Tag Archives: tobulėjimas

Moksliukės kerštas arba kodėl išmečiau studijų konspektus

Šį savaitgalį pagaliau pasiryžau išmesti senus bakalauro studijų konspektus.

Tai buvo sunkiau nei maniau. Paėmiau tuos tvarkingus, skrupulingai (tiesa, metams bėgant vis mažiau) pildytus, bet taip iki galo ir neprirašytus sąsiuvinius. Per akis prabėga paskaitos ir įvairūs dalykai, kuriuos taip nuoširdžiai mokiausi, bet dabar net pusės nepamenu. Vėl ir vėl skaitau užrašus, prisimenu dėstytojus, skirtingas jų dėstymo manieras. Kai kurių ilgiuosi, kai kurių sutikti nebenorėčiau, bet koks jau skirtumas, juk greičiausiai jau ir nesutiksiu.

Imu skaityti konspektus ir prisiminti tai ką mokiausi. Kai kurie dalykai man labai patiko, tačiau pasibaigus kursui apie juos taip ir nesusimąsčiau. Kiti buvo tarsi kosmosas: sunkūs ir nesuprantami, tačiau mokiausi viską, nes tikėjau, kad tai mane kažkur nuves.

Maždaug nuo trečiojo kurso mokiausi vis mažiau, tačiau mokslų niekada neapleidau. Nesivargindavau savarankiškai domėtis, neskaitydavau papildomos literatūros, nors paskaitas lankydavau. Jų metu dažniausiai tiesiog tylėdavau, bet iš esmės stengdavausi suprasti ir gilintis į dalykus.

BUS’ai (bendrieji universitetiniai dalykai) man visada buvo kaip išsigelbėjimas: galėjau mokytis tai, kas man įdomu! Niekada nepamiršiu kaip antrame kurse ruošdamasi BUS’o testui perskaičiau beveik visą 800 pslp. knygą tik todėl, nes tai man buvo įdomu. Prisimenu save per tas paskaitas, kuomet išdrįsdavau kalbėti, dalintis savo mintimis net prieš dideles nepažįstamų žmonių auditorijas. Ir tada atrodydavo: juk čia ir esu aš! Juk aš nebijau kalbėti! Kodėl didžiąją dalį savo tikrųjų studijų aš tyliu???

Vėliau sekė bakalauro darbo rašymas. Likau ištikima sau: pasirinkau temą, kuri man buvo įdomi, tačiau nebuvo jokių gairių ką ir kaip turėčiau rašyti. Darbo tema man buvo nuoširdžiai įdomi, todėl rašymo laiką prisimenu be jokių nuoskaudų. Bakalauro darbas buvo vienas geriausių dalykų, kuriuos davė studijos (nors teko ir pavargti, tas tiesa).

Toliau sekė gynimas, diplomo atsiėmimas ir… kvalifikuoto darbo paieškos. Ir tuomet aš pro truputį pradėjau išlįsti iš rūko, kuriame gyvenau ketverius metus.  Supratau, kad pačios studijos niekur neveda: kelio kompasas yra pats žmogus, o žinios yra tik kaip pagalbininkai siekiant tikslo. Faktas nr 1, jeigu būčiau pažinojusi save taip, kaip pažįstu dabar, būčiau pasirinkusi kitus pagalbininkus. Faktas nr 2, kartais galima nuklysti nuo pagrindinio kelio, tik svarbu žinoti, kur eini. Tą ir darau.

Ir štai, prabėgus daugiau nei metams, vėl laikau studijų užrašus savo rankose. Mintyse kirba savigrauža: „Galėjau išmokti geriau, galėjau daugiau domėtis, galėjau tapti tikra specialistė, galėjau, galėjau, galėjau… Giliai širdyje suvokiu, kad ne, negalėjau.

Esu dėkinga studijoms už tai, ką išmokau ir sužinojau, bet turiu pripažinti, kad tikrai pakartotinai nevartysiu senų sąsiuvinių ir nebandysiu prisiminti teorijų.  Iš studijų pasiėmiau viską, ką galėjau. Dabar noriu ir privalau koncentruotis ir tobulinti tai, ką sugebu, o ne ką tariamai „turėčiau sugebėti“. Dabar laikas auginti savo talentus ir kompetencijas, o ne bandyti išmokti dalykus, kurie visiškai „nelimpa“.

Rūkas sklaidosi ir išryškėja mašinos siluetas. Tai žalias sunkvežimis, o jame mano ketverių metų studijų užrašų skuteliai. Minutei susimąstau, bet greit sugrįžtu į save. Yra dar daug ko išmokti. O dabar arbatos!

O jūs ar saugote savo mokyklos/universiteto užrašus?

Jei saugote, ar yra bent kartą jie jums pasitarnavę? Tiksliau tariant, ar man jau imti gailėtis dėl savo poelgio? Pasidalinkite!

Iki susirašymo!<3