„Nematomas ramstis“ (Liuda Petranovskaja) – būtina perskaityti visiems tėveliams!

Šioje knygoje rašoma apie tai kokius vaiko poreikius turėtų atliepti ryšys su tėvais skirtingais raidos etapais. Artumas su tėvais nagrinėjamas nuo pat gimimo iki paauglystės. Daugiausia dėmesio skiriama mažiems vaikams, kas man yra aktualu.

Ar esate girdėję terminą „emocijų konteineris”? 🤔 Kaskart kai mažam vaikui nepasiseka, kai nutinka „popa” jis privalo išsipykti, išsiverkti, o po to išsiventiliuoti emocijas ir nurimti. Patiems mažiausiems tai neįmanoma patiems – čia į pagalbą ateina ramus suaugęs, kuris apkabina, paguodžia ir būna šalia tiek, kiek reikia – kitaip tariant tampa emocijų konteineriu.
Paskui, nurimus visoms audroms mažylis vėl pasirengęs tyrinėti pasaulį. Kas nutinka, kai tokio suaugusio šalia apskritai nėra? Mažylis išmoksta bejėgiškumo, ima vengti iššūkių. Nes juk nėra nieko, kas padrąsins, nuramins…💔

Ir tada, jei viskas gerai, ūgtelėjęs septynmetis jau yra daug savarankiškesnis. Tėvams nebūtina būti šalia fiziškai – jis jau turi vidinį balsą, kuris sudrausmina, paguodžia ir pamoko. Arba priešingai – žemina, gąsdina, užgaulioja. Todėl labai svarbu, kaip kalbame su vaikais ir šalia jų. Juk tai tikrąja to žodžio prasme formuoja jų vidinį AŠ.

Šiuolaikiniai tėvai, norėdami vaikams gero perdėtai juos ugdo. Geriausias mokytojas mažiems vaikams – paprastas žaidimas, kur žolės lapas gali būti pinigu, jogurto indelis – baseinu, o kaštonas – kamuoliu. Mažo vaiko fantazija yra beribė, jis įvairiais objektais gali paversti praktiškai bet ką. Tad tikroviški žaislai, telefonas, filmukai, tą prigimtinį žingeidumą ir fantaziją smukdo.

Čia tik keli dalykai, kuriuos sužinojau perskaičiusi šią naudingą knygą! 💯

Vertinimas: 10/10. Rekomenduoju perskaityti visiems esamiems ar būsimiems tėveliams. Na ir jaučiantiems, kad jų vaikystėje ryšyje su tėvais kažko trūko. Tikiu, kad atrasite daug atsakymų.