Tag Archives: NO

Duoda – imk arba dovanotam arkliui į dantis nežiūrima

Būna, kad nusiperkame nereikalingų daiktų, bet būna, kad jie pas mus ateina ir patys…

Saulėta diena, Vilniaus centras. Žengiu gatve, saulutė bučiuoja veidą, mėgaujuosi pavasariu ir nieko daug negalvoju. Netikėtai priešais mane išdygsta moteris su dideliu glėbiu baltų rožių ir įteikia man vieną jų. Instinktyviai priimu gėlę ir netgi pasijuntu laiminga, juk nekasdien gaunu gėlių. Padėkoju.

– It‘s not for free. – prabyla keistoji moteris. I collect charity to georgian children.Would you like to help?

Pasijuntu keistai, bet gėlė jau rankoje, neturiu kur trauktis. Išsitraukiu piniginę, ten randu litą, paduodu moteriai.  Jos akyse matau pasipiktinimą. Ji čiumpa tą varganą pinigėlį ir net nepadėkojusi dingsta.

Įsižiūriu į baltąją rožę ir ji man nebekelia pirminio džiaugsmo: atrodo apvytusi ir gerokai nukamuota. Sekundės dalį pagalvoju apie Gruziją ir kažkokią neseniai ją galimai ištikusią nelaimę. Nieko nepamenu. Prisimenu tik tai, kad turiu skubėti į paskaitas, bet su gėle eiti – nei šis, nei tas. Pamažu einu link stotelės ir  pastebiu kelias baltuojančias rožes – ant suoliuko, miesto gėlių vazonuose, ant palangės. Žinau, kad man nereikia tos gėlės ir niekada nereikėjo. Apmąstau visus galimus scenarijus, kaip galėčiau ją „netyčia“ palikti…

Šią istoriją, nutikusią man prieš kelerius metus, prisimenu kaskart, kai ateina laikas pasakyti „Ne, ačiū“.

  • NE, AČIŪ nuvytusioms gėliūkštėms, religinėms ir kitoms neaiškioms knygeliūkštėms, kurios lyg ir nemokamos, bet paskui reikia mokėti ( iš tikro, tai net ir nemokamoms – Ne, ačiū).
  • NE, AČIŪ įvairiems nepraktiškiems suvenyrams, kuriuos gauni parėmęs vieną ar kitą organizaciją.
  • NE, AČIŪ,  įvairiems nemokamiems, bet konkrečiai man nereikalingų produktų mėginėliams (nesuskaičiuosiu kiek mėnesių pas mane gulėjo keli pudros mėginukai, kurių, beje, taip ir nepanaudojau…)
  • NE, AČIŪ,  nemokamoms, bet  neaktualioms dovanėlėms prekybos centruose  (Esu dovanų gavusi plaukų formavimo putas (niekada anksčiau nenaudojau šios priemonės, tad jos tiesiog guli naujos ir nereikalingos), vazeliną (tokį, kokių niekada nei perku, nei naudoju, todėl jau išmestas), lūpų dažai (visiškai ne mano tipo, todėl jas ištiko vazelino likimas)… „GAVAU DYKAI“ šiose situacijose ne argumentas. Neįsivaizduoju, kam visą tai apskritai tempiau namo :).
  • NE, AČIŪ, papildomam, kad ir itin pigiam pirkiniui, vien tam, kad gautum nereikalingą dovanėlę. Nes juk tikrai „apsimoka“ prie bendros sumos pridėti dar porą eurų ir gauti daiktą, kurio tau tikrai nereikia.
  • NE, AČIŪ paramai drabužiais. Suprantu, kad giminės ir kiti žmonės, kaip lauknešėlį man persiunčiantys išaugtus ar nebereikalingus drabužius, nori tik gero. Visgi, praktika rodo, kad iš tų lauknešėlių, geriausiu atveju man tinka vos vienas ar du drabužiai, o kaupti dar daugiau lyg ir tinkamos dėvėti, bet nereikalingos tekstilės, neturiu nei vietos nei noro.
  • NE, AČIŪ, lankstinukams, informaciniams  leidinukams ir panašiai. Juos dalina parduotuvėse, renginiuose, ir kitose vietose. Anksčiau klusniai imdavau viską, ką man duodavo, nes „gal kada nors prireiks“. Niekada neprireikė, o jei jau ir prireikė, reikiamą informaciją pagal raktažodžius radau internete arba įamžinau telefonu.
  • NE, AČIŪ visiems tiems pirkinių maišeliams, be kurių tikrai galima apsieiti. (niekada nepamiršiu, kaip ZARA HOME parduotuvėje mano pirktus smilkalus (taip, kažkada ir juos pirkau) įdėjo į tokį didžiulį maišą, kuriame tilptų ir rudeninė striukė…Galėjau juos tiesiog įsimest į rankinę, oh well… Dar vienas maišas į legendinį maišų stalčių).
  • NE, AČIŪ… (sąrašas pildomas)

Nors praktiškai iš pat pradžių žinojau, kad nė vieno iš aukščiau aprašytų daiktų man nereikia, pasakyti: „Ne ačiū“ sugebėjau ne visada. Ir tai liečia ne tik mane, o pačią žmogiškąją prigimtį. Robert B. Cialdini knygoje „Įtakos galia. Kaip pasiekti savo tikslus“, aprašoma grįžtamumo taisyklė, kuria pasąmoningai remiamės visi. Jos esmė yra ta, kad žmonės, net ir atsitiktinai gavę tam tikrą paslaugą ar produktą (net ir visiškai nereikalingą ar nenaudingą), ima jaustis skolingi ir stengiasi atsilyginti. Tokiu būdu asmuo lengviau išpildo tokius gerojo „dovanotojo“ prašymus, į kuriuos kitomis sąlygomis tik numotų ranka. Kaip vieną iš ryškiausių pavyzdžių galima nurodyti daugeliui pažįstamą krišnaitų (čia tie žmonės, kurie vaikšto miestų gatvėmis, muša bugnelius ir dainuoja. (Aut. past) ) bendruomenę. Jau nuo pat įsikūrimo pradžios (apie 1970-uosius) didžiąją dalį savo pajamų surinkdavo iš paaukojamų lėšų. Žinoma, kad tiesiog paprašyti žmonės aukodavo nenoriai, tad jie ilgainiui ėmė įgyvendinti kitą strategiją – pradžioje padovanodavo knygelę arba gėlę ir paprašydavo paaukoti tik tuomet. Tokiu būdu žmonės būdavo įspraudžiami į kampą ir jausdamiesi skolingi už „paslaugą“ paaukodavo (vienas iš tų žmonių buvau ir aš). Ilgainiui ši strategija labai išpopuliarėjo ir tapo žinoma daugeliui, visgi praktika rodo, kad dažniausiai pasirenkame paprasčiausiai „vengti“ prašinėtojų, o ne nepaklusti grįžtamumo taisyklei. Panašūs principai galioja ir su mėginukais, degustavimais, parašiukų rinkimais ir panašiai.  Tad kitą kartą, prieš priimdami net ir smulkias dovanėles, pagalvokite ar jos bus vertos pąsamoningo įsipareigojimo įmonei, pardavėjui, kolegai ar tiesiog nepažįstamajam, sutiktam gatvėje…

(P.S. Šiuo įrašu nebuvo siekta įžeisti nė vienos religijos atstovų.)

No, thank you!

Iki greito!