Tag Archives: vartojimas

Įspūdžiai iš konferencijos apie darnų vystymąsis

SVEIKI,

Šiandien dalyvavau darnaus vystymosi konferencijoje. Visiškai nemokamai, netradicinėje vietoje ir sužinojau daug įdomių dalykų!

Pirmiausia, kad būtų aiškiau, savais žodžiais paaiškinsiu, ką reiškia darnus vystymasis. Darnus vystymasis – tai globalių tikslų visuma, apimančių ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę dimensijas. Šiuo metu tikslų yra 17 ir jie apima daug skirtingų sferų, pradedant skurdo mažinimu, lyčių lygybe, kova su klimato kaita, švaraus vandens užtikrinimu, baigiant tvariais miestais ir stabiliu ekonominiu augimu. Taigi, iš esmės darnaus vystymosi tikslai apima daugelį žmonijos veiklos ir gyvenimo sričių. Kiekviena šalis narė, tarp jų ir Lietuva, įsipareigoja stengtis pastangas, kad tikslai būtų  įgyvendinti. Žodžiu, darnaus vystymosi tikslai sukurti tam, kad žmonės gyventų geriau, stabiliau, laimingiau, švaresnėje aplinkoje ir tai būtų užtikrinama ateitiems kartoms. Daugiau info

Konferencija vyko „Miesto laboratorijos“ patalpose Antakalnyje, kurios (mano nuostabai!) dar prieš metus tebuvo sandėlis plikomis sienomis. Labai nustebino aplinka, nes erdvė yra visiškai išpildyta vintažiniais daiktais: smagu ir neįprasta buvo gerti arbatą iš senovinių puodelių, sėdint ant senų, bet nemažiau patogių kėdžių, šalia stalų, pagamintų iš nebenaudojamų durų (tą irgi ne iš karto pastebėjau.:) ).

Maloniai nustebino tai, kad  sužinojau, kad visai šalia manęs, praktiškai po nosim, egzistuoja glaudi ir draugiška bendruomenė. Miesto laboratorijoje, įsikūrusioje Sapiegų rūmų parke, Antakalnyje nuolat vyksta veiklos rajono gyventojams: organizuojami hidroponikos daržo entuziastų susirinkimai, kiekvieną sekmadienį gyventojai kviečiami į ilgojo stalo pusryčius, kartu švenčiamos užgavėnės, kitos šventės. Labai gražu ir bendruomeniška!

dav

„Miesto labaratorija“ Sapiegų rūmų parke

dav

 

dav

Antikvariniai ir labai mieli puodeliai

 

IMG_20171111_140049.jpg

Jauki kavinukė

IMG_20171111_133034.jpg

Pakartotinis daiktų panaudojimas. Padėklas iš vaisių dėžės

IMG_20171111_132514.jpg

VDA studentės Austėjos Plakūtytės meno projektas „Zero waste“

 

IMG_20171111_123717.jpg

Aš ir antikvarinis veidrodis

Visi pranešėjai buvo skirtingų sričių profesionalai ir man, kaip darnaus vystymosi komunikacijos studentei, viskas bus super įdomu!

Įdomūs dalykai, kuriuos sužinojau:

Žemartas BUDRYS ir Eugenijus KAMINSKIS – (Homo Eminens) Tema: Kaip užmegzti draugystę tarp žmonių ir gatvių? Du filosofai pagal išsilavinimą įdomiai pasakojo apie žmonių nuomonių tyrimus ir jų santykius su automobiliais ir judėjimu, gatvėmis ir miesto erdvėmis. Pranešimas privertė atkreipti dėmesį į transporto priemones mūsų gyvenimuose. Yra padaryti moksliniai tyrimai, kad žmonės tikrąją to žodžio prasme įsimyli savo automobilius. Taip taip, ką girdėjote! Keliaujant pėstute, žmonės natūraliai susiduria vieni su kitais, turi prasilenkti, susitinka jų akys. Keliaudami automobiliais žmonės tampa visiškai izoliuoti nuo juos skiriančios aplinkos (juk sėdėdami prie automobilio vairo net taikiausi žmonės gali pradėti keiktis, pypsinti, plūsti kitus vairuotojus, nors realybė nieko panašaus nedarytų), tad „įsimylėdami“ savo transporto priemonę, jie tarsi kompensuoja bendravimo keliaujant trūkumą. Ar pastebėjote, kiek daug viešųjų erdvių užima automobilių stovėjimo aikštelės? O automobilio vis tiek nėra, kur pasistatyti. 🙂 Įdomi paskaita apie tai, kad gyvenimas be asmeninio automobilio tampa neįsivaizduojamas, o didmiesčių kraštovaizdžiai pamažu panašėja į automobilių turgų.dav

Lina Bakšytė – (OZONAS) Tema: Socialinės raidos indeksas – kur reikia pasistengti Lietuvai. Socialinės raidos indeksas matuojamas analizuojant visų pasaulio valstybių gyventojų vidutinę gyvenimo trukmę, raštingumo lygį, švietimo lygį ir pragyvenimo lygį. Labai įdomu pasižiūrėti Lietuvos palyginimą kitų šalių kontekste. Šiuo metu esame 35 vietoje.  Pirmajame trejetuke – Skandinavijos šalys.

Antroje nuotraukoje galima matyti sritis, kuriose Lietuva yra pažengusi ir kuriose atsilieka. Matome ir paradoksų: esame išsivystę medicinos priežiūros srityje (99.17), tačiau sveikatingumas ir sveikata siekia vos 52.75. Kitaip tariant, nesaugome sveikatos, neprižiūrime savęs, bet gydytis ir vaistus gerti mėgstame:). Dar matyti, kad esame technologiškai išsivystę ir neblogai valdome informacinius išteklius, o su asmenine žmogaus laisve ir aplinkosauga, liūdnesni reikalai. Įdomu tai, kad remiantis rodikliais Lietuvos skurdas, lyginant su pasauliu nėra didelis. Pranešėja šią situaciją paaiškino paprastai: Lietuvoje sukurtos sąlygos neskursti ir esamų išteklių, realiai, pakaktų visiems. Tačiau esame atitolę vieni nuo kitų, nepažįstame savo kaimynų, silpnos bendruomenės. Dėl šios priežasties nepriteklių kenčiantys žmonės tyliai kenčia, o bendruomenė, net ir būdama pajėgi paremti maistu, daiktais ar pinigais to padaryti tiesiog negali.

IMG_20171111_140729.jpg

Pagal socialinės raidos indeksą Lietuva – 35 vietoje

IMG_20171111_141223.jpg

Didžiausio/mažiausio Lietuvos progreso sritys pagal SDI

Simona UVAROVAITĖ – (Yours Again) Tema: Tvari mada. Antrinis džinsų panaudojimas. Prekės ženklo „Yours again“, kuriančio drabužius iš senų džinsų, įkūrėja, pristatė tvarumo madoje problematiką. Kelios mintys iš pristatymo:

  • Šiuolaikiniai mados ženklai stengiasi įmituoti tvarias praktikas, siekdami atsakingų vartotojų dėmesio. Kaip pavyzdį Simona pasitelkė H&M vykdomą senos tekstilės perdirbimo praktiką. Natūralu, kad ši iniciatyva yra geriau nei nieko, tačiau, ar žinojote, kad iš perdirbtos tekstilės vos 1% drabužio pluošto gali būti panaudotas naujo drabužio kūrimui…?
  • Kalbant apie H&M toliau, danai išsiaiškino, kad šis prekės ženklas KASMET sudegina 40 000 tonų naujų, neparduotų drabužių. Ne paaukoja, ne perdirba, o ima ir sudegina. Neaišku, kokie būtų prekės ženklo argumentai tokiems veiksmams, bet aišku, kad tai nėra tvaru ir reiškia didžiulį išteklių švaistymą.
  • Vienai porai džinsų pagaminti reikalinga mažiausiai 5000 l. vandens. Jei jie patrinti, suplyšę ar kitaip „papuošti“ – dar daugiau.
  • Pranešėja, Danijoje studijavusi tvarią madą patikino, kad pigių drabužių būti tiesiog NEGALI. Nes perkant pigų drabužį kažkas nukenčia ir negauna „savo“ dalies. O tai dažniausiai būna rankos, kurios tuos marškinėlius siūna – pigi darbo jėga skurstančiose šalyse, pavyzdžiui, Bangladeše.
  • Anot autorės, ateityje žmoniją ištiks second hand parduotuvių krizė, nes dabartiniai drabužiai gaminami tokie nepatvarūs ir greit susidėvintys, kad daugelį jų bus sunku panaudoti vėl.
  • IMG_20171111_144001.jpg

Puikus renginys, įdomūs ir įkvepiantys žmonės! Būtinai sekit „Miesto laboratorijos“ veiklą ir nepraleiskit kitų renginių. Kiek žinau, artimiausias iš jų, vietinių menininkų kūrinių mugė Sapiegų rūmų parke.

P.S. Parke, kuriame įsikūrusi organizacija, labai gera aura pasivaikščioti ir atsigauti nuo miesto šurmulio.

 

Pilna įspūdžių, Inga <3

 

 

Minimalizmas, vartojimas ir savirealizacija

„Maniau, kad gyvenimas prasidės tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau.“                                                                                                                                                                                              AŠ

Ilgai galvojau apie ką rašyti kitą tekstą ir mintį pamėtėjo mano magistro darbo tema. Rašau apie vartojimą, vartotojus, vartojimo įpročius, kas iš dalies yra susiję su minimalizmu. Taigi, dalis dalykų, kuriuos perskaitysite šiame įraše, nėra sugalvota ar „nujausta“ mano pačios – remsiuosi tikrais mokslo darbais (ou jė). Kita dalis – dar šiek tiek mano minčių ir asmeninės istorijos. Nežinau, kaip tai siejasi. Bet kas gi daugiau pakels uodegą šuniui, jei ne pats šuo.:)

Analizuodama mokslinius šaltinius, atradau teoriją, kad iš esmės vartojimas visais laikais buvo paremtas aukštesniųjų visuomenės klasių imitavimu (Firat, Kutucuoglu, Saltik, Tuncel, 2013). Tik jeigu anksčiau tai daryti buvo sunkiau, dabar masinė gamyba ir prekių gausa, leidžia praktiškai bet kokių pajamų žmonėms imituoti trokštamą gyvenimo būdą. Internetas leido iškilti nuomonės lyderiams (šių dienų „aukštesniosioms klasėms“, kurios nebūtinai turi būti labiau pasiturinčios: vienintelė būtina sąlyga – populiarumas), kurie savo pavyzdžiu, nurodo žmonėms, kas yra gražu, koks gyvenimo būdas yra siektinas ir t.t. Kitaip nei anksčiau, šiuolaikinėje visuomenėje saviraiškai nebūtinas talentas, išskirtiniai pomėgiai ir panašiai: atskleidžiame save per daiktus. Esame ne tik tai, ką veikiame, mėgstame, bet ir didele dalimi tai, ką perkame.

Noras išsiskirti, išreikšti save yra viena didžiausių motyvacijų pirkti tai kas brangu, dažnai pervertinama, kartais nekokybiška, tačiau vat kažką žmonėms pasakys apie tave. Pamenu, kaip paauglystėje buvau užsinorėjusi įsigyti marškinėlius su hipių autobusiuku. Tai buvo paprasčiausi marškinėliai  su dideliu antkainiu, bet tuomet man atrodė, kad jie yra būtini mano, kaip hipiams prijaučiančios panelės stiliukui. Gal todėl, kad neįsigijau tų marškinėlių, po kokio mėnesio jau nebebuvau hipė. Nors ne, ne todėl.

Save išreikšti galima ir per sprendimą nevartoti. Būkim realistai, bet tiek veganizmas, tiek minimalizmas, tiek „Zero Waste“ ar bet koks kitas judėjimas yra didele dalimi saviraiška. Ir asmuo, netgi suprasdamas, kad gal jo vieno veiksmai pasauliniu mastu yra nereikšmingi, kad vienas nesurūšiuotas plastiko buteliukas, suvalgytas mėsytės gabaliukas ar L’oreal pudrytė (nepaisant atliekamų bandymų su gyvūnais), pasaulio nesugriaus, atsisako elgtis kitaip, nei sako jo principai. Racionalus pirkimas tam tikra prasme yra žmogaus teisė „balsuoti“ rinkoje. Pats greičiausias ir galingiausias individo kontrolės būdas – nevartojimas (Black, 2016).

Mokslininkas ir filosofas M.McLuhan šiuolaikinį, medijų valdomą pasaulį įvardino kaip „Globalų kaimą“. Kas reiškia, kad jeigu seniau, žmogaus akiratį, vertybes, savęs suvokimą formuodavo jo šeima ir artima aplinka, šiandien asmuo formuoja požiūrį į pasaulį, remdamasis daugybe globalios informacijos. Ji juda labai greitai ir neribotai, žmogus yra veikiamas kitų žmonių, idėjų ir dalykų, kurių gali net nebūti jo fizinėje aplinkoje. Taigi, per internetą mes ne tik sužinome, išmokstame, susipažįstame, bet ir esame nuolat informuojami apie tai, kad galima geriau, tobuliau, gražiau. Aišku, mus pasiekia ir negatyvi informacija („Būna net blogiau nei man“), kuri momentiškai sukrečia, galbūt netgi laikinai tampame dėkingi už tai, ką turime. Visgi, nuolatinės laimės, pasitenkinimo, prasmės paieškos yra praktiškai nesibaigiančios. Pagal pasaulio standartus, į kuriuos lygiuotis internetas suteikia visas galimybes, visuomet rasime, kur patobulėti: siekti daugiau pinigų, „followerių“, stilingų drabužių, riestesnio užpakalio (šiuolaikinės aktualijos), prabangesnio automobilio ir kitų dalykų. Ir tas tobulėjimas nėra blogai, ypač jei tai yra žinios, asmeninis progresas, pasitikėjimas savimi, materialinės gerovės užsitikrinimas. Visgi visuomet reikėtų užduoti sau klausimų: „Ar aš tikrai to noriu?“; „Kiek seniai aš to noriu?“; „Galbūt aš to noriu tik todėl, kad iš kažkur pamačiau, kad turėčiau to norėti/siekti?

Kasdien matydami tuos gražius vaizdus, žmones, daiktus, vietas, imame natūraliai trokšti būti viso to dalimi. Pasąmoningai susiejame daiktus su emocija, tobulo gyvenimo siekiamybe ir perkame jei ne tą patį, tai bent jau kažką panašaus. Deja, net ir įsigijus vieną ar kitą atributą, tiek mes, tiek mūsų gyvenimas lieka toks pat, o stokos jausmas  dar sustiprėja. Imame stengtis dar labiau, formuojame savo įvaizdį, investuodami į daiktus. Ir taip veikia vartotojų visuomenė, kurioje viskas yra organizuota aplink vartojimą ir vartojamų daiktų demonstraciją, per kuriuos visuomenės nariai įgija prestižą, identitetą ir išskiria iš kitų (Baudrillard, 1998).

Tokioje atmosferoje šiandien gyvename, tokiomis vertybėmis vadovaujamės ir natūraliai siekiame šį laikmetį atitinkančios laimės. Visą tai aš patyriau pati. Maniau, kad gyvenimas prasidės tik tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau. Deja, laikas bėgo, o tas stebuklas taip ir neįvyko. Didžiausi pokyčiai apėmė tuomet, kai ėmiau iš tikrųjų investuoti į save: daugiau rūpintis savo emocine, fizine, finansine būsena, o ne tuo, kaip atrodau, kokius daiktus turiu, ar „Instagraminį“ maistą valgau ir pan.  Nesakysiu, kad dalykai, prisidėję prie mano pokyčių, yra nemokami, nes taip nėra (kai kurie jų finansine prasme yra tikrai brangūs), tačiau čia figūruoja patirtys, iššūkiai, gyvi įspūdžiai, o ne daiktai, kuriuos įsidėsi į spintą ar ant lentynos.

Iš tikrųjų, būtent žinios ir asmeninė patirtis yra pats stipriausias mano argumentas UŽ minimalizmą. Žinoma, galiu komunikuoti ekonominę naudą:  juk perkant mažiau ir racionaliau taupoma vieta, pinigai, laikas. Galiu gąsdinti, rašydama, apie tai, kad jeigu ir toliau žmonija vartos tokiais pat tempais, jau 2050-aisiais metais, gyventojams reikės ne vienos, o trijų Žemės planetų.  Bet aš to nedarysiu, nes laisvės ir pilnatvės jausmas, kurį jaučiu, išmokusi koncentruotis ne į naujus pirkinius negali lygintis nei su nauda Žemės planetai, nei su sutaupytais pinigais. Man negėda pasakyti, kad mano aplinkai draugiški pasirinkimai yra daugiau dėl savęs, o ne dėl  gamtos, ar aukštesnių tikslų. Ir tai yra normalu: tyrimai atskleidė, kad vartotojai apsisprendžia vartoti mažiau, siekdami laimingesnio ir patogesnio gyvenimo sau: jie atsisako pirkti daiktus, kurie nepadeda  jiems pasijusti laimingiems bei kertasi su jų savęs suvokimu (Cherrier ir Murray, 2007).

Negaliu tiksliai įvardinti, kas pasikeitė per paskutinį pusmetį, bet greičiausiai viskas. Paleidau nuo savęs tiek daug, pradedant  nereikalingais įpročiais,  džiaugsmo neteikiančiomis veiklomis, netenkinančiais ryšiais, laisvalaikiu prekybos centruose, baigiant nuolatiniu savęs „ėdimu“ ir ribojimu. Manau, kad didžiausi pokyčiai įvyko tuomet, kai leidau pajusti savo gyvenimą tokį, koks jis tikrai yra. Leidau sau nebesimokyti vien todėl, kad reikia (tai leido pamatyti, kaip mano pasaulis atrodo be nuolatinio stengimosi dėl gerų pažymių), pamažu iš informacinio lauko visiškai išnyko pikantiškos ir sukrečiančios naujienos (kurios, net ir būdamos visiškai nesusijusios su manimi, keldavo susidomėjimą ir adrenaliną), atsisveikinau su įpročiu žiūrėti serialus ir vaikštinėti po parduotuves be tikslo (kas anksčiau sukurdavo iliuziją, kad kažką veikiu, nors realiai nieko naudingo neveikdavau…). Atsisakiusi/sumažinusi šių dalykų pamačiau, koks iš tikrųjų yra mano gyvenimas ir kaip jame trūksta spalvų. Tik pradėjusi investuoti į savo kaip asmenybės tobulėjimą, ėmiau jausti natūralų susidomėjimą gyvenimu. Net ir dabar, jei kas nors paklaustų, ką aš mąstau apie gyvenimą ir savo ateitį, pasakyčiau vieną žodį – įdomu. Nes tikrai taip.

Tikiuosi, kad tekstas buvo naudingas!

IKI

 

 

Mintys

Prieš kelias dienas perskaičiau Z.Bauman knygą „Likvidi meilė“, kurioje buvo daug prasmingų minčių ne tik apie saitų, jungiančių žmones trapumą, bet ir apie nenumaldomą šiuolaikinį norą vartoti daiktus, pojūčius, kitus žmones.

Išrinkau keleta privertusių susimąstyti ištraukų, kuriomis norėčiau pasidalinti.

17105719_10207146757221720_1486245075_n

Nuolatinis vartojimas –  tai lyg atsakymas į šiuolaikinio pasaulio problemas. Citata – Z.Bauman.

17141336_10207146757141718_581786923_n

Sėkmingas žmogus – tas, kuris gali daug vartoti ir svarbiausia tai daro. Tekstas Z.Bauman

17101959_10207146757461726_1705837254_n

Žmogaus kaip vartotojo vaidmuo. Tekstas Z.Bauman

17141011_10207146757421725_234686465_n

Argi netiesa apie šiuolaikines technologijas? Tekstas Z.Bauman

Kiek tiesos šiuose tekstuose? Kiek kartų atpažinote save?