Detonuota pykčio bomba
Veiksmas vyksta maždaug prieš metus LIDL parduotuvėje. Tuomet ši parduotuvė vis dar buvo ant bangos, tad ir eilės didžiulės, o aš stoviu vienoje iš jų. Žmonių tiek daug, kad eilė prasideda kaip kelios ilgos eilės, kurios artėjant prie kasų skyla į dar daugiau mažesnių eilučių. Taigi, stoviu vienoje iš tų didžiulių eilių jau kurį laiką, jaučiu pyktį ir nuovargį: „Na ir koks velnias nešė mane i šią galerą???“. Bet aš ne iš tų, kurie pasiduoda dar nenugalėti, tad laukiu toliau.
Staiga prie manęs, stovinčios viename iš eilės lūžio taškų (tuomet, kai iš pirmosios eilės, patenki į mažesnę, vedančią tiesiai prie kasininko) prieina močiutė su keliais produktėliais ir pasiteirauja, ar čia eilės galas. Teisybės dėlei, turėčiau paminėti, kad ji nebuvo viena iš tų mielų, šiltų močiučių, kurios pardavinėja pakalnučių puokštutes. Ji buvo labiau ta močiutė, kuri troleibuse nesibodės garsiai aptarinėti, koks blogas šiuolaikinis jaunimas ir tikrai mokės išsireikalauti vietą sau ir savo rankinukui. Aš kaip didžiąją eilės dalį atstovėjusi senbuvė patikinu ją, kad eilės galas ne čia, o ten (numoju atgal į parduotuvės gilumą, nes tikrai tokio didumo eilės buvo…). Močiutė supyksta, pradeda skųstis ir burbėti, o aš, kažkodėl pajuntu kažkokią lengvą piktdžiugą: „Taip jau yra, bet visi šitą ilgą eilę atstovėjome, jums reikia eiti į galą“. Močiutė dar labiau įniršta, o man darosi jau ne tiek įdomu, kaip klostysis šita situacija, o baisu.
Staiga, prabyla moteris, visą laiką stovėjusi prieš mane. Ji, kartu su savo dukra ir jos vaikinu, visą stovėjimo eilėje (o ką, vos ne „sėdėjimas zonoje“:D) laiką, kalbėjosi apie savo gyvenimą Vokietijoje. Taigi ši moteris, maloniai paklausė, kas nutiko nepatenkintajai močiutei, o ši tikrai nemandagiai atšauna, kad nežmoniška eilė, kad neįmanoma čia ir t.t… Kaip manot, ką daro moteris? Tiesiog nusišypso ir sako: „Tai prašom, stokit prieš mus“. Aš mintyse nustembu, nes visada jausdavau konfrontaciją su piktais senjorais ir niekada nenorėdavau jiems nusileisti… O čia šitaip! Močiutė nustemba nemažiau nei aš ir išsišiepia nuoširdžiai lyg 80-metis vaikas, po to labai mandagiai padėkoja moteriai ir susideda ant važiuojančio takelio savo kelis daiktelius. Imu jausti kaip pyktis ir susierzinimas atmosferoje pamažu sklaidosi.
Dar kelios minutės ir pagaliau išeinu ir prekybcentrio. Jaučiausi tokia dėkinga tai nepažįstamai moteriai, kuri išgelbėjo visus aplinkinius ir pačią save nuo konflikto ir blogų emocijų tiesiog „lygioje vietoje“. Kartais nereikia ir konfliktų sprendimų seminarų lankyti – va čia tikri, praktiniai įgūdžiai!
Gražios dienos!<3