„Kambarys“ (Laima Kota) – tarsi įtraukianti ir šmaikšti istorijos pamoka apie tarybinio žmogaus gyvenimą 90-aisiais Latvijoje
Knyga nukelia į 90-uosius, perestroikos metus Rygoje, Latvijoje. Veiksmas vyksta viename komunalinio tipo bute, kuriame pagal valdžios paskyrimą gyvena aštuoni pradžioje svetimi žmonės. Tvarka paprasta – kiekvienam gyventojui priklauso po atskirą kambarį, kaimynai dalinasi bendru koridoriumi, vonia ir virtuve (žinoma, kiekvienas turi po savo atskirą viryklę ir netgi elektros lemputę, kad galėtų sekti elektrą). Kiekvienas kaimynas tarsi atspindi skirtingą to meto žmogaus tipažą, o asmeniniuose kambariuose dėliojasi skirtingos gyvenimo istorijos. Visgi, įdomiausias ir smagiausias veiksmas vyksta piliečiams susitikus bendroje virtuvėje – čia pasitaiko tiek pykčių, intrigų, nors vyrauja kaimyniška bičiulystė ir pagalba vieni kitiems.
Skaitant galima susipažinti su to meto gyvenimo niuansais – eilėmis prie dešros, blatais, studentų vežimu į kolūkius derliaus nurinkimo talkoms, netikėtais pareigūnų vizitais, pirmųjų banditų „paniatkėmis“ ir t.t. Man ypač įdomu skaityti apie pirmuosius tarybinių žmonių bandymus verslauti – butuke siuvami užsienietiško stiliaus džinsai ir odinės striukės, piešiami garsių meno kūrinių padirbiniai, netgi atidaroma sekso paslaugų telefonu linija (viena iš tų anekdotinių situacijų, kai vyresnio amžiaus moteris suokia į ragelį Veneros balsu…).
Verčiant knygos puslapius miršta Brežnevas, į valdžią ateina Chruščiovas, įvyksta Černobilio avarija, keičiasi kaimynų gyvenimai, statusai ir tarpusavio santykiai. Visgi, pripažinsiu, kad nors pradžioje knyga įtraukė iškart, o skaityti buvo lengva, įpusėjus susidomėjimas kiek apslopo.
Buvo įdomu skaityti apie 90-uosius Latvijoje ir daugiau sužinoti apie tarybinių žmonių buitį bei kasdienybę, gyvenant komunaliniame bute. Knygą skaityti lengva (yra nemažai juokingų momentų), manau, kad ją verta perskaityti dėl bendro išsilavinimo.
Vertinimas: 8/10 (ne todėl, kad būtų kažkas blogai, tiesiog man labiau patinka kitokios knygos).
Jeigu reikėtų apibūdinti knygos atmosferą…
- MO muziejaus paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“
- Prisiminiau Vaivos Rykštaitės knygą „Lizos butas“ (nors ši buvo kur kas geresnė ir patiko labiau).
Lyg tarp kitko dalinuosi viena iš daugelio prajuokinusių „UPS“ situacijų knygoje:
Viena kaimynė atsiprašymo vardan kitai įdavė kelis rublius, nes jos sutuoktinis girtas naktį suvalgęs svetimą ant viryklės paliktą sriubą. Juokinga buvo skaityti „sriubos“ savininkės monologą, kad puode buvo jokia ne sriuba, o tik druskos ir acto nuoviras, kuriame buvo išvirinti riebaluoti virtuviniai rankšluosčiai. Žinoma, ši tiesa liko nuslėpta:).