Mirtis ir pavasaris (Mercè Rodoreda) – sapniškas, ribas tarp tikra/netikra ištrinantis kūrinys

Mercè Rodoredos – įžymi katalonų kalba rašiusi XX a. ispanų rašytoja

Tai gražiai parašyta nelengva knyga. Ir skaityti man ją buvo sunku. Nežinau, gal todėl, kad neradau nieko, kas galėtų būti pažįstama. Galbūt todėl, kad skaitydavau pasišviesdama telefonu naktimis. O gal man tiesiog reiktų ją perskaitytų dar kartą… Atsakymo kol kas neturiu.

Ši knyga labai sapniška. Veiksmas vyksta nenusakomu metu nuošaliame kaime, apsuptame gamtos ir kalnų. Gamta šiame kūrinyje – nenuspėjama ir grėsminga, o miestelio žmonės keisti ir atitolę. Jie laikosi negailestingų papročių, jų pasaulis paremtas mitais ir ritualais. Pasakotojas – 14 metų berniukas, kurio vardo negaliu atsiminti (gal jo vardo knygoje ir nebuvo…). Jis su vaikišku naivumu pasakoja tai, kas vyksta miestelyje ir mokosi gyventi toje slegiančioje aplinkoje.

Kaip ir minėjau, sekti pasakojimą nelengva, nes visko vyksta daug ir greitai. Kartas aš tiesiog pasimesdavau tarp mistikos ir realizmo. Mirę veikėjai vėl gyvena, neveikia įprasti fizikos dėsniai, žmonės gyvena tarsi be savisaugos instinktų… Gal kažką praskaičiau, kad nesuprantu? Gal nepastebėjau perkeltinių prasmių? Gal šiai knygai esu tiesiog per mažai protinga?

Nesupraskite klaidingai, nuo pat pirmo sakinio jautėsi, kokia vaizdinga ir gražia ir poetiška kalba parašytas „Mirtis ir Pavasaris“. Skaitydama netgi užsinorėjau daugiau pasidomėti knygos autore. Mano nuomone, tik labai unikalus ir protingas žmogus gali kurti tokius užburiančius pasaulius. Taip pat mane sudomino ir Katalonijos regiono istorija.

Jeigu reikėtų pasakyti apie ką ši knyga, nebūtų lengva. Įstrigo tam tikri momentai – žmonių laidojimas medžiuose, prieš tai jiems į gerklę pripilant cemento, požeminė upė, kuria plaukdavo vyrai, norėdami patikrinti, ar srovė nenuplovė akmenų ant kurių laikosi miestas. Na ir virtuvinės spintelės su mažomis skylutėmis orui į kurias tėvai užrakindavo vaikus. Knygoje daug momentų, keliančių sumišimą ir lengvą nerimą, bet toliau intriguojančių skaityti, kas bus.

Žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė savo recenzijoje (kuri tarp kitko mane ir užkabino) rašė, kad savo magiškuoju realizmu knyga panaši į „100 metų vienatvės“ ir tai yra tiesa. Vis dėlto, 100 metų vienatvės savyje turi pasakos, ji šviesi ir primena vasaros dieną. Tuo tarpu „Mirtis ir Pavasaris“ tarsi drėgna , šiek tiek vėsi rudens pradžios naktis, kai einant basomis nuo šlapios žolės šąla kojos, šviečia pilnatis ir vis dar čirška paskutiniai svirpliai. Čia nejauku ir netgi grįžus namo pro langą grėsmingai spigina pilnatis.

Rašydama šį tekstą aš vėl jaučiu, tai, ką jaučiau skaitydama „Mirtis ir Pavasaris“. Iš šios knygos išsinešiau melancholišką ir kiek slogią nuotaiką. Ši knyga yra interpretuojama kaip gyvenimo diktatūroje alegorija. Galbūt ją vertėtų perskaityti dar kartą ir suprasčiau labiau? Galbūt.

Vertinimas: 6/10 šiandien su dideliu kartėliu rašau tiek, nes man knyga pasirodė truputį per tamsi, depresyvi ir kiek prailgo. BET aš vis tiek manau, kad ši knyga yra gera. Ji turėtų patikti mėgstantiems rimtą literatūrą, norintiems susikaupti, truputį „pasigrūzinti“ ir viską apmąstyti vėl ir vėl…Teksto grožis garantuotas!