Tag Archives: informacija

Apie televizorių ir mane

Šv. Kalėdų rytas. Aš vis dar maža mergaitė, kuri keliasi kiek galima anksčiau, kad išpakuotų dovanas. Pasidžiaugusi dovanomis, pasiimu kalėdinio šokolado ir grįžtu atgal į lovą. Su jauduliu įsijungiu televizorių, nes žinau, kad manęs laukia kelios valandos kalėdinės tematikos animacinių filmukų. Guliu šiltuose pataluose, skanauju šokoladą ir žiūriu magiškas pasakas, kuriose kalba gyvūnai, gyvena princesės ir princai, vyksta kiti stebuklai. Kol tėvai miega, namuose esu tik aš ir įdomios, šviesios istorijos (Šv. Kalėdų rytais nerodydavo nei transformerių, nei kitų panašių filmukų). Mano filmukų rytas tęsiasi maždaug iki 12h. dienos – po to prasideda šeimyninių komedijų laikas, o tai ne man. Išjungiu televizorių.

Ne kur kitur, o televizoriuje pirmą kartą pamačiau gražiausią pasaulyje moterį. Man buvo maždaug septyneri, vakarais kartu su seneliu žiūrėdavome serialą „Laukinis angelas“. Pamenu, kaip stebėdavau Nataliją Oreiro ir jos besiplaikstančius ilgus plaukus, gražias kojas ir raudoną suknelę. Ji buvo nepanaši nė į vieną mano realybėje pažįstamą moterį ir mano vaikiškomis akimis atrodė tiesiog tobula. Man patiko,kad ji dienomis iš nenuoramos vaikėzės, bežaidžiančios futbolą, tapdavo gražuole, dėl kurios vaikinai pamesdavo galvą. Tame seriale pirmą kartą pamačiau ir aistringą bučinį: pagrindiniai veikėjai myli vienas kitą, bet negali būti kartu, jie pykstasi, o staiga vaikinas pagriebia Nataliją ir karštai pabučiuoja, pradžioje  ji vis dar pyksta, o po to atsako į bučinį. Štai kaip atrodo meilė, galvojau.

Vieną dieną grįžau iš mokyklos ir televizorius buvo kitoks nei visuomet. Per kiekvieną kanalą rodė vieną ir tą patį: griūvantis didžiulis pastatas, dūmai, ugnis ir rėkiantys, bėgiojantys žmonės. Tai tęsėsi ilgiau nei bet kuri mano matyta laida, nesupratau, kas konkrečiai vyksta, bet mačiau, kad vyksta kažkas baisaus. Vakare apie tragediją pranešė žiniose, o mes kitą dieną mokykloje su kitais aštuonmečiais kalbėjome, kad labai gerai, kad Panevėžyje nėra aukštų pastatų, kuriuos galėtų numušti teroristai. Taip baisu mums buvo ir būtent per televizorių visa tai sužinojome.

Šiandien esu viena iš „Aš nežiūriu televizoriaus“  žmonių.  Neturiu kažkokių paslėptų argumentų: televizoriaus mano namuose tiesiog nėra. Kartais pamirštu, kad šis daiktas egzistuoja išvis. Tiesa tik tol, kol grįžtu pas tėvus. Kai tik įsijungiu televizorių,  dar ir dar kartą įsitikinu, kad televizijos žiūrėti nenoriu. „Stebuklinga dėžė“, vaikystėje man rodžiusi pasakas ir kalbančius gyvūnus, pavirto iškreiptos realybės veidrodžiu.

Pozityvūs draugų pavyzdžiai ir palaikymas, savišvieta, įvairios knygos ir podcast‘ai leido manyje užgimti optimizmui ir troškimui tobulėti: gyvenimas pilnas laimės ir jos užteks visiems! Deja, vos per dešimt minučių televizija pasikėsino į mano optimizmo daigus, bandydama sumindyti juos savo nagatyvumu aplipusiais kaliošais.

Atrodo, kad televizijoje vyrauja tik dviejų rūšių informacija.  Vieni laidų anonsai komunikuoja trūkumą ir skurdą: šalyje blogai, žmonės neturi,ką valgyti, čia nemoka pinigų, čia nėra perspektyvų! Liūdnas žinutes keičia kitos, tik jau artimesnės vaikystėje matytoms pasakoms: milijardieriaus vestuvės, gražuolių poros ir elito gyvenimai, tobulos atostogos ir pinigai, šlovė ir prabanga! Tobulas derinys: pirmiausia tau pasako, kad negalėsi, neturėsi, nebus galimybių, o  po to meistriškai pateikia tuos išrinktuosius, kurie gali, turi, kuriems atviros visos galimybės.

 Po reklamų prasideda populiari pokalbių laida, kurios dalyviai lygina Lietuvos ir kitų šalių kainas, galimybes, žmones. Viena laidos dalyvė teigia, kad sūrio gabalas Anglijoje kainuoja 1,5 svaro, kai tuo tarpu Lietuvoje 3-4 eurai. Lietuva pralaimi 1:0. Kitas dalyvis tikina, kad užsienyje žmonėms su aukštuoju išsilavinimu suteikiamos išskirtinės sąlygos ir užtikrinimas darbas, kai tuo tarpu Lietuvoje net ir profesoriai skursta. Ką gi, 2:0, ir tikrai ne Lietuvos naudai. Laidos vedėja su gudria šypsenėle klausinėja dalyvių apie uždarbius. Šie mažų užmokesčių statistiką pateikia pasididžiuodami lyg tai būtų paskutinis lemiamas argumentas, leidžiantis padaryti Lietuvai nokautą. 3:0

Nebegaliu žiūrėti šito makabriško susidorojimo ir išjungiu televizorių.

Sėdžiu ir galvoju apie savo draugus ir pažįstamus, mokytojus, kai kuriuos dėstytojus. Galvoju apie savo klasiokus ir kurso draugus, esamus ir būsimus savo sričių specialistus,  visus kuriančius žmones,  žmogaus ir gyvūnų teisių aktyvistus, mano vienmetes jaunas moteris, kurios jau sukūrė šeimas ir bus nuostabios mamos. Per mintis prabėga knygos, blog‘ai, podcast‘ai, mylimo žmogaus žodžiai ir dar daugiau.

Nieko ypatingo nesugalvoju, tik žinau, kad rezultatas nebe toks baisus – 3:1.

Ką jūs žiūrite per televizorių?