Kino pavasaris 2020. Filmas „Kristaus kūnas“

Žiūrėdama į pagrindinio personažo akis, atpažinau visus tuos vaikinus, kurie paauglystėje slampinėjo su nekokia kompanija. Atpažinau tuos jaunus chuliganus su kuriais pakalbėjus dviese, supranti, kad yra kažkas daugiau…Ir jei tik kita aplinka, kitokie žmonės,  jis turėtų galimybę būti kitoks.

Trumpai: jaunas, už sunkų nusikaltimą bausmę atliekantis vaikinas Danielis, kalonijoje atranda tikėjimą ir nori tapti kunigu. Deja, teistiesiems  mokslai seminarijoje uždrausti. Išėjęs iš kolonijos, Danielis keliauja į nuošalų Lenkijos kaimą dirbti lentpjūvėje. Ten, susiklosčius daug įvairių aplinkybių, herojus per klaidą palaikomas naujuoju kunigu. Pradžioje planavęs pabėgti po kelių dienų, vaikinas vis labiau įsigyvena į savo naująjį vaidmenį. Kaip pavyzdį prisimindamas kolonijos kunigą bei naudodamasis internetu, jis ima vykdyti visas kunigo pareigas. Žmonės pamažu ima jį gerbti ir pasitikėti. Nors ir būdamas jauno amžiaus „buvęs nusikaltėlis”, herojus priima daug teisingų ir sunkių sprendimų, pradeda spręsti miestelio bendruomenės problemas. Filmo atomaga sunki ir dramatiška. Matant neteisybę prabyla empatija: „Taip neteisinga! Taip negali būti!“.  Pabaiga suteikia vilties. atrodo, kad vis tiek gyvenime  galiausiai būna taip, kaip turi būti.

Jei atvirai norėčiau dar kartą pažiūrėti šį filmą. Jis tikrai labai labai geras.

„ -Negaliu pakęsti, kai mano jauniausias sūnus, dvylikametis, rūko su vaikėzais iš mokyklos. Bandau sūnui aiškinti. Bet nieko nepadeda. Ir kartais netenku kantrybės…Užvožiu sūnui. Kokią atgailą skirsite, kunige?

-Su cigaretėmis – paprasta. Yra gerai išbandytas metodas. Nupirkite jam pakelį stipriausių cigarečių ir liepkite surūkyti. Visas noras jam išgaruos.

-Siūlote jam pirkti cigarečių?

-Arba duokite savo.

– Bet…Aš nerūkau.

-Aš gi užuodžiu.

-Čia tik šiaip…Kartais.

-Sūnų irgi lupate tik kartais, ar dažniau?

-Kartais

-Tuomet atgailai…Pasivažinėkite su sūnumi dviračiais.“

10/10