?

Kanadietė iš…Kanados

Postcrossing – tarptautinė iniciatyva, veikianti internete. Norint pradėti siųsti ir gauti atvirlaiškius (tai vokai, siunčiami be voko), pirmiausia reikia užsiregistruoti Postcrossing puslapyje. Kaip ir visuose internetiniuose puslapiuose, čia galima turėti nick’ą, avatarą, aprašą apie save, tačiau būtina pateikti ir savo gyvenamąjį adresą (nematomas niekam, išskyrus asmenį, kuris siųs tau atviruką). Kuomet užpildomas vartotojo profilis, galima sistemos paprašyti pirmojo adreso, kuriam reikės siųsti atviruką! Kartu su adresu, kuris gali būti bet kuriame pasaulio kampelyje, galima matyti ir vartotojo profilį. Tai padeda pritaikyti atviruką konkrečiam žmogui ir jo asmenybei. Svarbu paminėti, kad kiekvienas atvirukas turi savo unikalų kodą, kurį būtina užrašyti ant atviruko. Tik tokiu atveju gavėjas galės užregistruoti atviruką sistemoje, o jūsų adresas nukeliaus žmogui, kuris paprašys adreso atviruko siuntimui. Tokia praktika vykdoma tam,  kad būtų išvengta sukčiavimo. T.y. kad žmogus ne tik gautų, bet ir pats turėtų siųsti atvirukus.

Atvirukas iš Suomijos – Trolių Mumių tėvynės

Ką rašyti ant atviruko?

Ant atviruko galima rašyti, ką tik tai nori. Tai gali sentencija, palinkėjimas, trumpas pasakojimas apie save ar savo šalį. Kai kurie žmonės savo profiliuose išskiria klausimus, į kuriuos paprašo atsakyti, kiti – prašo papasakoti apie jiems įdomius dalykus, rekomenduoti filmus, ar tiesiog parašyti žodžių siuntėjo gimtąja kalba. Mano atveju, viskas labai priklauso nuo konkretaus asmens, kuriam siunčiu atviruką. Su kai kuriais žmonėmis iškart pajuntu ryšį ir leidžiu sau atviruke papasakoti daugiau. Kitiems tiesiog siunčiu didžiausius linkėjimus!

Dažniausiai atvirukai rašomi anglų kalba, tačiau visuomet galima paprašyti žmonių rašyti jums ir kitomis kalbomis. Tai labai naudinga mokantis kalbų!

Fredis iš Olandijos

Kiek kainuoja?

Dažniausiai atvirukų neperku, o gaunu dovanų, pasiimu iš įvairių renginių (nors verta pastebėti, kad kai kurie žmonės prašo nesiųsti jokių reklaminių atvirukų). Tiesa, visuomet stengiuosi nusiųsti tokį atviruką, kuris patiktų konkrečiam žmogui, tad kartais, jeigu turiu nuotaikos, nuvažiuoju iki knygyno ir išrenku, atsižvelgdama į atviruko gavėjo asmenybę. Atvirukai šiais laikais kainuoja apie 1 eur. Siuntimo kaina laviruoja, priklausomai nuo gavėjo gyvenamosios vietos, tačiau dažniausiai būna 0.80 ct. Tiek nedaug kainuoja man šis pomėgis.:)

Ką aš veikiu su gautais atvirukais?

Ilgą laiką atvirukus tiesiog rinkdavau ir laikydavau stalčiuje, bet dabar supratau, kad mano kolekciją gali pamatyti daugiau žmonių.  Todėl savo Instagram paskyroje sukūriau albumą, kuriame keliu kiekvieną gautą atviruką tariu AČIŪ siuntėjui. Taip pat turiu minčių namuose pasidaryti mini galeriją, bet dar neapsisprendžiau kaip ir kur.:)

Įdomu!

Kartais tiesiog atima žada, kiek daug įvairiausių, skirtingo amžiaus ir pomėgių žmonių užsiima postcrossing’u! Užsienyje šis pomėgis itin populiarus tarp garbaus amžiaus žmonių. Esu siuntusi atvirukų senoliams (ir ne tik!), kurie išsiuntę sunkiai įsivaizduojamą atvirukų skaičių! Pavyzdžiui 14 000 atvirukų! Argi nebeprotiška?

8-mečio Ženios atvirukas iš Rusijos

Esu gavusi atviruką nuo 80 m. vyro, kuris puikiai žino Lietuvą ir net yra Vilniaus senamiestyje gėręs kavą su pačiu Tomu Venclova. Atvirukus kartu su tėvelių pagalba siunčia ir maži vaikai. Vienas iš įsimintiniausių mano gautų „vaikiškų“ atvirukų yra su aštuonmečio berniuko piešiniu.

Kaip ir kiekviename socialiniame tinkle, postcrossing‘e yra ir keistuolių. Kaip reaguotumėte, gavę atviruką nuo… šuns? Tiksliau dviejų šunų? Taip, postcrossing‘e tikrai egzistuoja dviejų šunų profilis, kurių vardu rašo jų šeimininkė. Kai kurie žmonės yra lengvai pamišę dėl tam tikrų objektų. Pavyzdžiui, 50 m. metų moteris, norinti atvirukų tik su braškėmis. O išvis tobula kad su braškėmis būtų ir pašto ženklelis, ir vokas, žodžiu,  VISKAS su braškėmis!

Bent jau man dažniausiai pasiseka siųsti atvirukus į Rusiją, Olandiją ir Vokietiją. Šios šalys yra aktyviausios. Pati esu gavusi atvirukų iš JAV, Japonijos, Kinijos. Kaskart, laikydama tokį atviruką rankoje pamąstau, kiek daug kilometrų jis keliavo, kad atsidurtų mano rankose. Tuomet suprantu, kad pasaulis kartu ir didelis, ir mažas, o viskas labai labai susiję.

Tai toks tas mano pomėgis siųsti atvirukus. Pabandykit ir Jūs!

Inga <3

Kaip atpažinti nereikalingus daiktus. Level 3000

Sveiki,

Tie, kurie rimčiau domisi minimalizmu, greičiausiai yra girdėję ne apie vieną daiktų mažinimo būdą. Vieni autoriai siūlo visus daiktus namuose skirstysi į kategorijas (pavyzdžiui, daiktai, kuriuos reikia pasilikti, išmesti, padovanoti, arba pakeisti jų buvimo vietą), kiti daiktų kiekį rekomenduoja mažinti pamažu kasdien atsisakant po vieno daikto. Treti rekomenduoja iš namų išnešti viską ir palikti tuštutėlę erdvę, o po to atgal sunešti tik tikrai mielus ir reikalingus daiktus. Taigi, daiktų mažinimo (angl.decluttering) būdų yra labai labai daug!

Šiuo metu aš taikau sau naują, spontaniškai mano pačios atrastą būdą be pavadinimo. Jo esmė labai paprasta: nieko nereikia atsisakyti, tiesiog būtina naudoti visus namuose esančius daiktus. Kas čia sunkaus, galite pagalvoti, juk nereikės nieko perdėlioti, pertvarkyti ar išmesti, netgi bus galima pirkti! Bet kaip ir minėjau, nevalia pamiršti vienos sąlygos – kiekvienas daiktas, tiek naujas, tiek senas privalo būti naudojamas. Žinoma, yra ir tokių daiktų, kuriuos naudojame rečiau ir tam tikromis aplinkybėmis, bet šiame tekste rašau ne apie juos, o apie kasdienius dublikatus jūsų mėgstamiems daiktams. Į tokių daiktų sąrašą galima įrašyti:

  • Arbatos, kurių niekada negeriate, prieskoniai, kuriais negardinate patiekalų, virtuviniai įrenginiai, kurių niekada nenaudojate…
  • Kelios poros džinsų, kurių vis tiek nesirenkate dėvėti, akiniai, kurie kažkada buvo madingi, tačiau visiškai netinka jums prie veido, kvepalai, kurių kvapas jums ne prie širdies…
  • Kavos padėkliukai, kurie nesulaukdami svečių, tyliai guli spintelėje, nesmilkanami smilkalai ir nedegamos žvakės, niekuomet gyvenime daugiau nebūsiančios atverstos knygos ir t.t.

Iš savo patirties galiu paliudyti, kad viskas skamba daug paprasčiau, nei yra.  Nuoširdžiai siūlau imti ir pabandyti taip pagyventi. Pamatysite, kad reikės skirti šiek tiek daugiau kasdienio laiko įprastiems veiksmams atlikti, o galbūt netgi teks pakoreguoti ilgą laiką susiformavusius įpročius (ir ne visada į produktyviąją pusę). Esmė ta, kad dažniausiai turime pasąmoningai išsirinkę mėgstamiausius daiktus, juos dažniausiai ir naudojame, būtent jie ir yra funkcionaliausi, patogiausi, gražiausi, o kitaip tariant, mums reikalingi.

Aš turiu gana mažai daiktų, bet net ir mane netikėtai rutinoje „naujai“ atsiradę daiktai ėmė vesti iš kantrybės. Mano tikslas savo gyvenime turėti tik tokius daiktus, kad buitis būtų optimizuota, o asmeniniai daiktai – mieli. Tad neslėpsiu, kad po tokio iššūkio, daiktų, kurių nebenorėčiau turėti, sąrašas tik pailgėjo. Tad tyliai, sukandusi dantis šį bei tą naudoju , bet žinau, kad kai sunaudosiu tikrai niekuomet nebepirksiu;).

Šitas visų daiktų naudojimo būdas leidžia kritiškiau pažvelgti į turimus daiktus, padeda planuoti ateities pirkinius ir atsirinkti tai, kas tau tikrai reikalinga. Nes, patikėkit manim, kai suvoki, kad nusipirkto daikto negalėsi paslėpti stalčiuje, bet privalėsi naudoti, daiktus renkiesi kur kas atidžiau.

O kaip jums sekasi atpažinti nereikalingus daiktus?

                  Inga <3

 Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Manęs nereikia bijoti!

Kartais pamąstau, kad žmonės gali imti manęs bijoti. Tikriausiai žinote tą jausmą, kai netikėtai paaiškėja, kad nedaug pažįstamas pašnekovas yra psichologas. Tuomet atsiranda kažkoks vidinis susikaustymas: imi svarstyti, kad jis pokalbio metu nedaro nieko kito, o tik tave stebi, skenuoja judesius, kalbą, emocijas… Tau ima rodytis, kad jo profesinės žinios suteikia galią perprasti žmones, o kartu sužinoti ir visus tavo asmenybės niuansus (kas iš tikro nėra tiesa). Ir tai vyksta ne tik su psichologais. Gerai pamenu, kaip susitikau su viena mados tinklaraštininke, tam kad paimčiau iš jos interviu. Buvau apsirengusi tvarkingai, tačiau vis tiek širdies gilumoje galvojau, kad ji bent jau paslapčiomis įvertino mano aprangą ir stiliaus jausmą (kas greičiausiai irgi nebuvo tiesa).

O kaipgi aš? Ar būdami šalia manęs žmonės taip pat jaučiasi nesaugiai dėl aplinkai nedraugiškų pasirinkimų? Ar jie bijo paimti dar vieną plastikinį maišelį, kaip kad yra įpratę? Ar  vengia naudoti šiaudelius ir girtis jau 20-a pora naujų batų? Iš tikrųjų, į šį klausimą tiksliai atsakyti negaliu, bet tikiuosi, kad taip nėra. Nors mano gyvenime yra keli pavyzdžiai, kuomet žmonės galvojo, kad esu pasiruošusi kritikuoti jų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kad ir viena kurso draugė, pasikvietusi mane į svečius, ėmė teisintis dėl daugybės turimų kvepalų buteliukų…O man, asmeniškai, dėl tų buteliukų buvo nei šilta, nei šalta. 🙂 Žmones gyvenime skirstau tikrai ne pagal tai, kaip ir ką jie perka.

Apskritai, mano nuomone tie baksnojimai pirštu, pamokslavimai ir prisikabinėjimas prie žodžių ar kitų pasirinkimų sukelia tik atmetimo reakciją. Žmogus į sąmoningumą turi keliauti pats, o aš tegaliu padėti savo pavyzdžiu ir patarimais. Todėl stengiuosi būti tolerantiška ir nepamokslauti, nors tikiu, kad povandeninės srovės, matant tam tikrus mano pasirinkimus, žmones priverčia kitaip pažvelgti į įprastus dalykus, o galbūt ir rinktis labiau aplinkai draugiškus ir jiems patiems geresnius pasirinkimus. O tai ir yra didžiausias mano tikslas.

Vieną tokį pavyzdį turiu visai visai šalia! Mano draugas visą gyvenimą buvo netgi didesnis minimalistas nei aš. Bet tik pradėjęs bendrauti su manimi, jis buvo priverstas (chi) sužinoti apie plastiko žalą. Pradžioje buvo šiokių tokių mini diskusijų, bet po to vis dažniau jo kuprinėje rasdavau tiesiog palaidus apelsinus ar kitus vaisius. Įdomiausia, kad jų nebūdavo tiek jau mažai – kokie 8-10 vienetų!:D Kaskart pamačiusi, kad šitiek vaisių jis sugeba nupirkti be maišelio, labai nudžiungu. Pirmiausia dėl jo drąsos ir sąmoningumo, o antra – dėl kasininkių supratingumo, nes jis dar niekad negavo velnių 🙂 (pfu pfu pfu).

Būtent taip aš ir įsivaizduoju idėjų sklaidą: pamažu bet užtikrintai, naudojant savo asmeninį pavyzdį. Tad tikrai nereikia manęs bijoti :). Visada džiaugiuosi galėdama pakalbėti su žmonėmis apie ekologiją ar minimalizmą. Ir visai nesvarbu, kokia jų nuomonė bebūtų. Juk vieni iš kitų mokomės!

Linkėjimai,

Inga <3

O čia įrodymas, kad nemeluoju 🙂

Solidūs šampūnai iš „SOLIDU“

Labas vakaras,

Jau ilgą laiką naudoju tas pačias higienos priemones, todėl nelabai domiuosi šampūnų, kondicionierių, kaukių, serumų ir panašių dalykų naujovėmis. Tačiau neseniai internete pamačiau lietuvišką brand’ą „SOLIDU“, kuris gamina natūralius kietuosius šampūnus ir kondicionierius. kurie yra gaminami, nenaudojant vandens, todėl parduodami ne plastike.
Jau ilgą laiką norėjau išbandyti panašų produktą, todėl nieko nelaukdama išsirinkau kietąjį šampūną „Exotic“ (citrusinis ir vanilės aromatas. 10.99 eur). Buvau maloniai nustebinta ne tik stilinga pakuote, bet ir dovanėle – šampūnu su dilgėlėmis ir tamanų aliejumi.

Iš tikrųjų dar neišbandžiau šių šampūnų, bet norėčiau trumpai pakomentuoti jų kvapą. Man jų kvapas yra savaime suprantamas ir malonus, tačiau daugeliui žmonių kvapo ryškumas, neapibrėžtumas, eterinių aliejų aromatų niuansai gali pasirodyti keisti ir priminti kažką kitką, o ne šampūną. Nes juk dušo želė,šampūnas ir kitos priemonės turi kvepėti žemuogėmis, kokosais, gėlėmis ar panašiai ir visai nesvarbu, kad tas kvapas yra sukurtas dirbtinai. Niekada nepamiršiu, kai gyvendama bendrabutyje jau iš koridoriaus galo jausdavau saldų žemuogių kvapą, kai viena iš kaimynių prausdavosi duše. Tada pagalvodavau, na taip, kvepia, tačiau kokią chemiją tu tepiesi sau ant kūno?

Kartais pasitaiko situacijų, kad kažką rekomenduoju, o paskui žmogus ateina ir sako, kad buvo „be skonio“, kad neskaniai kvepia, kad nepatogi konsistencija ar panašiai. O esmė yra ta, kad dažnai tai, kas sveikiau, natūraliau, draugiškiau gamtai yra kitaip nei esame pratę, nesvarbu, ar tai būtų natūralus riešutų sviestas, vaisinis batonėlis ar šampūnas. Laikui bėgant tas „kitaip“ tampa sava ir tų nenatūralių pakaitalų nei valgyti, nei tepti sau ant odos tiesiog nebesinori.

Šie šampūnai galbūt ir nėra visiškai natūralūs (juk šampūnas mėlynas!:) ), tačiau jų sudėtyje daug natūralių aliejų ir kitų komponentų, o pagrindinis privalumas yra draugiškumas gamtai. Džiaugiuosi galimybe rūpintis savimi be jokių plastikinių pakuočių!

IMG_20180203_123706.jpg

Įspūdžiai, panaudojus šampūną – kitą kartą:)

Linkėjimai,

Inga <3

Daugiau informacijos apie „SOLIDU“ šampūnus ir kitą kosmetiką.

Daugiau naujienų: MINIMALIAI

Zero waste iššūkis. Trečioji ir ketvirtoji savaitės.

Sveiki visi,

Pirmiausia, atsiprašau, kad praleidau vienos savaitės ZW savirefleksiją, tai nutiko dėl to, kad kompiuteryje neturėjau interneto.

Per šias dvi savaites man atsivėrė akys. Žinau, kad pagal visą logiką turėčiau rašyti apie atsivertimą į ZW ir dar labiau sustiprėjusias nuostatas, tačiau iškart pasakau, kad taip neįvyko.

Iš tikrųjų, turėjau galimybę paragauti naujų, brangesnių produktų, kuriuos įsigyti paskatino stiklinė pakuotė. Savo laimei atradau kuskusą ir gurmanišką baklažanų ir alyvuogių užtepėlę (taip jau norėjosi kažką užsitepti ant duoniuko…), riešutų ir medaus skanėstą, paragavau brangios nugos…Kita vertus, ėmiau pirkti daugiau sveriamų kepinių, bandelių, ko jau ilgą laiką nedarydavau, ir tai man nepatinka.  Rasti kažką saldaus be plastiko – rimtas reikalas, nes net ir popierinėse pakuotėse esantys skanėstai dažniausiai būna supakuoti į plastiką viduje. Džiaugiuosi, kad šį mėnesį pavyko dar labiau sumažinti pridėtinio cukraus kiekį mityboje, visgi, neslėpsiu, kad pasivaišinti skanumynais niekada neatsisakydavau. Tobulų nėra :).

Pajutau ir pirmąjį įprastų daiktų stygių. Baigėsi kosmetinė vata, dantų pasta, praktiškai išseko blakstienų tušo atsargos. Žinau, kad pagal viską turėčiau gamintis dantų pastą, siūtis vatos diskelius ir kitaip ieškoti alternatyvų, bet to daryti nenoriu, nes manau, kad dantų pasta man yra reikalingas produktas (perku ekologišką, be mikroplastiko ir su minimaliu kiekiu fluorido). Tiesa, ėmiau mąstyti apie alternatyvas vatos diskeliams ir artimiausiu metu užsisakysiu daugkartinių.

Gal dėl to, kad ZW iššūkio ėmiausi per anksti, o gal dėl to, kad visko ėmiausi vienu metu, šiomis savaitėmis stygio jausmo jaučiau daugiau nei man įprasta. Kalbu daugiau apie psichologinę būseną, kai supranti, kad gauti sau reikiamo dalyko negalėsi arba jauti kaltę pirkdamas net ir reikalingus daiktus. Esu minimalizavusi savo poreikius ir pirkinius, tad daugelyje aspektų ėmiau jausti neteisybę. Atsižvelgiant į tai, kad vartoju tikrai mažiau nei vidutinis žmogus, o ir stengiuosi rinktis kuo mažiau aplinkai žalingus daiktus, pasijausdavau kaip visiška vargšelė, negalinti nusipirkti kažko elementaraus ir tikrai sau reikalingo. Kai tuo tarpu, aplinkiniai žmonės, kuriems aplinkosauga nerūpi, per dieną sugeneruoja tiek atliekų, kiek aš per savaitę ar dar daugiau laiko, ir nesuka dėl to galvos…Tikiu, kad bet kokie pasirinkimai turi atnešti ne trūkumo, o vidinės pilnatvės jausmus, todėl tai mane atstūmė. Gal tiesiog dar nesu pribrendusi gyventi ZW, kas žino…

Nepaslaptis, kad man patinka minimalistinis gyvenimo būdas, todėl siekiu kuo mažiau laiko praleisti parduotuvėse, kas bent jau ZW kelionės pradžioje praktiškai neįmanoma. Juokas paima prisiminus, kaip norėdama nusipirkti ryžių arba grikių prie ausies tikrinau kiekvienos skirtingos rūšies pakelį, tikėdamasi, kad ryžiai jame „palaidi“, o ne supakuoti į plastikinius maišelius. Visoje parduotuvėje atradau tik du tokius pakelius ryžių (gerokai brangesnius) ir vieną pakelį grikių. Mane apėmė toks absurdo jausmas, kai grįžusi namo pamačiau, kad visgi viduje grikiai buvo supakuoti į plastiką. Ausis ir pakuočių žymėjimai mane apgavo:). Žinoma, suprantu, kad didžiausi ieškojimai būna pradžioje ir radus tam tikrus atitikmenis ir mėgstamas apsipirkimo vietas, pirkimo procesas optimizuojasi ir paprastėja, tačiau šiuo metu dirbu ir neturiu nė menkiausio noro važinėti ir ieškoti kur ir ką įsigyti. Labai vertinu ir saugau savo laisvą laiką.

Iš tikrųjų, tai, kad šiek tiek pakeičiau požiūrį į ZW, nepakeitė mano požiūrio į aplinkosaugines problemas ir ekologiją – ir toliau stengsiuosi vartoti tik tiek, kiek reikia, ir kurti kuo mažiau atliekų. Vis dėlto, minimalizmas man atrodo optimalus variantas atsakingai džiaugtis gyvenimu. Ir tai visai nereiškia, kad ZW atstovai nėra laimingi! Tiesiog visiškas ZW gyvenimas – ne man. O gal teisingiausia būtų sakyti – dar ne man. Nes kas žino…:)

Linkėjimai,

Inga <3

P.S. Šį įrašą iliustruojanti nuotrauka yra užuomina apie mano kitą iššūkį:). Spėkite, ką planuoju daryti:).

Daugiau naujienų – MINIMALIAI

Zero waste iššūkis. Antroji savaitė.

Taigi, prabėgo antroji savaitė, vengiant pirkti bet kokį plastiką.  Jūsų dėmesiui, keletas įžvalgų:

  • Priešingai nei praeitą savaitę, parduotuvėse plastikinės pakuotės nebebado akių – jau žinau, kuriuose skyriuose galėsiu kažką rasti, o kuriuos geriau aplenkti. Tad jei prekių paieška praeitą savaitę užimdavo nemažai laiko, šią savaitę apsiperku kaip niekada greitai.
  • Duonos gaminiams pirkti naudojau tuos pačius kepinių maišelius. Nors „prekinę“ išvaizdą jie praranda greitai, tačiau be problemų gali būti naudojami kelis kartus.
  • Ilgiuosi varškės, tad po ilgos petraukos vėl įsigijau varškės sūrelių „Uriga“, kurie bene vieninteliai yra popierinėje pakuotėje.
  • Šią savaitę teko pirkti drabužį ir atsisakyti parduotuvės siūlomo maišelio. Pamaniau, kad dėti į eilinio prekybcentrio maišą bus nei šis nei tas, tai nusprendžiau atsinešti popierinį dovanų maišelį:). Tokia kaip mini dovana sau išėjo:).
  • Teko nusižengti taisyklėms. Nusipirkau plaukų dažų, nes artėja man svarbi diena, tad jie man būtini.
  • Per dvi savaites plastiko kiekis rūšiavimo maišuose buvo rekordiškai mažas (daugiausia iš pakuočių, pirktų dar prieš iššūkį), kita vertus pastebėjau, kad plastikines atliekas pakeitė stiklainiai ir konservų skardinės.
  • Supratau, kad net ne sezono metu mus pasiekia tiek daug įvairiausių daržovių ir vaisių! Bet kita vertus, didžioji dalis jų yra supakuotos į plastikinius indelius ir indelaičius, tad turiu apsiriboti vos keliomis rūšimis :(.
  • Plastiko vengimas neabejotinai padeda mąstyti kūrybiškai. Ką pirkti, jei pamiršai gertuvę, o visas vanduo yra plastikiniuose buteliukuose? Perki sulą stiklinėje taroje! Ką darai, jei svarbią tau dieną tušas jau bus pasibaigęs, o kitokio nei plastiko pakuotėje,nežinai/nerandi? Susitari skolintis iš draugės! Ir apskritai dalinimasis daiktais yra kažkas TOOKIO! Sąlyginai neseniai atradau šį malonumą ir niekada nepaleisiu.

Kitą savaitę planuoju aplankyti artimiausią turgelį. Galbūt ten rasiu trūkstamus atsakymus.

Iki!<3

P.S. Paveiksliukas iš asmeninės patirties. Pavadinimas: „Plastikas dar ne viskas“.

Daugiau naujienų: Minimaliai

Zero Waste iššūkis. Pirmoji savaitė

Sausio mėnesį buvau pakviesta dalyvauti zero waste iššūkyje ir išbandyti save, iki minimumo mažinant susidarančių atliekų kiekį. Aš ir mano bendraminčiai, kritiškai įvertinę realybę ir savo patirtis, nusprendėme toleruoti stiklą ir popierių, tačiau visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių. Praėjo septynios dienos, tad jau suspėjau suprasti, kur įsivėliau.:).

Iš tikrųjų, iššūkis visiškai atsisakyti plastiko yra sudėtingas, nes plastikas yra visur!  Pirmasis kartas parduotuvėje vedė mane į  neviltį, nes tikrają to žodžio prasme nežinojau, ką pirkti ir tiesiog klajojau su keke bananų. Neradau pirkti ir tualetinio popieriaus, tad teko išsisukti su servetėlėmis popierinėje pakuotėje (kas man asmeniškai, buvo juokinga).

Tiesa, daugelio dalykų tokių kaip šampūnas, dantų pasta, micelinis vanduo, tušas ir pan. turiu pakankamai, tad daugiausia teko atsisakyti (arba ieškoti atitikmenų) įvairiems maisto produktams. Itin sunku šią savaitę buvo atsisakyti graikiško jogurto, sūrio, varškės, lašišos, salotų lapų, kurių taip norėtųsi žiemą… Susidariau įspūdį, kad siekiant gyventi visiškai zero waste, veganiškas gyvenimas yra neišvengiamas: nei sūrio, nei varškės ar kitų pieno produktų kitokioje taroje nei plastikas nepastebėjau. Vietoj jogurto ryte valgau avižinius dribsnius, kuriuos radau popierinėje pakuotėje. Popierinėje pakuotėje radau ir makaronų, iš valgiaraščio neišbraukiau tuno, stiklainiuose pardavinėjamos sriubos, nėra problemų perkant didžiąją dalį daržovių, riešutų, vaisių (juos perku medžiaginiuose maišeliuose). Kaip tikras išsigelbėjimas yra popieriuje pardavinėjami duoniukai, stiklinėje taroje parduodamas riešutų sviestas.

Lengvas iššūkis buvo Coffee Inn, kuriame vyrauja plastikiniai indai, užsisakyti maisto. Nors baristos nematė problemų kavą ir kyšą įdėti į keramikinius indus, pamačiau, kad visoje kavinėje nėra nei vieno įrankio, kuris nebūtų plastikinis. Teko valgyti pirštais, apsibarstyti trupiniais ir atrodyti keistai. Still no regrets. Gal tokiems atvejams vertėtų nešiotis šakutę ir šaukštą? O gal šaukštą ir šakutę viename?

Visgi, turėčiau pripažinti, per šią savaitę supratau, kad turėsiu šiek tiek pasukčiauti, nes visgi, noriu valgyti duonos ar kokių nors kitų pilnogrūdo kepinių, kurių popierinėje pakuotėje neteko pastebėti, o į medžiaginius maišelius dėti nenoriu (į juos dedu ir bulves, morkas ir kitas neplautas daržoves). Nusprendžiau pirkti nesupakuotą duoną maišelyje kepiniams ir naudoti jį daug kartų (tikiuosi, kad pavyks).

Tai tokia buvo pirmoji ZW savaitė. Labiau lengva nei sunki. Ateityje turėtų iškilti naujų iššūkių!

Produktyvios ateinančios savaitės!

Linkėjimai,

Inga

 

 

Dovanėlių pakavimas

Sveiki!

Nuoširdžiausi sveikinimai šv. Kalėdų proga! Tikiuosi, kad šventes praleidote turiningai ir jaukiai, kartu su brangiais žmonėmis ir „pasikrovėte“ teigiamos energijos, pailsėjote…:)

Kaip ir minėjau anksčiau,  mano Kalėdos šiais metais kiek kitokios – minimalistiškesnės, bet tikrai ne mažiau geros! Jau esu minėjusi, kad dovanėles šiais metais rinkau itin atsakingai, taip pat atsakingai jas ir pakavau.

Nusprendžiau, kad neleisiu sau prabangos rinktis lengviausio varianto ir sudėti dovanėlių į pirktinius maišelius.  Mąstydama kūrybiškai, radau neblogų pakavimo sprendimų, panaudodama tik tai, ką jau turėjau namuose. Pasidalinsiu dviem dovanėlių pakavimo pavyzdžiais, kurie, mano manimu, puikiai pasiteisino.

Pirma dovanėlė yra įpakuota į paprasčiausią kepimo popierių (su juo teko truputuką pavargti, nes įprasta lipni juostelė praktiškai nelipo, tačiau supakuoti pavyko dėl „patogios“ dėžutės formos.) Dėžutę dekoravau nuostabios menininkės Sigutės Ach  iliustracijomis iš senų leidyklos „Nieko Rimto“ leidyklos kalendorių! Tai vertinu kaip visišką laimėjimą, nes pasenę, bet pilni gražių iliustracijų kalendoriai gulėjo nenaudojami be paskirties.  Taip daiktui suteikiau antrą gyvenimą, o ir atrodo puikiai!

 

Antra dovana pirkta paštu, todėl iškart buvo įpakuota į kartoninę dėžutę. Pamaniau, kad reikėtų rasti sprendimą, kaip ją papuošti. Tad panaudojau seną panašios spalvos dovanų maišelį su piešinukais (tiesiog nukirpau ir užklijavau ant viršaus). Turiu flomasterių, tad šiek tiek pridėjau spalvų taip, kaip moku  (kaip matot, labai primityviai), bet manau, kad tai pagyvino bendrą vaizdą.

Visas kitas dovanėles taip pat pakavau/pakuosiu panašiai:). Manau, kad tai yra puikus būdas panaudoti įvairias medžiagas, kurias turite (o galbūt, net pamiršote, kad turite), tai sutaupo pinigų, žemės išteklių ir kartu veikia kaip mini terapija, išlaisvinanti kūrybiškumą, nes JOKIŲ pakavimo taisyklių nėra. Esu patenkinta rezultatu ir nuo šiol dovanėles pakuosiu tik taip :).

Dar kartą sveikinu su šventėmis ir linkiu kad netrūktų to, kas nenuperkama pinigais ir nepasiekiama wi-fi :). Nes tai ir yra svarbiausia.

Būkite laimingi!<3

Dovanos dar ne viskas

Šiais metais mano gruodis kitoks. Motyvuotai nusprendžiau, kad noriu tikrų, prasmingų švenčių, be jokių nereikalingų dovanų ir streso, lakstant po prekybos centrus.
Šiais metais perku tik apgalvotas dovanas. Jokių paskutinės minutės dovanėlių, jokių žvakių, puodukų, kalendorių ar, rodos, visiškai nieko nebereiškiančių „Rafaelo“ saldainių.
Keisčiausia, kad dovanas jau turiu visiems brangiems žmonėms. Vieniems dovanosiu daiktus, kuriuos nupirkau motyvuotai ir būtent jiems, kitiems – laiką kartu ir kokią nors pramogą. Yra ir tokių žmonių, kuriuos kol kas pasveikinsiu tik žodžiu,nes nenoriu pirkti katės maiše. Šiems žmonėms nusprendžiau dovanas įteikti tuomet, kai tikrai žinosiu, kad radau tai, ko jie trokšta. Ir tai nebūtinai turės būti švenčių laikotarpis.
O kaipgi aš?
Dovanų nesitikiu gauti daug ir mažai apie tai galvoju.
Nenoriu, kad vardan mano dovanos draugai būtų priversti per grūstis važiuoti į sausakimšą parduotuvę, ten pavargę slampinėti ir ieškoti kažkokio daikto, kuris man patiktų. Aš jau turiu visus daiktus, kurių man reikia! Vietoj dovanų medžioklės man, geriau pasirinkite poilsio ir susikaupimo laiką sau. Ir tuomet, pailsėję ir „sugrįžę“ į save, galėsime turiningai ir gražiai švęsti.:)
Štai kokiomis mintimis gyvenu šį šventinį sezoną. Kaip manote, ar praėjus šventėms dar turėsiu draugų…?
Stebuklingo švenčių laukimo!