Tag Archives: minimalizmas

Menas paleisti daiktus

„Kartu su kiekvienu nereikalingu daiktu, palikusiu namus, paleidau neišsipildžiusius lūkesčius ir seniai nebefunkcionuojančias nuostatas, nereikalingus įpročius. Kiekvienas laisvas paviršius, lentyna, pakaba atvėrė duris kažkam naujam, vertingesniam ir labiau džiuginančiam“.

Atsisakiau daugybės daiktų, kurių net neprisiminiau turinti. Atsisakiau daugybės daiktų, kuriuos matydavau kasdien, tačiau ilgą laiką net pirštu nepriliesdavau. Paleidau ir tuos daiktus, kurie lyg ir „visai nieko“, bet seniausiai nebemieli ir naudojami tik iš įpročio.

Nepasakyčiau, kad pirmas švarinimosi kartas sunkiausias. Turi daug ryžto ir motyvacijos, tačiau daiktams esi atlaidžiausias, koks tik gali būti. Greičiausiai jau iš anksto žinai tuos kelis nalaimėlius, kurių jau kurį laiką nemėgsti, bet tiesiog dar neradai progos išmesti. Jiems kelią pro duris parodai pirmiesiems. Kitus daiktus kiloji, žiūrinėji ir perdėlioji į naujas vietas tol, kol  atrandi tūkstantį ir vieną pateisinimą jiems pasilikti.

Antras švarinimosi kartas atrodo jau labiau nuspėjamas, pastebi, kad daiktai, kuriems suteikei šansą praeitą kartą vis dar guli nenaudojami. Supranti, kad jų traukinys nuvažiavo, todėl sutinki atsisakyti bent jau dalies. Trečiasis ir tolimesni daiktų atsisakymo kartai einasi vis lengviau ir lengviau. Dabar kaip niekad gerai supranti, kad nepasigedai nė vieno daikto, kurį išmetei. Paradoksas: fantazija sukūrė tiek daug realių ir nerealių progų, kuomet tie daiktai galėjo būti reikalingi. Tačiau  jiems dingus iš akiračio, pasaulis ir toliau sukasi, o tu ir toliau esi tu!

Taip palaipsniui su nereikalingais daiktais atsisveikinti tampa vis lengviau. Nuostatos vaidina svarbų vaidmenį šiame procese. Pasirengę atlikti generalinę tvarką, neleiskite sau įtikėti, kad ruošiatės netekti. Kaip tik atvirkščiai! Tvarkydamiesi dar ir dar kartą pagrįsite kiekvieno daikto prasmę savo gyvenime ir ,pažadu, jūsų namų nepaliks nė vienas reikalingas daiktas!

Kaskart, kai imu dvejoti, ar turėčiau atsisveikinti su vienu ir kitu daiktu, užduodu sau kelis paprastus klausimus:

  • Jeigu galėčiau jį be jokių pastangų išmainyti į pinigus, kaip elgčiausi? Šis klausimas kartais atskleidžia tiek daug tiesos. Esu susidūrusi su situacijomis, kuomet vieną ar kitą daiktą sutikčiau išmainyti net į juokingai simbolines sumas. Jeigu namuose esantį daiktą be jokios sąžinės graužaties galėtum išmainyti į porą eurų, gal tikrai jis tik užima vietą ir renka dulkes?
  • Ar jis dera su dabarties manimi? Tiek spintose, tiek apskritai gyvenime susikaupia daiktų, kurie mums buvo aktualus vienu ar kitu gyvenimo etapu, tačiau dabar guli nenaudojami. Jaunystės stiliaus eksperimentai, praeities hobiai, kadaise buvusių brangių žmonių dovanos ir daug kitų dalykų nusėda mūsų gyvenimuose  nors nebėra nei funkcionalūs, nei reikalingi, nei mieli. Tam, kad identifikuotum tokius daiktus, reikalingas ypatingas atvirumas. Su jais atsisveikinti sunku, nes juos su mūsų gyvenimais riša sentimentai. Atsisakydamas jų galutinai pripažinsi, kad pralaimėjai kai kurias gyvenimo kovas: kad niekada nebebūsi jau toks jaunas, kaip buvai, kad tavo pirmoji meilė baigėsi ir kad jau greičiausiai niekuomet nebebūsi studentas, kad ir kaip saugotum praeities konspektus. Tie daiktai nebekuria jokios vertės tavo gyvenimui, jie nebeatspindi dabarties tavęs. Sunku, bet turi juos paleisti.
  • Kokias būsenas jis atneša į mano gyvenimą? Taip, galbūt naivu tikėtis, kad lėkštė ar šaukštas sukels džiaugsmą, tačiau net ir įprasčiausi daiktai labai nesunkiai gali sukelti nuovargį, nuobodulį ar erzulį.. Neracionaliai daug indų namuose sudaro visas sąlygas augti neplautų indų kalnams. Tas pats galioja ir daugybei statulėlių, nuo kurių reikia valyti dulkes, neracionaliai daug kosmetikos priemonių, nenaudojamų įrankių…Galima tęsti ir tęsti.
  • Ar tam, kad daiktas būtų panaudotas, esu pasiryžusi laukti „tos tikrosios akimirkos“? Būna tokių daiktų, kurių nenaudojame, bet jų galimą realizaciją esame suprojektavę ateityje. Galbūt tai yra juokingas raudonas megztinis, kuris praverstų kaukių baliuje vaidinant  pomidorą, galbūt ilgi degtukai, kurie pasitarnaus, jei kada nors sugalvosite važiuoti stovyklauti, galbūt tai „atliekamos“ torto žvakutės su skaičiumi vienas (juk labai ekonomiška išsaugoti, nes po kelerių metų tavo amžiaus skaičius bus su vienetu) ir t.t. Atvirai atsakykite sau, kokia tikimybė, kad jūsų mintyse susikurta situacija realizuosis ir ar tikrai saugomi daiktai yra tokie deficitiniai ir brangūs, kad verta juos nenaudojamus saugoti metų metus?

Dar keli papildomi pastebėjimai:

  • Iš netikėtų radinių retai išeina kas nors gero. Jei daiktas ilgą laiką gulėjo kažkur nepastebėtas, net jei ir apsidžiaugėte jį radę, greičiausiai tai nėra jums reikalinga. Jei jau nepasigedote jo šitiek laiko, vargu ar netikėtas atsiradimas įneš į jūsų gyvenimą naudos.
  • Daiktų konservavimas dėžutėse daiktų kiekį sumažina tik vizualiai. Vieną dieną visas nesutvarkytas dėžutės turinys jums smogs visa jėga. Netikėtai, iš nugaros, be pasigailėjimo…
  • Kartais sunku suderinti daiktų mažinimą ir sąmoningumą. Yra daiktų, kuriuos išmeti ir pamiršti, bet yra ir tokių daiktų, kurie gali būti paaukoti labdarai ar padovanoti. Tokie daiktai namuose užsilieka daug ilgiau, o kartais netgi per ilgai. Prisipažinsiu, bet maišai su drabužiais labdarai itin stabdo mano daiktų mažinimo procesą. Kartais daiktus pasirenkame pasilikti vien tik todėl, kad išvengtumėme papildomo vargo ieškant jiems naujų namų.
  • Neleiskite savo aplinkoje užsilikti daiktams, kurių egzistavimui būtina įsigyti dar daugiau daiktų. Atlaisviname vietą ne tam, kad užpildytumėme ją kitais nereikalingais daiktais. Tad nesuteikite vilties sijonui, kuris puikiai jūsų mintyse žiūrėtųsi su nauju megztuku, ar dažams, kuriuos naudotumėte, jei tik stebuklingai atsirastų teptukų, (trečias pavyzdys jūsų nuožiūra) ir t.t
  • Nenaudojamus, bet naudingus daiktus, siūlau laikyti atskirai, vietoje, kad jie nesimaišytų su daiktais, jums būtinais atlikti buityje. Tai galioja tiek žieminiams rūbams vasarą, tiek įvairiems buities prietaisams ir t.t
  • Jeigu daiktas neturi konkrečios vietos namuose, tai jau pirmas ženklas, kad jis gali būti nereikalingas. (Tam, kad namuose vyrautų tvarka ir produktyvumas, kiekvienas daiktas privalo turėti savo vietą. Bet apie tai kitame įraše…:).

 

Laimė, kad kol kas neturiu garažų, sandėliukų, pašiūrių ir palėpių, tad ir visas išsilaisvinimas nuo daiktų yra kur kas lengvesnis. Aš asmeniškai, mažinti savo turimų daiktų skaičių pradėjau nuo spintos. Vėliau sekė kūno priežiūros priemonės, papuošalai,  užrašai ir knygos, buities priemonės. Procesas jau yra gerokai įsivažiavęs, bet dar nebaigtas.

Iš savo patirties sakau: svarbiausia pradėti! O po to jau viskas klostosi natūraliai. Nedvejokit,nes verta!

IKI!<3

 

Minimalistinio gyvenimo simbolis

Jau ilgą laiką visuomet pirkdavau ir nešiodavau tik dideles, patogias rankines, kuriose galėdavau sutalpinti VISKĄ, ko tik man tą dieną teoriškai ir praktiškai galėtų prireikti. Juose vietos rasdavo ir megztukas (o jei netyčia atšals?), skėtis (o jei pradės lyti?), kosmetinė (o jei prireiks greitai pasigražinti?), užrašų knygelė (o jei netyčia pakliūsiu į  kokią labai vertingą paskaitą?), kelių spalvų lūpų dažai, rankų kremas ir daug kitų dalykų, kuriuos galėjau panaudoti, arba ne. Viena vertus, visada buvau pasiruošusi įvairioms gyvenimo situacijoms, kita vertus, visada, (net ir laisvalaikiu), kartu su savimi tampydavausi daiktus, kurių nemaža dalis nebuvo panaudojami apskritai.

Su draugėmis ne kartą esame pajuokavusios, kaip gerai tiems vaikinams, kurie visus savo daiktus, išeidami iš namų gali sutalpinti į kišenes. Tai laikydavome išimtinai vaikinų privilegija: juk merginai visada reikia su savimi turėti daug daugiau dalykų, o ir tie visi pokštai apie bekraštes merginų rankines negali būti iš piršto laužti, ar ne?

Mažindama turimų daiktų skaičių, vis dažniau pastebėdavau mažas, dailias rankines, kurios yra lengvos ir užima mažai vietos. Visgi, kaip ir minėjau, toks daiktas man atrodė nepraktiškumo viršūnė: pažiūrėti gal ir gražu, bet kaip sutalpinsiu viską, kas man yra taip reikalinga???

Panašiai būčiau galvojusi ir dabar, bet netikėtai, nelauktai mane aplankė meilė… Raudonoji, nedidelė rankinė parduotuvėje „Promod“ man į akį krito iškart, tačiau pirkti neskubėjau. Mintyse pažaidžiau šaradas, sudėjau pliusus ir minusus ir pagalvojau racionaliai minimalistiškai: o kas jei pabandyčiau išeiti iš namų su daug mažiau daiktų nei įprastai? Ar pajusčiau skirtumą? Ar tai išvis įmanoma?

Azartas padarė savo ir štai jau daugiau kaip savaitė visus reikalingus daiktus stengiuosi sutalpinti į šią ryškią, raudoną gražuolę.

YAY:

  • Tikrai reikalingiems daiktams vietos pakanka.
  • Nebeskauda pečių, nesunku nešti.
  • Perpildytame autobuse nebeužkliudau žmonių.
  • Nėra vietos impulsyviems pirkiniams.
  • Jaučiuosi ir atrodau gražiai.

NO YAY:

  • Nėra vietos gertuvei.
  • Nėra vietos maistui.
  • Nėra vietos.

Suprantu, kad šis rankinukas yra tik daiktas, bet kaskart jį pamačiusi, pagalvoju, kad gal nėra jis toks jau nepraktiškas. Kur kas nepraktiškesni buvo visi tie daiktai, kuriuos tiesiog buvau įpratusi nešiotis su savimi.

Gražios ateinančios savaitės!

Mažiau daiktų, bet ne pinigų

Vienas iš teigiamų dalykų, kuriuos minimalizmas atnešė į mano gyvenimą yra… daugiau mėgstamų daiktų! Ir tai yra visiška tiesa.

Keista matematika: uždirbi tiek pat, tačiau pinigų turi daugiau, perki mažiau, bet širdį džiuginančių daiktų tik padaugėja. Taupai pinigus smulkmenoms, tačiau neskaičiuoji centų potyriams ar reikalingiems, kokybiškiems daiktams. Ar įmanoma uždirbant kuklią algą leisti sau pirkti brangius daiktus ir  po to nesimaitinti tik kruopomis? ĮMANOMA. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad neturite atsisakyti kažko kito. Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad to kažko atsisakyti yra lengva.

Neslėpsiu, tam, kad turėčiau pinigų KAŽKAM didesniam (paveiksliuke tas „kažkas“ matyti 🙂 ), turiu atsisakyti daugelio smulkių kasdienių malonumų, tokių kaip kava išsinešti, saldumynai, įvairūs impulsyvūs pirkiniai, pietūs kavinėse, alkoholis. Vieni patys savaime šie daiktai neatrodo kainuojantys itin daug, bet ar pagalvojote, kokios sumos susidaro per savaitę, mėnesį, metus? Būtent iš šių smulkių, bet  tikrai nelengvų mano pirkimo pokyčių ir susidaro nemažos sutaupytos sumos.

Neretai susilaukiu klausimų: „Tai kam taupai? Kelionei , tatuiruotei, butui, vestuvėms??? “. Tai priverčia ir sau pačiai užduoti klausimą: „Tikrai, Inga, vardan ko tu taupai? Kodėl negali tiesiog mėgautis gyvenimu ir pirkti viską, ką leidžia tavo galimybės?“. Ir aš nerandu vieno, konkretaus atsakymo, nes jo paprasčiausiai nėra. Taupau, nes negaliu leisti sau prabangos netaupyti. Taupau, nes nesu iš tų žmonių, kuriems patinka gyventi „nuo algos iki algos“. Taupau, nes noriu būti pasiruošusi visoms galimybėms, kurias teikia ir dar ateityje suteiks gyvenimas. Atsisakau tik to, kas nereikalinga, neatsisakau nieko, kas padeda mano sveikatai, gerai savijautai, grožiui, asmeniniam tobulėjimui.

Viskas yra nesibaigiantis procesas: kai kurių dalykų atsisakyti sekasi sunkiau, kitų lengviau, dar kiti, pasirodo itin svarbūs ir toliau lieka mano gyvenime. Dalinuosi būdais ir mintimis, kurie man padėjo ir vis dar padeda sutaupyti pinigų:

1.Bene svarbiausias dalykas, padėjęs man sutaupyti, yra racionalesnės išlaidos maistui. Ir tai visai nereiškia, kad ėmiau pirkti prastesnės kokybės pigius produktus ar išvis nebevalgyti. Visa maisto išlaidų galia yra tame, kad valgome kasdien ir maistą paprastai perkame dažniau nei kitus daiktus, tad pokyčiai šioje sferoje itin ryškiai pasijaučia. Paprasčiausias  maisto išlaidų kontrolės būdas – naminis maistas darbe. Taip, tai užima laiko, reikalauja pastangų, tačiau padeda labai daug sutaupyti. Pasigaminus daugiau, maisto lieka ir vakarui, ar net kitai dienai. Taip pat, žinant, kad rytojaus meniu jau suplanuotas, galima išvengti kasdienio ėjimo į parduotuvę maisto, o kartu ir kitų nebūtinai reikalingų pirkinių. Svarbu ir tai, kad gaminant kiekvieną dieną nori-nenori, tenka sumažinti savo gurmanišką skonį (:D) ir apsiriboti paprastesniais, gerai žinomais receptais, o tai vėlgi leidžia sutaupyti ir laiko, ir pinigų.  Dar vienas būdas yra užkandžiavimo kontrolė. Suprantu, kad visiškai atsisakyti užkandžiavimo sunku, tačiau bent jau man padeda „užkandžių planavimas“. Taip, į darbą aš atsinešu netgi užkandžius ir neleidžiu sau pirkti nesveiko maisto darbo metu. Mano asmeninis pastebėjimas yra toks, kad geriausia pirkti tokius užkandžius, kurių nesuvalgysi iškart ir galėsi mėgautis visą dieną – duoniukai, trapučiai, įvairūs riešutai ir visi kiti sveiki (arba nelabai) variantai. Dar vienas dalykas, kuris man padeda sutaupyti pinigų, yra glaudžiai susijęs su sveika gyvensena: savo racione bandau atsisakyti kiek galima daugiau cukraus. Dėl to iš mano pirkinių krepšelio dingo tas „kažkas skanaus“, kurio kadaise taip dažnai ieškodavau. Šokoladas, sūreliai, saldinti jogurtai, sausainiai, bandelės. . .To mano pirkinių sąraše nebėra.  Ar labai baisu skaityti?:D

2.Sutaupyti man padeda aiškus savo stiliaus apibrėžimas. Anksčiau, dažnai rengdavausi taip, kaip tuomet buvo madinga. Vieną dieną mane buvo galima pamatyti su romantiška suknele, kitą dieną – su džinsiniu švarkeliu ir inkariukais ir t.t. Kuomet apsisprendžiau, kaip noriu atrodyti ir kokią žinutę savo išvaizda skleisti aplinkiniams, atkrito labai daug madingų alternatyvų, kurias galėčiau įsigyti. Problem solved! Paradoksalu, bet kartais tam tikri stiliaus akcentai netgi įkvepia elgtis atsakingiau… pavyzdžiui, vilkėdama apdribusi džemperį ir inkariukus aš daug labiau noriu ir leidžiu sau nusipirkti greito maisto. Tuo tarpu apsirengusi tvarkingai, norisi ir valgyti „tvarkingai“. Gal čia tik man.:)

3. Nemažai pinigų sutaupau ir todėl, kad renkuosi laisvalaikį gamtoje. Medžiai, žolė, saulė ir mėlynas dangus. Ir viskas nemokamai! Tūkstantį kartų geriau nei laiką leisti prekybos centruose ar kavinėse, baruose…

4. Jei jau prakalbom apie kavines…Jeigu esu mieste, dar nereiškia, kad turiu būtinai kažkur eiti valgyti. Laikas mieste gali būti puikus ir be maitinimo įstaigų. Taip pat, atidžiai renkuosi vietas, kuriose valgau ir nesišvaistau arbatpinigiais į kairę ir į dešinę. Ir visai ne todėl, kad esu „skrudžė“, tiesiog nesąžininga, kad tuos pačius pinigėlius paliekam tiek paprastam, tiek labai geram aptarnavimui. Čia vardan teisybės.:D

5. Leidimas sau atrodyti vienodai. Anksčiau turėjau liguistą įsitikinimą, kad rengtis dvi dienas iš eilės vienodai yra kažkoks nerašytas mados nusikaltimas. Maniau, kad kiekvienai progai reikia naujos suknelės (paradoksalu, bet ne kiekvienai naujai suknelei reikia progos :D), o kasdien privalu atrodyti bent minimaliai kitaip. Iš šio požiūrio išsilaisvinau pernai metais per savo išleistuves. Turėjau įsigijusi baltą, gražią suknelę, kuri (pasirodo!) buvo suplyšusi. Naktį prieš šventę reikėjo suktis iš padėties: atsiimti diplomo atėjau su seniai už simbolinę kainą pirkta juoda suknele. Šventė praėjo gražiai, o aš atrodžiau taip kaip atrodžiau:D. Iš tikrųjų, nemanau, kad šventė ar mano savijauta būtų buvusi pasikeitusi, jei būčiau buvusi su kita suknele (tuomet neturėjau darbo ir nežinojau, ką daryti su savo gyvenimu :D). Nemanau, kad išvis kažkas iš žmonių dar prisimena, kaip aš atrodžiau per diplomo įteikimus ir kad apskritai tai kam nors dar rūpi ar galėjo rūpėti. Užtat manau, kad mano piniginė labai apsidžiaugė atgavus pinigus už baltąją, nekokybišką suknelę, o išleistuvės kainavo lygiai tiek, kiek mokėjau už naujas basutes.

6. Gebėjimas atsispirti marketingo triukams. Norint sutaupyti pinigų, labai svarbu atsieti savo asmenybę nuo daiktų. O tai yra tikrai nelengva. Įvairūs brand‘ai turi taip aiškiai suformuotus identitetus, kad vienas ar kitas prekes perkame ne tiek dėl jų pagrindinės funkcijos, o dėl to, kokią savijautos iliuziją jie mums sukuria. Pamenu, kaip vienoje parduotuvėje mačiau prabangią muilinę už 29 eurus. Tuomet su drauge juokavome, kad reikia į ją investuoti, atsinešti į „baraką“ ir paskui pildyti pigiausiu muilu, nes tiesiog brangesniam nebebus pinigų. Skamba kaip didžiausia nesąmonė, bet panašios situacijos neretai pasitaiko ir iš tikrųjų. Siekiame daiktų, kurie atspindi trokštamą mūsų gyvenimo būdą, bet ne visada taip gyvename iš tikrųjų. Ar tikrai gražūs, firminiai sportiniai drabužiai pavers mane sportiškesne, o brangus fotoaparatas fotografe? Ar tikrai tam, kad jausčiausi graži turiu mokėti dažytis, o jei jau geriu migdolų pieną (ar kokį kitą panašų daiktą) jau galiu manyti, kad rūpinuosi savo sveikata? Sunku, kartais liūdna, tačiau vienas ar du daiktai neapsprendžia to, kokie esame.  Tai apima gyvenimo būdą, filosofiją, vertybes, o prie to natūraliai prisiderina ir atitinkami daiktai (kurie net nebūtinai turi būti kažkokie labai demonstratyvūs). Tad kaskart, kai mintyse gimsta naujas pirkinys ir svajonė, stengiuosi nesusižavėti ja per greitai ir išsiaiškinti tikruosius savo ketinimus.

7. Sezoninius pirkinių atsisakymas (ypač jei tai yra vasara). Kad ir kaip liūdna, tačiau karštomis vasaromis pasigirti negalime. Jeigu tik galėčiau savo vasariškais pirkinių sprendimais prišaukti bent kiek saulės – nieko nemąstydama pirkčiau ir naują maudymosi kostiumėlį, ir naujus akinius ir skrybėlę, kremą nuo saulės, formelių ledukams, pripūčiamą čiužinį bei daug kitų vasariškų dalykų. Deja, tokios galios neturiu, todėl ir atsisakau pirkti daiktus, kurie savo funkciją galėtų atlikti tik kartą ar du per metus. (Nors prieš metus įsigyta skrybėlė nuo saulės vis dar laukia savo debiuto. Soon…)

8. Laisvė sau kartais nieko neveikti. Iš tikrųjų, kartais jaučiamės lyg ir įpareigoti kažką smagaus veikti. „Juk savaitgalis! Kaip tu čia namie“… Ir tai puiku, jei tik veikti yra ką. Visgi kartais, pastebiu, kad mokame už pramogas, kurios mums kitu (o ne savaitgalio) atveju net nebūtų įdomios. Iš tikro, ėjimas kažkur tik tam, kad eitum ir mokėjimas už dalykus tik tam, kad „užsidėtum pliusiuką“ yra tiesioginis pinigų švaistymas. Leiskime sau nieko nežadantį vakarą pabūti ramiai ir visuomet turėsime pinigų toms vietoms ir pramogoms, kur tikrai norime būti.

Taigi, kaip ir minėjau, visų išvardintų dalykų atsisakyti kasdieniame gyvenime nėra taip jau lengva, tačiau rezultatai atperka bet kokius lūkesčius. Būtent už sutaupytus pinigus neseniai įsigijau koncertą į kultinės grupės „Depeche Mode“ koncertą. Bilietai tikrai nebuvo pigūs, tačiau pažvelgus alternatyviai… Ar tikrai?

Kiek man realiai kainavo bilietas?

  •  14.4 dienos naminio maisto darbe;
  • 36 neišgertos 2 eur vertės kavos;
  • Maždaug trys nauji neįsigyti drabužiai;
  • Maždaug 225 nesuvalgyti sūreliai;
  • Maždaug 18 neišgertų alaus bokalų;
  • 11 filmų, žiūrėtų namie, o ne kino teatre;
  • 4-5 neįsigytas knygas;
  • Apie 10 nereikalingų kosmetikos priemonių.

Turint omenyje, kad šie pasirinkimai gali būti kombinuojami tarpusavyje, o racionalus taupymas gali tęstis ištisus metus… Gal ir ne tiek jau daug.:)

Tai kas kartu į koncertą?:)

Iki ir sėkmės!

Minimalizmas, vartojimas ir savirealizacija

„Maniau, kad gyvenimas prasidės tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau.“                                                                                                                                                                                              AŠ

Ilgai galvojau apie ką rašyti kitą tekstą ir mintį pamėtėjo mano magistro darbo tema. Rašau apie vartojimą, vartotojus, vartojimo įpročius, kas iš dalies yra susiję su minimalizmu. Taigi, dalis dalykų, kuriuos perskaitysite šiame įraše, nėra sugalvota ar „nujausta“ mano pačios – remsiuosi tikrais mokslo darbais (ou jė). Kita dalis – dar šiek tiek mano minčių ir asmeninės istorijos. Nežinau, kaip tai siejasi. Bet kas gi daugiau pakels uodegą šuniui, jei ne pats šuo.:)

Analizuodama mokslinius šaltinius, atradau teoriją, kad iš esmės vartojimas visais laikais buvo paremtas aukštesniųjų visuomenės klasių imitavimu (Firat, Kutucuoglu, Saltik, Tuncel, 2013). Tik jeigu anksčiau tai daryti buvo sunkiau, dabar masinė gamyba ir prekių gausa, leidžia praktiškai bet kokių pajamų žmonėms imituoti trokštamą gyvenimo būdą. Internetas leido iškilti nuomonės lyderiams (šių dienų „aukštesniosioms klasėms“, kurios nebūtinai turi būti labiau pasiturinčios: vienintelė būtina sąlyga – populiarumas), kurie savo pavyzdžiu, nurodo žmonėms, kas yra gražu, koks gyvenimo būdas yra siektinas ir t.t. Kitaip nei anksčiau, šiuolaikinėje visuomenėje saviraiškai nebūtinas talentas, išskirtiniai pomėgiai ir panašiai: atskleidžiame save per daiktus. Esame ne tik tai, ką veikiame, mėgstame, bet ir didele dalimi tai, ką perkame.

Noras išsiskirti, išreikšti save yra viena didžiausių motyvacijų pirkti tai kas brangu, dažnai pervertinama, kartais nekokybiška, tačiau vat kažką žmonėms pasakys apie tave. Pamenu, kaip paauglystėje buvau užsinorėjusi įsigyti marškinėlius su hipių autobusiuku. Tai buvo paprasčiausi marškinėliai  su dideliu antkainiu, bet tuomet man atrodė, kad jie yra būtini mano, kaip hipiams prijaučiančios panelės stiliukui. Gal todėl, kad neįsigijau tų marškinėlių, po kokio mėnesio jau nebebuvau hipė. Nors ne, ne todėl.

Save išreikšti galima ir per sprendimą nevartoti. Būkim realistai, bet tiek veganizmas, tiek minimalizmas, tiek „Zero Waste“ ar bet koks kitas judėjimas yra didele dalimi saviraiška. Ir asmuo, netgi suprasdamas, kad gal jo vieno veiksmai pasauliniu mastu yra nereikšmingi, kad vienas nesurūšiuotas plastiko buteliukas, suvalgytas mėsytės gabaliukas ar L’oreal pudrytė (nepaisant atliekamų bandymų su gyvūnais), pasaulio nesugriaus, atsisako elgtis kitaip, nei sako jo principai. Racionalus pirkimas tam tikra prasme yra žmogaus teisė „balsuoti“ rinkoje. Pats greičiausias ir galingiausias individo kontrolės būdas – nevartojimas (Black, 2016).

Mokslininkas ir filosofas M.McLuhan šiuolaikinį, medijų valdomą pasaulį įvardino kaip „Globalų kaimą“. Kas reiškia, kad jeigu seniau, žmogaus akiratį, vertybes, savęs suvokimą formuodavo jo šeima ir artima aplinka, šiandien asmuo formuoja požiūrį į pasaulį, remdamasis daugybe globalios informacijos. Ji juda labai greitai ir neribotai, žmogus yra veikiamas kitų žmonių, idėjų ir dalykų, kurių gali net nebūti jo fizinėje aplinkoje. Taigi, per internetą mes ne tik sužinome, išmokstame, susipažįstame, bet ir esame nuolat informuojami apie tai, kad galima geriau, tobuliau, gražiau. Aišku, mus pasiekia ir negatyvi informacija („Būna net blogiau nei man“), kuri momentiškai sukrečia, galbūt netgi laikinai tampame dėkingi už tai, ką turime. Visgi, nuolatinės laimės, pasitenkinimo, prasmės paieškos yra praktiškai nesibaigiančios. Pagal pasaulio standartus, į kuriuos lygiuotis internetas suteikia visas galimybes, visuomet rasime, kur patobulėti: siekti daugiau pinigų, „followerių“, stilingų drabužių, riestesnio užpakalio (šiuolaikinės aktualijos), prabangesnio automobilio ir kitų dalykų. Ir tas tobulėjimas nėra blogai, ypač jei tai yra žinios, asmeninis progresas, pasitikėjimas savimi, materialinės gerovės užsitikrinimas. Visgi visuomet reikėtų užduoti sau klausimų: „Ar aš tikrai to noriu?“; „Kiek seniai aš to noriu?“; „Galbūt aš to noriu tik todėl, kad iš kažkur pamačiau, kad turėčiau to norėti/siekti?

Kasdien matydami tuos gražius vaizdus, žmones, daiktus, vietas, imame natūraliai trokšti būti viso to dalimi. Pasąmoningai susiejame daiktus su emocija, tobulo gyvenimo siekiamybe ir perkame jei ne tą patį, tai bent jau kažką panašaus. Deja, net ir įsigijus vieną ar kitą atributą, tiek mes, tiek mūsų gyvenimas lieka toks pat, o stokos jausmas  dar sustiprėja. Imame stengtis dar labiau, formuojame savo įvaizdį, investuodami į daiktus. Ir taip veikia vartotojų visuomenė, kurioje viskas yra organizuota aplink vartojimą ir vartojamų daiktų demonstraciją, per kuriuos visuomenės nariai įgija prestižą, identitetą ir išskiria iš kitų (Baudrillard, 1998).

Tokioje atmosferoje šiandien gyvename, tokiomis vertybėmis vadovaujamės ir natūraliai siekiame šį laikmetį atitinkančios laimės. Visą tai aš patyriau pati. Maniau, kad gyvenimas prasidės tik tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau. Deja, laikas bėgo, o tas stebuklas taip ir neįvyko. Didžiausi pokyčiai apėmė tuomet, kai ėmiau iš tikrųjų investuoti į save: daugiau rūpintis savo emocine, fizine, finansine būsena, o ne tuo, kaip atrodau, kokius daiktus turiu, ar „Instagraminį“ maistą valgau ir pan.  Nesakysiu, kad dalykai, prisidėję prie mano pokyčių, yra nemokami, nes taip nėra (kai kurie jų finansine prasme yra tikrai brangūs), tačiau čia figūruoja patirtys, iššūkiai, gyvi įspūdžiai, o ne daiktai, kuriuos įsidėsi į spintą ar ant lentynos.

Iš tikrųjų, būtent žinios ir asmeninė patirtis yra pats stipriausias mano argumentas UŽ minimalizmą. Žinoma, galiu komunikuoti ekonominę naudą:  juk perkant mažiau ir racionaliau taupoma vieta, pinigai, laikas. Galiu gąsdinti, rašydama, apie tai, kad jeigu ir toliau žmonija vartos tokiais pat tempais, jau 2050-aisiais metais, gyventojams reikės ne vienos, o trijų Žemės planetų.  Bet aš to nedarysiu, nes laisvės ir pilnatvės jausmas, kurį jaučiu, išmokusi koncentruotis ne į naujus pirkinius negali lygintis nei su nauda Žemės planetai, nei su sutaupytais pinigais. Man negėda pasakyti, kad mano aplinkai draugiški pasirinkimai yra daugiau dėl savęs, o ne dėl  gamtos, ar aukštesnių tikslų. Ir tai yra normalu: tyrimai atskleidė, kad vartotojai apsisprendžia vartoti mažiau, siekdami laimingesnio ir patogesnio gyvenimo sau: jie atsisako pirkti daiktus, kurie nepadeda  jiems pasijusti laimingiems bei kertasi su jų savęs suvokimu (Cherrier ir Murray, 2007).

Negaliu tiksliai įvardinti, kas pasikeitė per paskutinį pusmetį, bet greičiausiai viskas. Paleidau nuo savęs tiek daug, pradedant  nereikalingais įpročiais,  džiaugsmo neteikiančiomis veiklomis, netenkinančiais ryšiais, laisvalaikiu prekybos centruose, baigiant nuolatiniu savęs „ėdimu“ ir ribojimu. Manau, kad didžiausi pokyčiai įvyko tuomet, kai leidau pajusti savo gyvenimą tokį, koks jis tikrai yra. Leidau sau nebesimokyti vien todėl, kad reikia (tai leido pamatyti, kaip mano pasaulis atrodo be nuolatinio stengimosi dėl gerų pažymių), pamažu iš informacinio lauko visiškai išnyko pikantiškos ir sukrečiančios naujienos (kurios, net ir būdamos visiškai nesusijusios su manimi, keldavo susidomėjimą ir adrenaliną), atsisveikinau su įpročiu žiūrėti serialus ir vaikštinėti po parduotuves be tikslo (kas anksčiau sukurdavo iliuziją, kad kažką veikiu, nors realiai nieko naudingo neveikdavau…). Atsisakiusi/sumažinusi šių dalykų pamačiau, koks iš tikrųjų yra mano gyvenimas ir kaip jame trūksta spalvų. Tik pradėjusi investuoti į savo kaip asmenybės tobulėjimą, ėmiau jausti natūralų susidomėjimą gyvenimu. Net ir dabar, jei kas nors paklaustų, ką aš mąstau apie gyvenimą ir savo ateitį, pasakyčiau vieną žodį – įdomu. Nes tikrai taip.

Tikiuosi, kad tekstas buvo naudingas!

IKI

 

 

Keturi mėnesiai minimalizmo. Savirefleksija

Kai pradėjau mažinti savo turimų daiktų kiekį ir pirkti tik tuos daiktus, kurių man tikrai reikia, praėjo  beveik keturi mėnesiai. Tiesa, šie pokyčiai nebuvo kardinalūs, nes vartojimą mažinau ir seniau, tačiau dabar viskas įgijo aiškią formą ir vardą – minimalizmas.

Kai pradėjau į savo gyvenimą diegti minimalizmo idėjas, buvau kupina optimizmo ir motyvacijos, maždaug „Na ir štai, kaip viskas man puikiai sekasi…:)“

Deja, dabar supratau, kad viskas klostėsi puikiai ir dėl to, kad tuo metu buvau bedarbė. Kitaip sakant: turėjau daug gražaus laiko tvarkymuisi, prioritetų susidėliojimui ir laisvalaikiui, o kartu ir minimalizmui.

Paskutinius pora mėnesių dirbdama grafiku 9-18 h. susiduriu su vis daugiau iššūkių, o minimalistinis gyvenimo būdas nebeatrodo toks „easy peasy lemon squeezy“. Tiesa, ši gyvenimo filosofija mane žavi ne ką mažiau, noriu tobulėti ir atrasti naujus dalykus, tačiau ne visada pavyksta elgtis, taip kaip turėčiau ir norėčiau pagal savo įsitikinimus. Tai mane liūdina, erzina, kartais pykdo. Bet galiausiai suprantu, kad tai yra natūralu, toks yra gyvenimas ir apskritai juk ne viskas ateina greitai, ar ne?

Su lengvu kartėliu, bet kartu ir dalele optimizmo, dalinuosi kasdieniais iššūkiais, su kuriais susidūriu, BET kartu ir ieškau išeičių.

  1. Kasdienis, vakarinis maisto ruošimas į darbą. Tikrai nieko sunkaus pasigaminti maisto pirmadieniui ir antradieniui. Sunkiausias dalykas yra tai, kad maistas baigiasi… Tada reikia eiti po darbo į parduotuvę, ko aš iš esmės nemėgstu, ir sugaišti daugybę laiko. Blogiausia, kad net grįžusi namo su maistu, vis tiek neturiu, ką valgyti, nes jis nepagamintas:). Ir taip kasdien. Tobula.
  1. Užkandžių pirkimas darbo metu. Kaip jau supratote iš ankstesnio punkto, dažniausiai maistą nešuosi į darbą, tačiau kartais net ir pavalgusiai norisi tos paskutinės „vyšnios“, užbaigsiančios pietus. Ne visada turiu vaisių, ne visada turiu riešutų ar kokį kitą sveikesnį užkandį. Tuomet, milžiniški antkainiai, šalia darbovietės esančiose parduotuvėlėse, – here I come.
  2. Išmetamas maistas. Bene skaudžiausias dalykas, kurio man nesiseka įgyvendinti, yra racionalus, viso įsigyto maisto suvartojimas. Kai dirbi, jautiesi emociškai atitolęs nuo savo šaldytuvo: neretai pamiršti, ką jau turi įsigijęs, dar dažniau tiesiog neturi noro valgyti turimo maisto ir panašiai. Ir svarbiausia, kad jei seniau ir turėdavau laiko „įkomponuoti“ bet kurį maisto produktą į kokio receptėlio sudėtį, dabar laiko ekspermentams lieka daug mažiau.
  3. Daugiau netvarkos namuose, spintoje. Nemeluosiu, lengva būti tvarkingai, kuomet atsikeli išsimiegojusi, turi laiko ir pavalgyti, ir pasportuoti ir paskaityti. Sunkiau būti tvarkingai, kai turi laiko tik apsirengti ir lengvai užkasti, o grįžusi namo privalai mokytis ( First world problems…).
  4. Daugiau pirkinių, nes gyvenimo aplinkybės priverčia. Na ar aš kalta, kad trečiadieniais rengiamės žaliai, o mano spintoje amžina ESTIJA (taip, aš rengiuosi praktiškai tik trijom spalvom – juodai, baltai ir mėlynai)…?
  5. Neabejotinai daugiau interneto. Kai neturi darbo, internetu gali naudotis bet kada ir buvimas be jo yra kaip savotiška relaksasija. Kai turi darbą, naudojiesi internetu tada, kada gali, ir tai pasiglemžia daugiau mano laisvų minučių nei norėčiau.
  6. Reikia žmogiško poilsio ir nieko neveikimo. Anksčiau turėjau labai daug energijos, kažką išmokti, veikti, rašyti, sportuoti. Dabar irgi turiu daug energijos, bet prieš tai turiu pailsėti ir atgauti jėgas. Kitaip tariant, vis dažniau atsiranda troškimas tiesiog žmogiškai nieko neveikti.
  7. Mažiau laiko mano mylimam Blog’ui.. Čia nieko aiškinti daugiau nereikia ir taip matosi…:(

VISGI, pasikeitęs dienos ritmas neabejotinai turi ir savų pliusų, sustiprinančių mano siekiamą gyvenimo būdą ir motyvaciją. Tam, kad ši savireflekcija neatrodytų tik kaip demotyvuojantis vienos vargšelės pasiguodimas, dalinuosi pokyčiais, kuriais džiaugiuosi.

MOTYVUOJANTIS PAVADINIMAS

  1. Rytais rečiau susidūriu su galvosukiu „Ką šiandien rengtis?“. Because dress code, that‘s why. Apsirengiu greičiau, patogiau ir dažnu atveju – gražiau. 🙂
  2. Niekada gyvenime negėriau tiek daug vandens kaip dabar. Ėmiau vadovautis patarimu: „Jei kažko nori, bet nežinai, ko – greičiausiai nori vandens:)“.
  3. Dirbdama dar labiau pajutau pinigų vertę ir noriu savo uždirbtus pinigus išleisti tik tam, ko man tikrai reikia.
  4. Tikrai nuoširdžiai supratau, kaip nenoriu leisti savo brangaus laiko prekybcentriuose. Paskutinis mano apsipirkimas truko nei daug nei mažai – valandą. Turint omenyje, kad nusipirkau ir batus, ir kelnes (kompromatas) ir dar maisto, tai visai neblogai.
  5. Tikrai perku neabejotinai mažiau nereikalingų maisto produktų. Visiškai atsisakiau saldžių jogurtų, sūrelių (o jie buvo kasdienio mano maisto raciono dalis), „užpilamų košyčių“, pusfabrikačių…Galėčiau vardinti ir vardinti.
  6. Dabar mano namuose ženkliai mažiau daiktų be paskirties. Dar yra kur tobulėti, bet jaučiuosi šioje srityje neblogai pasistumėjusi.
  7. Į mano gyvenimą atėjo sportas ir tai yra nuostabu. Neabejotinai geresnė savijauta, laimės hormonai ir sutvirtėjęs ir padailėjęs kūnas – ir visa tai dėl judėjimo.
  8. Dar viena tema, kurioje jaučiuosi gerokai pasistūmėjusi, yra pinigų taupymas. Tai tikrai nereiškia, kad pinigus kaupiu seife ir niekur neleidžiu. Tiesiog, atsisakiusi pirkinių, kurie man iš esmės nereikalingi, galiu sau leisti mėgautis kitais dalykais (ir jie nebūtinai turi turėti materialų pavidalą). Va čia tai jau labai džiaugiuosi!
  9. Na ir pats pats svarbiausias punktas yra devintas. O svarbus jis todėl, kad net ir susidūrus su nemažai iššūkių, nė karto neteko pagalvoti „Kas čia per nesąmonės, metu tai“. Tvarus gyvenimo būdas man yra labai svarbu. Gal ne visada patogu, gal ne visada lengva, bet labai labai svarbu. Turiu daug motyvacijos ir idėjų. Labai laukiu, o kas toliau..!

Tai tokie sąrašiukai šiai dienai. IKI ir parašysiu lengvesniais laikais <3

Duoda – imk arba dovanotam arkliui į dantis nežiūrima

Būna, kad nusiperkame nereikalingų daiktų, bet būna, kad jie pas mus ateina ir patys…

Saulėta diena, Vilniaus centras. Žengiu gatve, saulutė bučiuoja veidą, mėgaujuosi pavasariu ir nieko daug negalvoju. Netikėtai priešais mane išdygsta moteris su dideliu glėbiu baltų rožių ir įteikia man vieną jų. Instinktyviai priimu gėlę ir netgi pasijuntu laiminga, juk nekasdien gaunu gėlių. Padėkoju.

– It‘s not for free. – prabyla keistoji moteris. I collect charity to georgian children.Would you like to help?

Pasijuntu keistai, bet gėlė jau rankoje, neturiu kur trauktis. Išsitraukiu piniginę, ten randu litą, paduodu moteriai.  Jos akyse matau pasipiktinimą. Ji čiumpa tą varganą pinigėlį ir net nepadėkojusi dingsta.

Įsižiūriu į baltąją rožę ir ji man nebekelia pirminio džiaugsmo: atrodo apvytusi ir gerokai nukamuota. Sekundės dalį pagalvoju apie Gruziją ir kažkokią neseniai ją galimai ištikusią nelaimę. Nieko nepamenu. Prisimenu tik tai, kad turiu skubėti į paskaitas, bet su gėle eiti – nei šis, nei tas. Pamažu einu link stotelės ir  pastebiu kelias baltuojančias rožes – ant suoliuko, miesto gėlių vazonuose, ant palangės. Žinau, kad man nereikia tos gėlės ir niekada nereikėjo. Apmąstau visus galimus scenarijus, kaip galėčiau ją „netyčia“ palikti…

Šią istoriją, nutikusią man prieš kelerius metus, prisimenu kaskart, kai ateina laikas pasakyti „Ne, ačiū“.

  • NE, AČIŪ nuvytusioms gėliūkštėms, religinėms ir kitoms neaiškioms knygeliūkštėms, kurios lyg ir nemokamos, bet paskui reikia mokėti ( iš tikro, tai net ir nemokamoms – Ne, ačiū).
  • NE, AČIŪ įvairiems nepraktiškiems suvenyrams, kuriuos gauni parėmęs vieną ar kitą organizaciją.
  • NE, AČIŪ,  įvairiems nemokamiems, bet konkrečiai man nereikalingų produktų mėginėliams (nesuskaičiuosiu kiek mėnesių pas mane gulėjo keli pudros mėginukai, kurių, beje, taip ir nepanaudojau…)
  • NE, AČIŪ,  nemokamoms, bet  neaktualioms dovanėlėms prekybos centruose  (Esu dovanų gavusi plaukų formavimo putas (niekada anksčiau nenaudojau šios priemonės, tad jos tiesiog guli naujos ir nereikalingos), vazeliną (tokį, kokių niekada nei perku, nei naudoju, todėl jau išmestas), lūpų dažai (visiškai ne mano tipo, todėl jas ištiko vazelino likimas)… „GAVAU DYKAI“ šiose situacijose ne argumentas. Neįsivaizduoju, kam visą tai apskritai tempiau namo :).
  • NE, AČIŪ, papildomam, kad ir itin pigiam pirkiniui, vien tam, kad gautum nereikalingą dovanėlę. Nes juk tikrai „apsimoka“ prie bendros sumos pridėti dar porą eurų ir gauti daiktą, kurio tau tikrai nereikia.
  • NE, AČIŪ paramai drabužiais. Suprantu, kad giminės ir kiti žmonės, kaip lauknešėlį man persiunčiantys išaugtus ar nebereikalingus drabužius, nori tik gero. Visgi, praktika rodo, kad iš tų lauknešėlių, geriausiu atveju man tinka vos vienas ar du drabužiai, o kaupti dar daugiau lyg ir tinkamos dėvėti, bet nereikalingos tekstilės, neturiu nei vietos nei noro.
  • NE, AČIŪ, lankstinukams, informaciniams  leidinukams ir panašiai. Juos dalina parduotuvėse, renginiuose, ir kitose vietose. Anksčiau klusniai imdavau viską, ką man duodavo, nes „gal kada nors prireiks“. Niekada neprireikė, o jei jau ir prireikė, reikiamą informaciją pagal raktažodžius radau internete arba įamžinau telefonu.
  • NE, AČIŪ visiems tiems pirkinių maišeliams, be kurių tikrai galima apsieiti. (niekada nepamiršiu, kaip ZARA HOME parduotuvėje mano pirktus smilkalus (taip, kažkada ir juos pirkau) įdėjo į tokį didžiulį maišą, kuriame tilptų ir rudeninė striukė…Galėjau juos tiesiog įsimest į rankinę, oh well… Dar vienas maišas į legendinį maišų stalčių).
  • NE, AČIŪ… (sąrašas pildomas)

Nors praktiškai iš pat pradžių žinojau, kad nė vieno iš aukščiau aprašytų daiktų man nereikia, pasakyti: „Ne ačiū“ sugebėjau ne visada. Ir tai liečia ne tik mane, o pačią žmogiškąją prigimtį. Robert B. Cialdini knygoje „Įtakos galia. Kaip pasiekti savo tikslus“, aprašoma grįžtamumo taisyklė, kuria pasąmoningai remiamės visi. Jos esmė yra ta, kad žmonės, net ir atsitiktinai gavę tam tikrą paslaugą ar produktą (net ir visiškai nereikalingą ar nenaudingą), ima jaustis skolingi ir stengiasi atsilyginti. Tokiu būdu asmuo lengviau išpildo tokius gerojo „dovanotojo“ prašymus, į kuriuos kitomis sąlygomis tik numotų ranka. Kaip vieną iš ryškiausių pavyzdžių galima nurodyti daugeliui pažįstamą krišnaitų (čia tie žmonės, kurie vaikšto miestų gatvėmis, muša bugnelius ir dainuoja. (Aut. past) ) bendruomenę. Jau nuo pat įsikūrimo pradžios (apie 1970-uosius) didžiąją dalį savo pajamų surinkdavo iš paaukojamų lėšų. Žinoma, kad tiesiog paprašyti žmonės aukodavo nenoriai, tad jie ilgainiui ėmė įgyvendinti kitą strategiją – pradžioje padovanodavo knygelę arba gėlę ir paprašydavo paaukoti tik tuomet. Tokiu būdu žmonės būdavo įspraudžiami į kampą ir jausdamiesi skolingi už „paslaugą“ paaukodavo (vienas iš tų žmonių buvau ir aš). Ilgainiui ši strategija labai išpopuliarėjo ir tapo žinoma daugeliui, visgi praktika rodo, kad dažniausiai pasirenkame paprasčiausiai „vengti“ prašinėtojų, o ne nepaklusti grįžtamumo taisyklei. Panašūs principai galioja ir su mėginukais, degustavimais, parašiukų rinkimais ir panašiai.  Tad kitą kartą, prieš priimdami net ir smulkias dovanėles, pagalvokite ar jos bus vertos pąsamoningo įsipareigojimo įmonei, pardavėjui, kolegai ar tiesiog nepažįstamajam, sutiktam gatvėje…

(P.S. Šiuo įrašu nebuvo siekta įžeisti nė vienos religijos atstovų.)

No, thank you!

Iki greito!

10 daiktų, kurių nebeperku

Kai pradėjau rašyti apie daiktus, kurių nebeperku, supratau, kad nebus taip lengva, kaip galvojau. Tikrai norėjau išvardinti įspūdingą litaniją daiktų, kurių atsisakiau, bet, deja, neradau jų tiek daug, kiek tikėjausi. Iš vienos pusės, gal ir gerai – vadinasi, kad ir anksčiau nepirkau neracionaliai daug. Kita vertus, mano namai ir buitis vis dar nėra tokia, apie kokią svajoju.  Todėl drįsčiau teigti, kad šis sąrašas ateityje dar bus pildomas.

Taigi, dalinuosi keliais dalykais, kurių nebeperku ir kurių man NETRŪKSTA:

1. Maišeliai pirkiniams.

Pamenu, kaip vaikystėje kartu su tėvais eidavome į tuometį Panevėžio turgų pirkti plastmasinių maišelių. Jie buvo spalvoti ir labai ryškūs: su palmėm, dangoraižiais ir netgi liūto galva (taip, šis man įsiminė labiausiai). Dabar tokių maišelių turguose gal ir nebepardavinėja, užtat šiek tiek mažiau spalvotų galima įsigyti bet kuriame prekybos centre. Prieš kelerius metus nemačiau nieko blogo pirkti maišelį pirkiniams kaskart, kai tik turiu ką į jį įsidėti. Bet jau bene dveji metai visur su savimi nešiojuosi medžiaginį maišelį (kuris, tarp kitko, dar ir stilingasJ).

2. Loterijos bilietai.

Buvo laikas, kai juos pirkau gana dažnai. Užsikabinau todėl, kad porą kartų laimėjau nemažas pinigų sumas, po kurių (aišku!), sekė nelaimėjimų virtinė. Tačiau viltis miršta paskutinė, todėl kartais, laukdama eilėje, susigundydavau ir bandydavau laimę vėl. Paskutinį kartą pirkdama bilietą, aš pasakiau sau: jei laimėsi bent 50 ct, kitą kartą galėsi pirkt dar vieną. Jei nelaimėsi – raukiam šitą reikalą.

Užraukėm šitą reikalą.

3. Žurnalai.

Negaliu sakyti, kad pirkdavau žurnalus nuolat, tačiau kartais įsigydavau senesnių žurnalų pigiau vien tam, kad išsklaidyčiau nuobodulį. Aš tiesiog juos perversdavau, paskaitydavau porą straipsnių ir daugiau niekada nebeliesdavau. Iš tikrųjų, tiesiog mokėjau pinigus už paveiksliukus, kurie po to kaupėsi mano namuose nereikalingi ir neskaitomi. Vienintelis žurnalas, kurį aš skaitau ir greičiausiai pirksiu toliau, yra „HAPPY365 DAYS“. Jis man labai patinka savo konsepcija, taip pat jį mėgsta ir mano kambariokės, todėl aš galiu juo dalintis.

4. Užrašų knygelės ir kalendoriai.

Visada mėgau gražias, dailias užrašų knygeles ir kalendorius. Pirkdavau juos, nes tikėjausi, kad tai man padės tapti labiau organizuotai. Vis dėlto, aš jas naudodavau tik pirmosiomis dienomis, o vėliau pamiršdavau apie jų egzistavimą apskritai. Kasmet knygelės buvo pakeičiamos naujomis, o kalendoriai neišnaudoti nugulė į stalčius. Dabar supratau, kad svarbiausiems, stabiliems užrašams man užtenka vienos, paprasčiausios knygelės. Visa kita užrašau į telefoną arba į lipnius lapelius (kurių iš praeities turiu labai daug) ir vargo nematau.

5. Atvirlaiškiai. Turiu pomėgį siuntinėti atvirlaiškius į užsienio šalis. Stengiuosi kiekvienam žmogui parinkti atviruką, kuris jam labiausiai tinka, todėl nenuostabu, kad  dažnai pirkdavau atvirukus įvairiose mugėse ir knygynėliuose. Ilgainiui jų mano namuose susikaupė tikrai nemažai, o aš vis dar gyvenau nuolatinėse paieškose: kažko gražesnio, meniškesnio, originalesnio. Nors pirkdavau atvirlaiškius tam, kad vieną gražią dieną išsiųsčiau, daugelis mano kolekcijos egzempliorių taip ir nebuvo išsiųsti.  Nusprendžiau nebepirkti atvirukų į priekį ir pirmiausia išnaudoti viską, ką turiu prikaupusi.:)

6.Atributai namams.

Žvakės, statulėlės, paveiksliukai, pagalvėlės, smilkalai ir kiti panašūs daiktai neberanda vietos mano pirkinių krepšyje. Pagrindinė to priežastis yra laikina mano gyvenamoji vieta, prie kurios taikyti interjero akcentus tiesiog neapsimoka. Kita svari priežastis yra ta, kad noriu gyventi atviroje, šviesioje erdvėje su kiek galima mažiau daiktų. Kas liečia namų kvapus…Visada maniau, kad smilkalai padeda sukurti bohemišką atmosferą, bet paskui supratau, kad geriausiai ir produktyviausiai jaučiuosi tiesiog išvėdintame, gaiviame kambaryje. Tad smilkalams ir kitokiems kvapalams – ate ate.

7. „Trendinių“ drabužių“.

Tai yra drabužiai, kurie madingi šiandien, bet tu jų nebeužsidėsi jau po pusmečio.  Neoniniai, trumpi marškinėliai, tinklinės pedkelnės, reperio kelnės, akiniai  neįprastais rėmeliais… Žodžiu, visi tie daiktai, kurie įprastomis sąlygomis atrodo nesuprantami ir nesuderinami su tavo stiliumi, tačiau tam tikru metu jie tampa „must have“. Viskas gerai, jeigu tai, kas yra „ant bangos“ dera su mano stiliaus suvokimu ir spintos bagažu. Jei nedera, tiems dalykams  sakau NE.

8. Nagų lakas.

Visada labai mėgau lakuotis nagus ir kažkuomet netgi skundžiausi vienai draugei, kad dirbti ir mokytis yra taip sunku, kad net nėra kada nusilakuoti nagus. Dabar aš turiu kelis universalių spalvų nagų lakus, man jų visiškai pakanka ir tikrai neplanuoju pirkti naujo ir madingo, bet sunkiai priderinamo atspalvių nagų lako.

9. Bižiuterija.

Yra daug labai gražių papuošalų, kurių aš tiesiog nebeperku. Pirmiausia, pastebėjau, kad kasdien nešioju vos dvi poras auskarų, o ypatingesniais papuošalais pasipuošti tenka gana retai. Taipogi, bižiuterija greitai pakeičia spalvą, taip pat dėl mažos kainos tokius papuošalus mažiau saugau, kartais pametu. Tad tiesiog nebematau prasmės investuoti į papuošalus, kurių nenešioju ir kurie atrodo pigiai.

10. Veido prausikliai, pieneliai, akių makiažo valiklis.

Micelinis vanduo kuo puikiausiai atstoja visas šias priemones.

 

Taigi, štai kaip atrodo mano dešimtukas daiktų, kuriems nebeleidžiu pinigų.

Visada laukiu komentarų ir pasiūlymų: galbūt yra kažkas, ko nebeperkate/arba norėtumėte nebepirkti jūs?

Pasidalinkite komentaruose.

Kodėl norėjau būti stilinga, bet niekada nebuvau. Antra dalis

Sveiki atvykę,

Ankstesniame įraše minėjau, kad turiu „sandėlį“, kuriame tyliai nugula mano nedėvimi drabužiai. Manau, kad per ilgus metus susikaupęs jo turinys vaizdžiausiai atskleis, kokias klaidas darydavau pirkdama drabužius, ir kodėl geriau jų nekartoti.

Mano „sandėlyje“ daug daugiau drabužių, bet pasirinkau kelis, kurie galėtų būti tarsi viso likusio asortimento atstovai spaudai.

 

Taigi, jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad nedėvimi drabužiai mano „sandėlyje“ yra gana skirtingi, tačiau kiekvienas jų atspindi neatleistinas drabužių pasirinkimo, pirkimo ir kaupimo nuodėmes. Jūsų teismui mano spintos nuodėmių septintukas:

  1. Raudona suknelė, pirkta mokyklos paskutiniam skambučiui. Šiai gražuolei yra nei daug nei mažai – penkeri metai. Per paskutinį skambutį jaučiausi labai graži ir esu už tai šiai suknelei dėkinga. However, paskutinį kartą ją vilkėjau per savo draugės išleistuves. Wait for it… 2013 m…Tai reiškia, kad ši suknelė pažeidžia principą: „Jei nedėvėjai metus, greičiausiai nedėvėsi ir visą gyvenimą“. 
  2. Mamos man pirkti marškiniai. Taip, jie kokybiški, taip jie švarūs ir, pasak jos, netgi pigiai kainavo. Vis dėlto, nė karto nebuvau jų užsidėjusi, nes jie ne tik ne mano stiliaus, bet ir netinka mano figūrai. Ši hipių svajonė pažeidžia netgi du principus. Mano mamos atveju: „Nepirk nereikalingo daikto vien todėl, kad jo gera kaina“, na o mano atžvilgiu: „Nepriimk visų drabužių, kuriuos gali gauti dykai“.
  3. Antikvarinis džinsinis švarkas. Kadaise Panevėžyje buvo tokia parduotuvė „Effigy“. Ji užsidarė labai seniai (aš net „pagooglinau“, kad tai buvo 2010 m.!) ir šis švarkas buvo pirktas galutinio išpardavimo metu už 10 lietuviškų pinigų. Taip, šiam švarkui yra jau septyneri metai, taip aš jį pirkau, kuomet man buvo šešiolika ir taip jis vis dar yra mano spintoj. Jis nėra nei suplyšęs, nei labai susidėvėjęs, tačiau jis yra labai moraliai ir visaip kitaip pasenęs. „Privalu atsisakyti daiktų, kurie tik užima vietą ir nebeteikia džiaugsmo.“ Let it go!
  4. Amerikietiškas studentiškas švarkiukas. Šį švarką pigiai pirkau prieš porą metų. Man jis pasirodė labai stilingas, pašėlęs ir visoks kitoks, buvo metas, kai jį netgi dėvėjau! Visgi, laikas nestovi vietoje, žmonės keičiasi ir labai greitai jis man pasidarė kažkoks lyg ir per mažas. Ne ta prasme, kad sustorėjau, ar panašiai, tiesiog pasijaučiau jam truputį per daug suaugusi…Skamba kaip pigi skyrybų eilutė, bet čia ne jis, čia aš… Taigi, nuodėmė numeris keturi „Nebepirk akivaizdžiai paaugliškų drabužių, nebent tu esi paauglys“.
  5. Vasariškas kombinezonas. Šį trumpą ir man neįprastai atvirą drabužį pirkau prieš porą metų. Buvo labai karšta vasara ir aš sugalvojau, kad noriu naujos suknelės. Nuėjau į mėgstamą second-hand’ą, o ten nebuvo jokios man tinkančios ir patinkančios suknelės. Kad ir kaip kvailai skambėtų,  nenorėjau grįžti tuščiomis, o dėmesį patraukė žaismingas kombinezonas. Buvau kelis kartus jį dėvėjusi, bet nežinau, ar dėl mano drovumo, ar dėl šaltų lietuviškų vasarų, didžiąją savo gyvenimo dalį, jis praleido spintoje. Iš savo patirties galiu pasakyti: „Būna dienų, kai net patys geriausi medžiotojai grįžta tuščiomis.“ Reikia susitaikyti su šiuo faktu, nes kitaip prisipirksite visko tik ne to, ko atėjote, pavyzdžiui, tokį kombinezoniuką.
  6. Romantiška suknelė. Gipiūrinė, balta suknelė pirkta prieš ketverius metus ir dėvėta per vieną iš mano gimtadienių (jei neklystu, tai ir buvo vienintelis kartas, kuomet ją devėjau). Pagrindinė to priežastis labai paprasta – niekuomet nebuvau itin romantiško stiliaus gerbėja,  tačiau tuo metu gipiūras buvo „ant bangos“, tokių ir panašių suknelių buvo pilnas „Lookbook’as“, moterų žurnalai ir parduotuvių vitrinos, todėl ši masinė mada padarė įtaką mano sprendimui. Ši vargšelė jau kelias vasaras iš eilės nesėkmingai stengiasi patraukti mano dėmesį, bet vienintelė mintis, kylanti, kuomet ją matau:  „Neverta pirkti net ir patinkančio daikto, kuris netinka prie tavo stiliaus apskritai“. 
  7. Vintažinė, lengva suknelė. Ši suknelė mano dėmesį patraukė, nes buvo kitokia nei visos. Besimatuojant ją pajutau nostalgiją laikams, kai buvo populiarus natūralesnis stilius ir kuomet merginoms užtekdavo paprastų gėlėtų suknelių ir palaidų plaukų, kad jaustųsi gražios. Atrodė – va, vaikščiosiu su tokia paprastute suknele ir į madą grįš natūralumas, subtilumas ir panašiai. Deja, toks stiliukas negrįžo (kaip netikėta!), o aš ją vilkėdama jaučiausi blanki ir senamadiška. Tiesa, ši suknelė lydėjo mane atostogų prie jūros metu, tad turiu gražių „vintažinių“ nuotraukų, nes pati atrodžiau kaip iš vintažinio filmo. Well, It’s something! Visgi: „Neverta investuoti į kadaise buvusius madingus drabužius, nes, patikėkit manim, jausitės tarsi iškritę iš konteksto“. Nebent jūsų asmeninis stilius ir yra vintažinis. Tuomet pirmyn – prikelkite drabužius naujam gyvenimui!

Tai štai kokia paprasta mano stiliaus paieškų istorija: investavau laiką, ieškodama dalykų, kurių man nereikia. Leidau pinigus daiktams, kurių man (pasirodo!) nereikia. Nereikalingi drabužiai užpildė spintą, tarp jų paskendo daiktai, kurie man tikrai tiko ir patiko. Besistengdama nereikalingus nevykėlius integruoti į savo stilių, bandžiau juos derinti, modifikuoti (pavyzdžiui, kniedės ant juodojo džinsinio švarko), tačiau nieko gero iš to neišėjo. Nereikalingi daiktai sukurdavo man didelę garderobo pasirinkimo iliuziją, kuri ne padėdavo, o apsunkindavo drabužių derinimą. Ką jau bekalbėti apie nuolatinį galvos skausmą ryte – ką rengtis??? Arba kažkokią neracionalią kaltę prieš drabužius, kurių nedėviu, nors man jie tiesiog nebepatinka.

PATARIMAI:

Šiuo metu mano spintoje yra gerokai mažiau drabužių. Didžioji dalis jų dera tarpusavyje, taip pat nebetokie ryškūs ir skirtingų stilių kontrastai (moteriška – pankiška ir pan.). Šiuo momentu jaučiuosi stilingiausia, kokia tik esu kada nors buvusi ir ateityje stengsiuosi dar sąmoningiau rinktis, pirkti ir kaupti drabužius. Mažindama savo drabužių kiekį, neišradau dviračio, bet norėčiau pasidalinti kai kuriais akcentais, kurie galėtų padėti ir kitiems atlaisvinti savo spintą.

  1. Išrinkti nebepatinkančius drabužius. Tai drabužiai, kurie jums netinka, nebepatinka arba su jais jaučiatės negražiai, nepatogiai, žodžiu, tokius, kurie jums nebeteikia džiaugsmo. Tokių drabužių gali būti labai daug, bet nereiškia, kad visus juos reikia mesti į šiukšlių dėžę. Drabužius, kurie yra stilingi, geros kokybės, tačiau man nebepatinka, aš stengiuosi parduoti portale vinted.lt, tačiau ši prekyba, bent jau man, vyksta labai lėtai. Jeigu drabužio neparduodu ilgą laiką, aš tiesiog jį padovanoju draugei ir nebesuku galvos. Jaunatviškus drabužius, kuriems jau esu „per sena“, kartu su savo mamos pagalba padovanoju jaunesnei kaimynų mergaitei. Žinoma, egzistuoja ir labdaros organizacijos tokios kaip „Caritas“, kurioms galima paaukoti nebereikalingą tekstilę. Vis dėlto, svarbu paminėti, kad į jas galima nešti tik tinkamus dėvėti drabužius, taip pat pageidautina, kad drabužiai atitiktų sezoną. Prieš porą dienų sužinojau, kad Vilniuje yra dėvėtų drabužių supirkimo punktas, kuriame priimami tvarkingi, švarūs drabužiai („Mados angaras“), bet iš informacijos internete susidariau įspūdį, kad ten net už firminius drabužius yra mokami centai, priimami ne visi drabužiai ir taip toliau. Jeigu kada nuspręsiu daiktus nunešti ten, būtinai parašysiu, kaip sekėsi. (O gal jūs turite patirties su drabužių supirktuvėmis?)
  2. Išrinkti nebetinkamus dėvėti drabužius. Nebetinkamus dėvėti drabužius nešu į bet kurią H&M parduotuvę: už atneštą bet kokią nebenaudojamą tekstilę šis prekybos centras suteikia 10% nuolaidą kitam pirkiniui (nuolaida galioja kelis mėnesius, nereikia pirkti iškart). Žinoma, galima mąstyti,kad nors ir atneši senus drabužius, nuolaida vėl inicijuoja vartojimą ir panašiai, bet bent jau aš kol kas nematau geresnio varianto, kur  galėčiau dėti seną, nebeišvaizdžią tekstilę ir dar gauti naudos ne tik aplinkai, bet ir sau.  Vėlgi, miestuose yra tekstilės rūšiavimo konteineriai, į kuriuos galima mesti senus drabužius. Tokiu būdu seni drabužiai bus surūšiuoti į tinkamus perdirbti, tinkamus dėvėti ir tuos, kurie išvežami į sąvartyną arba sudeginami (į sąvartyną tekstilės turėtų būti išvežama kuo mažiau, nes sintetiniai pluoštai nesuirę išlieka panašiai kaip plastikiniai maišeliai 50-100 m).
  3. Atnaujinti „namudinį“ garderobą. Natūralu, kad namuose vaikštome apsirengę paprasčiau ir patogiau nei gatvėje. Vis dėlto, tai nereiškia, kad namuose reiktų dėvėti nuskalbtus ir nutampytus drabužius. Tuos drabužius, kurie man yra patogūs, bet galbūt mažiau tinkantys prie bendro įvaizdžio, aš išleidžiu į užsitarnautą poilsį namuose. Namų drabužiai neturi būti dėvimi tol, kol sudils iki paskutinio siūlo. O patogūs, kadaise buvę išeiginiai drabužiai, puikiai gali juos pakeisti. Savotiškas garderobo apytakos ratas, kad ir kaip juokingai tai skambėtų :).
  4. Atnaujinti miego drabužius. Iš tikrųjų, pižamos ir kiti miego drabužiai dažnai kainuoja neracionaliai daug. Medvilniniai marškinėliai, kurių jau ilgą laiką nedėvite, gali puikiai pakeisti viršutinę pižamos dalį, lygiai taip pat paprastos, medvilninės suknelės gali būti dėvimos kaip miego drabužis. Žinoma, tai gali būti pritaikoma tik tam tikrai daliai drabužių, nes vargu, ar miegosi su džinsiniais šortais, palaidine su žvyneliais ir panašiai.
  5. Spintoje laikyti tik to sezono drabužius. Tikrai yra tokių drabužių, kurie yra dėvimi tik tam tikrą sezoną. Pavyzdžiui, šortų, vasarinių suknelių, trumpų sijonų mano dabartinėje spintoje nėra – jie saugiai išvežti į manąją gimtinę. Tai padeda geriau susiorientuoti savo drabužiuose, lengviau išsirinkti, ką renktis ir, neabejotinai, atlaisvina nemažai spintos vietos.
  6. Rūšiuoti drabužius. Visai neseniai surūšiavau drabužius savo spintoje ir šiuo sprendimu esu labai patenkinta. Kuomet sijonai kaba šalia sijonų, švarkai prie švarkų ir t.t, labai aiškiai matyti, kokių drabužių turiu akivaizdžiai per daug ir apskritai daug lengviau rasti tai, ko ieškau.
  7. Pamiršti taisyklę kasdien rengtis skirtingai. Ilgą laiką aš tikrai praktiškai kasdien rengdavausi skirtingai. Dabar mane jau galima sutikti dvi dienas iš eilės apsirengusią labai panašiai :D. Pradėjau keisti tik tam tikrus aprangos akcentus ir iš tikrųjų, tuomet drabužiai ne taip greit atsibosta, o kai rengiesi tai, kas tau labiausiai tinka, sumažėja nuolatinis garderobo kaitos poreikis.
  8. Baigti pirkeliot :). Geresnio žodžio šiam veiksmui apibūdinti negalėčiau sugalvoti. Tam, kad išvengčiau nereikalingų daiktų pirkimo, stengiuosi apriboti save nuo situacijų, kuriose galėčiau užsigeisti impulsyviai pirkti (nebeinu „pasivaikščiot“ į Akropolį ir pan.)

Gal Jūs žinote efektyvių būdų, kaip sumažinti drabužių „sandėliavimą“ ir pasilikti tik reikalingus drabužius? Pasidalinkite komentaruose!

Gražaus vakaro!

 

Pirmieji rezultatai

Daiktų sumažinimas pradeda duoti pirmuosius saldžius vaisius.

Šiandien pirmą kartą pastebėjau, kad daug paprasčiau susitvarkau. Nuo pat vaikystės galvojau, kad didžiausia mano yda yra ta, kad nesu tvarkinga. Labai pavydėdavau tvarkingiems vaikams ir iš paskutiniųjų bandžiau tokia būti. Deja, mano pastangos baigdavosi jau antrąją dieną po didžiosios revizijos. Ši netvarkingumo „žymė“ lydėjo mane ir paauglystėje.

Ką gi, man prireikė 23-ejų metų suprasti, kad tvarkingumas yra ne nuolatinis energijos skyrimas tvarkymuisi, o tam tikras organizuotumas. Jei turi mažai daiktų ir kiekvienas iš jų turi savo vietą, būti netvarkingu tiesiog neišeina! Tai gyvenimui atneša nenusakomos ramybės, atrodo, kad perimiau kontrolę į savo rankas.

Taipogi, atidavusi pirmuosius savo nereikalingus daiktus, pastebėjau, kad tai daryti vis paprasčiau. Pamačiusi, kad atsisakiusi vieno ar kito daikto, neprarandu NIEKO, pajutau dar didesnę savo gyvenimo kontrolę ir, be abejo, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi.

Taigi, galiu daryti išvadą, kad tvarkinga aplinka ir noras padovanoti nereikalingus daiktus turi tam tikrų sąsajų.

Kaip ir kodėl

Norėčiau pasidalinti pirmaisiais savo pamąstymais, keičiant savo gyvenimo būdą į labiau tvarų, produktyvų, naudingą man pačiai – minimalistinį.

Kaip ir visose pradžiose, pirmiausia reikėtų pabrėžti, kodėl man to reikia. Pirma ir paprasčiausia priežastis – taip lengviau gyventi! Pavargau nuo per didelio daiktų skaičiaus ir dėl to kylančios netvarkos. Siekiu aiškumo, tvarkos ir (svarbiausia) papildomo laiko veikti dalykus, kuriuos veikti mėgstu. Nuolatinis tvarkymasis ir daiktų dėliojimas, po to reikalingo dalyko paieška tarp daugelio kitų ir t.t suryja tikrai daug laiko. Antroji priežastis – tiek dėl finansinių priežasčių, tiek dėl sportinio intereso, nebenoriu leisti savo brangiai uždirbtų pinigų niekniekiams. Prioretizuoju ir toliau stengsiuosi pirkti tik kokybišką maistą, ir išlaidas tik reikalingiems daiktams. Viliuosi, kad taip ne tik įgysiu savidisciplinos, bet ir gebėsiu sutaupyti pinigų kelionėms. Trečiąją priežastį drįsčiau įvardinti vienu žodžiu – pasiklydau. Tiek daug pareigų, tiek daug galimybių, jos sukasi aplink mane, o aš nenuilsdamai bandau susikoncentruoti, aprėpti bent dalį jų. Atrodo, kad viskas svarbu ir nieko nevalia paleisti. Bet ar tikrai? Tikiuosi, kad sumažinusi chaosą savo gyvenamoje aplinkoje ir įsivedusi griežtesnį gyvenimo ritmą, susitvarkysiu savo netvarką galvoje, apribosiu nereikalingas, bet energiją eikvojančias veiklas ir susikaupsiu ten, kur reikia.

Kaip visa tai prasidėjo?

Kaip svarbiausią pradžios tašką norėčiau įvardinti nenumaldomą vidinį ieškojimą. Tuometė, nors ir nelabai bloga gyvenimo būsena, neatnešė tokio pasitenkinimo, kurio laukiau. Nuoširdžiai tariant, pavargau daug turėti, bet kartu dar daugiau trokšti.

Magistro studijų programa, į kurią papuoliau „netyčia“. Vieno susipažinimo su dėstytojais metu esu sakiusi: „Neslėpsiu, šią magistro programą rašiau ne pirmuoju… antruoju… trečiuoju numeriu…“ Nes taip ir buvo! Tačiau dabar, net sužinojusi, kad „Darnaus vystymosi komunikacijos“ specialistai nebebus ruošiami, jaučiuosi pataikiusi į savo roges. Visą gyvenimą prijaučiau ekologijos, taupumo, lygybės ir panašioms idėjoms ir dabar jaučiuosi dar labiau sutvirtinusi šias savo nuostatas.

Tinkama informacija, tinkamu metu. Man visuomet buvo įdomus tas fenomenas, kuomet žmonės įsitraukia į vieno ar kito tinklaraštininko ar „vlogerio“ veiklą ir tampa ištikimu jo sekėju. Nors net du mano moksliniai darbeliai buvo rašyti tinklaraštininkų tema, nebuvo nė vieno žmogaus, kurio veiklą internete stebėčiau nuolat. Iki dabar. Lemtingoji mano „youtube“ užklausa skambėjo taip: „how to save money“ (man šiuo metu itin skaudus ir svarbus klausimas). Paieškos rezultatuose šmėžavo žodis „Minimalizmas“, kuris bene labiausiai patraukė mano akį. Išžiūrėjusi kelis vaizdelius apie pinigų taupymą, vis giliau klimpau į patį minimalizmą. Bene labiausiai mane užkabino minimalizmo vlogerių pozityvumas, jei atrodė būtent taip, kaip mano supratimu turėtų atrodyti laimingi žmonės – nepamokslaujantys, nekritikuojantys kitokio gyvenimo būdo, o tiesiog besidalinantys gerąja patirtimi. Dabar, kai tik turiu laiko, žiūriu savo mėgstamiausių vlogerių įrašus. Pasidalinsiu keliais iš jų:

Jenny Mustard –https://www.youtube.com/channel/UC7fPf1yuGaYFmbxe0ZrshWw (Labiausiai man patinka todėl, kad yra visiškai kitokia nei aš. Ir visiška minimalistė. Meno, kūrybos žmogus. Urbanistinė persona)

Tayler Nicole – https://www.youtube.com/watch?v=KmDsIBD-syM

FemmeHead – https://www.youtube.com/watch?v=6MizbLRKkZo

Cheers!

76f1cb97e081acd3acfe857cfe061a70