Manęs nereikia bijoti!

Kartais pamąstau, kad žmonės gali imti manęs bijoti. Tikriausiai žinote tą jausmą, kai netikėtai paaiškėja, kad nedaug pažįstamas pašnekovas yra psichologas. Tuomet atsiranda kažkoks vidinis susikaustymas: imi svarstyti, kad jis pokalbio metu nedaro nieko kito, o tik tave stebi, skenuoja judesius, kalbą, emocijas… Tau ima rodytis, kad jo profesinės žinios suteikia galią perprasti žmones, o kartu sužinoti ir visus tavo asmenybės niuansus (kas iš tikro nėra tiesa). Ir tai vyksta ne tik su psichologais. Gerai pamenu, kaip susitikau su viena mados tinklaraštininke, tam kad paimčiau iš jos interviu. Buvau apsirengusi tvarkingai, tačiau vis tiek širdies gilumoje galvojau, kad ji bent jau paslapčiomis įvertino mano aprangą ir stiliaus jausmą (kas greičiausiai irgi nebuvo tiesa).

O kaipgi aš? Ar būdami šalia manęs žmonės taip pat jaučiasi nesaugiai dėl aplinkai nedraugiškų pasirinkimų? Ar jie bijo paimti dar vieną plastikinį maišelį, kaip kad yra įpratę? Ar  vengia naudoti šiaudelius ir girtis jau 20-a pora naujų batų? Iš tikrųjų, į šį klausimą tiksliai atsakyti negaliu, bet tikiuosi, kad taip nėra. Nors mano gyvenime yra keli pavyzdžiai, kuomet žmonės galvojo, kad esu pasiruošusi kritikuoti jų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, kad ir viena kurso draugė, pasikvietusi mane į svečius, ėmė teisintis dėl daugybės turimų kvepalų buteliukų…O man, asmeniškai, dėl tų buteliukų buvo nei šilta, nei šalta. 🙂 Žmones gyvenime skirstau tikrai ne pagal tai, kaip ir ką jie perka.

Apskritai, mano nuomone tie baksnojimai pirštu, pamokslavimai ir prisikabinėjimas prie žodžių ar kitų pasirinkimų sukelia tik atmetimo reakciją. Žmogus į sąmoningumą turi keliauti pats, o aš tegaliu padėti savo pavyzdžiu ir patarimais. Todėl stengiuosi būti tolerantiška ir nepamokslauti, nors tikiu, kad povandeninės srovės, matant tam tikrus mano pasirinkimus, žmones priverčia kitaip pažvelgti į įprastus dalykus, o galbūt ir rinktis labiau aplinkai draugiškus ir jiems patiems geresnius pasirinkimus. O tai ir yra didžiausias mano tikslas.

Vieną tokį pavyzdį turiu visai visai šalia! Mano draugas visą gyvenimą buvo netgi didesnis minimalistas nei aš. Bet tik pradėjęs bendrauti su manimi, jis buvo priverstas (chi) sužinoti apie plastiko žalą. Pradžioje buvo šiokių tokių mini diskusijų, bet po to vis dažniau jo kuprinėje rasdavau tiesiog palaidus apelsinus ar kitus vaisius. Įdomiausia, kad jų nebūdavo tiek jau mažai – kokie 8-10 vienetų!:D Kaskart pamačiusi, kad šitiek vaisių jis sugeba nupirkti be maišelio, labai nudžiungu. Pirmiausia dėl jo drąsos ir sąmoningumo, o antra – dėl kasininkių supratingumo, nes jis dar niekad negavo velnių 🙂 (pfu pfu pfu).

Būtent taip aš ir įsivaizduoju idėjų sklaidą: pamažu bet užtikrintai, naudojant savo asmeninį pavyzdį. Tad tikrai nereikia manęs bijoti :). Visada džiaugiuosi galėdama pakalbėti su žmonėmis apie ekologiją ar minimalizmą. Ir visai nesvarbu, kokia jų nuomonė bebūtų. Juk vieni iš kitų mokomės!

Linkėjimai,

Inga <3