„Keturi“ (Virginija Kulvinskaitė) – įtraukianti apsakymų knyga, nunešanti ten kur…slogiau
Rašyti apie knygą reikia iškart, kai tik perskaitai. Deja, šį kartą to padaryti nespėjau ir pirminis įspūdis kiek prislopo. Visgi, sugalvojau apie Virginijos Kulvinskaitės knygą „Keturi“ papasakoti taip, tarsi pasakočiau geram draugui. Įsivaizduokime, kad sėdime prie puodelio kavos ir kalbamės apie knygas. Štai ir atėjo eilė kalbėti man.
Pradėjusi pasakoti pirmiausia įvesčiau į kontekstą:
Virginiją Kulvinskaitę sužinojau iš autofikcinio romano „Mane vadino malalietka“. Pamenu, kad knyga patiko ir net kiek šokiravo, nes atvirai ir be cenzūros buvo parodytas jaunuolių gyvenimas dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje. Perskaičiusi šią knygą supratau, kokia visgi „gerutė“ mergaitė buvau. 😉 Naujausia V.Kulvinskaitės knyga „Keturi“ pirmiausia patraukė originaliu viršeliu – keturi sushi su keisčiausiais įdarais. Tik pradėjusi skaityti supratau, kad čia nieko nėra veltui ir kiekvienas gabalėlis atspindi vis kitą apsakymą knygoje.
Tuomet trumpai papasakočiau apie knygos herojus:
Knyga „Keturi“ yra nedidelės apimties kūrinys, susidedantis iš keturių apsakymų. Veiksmas vyksta dešimtajame dešimtmetyje melancholiškame pajūrio miestelyje, kuriame laikas tarsi sustojęs. Kiekvienoje istorijoje veikia vis kitas pagrindinis herojus.
- Pirmasis apsakymas yra apie jauną iš emigracijos grįžusį rašytoją Luką. Nepaisant literatūrinės sėkmės, Lukui nuolat stinga pinigų, o jis pats jaučiasi tarsi viso to nevertas apsimetėlis.
- Antroji veikėja – mano bendravardė Inga. Neseniai išsiskyrusi, persikrausčiusį į nesaugų uostamiesčio rajoną, laisvu laiku gerianti ir susitikinėjanti su vyrais.
- Taip pat septintokas Marius – vienišas, kukliai su mama bendrabučio kambaryje gyvenantis paauglys, kuriam pamažu prabunda smurtautojo impulsai.
- Paskutinioji veikėja – jaunatviška ir pasitempusi kirpėja Nora, esanti ilgamečiuose santykiuose su jaunesniu vyru, priklausomu nuo narkotikų. Jis vėl ir vėl grįžta gydytis, tuo tarpu Nora vėl ir vėl tiki, kad tai bus paskutinis kartas.
Skaitant atrodo, kad visi veikėjai, netgi nepažinodami vienas kito yra susiję nematomais saitais. Visi jie jaučiasi vieniši ir nepritapę, o išgyventi padeda gynybos mechanizmai – alkoholis, smurtas, meilė ar kūryba. Knygos herojai sudėtingos asmenybės, visų istorijos savaip dramatiškos – nė vieno iš veikėjų nebūtų galima pavadinti laimingu žmogumi.
Bendras įspūdis:
Neslėpsiu, praeityje ši knyga man būtų patikusi labiau. Buvo metas, kai mėgdavau skaityti apie atskalūnus, vienišus, prie pasaulio nepritampančius žmones. Dabar, rodos, šią temą palikau praeity. Visgi, knyga „Keturi“ man išties patiko, nes supurtė ir pakėlė iš patogios realybės. Bittersweet jausmas apėmė skaitant apie sudėtingus ir visiškai nepanašius į mano veikėjų gyvenimus. Jei atvirai, užvertusi paskutinį lapą, džiaugiausi, kad apsilankiau, bet nepasilikau tame lietingame ir slogiame mieste. Ypatingas BRAVO autorės stiliaus kinematografiškumui ir dėmesiui detalėms, kurios skaitant atidžiai, apie herojus atskleidžia labai daug. Man patiko netgi lakoniškos ir nevienareikšmiškos pabaigos su daug vietos interpretacijai.
Knyga „Keturi“ man priminė:
- Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijos“. Iš esmės man šios knygos pasirodė labai panašios.
- MO muziejaus parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Ši paroda tikrai padėjo įsivaizduoti kaip kai kurios knygos detalės galėjo atrodyti vizualiai.
Vertinimas: 9/10 Knyga man patiko tiek puikiai sukurta atmosfera, tiek autorės lakonišku stiliumi, nenuspėjamumu. Mėgstu skaityti apie dramatiškąją gyvenimo pusę, todėl istorijos įtraukė. Patiko preciziškas istorijų sudėliojimas, detalių svarba, ženklai. Skaitant šią knygą man pasirodė, kad vis dėlto, gyvenime veikia tam tikri dėsniai. Ir jie vyksta net ir tuomet, kai vyksta kažkas sunkaus, nebūtinai teigiamo. Galbūt optimizmo į jūsų gyvenimą ši knyga ir neįneš, bet kad įtrauks, suintriguos ir nepaleis – pažadu.