„Berniukas nuryja visatą“ (Trent Dalton) – per daug detalus ir ištemptas tikros istorijos atpasakojimas
Motyvuota gerų atsiliepimų, paėmiau knygą „Berniukas nuryja visatą“ į rankas. Tikėjausi neeilinės istorijos, kuri „nuneš protą“, galbūt kažko primenančio „Šantaramą“. Nusivylimas su kiekvienu įveiktu 100 puslapių vis augo. Knyga pasirodė nuspėjama ir šabloniška. Net nepasakyčiau, kad buvo įdomu skaityti…
Nors pradžioje knyga skaitėsi sunkokai, bet atrodė paslaptinga ir turinti savitą logiką. Verčiant puslapius tolyn, įvykiai tapdavo vis beprotiškesni ir baigdavosi šabloniškai. Į knygos galą, jau žinojau, kada herojus išgelbės policininkai, nujaučiau, kad tuoj laukia viešas priešo demaskavimas, nuspėjau, kad greitai bus pirmasis herojų bučinys ir t.t…Blogiausia, jog skaitydama supratau, kad toliau istorijoje nenutiks nieko netikėto – teigiami herojai liks teigiami, blogiukai net ir po dešimtmečio toliau vykdys savo blogus kėslus, o pagrindiniam veikėjui Ilajui, patyrusiam tiek daug likimo smūgių, viskas baigsis laimingai – taip, kaip reikia. Net nepasakyčiau, kad pavyko įsisąmoninti, kokie nesuvokiamai žiaurūs ir neteisingi aprašomi įvykiai buvo (ypač vaikui!). Knygoje jie tiesiog ėjo, praėjo ir tiek.
Svarbu paminėti, kad knyga yra pusiau autobiografinė. Autorius yra garsus žurnalistas ir pats pripažįsta, kad yra daugiau aprašinėtojas nei kūrėjas, kas ir juntama šioje knygoje. Aprašymų tiek daug, jie keičiasi gana greitai, jiems taip ir nesuteikiama pakankamai emocinio svorio, todėl nesugebėjau įsijausti į istoriją. Knygoje visko daug ir detaliai: nuo šeimos tragedijos ir traumų vaikystėje iki didelio mafijos šulo demaskavimo, nuo priklausimo narkotikų platintojų klanui iki pirmojo darbo pokalbio, nuo vizijų ir keistų ženklų iki meilės romano… Susidarė įspūdis, kad knyga tiesiog per daug išplėsta ir dalies aprašomų dalykų galėtų ir nebūti.
Knygos pradžioje bandžiau analizuoti, ką atspindi pagrindinis herojus Ilajus ir kokia yra jo misija. Atidžiai sekdama įvykių eigą, pati sau pasidariau išvadą, kad jo tikslas yra rasti atsakymą į klausimą: ką reiškia būti geru žmogumi? Kadangi berniukas augo aplinkoje, kur gėrio apraiškų nėra daug, įsivaizdavimą, ką reiškia būti geru žmogumi, jis kūrėsi iš pokalbių su savo aukle Ploniu, knygų ir filmų…Visgi, įdomiausias knygos herojus, man pasirodė, iš kalėjimo pasprukęs ir berniukų aukle dirbantis Plonis. Jo neeilinės patirtys ir gyvenimo filosofija suteikė knygai įdomesnį prieskonį. Užgimė smalsumas ir jausmas, kad skaitau įdomią istoriją, kuri verta mano laiko…Kiti veikėjai nepaliko praktiškai jokio įspūdžio.
Man gaila, kad tiek daug vyko šioje knygoje ir kiek mažai ji mane palietė. Esu skaičiusi knygų, kuriose veiksmas vyksta tik herojaus galvoje/prisiminimuose/interpretacijose, bet tai yra atskleidžiama taip įtraukiančiai, kad veiksmo atrodo visiškai pakankamai. Šioje knygoje, man asmeniškai, viskas buvo priešingai. Vyksta tiek daug ir įvairiai, bet herojų drama taip ir nepradeda rūpėti.
Jei atvirai, nežinau, kas išliko, perskaičius šią knygą. Suprantu, kad ji parašyta, remiantis tikrais įvykiais, tad dalis mano nusivylimo dėl šabloniškumo tarsi netenka prasmės. Galbūt jau tikrai nebeatskiriu pasaulio knygose ir realybėje ir tikrai gyvenimas veikia taip, sakykime, iš dalies nuspėjamai? Visgi, aprašomasis stilius ir ištempta istorija prailgo ir nuvylė… Viena iš tų knygų, kuri neišpildė lūkesčių…
Vertinimas 4/10
Dar šis tas…
Kodėl tikėjausi kažko panašaus į „Šantaramą“? Tiek Šantaramas tiek „Berniukas nuryja visatą“ yra dalinai autobiografinės knygos, parašytos australų. Abiejose knygose paliesta narkotikų tema ir gatvės gyvenimas. Abiejose istorijose yra gerai saugomas Australijos kalėjimas ir bėglys, kuriam pavyko pasprukti. Abi knygos didelės apimties ir puikiai įvertintos tiek kritikų, tiek skaitytojų. Abiejose – neeilinės, filmo vertos istorijos, kuriose nuolat susiduria blogis ir gėris, žmogiškumas ir instinktai, dvasingumas ir pinigų troškimas. Visgi, knygos paliko kardinaliai skirtingus įspūdžius. „Šantaramo“ skaitymas yra tarsi dvasinė kelionė – daug išminties, įkvėpimo, vietos pamąstymams + įdomus, įntriguojantis siužetas. Tuo tarpu „Berniuke“ galima atrasti mistikos ir ezoterikos (paslaptingas raudonas telefonas, mįslingi nebylio brolio ore rašomi žodžiai, „laimingas Ilajaus pirštas“, pasikartojantis stiklinio ežero vaizdinys, nuolat kartojama frazė, kad berniukai ypatingi, ir t.t.), taip pat pamąstymų apie gėrį, tiesą, žmogaus stiprybę, bet visa tai tiesiog išnyksta kitų įvykių sraute.