Gyveno kartą Uvė (Frederik Backman) arba įkvepianti užkietėjusio bambeklio metamorfozė
Ši knyga man patiko tiek savo siužetu, tiek rašymo stiliumi. Uvės istorija, rodos, sena kaip pasaulis. Joje vyresnio amžiaus bambeklis, nesisveikinantis su kaimynais ir griežtai prižiūrintis, kad visi laikytųsi nustatytų taisyklių bei netikėtai atsikraustę nauji kaimynai, kurie padeda atsiskleisti visai kitokioms uždarojo pikčiurnos spalvoms.
Uvė netgi būdamas nemandagus, tiesmukas ir atskalūniškas kelia susidomėjimą ir simpatiją skaitytojui, verčiant knygos puslapius šie jausmai tik stiprėja, nes atskleidžiama Uvės gyvenimo istorija. Pasirodo, kad ne iš gero gyvenimo vyriškis yra būtent toks, koks yra. Vieniša našlio kasdienybė, įvairių institucijų biurokratinės nesąmonės ir laisvamaniai aplink jį taip išvargino, kad, rodos, jis turi teisę jaustis mažų mažiausiai pavargęs ir nepatenkintas. Uvė yra iš tų vyrų, kurie mažai kalba, bet puikiai darbuojasi rankomis – jis geba meistrauti ir supranta mechanizmus, jam nereikia nieko daugiau kaip tik realaus darbo (ne kompiuterinės programos ar malimo liežuviu), kurį galėtų atlikti teisingai ir kaip gali geriausiai. Nieko keisto, kad tokio sukirpimo vyras kaip Uvė neturi draugų, nemoka atvirauti ir palaikyti pokalbius. Galbūt todėl, netekęs mylimos žmonos, kuri, rodos, vienintelė priimė jį tokį, koks yra, Uvė preciziškai planuoja bandymus nusižudyti, kurių kiekvienas baigiasi absurdiškomis situacijomis. Ironijos ir humoro šioje knygoje netrūksta. Kaip ir užuojautos Uvei – apmaudu, kad vienam žmogui, gali kliūti šitiek likimo išbandymų…
Grįžtant į pradžią – galbūt Uvės istorija ir yra viena tų, kurių pabaigą galima nuspėti jau knygos pradžioje, tačiau istorijos pasakojimas neleidžia nuobodžiauti nė sekundės. Knyga suskirstyta į daug nedidelių skyrelių, todėl skaitosi gana greitai. Patiko tai, kaip autorius atskleidė Uvės portretą, kuris pasirodė įvairiapusis – tai ne tik gyvenimo vėtytas ir mėtytas, vienišas našlys, bet ir sąžiningas, teisingas, uolus, darbštus žmogus su aiškia ir konservatyvia vertybių sistema, su kuria šiuolaikiniame pasaulyje ne taip lengvai sekasi gyventi.
„Gyveno kartą Uvė“ ne tik gražiai parašyta istorija, bet ir viena tų knygų, kurios įkvepia būti tolerantiškesniems ir bent sekundę stabtelti prieš nuvertinant kitą žmogų. Juk iš tikrųjų, kiek daug šansų, kad po pykčiu ar nemandagiu elgesiu, slypi sužeistas, neįvertintas, galimai nelaimingas žmogus, kuris apsimetinėti kitokiu, nei yra, tiesiog nesugeba. Tikrai įdomu skaityti, kaip skirtingai gali elgtis tas pats žmogus, jei tik kiti leidžia jam būti savimi ir neatstumia net jei jis ir nėra toks „patogus ir pūkuotas“. Kitaip tariant, yra toks kaip mūsų knygos herojus Uvė.
Vertimas 9/10 – galima drąsiai rekomenduoti kitiems!