Kelias į rojų (Jaroslavas Melnikas) – siurrealios, Black Mirror sezono vertos novelės
Nusikelkime į mano gyvenimą 2021 m. lapkričio gale. Aš gimdymo namuose vis dar laukiu svarbiausio gyvenime susitikimo. Žvalgausi po skyriaus biblioteką – nieko ypatingo, daugiausia meilės romanai ir aktualumą praradusios knygos. Mano akys išvarvėjusios nuo telefono, noriu skaityti tikrą knygą, todėl atidžiai apžiūriu kiekvieną jų. Taip į rankas pakliūva Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų”.
Nenustebčiau, jei šios knygos kažkas tiesiog „atsikratė“. Tai viena tų knygų, kuri daliai žmonių atrodytų visiška nesąmonė. Visgi man patiko. Labiausiai tuo, kad jaučiausi lyg skaityčiau pasakas suaugusiems – nors siužetai įprasti ir žmogiški, kartu vyksta fantastiniai, kartais šokiruojantys dalykai, o autoriaus fantazija ir filosofinis braižas (J.Melnikas yra rašytojas filosofas) nustebina, įtraukia ir kartu suteikia minčių apmąstymams. Novelės savo nuotaika man kažkuo priminė serialą „Black Mirror” tik su mažiau technologinio, virtualaus elemento.
„Kelias į rojų“ yra keistų ir siurrealių novelių knyga, kurią skaitydama supratau, kad novelės prozos žanras man patinka. Ši knyga man pasirodė futuristiškai fantastinė – apie ateities visuomenę ir žmones. Vyraujančią nuotaiką sunku apsakyti – rodos, nieko blogo nevyksta, bet skaitydamas jauti, kad saugi riba jau peržengta ir į ankstesnį buvimą veikėjams sugrįžti nepavyks. Visgi, mano nuomone, kartais lengvai šokiruojantys siužetai paverčia šias istorijas išskirtinėmis, labai kūrybiškomis ir įtraukiančiomis, tačiau nenustelbia pagrindinės novelių minties ir keliamų klausimų, kurie bendražmogiški, filosofiški – amžini.
Skaitydama „Kelias į rojų“ susimąsčiau apie žmogaus galimybes ir ribotumą. Ne vienoje novelėje žmogaus galimybių ribos labai išsplėstos (nemirtingumas, mirties datos žinojimas, kelionės laiku, kūno dydžio pasikeitimas į gigantišką ar miniatiūrinį…). Novelėse daug fantastikos elementų – vyksta dalykai, kuriems fiziškai vykti neįmanoma (vienoje novelėje – smegenų transplantacijos į naują kūną, pavertusios žmones nemirtingais, kitoje – santuoka nusivylęs vyras užmezga romaną su erele (paukščiu), kuris ilgainiui irgi jį išduoda). Tai tik pora man labiausiai įstrigusių novelių siužetų, bet principą supratote – daugiausia aprašoma pažįstamos ir gyvenimiškos situacijos, tačiau kartu veikia nežemiški dėsniai.
Siužetai pateikiami natūraliai, rodos, viskas taip kaip reikia, bet neapleidžia nuojauta, kad viso šito per daug. Bet kokių ribotumų ištrynimas atima iš novelės veikėjų kažką fundamentaliai žmogiško, tačiau nerimas, tuštumos jausmas ir visais laikais žmoniją kamavusios problemos lieka. Perskaičiusi knygą, supratau, kad laikinumas ir ribotumas yra būtini, kad galėtume tinkamai įvertinti gyvenimą ir tai, kas esame.
Labai susidomėjau J.Melniko kūryba ir planuoju perskaityti daugiau jo knygų.
Vertinimas: 9/10 Daug šansų, kad perskaitę „Kelias į rojų“ imsite svarstyti egzistencinėmis temomis. Lygiai taip pat daug šansų, kad jau pradžioje knygą padėsite į šalį, nes pasirodys, kad skaitote visiškas nesąmones.