Zero Waste iššūkis. Pirmoji savaitė

Sausio mėnesį buvau pakviesta dalyvauti zero waste iššūkyje ir išbandyti save, iki minimumo mažinant susidarančių atliekų kiekį. Aš ir mano bendraminčiai, kritiškai įvertinę realybę ir savo patirtis, nusprendėme toleruoti stiklą ir popierių, tačiau visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių. Praėjo septynios dienos, tad jau suspėjau suprasti, kur įsivėliau.:).

Iš tikrųjų, iššūkis visiškai atsisakyti plastiko yra sudėtingas, nes plastikas yra visur!  Pirmasis kartas parduotuvėje vedė mane į  neviltį, nes tikrają to žodžio prasme nežinojau, ką pirkti ir tiesiog klajojau su keke bananų. Neradau pirkti ir tualetinio popieriaus, tad teko išsisukti su servetėlėmis popierinėje pakuotėje (kas man asmeniškai, buvo juokinga).

Tiesa, daugelio dalykų tokių kaip šampūnas, dantų pasta, micelinis vanduo, tušas ir pan. turiu pakankamai, tad daugiausia teko atsisakyti (arba ieškoti atitikmenų) įvairiems maisto produktams. Itin sunku šią savaitę buvo atsisakyti graikiško jogurto, sūrio, varškės, lašišos, salotų lapų, kurių taip norėtųsi žiemą… Susidariau įspūdį, kad siekiant gyventi visiškai zero waste, veganiškas gyvenimas yra neišvengiamas: nei sūrio, nei varškės ar kitų pieno produktų kitokioje taroje nei plastikas nepastebėjau. Vietoj jogurto ryte valgau avižinius dribsnius, kuriuos radau popierinėje pakuotėje. Popierinėje pakuotėje radau ir makaronų, iš valgiaraščio neišbraukiau tuno, stiklainiuose pardavinėjamos sriubos, nėra problemų perkant didžiąją dalį daržovių, riešutų, vaisių (juos perku medžiaginiuose maišeliuose). Kaip tikras išsigelbėjimas yra popieriuje pardavinėjami duoniukai, stiklinėje taroje parduodamas riešutų sviestas.

Lengvas iššūkis buvo Coffee Inn, kuriame vyrauja plastikiniai indai, užsisakyti maisto. Nors baristos nematė problemų kavą ir kyšą įdėti į keramikinius indus, pamačiau, kad visoje kavinėje nėra nei vieno įrankio, kuris nebūtų plastikinis. Teko valgyti pirštais, apsibarstyti trupiniais ir atrodyti keistai. Still no regrets. Gal tokiems atvejams vertėtų nešiotis šakutę ir šaukštą? O gal šaukštą ir šakutę viename?

Visgi, turėčiau pripažinti, per šią savaitę supratau, kad turėsiu šiek tiek pasukčiauti, nes visgi, noriu valgyti duonos ar kokių nors kitų pilnogrūdo kepinių, kurių popierinėje pakuotėje neteko pastebėti, o į medžiaginius maišelius dėti nenoriu (į juos dedu ir bulves, morkas ir kitas neplautas daržoves). Nusprendžiau pirkti nesupakuotą duoną maišelyje kepiniams ir naudoti jį daug kartų (tikiuosi, kad pavyks).

Tai tokia buvo pirmoji ZW savaitė. Labiau lengva nei sunki. Ateityje turėtų iškilti naujų iššūkių!

Produktyvios ateinančios savaitės!

Linkėjimai,

Inga

 

 

9 comments

  1. įdomus iššūkis! Nelabai įsivaizduoju kaip reiktų išsisukti Lietuvoje :/ Juolab kad tik maža dalis prekių yra sveriamos/be pakuotės – pagrinde daržovės, vaisiai,riešutai. Visa kita yra laikoma laikinose pakuotėse kurios iš esmės yra šiukšlės.

    Bet ir šiaip, kai kurias prekes aš tikrai norėčiau pirkti užpakuotas – kaip dantų šepetėliai , medicininiai dalykai 😀 Įdomu kokios čia būtų alternatyvos, kalbant apie higienos/medicinos priemones.

    1. Ačiū:) Pažįstu kelis žmones, kurie tikrai gyvena daugmaž Zero waste gyvenimo būdą. BET jie ir gyvena ne didmiesčiuose ir nedirba 9-18 h. grafiku. Reikia daug daiktų gamintis./augintis pačiam, taip pat nemažai atsisakyti. O ir kūrybiškai galvoti. Kai kurie daiktai gali netgi kelias funkcijas atlikti.
      Man asmeniškai, sunkiausia būna su pieno produktais, nes aš juos tikrai mėgstu, ypač sūrį. Tai parduotuvėje praeiti pro tą skiltį sunku ;(. Taip pat neįsivaizduoju savęs, besigaminančios dantų pastą (yra daug receptų įvairiausių kaip žmonės gaminasi)… Iš tikro dėl dantų šepetėlių yra alternatyva – mediniai! Jie ir įpakuoti ir suyra kaip paprasta organinė medžiaga. Visgi, ne visiems žmonėms jie tinka. Bet man asmeniškai – tinka.:).
      O dė medicininių dalykų – čia jau kraštutinumas. Manau, kad sveikata yra aukščiau visko ir nieko tokio pirkti, kad ir su steriliausia pakuote. Tai nėra kasdienio vartojimo prekė 🙂

      1. Dėl sūrių tai kiek pamenu būna pardavinėja pjaustomus sūrius – šaldytuve stovi didelis gabalas ir lygtai galima paprašyti kad atpjautų. tada belieka atsinešt savo tinkamą pakuotę turbūt. bet čia jau spėlioju, nebandžiau 🙂

        Dėl tų kurie gyvena ne didmiestyje: oj taip tada ženkliai paprasčiau. Pamenu, kai gyvenau su tėvais, tai jie pirko pieną iš kaimynų, tai elementariai nueinu, pasiimu stiklainį su pienu, ir tuščią kitą padedu vietoj to su pienu ir viskas, ramu 😀

        Betkokiu atveju – sėkmės, įdomu bus stebėti šį eksperimentą.

  2. Aš apskritai, kai dabar esu linkusi gana mažai vartoti, dar man ne taip baisu ir kažko atsisakyti. Bet jei toks iššūkis man būtų prieš minimalizmo ideologiją, tai būtų sunku Oi Oi Oi 😀
    Ačiū už linkėjimus!

  3. Nesu labai susipažinusi su Jūsų nuostatom, bet gal išeitis būtų pirkti lašišą, salotas ar varškę turgeliuose ir prašyti tai įdėti į Jūsų atsineštą pakuotę? 🙂 Aišku, lašiša pati neatplaukė iki Lietuvos, ją vis tiek kažkokioje plastmasėje tikriausiai iki čia gabeno, tačiau Jūs pati tų atliekų kaip ir neturėtumėt… Tik pasvarstymas 🙂

    1. Apie tai jau svarsčiau.
      Manau, kad viskas logiška ir būtų puiku sprendimas mano varškės ir sūrio badui. Tik yra vienas labiau jau mano asmeninis „BET“. Po turgelius galiu vaikščioti tik savaitgalį, kas man yra šventas laikas. Šiokiadieniais turgelių darbo metu – dirbu.
      Nemėgstu apsipirkinėti ir norėčiau viską, ko reikia, gauti vienoje vietoje.;( Bet būtinai paieškosiu arti esančio turgelio, gal tai tikrai yra atsakymas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *