Mažiau daiktų, bet ne pinigų

Vienas iš teigiamų dalykų, kuriuos minimalizmas atnešė į mano gyvenimą yra… daugiau mėgstamų daiktų! Ir tai yra visiška tiesa.

Keista matematika: uždirbi tiek pat, tačiau pinigų turi daugiau, perki mažiau, bet širdį džiuginančių daiktų tik padaugėja. Taupai pinigus smulkmenoms, tačiau neskaičiuoji centų potyriams ar reikalingiems, kokybiškiems daiktams. Ar įmanoma uždirbant kuklią algą leisti sau pirkti brangius daiktus ir  po to nesimaitinti tik kruopomis? ĮMANOMA. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad neturite atsisakyti kažko kito. Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad to kažko atsisakyti yra lengva.

Neslėpsiu, tam, kad turėčiau pinigų KAŽKAM didesniam (paveiksliuke tas „kažkas“ matyti 🙂 ), turiu atsisakyti daugelio smulkių kasdienių malonumų, tokių kaip kava išsinešti, saldumynai, įvairūs impulsyvūs pirkiniai, pietūs kavinėse, alkoholis. Vieni patys savaime šie daiktai neatrodo kainuojantys itin daug, bet ar pagalvojote, kokios sumos susidaro per savaitę, mėnesį, metus? Būtent iš šių smulkių, bet  tikrai nelengvų mano pirkimo pokyčių ir susidaro nemažos sutaupytos sumos.

Neretai susilaukiu klausimų: „Tai kam taupai? Kelionei , tatuiruotei, butui, vestuvėms??? “. Tai priverčia ir sau pačiai užduoti klausimą: „Tikrai, Inga, vardan ko tu taupai? Kodėl negali tiesiog mėgautis gyvenimu ir pirkti viską, ką leidžia tavo galimybės?“. Ir aš nerandu vieno, konkretaus atsakymo, nes jo paprasčiausiai nėra. Taupau, nes negaliu leisti sau prabangos netaupyti. Taupau, nes nesu iš tų žmonių, kuriems patinka gyventi „nuo algos iki algos“. Taupau, nes noriu būti pasiruošusi visoms galimybėms, kurias teikia ir dar ateityje suteiks gyvenimas. Atsisakau tik to, kas nereikalinga, neatsisakau nieko, kas padeda mano sveikatai, gerai savijautai, grožiui, asmeniniam tobulėjimui.

Viskas yra nesibaigiantis procesas: kai kurių dalykų atsisakyti sekasi sunkiau, kitų lengviau, dar kiti, pasirodo itin svarbūs ir toliau lieka mano gyvenime. Dalinuosi būdais ir mintimis, kurie man padėjo ir vis dar padeda sutaupyti pinigų:

1.Bene svarbiausias dalykas, padėjęs man sutaupyti, yra racionalesnės išlaidos maistui. Ir tai visai nereiškia, kad ėmiau pirkti prastesnės kokybės pigius produktus ar išvis nebevalgyti. Visa maisto išlaidų galia yra tame, kad valgome kasdien ir maistą paprastai perkame dažniau nei kitus daiktus, tad pokyčiai šioje sferoje itin ryškiai pasijaučia. Paprasčiausias  maisto išlaidų kontrolės būdas – naminis maistas darbe. Taip, tai užima laiko, reikalauja pastangų, tačiau padeda labai daug sutaupyti. Pasigaminus daugiau, maisto lieka ir vakarui, ar net kitai dienai. Taip pat, žinant, kad rytojaus meniu jau suplanuotas, galima išvengti kasdienio ėjimo į parduotuvę maisto, o kartu ir kitų nebūtinai reikalingų pirkinių. Svarbu ir tai, kad gaminant kiekvieną dieną nori-nenori, tenka sumažinti savo gurmanišką skonį (:D) ir apsiriboti paprastesniais, gerai žinomais receptais, o tai vėlgi leidžia sutaupyti ir laiko, ir pinigų.  Dar vienas būdas yra užkandžiavimo kontrolė. Suprantu, kad visiškai atsisakyti užkandžiavimo sunku, tačiau bent jau man padeda „užkandžių planavimas“. Taip, į darbą aš atsinešu netgi užkandžius ir neleidžiu sau pirkti nesveiko maisto darbo metu. Mano asmeninis pastebėjimas yra toks, kad geriausia pirkti tokius užkandžius, kurių nesuvalgysi iškart ir galėsi mėgautis visą dieną – duoniukai, trapučiai, įvairūs riešutai ir visi kiti sveiki (arba nelabai) variantai. Dar vienas dalykas, kuris man padeda sutaupyti pinigų, yra glaudžiai susijęs su sveika gyvensena: savo racione bandau atsisakyti kiek galima daugiau cukraus. Dėl to iš mano pirkinių krepšelio dingo tas „kažkas skanaus“, kurio kadaise taip dažnai ieškodavau. Šokoladas, sūreliai, saldinti jogurtai, sausainiai, bandelės. . .To mano pirkinių sąraše nebėra.  Ar labai baisu skaityti?:D

2.Sutaupyti man padeda aiškus savo stiliaus apibrėžimas. Anksčiau, dažnai rengdavausi taip, kaip tuomet buvo madinga. Vieną dieną mane buvo galima pamatyti su romantiška suknele, kitą dieną – su džinsiniu švarkeliu ir inkariukais ir t.t. Kuomet apsisprendžiau, kaip noriu atrodyti ir kokią žinutę savo išvaizda skleisti aplinkiniams, atkrito labai daug madingų alternatyvų, kurias galėčiau įsigyti. Problem solved! Paradoksalu, bet kartais tam tikri stiliaus akcentai netgi įkvepia elgtis atsakingiau… pavyzdžiui, vilkėdama apdribusi džemperį ir inkariukus aš daug labiau noriu ir leidžiu sau nusipirkti greito maisto. Tuo tarpu apsirengusi tvarkingai, norisi ir valgyti „tvarkingai“. Gal čia tik man.:)

3. Nemažai pinigų sutaupau ir todėl, kad renkuosi laisvalaikį gamtoje. Medžiai, žolė, saulė ir mėlynas dangus. Ir viskas nemokamai! Tūkstantį kartų geriau nei laiką leisti prekybos centruose ar kavinėse, baruose…

4. Jei jau prakalbom apie kavines…Jeigu esu mieste, dar nereiškia, kad turiu būtinai kažkur eiti valgyti. Laikas mieste gali būti puikus ir be maitinimo įstaigų. Taip pat, atidžiai renkuosi vietas, kuriose valgau ir nesišvaistau arbatpinigiais į kairę ir į dešinę. Ir visai ne todėl, kad esu „skrudžė“, tiesiog nesąžininga, kad tuos pačius pinigėlius paliekam tiek paprastam, tiek labai geram aptarnavimui. Čia vardan teisybės.:D

5. Leidimas sau atrodyti vienodai. Anksčiau turėjau liguistą įsitikinimą, kad rengtis dvi dienas iš eilės vienodai yra kažkoks nerašytas mados nusikaltimas. Maniau, kad kiekvienai progai reikia naujos suknelės (paradoksalu, bet ne kiekvienai naujai suknelei reikia progos :D), o kasdien privalu atrodyti bent minimaliai kitaip. Iš šio požiūrio išsilaisvinau pernai metais per savo išleistuves. Turėjau įsigijusi baltą, gražią suknelę, kuri (pasirodo!) buvo suplyšusi. Naktį prieš šventę reikėjo suktis iš padėties: atsiimti diplomo atėjau su seniai už simbolinę kainą pirkta juoda suknele. Šventė praėjo gražiai, o aš atrodžiau taip kaip atrodžiau:D. Iš tikrųjų, nemanau, kad šventė ar mano savijauta būtų buvusi pasikeitusi, jei būčiau buvusi su kita suknele (tuomet neturėjau darbo ir nežinojau, ką daryti su savo gyvenimu :D). Nemanau, kad išvis kažkas iš žmonių dar prisimena, kaip aš atrodžiau per diplomo įteikimus ir kad apskritai tai kam nors dar rūpi ar galėjo rūpėti. Užtat manau, kad mano piniginė labai apsidžiaugė atgavus pinigus už baltąją, nekokybišką suknelę, o išleistuvės kainavo lygiai tiek, kiek mokėjau už naujas basutes.

6. Gebėjimas atsispirti marketingo triukams. Norint sutaupyti pinigų, labai svarbu atsieti savo asmenybę nuo daiktų. O tai yra tikrai nelengva. Įvairūs brand‘ai turi taip aiškiai suformuotus identitetus, kad vienas ar kitas prekes perkame ne tiek dėl jų pagrindinės funkcijos, o dėl to, kokią savijautos iliuziją jie mums sukuria. Pamenu, kaip vienoje parduotuvėje mačiau prabangią muilinę už 29 eurus. Tuomet su drauge juokavome, kad reikia į ją investuoti, atsinešti į „baraką“ ir paskui pildyti pigiausiu muilu, nes tiesiog brangesniam nebebus pinigų. Skamba kaip didžiausia nesąmonė, bet panašios situacijos neretai pasitaiko ir iš tikrųjų. Siekiame daiktų, kurie atspindi trokštamą mūsų gyvenimo būdą, bet ne visada taip gyvename iš tikrųjų. Ar tikrai gražūs, firminiai sportiniai drabužiai pavers mane sportiškesne, o brangus fotoaparatas fotografe? Ar tikrai tam, kad jausčiausi graži turiu mokėti dažytis, o jei jau geriu migdolų pieną (ar kokį kitą panašų daiktą) jau galiu manyti, kad rūpinuosi savo sveikata? Sunku, kartais liūdna, tačiau vienas ar du daiktai neapsprendžia to, kokie esame.  Tai apima gyvenimo būdą, filosofiją, vertybes, o prie to natūraliai prisiderina ir atitinkami daiktai (kurie net nebūtinai turi būti kažkokie labai demonstratyvūs). Tad kaskart, kai mintyse gimsta naujas pirkinys ir svajonė, stengiuosi nesusižavėti ja per greitai ir išsiaiškinti tikruosius savo ketinimus.

7. Sezoninius pirkinių atsisakymas (ypač jei tai yra vasara). Kad ir kaip liūdna, tačiau karštomis vasaromis pasigirti negalime. Jeigu tik galėčiau savo vasariškais pirkinių sprendimais prišaukti bent kiek saulės – nieko nemąstydama pirkčiau ir naują maudymosi kostiumėlį, ir naujus akinius ir skrybėlę, kremą nuo saulės, formelių ledukams, pripūčiamą čiužinį bei daug kitų vasariškų dalykų. Deja, tokios galios neturiu, todėl ir atsisakau pirkti daiktus, kurie savo funkciją galėtų atlikti tik kartą ar du per metus. (Nors prieš metus įsigyta skrybėlė nuo saulės vis dar laukia savo debiuto. Soon…)

8. Laisvė sau kartais nieko neveikti. Iš tikrųjų, kartais jaučiamės lyg ir įpareigoti kažką smagaus veikti. „Juk savaitgalis! Kaip tu čia namie“… Ir tai puiku, jei tik veikti yra ką. Visgi kartais, pastebiu, kad mokame už pramogas, kurios mums kitu (o ne savaitgalio) atveju net nebūtų įdomios. Iš tikro, ėjimas kažkur tik tam, kad eitum ir mokėjimas už dalykus tik tam, kad „užsidėtum pliusiuką” yra tiesioginis pinigų švaistymas. Leiskime sau nieko nežadantį vakarą pabūti ramiai ir visuomet turėsime pinigų toms vietoms ir pramogoms, kur tikrai norime būti.

Taigi, kaip ir minėjau, visų išvardintų dalykų atsisakyti kasdieniame gyvenime nėra taip jau lengva, tačiau rezultatai atperka bet kokius lūkesčius. Būtent už sutaupytus pinigus neseniai įsigijau koncertą į kultinės grupės „Depeche Mode“ koncertą. Bilietai tikrai nebuvo pigūs, tačiau pažvelgus alternatyviai… Ar tikrai?

Kiek man realiai kainavo bilietas?

•  14.4 dienos naminio maisto darbe;
• 36 neišgertos 2 eur vertės kavos;
• Maždaug trys nauji neįsigyti drabužiai;
• Maždaug 225 nesuvalgyti sūreliai;
• Maždaug 18 neišgertų alaus bokalų;
• 11 filmų, žiūrėtų namie, o ne kino teatre;
• 4-5 neįsigytas knygas;
• Apie 10 nereikalingų kosmetikos priemonių.

Turint omenyje, kad šie pasirinkimai gali būti kombinuojami tarpusavyje, o racionalus taupymas gali tęstis ištisus metus… Gal ir ne tiek jau daug.:)

Tai kas kartu į koncertą?:)

Iki ir sėkmės!