Tag Archives: plastikas

Žmonės, kurie žino dalykus: meniškoji Monika ir jos žalia žinutė

„Tiesą sakant, man atrodo, kad svarbiausia daugkartinių maišelių misiją jau įgyvendinau – išjudinau iš mirties taško.“  – Monika Levickaitė

Žmonėms, kuriems tvarumo idėjos nėra svetimos, iniciatyvos „Žalia žinutė“ atskirai pristatinėti tikrai nereikia. „Žalios žinutės“ įkūrėja Monika savo kūrybiškumą ir talentą įdarbino ne rinkodaroje ar reklamos versle, bet skleisdama žalias idėjas.  Ar žinojote, kad medžiaginių maišelių siuvimas kartu su „Žalia žinute“ yra tik vienas iš Monikos įgyvendintų projektų? Kviečiu paskaityti interviu ir susipažinti su introvertiška ir įdomia Monikos asmenybe bei iš arčiau pasižvalgyti į „Žalios žinutės“ kūrybinius užkulsius.

MONIKA IR KŪRYBA 

1. Esi meniška asmenybė. Kokia kūryba tau padeda labiausiai realizuoti save?

Ilgą laiką jaučiausi neverta žodžio MENININKĖ – toks didelis jis man atrodė: galvojau, kad būtina atitikti kažkokius, ko gero, net man pačiai nežinomus standartus, pasirinkti vieną sritį ir joje tobulėti iki begalybės. Ilgainiui pajutau, kad mano priėjimas prie kūrybos kitoks – labiau nei atlikimo technika man rūpi pati idėja, emocija, kurią noriu įpūsti ir pačios suvoktas tikslas. Aš tikrai labai mėgstu rašyti, kurti miniatiūras ir personažus iš visų aplink turimų medžiagų, animuoti, filmuoti, fotografuoti, retušuoti, pjauti ir kalti, siuvinėti, skaitmeninti… Ir visa tai daryti viena. Pastebėjau, kad kuo drąsiau kūryboje esu autentiška, nesigėdiju savęs, tuo labiau pasisotina prasmės alkis ir savirealizacija.

2. Atsidarius „Žalios žinutės“ puslapį, atrodo, kad prie jo dirba didelė komanda žmonių! Nuostabu, kad tiek puslapio dizainą, tiek vizualus sukūrei pati. Papasakok, kokius savo gabumus realizavai, kurdama „Žalios žinutės“ iniciatyvą, kokių naujų dalykų pavyko išmokti?

 „Žalios žinutės“ puslapį išmylavau, išglosčiau pati (už keletą nuostabių nuotraukų esu dėkinga „Akimirkų gaudyklei“ ir „Lempa foto“). Puslapį zulinau kone metus ir turbūt klaikiai įkyrėjau WordPress‘o techniniui konsultantui, nes norėjau sukurti svetainę be programuotojų pagalbos! Kai tik pradėjau projektą, teko išmokti siūti siuvimo mašina ir nors kruopelę suvokti apie finansus bei individualią veiklą. Produkto fotografija, viešasis kalbėjimas, dalyvaimas mugėse ir prekystalio dekoravimas, bendravimas su klientais, socialinių tinklų subtilybės ir programėlės – dalykai, kurių mokymasis dabar šauna į galvą. Visgi, labiau esu dėkinga už psichologinius laimėjimus. Išmokau pasakyti ne žmonėms/projektams/renginiams, priimti savo silpnybes (kad esu klaikoka verslininkė) ir koncentruotis ties stiprybėmis (kad galiu kurti ir įkvėpti) ir, svarbiausia, suvokiau, kad kai palūžti, visada gali atsitiesti, o šalia yra mylintys žmonės, kurie nori padėti.

3. Ar „Žalia žinutė“ yra pirmasis tavo įgyvendintas projektas? Jei ne, kokius dar projektus esi įgyvendinusi?

Juokinga prisiminti, kad mano kūrybinė karjera prasidėjo paauglystėje sukūrus puslapį, kuriame žmonės galėjo parsisiųsti drabužių dizainus tuo metu itin populiariam „Sims2“ žaidimui. Vėliau, jau suaugus, vienerius savo gyvenimo metus aš praktiškai padovanojau startuoliui kurpiant tokį ypatingą USB raktą – kūriau visą įmanomą vizualą, buvo beprotiškai gera praktika ir galiausiai nulinis rezultatas, nes nepasiekėme net kampanijos paleidimo. Ką prisimenu su džiaugsmu – tai įgyvendinto animacinio filmuko „Bevardžio berniuko istorija“ kūrimą. Tuomet gelbėjausi iš depresijos gyvendama užsienyje ir norėjau pasiųsti žinutę visiems jautriems žmonėms: ten sudėjau labai daug savo pačios sielos. Būta dar daug visokių bandymų, bet, kalbant atvirai, patyriau daug nesėkmių, iš kurių stengiausi mokytis ir išsinešti bent jau praktinių įgūdžių.  

MONIKA IR ŽALIA ŽINUTĖ

1. Ar nesuklystume pasakę, kad „Žalia žinutė“ iš asmeninės iniciatyvos tapo bendruomeniniu projektu? Kartu tai yra ir edukacinis projektas. Gal galėtum trumpai papasakoti, kas „Žalia žinutė“ yra dabar?

Taip, edukacinė projekto pusė yra labai svarbi. Tikriausiai reiktų išskirti dvi „Žalios žinutės“ kryptis: žalių iniciatyvų biblioteką Tvarūs bičiuliai (tvarusbiciuliai.lt) bei Žalios bendruomenės tinklaraštį (zaliazinute.lt/tinklarastis).

Į biblioteką iš pradžių surankiojau visus, ką tuo metu pavyko rasti – rašiau kokį šimtą laiškų žaliesiems edukatoriams, verslininkams ir kūrėjams (net feisbukas vienai dienai buvo mane užblokavęs). Didžioji dalis atsiliepė ir tapo pagrindu žaliukų puslapiui. Dabar jau laukiu užklausų iš pačių tvarių iniciatyvų, nors, kai netingiu, kreipiuosi į juos pati, arba šį darbą padeda atlikti labai šaunus savanoris Aivaras. Bendruomenė auga, ir jau net sunku darosi suspėti pamatyti naujas, kaip grybai dygstančias iniciatyvas.

Žalios bendruomenės tinklaraštis – šviežiausia projekto dalis, kviečianti visus dalintis žaliu turiniu: patirtimis, receptais, straipsniais, istorijomis. Idėja gimė iš noro sukurti platformą, kur būtų koncentruotas žalios informacijos lobynas, o jo autoriai būtų patys žmonės. Pamačiau, kad viena tikrai neturiu tiek daug žinių, bet visi drauge – esame tikra jėga. Taigi dalintis kviečiu visus iki vieno: tereikia parašyti laišką zaliazinute@gmail.com : ).

2. Kaip gimė idėja siūti medžiaginius maišelius? Ar teko nueiti ilgą kelią nuo pirminės idėjos iki pirmo pasiūto maišelio?

Analogų Lietuvoje praktiškai nebuvo: daugkartinius maišelius siuvo tik viena organizacija, tad neturėjau, kur pasitikrinti dizaino ar siuvimo metodikos. Aš norėjau patogumo, paprastumo, antrinių žaliavų, ilgaamžiškumo ir estetikos. Pradžioje žmonės sakė, kad manieji maišeliukai per gražūs krauti į juos maistą, bet primindavau, kad čia tik psichologinis barjeras, kad esame pripratę prie plastikinio vienkartinio nedailaus maišelio. Galutiniui prototipui sukurti reikėjo dviejų mėnesių, buvo daug klaidų ir nevykusių bandymų, kol pavyko prisijaukinti užuolaidinį audinį ir siuvimo mašiną. Po pirmųjų mugių keičiau dydžius – maišelius platinau pagal žmonių pageidavimus. Taip pat bėgant laikui išmokau atsirinkti tinkamiausias užuolaidas . Technika kartais pavesdavo, tad reikėjo išmokti sutramdyti ir ją. Rodosi, koks mažytis objektas tas maišelis, bet, jei nori sukurti kažką apgalvoto ir užbaigto, turi įsigilinti iki galvos skausmo : )).3. Gal galėtum trumpai papasakoti  kaip gimė „Žalios žinutės“ padirbtukai? Galbūt tai buvo plano neatskleisti savo tapatybės dalis?

Kaip teisingai pastebėjai, aš tikrai maniau, kad šiek tiek už padirbtukų pasislėpsiu: juk moralizuoti apie naujus įpročius vielinių būtybių balsu tikrai lengviau. Bet norėjosi ir kūrybiško pateikimo, žaismės. Padirbtukai – mano pagalbininkai, į juos žvelgdama net neabejoju, kad jie tikri komandos nariai : ). O gimė jie mano vizijose – man tereikėjo leisti jiems nutūpti eskizuose ir rankoms sudėlioti nerangius kūnus iš namuose rastų daiktų. Vardams rinkti taikiau panašią techniką – žiūrėjau į juos ir klausiau, kas gi jie tokie. Kiekviena būtybė nusipelnė jiems tinkančio ir charakterį atskleidžiančio vardo : ). Ir, nors kasdienybėje esu pakankamai žemiška, kūryboje niekas man neuždės rėmų – leidžiu sau tikėti impulsų magija. 

4. Projektas veikia jau ne vienerius metus, ar per tą laiką pastebi žmonių elgesio/požiūrio skirtumą? Galbūt medžiaginiai maišeliai tapo labiau įprasti ar net populiarūs?

Taaaip! Per tris veiklos metus situacija smarkiai pasikeitė: daugkartiniai maišeliai atsirado ir didžiuosiuose prekybos centruose, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, per muges nebereikia aiškinti, kas čia per maišeliai, atsirado daugybė kitų žmonių, siuvančių maišelius, mokyklose jie kurpiami per darbų pamokas. Tiesą sakant, man atrodo, kad svarbiausia daugkartinių maišelių misiją jau įgyvendinau – išjudinau iš mirties taško. Žinoma, nuo žinojimo iki praktinio jų naudojimo dar matau žiojėjančią skylę – juos savo krepšeliuose turėtų nešiotis dauguma, bet, tikiuosi, čia tik laiko klausimas.

MONIKA IR EKOLOGIJA

1. Kokių įdomiausių reakcijų esi sulaukusi, pirkdama produktus medžiaginiuose maišeliuose?

Gal ir nuskambės keistai, bet dažniausia reakcija – tyla ir ramus prekių pasvėrimas, jaučiu, kad šiandien, praėjus beveik trims metams nuo projekto pradžios, tai nebėra toks „ateiviškas“ daiktas. Maloniausia, kad kažkas iš aplinkinių atkreipia dėmesį ir nusišypso. Kartą pati kasininkė pasiteiravo, kur pirkau tokius dailius maišelius. Dar girdėjau pasiteisinimą, kad „oi, pamiršau savo maišelius namie“, nors aš tiesiog stovėjau šalia ir kroviau savo daržoves : ).

2. Tavo manymu, neskaičiuojant perdėto plastiko vartojimo, į kokias dar ekologines problemas, visuomenė turėtų atkreipti dėmesį?

Plastikas yra vienas iš aplinkosauginių bėdų sudedamųjų, bet jų yra tikrai daugiau. Praktiškai kiekviename mūsų žingsnyje mes esame „išėję iš krašto“. Šiuo metu mane labai liūdina mūsų miestai. Mes redukuojame natūraliosios gamtos kiekį, išklojame viską betonu, kad tik būtų patogiau – miesto centru tampa automobilis. Kai neseniai nuvykau į vieną naujesnių Vilniaus rajonų, aš pagalvojau, kad klaikiai nenorėčiau gyventi tokioje erdvėje – atstumai iki stotelių sunkiai įveikiami pėsčiomis, visur trinkelės, medžiai nedidukai ir sulinkę, viskas taip nupoliruota, o drauge, negyva. Mašinos dūzgia ir aš galvoju – kodėl nuvykti nuo taško A iki B yra svarbiau už orą, kuriuo kvėpuojame, ir buvimą jaukiam, žalumoj skendinčiam parke? Juk mūsų psichologinė būsena tiesiogiai su tuo susijusi. Bet, ko gero, viskas atsimuša į ekonominę naudą ir švietimo trūkumą: labai norėtųsi, kad jo fokusas nukryptų į mūsų, žmonių, santykio su gamta stiprinimą, gilesnį supratimą.

 Galėčiau vardinti dar daugybę kitų probleminių taškų, bet, kaip ten bebūtų, aš vis tiek sakyčiau kad mūsų visuomenė labai stengiasi – būtent iš jos kyla daug nuostabių, žalių iniciatyvų. Tik valdžios lygiu pokyčiai ne šiaip stringa – ten jie dar ir užlaikomi, ir nematyti jokio vertybinio stuburo, bet čia jau kita tema : ).

3. Kaip sekasi gyventi turint tiek daug žinių apie tvarumą? Ar nepasitaiko momentų, kai apima ekonerimas? Jei apima, kaip išgyveni tas situacijas?

Žinios ir patirtis atneša dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, mažiau jaudiniesi dėl madingų tvarumo smulkmenų, bet vis labiau kremtiesi, kai suvoki, kad pūva pati žmogaus ir gamtos ryšio šerdis. Mes „atsijungiame“ nuo Žemės. Štai stovi daugiabutis, prie kurio nėra nė medelyčio, bet žmonės pastato kieme inkilą tikėdami, kad ten atskris paukšteliai ir džiugins juos savo grožiu bei čiulbesiu. Pametame esmę, kad ir patys, ir gamta esame vienos, glaudžiai susijusios ekosistemos dalis. Negalime išimti atskirų elementų ir tikėtis, kad ji veiks kaip veikusi.

Ekonerimas man puikiai pažįstamas, ir kartais jis tikrai užvaldo. Pavyzdžiui, diskutuojant su cinišku aplinkosaugos temai žmogumi arba skaitant bukus komentarus internete. Man tikrai užverda kraujas dėl abejingumo arba perdėto pozityvizmo, kad viskas su pasauliu juk gerai. Atrodo – jei didžioji pasaulio dalis tokia, tai ką aš padarysiu? Kas nutiks su pasauliu? Kaip gyvens mano vaikai? Arba kamuoja nuolatinis jausmas, kad neišnaudoju savo projekto platformos visu pajėgumu.

Bet tada sakau sau „stop“ – juk svarbiausia kryptingai ir nuoširdžiai dirbti dėl to, kuo tiki, kad bent kruopele prisidėtum prie švaresnio rytojaus. Kartu su dabartiniu pasauliu, svarbu priimti ir savo emocijas, balansuoti ir dozuoti negatyvios, perdėtai emocingos informacijos srautą. Nemąstyti fragmentuotai – netikėti kiekviena naujiena, o žvelgti plačiau, giliau. O jeigu taip labai trumpai, sakyčiau, kad visų pirma išmintingiausia pažinti patį save ir atrasti savas stiprybes, kurias panaudojant gali efektyviausiai veikti aplinkosauginėje srityje.

 LABAI AČIŪ, MONIKA! <3

 

 

Apie tai, kodėl verta atsisakyti vienkartinių indų

Sveiki!

Šį gegužės mėnesį visi norintys galėjo prisidėti prie 30 dienų be plastikinių indų iššūkio. Mano nuomone, plastikiniai indai yra daugiau įprotis, negu būtinybė. Jau kuris laikas gyvenu visiškai be jų ir galiu pasakyti, kad sielos ramybė prieš gamtą ir ateities kartas nėra vienintelė nauda, kurią gaunu jų atsisakiusi.

Pirmiausia, nenaudojant vienkartinių indų lengviau sveikai maitintis. Vienas žmogus, sužinojęs apie šį mano sprendimą nusistebėjo: „O kaip tu perki sveriamą mišrainę???“. BŪTENT. Čia ir yra atsakymas, nes aš jos neperku. Jei žinai, kad iš principo tiesiog nenaudoji vienkartinių indų, susilaikai nuo spontaniško maisto ir gėrimų pirkimo, kuris dažnai būna skanus, bet kaloringas, su daug cukraus ir kitų priedų. Žinoma, visada galima valgyti nesveiką maistą ir ne vienkartiniuose induose, bet tam reikės įdėti pastangų: ieškoti kavinės, laukti, kol maistas bus pagamintas/ gamintis pačiam, o galbūt netgi prašyti maistą supakuoti į jūsų tarą, kas Lietuvoje vis dar nėra įprasta…Kai egzistuoja išorinės kliūtys, maisto pasirinkimas nebėra toks spontaniškas ir atsiranda laiko apmąstyti, ar tikrai esu alkanas ir ar noriu valgyti būtent tai. Taipogi, vienkartinių indų atsisakymas apriboja maisto išsinešti galimybę, bet įpratus pačiam gamintis pietus, vienu šūviu nušaunami du zuikiai: gali būti tikras maisto šviežumu ir dar sutaupyti pinigų!

Atsisakiusi vienkartinių plastikinių indų, supratau, kaip svarbu yra estetiškas maisto pateikimas ir pradėjau mokytis mėgautis maistu. Bene didžiausią skirtumą pajutau plastikinius kavos puodukus iškeitusi į keramikinius: taip atpratau gerti kavą iš plastiko, kad už tokią tiesiog nebenoriu mokėti pinigų. Plastikas, rodos, pats savaime diktuoja atsainumą ir greitį, jautiesi taip, kad kavą reikia paskubomis išgerti, puodelį išmesti, o tada vėl įsisupti į kasdienius reikalus. Kava keramikiniame puodelyje – priešingai, lengvai pristabdo, grąžina į šią akimirką, nes kol mėgausiesi gėrimu, nei vairuosi, nei bėgsi kur nors gatve ar rūkysi už kampo. Lygiai tas pats su maistu. Taip, plastikiniai indai leidžia pietauti bet kur, net ir ant Kilimandžaro kalno, bet normaliomis, kasdienėmis sąlygomis, mano manimu, geriausia pietauti ramiai sėdint prie stalo ir nebūti blaškomam jokių pašalinių veiksnių.

Na ir galų gale, gyvenimas be vienkartinių indų padeda ugdyti valią ir… kūrybiškumą! Vienkartiniai indai daugeliu atvejų yra lengviausias ir mažiausiai jėgų reikalaujantis pasirinkimo variantas, tad jų atsisakymas priverčia ieškoti alternatyvų ir įdomesnių sprendimų. Galbūt pritrukus indų vakarėlyje bus panaudotos lėkštės iš antikvarinio močiutės servizo, galbūt po iškilos gamtoje bus suorganizuotas indų plovimo konkursas (juk tikrų indų lyg niekur nieko neišmesi, o juos išplauti kartais reikia motyvacijos:)), o gal tiesiog krepšyje atsiras vietos metalinei šakutei su gertuve… Variantų, kaip išvengti plastikinių indų yra nė vienas, tačiau svarbiausia yra suprasti, kokia viso to prasmė. O prasmė yra didelė ir svarbi: nauda gamtai, investicija į švarią aplinką, sąmoningumo žinutės maisto gamintojams ir pardavėjams siuntimas, o kartu ir iššūkis pačiam sau.

Visada yra lengviausia panorėti, nusipirkti ir išmesti, bet tvarūs sprendimai vienoje gyvenimo srityje, neabejotinai paveikia ir kitas. Rodos, atsisakai vieno, o keičiasi ir visai kiti dalykai – kaip organizuoji savo dieną, ar rūpiniesi savo sveikata, ką valgai, kaip valgai, kiek pinigų išleidi maistui, ar mėgaujiesi, o gal tiesiog impulso pagautas užkandžiauji…Šie ir dar daugiau klausimų iškyla ėmus gyventi sąmoningiau be vienkartinių indų, o atsakymų į juos ieškojimas padeda tobulėti ir būti dėmesingesniam pačiam sau.

Dar kartą sveikinu visus iššūkio 30 dienų be plastikinių indų dalyvius! Jūs tikri šaunuoliai!

Daugiau apie iššūkį:
https://www.facebook.com/groups/218099841956258/?hc_ref=ARQDRovlNshbnBdhd_TCRk7iCRBqqvlX7LynQILf0aQvcwLnEqBUZIOo_ys6AflSiFk

Inga <3

 

Gyvenimas be plastikinių maišelių

SVEIKI,

   Jei ir yra dalykas, kuriuo savo minimalizmo kelionėje, tikrai didžiuojuosi, tai gyvenimas be vienkartinių plastikinių maišelių! Toks apsipirkinėjimas man tapo įprastu dalyku: perku praktiškai viską ką ir anksčiau, o plastikinių maišelių nepasigendu.

   Iš tikrųjų, naudojamų plastikinių maišelių kiekį galima lengvai sumažinti dėl labai paprastos priežasties: dažnai maišeliai naudojami iš įpročio, o ne todėl, kad yra reikalingi. Štai dar keli argumentai, kodėl prieš plėšiant kiekvieną plastikinį maišelį, verta sekundę pagalvoti:

  1. Pasaulis artėja prie plastiko naudojimo krizės. Nors plastikiniam maišeliui pagaminti reikia mažiau energijos nei popieriniam, plastikas yra ta medžiaga, kuri niekuomet nesuyra, o perdirbama tik skyla į vis mažesnius gabalėlius. Perdirbami maišeliai virsta plastikine mediena (angl. „plastic lumber“) ir gali būti panaudojami kitų daiktų gamyboje (suoliukų, grindinio ir kt.) arba būti pakeičiami į naujus maišelius. Visgi, dalis maišelių yra taukuoti ar kitaip sutepti, dar didesnė dalis taip niekada ir nepatenka į rūšiavimo konteinerius. Be to, pats perdirbimo procesas reikalauja daug energijos, kuri galėtų būti panaudojama perdirbant kitas žaliavas.
  2. Plastikiniai maišeliai yra dažna šiukšlė, teršianti aplinką ir bjaurojanti gamtą. Juos su maistu supainioja gyvūnai (vandenyno gyventojai valgo „plaukiajančius maišelius“, šio „delikateso“ paragauja ir kiti gyvūnai). Plastikiniai maišeliai mėtosi pakelėse, skraido danguje, „maudosi“ upėse… Kaip ir minėjau, plastikas nėra irus ir „užkonservuoja“, trukdydamas irti viskam, kas yra į juos įdėta. Ypač blogai, kai tai nutinka su organinės kilmės medžiagomis, kurios galėtų pačios natūraliai suirti, tačiau irdamos plastike tiesiog kaupia metano dujas.
  3. Plastikiniai maišeliai kaupiasi namuose, užimdami vietą ir dažniausiai guli nenaudojami. Kaip ir minėjau anksčiau, plastikas neatsiranda iš niekur ir niekur nedingsta. Nors maišeliai ir yra kiekviename parduotuvės kampe ir dar nemokami, tai mūsų, išsilavinusių žmonių, pareiga juos naudoti atsakingai ir tik tiek, kiek reikia.

 Visgi, dažnai matau žmones, kurie į plastikinius maišelius pakuoja viską, kas neturi pakuotės. Kai kuriems produktams plastikinis maišelis atrodo toks beprasmiškas kad, mano nuomone,  net ir visai aplinkosauga nesidominčiam žmogui, turėtų kelti nepatogumus (na, ir kur buityje padėti tuos maišelius, kurių prisikaupė perkant po vieną/dvi citrinas, avokadą, pakuojant jogurtų indelius..? Į seną, gerą maišelių stalčių? Visai neminimalistiškas pasirinkimas. Juk be plastikinio maišelio galima pirkti praktiškai viską, ką tik galima pasverti!

Maisto produktai, kuriuos perku visiškai be maišelio (sąrašas nebaigtinis):

  1. Visi vaisiai ir daržovės. Citrinos, bananai (taip, kartais jie būna šlapi, bet nedėti sausų bananų į maišelį turėtų būti elementaru net ir aplinkosauga nesidominančiam), obuoliai, apelsinai (nejuokauju, kartais perkame po kokius 8 be maišelio ir neteko sulaukti jokių komentarų iš kasininko), kriaušės, pomidorai (perku kekinius, kad kasininkei būtų lengviau pasverti), paprikos, cukinijos…
  2. Jogurtas. Suprantu, kad gyvenime nutinka įvairių nelaimių ir galbūt jogurtas kažkada išsiliejo, bet tikimybė, kad tai įvyks vėl, gali sumažėti iki minimimo, jei tik dėsite jogurtą pirkinių krepšelio viršuje. Atsarga gėdos nedaro… Bet šiuo atveju šiek tiek daro. Ir ta gėda prieš gamtą, gyvūnus ir ateities kartas.
  3. Miltai. Vėlgi, tenka pripažinti, kad kai kurie pakeliai gali būti apsimiltavę, bet man su tokiais neteko susidurti. Užtikrinu, kad sukrovus pirkinius maišelyje miltų niekas negalėtų pradurti ir perku juos be jokių plastikinių maišelių.

Žinoma, yra tokių produktų, kurių be maišelio nenusipirksi.

Daiktai, kuriuos perku ir naudoju medžiaginius maišelius:

  1. Vaisiai ir daržovės (kai perku daugiau nei 3 vienetus).
  2. Riešutai, datulės.

  Plastikinių maišelių galima imti atsisakinėti pamažu ir tai jau bus didelis žingsnis į priekį. Pažadu, kad tikrai jų nepasigesite:). Dalinuosi keliais patarimais, kaip pradėti mažinti plastikinių maišelių naudojimą:

  1. Kepinių maišelius naudoju daugybę kartų. Žinoma, kepiniams su lipniais, riebiais priedais tai netinka, bet jei perkate paprastą duoną ir bandeles – tai tikrai veikia. Džiugiuosi, kad galiu tą patį maišelį naudoti 5 ar daugiau kartų.
  2. Jeigu nenaudojate medžiaginių maišelių, kviečiu naudotis plastikinius maišelius atsakingiau. Vienas iš tokių būdų vienu kartu pirkti maisto ilgesniam laiko tarpui. Nes tikrai atsakingiau yra pirkti 10 pomidorų viename maišelyje, o ne kasdien po 2, naudojant skirtingus maišelius.
  3. Jei jau taip nutiko, kad turite naudoti plastikinį maišelį, nesurūšiuokite jo, o „atsidėkite juodai dienai“. Jis jums pasitarnaus dar kelis kartus, o tada tegu ramiai keliauja į rūšiavimo konteinerį :).
  4. Jei žinote, kad pirksite drabužį/batus, galite atsinešti savo maišelį, išsaugotą iš prieš tai buvusio pirkinio.
  5. Ir pats svarbiausias dalykas – SĄMONINGUMAS! Norėdami mažinti maišelių naudojimą gerai apsvarstykite, ar tikrai jūsų situacijoje negalima išsiversti be maišelio. Jokiu būdu neimkite maišelių „ateičiai“. Esu mačiusi žmonių, kurie tik įėję į parduotuvę prisiplėšo gal dešimt maišelių, o panaudoja vos kelis… Tai yra bene blogiausias variantas, nes „panaudotų“ maišelių niekas kitas naudoti nebenori. Beprasmis švaistymas. Nereikia taip daryti…

Taigi, koks bus pirmas dalykas, kurio nuo šiol nebedėsite į maišelį…?:)

Linkėjimai,

Inga<3

Daugiau naujienų MINIMALIAI

Kas yra mikroplastikas?

Prieš kelis mėnesius dalyvavau seminare apie atsakingą plastiko vartojimą ir jo metu sužinojau daug naudingos infomacijos apie vis labiau plintantį ir aplinkai kenksmingą dalyką – mikroplastiką, apie kurį pranešimą skaitė gamtosaugos organizacijos „Lietuvos Gamtos Fondas“ atstovė Indrė Čeidaitė. Taigi, remdamasi savo užrašais iš seminaro, norėčiau trumpai Jums papasakoti, kas yra mikroplastikas.

Kas yra mikroplastikas?

Mikroplastikas – tai mažos, dažnai plika akimi nematomos plastiko dalelės, per taršą patenkančios į aplinką ir besikaupiančios vandenyje. Mikroplastikas yra neracionalaus plastiko naudojimo padarinys.

Kaip mikroplastikas patenka į aplinką?

Didžioji dalis mikroplastiko į jūrinę aplinką patenka iš sausumos per upes ir pakrantes, taip pat per jūrinius šaltinius tokius kaip žvejyba ir laivyba. Plastikas yra medžiaga, kuri niekada neišnyksta visiškai, tik mažėja į daleles, kurios lieka žemės paviršiuje ir vandenyje, kol ilgainiui patenka į vandenynus ir kaupiasi vandens gyvūnų organizmuose. Antrinės mikroplastiko dalelės susidaro mechaninės trinties metu (pvz padangos), yrant dideliems plastiko fragmentams bei skalbiant sintetinių audinių drabužius.

Ar tai liečia mus?

Nuo mikroplastiko kenčia daugybė vandenyno gyvūnų. Mikroplastikas gali kauptis organizme, dėl to kyla fizinė žala: susidaro vidiniai įbrėžimai, užsikemša svarbios gyvybinės sistemos.  O kaipgi žmonės…? Maistas ir geriamas vanduo yra pagrindiniai per burną į žmogaus organizmą patenkančių mikroplastikų šaltiniai. Daugiausia mikroplastiko aptinkama jūrinės kilmės produktuose, perdirbtuose maisto produktuose bei gėrimuose. Taigi, žmonės, reguliariai vartojantys jūros gėrybes, kartu į savo organizmą gauna ir mikroplastiko daleles. Dėl didėjančios taršos net ir Lietuvos upėse atsirado plastiko dalelių, kurių lygis dar nėra didelis, kas mūsų kraštui yra naujiena. Taigi, ši aplinkosaugoninė problema liečia visus pasaulio žmones, o tarp jų ir mus.

Ką galiu padaryti?

Bene daugiausia mikroplastiko galima rasti kosmetikoje ir higienos priemonėse. Pamenate tuos blizgučius skaidrioje dantų pastoje? Tai ne šiaip papuošimai, o maži plastiko gabalėliai, kurie neištirpsta vandenyje ir nukeliauja į vandens telkinius. Lygiai tas pats su kūno šveitikliais – grūdėtumas priemonėje yra sukūriamas mažučiais plastiko gabaliukais. Natūrali šveitiklio alternatyva galėtų būti cukrus, kavos tirščiai, abrikosų ar kitų kaulavaisių susmulkinti kauliukai. Žaliasis smegenų plovimas veikia visu pajėgumu! Plastiko savo produkcijoje nevengia net žaliais prisistatinėjantys kosmetikos ženklai…Seminaro metu pranešėja publikai parodė lietuviškos kosmetikos prekės ženklo, save vadinančio „natūraliu“, veido šveitiklio buteliuką, kuriame paliktas TIK sudėtyje esantis mikroplastikas. Kaip matote, beveik trečdalį buteliuko užima plastiko dalelės.

Mikroplastikas „natūraliame šveitiklyje“

Kol kas kosmetikos įmonėms nėra jokių reguliacinių priemonių, neleidžiančių naudoti ar bent ribojančių mikroplastiko kiekį produkcijoje, tad vartotojo pasirinkimai šioje srityje yra itin svarbūs! Tam, kad būtų lengviau susigaudyti plastiko rūšių ir kosmetikos ingredientų galvosūkiuose, dalinuosi atmintine su plastiko rūšimis, kurių reikėtų vengti.

Būkime atsakingi ir laimingi!

Inga<3

 

 

 

Apie saugų ir ne tokį saugų plastiką

Daugkartinio naudojimo indai yra neišvengiama minimalistinio gyvenimo dalis. Jie padeda ne tik taupyti pinigus, bet ir saugoti gamtos resursus. Visgi, ne kiekviena daili dėžutė gali būti naudojama maisto laikymui – ji turi būti pagaminta iš specialaus plastiko, tinkamo sąlyčiui su maistu.

Taip pat maisto plastikiniame inde negalima šildyti mikrobangų krosnelėje (nebent ant jo būtų specialus tai leidžiantis ženklas). Aukštesnėje temperatūroje plastikai sensta greičiau, tad didėja tikimybė, kad plastiko irimo produktai gali pereiti į maistą. Dėl tos pačios priežasties, šių indų nevalia plauti indaplovėse bei plauti stipriais plovikliais. Taipogi, nepatartina maistui naudoti ir subraižytus ar kitaip sugadintus indus. Kaip vieną reikalingiausių dalykų galėčiau įvardinti gertuvę vandeniui. Kartais kyla pagunda prisipildyti tą patį vandens buteliuką dar ir dar kartą. Bet ir tai iš esmės nenaudinga: kiekvienas vandens ar mineralinio buteliukas gali būti panaudojamas tam tikrą kiekį kartų. Pasiekus limitą, plastiko cheminės dalelės ima irti ir persiduoda vandeniui.

Saugiausi yra plastikai, pažymėti kodais 1 (PET, PETE), 2 (HDPE),4 (LDPE),5 (PP).

Būtent tokie ir yra visi plastikiniai indai, esantys mano namuose (taip, nepatingėjau ir apžiūrėjau).

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti  į gaminius iš plastiko, pažymėtus kodais 3,6,7.

  • Skaičiumi 3 žymimas plastikas (polivinilcloridas arba PVC) maistinėms pakuotėms naudojamas mažiausiai (plėvelė maistui vynioti, išspaudžiamo maisto buteliukai, pvz pomidorų padažas). Jame yra daug plastifikatorių (ftalatų ir pan.), padarančių plastiką elastingesnį, tačiau lengvai persiduodantį į maisto produktus, o kartu ir į žmogaus organizmą patekę į žmogaus organizmą kenkia sveikatai.
  • Skaičiumi 6 žymimi vienkartiniai indai iš polistereno (tai tokie indai, į kuriuos dažnai supakuojamas maistas išsinešimui, kiaušiniai). Ištirta, kad naudojant putų polistereno indus karštam, riebiam maistui ar alkoholiui, gali išsiskirti labai maži stireno, neigiamai veikiančio smegenis ir nervų sistemą, kiekiai.
  • 540957d66c2ef

    Štai taip ir panašiai atrodo polistereno indai

  • Skaičiumi 7 pažymėtas polikarbonatas (PC), iš kurio gaminami skaidrūs vaikiški buteliukai, puodeliai, gertuvės ir kiti indai. PC sintezei yra naudojamas pavojinga medžiaga bisfenolis – A (BPA), kuris sukelia vėžinius susirgimus, diabetą, kitas sunkias ligas. Aternatyvios medžiagos taip pat ženklinamos skaičiumi 7, tačiau yra pridedama, kad plastike nenaudojamas BPA (non BPA).
  • Taip pat dėmesį reikėtų skirti melanino indams, kurie itin dažnai naudojami mažų vaikų maistui, nes nedūžta. Žmogaus organizme besikaupiantis melaninas ilgainiui sukelia kraujotakos, inkstų, virškinimo sutrikimus ar net vėžį. Nors melanino kiekis, patenkantis į žmogaus organizmą, yra mažas, svarbu atidžiai išnagrinėti  melanininio indo naudojimo instrukciją: kai kurie indai tinka tik šaltam maistui, kai kurie netinka visai, taip pat jų negalima šildyti mikrobangų krosnelėje.
  • p201702061230115775553

    Vaikiški indai iš melanino

Na, jeigu jau atsigavote po rimtosios dalies, norėčiau atskleisti, kad visą šį tekstą apie plastiką rašau ne šiaip sau – tai labai ilga įžanga į tolimesnį mano įrašą, kuriame rašysiu apie tai, kaip man kasdien sekasi išgerti visą rekomenduojamą paros normą vandens. O čia be kokybiškos, iš tinkamo plastiko pagamintos gertuvės – niekaip.

Tad susimatom kitame įraše!

Naudoti šaltiniai (nes tikrai visa tai sugalvojau ne aš):

  1. Loreta Glebavičiūtė, Irena Ivenkovė, Virginija Rimkuvienė, Jolita Zykutė „Gyvenk (EKO)logiškai“
  2. http://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/plastikinis-maistas-ir-vanduo-vartoti-negalima.d?id=32640979