Virtualūs ir realūs reikalai

Sakoma, kad tam, kad alkoholikas imtų gydytis, jis turi pasiekti dugną. Savo dugnu pavadinčiau vieną vakarą, kuomet negalėjau užmigti ir tiesiog gulėdama lovoje scroll’inau seną, gerą „Instagram“. Netikėtai per vieną nuotrauką atsidūriau jaunos lietuvės paskyroje su daug selfių, atvirokų nuotraukų ir panašiai. Mechaniškai peržiūrėjau nuotraukas: viena mano mintis buvo heiterės – kam jinai čia nuoginasi ir kelia, kita – tikros pavidolės, maždaug: „wow, na jinai ir gražiai prisisportavus, kad man taip…“, trečia mintis buvo pati svarbiausia: „kodėl aš tai žiūriu ir kodėl tai turėtų būti paskutinis dalykas, kurį matau prieš miegą?“ Nesupraskit klaidingai, tikrai neturiu nieko prieš tą merginą, tikiu, kad yra daug žmonių, kuriems patinka prieš miegą pasižiūrėti jos nuotraukas :). Labiausiai mane glumina, kad kasdien priimu nereikalingą, nenaudingą ir nieko nei mano gyvenime, nei vidinėje būsenoje nekeičiančią informaciją.

Kai mokaisi komunikacijos fakultete puikiai žinai: „Kas valdo informaciją, valdo ir pasaulį“. Informacija, informacija, informacija. Labai daug įvairiausios informacijos, kurią stengiesi aprėpti nuo pat ankstyvo ryto (juk neretai vienas iš pirmųjų dalykų, pramerkus akis, būna soc. tinklų tinkrinimas), iki vėlaus vakaro („Dar šiek tiek pasižiūrėsiu ir jau miegosiu“). Internetas tai tarsi saugus prieglobstis nuo to kas esi (visai nesvarbu, kad sėdi netvarkingam kambary su treningais, bet užtat žiūri make – up pamokas ir „laikini“ stilingų kambarių nuotraukas). Jis pateisina tavo blogus įpročius (nes tikrai labai paradoksaliai juokinga, kad „normalūs“ žmonės šeštadienio vakarą eina kažkur su draugais, o tu geri du butelius vyno su kate). Ar net priverčia juos išskirtinumais (nes visi „normalūs“ tavo amžiaus žmonės jau tuokiasi ir turi vaikų (net ne…), o turi vis dar negali pasirinkti, su kokiu padažu norėtum sumuštinio…). Internetas leidžia pabėgti iš nuobodžios paskaitos, iš darbo, iš nuobodaus vakarėlio – jis tarsi rami oazė, kurioje mintys nurimsta, akys tiesiog stebi, o pirštai pamažu ieško naujo, kažko nematyto, kažko dar.

Internetas padeda nukreipti mintis nuo to, ką tu tikrai veiki, nuo to, kas tikrai esi, ką tikrai turi.

Esu pastebėjusi, kad kaskart, kuomet vengiu kažką daryti ir atidėlioju, daugiau naudojuosi internetu. Internetas gerai kaip niekas kitas padeda imituoti veiklą – jaučiuosi užsiėmusi, man nenuobodu, bet kartu tas veiksmas nereikalauja jokių pastangų. Jis man padeda pasprukti nuo slegiančių atsakomybių, o aš paklusniai naudojuosi šia paslauga. Kartais pagalvoju, kad jei nebūtų galimybės saugiai įlįsti į internetą, būtų sunkiau nematyti akis badančios tiesos: kad dirbame nuobodžius darbus, bendraujame su neįdomiais žmonėmis, mokomės nereikalingus dalykus arba paprasčiausiai nieko doro neveikiame.

Taip teigiu, nes šis užburtas ratas ima griūti, kai gyvenime atsiranda įdomių, motyvuojančių veiklų. Tuomet internetas tampa nebe laisvalaiko praleidimo forma, o tik priemone nuveikti ar sužinoti daugiau. Kuomet turi hobių, naršymas internete ir socialiniuose tinkluose laiko prasme tampa nuostolingas – turi mažiau laiko daryti tai, ką tikrai mėgsti. Ir koks žmogus tai savanoriškai ištvertų?

Pastaruoju metu renkuosi mažiau „kabėti“ online ir tai neabejotinai veikia mano savijautą. Nusistačiau taisyklę: atsibudusi ryte mažiausiai valandą neliečiu kompiuterio ar telefono. Tai yra mano rytinė valanda  be jokių „Facebook“; „Delfi“ ar „Instagram“, ir aš to nusipelniau. Per šią valandą atlieku rytinę rutiną sąmoningai, niekur neskubėdama, suteikiu sau galimybę ramiai pasimėgauti pusryčiais, apsitvarkau  ir dieną pradedu jau tvarkingoje aplinkoje. Lygiai tą patį darau vakare: mažiausiai valanda prieš miegą išjungiu internetą ir visus socialinius tinklus. Tokiu būdu mano mintys pailsi nuo nereikalingos informacijos ir užmiegu kaip niekad rami.

Juokingiausia, kad net ženkliai sumažinusi laiko, leidžiamo internete kiekį, nesijaučiu kažką praradusi. Galiu neprisijungti prie to paties „Facebook“ nors ir visą dieną ir rasiu jį praktiškai tokį kaip palikau. Taip, galbūt ir nepamatau kažkokios nuotraukos, neperskaitau dar vienos motyvuojančios frazės ar nepastebiu vieno iš daugelio nuomonės lyderių pamokymų, bet tai nepadaro jokios didesnės įtakos mano gyvenimui. Jaučiu, kad mano mintys yra mažiau blaškomos: lengviau galiu racionaliai įvertinti savo pasirinkimus, laisvalaikį: kuomet sumažini laiką virtualioje erdvėje, aiškiai matai, kad turi neišnaudotų, kartais netgi nuobodžių dienos valandų. O jos, be abejo, gali būti užpildytos tuo, kas tau įdomu ar naudinga.

Iš tikrųjų, internetas yra puikus dalykas ir niekuomet negalėčiau atsisakyti jo visiškai. Pastebėjau, kad, kuomet tikrini socialinius tinklus rečiau, vienu prisijungimu gauni daugiau koncentruotos informacijos. Tad prisijungiant kad ir pora kartų per dieną, galima puikiausiai spėti apžvelgti praktiškai visą naujienų srautą, o jei ir ne visą, tai koks skirtumas:). Pati savo kailiu įsitikinau, kad dalykai nesikeičia, kuomet scroll‘ini, žaidi kokį žaidimėlį ar komentuoji. Banalu, bet dalykai keičiasi, kai darai. O čia ir prasideda minimalizmas, nes tam, kad darytum tai, ko nori, turi atsisakyti tai, ko tau nereikia. 🙂

Gražios dienos!

DSCN4925

Visiška laisvė ir ramybė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *