Tag Archives: minimalizmas

Kaip blokuoti informacinį triukšmą

Kol dar negyvenau Vilniuje, nemažai laiko leisdavau prie įjungto televizoriaus. Dažniausiai jis atlikdavo tik garsinio fono funkciją, tačiau per jį mane pasiekdavo daug informacijos.

Kai išvažiavau studijuoti,  kalbančios dėžės nebeliko, o aš visą dėmesį perkėliau į mokslus, draugus ir…kompiuterį. Internete žaisdavau žaidimėlius (ah, tie nuostabieji Candy Crush ir Pop Song laikai…), skaitydavau įdomias, o kartais tik intriguojančias naujienas, žiūrėdavau serialus, stand-up‘us, scroll‘indavau didžiulius atstumus, ieškodama stiliaus, interjero inspiracijų. Aišku, dar buvo serialai, pokalbiai su draugais ir kiti dalykai, sukuriantys nuolatinę „kažko veikimo“ būseną.

Paskui telefonai tapo dar išmanesni ir atradau Instagram‘ą (kurį tarp kitko ir dabar labai mėgstu). Ėmiau vis daugiau laiko leisti ten, stebėdama patinkančias žvaigždes, influencerius, pažįstamus arba šiaip ryškius žmones. Viskas, ką veikiau ir patyriau, galėjo virsti gražia nuotrauka, todėl tapau labai atidi aplinkai.

Įvairūs paspaudimai prikaupė mano Facebook‘o sraute daug turinio iš įvairių, nebūtinai man aktualių puslapių. Instagram‘e tiesiog paskendau tarp buitiako nuotraukų iš tų, su kuriais apskritai nebendraudavau, o galbūt net nepažinojau.

Socialiniuose tinkluose buvau tarsi geroji samarietė – niekada negailėdavau „LIKE“ žmogui, daiktui ar filmui, kuriam jaučiau bent mažiausią simpatiją. Kai matydavau nusišnekėjimus, leisdavau sau kažką „protingo“ arba „ironiško“ pakomentuoti. Porą kartų netgi buvau įsitraukusi į kilometrines diskusijas, bandydama įrodinėti savo tiesą ir nepasiekiau nieko kito, tik  visiškai susigadinau sau nuotaiką.

Visgi kartais tame visko sraute mane pasiekdavo kažkas gražaus ir įdomaus. Tokio, kas suteikia naujų žinių arba pakutena visus estetikos receptorius. Ir tomis akimirkomis aš imdavau ir pagalvodavau:

„Kokius beprasmius dalykus aš scroll‘inau iki šiol ir kodėl???

Vis dažniau aplankant tokioms mintims iš savo internetinės erdvės pradėjau filtruoti destruktyvią ir man neaktualią informaciją. Visgi didžiausiai pokyčiai įvyko tuomet,  kai sužinojau apie Ilzės dirbtuves (čia vienas iš tų gerų dalykų, kuriuos pastebėjau tarp daugybės nereikalingų) ir sudalyvavau jos koordinuojamoje „Nuostatų keitimo praktikoje“. 

Nuostatų keitimo praktika tai Ilzės Butkutės sukurta programa internete, kurios dalyviai 9 savaites iš eilės stengiasi identifikuoti savo nuostatas ir įžvelgti priežastinius ryšius tarp jų bei savo praeities ir ateities.  Ši programa yra skirta tiems, kurie jaučia, kad negali tobulėti ir siekti savo tikslų ne dėl objektyvių kliūčių, bet dėl jų pačių įsitikinimų ar įsikalbėtų baimių.

Kaip tai veikia? Kiekvieną savaitę į dalyvio pašto žinutę ateina informacija ir užduotys, skirtos konkrečiai temai ir su ja susijusiomis nuostatomis. Temos yra gyvenimiškos ir tikrai aktualios, pavyzdžiui, mėgstama veikla, pajamos, turtas, prietarai ir kitos. Pokyčiai reikalauja darbo ir nuoširdumo sau. Žmogus, atpažinęs, dekonstravęs ir atsisakęs negatyvių nuostatų, ima kitaip žvelgti į pasaulį ir pastebi tas galimybes, kurių anksčiau nepastebėjo.

Kas iš to man? Peržiūrėjau savo mąstymo modelį iš šalies ir supratau, kaip gyvenime veikia „gausos“ ir „stokos“ principai (gal jau esate pastebėję, kad šiuos žodžius naudojau ankstesniuose savo įrašuose). Jei puoselėsi savo gyvenime vidinį gausos jausmą, tuomet natūraliai save vertinsi teigiamai,  pastebėsi galimybes, trauksi kitus pozityvius žmones. Tuo tarpu, jei viduje puoselėsi stoką („Aš prastesnis nei kiti“; „Lietuvoje neįmanoma užsidirbti“; „Nesidžiauk radęs, nes paskui teks verkti“), visi tavo pasirinkimai ir toliau palaikys nepriteklių.  Tai buvo paskutinis patvirtinimas, kad turiu prisiimti atsakomybę už tai, kaip jaučiuosi, ir sumažinti mane pasiekiantį informacinį triukšmą, kuris skatina primityvumą, nerimą, demotyvuoja arba tiesiog nukreipia dėmesį nuo naudingos man veiklos.

Kaip sumažinau informacinį triukšmą?

  1. Nustojau sekti didžiąją dalį naujienų portalų socialiniuose tinkluose. Tai mane padeda išvengti perteklinės, neretai demotyvuojančios ar net bukos informacijos. Kaip dabar prisimenu, kad paskutinė „Delfi“  naujiena mano Facebook’o sraute  buvo apie vienos iš žvaigždučių naują draugą ir tada pamaniau: „Viskas, I‘m out“. Praėjo jau daugiau nei mėnesis ir nesijaučiu nieko praradusi. Nors tiesa, apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą sužinojau tik po gerų 2 dienų.
  2. Vengiu skaityti kitų žmonių komentarus po kontroversiškais straipsniais, ypač jei jie anonimiški. Anksčiau maniau, kad komentarai leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie problemą, tačiau įsitikinau, kad aršiausi komentatoriai dažniausiai pasižymi didele drąsa internete, bet siauru mąstymu ir netaktu, tad motyvuotai vengiu skaityti jų niekuo nepagrįstas nuomones.
  3. Atsargiai veliuosi į aršias internetines diskusijas. Iš patirties sakau, kad jos praktiškai niekada nesibaigia konstruktyviai. Kad ir kokią nesąmonę perskaitau, vengiu mokyti ar bandyti aiškinti kaip yra iš tiesų. Ir ne todėl, kad tingėčiau, ar man nerūpėtų…Tiesiog supratau, kad kai kuriems žmonėms kažką aiškinti yra beprasmiška, nes jie neieško jokių paaiškinimų ar teisybės.
  4. Instagram’o programoje seku tik įkvepiantį ir man aktualų turinį. Noriu matyti tai, kas mane motyvuotų ir keltų geras emocijas, o ne nuolat skatintų pirkti naujus daiktus ar transliuotų kažkokį iškreiptą realaus pasaulio vaizdą.
  5. Vengiu medžiagos „heitinimui“. Būna ir taip, kad seki kažką, nors jis tave nuoširdžiai nervina. Dabar stengiuosi to kaip įmanoma vengti ir neapsikrauti šia varginančia, piktdžiugiška ir nieko pozityvaus nekuriančia veikla kaip „heitinimas“.
  6. Atsisakiau visų neaktualių naujienlaiškių gavimo prenumeratų, tam, kad elektroninio pašto dėžutė nebūtų apkrauta.
  7. Neturiu televizoriaus ir motyvuotai neturėsiu, nes tiesiog nereikia.
  8. To be continued…

To do list:

Mažinti laiką, praleidžiamą telefone (Nenaudoti telefono valgant; Nesinešti telefono į vonios kambarį; Nenaudoti telefono prieš užmiegant….).

Vietoje pabaigos

Kai kurie galėtų sakyti, kad tokia savanoriška izoliacija nuo negatyvios informacijos yra tarsi bėgimas nuo problemų ar netgi melas pačiam sau. Visgi dabar negatyvios informacijos yra tiek daug, joje taip lengva įsisukti, nusigąsdinti ar apskritai pradėti abejoti visu pasauliu, kad niekas kitas, bet pats žmogus, gali apriboti tą nesibaigiantį srautą arba netgi pasakyti jam STOP. 

Tai, ką pasirinksit, priklauso tik nuo jūsų.

Inga

 

Minimaliai.lt spaudoje!

Noriu pasidžiaugti pirmuoju savo interviu laikraštyje. Dėkoju kurso draugei, žurnalistei Ritai.
AČIŪ, kad savo straipsniuose rašai apie aplinkosaugos problemas ir dar didesnis AČIŪ, kad patirtimi pakvietei pasidalinti ir mane:).

Įrašo apačioje nuorodą į straipsnį internete. Verta paskaityti ir pažvelgti į sąmoningą gyvenimą ne tik iš aplinkosauginės, bet ir filosofinės pusės.

Taip pat dalinuosi 5 basic dalykais, kuriuos turi pradėti žmogus, norintis pradėti gyventi atsakingiau:

1. Rūšiuoti šiukšles. Tai privaloma kiekvienam protingam ir atsakingam žmogui.
2. Atsisakyti plastikinių vienkartinių indų, turėti savo gertuvę.
3. Kitomis akimis pažvelgti į plastikinius maišelius: ar tikrai viskam, ką perkate reikia maišelio? Medžiaginis pirkinių maišelis – būtinybė.
4. Įsisąmoninti, kad pirkimas nėra laisvalaikio leidimo būdas. Nebeiti „tiesiog pasivaikščioti“ į prekybos centrus.
5. Išsivalyti savo internetinę erdvę. Jei informacija verčia save nuvertinti arba nuolat primena, kad tau reikia keistis (dažniausiai išorėje), jei nuolat stimuliuoja jūsų poreikius ir skatina norėti, to ko neturite, tai yra destruktyvi informacija ir jos jums nereikia.

Nuoroda į interviu:

Gyvenimo prasmę surado tausodama aplinką

Linkėjimai,
Inga

Būti turtingam – nereiškia turėti daug eurų

Parašė Danielius, skaitomiausio saviugdos tinklaraščio Lietuvoje – Debesyla.lt  – autorius.

Jei nori būti turtingu – išeik iš savo darbo. Mesk jį.

Nes būti turtingu nereiškia turėti daug eurų. Tai, tiesą sakant, niekada ir nereiškė to, nors kai kurie žurnalai rikiuoja turtinguosius pagal eurus…

Nebijok, aš ne apie dvasinį turtą. Velniop ir jį. Na, gerai, gal pasilik – tas naudingesnis, nei eurai, nes paveikia kiekvieną tavo gyvenimo užkaborį, net kai eurų nėra.

Bet aš apie jausmus.

…Ne, ne meilę! Juk yra ir daugiau jausmų!

Nes, žinai, yra žmonių, kuriems nesmagu būti vienoje vietoje. Jie nesijaučia, kad daro pakankamai. Jiems atrodo, kad kiti pasiekę daugiau… Taigi reikia dirbti! Dirbti, dirbti, dirbti. Work it baby. Twerk it baby. Varom, varom, varom! Nu ko stabdai, nestabdyk, gi reik diiiiiiiiiiiiiiiiirrrrrrbbbbttttttttttttt!

Bet aš ir ne apie tinginystę bei kodėl taip svarbu išmokti su ja gyventi, pasimėgauti akimirka. Aš apie tavo pasitenkinimą.

Kada žmogus būna turtingas?
Tuomet, kai jam užtenka.

Viskas.

Ir tu gali „man užtenka, ką turiu“ būseną pasiekti dvejais keliais:

  1. Nuolat pildyti nuolat augančius poreikius (taip, jie augs);
  2. Pakeisti mąstymą ir išmokti būti patenkintu su mažiau.

Kai kurie argumentuos, kad pirmasis kelias geresnis. Juk tai ekonomikos kilimo priežastis!

Tačiau lygiai tą patį argumentą galime panaudoti ir atgal. Ta pati priežastis sukėlė ir didžiausią ekologinę katastrofą pasaulyje (kuri neišvengiamai kainuoja ir ekonomikai), sukėlė ir socialinę katastrofą – sulėtėjus ekonomikai (juk negali kilimas tęstis nuolat) milijonai, net milijardai, žmonių liko, lieka, liks nepatenkinti tuo, ką turi šiandien.

Ir, išvis, kodėl tas kilimas? Kad tik kiltų ekonomika? Kas ta ekonomika, po velnių? Mes žmonės ar ekonomika!?

Arba.
Gali išmokti gyventi su mažiau.

Taip, tai išmokstama – viskas, kas yra tavo galvoje yra pakeičiama, nepaisant tai liguistas poreikis parūkyti, paplepėti, papykti, pavydėti, pareikalauti. Viskas tavo galvoje pakeičiama.

  • Tu gali atsisakyti.
  • Pakeisti.
  • Įsigyti kažką patikimesnio, kas džiaugsmo sukeltų ilgiau.

Bet svarbiausiai – išmokti gyventi su tuo, ką turi. Nes tik tada būsi išties turtingas.

Turtas nėra banko sąskaitoje. Tai tavo galvoje.

Būti turtingu – reiškia turėti pakankamai. 

Ir to pakanka.

Ką manai tu?

Debesyla

Manęs nereikia bijoti!

Kartais pamąstau, kad žmonės gali imti manęs bijoti. Tikriausiai žinote tą jausmą, kai netikėtai paaiškėja, kad nedaug pažįstamas pašnekovas yra psichologas. Tuomet atsiranda kažkoks vidinis susikaustymas: imi svarstyti, kad jis pokalbio metu nedaro nieko kito, o tik tave stebi, skenuoja judesius, kalbą, emocijas… Tau ima rodytis, kad jo profesinės žinios suteikia galią perprasti žmones, o kartu sužinoti ir visus tavo asmenybės niuansus (kas iš tikro nėra tiesa). Ir tai vyksta ne tik su psichologais. Gerai pamenu, kaip susitikau su viena mados tinklaraštininke, tam kad paimčiau iš jos interviu. Buvau apsirengusi tvarkingai, tačiau vis tiek širdies gilumoje galvojau, kad ji bent jau paslapčiomis įvertino mano aprangą ir stiliaus jausmą (kas greičiausiai irgi nebuvo tiesa).

O kaipgi aš? Ar būdami šalia manęs žmonės taip pat jaučiasi nesaugiai dėl aplinkai nedraugiškų pasirinkimų? Ar jie bijo paimti dar vieną plastikinį maišelį, kaip kad yra įpratę? Ar  vengia naudoti šiaudelius ir girtis jau 20-a pora naujų batų? Iš tikrųjų, į šį klausimą tiksliai atsakyti negaliu, bet tikiuosi, kad taip nėra. Nors mano gyvenime yra keli pavyzdžiai, kuomet žmonės galvojo, kad esu pasiruošusi kritikuoti jų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kad ir viena kurso draugė, pasikvietusi mane į svečius, ėmė teisintis dėl daugybės turimų kvepalų buteliukų…O man, asmeniškai, dėl tų buteliukų buvo nei šilta, nei šalta. 🙂 Žmones gyvenime skirstau tikrai ne pagal tai, kaip ir ką jie perka.

Apskritai, mano nuomone tie baksnojimai pirštu, pamokslavimai ir prisikabinėjimas prie žodžių ar kitų pasirinkimų sukelia tik atmetimo reakciją. Žmogus į sąmoningumą turi keliauti pats, o aš tegaliu padėti savo pavyzdžiu ir patarimais. Todėl stengiuosi būti tolerantiška ir nepamokslauti, nors tikiu, kad povandeninės srovės, matant tam tikrus mano pasirinkimus, žmones priverčia kitaip pažvelgti į įprastus dalykus, o galbūt ir rinktis labiau aplinkai draugiškus ir jiems patiems geresnius pasirinkimus. O tai ir yra didžiausias mano tikslas.

Vieną tokį pavyzdį turiu visai visai šalia! Mano draugas visą gyvenimą buvo netgi didesnis minimalistas nei aš. Bet tik pradėjęs bendrauti su manimi, jis buvo priverstas (chi) sužinoti apie plastiko žalą. Pradžioje buvo šiokių tokių mini diskusijų, bet po to vis dažniau jo kuprinėje rasdavau tiesiog palaidus apelsinus ar kitus vaisius. Įdomiausia, kad jų nebūdavo tiek jau mažai – kokie 8-10 vienetų!:D Kaskart pamačiusi, kad šitiek vaisių jis sugeba nupirkti be maišelio, labai nudžiungu. Pirmiausia dėl jo drąsos ir sąmoningumo, o antra – dėl kasininkių supratingumo, nes jis dar niekad negavo velnių 🙂 (pfu pfu pfu).

Būtent taip aš ir įsivaizduoju idėjų sklaidą: pamažu bet užtikrintai, naudojant savo asmeninį pavyzdį. Tad tikrai nereikia manęs bijoti :). Visada džiaugiuosi galėdama pakalbėti su žmonėmis apie ekologiją ar minimalizmą. Ir visai nesvarbu, kokia jų nuomonė bebūtų. Juk vieni iš kitų mokomės!

Linkėjimai,

Inga <3

O čia įrodymas, kad nemeluoju 🙂

Dovanos dar ne viskas

Šiais metais mano gruodis kitoks. Motyvuotai nusprendžiau, kad noriu tikrų, prasmingų švenčių, be jokių nereikalingų dovanų ir streso, lakstant po prekybos centrus.
Šiais metais perku tik apgalvotas dovanas. Jokių paskutinės minutės dovanėlių, jokių žvakių, puodukų, kalendorių ar, rodos, visiškai nieko nebereiškiančių „Rafaelo“ saldainių.
Keisčiausia, kad dovanas jau turiu visiems brangiems žmonėms. Vieniems dovanosiu daiktus, kuriuos nupirkau motyvuotai ir būtent jiems, kitiems – laiką kartu ir kokią nors pramogą. Yra ir tokių žmonių, kuriuos kol kas pasveikinsiu tik žodžiu,nes nenoriu pirkti katės maiše. Šiems žmonėms nusprendžiau dovanas įteikti tuomet, kai tikrai žinosiu, kad radau tai, ko jie trokšta. Ir tai nebūtinai turės būti švenčių laikotarpis.
O kaipgi aš?
Dovanų nesitikiu gauti daug ir mažai apie tai galvoju.
Nenoriu, kad vardan mano dovanos draugai būtų priversti per grūstis važiuoti į sausakimšą parduotuvę, ten pavargę slampinėti ir ieškoti kažkokio daikto, kuris man patiktų. Aš jau turiu visus daiktus, kurių man reikia! Vietoj dovanų medžioklės man, geriau pasirinkite poilsio ir susikaupimo laiką sau. Ir tuomet, pailsėję ir „sugrįžę“ į save, galėsime turiningai ir gražiai švęsti.:)
Štai kokiomis mintimis gyvenu šį šventinį sezoną. Kaip manote, ar praėjus šventėms dar turėsiu draugų…?
Stebuklingo švenčių laukimo!

Apie daiktų įkainius ir nereikalingų drabužių prakeiksmą

 

Šiandien buvo diena, kuomet pasiryžau dar labiau atlaisvinti savo spintą. Supratau,  kad nebegaliu sandėliuoti nedėvimų, nereikalingų daiktų. Šiuo savo gyvenimo etapu turiu daugiau laiko, todėl nusprendžiau praplėsti savo nedėvimų drabužių distribucijos tinklą (H&M, Vinted.lt ir draugės tiesiog nebepateisino mano poreikių!).

Jau esu rašiusi apie „Mados angarą“, kuriame superkami švarūs, tinkami dėvėti drabužiai. Esu skaičiusi komentarų, kad šiame tinkle net ir už labai geros kokybės drabužius mokami centai, bet manęs tai neatbaidė. Juk šie daiktai man nereikalingi, pagrindinis tikslas yra juos kažkam atiduoti, tad savaime aišku, kad ne užmokestyje esmė. O ir šiaip įdomu, kaip ten kas. Tad neturėdama jokių didelių lūkesčių, nešdama pora maišų nereikalingų drabužių, keliavau į „Mados angarą“.

Pirmiausia trumpai apžvelgsiu drabužius, kuriuos planavau atiduoti:

  • Madingas, praktiškai naujas „bomberis“ (Tiko ir buvo priimtas);
  • Švari, nedėvėta delninukė be dirželio (Tiko ir buvo priima);
  • Niekada gyvenime taip ir neužsidėti karoliai (Tiko ir buvo priimti);
  • Bižuterinė grandinėlė su širdele (Tiko ir buvo priimti);
  • Žalia suknelė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Juoda, nauja ZARA palaidinė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Graži suknelė su tiulio sijonu (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Rudos, siaurėjančios kelnės (netiko, nes pastebėta dėmių);
  • Gėlėti aulinukai (netiko, nes viename šone pastebėtas pradilimas);
  • Porą kartų dėvėti aukštakulniai su dėžute ir atsarginėmis kulniuko dalelytėmis. Šiuos batus būtų priėmę, tačiau juos palikti atsisakiau. Taip, aš tikrai paneigiu savo anksčiau išsakytus žodžius, kad atlygis nėra svarbu, nes vis dėlto, kai už tokios kokybės batus pasiūlo 1,5 eur, pasijunti labai ne kažką.

Taigi, fokusas marokusas.

„Mados Angare“ palikau keturis daiktus. Vienas iš jų buvo geros kokybės striukė. Kaip užuominą jau išdaviau, kad už firminius batelius man pasiūlyta 1,5 eur. KOKIĄ SUMĄ EURŲ GAVAU ATIDAVUSI ŠIUOS KETURIS DAIKTUS?

ATS: 2,40 eur

21733219_10208482883304037_969253654_n

Nebambėsiu, neverkšlensiu ir nesiskųsiu. Nepaisant vargano atlygio, šie man  visiškai nereikalingi daiktai vėl grįžo į ekonomikos grandinę ir suteiks laimę jau kažkam kitam. Kitus, deja, vėl teko parsinešti namo…Ir kur man juos dabar dėti? Tikras nereikalingų drabužių prakeiksmas!

Tokiomis akimirkomis dar ir dar kartą įsitikinu kaip svarbu atsakingai rinktis tai ką perkame.  Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai kuriems nereikalingiems, bet tinkamiems naudoti daiktams naujus šeimininkus surasti yra itin sunku (kartais jų net dykai neima! NE-JUO-KAU-JU). O parduodami daiktus dažnai nepadengiame net pusės daiktų įsigijimo išlaidų, ką jau bekalbėti apie skiriamą laiką transportavimui, daiktų paruošimą pardavimui ir t.t.

Manau, kad nesuklysiu transformuodama seną gerą lietuvių patarlę: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą PIRK“

IKI GREITO!<3

Menas paleisti daiktus

„Kartu su kiekvienu nereikalingu daiktu, palikusiu namus, paleidau neišsipildžiusius lūkesčius ir seniai nebefunkcionuojančias nuostatas, nereikalingus įpročius. Kiekvienas laisvas paviršius, lentyna, pakaba atvėrė duris kažkam naujam, vertingesniam ir labiau džiuginančiam“.

Atsisakiau daugybės daiktų, kurių net neprisiminiau turinti. Atsisakiau daugybės daiktų, kuriuos matydavau kasdien, tačiau ilgą laiką net pirštu nepriliesdavau. Paleidau ir tuos daiktus, kurie lyg ir „visai nieko“, bet seniausiai nebemieli ir naudojami tik iš įpročio.

Nepasakyčiau, kad pirmas švarinimosi kartas sunkiausias. Turi daug ryžto ir motyvacijos, tačiau daiktams esi atlaidžiausias, koks tik gali būti. Greičiausiai jau iš anksto žinai tuos kelis nalaimėlius, kurių jau kurį laiką nemėgsti, bet tiesiog dar neradai progos išmesti. Jiems kelią pro duris parodai pirmiesiems. Kitus daiktus kiloji, žiūrinėji ir perdėlioji į naujas vietas tol, kol  atrandi tūkstantį ir vieną pateisinimą jiems pasilikti.

Antras švarinimosi kartas atrodo jau labiau nuspėjamas, pastebi, kad daiktai, kuriems suteikei šansą praeitą kartą vis dar guli nenaudojami. Supranti, kad jų traukinys nuvažiavo, todėl sutinki atsisakyti bent jau dalies. Trečiasis ir tolimesni daiktų atsisakymo kartai einasi vis lengviau ir lengviau. Dabar kaip niekad gerai supranti, kad nepasigedai nė vieno daikto, kurį išmetei. Paradoksas: fantazija sukūrė tiek daug realių ir nerealių progų, kuomet tie daiktai galėjo būti reikalingi. Tačiau  jiems dingus iš akiračio, pasaulis ir toliau sukasi, o tu ir toliau esi tu!

Taip palaipsniui su nereikalingais daiktais atsisveikinti tampa vis lengviau. Nuostatos vaidina svarbų vaidmenį šiame procese. Pasirengę atlikti generalinę tvarką, neleiskite sau įtikėti, kad ruošiatės netekti. Kaip tik atvirkščiai! Tvarkydamiesi dar ir dar kartą pagrįsite kiekvieno daikto prasmę savo gyvenime ir ,pažadu, jūsų namų nepaliks nė vienas reikalingas daiktas!

Kaskart, kai imu dvejoti, ar turėčiau atsisveikinti su vienu ir kitu daiktu, užduodu sau kelis paprastus klausimus:

  • Jeigu galėčiau jį be jokių pastangų išmainyti į pinigus, kaip elgčiausi? Šis klausimas kartais atskleidžia tiek daug tiesos. Esu susidūrusi su situacijomis, kuomet vieną ar kitą daiktą sutikčiau išmainyti net į juokingai simbolines sumas. Jeigu namuose esantį daiktą be jokios sąžinės graužaties galėtum išmainyti į porą eurų, gal tikrai jis tik užima vietą ir renka dulkes?
  • Ar jis dera su dabarties manimi? Tiek spintose, tiek apskritai gyvenime susikaupia daiktų, kurie mums buvo aktualus vienu ar kitu gyvenimo etapu, tačiau dabar guli nenaudojami. Jaunystės stiliaus eksperimentai, praeities hobiai, kadaise buvusių brangių žmonių dovanos ir daug kitų dalykų nusėda mūsų gyvenimuose  nors nebėra nei funkcionalūs, nei reikalingi, nei mieli. Tam, kad identifikuotum tokius daiktus, reikalingas ypatingas atvirumas. Su jais atsisveikinti sunku, nes juos su mūsų gyvenimais riša sentimentai. Atsisakydamas jų galutinai pripažinsi, kad pralaimėjai kai kurias gyvenimo kovas: kad niekada nebebūsi jau toks jaunas, kaip buvai, kad tavo pirmoji meilė baigėsi ir kad jau greičiausiai niekuomet nebebūsi studentas, kad ir kaip saugotum praeities konspektus. Tie daiktai nebekuria jokios vertės tavo gyvenimui, jie nebeatspindi dabarties tavęs. Sunku, bet turi juos paleisti.
  • Kokias būsenas jis atneša į mano gyvenimą? Taip, galbūt naivu tikėtis, kad lėkštė ar šaukštas sukels džiaugsmą, tačiau net ir įprasčiausi daiktai labai nesunkiai gali sukelti nuovargį, nuobodulį ar erzulį.. Neracionaliai daug indų namuose sudaro visas sąlygas augti neplautų indų kalnams. Tas pats galioja ir daugybei statulėlių, nuo kurių reikia valyti dulkes, neracionaliai daug kosmetikos priemonių, nenaudojamų įrankių…Galima tęsti ir tęsti.
  • Ar tam, kad daiktas būtų panaudotas, esu pasiryžusi laukti „tos tikrosios akimirkos“? Būna tokių daiktų, kurių nenaudojame, bet jų galimą realizaciją esame suprojektavę ateityje. Galbūt tai yra juokingas raudonas megztinis, kuris praverstų kaukių baliuje vaidinant  pomidorą, galbūt ilgi degtukai, kurie pasitarnaus, jei kada nors sugalvosite važiuoti stovyklauti, galbūt tai „atliekamos“ torto žvakutės su skaičiumi vienas (juk labai ekonomiška išsaugoti, nes po kelerių metų tavo amžiaus skaičius bus su vienetu) ir t.t. Atvirai atsakykite sau, kokia tikimybė, kad jūsų mintyse susikurta situacija realizuosis ir ar tikrai saugomi daiktai yra tokie deficitiniai ir brangūs, kad verta juos nenaudojamus saugoti metų metus?

Dar keli papildomi pastebėjimai:

  • Iš netikėtų radinių retai išeina kas nors gero. Jei daiktas ilgą laiką gulėjo kažkur nepastebėtas, net jei ir apsidžiaugėte jį radę, greičiausiai tai nėra jums reikalinga. Jei jau nepasigedote jo šitiek laiko, vargu ar netikėtas atsiradimas įneš į jūsų gyvenimą naudos.
  • Daiktų konservavimas dėžutėse daiktų kiekį sumažina tik vizualiai. Vieną dieną visas nesutvarkytas dėžutės turinys jums smogs visa jėga. Netikėtai, iš nugaros, be pasigailėjimo…
  • Kartais sunku suderinti daiktų mažinimą ir sąmoningumą. Yra daiktų, kuriuos išmeti ir pamiršti, bet yra ir tokių daiktų, kurie gali būti paaukoti labdarai ar padovanoti. Tokie daiktai namuose užsilieka daug ilgiau, o kartais netgi per ilgai. Prisipažinsiu, bet maišai su drabužiais labdarai itin stabdo mano daiktų mažinimo procesą. Kartais daiktus pasirenkame pasilikti vien tik todėl, kad išvengtumėme papildomo vargo ieškant jiems naujų namų.
  • Neleiskite savo aplinkoje užsilikti daiktams, kurių egzistavimui būtina įsigyti dar daugiau daiktų. Atlaisviname vietą ne tam, kad užpildytumėme ją kitais nereikalingais daiktais. Tad nesuteikite vilties sijonui, kuris puikiai jūsų mintyse žiūrėtųsi su nauju megztuku, ar dažams, kuriuos naudotumėte, jei tik stebuklingai atsirastų teptukų, (trečias pavyzdys jūsų nuožiūra) ir t.t
  • Nenaudojamus, bet naudingus daiktus, siūlau laikyti atskirai, vietoje, kad jie nesimaišytų su daiktais, jums būtinais atlikti buityje. Tai galioja tiek žieminiams rūbams vasarą, tiek įvairiems buities prietaisams ir t.t
  • Jeigu daiktas neturi konkrečios vietos namuose, tai jau pirmas ženklas, kad jis gali būti nereikalingas. (Tam, kad namuose vyrautų tvarka ir produktyvumas, kiekvienas daiktas privalo turėti savo vietą. Bet apie tai kitame įraše…:).

 

Laimė, kad kol kas neturiu garažų, sandėliukų, pašiūrių ir palėpių, tad ir visas išsilaisvinimas nuo daiktų yra kur kas lengvesnis. Aš asmeniškai, mažinti savo turimų daiktų skaičių pradėjau nuo spintos. Vėliau sekė kūno priežiūros priemonės, papuošalai,  užrašai ir knygos, buities priemonės. Procesas jau yra gerokai įsivažiavęs, bet dar nebaigtas.

Iš savo patirties sakau: svarbiausia pradėti! O po to jau viskas klostosi natūraliai. Nedvejokit,nes verta!

IKI!<3

 

Minimalistinio gyvenimo simbolis

Jau ilgą laiką visuomet pirkdavau ir nešiodavau tik dideles, patogias rankines, kuriose galėdavau sutalpinti VISKĄ, ko tik man tą dieną teoriškai ir praktiškai galėtų prireikti. Juose vietos rasdavo ir megztukas (o jei netyčia atšals?), skėtis (o jei pradės lyti?), kosmetinė (o jei prireiks greitai pasigražinti?), užrašų knygelė (o jei netyčia pakliūsiu į  kokią labai vertingą paskaitą?), kelių spalvų lūpų dažai, rankų kremas ir daug kitų dalykų, kuriuos galėjau panaudoti, arba ne. Viena vertus, visada buvau pasiruošusi įvairioms gyvenimo situacijoms, kita vertus, visada, (net ir laisvalaikiu), kartu su savimi tampydavausi daiktus, kurių nemaža dalis nebuvo panaudojami apskritai.

Su draugėmis ne kartą esame pajuokavusios, kaip gerai tiems vaikinams, kurie visus savo daiktus, išeidami iš namų gali sutalpinti į kišenes. Tai laikydavome išimtinai vaikinų privilegija: juk merginai visada reikia su savimi turėti daug daugiau dalykų, o ir tie visi pokštai apie bekraštes merginų rankines negali būti iš piršto laužti, ar ne?

Mažindama turimų daiktų skaičių, vis dažniau pastebėdavau mažas, dailias rankines, kurios yra lengvos ir užima mažai vietos. Visgi, kaip ir minėjau, toks daiktas man atrodė nepraktiškumo viršūnė: pažiūrėti gal ir gražu, bet kaip sutalpinsiu viską, kas man yra taip reikalinga???

Panašiai būčiau galvojusi ir dabar, bet netikėtai, nelauktai mane aplankė meilė… Raudonoji, nedidelė rankinė parduotuvėje „Promod“ man į akį krito iškart, tačiau pirkti neskubėjau. Mintyse pažaidžiau šaradas, sudėjau pliusus ir minusus ir pagalvojau racionaliai minimalistiškai: o kas jei pabandyčiau išeiti iš namų su daug mažiau daiktų nei įprastai? Ar pajusčiau skirtumą? Ar tai išvis įmanoma?

Azartas padarė savo ir štai jau daugiau kaip savaitė visus reikalingus daiktus stengiuosi sutalpinti į šią ryškią, raudoną gražuolę.

YAY:

  • Tikrai reikalingiems daiktams vietos pakanka.
  • Nebeskauda pečių, nesunku nešti.
  • Perpildytame autobuse nebeužkliudau žmonių.
  • Nėra vietos impulsyviems pirkiniams.
  • Jaučiuosi ir atrodau gražiai.

NO YAY:

  • Nėra vietos gertuvei.
  • Nėra vietos maistui.
  • Nėra vietos.

Suprantu, kad šis rankinukas yra tik daiktas, bet kaskart jį pamačiusi, pagalvoju, kad gal nėra jis toks jau nepraktiškas. Kur kas nepraktiškesni buvo visi tie daiktai, kuriuos tiesiog buvau įpratusi nešiotis su savimi.

Gražios ateinančios savaitės!

Mažiau daiktų, bet ne pinigų

Vienas iš teigiamų dalykų, kuriuos minimalizmas atnešė į mano gyvenimą yra… daugiau mėgstamų daiktų! Ir tai yra visiška tiesa.

Keista matematika: uždirbi tiek pat, tačiau pinigų turi daugiau, perki mažiau, bet širdį džiuginančių daiktų tik padaugėja. Taupai pinigus smulkmenoms, tačiau neskaičiuoji centų potyriams ar reikalingiems, kokybiškiems daiktams. Ar įmanoma uždirbant kuklią algą leisti sau pirkti brangius daiktus ir  po to nesimaitinti tik kruopomis? ĮMANOMA. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad neturite atsisakyti kažko kito. Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad to kažko atsisakyti yra lengva.

Neslėpsiu, tam, kad turėčiau pinigų KAŽKAM didesniam (paveiksliuke tas „kažkas“ matyti 🙂 ), turiu atsisakyti daugelio smulkių kasdienių malonumų, tokių kaip kava išsinešti, saldumynai, įvairūs impulsyvūs pirkiniai, pietūs kavinėse, alkoholis. Vieni patys savaime šie daiktai neatrodo kainuojantys itin daug, bet ar pagalvojote, kokios sumos susidaro per savaitę, mėnesį, metus? Būtent iš šių smulkių, bet  tikrai nelengvų mano pirkimo pokyčių ir susidaro nemažos sutaupytos sumos.

Neretai susilaukiu klausimų: „Tai kam taupai? Kelionei , tatuiruotei, butui, vestuvėms??? “. Tai priverčia ir sau pačiai užduoti klausimą: „Tikrai, Inga, vardan ko tu taupai? Kodėl negali tiesiog mėgautis gyvenimu ir pirkti viską, ką leidžia tavo galimybės?“. Ir aš nerandu vieno, konkretaus atsakymo, nes jo paprasčiausiai nėra. Taupau, nes negaliu leisti sau prabangos netaupyti. Taupau, nes nesu iš tų žmonių, kuriems patinka gyventi „nuo algos iki algos“. Taupau, nes noriu būti pasiruošusi visoms galimybėms, kurias teikia ir dar ateityje suteiks gyvenimas. Atsisakau tik to, kas nereikalinga, neatsisakau nieko, kas padeda mano sveikatai, gerai savijautai, grožiui, asmeniniam tobulėjimui.

Viskas yra nesibaigiantis procesas: kai kurių dalykų atsisakyti sekasi sunkiau, kitų lengviau, dar kiti, pasirodo itin svarbūs ir toliau lieka mano gyvenime. Dalinuosi būdais ir mintimis, kurie man padėjo ir vis dar padeda sutaupyti pinigų:

1.Bene svarbiausias dalykas, padėjęs man sutaupyti, yra racionalesnės išlaidos maistui. Ir tai visai nereiškia, kad ėmiau pirkti prastesnės kokybės pigius produktus ar išvis nebevalgyti. Visa maisto išlaidų galia yra tame, kad valgome kasdien ir maistą paprastai perkame dažniau nei kitus daiktus, tad pokyčiai šioje sferoje itin ryškiai pasijaučia. Paprasčiausias  maisto išlaidų kontrolės būdas – naminis maistas darbe. Taip, tai užima laiko, reikalauja pastangų, tačiau padeda labai daug sutaupyti. Pasigaminus daugiau, maisto lieka ir vakarui, ar net kitai dienai. Taip pat, žinant, kad rytojaus meniu jau suplanuotas, galima išvengti kasdienio ėjimo į parduotuvę maisto, o kartu ir kitų nebūtinai reikalingų pirkinių. Svarbu ir tai, kad gaminant kiekvieną dieną nori-nenori, tenka sumažinti savo gurmanišką skonį (:D) ir apsiriboti paprastesniais, gerai žinomais receptais, o tai vėlgi leidžia sutaupyti ir laiko, ir pinigų.  Dar vienas būdas yra užkandžiavimo kontrolė. Suprantu, kad visiškai atsisakyti užkandžiavimo sunku, tačiau bent jau man padeda „užkandžių planavimas“. Taip, į darbą aš atsinešu netgi užkandžius ir neleidžiu sau pirkti nesveiko maisto darbo metu. Mano asmeninis pastebėjimas yra toks, kad geriausia pirkti tokius užkandžius, kurių nesuvalgysi iškart ir galėsi mėgautis visą dieną – duoniukai, trapučiai, įvairūs riešutai ir visi kiti sveiki (arba nelabai) variantai. Dar vienas dalykas, kuris man padeda sutaupyti pinigų, yra glaudžiai susijęs su sveika gyvensena: savo racione bandau atsisakyti kiek galima daugiau cukraus. Dėl to iš mano pirkinių krepšelio dingo tas „kažkas skanaus“, kurio kadaise taip dažnai ieškodavau. Šokoladas, sūreliai, saldinti jogurtai, sausainiai, bandelės. . .To mano pirkinių sąraše nebėra.  Ar labai baisu skaityti?:D

2.Sutaupyti man padeda aiškus savo stiliaus apibrėžimas. Anksčiau, dažnai rengdavausi taip, kaip tuomet buvo madinga. Vieną dieną mane buvo galima pamatyti su romantiška suknele, kitą dieną – su džinsiniu švarkeliu ir inkariukais ir t.t. Kuomet apsisprendžiau, kaip noriu atrodyti ir kokią žinutę savo išvaizda skleisti aplinkiniams, atkrito labai daug madingų alternatyvų, kurias galėčiau įsigyti. Problem solved! Paradoksalu, bet kartais tam tikri stiliaus akcentai netgi įkvepia elgtis atsakingiau… pavyzdžiui, vilkėdama apdribusi džemperį ir inkariukus aš daug labiau noriu ir leidžiu sau nusipirkti greito maisto. Tuo tarpu apsirengusi tvarkingai, norisi ir valgyti „tvarkingai“. Gal čia tik man.:)

3. Nemažai pinigų sutaupau ir todėl, kad renkuosi laisvalaikį gamtoje. Medžiai, žolė, saulė ir mėlynas dangus. Ir viskas nemokamai! Tūkstantį kartų geriau nei laiką leisti prekybos centruose ar kavinėse, baruose…

4. Jei jau prakalbom apie kavines…Jeigu esu mieste, dar nereiškia, kad turiu būtinai kažkur eiti valgyti. Laikas mieste gali būti puikus ir be maitinimo įstaigų. Taip pat, atidžiai renkuosi vietas, kuriose valgau ir nesišvaistau arbatpinigiais į kairę ir į dešinę. Ir visai ne todėl, kad esu „skrudžė“, tiesiog nesąžininga, kad tuos pačius pinigėlius paliekam tiek paprastam, tiek labai geram aptarnavimui. Čia vardan teisybės.:D

5. Leidimas sau atrodyti vienodai. Anksčiau turėjau liguistą įsitikinimą, kad rengtis dvi dienas iš eilės vienodai yra kažkoks nerašytas mados nusikaltimas. Maniau, kad kiekvienai progai reikia naujos suknelės (paradoksalu, bet ne kiekvienai naujai suknelei reikia progos :D), o kasdien privalu atrodyti bent minimaliai kitaip. Iš šio požiūrio išsilaisvinau pernai metais per savo išleistuves. Turėjau įsigijusi baltą, gražią suknelę, kuri (pasirodo!) buvo suplyšusi. Naktį prieš šventę reikėjo suktis iš padėties: atsiimti diplomo atėjau su seniai už simbolinę kainą pirkta juoda suknele. Šventė praėjo gražiai, o aš atrodžiau taip kaip atrodžiau:D. Iš tikrųjų, nemanau, kad šventė ar mano savijauta būtų buvusi pasikeitusi, jei būčiau buvusi su kita suknele (tuomet neturėjau darbo ir nežinojau, ką daryti su savo gyvenimu :D). Nemanau, kad išvis kažkas iš žmonių dar prisimena, kaip aš atrodžiau per diplomo įteikimus ir kad apskritai tai kam nors dar rūpi ar galėjo rūpėti. Užtat manau, kad mano piniginė labai apsidžiaugė atgavus pinigus už baltąją, nekokybišką suknelę, o išleistuvės kainavo lygiai tiek, kiek mokėjau už naujas basutes.

6. Gebėjimas atsispirti marketingo triukams. Norint sutaupyti pinigų, labai svarbu atsieti savo asmenybę nuo daiktų. O tai yra tikrai nelengva. Įvairūs brand‘ai turi taip aiškiai suformuotus identitetus, kad vienas ar kitas prekes perkame ne tiek dėl jų pagrindinės funkcijos, o dėl to, kokią savijautos iliuziją jie mums sukuria. Pamenu, kaip vienoje parduotuvėje mačiau prabangią muilinę už 29 eurus. Tuomet su drauge juokavome, kad reikia į ją investuoti, atsinešti į „baraką“ ir paskui pildyti pigiausiu muilu, nes tiesiog brangesniam nebebus pinigų. Skamba kaip didžiausia nesąmonė, bet panašios situacijos neretai pasitaiko ir iš tikrųjų. Siekiame daiktų, kurie atspindi trokštamą mūsų gyvenimo būdą, bet ne visada taip gyvename iš tikrųjų. Ar tikrai gražūs, firminiai sportiniai drabužiai pavers mane sportiškesne, o brangus fotoaparatas fotografe? Ar tikrai tam, kad jausčiausi graži turiu mokėti dažytis, o jei jau geriu migdolų pieną (ar kokį kitą panašų daiktą) jau galiu manyti, kad rūpinuosi savo sveikata? Sunku, kartais liūdna, tačiau vienas ar du daiktai neapsprendžia to, kokie esame.  Tai apima gyvenimo būdą, filosofiją, vertybes, o prie to natūraliai prisiderina ir atitinkami daiktai (kurie net nebūtinai turi būti kažkokie labai demonstratyvūs). Tad kaskart, kai mintyse gimsta naujas pirkinys ir svajonė, stengiuosi nesusižavėti ja per greitai ir išsiaiškinti tikruosius savo ketinimus.

7. Sezoninius pirkinių atsisakymas (ypač jei tai yra vasara). Kad ir kaip liūdna, tačiau karštomis vasaromis pasigirti negalime. Jeigu tik galėčiau savo vasariškais pirkinių sprendimais prišaukti bent kiek saulės – nieko nemąstydama pirkčiau ir naują maudymosi kostiumėlį, ir naujus akinius ir skrybėlę, kremą nuo saulės, formelių ledukams, pripūčiamą čiužinį bei daug kitų vasariškų dalykų. Deja, tokios galios neturiu, todėl ir atsisakau pirkti daiktus, kurie savo funkciją galėtų atlikti tik kartą ar du per metus. (Nors prieš metus įsigyta skrybėlė nuo saulės vis dar laukia savo debiuto. Soon…)

8. Laisvė sau kartais nieko neveikti. Iš tikrųjų, kartais jaučiamės lyg ir įpareigoti kažką smagaus veikti. „Juk savaitgalis! Kaip tu čia namie“… Ir tai puiku, jei tik veikti yra ką. Visgi kartais, pastebiu, kad mokame už pramogas, kurios mums kitu (o ne savaitgalio) atveju net nebūtų įdomios. Iš tikro, ėjimas kažkur tik tam, kad eitum ir mokėjimas už dalykus tik tam, kad „užsidėtum pliusiuką“ yra tiesioginis pinigų švaistymas. Leiskime sau nieko nežadantį vakarą pabūti ramiai ir visuomet turėsime pinigų toms vietoms ir pramogoms, kur tikrai norime būti.

Taigi, kaip ir minėjau, visų išvardintų dalykų atsisakyti kasdieniame gyvenime nėra taip jau lengva, tačiau rezultatai atperka bet kokius lūkesčius. Būtent už sutaupytus pinigus neseniai įsigijau koncertą į kultinės grupės „Depeche Mode“ koncertą. Bilietai tikrai nebuvo pigūs, tačiau pažvelgus alternatyviai… Ar tikrai?

Kiek man realiai kainavo bilietas?

  •  14.4 dienos naminio maisto darbe;
  • 36 neišgertos 2 eur vertės kavos;
  • Maždaug trys nauji neįsigyti drabužiai;
  • Maždaug 225 nesuvalgyti sūreliai;
  • Maždaug 18 neišgertų alaus bokalų;
  • 11 filmų, žiūrėtų namie, o ne kino teatre;
  • 4-5 neįsigytas knygas;
  • Apie 10 nereikalingų kosmetikos priemonių.

Turint omenyje, kad šie pasirinkimai gali būti kombinuojami tarpusavyje, o racionalus taupymas gali tęstis ištisus metus… Gal ir ne tiek jau daug.:)

Tai kas kartu į koncertą?:)

Iki ir sėkmės!

Minimalizmas, vartojimas ir savirealizacija

„Maniau, kad gyvenimas prasidės tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau.“                                                                                                                                                                                              AŠ

Ilgai galvojau apie ką rašyti kitą tekstą ir mintį pamėtėjo mano magistro darbo tema. Rašau apie vartojimą, vartotojus, vartojimo įpročius, kas iš dalies yra susiję su minimalizmu. Taigi, dalis dalykų, kuriuos perskaitysite šiame įraše, nėra sugalvota ar „nujausta“ mano pačios – remsiuosi tikrais mokslo darbais (ou jė). Kita dalis – dar šiek tiek mano minčių ir asmeninės istorijos. Nežinau, kaip tai siejasi. Bet kas gi daugiau pakels uodegą šuniui, jei ne pats šuo.:)

Analizuodama mokslinius šaltinius, atradau teoriją, kad iš esmės vartojimas visais laikais buvo paremtas aukštesniųjų visuomenės klasių imitavimu (Firat, Kutucuoglu, Saltik, Tuncel, 2013). Tik jeigu anksčiau tai daryti buvo sunkiau, dabar masinė gamyba ir prekių gausa, leidžia praktiškai bet kokių pajamų žmonėms imituoti trokštamą gyvenimo būdą. Internetas leido iškilti nuomonės lyderiams (šių dienų „aukštesniosioms klasėms“, kurios nebūtinai turi būti labiau pasiturinčios: vienintelė būtina sąlyga – populiarumas), kurie savo pavyzdžiu, nurodo žmonėms, kas yra gražu, koks gyvenimo būdas yra siektinas ir t.t. Kitaip nei anksčiau, šiuolaikinėje visuomenėje saviraiškai nebūtinas talentas, išskirtiniai pomėgiai ir panašiai: atskleidžiame save per daiktus. Esame ne tik tai, ką veikiame, mėgstame, bet ir didele dalimi tai, ką perkame.

Noras išsiskirti, išreikšti save yra viena didžiausių motyvacijų pirkti tai kas brangu, dažnai pervertinama, kartais nekokybiška, tačiau vat kažką žmonėms pasakys apie tave. Pamenu, kaip paauglystėje buvau užsinorėjusi įsigyti marškinėlius su hipių autobusiuku. Tai buvo paprasčiausi marškinėliai  su dideliu antkainiu, bet tuomet man atrodė, kad jie yra būtini mano, kaip hipiams prijaučiančios panelės stiliukui. Gal todėl, kad neįsigijau tų marškinėlių, po kokio mėnesio jau nebebuvau hipė. Nors ne, ne todėl.

Save išreikšti galima ir per sprendimą nevartoti. Būkim realistai, bet tiek veganizmas, tiek minimalizmas, tiek „Zero Waste“ ar bet koks kitas judėjimas yra didele dalimi saviraiška. Ir asmuo, netgi suprasdamas, kad gal jo vieno veiksmai pasauliniu mastu yra nereikšmingi, kad vienas nesurūšiuotas plastiko buteliukas, suvalgytas mėsytės gabaliukas ar L’oreal pudrytė (nepaisant atliekamų bandymų su gyvūnais), pasaulio nesugriaus, atsisako elgtis kitaip, nei sako jo principai. Racionalus pirkimas tam tikra prasme yra žmogaus teisė „balsuoti“ rinkoje. Pats greičiausias ir galingiausias individo kontrolės būdas – nevartojimas (Black, 2016).

Mokslininkas ir filosofas M.McLuhan šiuolaikinį, medijų valdomą pasaulį įvardino kaip „Globalų kaimą“. Kas reiškia, kad jeigu seniau, žmogaus akiratį, vertybes, savęs suvokimą formuodavo jo šeima ir artima aplinka, šiandien asmuo formuoja požiūrį į pasaulį, remdamasis daugybe globalios informacijos. Ji juda labai greitai ir neribotai, žmogus yra veikiamas kitų žmonių, idėjų ir dalykų, kurių gali net nebūti jo fizinėje aplinkoje. Taigi, per internetą mes ne tik sužinome, išmokstame, susipažįstame, bet ir esame nuolat informuojami apie tai, kad galima geriau, tobuliau, gražiau. Aišku, mus pasiekia ir negatyvi informacija („Būna net blogiau nei man“), kuri momentiškai sukrečia, galbūt netgi laikinai tampame dėkingi už tai, ką turime. Visgi, nuolatinės laimės, pasitenkinimo, prasmės paieškos yra praktiškai nesibaigiančios. Pagal pasaulio standartus, į kuriuos lygiuotis internetas suteikia visas galimybes, visuomet rasime, kur patobulėti: siekti daugiau pinigų, „followerių“, stilingų drabužių, riestesnio užpakalio (šiuolaikinės aktualijos), prabangesnio automobilio ir kitų dalykų. Ir tas tobulėjimas nėra blogai, ypač jei tai yra žinios, asmeninis progresas, pasitikėjimas savimi, materialinės gerovės užsitikrinimas. Visgi visuomet reikėtų užduoti sau klausimų: „Ar aš tikrai to noriu?“; „Kiek seniai aš to noriu?“; „Galbūt aš to noriu tik todėl, kad iš kažkur pamačiau, kad turėčiau to norėti/siekti?

Kasdien matydami tuos gražius vaizdus, žmones, daiktus, vietas, imame natūraliai trokšti būti viso to dalimi. Pasąmoningai susiejame daiktus su emocija, tobulo gyvenimo siekiamybe ir perkame jei ne tą patį, tai bent jau kažką panašaus. Deja, net ir įsigijus vieną ar kitą atributą, tiek mes, tiek mūsų gyvenimas lieka toks pat, o stokos jausmas  dar sustiprėja. Imame stengtis dar labiau, formuojame savo įvaizdį, investuodami į daiktus. Ir taip veikia vartotojų visuomenė, kurioje viskas yra organizuota aplink vartojimą ir vartojamų daiktų demonstraciją, per kuriuos visuomenės nariai įgija prestižą, identitetą ir išskiria iš kitų (Baudrillard, 1998).

Tokioje atmosferoje šiandien gyvename, tokiomis vertybėmis vadovaujamės ir natūraliai siekiame šį laikmetį atitinkančios laimės. Visą tai aš patyriau pati. Maniau, kad gyvenimas prasidės tik tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau. Deja, laikas bėgo, o tas stebuklas taip ir neįvyko. Didžiausi pokyčiai apėmė tuomet, kai ėmiau iš tikrųjų investuoti į save: daugiau rūpintis savo emocine, fizine, finansine būsena, o ne tuo, kaip atrodau, kokius daiktus turiu, ar „Instagraminį“ maistą valgau ir pan.  Nesakysiu, kad dalykai, prisidėję prie mano pokyčių, yra nemokami, nes taip nėra (kai kurie jų finansine prasme yra tikrai brangūs), tačiau čia figūruoja patirtys, iššūkiai, gyvi įspūdžiai, o ne daiktai, kuriuos įsidėsi į spintą ar ant lentynos.

Iš tikrųjų, būtent žinios ir asmeninė patirtis yra pats stipriausias mano argumentas UŽ minimalizmą. Žinoma, galiu komunikuoti ekonominę naudą:  juk perkant mažiau ir racionaliau taupoma vieta, pinigai, laikas. Galiu gąsdinti, rašydama, apie tai, kad jeigu ir toliau žmonija vartos tokiais pat tempais, jau 2050-aisiais metais, gyventojams reikės ne vienos, o trijų Žemės planetų.  Bet aš to nedarysiu, nes laisvės ir pilnatvės jausmas, kurį jaučiu, išmokusi koncentruotis ne į naujus pirkinius negali lygintis nei su nauda Žemės planetai, nei su sutaupytais pinigais. Man negėda pasakyti, kad mano aplinkai draugiški pasirinkimai yra daugiau dėl savęs, o ne dėl  gamtos, ar aukštesnių tikslų. Ir tai yra normalu: tyrimai atskleidė, kad vartotojai apsisprendžia vartoti mažiau, siekdami laimingesnio ir patogesnio gyvenimo sau: jie atsisako pirkti daiktus, kurie nepadeda  jiems pasijusti laimingiems bei kertasi su jų savęs suvokimu (Cherrier ir Murray, 2007).

Negaliu tiksliai įvardinti, kas pasikeitė per paskutinį pusmetį, bet greičiausiai viskas. Paleidau nuo savęs tiek daug, pradedant  nereikalingais įpročiais,  džiaugsmo neteikiančiomis veiklomis, netenkinančiais ryšiais, laisvalaikiu prekybos centruose, baigiant nuolatiniu savęs „ėdimu“ ir ribojimu. Manau, kad didžiausi pokyčiai įvyko tuomet, kai leidau pajusti savo gyvenimą tokį, koks jis tikrai yra. Leidau sau nebesimokyti vien todėl, kad reikia (tai leido pamatyti, kaip mano pasaulis atrodo be nuolatinio stengimosi dėl gerų pažymių), pamažu iš informacinio lauko visiškai išnyko pikantiškos ir sukrečiančios naujienos (kurios, net ir būdamos visiškai nesusijusios su manimi, keldavo susidomėjimą ir adrenaliną), atsisveikinau su įpročiu žiūrėti serialus ir vaikštinėti po parduotuves be tikslo (kas anksčiau sukurdavo iliuziją, kad kažką veikiu, nors realiai nieko naudingo neveikdavau…). Atsisakiusi/sumažinusi šių dalykų pamačiau, koks iš tikrųjų yra mano gyvenimas ir kaip jame trūksta spalvų. Tik pradėjusi investuoti į savo kaip asmenybės tobulėjimą, ėmiau jausti natūralų susidomėjimą gyvenimu. Net ir dabar, jei kas nors paklaustų, ką aš mąstau apie gyvenimą ir savo ateitį, pasakyčiau vieną žodį – įdomu. Nes tikrai taip.

Tikiuosi, kad tekstas buvo naudingas!

IKI