„Mane vadina kalendorium“ (Andris Kalnozols) – latviškojo Foresto Gampo dienoraštis

Jau seniai skaičiau tokią šviesią ir gražią knygą. Ji tiesiog prikaustė: skaitydama ir šypsojausi, ir juokiausi, ir susimąstydavau. „Mane vadina kalendorium“ pripildė šviesos, jaučiausi lyg skaityčiau apie Forestą Gampą tik iš Latvijos:). Daugiau įspūdžių tekste.

Siužetas trumpai: Knyga parašyta dienoraščio principu, kuriame kiekviena savaitė yra skirta vienai konkrečiai temai apmąstyti. Pagrindinis herojus – didelis ir stiprus vidutinio amžiaus vyras vardu Oskaras, kuris kartu su mama gyvena nedideliame Latvijos miestelyje. Oskaras turi tiksliai neįvardintą sindromą ir jo žodžiais tariant „yra silpnų nervų“, todėl dažnai mąsto ir elgiasi nebūdingai suaugusiam žmogui. Oskaras – nepataisomas optimistas, o jo požiūris į pasaulį yra naiviai tyras ir unikalus. Kartu Oskaras yra ir savotiška miestelio žvaigždė, nes mintinai išmoko kalendorių. Daugelis miestelio žmonių pažįsta Oskarą, bet nežino jo vardo, tad kreipiasi į jį paprastai – „Kalendoriau“. Kyla natūralus klausimas – kam mokytis kalendorių? Atsakymo nėra. Oskaras tiesiog taip sugalvojo ir viskas. Jis nori mylėti merginą su kuria net nėra pažįstamas – ir myli. Nori įkurti nemokamos sriubos virtuvę ir tai įgyvendina. Nori dirbti – ir pats susikuria darbo vietą. Kas, kad tai tik pamestų monetų rinkimas nuo grindinio. Įdomių idėjų Oskarui nestinga visoje knygoje, o jis yra drąsus ir motyvuotas jų imtis. Knygoje yra ir kitų originalių ir įtraukiančių veikėjų. Vien ko verta Oskaro suburta „kompanija“ su vienas už kitą įdomesniais senoliais. „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – taip skamba Oskaro pakabintas skelbimas dar prieš juos sutinkant.

Didelis šios knygos pliusas, kad nebandoma visuomenės pateikti kaip nejautrios ir nuskriaudusios Oskarą. Priešingai – Oskaras ir žmonės aplink gana darniai sugyvena. Oskaro personažas knygoje – orus, autentiškas ir priimantis save. Jis gyvena drąsiai, be išankstinių nuostatų ir su visais bendrauja taip pat – nesvarbu, ar tai būtų klebonas, senolis ar kaimo pijokas. Tiesa, užmiršau paminėti, kad Oskaras nekalba, tiksliau kalba tik telefonu. Priešingai nei kalendoriaus, telefonų knygos jis nemoka, tačiau yra įsiminęs šviesos greičio skaičių, ir šiuo numeriu kartais paskambina paplepėti.

Trys pirmi į galvą šovę dalykai, kodėl Oskaras yra tiesiog nepakartojamas:

1. Jis empatiškas. Galbūt protu Oskaras supranta ne viską, bet širdį turi labai didelę. Vieną dieną (tiksliau spalio 5 d.) Oskaras sugalvoja, kad nori paskaityti apie šviesą, švytėjimą arba saulę. Bibliotekoje jis randa mokslinę knygą, pavadinimu „Dujomis kūrenamo degimo kontrolės metodologija elektrostatiniame lauke“. Oskaras imasi skaityti, bet mažai supranta, o dėl skurdaus knygos dizaino nusprendžia, kad jos autorius Otto už šią knygą negavo jokių pinigų ir gali skursti. Jis parašo laišką Otto, nes nori pakviesti į nemokamos sriubos virtuvę. Taip tik 9 klases baigęs Oskaras ir mokslininkas ima susirašinėti. Draugu Oskaras Otto ima laikyti jau po antrojo laiško…
2. Oskaro meilė nesavanaudiška. Jis myli dėl pačios meilės, be jokio noro pasisavinti. Jam patinka žinoti, kad mieste gyvena graži mergina, kurią jis nusprendė mylėti. Jis nė kiek nepyksta ant jos vaikino, priešingai – pasitiki juo ir linki abiem laimės ir vis tiek labai atsakingai ir ištikimai myli…
3. Oskaras moka būti „čia ir dabar“. Nesvarbu, ar keptų gimtadienio tortą mamai, ar savanoriškai tvarkytų apleistą tarybinę ligoninę, jis tai daro 100 procentų įsitraukęs ir susikaupęs. Kiekviena, net ir mažiausia veikla jam yra svarbi. Galbūt todėl jam niekada nenuobodu.

„Mane vadina kalendorium“ man priminė:

1. Knygą/Filmą Forestas Gampas. Pagrindiniai herojai yra panašūs tiek savo sutrikimu, tiek nuoširdumu, vidine šviesa.
2. J.D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Knygos man pasirodė šiek tiek panašios rašymo stiliumi.
3. P. Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare“. Pasirodė panašu iš humoro pusės. Skirtumas tas, kad Oskaras yra kitoks žmogus ir jo naivūs pamąstymai neerzina, tuo tarpu P. Šklėriaus knygoje vietomis nusiprunkšdavau, kad taip mąsto suaugęs, sveikas vyras.

P.S. Įdomus faktas. Knygos autorius Andris Kalnozolis viename interviu yra sakęs, kad jo mieste tikrai gyveno žmogus, mokantis kalendorių, tad Oskaro personažas yra įkvėptas realaus asmens.

Vertinimas: 10/10 Nuostabi knyga, kurią pasiliksiu. Oskaras – tarsi modernus šių dienų filosofas, suaugęs vaikas, kurio lūpomis byloja išmintis. Nuostabu, kiek kartų skaitydama šią knygą juokiausi. Unikalus Oskaro pasaulis įtraukė savo nuoširdumu, o keista logika ir poelgiai tiesiog užkabino ir nepaleido iki paskutinio puslapio. Rekomenduoju visiems ir visada.