„I had nowhere to go“ (Jonas Mekas) – apie tai kaip Jonas Mekas tampa Jonu Meku
Sveiki,
Pristatau pirmąją knygą, kurią skaičiau anglų kalba – Jono Meko biografiją. Mekas aprašo pirmuosius kelis metus palikus Lietuvą, kraustantis iš vienos į vietos į kitą. Čia nerasite nė sakinio apie avangardo menininkų gyvenimą Niujorke ar John‘ą su Yoko. Iš esmės tai knyga apie tai, kaip Jonas Mekas tampa Jonu Meku.
„I continued walking down the street. There was no hurry of any kind. I had nowhere to go. Occasionally I stopped to look at the movie posters, store windows. I looked at price labels attached to the brims of the hat. Do I need a hat? Maybe I should buy a hat. No. Maybe next time. I have plenty of time.”
J.Mekas
Jonas Mekas jaunystėje mano akimis:
Visada žinojo, kad yra menininkas. Lageryje, dipukų (eng. Displaced persons) stovykloje, ilgas valandas dirbdamas fabrikuose ar būdamas bedarbiu Niujorke – jis niekada nepamiršo, kad yra poetas. Keli lagaminai knygų lydėdavo Joną ir jo brolį Adolfą kraustantis iš vienos vietos į kitą. Paradoksalu, nes dažnai jie net neturėdavo, ką valgyti ar padoriai apsirengti.
Dieną – paprastas darbininkas. Naktį – intelektualas. Jonas Mekas visada labai daug skaitė, rašė, jis visuomet buvo intelektualas, mąstymo, o ne fizinio darbo žmogus. Iš Vokietijos emigravęs į Ameriką, tam, kad pragyventų dirbo juodus darbus, o vakarais eidavo į kiną, galerijas, spektaklius ir koncertus.
Visą gyvenimą ilgėjosi Lietuvos ir ją idealizavo. Lietuvą Jonas paliko būdamas 17-iokos. Kad ir kokioje šalyje būtų, jis su nostalgija prisimindavo Lietuvos gamtą ir savo gimtąjį kaimą. Jonas visur jautėsi svetimas, o prisiminimai apie gimtinę jam neduodavo ramybės. Kartą Niujorke, Mekas buvo geros nuotaikos ir nejučia ėmė kažką niūniuoti. Šalia buvęs vyras paklausė, kokia čia liūdna daina? Ir tik tada Mekas suprato, kad nepastebimai ėmė niūniuoti lietuvių liaudies dainą „O varge, varge, vargeli mano…“.
Mekas – akimirkos stabdymo meistras. Bandymas sustabdyti laiką ir užfiksuoti akimirką atsispindi ir knygos rašymo stiliuje. Mekas naudoja tekstą kaip fotoaparatą- fiksuoja kasdienybės akimirkas ir motyvuotai nukreipia skaitytojo dėmesį į tam tikrus akcentus.
Mekas – katinas, kuris vaikšto vienas. Jonas Mekas turi kelis artimus draugus, bičiuliaujasi su kitais lietuviais emigrantais, tačiau knygoje nė trupučiu neužsimenama apie susižavėjimą moterimi ar meilę, sąlyginai mažai užsimenama ir apie santykius su šeima Lietuvoje. Susidariau įspūdį, kad Mekas visada buvo introvertiškas individualistas, kurio didžiausia siekiamybė – asmeniniai tikslai ir savojo „Aš“ kūrimas.
Paskutinis žodis: Labiausiai mane nustebino jauno žmogaus drąsa ir avantiurizmas antrojo pasaulinio karo metais palikti tėvus, gimtuosius namus ir savarankiškai iškeliauti mokytis į Vieną. Po įkalinimų darbo, o po to dipukų stovyklose, įvairios aplinkybės lėmė, kad Mekas gavo vizą į Ameriką. Tokiu laikmečiu, neturtingas vaikinukas iš kaimo Amerikoje. Kai pagalvoji, tiesiog kosmosas!
Vertinimas: 7/10