Apie knygas ir dar šį bei tą
LAIMĖJAU! Esu labai laiminga, kad mano anotacija apie knygą „Kombinio moteris” laimėjo specialią kūrybiškiausios anotacijos konkurso nominaciją Padėkos raštas Kūrybiskiausios anotacijos konkurso PASAULIS MANO KNYGŲ LENTYNOJE laureatei Ingai Vinčiūnienei už kūrybiškiausią Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išleistos knygos anotaciją, originaliai prabilusį tekstą, savitos formos paieškas, dalyvavimą konkurse ir meilę literatūrai. Siekti savo svajonių niekada nevėlu! Dėkoju […]
Ši knyga yra apie 50-mečius dvynius Džinę ir Džiulijų, gyvenančius skurdžioje trobelėje kartu su mama Dote ir kalyte Mole. Nuošali trobelė šeimos tarsi prieglobstis nuo išorinio pasaulio. Džinė kartu su mama augina daržoves, Džiulijus – dirba pavienius fizinius darbus, vakarais visi kartu muzikuoja. Ūkio darbai, skurdi buitis ir muzika – štai apie ką sukasi šeimynos pasaulis. Nors knygos veiksmas vyksta šiais laikais, skaitant tai lengva pamiršti. Skurdi buitis, radijas ir senas mobilusis telefonas – trobelėje šeima gyvena tarsi praeitame amžiuje. Lygiai taip pat nesunku pamiršti, kiek pagrindiniams veikėjams metų. Nors yra sulaukę vidutinio amžiaus, socialinėse situacijose jie neretai elgiasi tarsi nepatyrę vaikai.
„Mergina iš niekur“ – tai tikra ir neeilinė moters, užaugusios bėglių šeimoje, vaikystės ir jaunystės istorija. Sulaukusi devynerių Bajana jau buvo pagyvenusi penkiuose žemynuose ir prisidengusi šešiomis fiktyviomis tapatybėmis. Kaskart staiga pabėgus į kitą šalį, kartu su naujais vardais, Bajanos šeima pakeisdavo ir savo gyvenimo faktus bei istorijas, kurias vaikai turėjo išmokti mintinai. Pranykti nepalikus jokių pėdsakų šeima buvo įpratusi greitai ir staiga. Bėglių namais tapo visas pasaulis, bet lygiai taip taip jie niekuomet neturėjo vietos, kurią galėtų vadinti namais.
Tai bus humoro nestokojanti knyga apie psichinę sveikatą. Tokius „namų darbus“ atlikau prieš pradėdama skaityti. Pradžia atrodė nemažai žadanti. Pagrindinė knygos veikėja Marta pasakojimu grįžta į laikus, kai su ja imasi darytis kažkas keisto – nerimas, baimė, visiška stagnacija. Ji pasakoja apie savo disfunkcinę šeimą: nejautrią ir atsiribojusią motiną, geraširdį gyvenimo užspaustą tėtį ir artimiausią […]
Bene labiausiai mane sudomino faktas, kad Danijoje yra Laimės tyrimų institutas, kad laimė gali būti mokslo objektas, o pagrindinė žmogaus karjeros kryptis gali būti susiję su laimės tyrimais. Mane sužavėjo autoriaus Meik Wiking asmenybė, mokėjimas mėgautis gyvenimu ir kurti įsimintinas akimirkas (ne veltui danas!). Knygoje remiantis laimės tyrimais, kartu su pavyzdžiais atskleidžiamos reikalingos sąlygos, kad „gimtų” laimingas prisiminimas. Pavyzdžiui: svarbias akimirkas paversti kuo labiau multisensorinėmis (kvapu, garsais, skoniu), siekti kuo daugiau pirmųjų kartų, atsiminimus paversti istorijomis ir kuo dažniau jomis dalintis, skirti dėmesį akimirkoms, investuoti savo laiką, kad prisiminimas taptų ypatingas, kuo daugiau fotografuoti ar kitaip įamžinti prisiminimus ir t.t.
„Stebuklas“ tai – intriguojantis, tikrų įvykių ikvėptas istorinis romanas. Knygoje pasakojama paslaptinga istorija apie keturis mėnesius be kąsnio burnoje gyvenančią mergaitę Aną. Veiksmas vyksta mažyčiame kaime, kurio gyventojams badaujančios mergaitės stebuklas yra bene svarbiausias įvykis ir Dievo galybės įrodymas. Ko jau ko, bet religinio fanatizmo, derančio su cinišku abejingumu šioje knygoje netrūksta.
Kitoje kaimo troboje gyvena neseniai našle tapusi Nora. Ji gyvena ne viena, o su savo anūku Mycholu, kuris nevaikšto, nekalba, visą dieną rėkia. Norai negali padėti nei gydytojas nei kunigas. „ – Jis nepagydomas. Jis kretinas. Susitaikykite….“ Apimta nevilties dėl tiesiog akyse nykstančio anūko ir kaimelio gyventojų apkalbų, Nora kreipiasi pagalbos į Nensę, kuri patikina, kad luošasis vaikas tėra Gerųjų žmonių palikta fėja, o tikrasis Mycholas – pagrobtas. Nora taip tuo įtiki, kad sutinka atlikti pavojingus fėjų varymo ritualus, kurie gali pasibaigti net mirtimi.
Pradžioje buvo vargšė mergaitė, nepripažįstama tėvo ir palikta mamos. Po to ilgi metai būnant beteise tarnaite skirtinguose namų ūkiuose. Gniuždanti mylimojo išdavystė. Kaltinimas nužudymu ir negailestingas nuosprendis. Agnes gyvenimas nutrūks vos trisdešimt ketverių. Ji įeis į istoriją kaip paskutinis žmogus, kuriam Islandijoje įvykdoma mirties bausmė.
„Iš dangaus nukrito trys obuoliai: vienas obuolys tam, kas matė, kitas – tam, kas papasakojo, o trečias – tam, kas klausėsi.“ Taip baigiasi tipiška armėnų pasaka. Ir nuo tokio pavadinimo iš, atrodo, kasdieniškų darbų, namų apyvokos rakandų ir žmogiškų aistrų rašytoja Narine Abgaryan pradeda kurti magišką pasaulį.”
Knygoje „Mūsų smagiausios dienos” pasakojama Sorensonų šeimos istorija. Knyga man patiko savo siužeto paprastumu. Buvo gera bent trumpam (jei taip galima sakyti, nes knyga neplona – 643p!) atitrūkti nuo globalių problemų. Man patiko pamiršti ekonomiką, politiką, ekologiją ir visa tai, į kur ritasi šis išprotėjęs pasaulis. Skaičiau ir supratau, kokia unikali yra kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos istorija. Lygiai kiek ramaus buvimo ir džiaugsmo, ten gali būti skausmo, intrigų, netikrumo.