Tag Archives: minimalizmas

Įpročiai tvarkingiems namams

Visiems, norintiems pažaboti chaosą ir netvarką namuose, rekomenduoju pažiūrėti/paklausyti veido jogos trenerės ir tvarkymosi specialistės Giedrės Bagdonienės kalbą konferencijoje „Išdrįsk pradėti“(prasideda nuo 1:01:35).

Giedrė savo kalboje išskiria 7 įpročius, padedančius išlaikyti namus tvarkingus, organizuotus ir jaukius. Kai kurie patarimai išskirtinai moteriški (kalba pasakyta konferencijoje, kurios auditorija moterys, beje, pati pranešėja yra dviejų vaikų mama), bet didžioji dalis jų – naudingi visiems.

Žemiau trumpa įpročių santrauka. Visgi, tikrai rekomenduoju, šią kalbą paklausyti patiems.:)

Trumpas reziumė

  1. Įprotis atsirinkti daiktus. Namuose paliekame tik tai, kas mus džiugina ir reikalinga. Nes tik tokia ir yra pagrindinė daiktų paskirtis.
  2. Vieno prisilietimo įprotis. „Netvarką sutvarkome iškart, kai tik tai įvyksta“. Dažnai darbai atrodo ilgesni nei yra – juos reikia atlikti iškart. Visi daiktai privalo turėti savo vietą, į kurią turi grįžti iškart jais pasinaudojus.
  3. Pradėtas darbas turi būti atliktas iki galo.
  4. Laikas buities darbams turi būti planuojamas. Eksperimentuokite su laiku: dažnai darbai, kurie atrodo užimantys daug laiko, gali būti atliekami daug greičiau. Paskirkite konkretų laiko tarpą pasirinktam darbui.
  5. Įprotis rūpintis savimi. 
  6. Aiškios ryto ir vakaro rutinos. Tvarkingų namų paslaptis: tam tikri veiksmai, atliekami kiekvieną dieną.
  7. Įprotis laiminti savo namus. Trumpiau tariant, tvarkymasis yra ne prievolė, o galimybė įvertinti viską, ką turi ir užtai padėkoti.

Man asmeniškai, daugiausia problemų kyla su 2,4, 6 punktais.  Yra kur tobulėti!

O kaip jums?

Inga

Tvarkymasis su Marie Kondo: drabužiai

„I‘m excited because I love mess“ Marie Kondo

Trumpa įžanga. Viskas prasidėjo, kuomet perskaičiau knygą apie minimalizmą ir tvarkymosi meną „Tvarkingų namų stebuklas“, parašytą tvarkymosi guru Marie Kondo. Išgirdus, kad didelio populiarumo sulaukusią knygą gali parašyti žmogus tiesiog mėgstantis tvarkytis, daug ką gali apimti nuostaba. Juk greičiausiai kiekvienas pažįstame bent porą itin tvarkingų, organizuotų žmonių.

Kuo Marie tokia ypatinga?

Pirmiausia, mane labai nustebino, kad žmogus nuo pat mažų dienų gali taip mėgti organizuoti daiktus ir kurti tvarką visuose namuose. Knygoje pati Marie akcentuoja, kad tvarkymasis ir daiktų išmetimas buvo vienas iš pagrindinių jos veiklų, grįžus iš mokyklos. Ar daug pažįstate vaikų, kurie ne tik tvarkingi (savo noru), bet ir patys kuria tvarkymosi taisykles namiškiams?

Marie į tvarkymąsi žiūri kūrybiškai ir kiekvienam galimam atvejui yra suradusi (arba esant poreikiui suras) tinkamiausią sprendimą. Viskas gali būti sutvarkyta, bet kokia erdvė, bet koks stalčius, bet kuri lentyna. Šitai tikrai išmokau iš Marie Kondo.

Marie į tvarkymąsi žiūri kaip į procesą, kuris neša džiaugsmą. Pavyzdžiui, buities darbus paverčia veikla, kurią visa šeima atlieka kartu (Marie drabužius visuomet lanksto kartu su savo mažomis dukrytėmis ir teigia, kad mergaitėms tai labai patinka). Anot Marie, buvimas namuose turi džiaugsmą, todėl juose turi likti tik tie daiktai, kurie įkvepia ir skleidžia geras emocijas.

Kad ir kaip ten bebūtų, svarbu paminėti, kad Marie yra rytų kultūros atstovė, tad jos tvarkymasis yra neatsiejamas nuo filosofijos, dvasingumo ir meditacijos. Tai labai įdomu ir traukia.

Vėliau, atradusi ir pradėjusi  žiūrėti laidą „Tyding up with Marie Kondo“, dar labiau susidomėjau Marie tvarkymosi metodais ir gavau aiškų pavyzdį, kaip jie yra pritaikomi realybėje. Kiekvieni namai yra tvarkomi ne pagal kambarius, bet pagal daiktų grupes:

  • Drabužiai
  • Knygos
  • Dokumentai
  • Komono (virtuvė, vonia, garažas)
  • Sentimentalūs daiktai

Buvau taip įkvėpta, kad pasiryžau dar labiau organizuoti savo namus ir susitvarkyti kartu su Marie Kondo! Pagal nurodytą planą, pirmoji stotelė – drabužiai.

Esu dariusi ne vieną ir ne dvi spintos revizijas, todėl buvau beveik tikra, kad labai didelio drabužių kiekio nebūsiu prikaupusi. Ir tikrai, į vieną krūvą sukrovus visus drabužius (įtraukiant vasarinius, sporto, kasdienius drabužius ir praleidžiant striukes, apatinius, kojines), neteko aikčioti taip, kaip tai dažniausiai daro Marie laidos dalyviai, pamatę savo sukauptus daiktus.

Pagal Marie metodą, turėjau kiekvieną daiktą paimti į rankas, susikaupti ir atsakyti sau į klausimus: „Ar šis daiktas man teikia džiaugsmą?“ „Ar norėčiau,  kad jis ir toliau lydėtų mane gyvenime?“ Tam, kad procesas atrodytų dar ypatingesnis, užsidegiau smilkalų ir įsijungiau muzikos. Galima pradėti!

Rezultatas

Atidėjau krūvelę man nebemielų ir nebereikalingų drabužių. Daiktus, kurie man patinka ir tinka, išskyriau labai greitai. Buvo pora daiktų, kurių tikrai nuoširdžiai nebenorėjau. Bene daugiausiai dvejonių kėlė drabužiai, kurie man yra patogūs, tačiau su jais nesijaučiu gražiai. Porą jų pasilikau dėvėti namuose (senus naminius drabužius tiesiog išmesiu), kelis bandysiu parduoti arba dovanoti. Teisybės dėlei vertėtų paminėti, kad po poros dienų dviems drabužiams apsisprendžiau suteikti dar vieną šansą.

Bene labiausiai mane pradžiugino tvarkingas ir labai funkcionalus drabužių išdėstymas stalčiuose! Toks lankstymo būdas (Marie lankstymo pamokėlių tikrai galima rasti internete, o dar geriau pažiūrėti per jos laidą) yra labai patogus, nes visi daiktai matyti kaip ant delno, be to, imant vieną daiktą – nesujaukiami kiti. Tvarka garantuota!

Taigi, kartu su žieminių batų išmetimu, manau, kad spintos reviziją galima laikyti įvykusia. DIDELĖ ŽALIA VARNELĖ!

Susitiksime kitame žingsnyje, kuriame tvarkysiu dokumentus ir kitus popierius namuose.

Linkėjimai visiems!

Minimalistinės drabužinės kūrimas: nesusipratimai perkant internetu

Jau ilgą laiką užeidama į parduotuves nebeturiu, ką pirkti. Lyg ir gražu, bet taip brangu, o kokybė dažniausiai nuvilia. Peržiūriu tuos mielus, šiltus megztinius ir žinau, kad po kelių skalbimų jie išsitampys ir apsivels, kelnės greit nusiskalbs ir praras spalvą, o džinsai po poros mėnesių tiesiog pradils. Akį patraukia gražios sintetinės suknelės, bet iš patirties žinau, kad jų šonai jau po poros dėvėjimų „apaugs“ burbuliukais. Yra ir gražių marškinių, bet jau iš pirmo prisilietimo matyti, kad jie labai lamdysis, o lyginti aš nemėgstu. Jei kas nors atrodo bent jau kiek ilgaamžiškiau, ima kandžiotis kaina. Dažniausiai tiesiog apsižvalgau ir išeinu be nieko.

Po kelių tokių grįžimų tuščiomis, pasidariau išvadą, naujų drabužių pirkimas mane vargina ir tiesiog neapsimoka. Jau kurį laiką, esant poreikiui nusipirkti kažką naujo, einu į Pasaulio drabužiai dėvėtų drabužių parduotuves. Ten drabužiai švarūs, tvarkingi, dažnai galima rasti drabužių su etiketėmis! Kainos tikrai mažesnės nei paprastose parduotuvėse, o tai, kad drabužiai randa naujus šeimininkus yra puiku – laimi visi.

Taip pat pastaruoju metu ėmiau daugiau pirkti internete (prioritizuoju lietuviškus mados puslapius, nesinaudoju Ebay ir kitais panašiais puslapiais, kur galima daug ir pigiai pirkti). Bet čia, vėlgi, savi niuansai – prekės dažniausiai būna supakuotos į plastiką, o ir pirkimas nemačius daikto gyvai yra tikras VA BANK.  Kartais net ir stengdamasi pirkti tik tai, kas reikalinga, tiesiog gaunu dar vieną nereikalingą daiktą ir esu priversta pirkti vėl.

Labai palaikau daiktų prikėlimo naujam gyvenimui idėją, todėl pirma vieta, į kurią keliauju, norėdama nusipirkti/parduoti nebereikalingus daiktus internete yra portalas vinted.lt. Būtent čia man ir yra nutikę įvairių nesusipratimų (svarbu paminėti, kad susipratimų skaičius yra kur kas didesnis).

Jūsų dėmesiui 5 mano didžiausi nesusipratimai perkant/parduodant online:

5. Džinsai keliaunininkai. Prieš gerus trejus metus Vinted‘e pirkau plėšytus boyfriend stiliaus džinsus. Pardavėja buvo labai maloni, noriai bendravo, tačiau savo pirkinio nesulaukiau ilgiau nei įprasta. Siuntinys buvo registruotas, todėl patikrinusi jo buvimo vietą sužinojau, kad džinsai buvo išsiųsti mano nurodytu adresu, bet į kitą miestą😊. Džinsai kantriai mėnesį gulėjo Kauno pašte, o vėliau buvo dar kartą persiųsti man. Ir tiesa sakant, tapo vienais mėgiamiausių (ir vieninteliais boyfriend tipo!) mano džinsų, kuriuos dėviu ir dabar 😊.

4. Dirbtinės odos kelnės. Prieš porą metų Vinted‘e išsirinkau dirbtinės odos kelnes. Gavusi prekę nustebau, nes iš nugaros ir priekio jos buvo skirtingos! Nuotraukose kelnės buvo pateiktos tik iš priekio, o aprašyme nė žodžiu neužsiminta, kad abi kelnių pusės yra pasiūtos iš nevienodos medžiagos. Pradžioje galvojau, kad galbūt pati visko neišklausinėjau iki galo, bet kita vertus, ar tikrai kaskart perkant drabužį reikia klausti, ar medžiaga abiejose drabužio pusėse yra tokia pat? Kokia kelnių lemtis? Pridaviau į vieną dėvėtų drabužių supirktuvę ir gavau 0,80ct. Visiškas nesusipratimas…

3. Vaikiškas maudymosi kostiumėlis. Jau metus lankau sporto salę, todėl pagalvojau, kad būtų labai gera mintis nusipirkti paprastą, vientisą maudymosi kostiumėlį baseinui. Vinted radau tobulą, naują variantą. Minimalistinis, subtilus – kaip tik toks, kokio ieškojau. Tiesa, dydis nurodytas S, o aš dėviu S/M. Gaunu patvirtinimą, kad kostiumėlis atitinka dydį. Kaina nėra maža – 19 eur, bet apsvarsčiusi visus UŽ ir PRIEŠ, apsisprendžiu, kad už kokybišką, naują daiktą nėra daug. Nusiperku ir gaunu vaiko dydžio triko/maudymosi kostiumėlį. Tikrąją to žodžio prasme vaiko dydžio – mažulytį mažulytį. Sekundę ateina įžvalga, kad gal jau ir aš nebe S dydis, bet tas drabužis irgi tikrai mažesnis nei buvo pateikta!  Taip ir likau be maudymosi kostiumėlio, o gautąjį pardaviau 3 kartus pigiau. Naujo maudymosi kostiumėlio nebeieškojau.

2. Pamestinukai auskarai. Daugelį savo daiktų parduodu už simbolinę kainą arba dovanoju dykai. Labai apsidžiaugiau, kad vienais bižuteriniais auskarais iškart susidomėjo nemažai žmonių. Paprašiau apmokėti siuntimą ir dar pačią dieną gražiai supakavusi auskarus juos išsiunčiau naujai savininkei. Po mėnesio mane iš pašto pasiekė informacija, kad gavau siuntinį. Nueinu – o ten tie patys mano siųstieji auskarai, kurių per mėnesį taip niekas ir neatsiimė. Pamaniau, kad visko būna ir susisiekiau su pirkėja, pasiūliau auskarus išsiųsti dar kartą savo išlaidomis (atiduodama nereikalingus daiktus, išmokau nuoširdžiai dovanoti, todėl tikrai neskaičiuoju kiekvieno cento). Pirkėja sutiko, išsiunčiau siuntinį pakartotinai ir pamiršau. Praėjo geras mėnuo. Ankstyvas šeštadienio rytas, girdžiu skambutį į duris. Išlipu iš lovos, o ten paštininkė su tais pačiais, nelaimingais, niekam nebereikalingais, vėjų mėtytais auskarais. Įsižeidžiau kaip niekad. Ir ne tik todėl, kad šitaip negerbiamas mano laikas, bet ir todėl, kad buvau pažadinta ankstyvų šeštadienio rytą. Auskarai vėl įkelti į mano Vinted paskyrą ir laukia naujos šeimininkės.

1. Megztinis ir nelaukta dovanėlė. Vinted puslapyje išsirinkau gana pigų, ne naują, bet tvarkingą megztinį. Sulaukusi siuntinio nekantriai išpakavau ir apšalau – vietoj žalios spalvos pamačiau nuvytusių rožių spalvą. Pirma mintis, kad mane apgavo, bet vėliau supratau, kad kartu su megztuku gavau dovaną – švarią, bet tikrai nudėvėtą, nėščiosios palaidinę. Negalėjau patikėti. Stengiuosi neapsikrauti spintos turiniu, o čia dar vienas papildomas vargas!  Ir dar tokio kokybės…TIKRAS MINIMALISTO SIAUBAS! Tiesa, su megztuku viskas buvo gerai.

Tai štai koks mano nesusipratimų, perkant internetu, penketukas. Nieko per daug baisaus, kai kur galbūt netgi truputį juokinga.

O kaip jūs manote, ar pirkimas internetu daugiau tvarus ir minimalistinis, o galbūt priešingai – visiškai vartotojiškas dalykas?

Inga<3

Kaip blokuoti informacinį triukšmą

Kol dar negyvenau Vilniuje, nemažai laiko leisdavau prie įjungto televizoriaus. Dažniausiai jis atlikdavo tik garsinio fono funkciją, tačiau per jį mane pasiekdavo daug informacijos.

Kai išvažiavau studijuoti,  kalbančios dėžės nebeliko, o aš visą dėmesį perkėliau į mokslus, draugus ir…kompiuterį. Internete žaisdavau žaidimėlius (ah, tie nuostabieji Candy Crush ir Pop Song laikai…), skaitydavau įdomias, o kartais tik intriguojančias naujienas, žiūrėdavau serialus, stand-up‘us, scroll‘indavau didžiulius atstumus, ieškodama stiliaus, interjero inspiracijų. Aišku, dar buvo serialai, pokalbiai su draugais ir kiti dalykai, sukuriantys nuolatinę „kažko veikimo“ būseną.

Paskui telefonai tapo dar išmanesni ir atradau Instagram‘ą (kurį tarp kitko ir dabar labai mėgstu). Ėmiau vis daugiau laiko leisti ten, stebėdama patinkančias žvaigždes, influencerius, pažįstamus arba šiaip ryškius žmones. Viskas, ką veikiau ir patyriau, galėjo virsti gražia nuotrauka, todėl tapau labai atidi aplinkai.

Įvairūs paspaudimai prikaupė mano Facebook‘o sraute daug turinio iš įvairių, nebūtinai man aktualių puslapių. Instagram‘e tiesiog paskendau tarp buitiako nuotraukų iš tų, su kuriais apskritai nebendraudavau, o galbūt net nepažinojau.

Socialiniuose tinkluose buvau tarsi geroji samarietė – niekada negailėdavau „LIKE“ žmogui, daiktui ar filmui, kuriam jaučiau bent mažiausią simpatiją. Kai matydavau nusišnekėjimus, leisdavau sau kažką „protingo“ arba „ironiško“ pakomentuoti. Porą kartų netgi buvau įsitraukusi į kilometrines diskusijas, bandydama įrodinėti savo tiesą ir nepasiekiau nieko kito, tik  visiškai susigadinau sau nuotaiką.

Visgi kartais tame visko sraute mane pasiekdavo kažkas gražaus ir įdomaus. Tokio, kas suteikia naujų žinių arba pakutena visus estetikos receptorius. Ir tomis akimirkomis aš imdavau ir pagalvodavau:

„Kokius beprasmius dalykus aš scroll‘inau iki šiol ir kodėl???

Vis dažniau aplankant tokioms mintims iš savo internetinės erdvės pradėjau filtruoti destruktyvią ir man neaktualią informaciją. Visgi didžiausiai pokyčiai įvyko tuomet,  kai sužinojau apie Ilzės dirbtuves (čia vienas iš tų gerų dalykų, kuriuos pastebėjau tarp daugybės nereikalingų) ir sudalyvavau jos koordinuojamoje „Nuostatų keitimo praktikoje“. 

Nuostatų keitimo praktika tai Ilzės Butkutės sukurta programa internete, kurios dalyviai 9 savaites iš eilės stengiasi identifikuoti savo nuostatas ir įžvelgti priežastinius ryšius tarp jų bei savo praeities ir ateities.  Ši programa yra skirta tiems, kurie jaučia, kad negali tobulėti ir siekti savo tikslų ne dėl objektyvių kliūčių, bet dėl jų pačių įsitikinimų ar įsikalbėtų baimių.

Kaip tai veikia? Kiekvieną savaitę į dalyvio pašto žinutę ateina informacija ir užduotys, skirtos konkrečiai temai ir su ja susijusiomis nuostatomis. Temos yra gyvenimiškos ir tikrai aktualios, pavyzdžiui, mėgstama veikla, pajamos, turtas, prietarai ir kitos. Pokyčiai reikalauja darbo ir nuoširdumo sau. Žmogus, atpažinęs, dekonstravęs ir atsisakęs negatyvių nuostatų, ima kitaip žvelgti į pasaulį ir pastebi tas galimybes, kurių anksčiau nepastebėjo.

Kas iš to man? Peržiūrėjau savo mąstymo modelį iš šalies ir supratau, kaip gyvenime veikia „gausos“ ir „stokos“ principai (gal jau esate pastebėję, kad šiuos žodžius naudojau ankstesniuose savo įrašuose). Jei puoselėsi savo gyvenime vidinį gausos jausmą, tuomet natūraliai save vertinsi teigiamai,  pastebėsi galimybes, trauksi kitus pozityvius žmones. Tuo tarpu, jei viduje puoselėsi stoką („Aš prastesnis nei kiti“; „Lietuvoje neįmanoma užsidirbti“; „Nesidžiauk radęs, nes paskui teks verkti“), visi tavo pasirinkimai ir toliau palaikys nepriteklių.  Tai buvo paskutinis patvirtinimas, kad turiu prisiimti atsakomybę už tai, kaip jaučiuosi, ir sumažinti mane pasiekiantį informacinį triukšmą, kuris skatina primityvumą, nerimą, demotyvuoja arba tiesiog nukreipia dėmesį nuo naudingos man veiklos.

Kaip sumažinau informacinį triukšmą?

  1. Nustojau sekti didžiąją dalį naujienų portalų socialiniuose tinkluose. Tai mane padeda išvengti perteklinės, neretai demotyvuojančios ar net bukos informacijos. Kaip dabar prisimenu, kad paskutinė „Delfi“  naujiena mano Facebook’o sraute  buvo apie vienos iš žvaigždučių naują draugą ir tada pamaniau: „Viskas, I‘m out“. Praėjo jau daugiau nei mėnesis ir nesijaučiu nieko praradusi. Nors tiesa, apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą sužinojau tik po gerų 2 dienų.
  2. Vengiu skaityti kitų žmonių komentarus po kontroversiškais straipsniais, ypač jei jie anonimiški. Anksčiau maniau, kad komentarai leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie problemą, tačiau įsitikinau, kad aršiausi komentatoriai dažniausiai pasižymi didele drąsa internete, bet siauru mąstymu ir netaktu, tad motyvuotai vengiu skaityti jų niekuo nepagrįstas nuomones.
  3. Atsargiai veliuosi į aršias internetines diskusijas. Iš patirties sakau, kad jos praktiškai niekada nesibaigia konstruktyviai. Kad ir kokią nesąmonę perskaitau, vengiu mokyti ar bandyti aiškinti kaip yra iš tiesų. Ir ne todėl, kad tingėčiau, ar man nerūpėtų…Tiesiog supratau, kad kai kuriems žmonėms kažką aiškinti yra beprasmiška, nes jie neieško jokių paaiškinimų ar teisybės.
  4. Instagram’o programoje seku tik įkvepiantį ir man aktualų turinį. Noriu matyti tai, kas mane motyvuotų ir keltų geras emocijas, o ne nuolat skatintų pirkti naujus daiktus ar transliuotų kažkokį iškreiptą realaus pasaulio vaizdą.
  5. Vengiu medžiagos „heitinimui“. Būna ir taip, kad seki kažką, nors jis tave nuoširdžiai nervina. Dabar stengiuosi to kaip įmanoma vengti ir neapsikrauti šia varginančia, piktdžiugiška ir nieko pozityvaus nekuriančia veikla kaip „heitinimas“.
  6. Atsisakiau visų neaktualių naujienlaiškių gavimo prenumeratų, tam, kad elektroninio pašto dėžutė nebūtų apkrauta.
  7. Neturiu televizoriaus ir motyvuotai neturėsiu, nes tiesiog nereikia.
  8. To be continued…

To do list:

Mažinti laiką, praleidžiamą telefone (Nenaudoti telefono valgant; Nesinešti telefono į vonios kambarį; Nenaudoti telefono prieš užmiegant….).

Vietoje pabaigos

Kai kurie galėtų sakyti, kad tokia savanoriška izoliacija nuo negatyvios informacijos yra tarsi bėgimas nuo problemų ar netgi melas pačiam sau. Visgi dabar negatyvios informacijos yra tiek daug, joje taip lengva įsisukti, nusigąsdinti ar apskritai pradėti abejoti visu pasauliu, kad niekas kitas, bet pats žmogus, gali apriboti tą nesibaigiantį srautą arba netgi pasakyti jam STOP. 

Tai, ką pasirinksit, priklauso tik nuo jūsų.

Inga

 

Minimaliai.lt spaudoje!

Noriu pasidžiaugti pirmuoju savo interviu laikraštyje. Dėkoju kurso draugei, žurnalistei Ritai.
AČIŪ, kad savo straipsniuose rašai apie aplinkosaugos problemas ir dar didesnis AČIŪ, kad patirtimi pakvietei pasidalinti ir mane:).

Įrašo apačioje nuorodą į straipsnį internete. Verta paskaityti ir pažvelgti į sąmoningą gyvenimą ne tik iš aplinkosauginės, bet ir filosofinės pusės.

Taip pat dalinuosi 5 basic dalykais, kuriuos turi pradėti žmogus, norintis pradėti gyventi atsakingiau:

1. Rūšiuoti šiukšles. Tai privaloma kiekvienam protingam ir atsakingam žmogui.
2. Atsisakyti plastikinių vienkartinių indų, turėti savo gertuvę.
3. Kitomis akimis pažvelgti į plastikinius maišelius: ar tikrai viskam, ką perkate reikia maišelio? Medžiaginis pirkinių maišelis – būtinybė.
4. Įsisąmoninti, kad pirkimas nėra laisvalaikio leidimo būdas. Nebeiti „tiesiog pasivaikščioti“ į prekybos centrus.
5. Išsivalyti savo internetinę erdvę. Jei informacija verčia save nuvertinti arba nuolat primena, kad tau reikia keistis (dažniausiai išorėje), jei nuolat stimuliuoja jūsų poreikius ir skatina norėti, to ko neturite, tai yra destruktyvi informacija ir jos jums nereikia.

Nuoroda į interviu:

Gyvenimo prasmę surado tausodama aplinką

Linkėjimai,
Inga

Būti turtingam – nereiškia turėti daug eurų

Parašė Danielius, skaitomiausio saviugdos tinklaraščio Lietuvoje – Debesyla.lt  – autorius.

Jei nori būti turtingu – išeik iš savo darbo. Mesk jį.

Nes būti turtingu nereiškia turėti daug eurų. Tai, tiesą sakant, niekada ir nereiškė to, nors kai kurie žurnalai rikiuoja turtinguosius pagal eurus…

Nebijok, aš ne apie dvasinį turtą. Velniop ir jį. Na, gerai, gal pasilik – tas naudingesnis, nei eurai, nes paveikia kiekvieną tavo gyvenimo užkaborį, net kai eurų nėra.

Bet aš apie jausmus.

…Ne, ne meilę! Juk yra ir daugiau jausmų!

Nes, žinai, yra žmonių, kuriems nesmagu būti vienoje vietoje. Jie nesijaučia, kad daro pakankamai. Jiems atrodo, kad kiti pasiekę daugiau… Taigi reikia dirbti! Dirbti, dirbti, dirbti. Work it baby. Twerk it baby. Varom, varom, varom! Nu ko stabdai, nestabdyk, gi reik diiiiiiiiiiiiiiiiirrrrrrbbbbttttttttttttt!

Bet aš ir ne apie tinginystę bei kodėl taip svarbu išmokti su ja gyventi, pasimėgauti akimirka. Aš apie tavo pasitenkinimą.

Kada žmogus būna turtingas?
Tuomet, kai jam užtenka.

Viskas.

Ir tu gali „man užtenka, ką turiu“ būseną pasiekti dvejais keliais:

  1. Nuolat pildyti nuolat augančius poreikius (taip, jie augs);
  2. Pakeisti mąstymą ir išmokti būti patenkintu su mažiau.

Kai kurie argumentuos, kad pirmasis kelias geresnis. Juk tai ekonomikos kilimo priežastis!

Tačiau lygiai tą patį argumentą galime panaudoti ir atgal. Ta pati priežastis sukėlė ir didžiausią ekologinę katastrofą pasaulyje (kuri neišvengiamai kainuoja ir ekonomikai), sukėlė ir socialinę katastrofą – sulėtėjus ekonomikai (juk negali kilimas tęstis nuolat) milijonai, net milijardai, žmonių liko, lieka, liks nepatenkinti tuo, ką turi šiandien.

Ir, išvis, kodėl tas kilimas? Kad tik kiltų ekonomika? Kas ta ekonomika, po velnių? Mes žmonės ar ekonomika!?

Arba.
Gali išmokti gyventi su mažiau.

Taip, tai išmokstama – viskas, kas yra tavo galvoje yra pakeičiama, nepaisant tai liguistas poreikis parūkyti, paplepėti, papykti, pavydėti, pareikalauti. Viskas tavo galvoje pakeičiama.

  • Tu gali atsisakyti.
  • Pakeisti.
  • Įsigyti kažką patikimesnio, kas džiaugsmo sukeltų ilgiau.

Bet svarbiausiai – išmokti gyventi su tuo, ką turi. Nes tik tada būsi išties turtingas.

Turtas nėra banko sąskaitoje. Tai tavo galvoje.

Būti turtingu – reiškia turėti pakankamai. 

Ir to pakanka.

Ką manai tu?

Debesyla

Manęs nereikia bijoti!

Kartais pamąstau, kad žmonės gali imti manęs bijoti. Tikriausiai žinote tą jausmą, kai netikėtai paaiškėja, kad nedaug pažįstamas pašnekovas yra psichologas. Tuomet atsiranda kažkoks vidinis susikaustymas: imi svarstyti, kad jis pokalbio metu nedaro nieko kito, o tik tave stebi, skenuoja judesius, kalbą, emocijas… Tau ima rodytis, kad jo profesinės žinios suteikia galią perprasti žmones, o kartu sužinoti ir visus tavo asmenybės niuansus (kas iš tikro nėra tiesa). Ir tai vyksta ne tik su psichologais. Gerai pamenu, kaip susitikau su viena mados tinklaraštininke, tam kad paimčiau iš jos interviu. Buvau apsirengusi tvarkingai, tačiau vis tiek širdies gilumoje galvojau, kad ji bent jau paslapčiomis įvertino mano aprangą ir stiliaus jausmą (kas greičiausiai irgi nebuvo tiesa).

O kaipgi aš? Ar būdami šalia manęs žmonės taip pat jaučiasi nesaugiai dėl aplinkai nedraugiškų pasirinkimų? Ar jie bijo paimti dar vieną plastikinį maišelį, kaip kad yra įpratę? Ar  vengia naudoti šiaudelius ir girtis jau 20-a pora naujų batų? Iš tikrųjų, į šį klausimą tiksliai atsakyti negaliu, bet tikiuosi, kad taip nėra. Nors mano gyvenime yra keli pavyzdžiai, kuomet žmonės galvojo, kad esu pasiruošusi kritikuoti jų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kad ir viena kurso draugė, pasikvietusi mane į svečius, ėmė teisintis dėl daugybės turimų kvepalų buteliukų…O man, asmeniškai, dėl tų buteliukų buvo nei šilta, nei šalta. 🙂 Žmones gyvenime skirstau tikrai ne pagal tai, kaip ir ką jie perka.

Apskritai, mano nuomone tie baksnojimai pirštu, pamokslavimai ir prisikabinėjimas prie žodžių ar kitų pasirinkimų sukelia tik atmetimo reakciją. Žmogus į sąmoningumą turi keliauti pats, o aš tegaliu padėti savo pavyzdžiu ir patarimais. Todėl stengiuosi būti tolerantiška ir nepamokslauti, nors tikiu, kad povandeninės srovės, matant tam tikrus mano pasirinkimus, žmones priverčia kitaip pažvelgti į įprastus dalykus, o galbūt ir rinktis labiau aplinkai draugiškus ir jiems patiems geresnius pasirinkimus. O tai ir yra didžiausias mano tikslas.

Vieną tokį pavyzdį turiu visai visai šalia! Mano draugas visą gyvenimą buvo netgi didesnis minimalistas nei aš. Bet tik pradėjęs bendrauti su manimi, jis buvo priverstas (chi) sužinoti apie plastiko žalą. Pradžioje buvo šiokių tokių mini diskusijų, bet po to vis dažniau jo kuprinėje rasdavau tiesiog palaidus apelsinus ar kitus vaisius. Įdomiausia, kad jų nebūdavo tiek jau mažai – kokie 8-10 vienetų!:D Kaskart pamačiusi, kad šitiek vaisių jis sugeba nupirkti be maišelio, labai nudžiungu. Pirmiausia dėl jo drąsos ir sąmoningumo, o antra – dėl kasininkių supratingumo, nes jis dar niekad negavo velnių 🙂 (pfu pfu pfu).

Būtent taip aš ir įsivaizduoju idėjų sklaidą: pamažu bet užtikrintai, naudojant savo asmeninį pavyzdį. Tad tikrai nereikia manęs bijoti :). Visada džiaugiuosi galėdama pakalbėti su žmonėmis apie ekologiją ar minimalizmą. Ir visai nesvarbu, kokia jų nuomonė bebūtų. Juk vieni iš kitų mokomės!

Linkėjimai,

Inga <3

O čia įrodymas, kad nemeluoju 🙂

Dovanos dar ne viskas

Šiais metais mano gruodis kitoks. Motyvuotai nusprendžiau, kad noriu tikrų, prasmingų švenčių, be jokių nereikalingų dovanų ir streso, lakstant po prekybos centrus.
Šiais metais perku tik apgalvotas dovanas. Jokių paskutinės minutės dovanėlių, jokių žvakių, puodukų, kalendorių ar, rodos, visiškai nieko nebereiškiančių „Rafaelo“ saldainių.
Keisčiausia, kad dovanas jau turiu visiems brangiems žmonėms. Vieniems dovanosiu daiktus, kuriuos nupirkau motyvuotai ir būtent jiems, kitiems – laiką kartu ir kokią nors pramogą. Yra ir tokių žmonių, kuriuos kol kas pasveikinsiu tik žodžiu,nes nenoriu pirkti katės maiše. Šiems žmonėms nusprendžiau dovanas įteikti tuomet, kai tikrai žinosiu, kad radau tai, ko jie trokšta. Ir tai nebūtinai turės būti švenčių laikotarpis.
O kaipgi aš?
Dovanų nesitikiu gauti daug ir mažai apie tai galvoju.
Nenoriu, kad vardan mano dovanos draugai būtų priversti per grūstis važiuoti į sausakimšą parduotuvę, ten pavargę slampinėti ir ieškoti kažkokio daikto, kuris man patiktų. Aš jau turiu visus daiktus, kurių man reikia! Vietoj dovanų medžioklės man, geriau pasirinkite poilsio ir susikaupimo laiką sau. Ir tuomet, pailsėję ir „sugrįžę“ į save, galėsime turiningai ir gražiai švęsti.:)
Štai kokiomis mintimis gyvenu šį šventinį sezoną. Kaip manote, ar praėjus šventėms dar turėsiu draugų…?
Stebuklingo švenčių laukimo!

Apie daiktų įkainius ir nereikalingų drabužių prakeiksmą

 

Šiandien buvo diena, kuomet pasiryžau dar labiau atlaisvinti savo spintą. Supratau,  kad nebegaliu sandėliuoti nedėvimų, nereikalingų daiktų. Šiuo savo gyvenimo etapu turiu daugiau laiko, todėl nusprendžiau praplėsti savo nedėvimų drabužių distribucijos tinklą (H&M, Vinted.lt ir draugės tiesiog nebepateisino mano poreikių!).

Jau esu rašiusi apie „Mados angarą“, kuriame superkami švarūs, tinkami dėvėti drabužiai. Esu skaičiusi komentarų, kad šiame tinkle net ir už labai geros kokybės drabužius mokami centai, bet manęs tai neatbaidė. Juk šie daiktai man nereikalingi, pagrindinis tikslas yra juos kažkam atiduoti, tad savaime aišku, kad ne užmokestyje esmė. O ir šiaip įdomu, kaip ten kas. Tad neturėdama jokių didelių lūkesčių, nešdama pora maišų nereikalingų drabužių, keliavau į „Mados angarą“.

Pirmiausia trumpai apžvelgsiu drabužius, kuriuos planavau atiduoti:

  • Madingas, praktiškai naujas „bomberis“ (Tiko ir buvo priimtas);
  • Švari, nedėvėta delninukė be dirželio (Tiko ir buvo priima);
  • Niekada gyvenime taip ir neužsidėti karoliai (Tiko ir buvo priimti);
  • Bižuterinė grandinėlė su širdele (Tiko ir buvo priimti);
  • Žalia suknelė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Juoda, nauja ZARA palaidinė (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Graži suknelė su tiulio sijonu (netiko, nes baigėsi vasaros sezonas);
  • Rudos, siaurėjančios kelnės (netiko, nes pastebėta dėmių);
  • Gėlėti aulinukai (netiko, nes viename šone pastebėtas pradilimas);
  • Porą kartų dėvėti aukštakulniai su dėžute ir atsarginėmis kulniuko dalelytėmis. Šiuos batus būtų priėmę, tačiau juos palikti atsisakiau. Taip, aš tikrai paneigiu savo anksčiau išsakytus žodžius, kad atlygis nėra svarbu, nes vis dėlto, kai už tokios kokybės batus pasiūlo 1,5 eur, pasijunti labai ne kažką.

Taigi, fokusas marokusas.

„Mados Angare“ palikau keturis daiktus. Vienas iš jų buvo geros kokybės striukė. Kaip užuominą jau išdaviau, kad už firminius batelius man pasiūlyta 1,5 eur. KOKIĄ SUMĄ EURŲ GAVAU ATIDAVUSI ŠIUOS KETURIS DAIKTUS?

ATS: 2,40 eur

21733219_10208482883304037_969253654_n

Nebambėsiu, neverkšlensiu ir nesiskųsiu. Nepaisant vargano atlygio, šie man  visiškai nereikalingi daiktai vėl grįžo į ekonomikos grandinę ir suteiks laimę jau kažkam kitam. Kitus, deja, vėl teko parsinešti namo…Ir kur man juos dabar dėti? Tikras nereikalingų drabužių prakeiksmas!

Tokiomis akimirkomis dar ir dar kartą įsitikinu kaip svarbu atsakingai rinktis tai ką perkame.  Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai kuriems nereikalingiems, bet tinkamiems naudoti daiktams naujus šeimininkus surasti yra itin sunku (kartais jų net dykai neima! NE-JUO-KAU-JU). O parduodami daiktus dažnai nepadengiame net pusės daiktų įsigijimo išlaidų, ką jau bekalbėti apie skiriamą laiką transportavimui, daiktų paruošimą pardavimui ir t.t.

Manau, kad nesuklysiu transformuodama seną gerą lietuvių patarlę: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą PIRK“

IKI GREITO!<3

Menas paleisti daiktus

„Kartu su kiekvienu nereikalingu daiktu, palikusiu namus, paleidau neišsipildžiusius lūkesčius ir seniai nebefunkcionuojančias nuostatas, nereikalingus įpročius. Kiekvienas laisvas paviršius, lentyna, pakaba atvėrė duris kažkam naujam, vertingesniam ir labiau džiuginančiam“.

Atsisakiau daugybės daiktų, kurių net neprisiminiau turinti. Atsisakiau daugybės daiktų, kuriuos matydavau kasdien, tačiau ilgą laiką net pirštu nepriliesdavau. Paleidau ir tuos daiktus, kurie lyg ir „visai nieko“, bet seniausiai nebemieli ir naudojami tik iš įpročio.

Nepasakyčiau, kad pirmas švarinimosi kartas sunkiausias. Turi daug ryžto ir motyvacijos, tačiau daiktams esi atlaidžiausias, koks tik gali būti. Greičiausiai jau iš anksto žinai tuos kelis nalaimėlius, kurių jau kurį laiką nemėgsti, bet tiesiog dar neradai progos išmesti. Jiems kelią pro duris parodai pirmiesiems. Kitus daiktus kiloji, žiūrinėji ir perdėlioji į naujas vietas tol, kol  atrandi tūkstantį ir vieną pateisinimą jiems pasilikti.

Antras švarinimosi kartas atrodo jau labiau nuspėjamas, pastebi, kad daiktai, kuriems suteikei šansą praeitą kartą vis dar guli nenaudojami. Supranti, kad jų traukinys nuvažiavo, todėl sutinki atsisakyti bent jau dalies. Trečiasis ir tolimesni daiktų atsisakymo kartai einasi vis lengviau ir lengviau. Dabar kaip niekad gerai supranti, kad nepasigedai nė vieno daikto, kurį išmetei. Paradoksas: fantazija sukūrė tiek daug realių ir nerealių progų, kuomet tie daiktai galėjo būti reikalingi. Tačiau  jiems dingus iš akiračio, pasaulis ir toliau sukasi, o tu ir toliau esi tu!

Taip palaipsniui su nereikalingais daiktais atsisveikinti tampa vis lengviau. Nuostatos vaidina svarbų vaidmenį šiame procese. Pasirengę atlikti generalinę tvarką, neleiskite sau įtikėti, kad ruošiatės netekti. Kaip tik atvirkščiai! Tvarkydamiesi dar ir dar kartą pagrįsite kiekvieno daikto prasmę savo gyvenime ir ,pažadu, jūsų namų nepaliks nė vienas reikalingas daiktas!

Kaskart, kai imu dvejoti, ar turėčiau atsisveikinti su vienu ir kitu daiktu, užduodu sau kelis paprastus klausimus:

  • Jeigu galėčiau jį be jokių pastangų išmainyti į pinigus, kaip elgčiausi? Šis klausimas kartais atskleidžia tiek daug tiesos. Esu susidūrusi su situacijomis, kuomet vieną ar kitą daiktą sutikčiau išmainyti net į juokingai simbolines sumas. Jeigu namuose esantį daiktą be jokios sąžinės graužaties galėtum išmainyti į porą eurų, gal tikrai jis tik užima vietą ir renka dulkes?
  • Ar jis dera su dabarties manimi? Tiek spintose, tiek apskritai gyvenime susikaupia daiktų, kurie mums buvo aktualus vienu ar kitu gyvenimo etapu, tačiau dabar guli nenaudojami. Jaunystės stiliaus eksperimentai, praeities hobiai, kadaise buvusių brangių žmonių dovanos ir daug kitų dalykų nusėda mūsų gyvenimuose  nors nebėra nei funkcionalūs, nei reikalingi, nei mieli. Tam, kad identifikuotum tokius daiktus, reikalingas ypatingas atvirumas. Su jais atsisveikinti sunku, nes juos su mūsų gyvenimais riša sentimentai. Atsisakydamas jų galutinai pripažinsi, kad pralaimėjai kai kurias gyvenimo kovas: kad niekada nebebūsi jau toks jaunas, kaip buvai, kad tavo pirmoji meilė baigėsi ir kad jau greičiausiai niekuomet nebebūsi studentas, kad ir kaip saugotum praeities konspektus. Tie daiktai nebekuria jokios vertės tavo gyvenimui, jie nebeatspindi dabarties tavęs. Sunku, bet turi juos paleisti.
  • Kokias būsenas jis atneša į mano gyvenimą? Taip, galbūt naivu tikėtis, kad lėkštė ar šaukštas sukels džiaugsmą, tačiau net ir įprasčiausi daiktai labai nesunkiai gali sukelti nuovargį, nuobodulį ar erzulį.. Neracionaliai daug indų namuose sudaro visas sąlygas augti neplautų indų kalnams. Tas pats galioja ir daugybei statulėlių, nuo kurių reikia valyti dulkes, neracionaliai daug kosmetikos priemonių, nenaudojamų įrankių…Galima tęsti ir tęsti.
  • Ar tam, kad daiktas būtų panaudotas, esu pasiryžusi laukti „tos tikrosios akimirkos“? Būna tokių daiktų, kurių nenaudojame, bet jų galimą realizaciją esame suprojektavę ateityje. Galbūt tai yra juokingas raudonas megztinis, kuris praverstų kaukių baliuje vaidinant  pomidorą, galbūt ilgi degtukai, kurie pasitarnaus, jei kada nors sugalvosite važiuoti stovyklauti, galbūt tai „atliekamos“ torto žvakutės su skaičiumi vienas (juk labai ekonomiška išsaugoti, nes po kelerių metų tavo amžiaus skaičius bus su vienetu) ir t.t. Atvirai atsakykite sau, kokia tikimybė, kad jūsų mintyse susikurta situacija realizuosis ir ar tikrai saugomi daiktai yra tokie deficitiniai ir brangūs, kad verta juos nenaudojamus saugoti metų metus?

Dar keli papildomi pastebėjimai:

  • Iš netikėtų radinių retai išeina kas nors gero. Jei daiktas ilgą laiką gulėjo kažkur nepastebėtas, net jei ir apsidžiaugėte jį radę, greičiausiai tai nėra jums reikalinga. Jei jau nepasigedote jo šitiek laiko, vargu ar netikėtas atsiradimas įneš į jūsų gyvenimą naudos.
  • Daiktų konservavimas dėžutėse daiktų kiekį sumažina tik vizualiai. Vieną dieną visas nesutvarkytas dėžutės turinys jums smogs visa jėga. Netikėtai, iš nugaros, be pasigailėjimo…
  • Kartais sunku suderinti daiktų mažinimą ir sąmoningumą. Yra daiktų, kuriuos išmeti ir pamiršti, bet yra ir tokių daiktų, kurie gali būti paaukoti labdarai ar padovanoti. Tokie daiktai namuose užsilieka daug ilgiau, o kartais netgi per ilgai. Prisipažinsiu, bet maišai su drabužiais labdarai itin stabdo mano daiktų mažinimo procesą. Kartais daiktus pasirenkame pasilikti vien tik todėl, kad išvengtumėme papildomo vargo ieškant jiems naujų namų.
  • Neleiskite savo aplinkoje užsilikti daiktams, kurių egzistavimui būtina įsigyti dar daugiau daiktų. Atlaisviname vietą ne tam, kad užpildytumėme ją kitais nereikalingais daiktais. Tad nesuteikite vilties sijonui, kuris puikiai jūsų mintyse žiūrėtųsi su nauju megztuku, ar dažams, kuriuos naudotumėte, jei tik stebuklingai atsirastų teptukų, (trečias pavyzdys jūsų nuožiūra) ir t.t
  • Nenaudojamus, bet naudingus daiktus, siūlau laikyti atskirai, vietoje, kad jie nesimaišytų su daiktais, jums būtinais atlikti buityje. Tai galioja tiek žieminiams rūbams vasarą, tiek įvairiems buities prietaisams ir t.t
  • Jeigu daiktas neturi konkrečios vietos namuose, tai jau pirmas ženklas, kad jis gali būti nereikalingas. (Tam, kad namuose vyrautų tvarka ir produktyvumas, kiekvienas daiktas privalo turėti savo vietą. Bet apie tai kitame įraše…:).

 

Laimė, kad kol kas neturiu garažų, sandėliukų, pašiūrių ir palėpių, tad ir visas išsilaisvinimas nuo daiktų yra kur kas lengvesnis. Aš asmeniškai, mažinti savo turimų daiktų skaičių pradėjau nuo spintos. Vėliau sekė kūno priežiūros priemonės, papuošalai,  užrašai ir knygos, buities priemonės. Procesas jau yra gerokai įsivažiavęs, bet dar nebaigtas.

Iš savo patirties sakau: svarbiausia pradėti! O po to jau viskas klostosi natūraliai. Nedvejokit,nes verta!

IKI!<3