Homo office (Ida Povilaitė). Komplikuota istorija su laiminga pabaiga (?) ir nepaliekantis neužbaigtumo jausmas
Kuo mane patraukė ši knyga?
Pirmą kartą į akiratį pateko lietuviška grožinė knyga, kurios tematika – darbas ofise didžiulėje korporacijoje. Galvojau, kad ši knyga leis pasitvirtinti ar paneigti savo pačios pastebėjimus, o galbūt atrasti naujų įžvalgų. Vis dėlto, esu gerai pažįstama su darbu ofise, tad tikėjausi, kad knyga kažkuo bus ir apie mane.
Apie ką ši knyga?
Jeigu reikėtų apibūdinti šią knygą vos pora žodžių, sakyčiau, kad ji apie parduotą gyvenimo laiką.
Pirmoji knygos dalis man patiko labiau dėl to, kad galėjau suprasti, kas joje vyksta. Didžiulėje korporacijoje karjeros piką pasiekusi moteris, šaltakraujiškai veikia verslo pasaulyje, bet yra visiškai pametusi pati save. Ji neturi jokių artimų ryšių, net su dukra ir savo partneriu. Nors uždirba daug pinigų, bet iš esmės yra pardavusi savo gyvenimo laiką. Šioje knygos dalyje gerai supratau, kur viskas krypsta ir ką autorė tuo nori pasakyti. Aišku, kraštutinumų skyriuje nemažai – man sunku patikėti, kodėl strategiška ir protinga herojė, yra visiškai apleidusi savo asmeninį gyvenimą.
Antroji knygos dalis yra apie herojės gyvenimo pokytį, palikus darbą didelėje korporacijoje. Veiksmas vyksta tai Vilniuje, tai Berlyne, tai Rygoje. Herojė semia gyvenimą pilnomis saujomis ir susipažįsta su įdomiais žmonėmis, kurie turi savų paslapčių ir nutylėjimų. Pamažu veiksmas vystosi link paslaptingos konspiracijos, pasaulio galingųjų susivienijimo, į kurių draugiją, aišku, pakviesta ir mūsų herojė. Vyksta galios žaidimai, mūsų heroję tarsi laukinis žvėris medžioja neaiškus tipas. Ši dalis man kažkuo priminė knygą „Galybė“ – knyga tampa nerealistiška, skaitydama ėmiau galvoti, kad greičiausiai kažką praleidau ir ne iki galo supratau perkeltines prasmes.
Kas patiko?
Iš tikrųjų, knygoje buvo daug tiesos. kurią atpažinau savyje ir kituose žmonėse. Patiko mintys apie parduodamą laiką ir perimtus kitų žmonių tikslus. Patiko pati idėja rašyti apie, rodos, didmiesčiuose vyraujantį darbą ofisuose.
Autorė tikrai moka kurti atmosferą – pirmoje knygos dalyje aiškiai jaučiau ofisinę tvarką ir sausumą, biurokratizmą, antrojoje pavyko mintimis nusikelti į Berlyną ir Rygą. Autorė priminė man tą gerą jausmą per atostogas – kai pasaulis ir toliau gyvena, o tu niekur neskubi ir turi visą savo laiką. Autorė man priminė tą įspūdį, kuomet sutinki visiškai kitokį nei tu žmogų ir gyvenimas staiga ima atrodyti pilnas galimybių. Iš esmės tas žmogus yra tarsi vėliavnešys, skelbiantys „Žinok, žmonės gyvena ir kitaip, iš esmės gali būti kitaip“.
Dėl ko nusivyliau?
Sovietmečio paliktos traumos, kurios taip pat epizodiškai buvo atskleistos knygoje, manęs neįtikino kaip priežastis, kodėl pagrindinė herojė buvo tokia viską kontroliuojanti karjeristė, išskirtinai sėkminga versle, bet ne asmeniniame gyvenime. Suprantu, kad kiekvieno žmogaus tvarkymosi su trauma mechanizmas yra skirtingas, tačiau „nušvytimas“ pakeitus darbą, mano nuomone, knygoje atėjo per greit. Herojė tarsi per naktį tapo kitu žmogumi su kitokiu požiūriu į gyvenimą. Mano suvokimu toks greitas virsmas tiesiog neįmanomas. Na, nebent daugiau žmogiškų lūkesčių herojei būtų suteikta ir pirmojoje knygos dalyje.
Vertinimas:
Pati knygos idėja man patiko, tačiau pritrūko vientisumo. Norėjosi netikėto posūkio, kažko kas padėtų aiškų tašką šioje istorijoje. Knygos pradžia buvo tokia komplikuota (vien jau ko verta tai, kad herojė apsidžiaugė, kad galimai serga vėžiu, nes galės pabėgti nuo savo darbinių pareigų), antrojoje knygos dalyje tarsi išsprendžiama pagrindinė herojės problema (ji palieka savo darbą), bet viskas dar labiau komplikuojasi su nerealistiškais siužeto vingiais ir keistais pažįstamais, kurių reikšmės knygai taip iki galo ir nesupratau…Tikiu, kad galimai kažką praskaičiau, kažką praleidau ar tiesiog neatkreipiau dėmesio, bet abejoju, kad skaitysiu šią knygą dar kartą, kad atrasčiau tai, kas galimai liko tarp eilučių.
Vertinimas 6/10