Tag Archives: motyvacija

Apie televizorių ir mane

Šv. Kalėdų rytas. Aš vis dar maža mergaitė, kuri keliasi kiek galima anksčiau, kad išpakuotų dovanas. Pasidžiaugusi dovanomis, pasiimu kalėdinio šokolado ir grįžtu atgal į lovą. Su jauduliu įsijungiu televizorių, nes žinau, kad manęs laukia kelios valandos kalėdinės tematikos animacinių filmukų. Guliu šiltuose pataluose, skanauju šokoladą ir žiūriu magiškas pasakas, kuriose kalba gyvūnai, gyvena princesės ir princai, vyksta kiti stebuklai. Kol tėvai miega, namuose esu tik aš ir įdomios, šviesios istorijos (Šv. Kalėdų rytais nerodydavo nei transformerių, nei kitų panašių filmukų). Mano filmukų rytas tęsiasi maždaug iki 12h. dienos – po to prasideda šeimyninių komedijų laikas, o tai ne man. Išjungiu televizorių.

Ne kur kitur, o televizoriuje pirmą kartą pamačiau gražiausią pasaulyje moterį. Man buvo maždaug septyneri, vakarais kartu su seneliu žiūrėdavome serialą „Laukinis angelas“. Pamenu, kaip stebėdavau Nataliją Oreiro ir jos besiplaikstančius ilgus plaukus, gražias kojas ir raudoną suknelę. Ji buvo nepanaši nė į vieną mano realybėje pažįstamą moterį ir mano vaikiškomis akimis atrodė tiesiog tobula. Man patiko,kad ji dienomis iš nenuoramos vaikėzės, bežaidžiančios futbolą, tapdavo gražuole, dėl kurios vaikinai pamesdavo galvą. Tame seriale pirmą kartą pamačiau ir aistringą bučinį: pagrindiniai veikėjai myli vienas kitą, bet negali būti kartu, jie pykstasi, o staiga vaikinas pagriebia Nataliją ir karštai pabučiuoja, pradžioje  ji vis dar pyksta, o po to atsako į bučinį. Štai kaip atrodo meilė, galvojau.

Vieną dieną grįžau iš mokyklos ir televizorius buvo kitoks nei visuomet. Per kiekvieną kanalą rodė vieną ir tą patį: griūvantis didžiulis pastatas, dūmai, ugnis ir rėkiantys, bėgiojantys žmonės. Tai tęsėsi ilgiau nei bet kuri mano matyta laida, nesupratau, kas konkrečiai vyksta, bet mačiau, kad vyksta kažkas baisaus. Vakare apie tragediją pranešė žiniose, o mes kitą dieną mokykloje su kitais aštuonmečiais kalbėjome, kad labai gerai, kad Panevėžyje nėra aukštų pastatų, kuriuos galėtų numušti teroristai. Taip baisu mums buvo ir būtent per televizorių visa tai sužinojome.

Šiandien esu viena iš „Aš nežiūriu televizoriaus“  žmonių.  Neturiu kažkokių paslėptų argumentų: televizoriaus mano namuose tiesiog nėra. Kartais pamirštu, kad šis daiktas egzistuoja išvis. Tiesa tik tol, kol grįžtu pas tėvus. Kai tik įsijungiu televizorių,  dar ir dar kartą įsitikinu, kad televizijos žiūrėti nenoriu. „Stebuklinga dėžė“, vaikystėje man rodžiusi pasakas ir kalbančius gyvūnus, pavirto iškreiptos realybės veidrodžiu.

Pozityvūs draugų pavyzdžiai ir palaikymas, savišvieta, įvairios knygos ir podcast‘ai leido manyje užgimti optimizmui ir troškimui tobulėti: gyvenimas pilnas laimės ir jos užteks visiems! Deja, vos per dešimt minučių televizija pasikėsino į mano optimizmo daigus, bandydama sumindyti juos savo nagatyvumu aplipusiais kaliošais.

Atrodo, kad televizijoje vyrauja tik dviejų rūšių informacija.  Vieni laidų anonsai komunikuoja trūkumą ir skurdą: šalyje blogai, žmonės neturi,ką valgyti, čia nemoka pinigų, čia nėra perspektyvų! Liūdnas žinutes keičia kitos, tik jau artimesnės vaikystėje matytoms pasakoms: milijardieriaus vestuvės, gražuolių poros ir elito gyvenimai, tobulos atostogos ir pinigai, šlovė ir prabanga! Tobulas derinys: pirmiausia tau pasako, kad negalėsi, neturėsi, nebus galimybių, o  po to meistriškai pateikia tuos išrinktuosius, kurie gali, turi, kuriems atviros visos galimybės.

 Po reklamų prasideda populiari pokalbių laida, kurios dalyviai lygina Lietuvos ir kitų šalių kainas, galimybes, žmones. Viena laidos dalyvė teigia, kad sūrio gabalas Anglijoje kainuoja 1,5 svaro, kai tuo tarpu Lietuvoje 3-4 eurai. Lietuva pralaimi 1:0. Kitas dalyvis tikina, kad užsienyje žmonėms su aukštuoju išsilavinimu suteikiamos išskirtinės sąlygos ir užtikrinimas darbas, kai tuo tarpu Lietuvoje net ir profesoriai skursta. Ką gi, 2:0, ir tikrai ne Lietuvos naudai. Laidos vedėja su gudria šypsenėle klausinėja dalyvių apie uždarbius. Šie mažų užmokesčių statistiką pateikia pasididžiuodami lyg tai būtų paskutinis lemiamas argumentas, leidžiantis padaryti Lietuvai nokautą. 3:0

Nebegaliu žiūrėti šito makabriško susidorojimo ir išjungiu televizorių.

Sėdžiu ir galvoju apie savo draugus ir pažįstamus, mokytojus, kai kuriuos dėstytojus. Galvoju apie savo klasiokus ir kurso draugus, esamus ir būsimus savo sričių specialistus,  visus kuriančius žmones,  žmogaus ir gyvūnų teisių aktyvistus, mano vienmetes jaunas moteris, kurios jau sukūrė šeimas ir bus nuostabios mamos. Per mintis prabėga knygos, blog‘ai, podcast‘ai, mylimo žmogaus žodžiai ir dar daugiau.

Nieko ypatingo nesugalvoju, tik žinau, kad rezultatas nebe toks baisus – 3:1.

Ką jūs žiūrite per televizorių?

Keliuosi nei per anksti, nei per vėlai

“Morning is wonderful. Its only drawback is that it comes at such an inconvenient time of day.” Glen Cook

Aš mėgstu miegoti, bet negaliu pakęsti, kuomet atsikėliu per vėlai. Tas jausmas, kai tu dar tik su chalatu, geri pirmą kavos puodelį, o gyvenimas aplink jau gerokai įsibėgejęs, varo mane iš proto. Tokios dienos man reiškia vieną iš dviejų: arba nuolatinį bėgimą, stengiantis pasivyti tai, ką praleidai,  arba priešingai – visišką tingiadienį be jokio produktyvumo.  Abi šios būsenos sukelia didesnį ar mažesnį disbalansą.

Atėjus laikams, kuomet galiu miegoti tiek, kiek panorėjusi, supratau, kad miegu daugiau, nei reikia. Netgi galėčiau tą miegą pavadinti emociniu miegu, kuomet tiesiog nenori keltis, nes miegant nereikia galvoti apie laukiančius darbus arba nuobodulį, kai nėra rimtesnių dienos planų. Ir iš tikrųjų miegas dažnai padeda savotiškai pabėgti nuo streso. Pavyzdžiui, kuomet intensyviai rašiau bakalauro darbą, per dieną nusnūsdavau net keleta kartų, ne tik dėl to, kad išnaudodavau daug protinės energijos, bet ir todėl, kad tai buvo greičiausias būdas bent laikinai sumažinti įtampą.

Per dieną suaugusiam žmogui pakanka 7-9 valandų miego  (kai kuriems žmonėms, užtenka ir mažiau). Pavasaris yra puikus metas pradėti miegoti tiek, kiek reikia: švinta anksčiau, daugiau veiklos gryname ore ir panašiai.  Nerašysiu jau šimtus kartų girdėtų patarimų, kaip lengviau atsikelti rytais, nes nematau prasmės kartotis. Mano supratimu, svarbiausias dalykas, pradedant bet kokius pokyčius, yra ne išorinių aplinkybių pakeitimas į patogesnes, o mąstymo pokytis (kurį, beje, nukreipti teisinga linkme sunkiausia).

Kam atsikelti anksčiau, jei nereikia į darbą (arba „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir miego daug nereikia“)

Taigi, apsisprendus pradėti keltis anksčiau, reikia išsigryninti aiškų stimulą, kodėl tai darysi. Žinoma, kad nėra prasmės keltis tik tam, kad atsikeltum, o po to sėdėtum sudėjęs rankas ir žiūrėtum į vieną tašką. Bet suteikiant „neišmiegotai“ valandai jėgos, galima tikrai užsimotyvuoti ir ne tik atsikelti anksčiau, bet ir nuveikti produktyvių dalykų. Pavyzdžiui aš, save motyvuoju keltis, eidama į rytines mankštas. Taip, jos vyksta anksti, tačiau nėra per daug intensyvios, todėl padeda išsibudinti, pakelia nuotaiką. Atsikėlus anksčiau ir paskyrus laiko judėjimui, iš esmės pasikeičia produktyvumo lygmuo: jautiesi žvalesnis ir pasiruošęs veikti jau 8 valandą ryto. Tada jaučiuosi labiau savimi pasitikinti ir koordinuota, kai tuo tarpu tinginiaudama lovoje, suteikiu komfortą savo kūnui (ir šilta, ir patogu), bet stipresnė asmenybė nuo to nesijaučiu. (Na nebent esu visiškai išsekusi fiziškai ir emociškai, tuomet galingai išsimiegoti verta, bet šis tekstas ne apie tai).  Mažas pastebėjimas: norint keltis anksčiau, itin svarbu patogūs, minkšti naminiai drabužiai. Juk lengviau išlipti į lovos ir įlįsti į šiltus, minkšus treningiukus, nei į kietus, šaltus džinsus. Ar net taip? 🙂

Ne ką mažiau motyvacijos man suteikia laikinumo faktorius. Suprantu, kad dabartinė galimybė pasportuoti ryte nemokamai yra laikina ir kad dirbančio žmogaus gyvenimo tempas yra kitoks. Tuomet įgaunu motyvacijos keltis, nes žinau, kad keliuosi dėl naudingos, man patinkančios veiklos, kuria greitai užsiimti dažnai nebegalėsiu. Veikla nebūtinai turi būti sportas, galbūt jums svarbu nusipirkti dar šiltų, šviežių kepinių, o galbūt tiesiog nenorite laukti eilėje į vonią (studentiška versija), visa tai ir dar daugiau galėtų būti jūsų stimulas keltis bent truputį anksčiau.

Anksčiau atsikelti nedirbant verta ir todėl, kad per dieną galite nuveikti daugiau. Labai svarbu atrasti, kuriuo paros metu Jūs jaučiatės produktyviausiai. Visiems šis laikas yra skirtingas. Pavyzdžiui, jei Jūsų produktyvumo pikas yra vakare, tai būtent ryte galite nuveikti tuos dalykus, kuriems nereikia daug kūrybos ar mąstymo, tarkim, žiūrėti mėgstamą serialą arba pasigaminti valgyti, galų gale „scrollinti“ internete ir panašiai. Tokiu būdu, tuo laiku, kuriuo esate produktyviausias, galėsite susikaupti svarbioms užduotims ir nesiblaškyti pašalinėms veikloms. Žinoma, gali būti ir taip, kad būtent rytas yra Jūsų produktyvumo viršūnė. Tuomet – SVEIKINU, atsikėlę ryte galite atlikti svarbius darbus, o vakarus pasilikti laisvalaikiui ir draugams.

Dar vienas svarbus dalykas, siekiant atsikelti anksčiau, yra dar gulint lovoje sugauti atidėliojimą už odegos ir vertinti savo turimą laiką mažumėlę pesimistiškiau. Jau ne kartą teko įsitikinti, kad kuo mažiau laiko turiu, tuo daugiau padarau. Ir tai yra tikriausia tiesa. Jei būsite nusiteikę, kad „diena dar ilga, dar pabūsiu lovoje, o po to jau kibsiu į darbus“, tai didelis šansas, kad planai ne tik, kad nusivėlins, bet dalis jų gali būti neįgyvendinta išvis (nes gyvenimas, that‘s why).  Tuo tarpu atsikėlus anksčiau,  net ir nesijaučiant produktyvumo viršūnėje, galima sutvarkyti buitinius reikalus ir vėliau turėti daugiau laiko svarbiems darbams.

Žinoma, lengva pradėti keltis anksčiau, kuomet ryte niekur nereikia skubėti. Bet kaip su tomis dienomis, kuomet keltis anksti yra privaloma? Kitaip tariant:

Kam keltis dar anksčiau, jei ir taip anksti keliesi

Mano taisyklė yra paprasta: keltis anksčiau nereikia, jeigu spėji nusiprausti, susiruošti (apsirengti, jei reikia pasidažyti), pavalgyti ir palikti tvarkingus namus.

Deja, pasiskirsčiusi prioritetus, ne visada sugebu išpildyti šią taisyklę iki galo. Būsiu nepopuliari, bet geriau eisiu iš namų nepasidažiusi, negu nevalgiusi pusryčių.  Mažiausią prioritetą skiriu tvarkymuisi ryte, neretai tenka išeiti iš namų palikus netvarką. Suprantu, kad dirbančiam žmogui poilsis yra itin svarbu, tad siekti išlaikyti tvarkingus namus ryte tenka gudrumu.

Čia ir iškyla daug minimalizmui būdingų klausimų. Kiek daiktų rytinei rutinai man tikrai reikia? Ar kiekvienas iš jų turi savo vietą namuose? Jeigu turi, tai iš kur gimsta tas mini chaosas? Bet apie tai kitame įraše.

 

Saldaus miego ir gražaus ryto!