„Gerieji žmonės“ (Hannah Kent) – paslaptinga XIX a. kaimo aura ir pagoniškos apeigos, siekiant sugrąžinti fėjų pagrobtą vaiką
Pirmoji Hannah Kent knyga „Paskutinės apeigos“ man labai patiko, todėl buvau tikra, kad nenuvils ir antroji, pavadinimu „Gerieji žmonės“. Šį kartą veiksmas vyksta ne Islandijoje, o XIX a. mažame Airijos kaimelyje, kurio žmonės tiki atgamtinių būtybių – fėjų, kurias vadina Geraisiais žmonėmis, egzistavimu. Žmonės šalia Gerųjų žmonių gyvena šimtus metų, o kiekviena kaimelį ištikusi neganda yra laikoma fėjų prakeiksmu, todėl žmonės yra išmokę jų netrukdyti ir nepykdyti.
Visame kaime yra vienintelis žmogus, mokantis palaikyti ryšį su fėjomis – tai atsiskyrėlė Nensė, apdovanota „suopračiu“ ir „gebėjimu veizėti“. Nors Nensė yra kaimo bendruomenės atskalūnė, ji ir jos žolelės yra nepakeičiamos priimant gimdymus bei gydant negalavimus. Būtent į Nensę nerasdami išeities kreipiasi net atvirai ją niekinantys kaimynai. Tai ypač nepatinka naujam kaimelio kunigui, kuris stengiasi išmušti pagoniškus papročius iš gyventojų galvų. Skaitydama žiniuonės Nensės istoriją prisiminiau knygą „Nesunaikinama moterų galia“ (Mona Chollet), kurioje iš istorinės perspektyvos pasakojama raganų persekiojamo istorija. Tam, kad būtum apšaukta ragana pakakdavo būti kitokiai nei kitos moterys – vienišai, protingai ir gebančiai pasirūpinti savimi. Būtent tokia ir yra Nensė.
Kitoje kaimo troboje gyvena neseniai našle tapusi Nora. Ji gyvena ne viena, o su savo anūku Mycholu, kuris nevaikšto, nekalba, visą dieną rėkia. Norai negali padėti nei gydytojas nei kunigas. „ – Jis nepagydomas. Jis kretinas. Susitaikykite….“ Apimta nevilties dėl tiesiog akyse nykstančio anūko ir kaimelio gyventojų apkalbų, Nora kreipiasi pagalbos į Nensę, kuri patikina, kad luošasis vaikas tėra Gerųjų žmonių palikta fėja, o tikrasis Mycholas – pagrobtas. Nora taip tuo įtiki, kad sutinka atlikti pavojingus fėjų varymo ritualus, kurie gali pasibaigti net mirtimi.
Knygoje veikia dar vienas svarbus veikėjas – jaunutė samdinė Merė, kuriai paskirta rūpintis Mycholu. Mergina, nors ir išvargusi nuo nuolatinės berniuko priežiūros, išlaiko jam empatiją ir vis dar žiūri į jį kaip į žmogų. Ji yra tarsi sveiko proto atsvara šeimininkės įtikėjimui. Deja, jos balsas šioje istorijoje turi mažai galios. Buvo skaudu stebėti, kaip keičiasi Noros santykis į Mycholą. Nors ir pradžioje jai buvo sunku mylėti ligotą vaiką, Nora jį bent užjautė ir rūpinosi. Kiek vėliau mintis, kad vaikas yra sukeistas, ją tiesiog apsėdo, pasikeitė netgi jos žodynas – Mycholas jos lūpose tapo tiesiog „padaru“ arba „fėja“.
Pradėjusi skaityti atidžiai sekiau įvykius knygoje. Galbūt šios knygos pasaulyje tikrai egzistuoja fėjos? Galbūt Mycholas tikrai sukeistas, juk jo nepažino net mirštanti motina…Gailestis Mycholui yra neišvengiamas – kaip tam berniukui galėjo pagerėti be artimų žmonių meilės? Puikus Nensės ir Noros charakterių išpildymas knygą pavertė dar įdomesne – tai nebuvo kvailos tamsuolės ar beširdės sadistės. Nensė turėjo savų, netgi tuomet pagrįstų argumentų, kad mažasis Mycholas yra fėja. Tuo tarpu Nora apimta nevilties ir nesibaigiančio skausmo pagaliau randa vaistą – tikėjimą, kad išvarius sukeistąjį, ji vėl atgaus anūką.
„Gerieji žmonės“ yra įtraukianti, raganiška knyga. Jos atmosfera nuneša į laikus, kai vis dar egzistuoja tikėjimas natūralia medicina, užkalbėjimais ir prakeiksmais. Neslėpsiu, skaityti šią knygą prietemoje kartais buvo šiek tiek baugu. BET tai nėra stebuklinė pasaka, didžiąją dalį to lengvo šiurpuliuko sukėlė ne burtai ar Gerųjų žmonių prakeiksmas, bet šių laikų išsilavinusio žmogaus supratimas, kad Nensė tebuvo dora ir protinga, žoles pažįstanti moteris, Nora – gedinti dukros ir vyro, desperacijos apimta našlė, o mažasis Mycholas – tiesiog sergantis berniukas, kuris buvo ne tik fiziškai neįgalus, bet ir našlaitis, netekęs mamos, kuri galbūt vienintelė šiam pasauly, būtų galėjusi jį priimti tokį, koks yra.
Vertinimas: 10/10 Knygoje intriga tęsiasi iki paskutinio puslapio. Greičiausiai jau nutuokiate, kaip knyga galėtų baigtis, bet tai visiškai nesvarbu. Tai knyga, kurioje svarbiausia ne paskutinis knygos puslapis, bet kelias link to, kas įvyko. Tikrai rekomenduoju šią knygą, o Hannah Kent tapo viena mėgstamiausių mano rašytojų!