Minimalizmas, vartojimas ir savirealizacija

„Maniau, kad gyvenimas prasidės tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau.“                                                                                                                                                                                              AŠ

Ilgai galvojau apie ką rašyti kitą tekstą ir mintį pamėtėjo mano magistro darbo tema. Rašau apie vartojimą, vartotojus, vartojimo įpročius, kas iš dalies yra susiję su minimalizmu. Taigi, dalis dalykų, kuriuos perskaitysite šiame įraše, nėra sugalvota ar „nujausta“ mano pačios – remsiuosi tikrais mokslo darbais (ou jė). Kita dalis – dar šiek tiek mano minčių ir asmeninės istorijos. Nežinau, kaip tai siejasi. Bet kas gi daugiau pakels uodegą šuniui, jei ne pats šuo.:)

Analizuodama mokslinius šaltinius, atradau teoriją, kad iš esmės vartojimas visais laikais buvo paremtas aukštesniųjų visuomenės klasių imitavimu (Firat, Kutucuoglu, Saltik, Tuncel, 2013). Tik jeigu anksčiau tai daryti buvo sunkiau, dabar masinė gamyba ir prekių gausa, leidžia praktiškai bet kokių pajamų žmonėms imituoti trokštamą gyvenimo būdą. Internetas leido iškilti nuomonės lyderiams (šių dienų „aukštesniosioms klasėms”, kurios nebūtinai turi būti labiau pasiturinčios: vienintelė būtina sąlyga – populiarumas), kurie savo pavyzdžiu, nurodo žmonėms, kas yra gražu, koks gyvenimo būdas yra siektinas ir t.t. Kitaip nei anksčiau, šiuolaikinėje visuomenėje saviraiškai nebūtinas talentas, išskirtiniai pomėgiai ir panašiai: atskleidžiame save per daiktus. Esame ne tik tai, ką veikiame, mėgstame, bet ir didele dalimi tai, ką perkame.

Noras išsiskirti, išreikšti save yra viena didžiausių motyvacijų pirkti tai kas brangu, dažnai pervertinama, kartais nekokybiška, tačiau vat kažką žmonėms pasakys apie tave. Pamenu, kaip paauglystėje buvau užsinorėjusi įsigyti marškinėlius su hipių autobusiuku. Tai buvo paprasčiausi marškinėliai  su dideliu antkainiu, bet tuomet man atrodė, kad jie yra būtini mano, kaip hipiams prijaučiančios panelės stiliukui. Gal todėl, kad neįsigijau tų marškinėlių, po kokio mėnesio jau nebebuvau hipė. Nors ne, ne todėl.

Save išreikšti galima ir per sprendimą nevartoti. Būkim realistai, bet tiek veganizmas, tiek minimalizmas, tiek „Zero Waste“ ar bet koks kitas judėjimas yra didele dalimi saviraiška. Ir asmuo, netgi suprasdamas, kad gal jo vieno veiksmai pasauliniu mastu yra nereikšmingi, kad vienas nesurūšiuotas plastiko buteliukas, suvalgytas mėsytės gabaliukas ar L’oreal pudrytė (nepaisant atliekamų bandymų su gyvūnais), pasaulio nesugriaus, atsisako elgtis kitaip, nei sako jo principai. Racionalus pirkimas tam tikra prasme yra žmogaus teisė „balsuoti” rinkoje. Pats greičiausias ir galingiausias individo kontrolės būdas – nevartojimas (Black, 2016).

Mokslininkas ir filosofas M.McLuhan šiuolaikinį, medijų valdomą pasaulį įvardino kaip „Globalų kaimą“. Kas reiškia, kad jeigu seniau, žmogaus akiratį, vertybes, savęs suvokimą formuodavo jo šeima ir artima aplinka, šiandien asmuo formuoja požiūrį į pasaulį, remdamasis daugybe globalios informacijos. Ji juda labai greitai ir neribotai, žmogus yra veikiamas kitų žmonių, idėjų ir dalykų, kurių gali net nebūti jo fizinėje aplinkoje. Taigi, per internetą mes ne tik sužinome, išmokstame, susipažįstame, bet ir esame nuolat informuojami apie tai, kad galima geriau, tobuliau, gražiau. Aišku, mus pasiekia ir negatyvi informacija („Būna net blogiau nei man“), kuri momentiškai sukrečia, galbūt netgi laikinai tampame dėkingi už tai, ką turime. Visgi, nuolatinės laimės, pasitenkinimo, prasmės paieškos yra praktiškai nesibaigiančios. Pagal pasaulio standartus, į kuriuos lygiuotis internetas suteikia visas galimybes, visuomet rasime, kur patobulėti: siekti daugiau pinigų, „followerių“, stilingų drabužių, riestesnio užpakalio (šiuolaikinės aktualijos), prabangesnio automobilio ir kitų dalykų. Ir tas tobulėjimas nėra blogai, ypač jei tai yra žinios, asmeninis progresas, pasitikėjimas savimi, materialinės gerovės užsitikrinimas. Visgi visuomet reikėtų užduoti sau klausimų: „Ar aš tikrai to noriu?”; „Kiek seniai aš to noriu?“; „Galbūt aš to noriu tik todėl, kad iš kažkur pamačiau, kad turėčiau to norėti/siekti?

Kasdien matydami tuos gražius vaizdus, žmones, daiktus, vietas, imame natūraliai trokšti būti viso to dalimi. Pasąmoningai susiejame daiktus su emocija, tobulo gyvenimo siekiamybe ir perkame jei ne tą patį, tai bent jau kažką panašaus. Deja, net ir įsigijus vieną ar kitą atributą, tiek mes, tiek mūsų gyvenimas lieka toks pat, o stokos jausmas  dar sustiprėja. Imame stengtis dar labiau, formuojame savo įvaizdį, investuodami į daiktus. Ir taip veikia vartotojų visuomenė, kurioje viskas yra organizuota aplink vartojimą ir vartojamų daiktų demonstraciją, per kuriuos visuomenės nariai įgija prestižą, identitetą ir išskiria iš kitų (Baudrillard, 1998).

Tokioje atmosferoje šiandien gyvename, tokiomis vertybėmis vadovaujamės ir natūraliai siekiame šį laikmetį atitinkančios laimės. Visą tai aš patyriau pati. Maniau, kad gyvenimas prasidės tik tuomet, kai turėsiu namus kaip iš „Pinterest“ , stilių kaip iš „Lookbook‘o“, laisvalaikį kaip iš „Instagram“. Nuolat kažko laukdavau, nes giliai širdy žinojau, kad nusipelniau daug ir dar daugiau. Deja, laikas bėgo, o tas stebuklas taip ir neįvyko. Didžiausi pokyčiai apėmė tuomet, kai ėmiau iš tikrųjų investuoti į save: daugiau rūpintis savo emocine, fizine, finansine būsena, o ne tuo, kaip atrodau, kokius daiktus turiu, ar „Instagraminį“ maistą valgau ir pan.  Nesakysiu, kad dalykai, prisidėję prie mano pokyčių, yra nemokami, nes taip nėra (kai kurie jų finansine prasme yra tikrai brangūs), tačiau čia figūruoja patirtys, iššūkiai, gyvi įspūdžiai, o ne daiktai, kuriuos įsidėsi į spintą ar ant lentynos.

Iš tikrųjų, būtent žinios ir asmeninė patirtis yra pats stipriausias mano argumentas UŽ minimalizmą. Žinoma, galiu komunikuoti ekonominę naudą:  juk perkant mažiau ir racionaliau taupoma vieta, pinigai, laikas. Galiu gąsdinti, rašydama, apie tai, kad jeigu ir toliau žmonija vartos tokiais pat tempais, jau 2050-aisiais metais, gyventojams reikės ne vienos, o trijų Žemės planetų.  Bet aš to nedarysiu, nes laisvės ir pilnatvės jausmas, kurį jaučiu, išmokusi koncentruotis ne į naujus pirkinius negali lygintis nei su nauda Žemės planetai, nei su sutaupytais pinigais. Man negėda pasakyti, kad mano aplinkai draugiški pasirinkimai yra daugiau dėl savęs, o ne dėl  gamtos, ar aukštesnių tikslų. Ir tai yra normalu: tyrimai atskleidė, kad vartotojai apsisprendžia vartoti mažiau, siekdami laimingesnio ir patogesnio gyvenimo sau: jie atsisako pirkti daiktus, kurie nepadeda  jiems pasijusti laimingiems bei kertasi su jų savęs suvokimu (Cherrier ir Murray, 2007).

Negaliu tiksliai įvardinti, kas pasikeitė per paskutinį pusmetį, bet greičiausiai viskas. Paleidau nuo savęs tiek daug, pradedant  nereikalingais įpročiais,  džiaugsmo neteikiančiomis veiklomis, netenkinančiais ryšiais, laisvalaikiu prekybos centruose, baigiant nuolatiniu savęs „ėdimu“ ir ribojimu. Manau, kad didžiausi pokyčiai įvyko tuomet, kai leidau pajusti savo gyvenimą tokį, koks jis tikrai yra. Leidau sau nebesimokyti vien todėl, kad reikia (tai leido pamatyti, kaip mano pasaulis atrodo be nuolatinio stengimosi dėl gerų pažymių), pamažu iš informacinio lauko visiškai išnyko pikantiškos ir sukrečiančios naujienos (kurios, net ir būdamos visiškai nesusijusios su manimi, keldavo susidomėjimą ir adrenaliną), atsisveikinau su įpročiu žiūrėti serialus ir vaikštinėti po parduotuves be tikslo (kas anksčiau sukurdavo iliuziją, kad kažką veikiu, nors realiai nieko naudingo neveikdavau…). Atsisakiusi/sumažinusi šių dalykų pamačiau, koks iš tikrųjų yra mano gyvenimas ir kaip jame trūksta spalvų. Tik pradėjusi investuoti į savo kaip asmenybės tobulėjimą, ėmiau jausti natūralų susidomėjimą gyvenimu. Net ir dabar, jei kas nors paklaustų, ką aš mąstau apie gyvenimą ir savo ateitį, pasakyčiau vieną žodį – įdomu. Nes tikrai taip.

Tikiuosi, kad tekstas buvo naudingas!

IKI