Rašau apie knygas, kai vaikas miega
Knyga atsiskleidė pamažu. Pradžioje atrodė, kad skaitau gerai parašytą, bet jau girdėtą istoriją apie dvi seseris, atstovaujančias skirtingus moterystės polius – Motiną ir Nepriklausomą vienišę. Vakarė – didmiesčio karjeristė, kurios gyvenimas yra PR’o projektai, vakarėliai ir one night standai. Jos sesuo Gustė – tobulos žmonos titulo siekianti jauna mama, nesulaukianti palaikymo ir užsisukusi buityje. Abi […]
Rašyti apie knygą reikia iškart, kai tik perskaitai. Deja, šį kartą to padaryti nespėjau ir pirminis įspūdis kiek prislopo. Visgi, sugalvojau apie Virginijos Kulvinskaitės knygą „Keturi“ papasakoti taip, tarsi pasakočiau geram draugui. Įsivaizduokime, kad sėdime prie puodelio kavos ir kalbamės apie knygas. Štai ir atėjo eilė kalbėti man. Pradėjusi pasakoti pirmiausia įvesčiau į kontekstą: Virginiją […]
Jau seniai skaičiau tokią šviesią ir gražią knygą. Ji tiesiog prikaustė: skaitydama ir šypsojausi, ir juokiausi, ir susimąstydavau. „Mane vadina kalendorium“ mane pripildė šviesos, jaučiausi lyg skaityčiau apie Forestą Gampą tik iš Latvijos:). Daugiau įspūdžių tekste.
LAIMĖJAU! Esu labai laiminga, kad mano anotacija apie knygą „Kombinio moteris” laimėjo specialią kūrybiškiausios anotacijos konkurso nominaciją Padėkos raštas Kūrybiskiausios anotacijos konkurso PASAULIS MANO KNYGŲ LENTYNOJE laureatei Ingai Vinčiūnienei už kūrybiškiausią Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išleistos knygos anotaciją, originaliai prabilusį tekstą, savitos formos paieškas, dalyvavimą konkurse ir meilę literatūrai. Siekti savo svajonių niekada nevėlu! Dėkoju […]
„Mergina iš niekur“ – tai tikra ir neeilinė moters, užaugusios bėglių šeimoje, vaikystės ir jaunystės istorija. Sulaukusi devynerių Bajana jau buvo pagyvenusi penkiuose žemynuose ir prisidengusi šešiomis fiktyviomis tapatybėmis. Kaskart staiga pabėgus į kitą šalį, kartu su naujais vardais, Bajanos šeima pakeisdavo ir savo gyvenimo faktus bei istorijas, kurias vaikai turėjo išmokti mintinai. Pranykti nepalikus jokių pėdsakų šeima buvo įpratusi greitai ir staiga. Bėglių namais tapo visas pasaulis, bet lygiai taip taip jie niekuomet neturėjo vietos, kurią galėtų vadinti namais.
„Skaitau apie mirtį, skrodimus ir lavonus” – tokį sakinį iš manęs buvo galima girdėti visą rugsėjo mėnesį.
Ar nebuvo baisu, slogu, ar nesusigadindavau nuotaikos? Tikrai ne. Knyga „NE SAVA MIRTIMI” man buvo tarsi įdomus ir įtraukiantis biologijos, medicinos ir sociologijos paskaitų miksas.
Kitoje kaimo troboje gyvena neseniai našle tapusi Nora. Ji gyvena ne viena, o su savo anūku Mycholu, kuris nevaikšto, nekalba, visą dieną rėkia. Norai negali padėti nei gydytojas nei kunigas. „ – Jis nepagydomas. Jis kretinas. Susitaikykite….“ Apimta nevilties dėl tiesiog akyse nykstančio anūko ir kaimelio gyventojų apkalbų, Nora kreipiasi pagalbos į Nensę, kuri patikina, kad luošasis vaikas tėra Gerųjų žmonių palikta fėja, o tikrasis Mycholas – pagrobtas. Nora taip tuo įtiki, kad sutinka atlikti pavojingus fėjų varymo ritualus, kurie gali pasibaigti net mirtimi.
Keista istorija, pasakojama Lenkijos kaime gyvenančios Janinos Dušejko lūpomis, sudomino nuo pirmųjų sakinių. Greičiausiai to ir galėjau tikėtis, nes kitas O.Tokarczuk romanas „Bėgūnai“, man tikrai labai patiko (rekomenduoju).
Pastaruoju metu daug duomiuosi Mindufulness praktikomis ir mokausi medituoti. Mindfulness moko būti „čia ir dabar“ ir turi daug bendro su budizmo filosofija. Šiandien noriu jums papasakoti apie tris budizmo tiesas. Tai ką pasakysiu, nėra susiję su religija. Susipažinti su šiais budizmo principais naudinga kiekvienam.
Šiandien norėčiau pakalbėti apie kontrolę, o tiksliau apie poreikį jausti kontrolę.
Dar prieš metus ar du tikrai nebūčiau įvardijusi savęs kaip taisyklių ir kontrolės žmogaus, nes pati sau neatitinku įsivaizdavimo, kaip turėtų atrodyti kruopščiai taisykles sekantis žmogus. Įsivaizduodavau tokiu žmones kaip griežtus, rimtus, sustyguotus darboholikus. Visuomet laikiau save visiškai kitokia.