Apie tai, kaip nemokėjimas dažytis man išėjo į naudą
One wise lady said „if you’re always glammed up, you’re never glammed up”
Buvo laikai, kai galvojau, kad reikia išmokti dažytis, tačiau visiškai neturėjau tam kantrybės.
- Nusipirkdavau kokią vieną „ant bangos“ esančią priemonę, kuri be kitų linijos priemonių nedarydavo trokštamo efekto.
- Įdomumo dėlei pažiūrėdavau kokį makiažo tutorial‘ą ir stebėdavausi kiek daug priemonių galima užsitepti ant veido ir kaip kiekviena jų turi savo paskirtį. Neretai, variantas „PRIEŠ“ man buvo gražesnis nei „PO“, nors ir supratau, kad daugelis tų makiažų buvo kuriami ne kasdienai ir ne į gatvę eiti.
- Kartais palygindavau save su tobulai pasidažiusiomis, nenusakomo amžiaus merginomis troleibusuose.
Iš punktų aukščiau, galite suprasti, kad makiažas niekada nebuvo mano prioritetas. Pasidažydavau šiek tiek ir taip kaip moku. Nieko ypatingo.
Per karantiną atpratau net ir nuo minimalaus makiažo – nepadažytas veidas man pasidarė toks savas ir artimas. Investavau į kokybiškas odos priežiūros priemones, kurios kartu su tušu (na dar raudonais plaukų dažais, bet čia kita istorija), rodos, yra bene viskas, ko man reikia. Žiūrėti į save veidrodyje ir neieškoti ką ir kaip reikėtų pataisyti – geras ir išlaisvinantis jausmas.
Pirmą kartą su profesionaliu makiažu jaučiausi pasakiškai – tai buvo taip nekasdieniška, visai man nebūdinga. Juokiausi, kad jaučiuosi tarsi su Instagram filtru ant veido. 😊 Kartu supratau ir vieną svarbų dalyką – meistras su kokybišku makiažu rankose praktiškai iš kiekvieno veido gali padaryti labai gražų. Toks tobulas grožis nėra kažkas nepasiekiamo, tai įmanoma kiekvienam.
Galbūt todėl, sveika, švytinti oda, spindinčios akys, gaivumas ir lengvumas, tapo dabartiniu mano grožio apibrėžimu.
P.S. ar tik man vienai atrodo, kad natūralumas pamažu grįžta į madą?
