Tag Archives: tvarumas

Sveiki,

Kartais taip sunku atsisveikinti su mylėtais, tačiau nebereikalingais daiktais. Juk būna, kad daiktas iš esmės dar nenusipelnė į konteinerį, tačiau jau yra praradęs prekinę išvaizdą. Ką tokiu atveju su juo daryti?

Idealiame tvariame pasaulyje gamintojai, turėtų būti atsakingi ir už atsakingą savo produktų perdirbimą/sunaikinimą. Realiame pasaulyje, kur tiek daug masinės ir greitos gamybos, principas vartoti-išmesti-vėl vartoti laikomas natūraliu dalyku. Bet ar tikrai? Galbūt galima padėvėtą daiktą vėl grąžinti į gamybos grandinę vietoj to, kad jis dulkėtų garaže, spintoje arba…šiukšlyne?

Neseniai nusipirkau naują kuprinę iš savo mėgstamo lietuviško prekės ženklo „MOCCA“. O senoji kuprinė (irgi to paties prekės ženklo) liko gulėti namuose.  Įsidrąsinau parašyti kuprinių gamintojui ir pavyko! Susitarėme, kad grąžinsiu savo senąją, gyvenimo mačiusią kuprinę, o jos sveikos dalims bus suteikta galimybė atgimti naujuose gaminiuose.

Esu tokia laiminga, kad pavyko atsakingai atsisveikinti su mylėta ir saugota kuprine.

Tikiu, kad ir kiti Lietuvos gamintojai, smulkūs verslai, geranoriškai reaguotų į užklausą grąžinti perdirbimui tinkamus gaminius.

Galbūt kas nors turite panašių pavyzdžių?

Linkėjimai!

Žmonės, kurie žino dalykus: apie maisto švaistymo problemą kalbanti Viktorija

Susipažinkite su Viktorija, kuri gali papasakoti daug įdomių dalykų maisto švaistymo tema. Apie maisto švaistymą Viktorija žino ne šiaip sau – ji yra viena 2019 m  „Vilnius Gastro Zero“ organizatorių. Pernai metais vykusio renginio metu, 12 Vilniaus restoranų ir barų sukūrė specialius patiekalus bei gėrimus iš augalinės kilmės produktų, o patiekalams gaminti panaudodami kokybiškus ir saugius, tačiau prekinės išvaizdos neturinčius produktus.


1.Kodėl maisto švaistymas yra aktuali šių laikų problema? Kokias galėtum išskirti, tavo nuomone, pagrindines maisto švaistymo priežastis?

Pirmiausia, maisto švaistymo problema vis dar nepakankamai komunikuojama ir per siaurai suvokiama. Apie plastiko taršos problemą daugelis žmonių yra bent jau girdėję: aiškus jos mastas, matyti ir per didelio plastiko vartojimo įrodymai, pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne susiformavusios plastiko salos ir jose įkurta  „Šiukšlių valstybė“. Žmonės ima suprasti, kad panaudotas plastikas niekur nedingsta, todėl ima jį kaip medžiagą permąstyti, kartais netgi kažkiek demonizuoti. Su nesuvartotu maistu kiek kitaip – juk maistas nėra plastikas ir išmestas tiesiog suirs, tiesa? Deja, bet realybė kitokia – išmestas maistas ir maisto produktai sunkiai rūšiuojasi, nugula sąvartynuose, ten genda ir irdami į atmosferą išleidžia ne ką mažiau pavojingas dujas. Mano nuomone, apie tai Lietuvoje itin trūksta informacijos. Pasigilinus į visą maisto „iki stalo“ kelią, matyti, kiek daug resursų investuojame į maistą – dirbame, einame į parduotuvę, tempiame maišus namo, plauname, gaminame. Kai pagalvoji, kiek laiko, žmonių darbo, vandens, žemės ir viso kito buvo sunaudota, tam, kad maistas atsidurtų ant mūsų stalo, išmesti maistą pasidaro mažų mažiausiai gaila! Man atrodo, gražus ir prasmingas įprotis padėkoti maistui ir jo teikiamai energijai. Aš, pavyzdžiui, kai tik nepamirštu, dėkoju vaisiams ir daržovėms, kad jie augo, kabėjo ant šakų, sirpo saulės šviesoje, juos kažkas raškė ir štai dabar tą visą sukauptą energiją aš turiu galimybę pasisavinti.

Maistas yra kasdienis dalykas – tiek valgome, tiek išmetame maistą kasdien, tai tampa automatišku veiksmu. Būtent kasdienius įpročius ir yra sunkiausia keisti. Tad jeigu sudėtumėme nežinojimą, aplaidumą, tingumą ir prastus kasdienius su maistu susijusius įpročius, gauname prastoką „kokteiliuką“. 

2. Kur daugiausiai išvaistoma maisto? Ar skiriasi maisto švaistymo tempas namų ūkiuose ir maisto gaminimo įstaigose, kokia situacija skirtingose šalyse? 

Skaičiuojama, kad daugiausia maisto išvaistoma gamybos sektoriuje, mažiausiai – pardavimo, o gėdingą vidurinę vietą užima namų ūkiai. Šioje situacijoje galima įžvelgti ir galimybių – namų ūkiai yra kiekvieno mūsų kontroliuojama erdvė, todėl turime visas galimybes imtis veiksmų! Maisto švaistymą galima sumažinti netgi iki visiško minimumo ėmus kompostuoti. Nuo paprastų žmonių pasirinkimų tikrai daug priklauso, čia turime daugiausia galios, skirtingai negu dideliuose procesuose, kuriuose lengva pasijusti bejėgiais.

Maitinimo įstaigos siekia pelno, todėl skaičiuoja ir greičiausiai sunaudoja ir visokius „galiukus“, ir sultinukus. Teko bendrauti su keleto restoranų Vilniuje vadovais – tikrai yra vietų, kuriose į maisto suvartojimą žiūrima atsakingai, kūrybingai ir beveik neišmetama.

Manau, kad požiūris skirtingose šalyse tikrai skiriasi. Sunku kalbėti tokiais dideliais mąsteliais ir grubiai niveliuoti, bet tik galiu pasakyti, kad Lietuvoje (turint omenyje ir taupių močiučių geną) švaistome palyginus nedaug. Man atrodo, kad jei kalbame „kaip tvariai gyventi, kaip pernaudoti, kaip kūrybingai kažką sugalvoti ir neišmesti“, tai verta ir smagu prisiminti savo močiutes. Joms tai buvo tiesiog natūralu, o mes kažkurią dalį to irgi pasąmoningai prisimename, tarsi per bambagyslę tas žinojimas mums yra perduotas. Visi stiklainiukų ir net maišelių perplovimai, džiovinimai, saugojimai, uogų/grybų/žolelių rinkimas, sriubos ir troškiniai „iš kirvių“ – viskas mums yra kažkaip pasąmoningai aišku, tik primiršta.

3. Gal galėtumei pasidalinti keliais pagrindiniais būdais, kaip būtų galima sumažinti maisto švaistymą apsipirkinėjant?

Šiame klausime glūdi dar viena problema: mes juk nenorime pirkti pavienių bananų, negražių paprikų, ar apdaužytų obuolių. Jie negražūs, galimai nučiupinėti, o ir kitiems kažkodėl netikę… Kodėl mes turėtume paimti tuos kažkieno iš lizdo išmestus paukščiukus?

Riba tarp pripratimo prie aukštos kokybės ir į aplinką orientuoto, bet save šiek tiek baudžiančio sąmoningumo, yra slidi. Taip pat susiduriame su tam tikromis produktų kokybės reguliacijomis, kuriomis prekybvietės privalo vadovautis, todėl, tarkime, neforminės daržovės prekystalių tiesiog nepasiekia. O mes savo ruožtu taip pat gerokai išpuikome ir pamėgome kokybę. 

Bet jeigu lentynose turėtume „nepavykusias citrinas, apgailėtinas bulves ir befigūrius baklažanus“, galbūt pamiltume? O jeigu jie dar būtų su nuolaida? Čia prisimenu prancūzų prekybcentrių tinklo Intermache dar 2014 metais vykdytą kampaniją apie negražias daržoves ir vaisius (Inglorious Fruits and Vegetables) po kurios sekė daug didesnis sąmoningumas nestandartiniams produktams ir daugelis prekybcentrių tai integravo į kasdienę veiklą.

4.Gal galėtumei pasidalinti keliais pagrindiniais būdais, kaip būtų galima sumažinti maisto švaistymą namuose?

Viskas prasideda nuo planavimo ir apsipirkimo. Svarbu numatyti, ką savaitės eigoje gaminsi, kiek ir kokių užkandžių gali reikėti, o svarbiausia dalis – susidarytu planu vadovautis. Aišku, įpratimas planuoti užtrunka laiko, tačiau tikrai veikia. Taip pat svarbu ir tinkamas produktų laikymas.

Mano nuomone, bene pats svarbiausias momentas – nuolatinis šaldytuvo ir spintelių stebėjimas ir nuolatinis žinojimas, kas ten dedasi. Suprantu, kad visi turime skirtingus ritmus ir gyvenimo būdus, bet iš savo pusės tikrai labiausiai skatinčiau kultivuoti stebėjimą ir nuolatinį žinojimą, kurie produktai dar saugūs laikyti, o kurie – jau „ant ribos“.

Šaltinis: New Yorker Mag

Vaikystėje mano šeimoje po didelių puotų buvo užgimęs toks posakis „Ar išmetam iš karto, ar dar palaikom šaldytuve?“ – man tai super juokinga ir iliustratyvu, bet labiausiai tai linkiu (ir sau) šio tipo situacijose tiesiog neatsidurti!

5.Kokie maisto produktai labiausiai yra „rizikos grupėje“ būti išmesti?

Aišku, rizikos grupėje visada yra tai, kas greičiausiai genda – pieno, mėsos produktai, vaisiai ir daržovės. Daugybė žmonių (net neįtikėtina paskaičius tyrimų rezultatus) neatskiria skirtingų žymėjimo būdų, kurie yra „Naudoti iki“ ir „Geriausias iki“. Pirmuoju žymimi greitesnio gedimo ir potencialiai pavojingesnių pasekmių pavartojus po laiko turėsiantys produktai, o štai antrasis reiškia būtent tai, kas parašyta – „Geriausias iki“. Reiškia, kad po tos datos jis vis dar tinkamas vartoti. Žinoma, nereikėtų ignoruoti juslių teikiamos informacijos!

Labiausiai „rizikos“ grupei priklausantys produktai                            Šaltinis: Too Good To Go


TRUMPI VIKTORIJOS PATARIMAI MAŽESNIO ŠVAISTYMO VARDAN:

  • Šaldymas praverčia visuomet, kai kažko „nutinka“ per daug. Šaldyti galima sriubą, padažus, mėsą, blynelius etc. Beveik viską!
  • Labai gražus būdas (kurio aš niekados nedarau, bet pažįstu žmonių, kurie daro), tai yra daržovių nuopjovėlių saugojimas šaldiklyje kol, sukaupus reikiamą kiekį, išverdamas sultinys! O pavyzdžiui brokolio kotas gali skaniai susitrinti žaliame glotnytuje.
  • Vienas mėgiamiausių mano atradimų – keptos jaunų cukinijų „karūnėlės“. Jos turi tam tikrą traškumą ir skonį ir nusipelno būti sukrimstos!
  • Dar vienas atradimas – tai kalafijoras, kepamas orkaitėje su lapais ir sviestu. Niekados nebūčiau patikėjusi, kad be menkiausios abejonės mano iki tol išmetami kalafijoro lapai gali būti tokie gardūs, sultingi ir traškūs, kai paruošti būtent tokiu būdu.
  • Vienas, man atrodo, jau gana žinomas būdas – prisirpusių iki pajuodimo bananų perkėlimas ne į šiukšlinę, o į gardžią minkštą ir purią bananų duoną (labai daug jos receptų internete!).
  • Čia dar kalbu apie džemą iš arbūzų odelių ir apie blynelius iš vakarykštės avižinės košės.
  • Daugiau naudingų idėjų 

Viktorija, ačiū tau už mintis ir patarimus!

Žmonės, kurie žino dalykus: tvarių mezginių projektas „Mamamezga“

Sveiki,

Šiandien „Žmonės, kurie žino dalykus“ rubrikoje – tvarios mados projektas „Mamamezga“. Kviečiu susipažinti su „Mamamezga“ įkūrėjomis –  mama Nijole ir dukra Egle ir paskaityti apie pomėgį megzti, virtusį bendru projektu, įkvėptu tvarumo idėjų ir meilės gamtai.

Kiek laiko mezgate? Kuo jus patraukė šis užsiėmimas?

Mama Nijolė: Mezgu nuo 10 metų – tai jau skaičiuojasi 40 metų. Mane sužavėjo mezgimo procesas. Mezgant nuostabus jausmas matyti, kaip darbas „auga”. Taip pat tai man puiki meditacija, leidžianti pasvajoti, prisiminti gražius praeities momentus, nes mezgimas lavina atmintį. Mezgimas neleidžia pamiršti ir matematikos, juk reikia apskaičiuoti  mezgimo akis, modeliuko išmatavimą… Geriausias jausmas apima, kai pamatau savo mezginį dėvinčias klientes.

Dukra Eglė: Megzti ir nerti vašeliu mane išmokė mama, kai buvau dešimties metų. Mezgu labai retai, dažniau neriu, pavyzdžiui plaukų gumytes (angl. scrunchies) arba maudymosi kostiumėlius.  Nuo pat mažumės noriai rengdavausi mamos numegztus rūbus, o kai tapau paauglė, pati kurdavau dizainus, arba parodydavau mamai kas patikdavo, ir ji numegzdavo identiškai. Žinoma, turėjau megztų drabužių iš fast fashion parduotuvių, tačiau greit nusivildavau jų kokybe, greitu susidėvėjimu bei nemalonia tekstūra. To priežastis – sintetika. Didžioji dalis mezginių įprastose parduotuvėse turi daugiau procentų akrilo nei vilnos. Jeigu mezginio sudėtį sudaro daugiau nei 50% vilna – į kainą galima net nežiūrėti. Tad, pasirinkimas kurti savo dizainus ir leisti mamai įgyvendinti juos mezgant, man labai patiko. 

Papasakokite, kaip gimė idėja įkurti „Mamamezga“?

Abi su mama jau ilgai domimės tvaria gyvensena. Mama nuo mažumės mokė rūšiuoti šiukšles, tausoti ir tinkamai prižiūrėti skirtingo audinio drabužius. Mūsų šeimyna turi sodybą, kurioje praleidžiame labai daug laiko, tad gamta mums – antri namai. Augdama mačiau, kaip tėvai sodina medžius, vaisių krūmus, daržoves… Visa tai padėjo mano tvaraus gyvenimo pagrindą. Iš meilės gamtai, norėjosi prie tvarumo prisidėti bent šiek tiek. Laikui bėgant gimė idėja –  skatinti žmones rinktis lėtai, atsakingai, iš natūralių siūlų numegztus mezginius. Norime merginoms padėti išsiskirti iš fast fashion drabužius dėvinčių minios bei paskatinti skirti didesnį dėmesį aprangos patogumui, ilgaamžiškumui, kokybei.

Kaip gimsta „Mamamezga“ kūrybinės idėjos? Ar atsižvelgiate į vyraujančias madas?

Dažniausiai idėjos gimsta mūsų fantazijoje. Visų pirma, sugalvojame dizainą ir ką norime sukurti, tuomet ieškome tinkamų siūlų, renkamės spalvas. Visada kuriame sezonui į priekį, pagal tai parenkame siūlų sudėtį. Pavyzdžiui, dabar renkamės mažiau vilnos turinčius siūlus, ieškome siūlų su medvilne, šilku arba bambuku, nors pastarojo siūlų rasti sunku, taip pat sudėtinga sužinoti, kokiomis sąlygomis jis buvo išaugintas.  Žinoma, pirmiausia stengiamės įgyvendinti klienčių norus, kurie dažiausiai atitinka dabartinę madą. Spalvas renkamės atsižvelgdamos ir vyraujančias tendencijas. Pavyzdžiui, dabartinis topas yra šviesiai violetinė, lavos oranžinė, sodri mėlyna, gaivi mėtos bei prabangi laiškinio česnako spalvos.

Šiuo metu skatiname merginas dėvėti kardiganus, pagamintus iš vilnos. Jie ne tik atstoja švarkus, paltus, kadangi yra šilti, bet ir neleidžia sukaisti  – vilna turi savybę išlaikyti natūralią kūno šilumą.

Jūs mezgate tik iš natūralių medžiagų siūlų. Gal galėtumėte papasakoti, kuo pasižymi skirtingos medžiagos su kuriomis dirbate?

Daugiausia mezgame iš skirtingų rūšių vilnos:

  • Merino vilna. Šią vilną augina merinosų avys, ji labai švelni, labiausiai tinka megzti rūbus vaikams.
  • Alpakos vilna – pati lengviausia iš visų vilnos rūšių, spindinti it šilkas. Tai vilna, kurią augina alpakos – gyvūnai panašūs į lamas. Drabužiai iš alpakos vilnos yra švelnūs, minkšti, labai šilti ir patvarūs. Priklausomai nuo alpakos amžiaus bei veislės, jos vilna vidutiniškai 4 – 6 kartus geriau išlaiko šilumą nei avies, yra labai tvirta, sunkiai veliasi ir lamdosi. Džiugu, jog gyvūnėliai nėra skriaudžiami – Alpaka kerpama tik kartą per dvejus metus ir tik taip, kad šiam gyvūnui būtų užtikrinta apsauga nuo atšiaurių gyvenimo sąlygų.
  • Kašmyro vilna– tai pati prabangiausia vilna, gaunama iš auginamų Kašmyro ožkų. Kašmyras yra labai lengvas ir šiltas. Prabangiųjų audinių žaliava yra minkštas apatinis Kašmyro ožkų plaukas, kuris yra ne kerpamas, o iššukuojamas.
  • Mohera– vilna, gaunama iš Angoros ožkų. Mohera yra minkšta, švelni ir tvirta. Mohera dažnai verpiama su rišančiuoju siūlu, nes moheros pluoštas pats atsiskiria į atskirus plaukelius, todėl neįmanoma pagaminti 100% moheros siūlų. Labiausiai vertinama mohera yra su šilku dėl tokio pluošto natūralumo, švelnumo ir šilkinio žvilgesio.

Žiemą geriausia nešioti 100% vilnos mezginius, jie puikiai šildys ir neleis sušalti. Įdomu tai, jog vilna netgi sugeba atlikti natūralų mikromasažą, kurio metu gerinama kraujotaka, ir taip padeda pasveikti nuo ligų. Dabar vilna apdirbama labai kokybiškai, dažnai ji net „nekanda“ – kas yra labai svarbu jautriems žmonėms.

Vasarą puikiai tinka aukštos kokybės pluošto medvilniniai siūlai. Rūbai iš medvilnės yra malonūs ir švelnūs odai, patogūs kasdieniniam dėvėjimui. Lino ar šilko siūlai yra ne tokie populiarūs, dažniausiai būna gana ploni todėl juos gamintojai linkę įmaišyti į kitus siūlus, pavyzdžiui vilną.

Visus mezginius iš natūralių siūlų privalu skalbti rankiniu režimu ir žemoje temperatūroje, o išskalbus paguldyti ant rankšluosčio džiovimui ir jokiu būdų nekabinti ant džiovyklos, taip jie išlaikys savo formą. 

Projektui „Mamamezga“ tvarumo principai yra labai svarbūs. Trumpai papasakokite, kuo jūsų verslas yra tvarus?

Dalis mūsų mezginių yra numegzti iš panaudotų siūlų (ne masinės prekybos, o rankų mezginių). Taip pat renkamės siūlus iš vietinių parduotuvėlių, kurios pardavinėja Lietuvoje gamintus siūlus. Siūlai, kuriuos įsigyjame, yra pagaminti iš natūralių medžiagų: 100% vilna, medvilnė, šilkas ar linas. Neseniai užsisakėme keletą kilogramų 100% vilnos iš Lietuvos karšyklos, kurioje etiškomis sąlygomis yra sukaršiama vilna. Labai norėjome mezgimui naudoti tik jau naudotus siūlus, deja, pastebėjome, kad gana sunku rasti megztų rankomis megztinių, o išardyti daugelį fast fashion gamybos drabužių yra beveik neįmanoma. 

Dar vienas žingsnis tvarumo link – rankų darbo siūlai. Radome keletą žmonių Lietuvoje, gaminančių rankų darbo siūlus. Šie siūlai yra vienetiniai ir labai ilgai gaminami, todėl kainuoja dvigubai brangiau nei įprasti.

Ar pastebite besikeičiantį žmonių požiūrį į rankų darbo drabužius? Kaip manote, ar laikui bėgant ir ekologinėms problemoms ryškėjant, žmonės vis labiau prioretizuos natūralių medžiagų drabužius, mažins vartojimą?

Požiūris tikrai keičiasi. Populiarėjant tvarios mados idėjoms, daugėja merginų, norinčių palaikyti vietinį verslą, pirkti rankomis sukurtus rūbus. Vyresnės moterys rečiau linkusios rinktis rankomis megztus rūbus, nes daugelis jų puikiai moka megzti pačios.

Pastebime, kad daug klienčių kreipiasi į mus ieškodamos išskirtinio dizaino, kurio neranda įprastose parduotuvėse.  Mezgant namie – daug mastoma apie mezginį ir apie tai, kas jį dėvės, todėl drabužis gimsta išjaustas, su meile ir išskirtinis. Juk antro lygiai tokio pačio mezginio numegzti rankomis jau nebepavyks!

ĮDOMU

Kai kurie „Mamamezga“ drabužiai numegzti naudojant mezgimo mašiną, kuri pagelbsti mezgant didesnius, vienodo rašto ir įmantrybių nereikalaujančius drabužius. Ši mašina padeda megzti greičiau ir lengviau, tačiau nemaža dalis darbo atliekama rankomis: apjungiamos ir apsiuvamos mezginio dalys,  visi siūlų kamuoliukai ant mašinos pervyniojami ranka.

Ačiū Mamamezga! Palaikykime lietuviškus, tvarius verslus!

Mamamezga profilis Facebook

Mamamezga profilis Instagram

Mamamezga etsy puslapyje