„Neregimoji šviesa“(Anthony Doerr) – klasikinis romanas, persmelktas gėrio ir šviesos

Būsiu atvira, jeigu ne knygų klubas, „Neregimoji šviesa“ (Anthony Doerr) nebūtų patraukusi mano dėmesio. Mano nuomone, ši knyga šiandien mažai kuo išsiskiria iš didžiulės knygų pasiūlos. Taip pat, knygos karo tematika man nelabai patinka, juo labiau jei jos yra grožinės, o ne memuarai. Visgi, nesigailiu perskaičiusi knygą „Neregimoji šviesa“, nes turėjau galimybę prisiminti, ką reiškia tiesiog skaityti ir mėgautis, nebandant nuspėti, ką autorius norėjo pasakyti ar ką reiškia vienas ar kitas simbolis.

Knygos „Neregimoji šviesa“ veiksmas vyksta II-ojo pasaulinio karo metais. Yra du pagrindiniai herojai – vokietis našlaitis Verneris ir akla prancūzė mergaitė Mari Lora. Jie priklauso skirtingoms pusėms kare, tad ir jų istorijos knygoje yra vystomos atskirai, iš skirtingų pozicijų. Veikėjai susitinka tik knygos gale, kuomet vokiečiai užima Prancūzijos miestą Sen Malo (pranc. Saint-Malo). Knygoje paaiškėja, kad jie, patys to nežinodami, dar iki karo buvo netiesiogiai sujungti radijo imtuvų (radijas, beje, yra labai reikšmingas šioje knygoje). Bet tai nėra istorija apie meilę. Sakyčiau, kad tai yra pasakojimas apie ryšius tarp žmonių ir apie tai, kokią didelę įtaką galime padaryti kitų žmonių gyvenimams. O svarbiausia, apie gėrį, kurio neįmanoma sunaikinti net ir pačiomis žiauriausiomis sąlygomis.

Ilgai svarsčiau, ką paminėti recenzijoje, ir prisiminiau vieną nutikimą dar iš mokyklos laikų. Garbaus amžiaus lietuvių kalbos mokytoja papasakojo klasei, kad nėra mačiusi nieko baisesnio, nei senas rusų siaubo filmas „Baubas“. Vaikai negalėjo suprasti, kas gi tame filme gali būti tokio baisaus. Mokytojai „Baubas“ buvo pirma ir galbūt vienintelė patirtis su siaubo filmais ir tai išliko baisiausiu jos prisiminimu. Tuo tarpu vaikams, jau mačiusiems daug įvairaus turinio (pradedant kompiuteriniais žaidimais, baigiant naujais filmais) „Baube“ rodomi siaubai atrodė netgi juokingi.

Knyga „Neregimoji šviesa“ – man pasirodė šiek tiek panašiai. Tai yra klasikinė, gražiai parašyta knyga, patiksianti mėgstantiems klasikinius romanus. Istorija turi aiškią pradžią, vystymą, kulminaciją, pabaigą. Šioje knygoje gėris yra įrašytas tarp eilučių, jis išlieka net ir karo siaubuose.

„Neregimoji šviesa“ – neabejotinai talentingai parašytas kūrinys. Manau, kad ji tinkamas pasirinkimas skaitytojams, mėgstantiems tradicinio kirpimo kūrinius, kurie įtraukia, apkeri, leidžia pamilti herojus, bet kartu nešokiruoja, išlaiko vienodą liniją. Nesinori kartotis, bet ši knyga yra tikrai graži. Jums patiems belieka apsispręsti, ar „Graži knyga‘, jums yra pakankamai, kad imtumėtės skaityti.

ĮDOMU:

Sen Malo (pran. Saint-Malo) yra svarbus jūrų uostas vakarų Prancūzijoje. II-ojo pasaulinio karo metais, Sen Malo kone visiškai sunaikino gaisras. Iš 865 pastatų, liko tik 182, o ir šie buvo smarkiai apgadinti. Šiame istoriniame Prancūzijos mieste vyksta svarbiausios knygos scenos, tai yra dominuojantis miestas kūrinyje.

Fikcinis deimantas „Liepsnų jūra“ (The sea of flames).  Skaisčiai mėlynas , atogrąžų jūros žydrumo deimantas  su raudoniu, primenančiu liepsną, viduryje. Anot legendos, šį deimantą lydi prakeiksmas – jį turintis žmogus tampa nemirtingas, tačiau nuolatinės nelaimės persekioja jam artimus žmones. Knygoje, šis ypatingas deimantas kartu su dar trijomis replikomis yra perduotos keturiems skirtingiems žmonėms su misija nugabenti į saugią vietą ir paslėpti nuo vokiečių okupantų. Vienas tų žmonių – Mari Loros tėtis. Įdomu tai, kad niekas nežino, kuri kopija yra originalas ir ar prakeiksmas tikrai egzistuoja…